Tag: Katalikų bažnyčia

  • Ar lapkričio 11-ąją privaloma eiti į mišias? Bažnyčios taisyklės sako aiškiai

    Lapkričio 11-oji Lenkijoje daugeliui siejasi ne tik su valstybine švente, bet ir su klausimu, ar tą dieną katalikams privaloma dalyvauti šv. Mišiose. Ši dilema kasmet sugrįžta, nes religinės tradicijos dažnai persipina su patriotiniais minėjimais.

    Kaip pabrėžiama Bažnyčios nuostatose, liturginiu požiūriu tą dieną minimas šv. Martynas Turietis. Su šiuo minėjimu Lenkijoje siejamos ir ryškios tradicijos, įskaitant vaišes žąsiena ar šv. Martyno ragelius.

    Vis dėlto svarbiausias klausimas tikintiesiems paprastas: ar lapkričio 11-oji prilygsta sekmadieniui ar tokioms didžiosioms šventėms kaip Kalėdos, kai dalyvavimas Mišiose yra įpareigojantis. Norint išvengti nereikalingų sąžinės priekaištų, verta žinoti, ką sako oficiali tvarka.

    Atsakymas aiškus: lapkričio 11-oji Lenkijoje nėra priskiriama prie įsakytinų švenčių, todėl dalyvavimas Mišiose tą dieną nėra privalomas. Tai reiškia, kad pasirinkę šventinę dieną praleisti namuose ar renginiuose tikintieji nepažeidžia bažnytinės pareigos.

    Ar lapkričio 11-oji yra įsakytina šventė?

    Katalikų Bažnyčia turi tiksliai apibrėžtą įsakytinų švenčių sąrašą. Tokiomis dienomis tikintieji įpareigojami dalyvauti liturgijoje ir, kiek įmanoma, susilaikyti nuo nebūtinų darbų.

    Į šį sąrašą patenka visi sekmadieniai ir kai kurios iškilmės, pavyzdžiui, Kalėdos, Kristaus Apsireiškimas (Trys Karaliai), Devintinės, Švč. Mergelės Marijos Ėmimas į dangų bei Visų Šventųjų diena. Tačiau lapkričio 11-oji šiame sąraše nenurodoma.

    Praktiškai tai reiškia, kad bažnytinės teisės nuostatos neįpareigoja tądien būti Mišiose. Apsilankymas bažnyčioje išlieka laisvas pasirinkimas – jis gali priklausyti nuo asmeninio pamaldumo ar noro malda paminėti valstybei svarbią datą.

    Liturginiame kalendoriuje šv. Martyno minėjimas turi žemesnį rangą nei didžiosios iškilmės. Todėl jis nesukuria tokios pareigos, kuri galioja per įsakytinas šventes.

    Kodėl bažnyčios vis tiek būna pilnos?

    Nors pareigos nėra, lapkričio 11-ąją daug kur Lenkijoje rengiamos iškilmingos Mišios už Tėvynę. Bėgant metams susiformavo tradicija, jungianti religinę maldą su patriotiniu minėjimu.

    Daugelyje parapijų kunigai kviečia tikinčiuosius dėkoti už atgautą laisvę ir melstis už šalies ateitį. Tokia tradicija yra siūlymas, o ne reikalavimas, bet ji išlieka populiari.

    Be to, dalyje bažnyčių, ypač turinčių šv. Martyno titulą, ši diena sutampa ir su atlaidais. Tai dar viena priežastis, kodėl tikinčiųjų susibūrimai lapkričio 11-ąją gali būti gausūs.

    Ar lapkričio 11-ąją galioja pasninkas (2026 metais)?

    Tekste atkreipiamas dėmesys ir į kalendoriaus sutapimus: 2026 metais Lenkijos Nepriklausomybės diena bus švenčiama trečiadienį. Todėl katalikams nekils klausimas dėl penktadienio pasninko ir galimų išimčių.

    Kai lapkričio 11-oji sutampa su penktadieniu, viešojoje erdvėje dažnai padaugėja klausimų apie dispensas ir mėsos valgymo taisykles. Tačiau 2026 metais tokios dilemos nekils, nes šventė bus savaitės viduryje.

    Taigi tą dieną tikintieji gali laisvai rinktis, kaip minėti šventę: dalyvauti Mišiose už Tėvynę ar laiką skirti šeimai ir tradicinėms vaišėms. Nei pareiga eiti į Mišias, nei su mityba susiję apribojimai tąkart nebus aktualūs.

  • Krokuva gedi po šaudynių: kard. Grzegorzas Ryś aukojo mišias už žuvusiuosius

    Krokuvoje po šaudynių surengtos gedulingos pamaldos: Krokuvos metropolitas kardinolas Grzegorzas Ryś aukojo mišias už žuvusiuosius ir nukentėjusiuosius.

    Kaip skelbia lenkų žiniasklaida, pamaldos pradėtos 16 valandą ir vyko Šv. Onos universiteto kolegijinėje bažnyčioje.

    Dvasininkas pabrėžė bendrystės svarbą tragedijos akivaizdoje, sakydamas, kad tokiais momentais žmonės nori, jiems reikia ir jie turi būti kartu.

    Mišios buvo skirtos tiek žuvusiųjų atminimui, tiek nukentėjusiųjų palaikymui po sukrėtusio įvykio, palietusio miestą.

    Malda už žuvusiuosius ir sužeistuosius

    Pamaldų metu buvo meldžiamasi už tuos, kurie per šaudynes neteko gyvybės, taip pat už sužeistuosius ir visus, kuriuos palietė ši tragedija.

    Šv. Onos universiteto kolegijinė bažnyčia Krokuvoje tokioms progoms pasirenkama ir dėl savo reikšmės miesto bendruomenei.

  • Popiežius Leonas XIV pradėjo Pietų Amerikos turą: pirmoji stotelė – Urugvajus

    Popiežius Leonas XIV pradėjo Pietų Amerikos turą: pirmoji stotelė – Urugvajus

    Popiežius Leonas XIV penktadienį išvyko į Urugvajų ir taip pradėjo kelionę po Pietų Ameriką. Vėliau pontifikas planuoja aplankyti Argentiną ir Peru.

    Apie vizito pradžią skelbia „Euronews“. Pasak Vatikano, skrydis iš Romos Fiumičino oro uosto pakilo netrukus po 7 valandos ryto.

    Numatoma, kad popiežius Urugvajaus sostinėje Montevidėjuje nusileis apie 16.30 val. vietos laiku. Šalyje jo laukia intensyvi trijų dienų programa.

    Kelionė rengiama praėjus vos kelioms savaitėms po to, kai 71 metų Leonui XIV buvo atlikta plaučių vėžio operacija. Vatikano komunikacijos vadovė Maria Montserrat Alvar teigė, kad pontifiko ištvermė esą labai gera, o gydytojai yra nusiteikę optimistiškai.

    Susitikimai Montevidėjuje ir vizitai regionuose

    Urugvajuje Leonas XIV turi susitikti su šalies prezidentu Yamandú Orsi. Taip pat suplanuota sveikinimo kalba vyriausybės pareigūnams ir diplomatams.

    Programoje numatyta ir pamaldų dalis – popiežius vadovaus vakarinei maldai (Vesperoms) Montevidėjaus metropolijos katedroje.

    Artimiausiomis dienomis taip pat planuojami vizitai į Paysandú ir Florida miestus. Be to, darbotvarkėje – apsilankymas rajone, kurį vargina gaujų smurtas.

    Kitos stotelės – Argentina ir Peru

    Iš Urugvajaus Leonas XIV turėtų vykti į Argentiną, kur numatyti vizitai Buenos Airėse, Kordoboje ir Lujáne.

    Vėliau kelionė tęsis Peru. Ten popiežius planuoja apsilankyti Čiklajuje, Kuske ir Pukalpoje.

    Tekste pažymima, kad Peru popiežius anksčiau ne vienerius metus dirbo misionieriumi, o vėliau ėjo vyskupo pareigas.

  • Bobas Dylanas susitiko su popiežiumi Leonu XIV Vatikane: dovanų gavo rožinį

    Bobas Dylanas susitiko su popiežiumi Leonu XIV Vatikane: dovanų gavo rožinį

    Amerikiečių dainininkas ir dainų autorius Bobas Dylanas trečiadienio popietę Vatikane susitiko su popiežiumi Leonu XIV. Audiencija Apaštalų rūmuose buvo trumpa – apsikeista pasisveikinimais ir keliomis mintimis.

    Apie susitikimą socialiniuose tinkluose pranešė kunigas Antonio Spadaro, į audienciją lydėjęs Dylaną kartu su „L’Osservatore Romano“ redaktoriumi Andrea Monda, skelbia „Euronews“.

    Per susitikimą popiežius Leonas XIV muzikantui padovanojo rožinį. Savo ruožtu B. Dylanas įteikė popiežiui savo autobiografijos „Chronicles – Volume 1“ egzempliorių.

    85-erių Nobelio literatūros premijos laureatas į Romą atvyko dėl koncertinio turo – ketvirtadienio vakarą jis turėtų pasirodyti „Palazzo dello Sport“ arenoje.

    Taikos tema – bendras vardiklis

    Susitikimas nėra visiškai atsitiktinis: praėjusių metų liepą popiežius Leonas XIV buvo pacitavęs B. Dylaną. Jis tai padarė įžangoje į Vatikano leidyklos „Libreria Editrice Vaticana“ išleistą knygą „Disarmata e disarmante. La pace è un dono“, kurią sudarė žurnalistas Alessandro Banfi.

    Popiežius tuomet pasirinko 1963 metais parašytos protesto dainos „Go Away You Bomb“ eilutes, sukurtas Šaltojo karo įtampos laikotarpiu. Šis kūrinys, kaip pažymima tekste, ilgą laiką buvo mažai žinomas – daina nebuvo įrašyta ar oficialiai išleista B. Dylano albumuose, o rankraštis aptiktas tik 2013 metais.

    Leonui XIV B. Dylano žodžiai tapo proga perspėti dėl ginklavimosi ir galimos naujos branduolinės eskalacijos rizikos.

    Dylanas prieš popiežių – ne pirmą kartą

    Tai ne pirmasis atvejis, kai B. Dylanas pasirodo popiežiaus akivaizdoje. 1997 metais jis dalyvavo Nacionaliniame eucharistiniame kongrese Bolonijoje, kur koncertavo popiežiui Jonui Pauliui II ir, kaip teigiama, maždaug 300 000 jaunuolių miniai.

    Tuomet atlikęs tris dainas, tarp jų ir „Knockin’ on Heaven’s Door“, atlikėjas užlipo ant popiežiaus pakylos ir paspaudė ranką Karoliui Wojtylai. Savo kalboje jaunimui Jonas Paulius II net citavo dainą „Blowin’ in the Wind“, pasiūlydamas ir savo interpretaciją.

    Tikėjimo kelias Dylano kūryboje

    Dvasiniai motyvai B. Dylano biografijoje ir kūryboje minimi ne kartą. Jis užaugo žydų šeimoje, o septintojo dešimtmečio pabaigoje patyrė ryškų religinį lūžį, po kurio priartėjo prie krikščionybės.

    1979 metais jis išleido albumą „Slow Train Coming“, vėliau – „Saved“ ir „Shot of Love“: trijuose įrašuose krikščioniško tikėjimo ir gospelo kalba buvo ypač ryški. Vėlesniais metais atlikėjas grįžo prie įvairesnio repertuaro, tačiau religinių nuorodų visiškai neatsisakė.

    Tekste taip pat pažymima, kad per vieną iš vėlesnių interviu B. Dylanas teigė esąs religingas žmogus – skaitantis Šventąjį Raštą, medituojantis ir besimeldžiantis.

    Popiežius Leonas XIV ir muzika

    Popiežius Leonas XIV muziką yra ne kartą akcentavęs kaip svarbią dvasinio gyvenimo dalį. Per pirmuosius pontifikato metus jis viešumoje buvo girdimas giedantis „Regina Caeli“ ir lotyniškai atliekantis „Tėve mūsų“, taip pat – itin įsitraukiantis klausantis bendruomenių giesmių kelionių metu.

    2025 metų lapkritį Jubiliejaus chorams ir chorinėms grupėms renginyje jis apibūdino muziką kaip didžiųjų civilizacijų dovaną, galinčią išreikšti tai, ką žmogus nešiojasi širdyje. Cituodamas šv. Augustiną popiežius priminė frazę „Cantare amantis est“ – dainavimas būdingas mylinčiam.

  • Baltarusijoje kunigas Anatolas Parachnevičius nuteistas 3 metams už „valdžios įžeidimą“

    Baltarusijos teismas trims metams įkalino katalikų kunigą Anatolą Parachnevičių – jam taip pat skirta didelė piniginė bauda. Dvasininkas nuteistas už „valdžios įžeidimą“ ir „ekstremizmą“.

    Apie sprendimą pranešta tik dabar, nors nuosprendis priimtas dar spalį, skelbia portalas „Nasza Niwa“. Ilgą laiką informacija apie bylą buvo laikoma paslaptyje.

    Kunigas, tarnaujantis Olkovičių parapijoje Minsko srityje, buvo sulaikytas dar kovo viduryje. Izoliacijoje jis sutiko savo 66-ąjį gimtadienį ir 31-ąsias kunigystės šventimų metines.

    Pradžioje tyrėjai dvasininkui buvo pareiškę įtarimą dėl „valstybės išdavystės“, tačiau vėliau kaltinimai pakeisti į švelnesnę kvalifikaciją. Kadangi procesas vyko už uždarų durų, tiksli jam mestų kaltinimų formuluotė viešai neatskleista.

    Žmogaus teisių gynėjai suteikė politinio kalinio statusą

    Žmogaus teisių centro „Viasna“ atstovai kartu su kitais gynėjais nuteistajam kunigui oficialiai suteikė politinio kalinio statusą.

    Anksčiau Baltarusijos lenkų portalas ZnadNiemna, remdamasis nepriklausomais šaltiniais, nurodė galimas kunigo problemų priežastis. Teigta, kad jis galėjo užkliūti valdžiai dėl dalyvavimo Gegužės 3-iosios Konstitucijos dienos minėjime Lenkijos ambasadoje Minske.

    Tokie ryšiai su Lenkijos diplomatinėmis įstaigomis, kaip pažymima, jau anksčiau buvo naudojami kaip pretekstas spausti Katalikų Bažnyčios atstovus Baltarusijoje.

    Kas žinoma apie kunigą A. Parachnevičių

    Kunigiškąją formaciją Anatolas Parachnevičius ėjo Balstogėje. Prieš tapdamas Olkovičių parapijos klebonu 2007 metais, jis tarnavo Zaslavlyje ir Rakove.

    Tekste taip pat pabrėžiama jo veikla puoselėjant vietos istorinį paveldą: prie bažnyčios dvasininkas buvo įkūręs nedidelį muziejų, kuriame sukauptos senos knygos, tautinės audinių juostos ir istoriniai liturginiai drabužiai.

    Represijos prieš Katalikų Bažnyčią Baltarusijoje

    Kunigo areštas įvardijamas kaip platesnių represijų prieš Katalikų Bažnyčią Baltarusijoje dalis. Anksčiau sulaikyti ir kiti dvasininkai, tarp jų – tėvas Andrzejus Juchnevičius OMI ir kunigas Henrykas Okołotowiczius.

    Nurodoma, kad abu jie vėliau buvo paleisti į laisvę, prisidėjus Vatikano pastangoms, tačiau kelias sugrįžti į Baltarusiją jiems esą uždarytas.

  • „Ksiądz z osiedla“ trenkė per vadovybę: bzdury dėl perkėlimo – kas vyksta Piastove?

    Lenkijoje plačiai žinomas dvasininkas kun. Rafałas Główczyńskis, socialiniuose tinkluose vadinamas „Ksiądz z osiedla“, palieka tarnystę Piastove ir ruošiasi vykti į Trzebnicą Žemutinėje Silezijoje. Žinia apie perkėlimą sukėlė klausimų bangą, o netrukus viešai išryškėjo konfliktas su jo vienuolijos vadovybe.

    Kunas iki šiol tarnavo šv. Mykolo Arkangelo parapijoje Piastove, tačiau, pagal paskirtį, turėtų pradėti darbą Trzebnicoje kaip vikaro pareigose ir katechetas. Situaciją papildomai kaitina tai, kad apie jo iniciatyvas ir veiklą plačiai kalbama ne tik parapijoje, bet ir internete.

    Kun. R. Główczyńskis Lenkijoje išgarsėjo dėl komunikacijos „TikTok“, „Facebook“ ir „YouTube“, kur paprastai aiškina tikėjimo temas ir kalba apie jaunimui aktualias problemas. Jis taip pat buvo pasirodęs televizijos projekte „The Traitors. Zdrajcy“, o tai dar labiau padidino jo žinomumą už bažnyčios bendruomenės ribų.

    Perkėlimo sprendimas ir detalės

    Salvatorijonų Lenkijos provincija paskelbė oficialų paaiškinimą, kad sprendimas perkelti kunigą priimtas 2026 metais kovo 20 dieną. Vienuolija taip pat pabrėžė, jog esą nėra jokių moralinio ar finansinio pobūdžio priekaištų, kurie būtų nulėmę šį sprendimą.

    Pranešime teigiama, kad kunigas iš pradžių turėjo išvykti 2026 metais liepos 1 dieną, bet terminas, jo prašymu, buvo nukeltas iki 2026 metais lapkričio 1 dienos. Aiškinta, kad papildomas laikas turėjo padėti sutvarkyti pradėtas veiklas ir perduoti jas pasauliečiams.

    Vis dėlto tame pačiame paaiškinime vienuolijos vadovybė nurodė, kad kunigas nebuvo gavęs oficialaus leidimo kai kuriems planuotiems projektams. Pasak vienuolijos, nebuvo suteikta vadovybės ir tarybos sutikimo pirkti baržą ir rekolekcijų namą Madeiroje, o 2026 metais gegužės 16 dieną kunigui esą pateiktas rašytinis draudimas tokius pirkimus vykdyti.

    Emocinga kunigo reakcija

    Po viešo vienuolijos pareiškimo kun. R. Główczyńskis socialiniuose tinkluose paskelbė emocingą įrašą, kuriame ginčijo pateiktą įvykių versiją. Jis teigė, kad dalis formuluočių ir akcentų neatitinka realios situacijos, o kai kurie teiginiai jį esą ypač supykdė.

    „Kai perskaičiau savo vadovybės pareiškimą, supratau, kad taip palikti negaliu“, – sakė kun. Rafałas Główczyńskis.

    Kunas tikino, kad pastaruosius mėnesius beveik visą laisvą laiką skyrė darbams ir lėšų paieškai jaunimui skirtoms iniciatyvoms, o dabar jo pastangos, anot jo, pateikiamos iškreiptai. Jis taip pat neigė, kad būtent jis prašė nukelti išvykimo terminą iki lapkričio pradžios.

    „Aš daviau paklusnumo įžadą. Bet ne tylos“, – sakė kun. Rafałas Główczyńskis.

    Kas bus su iniciatyvomis?

    Viešoje erdvėje daug dėmesio sulaukė ir klausimas, kas bus su projektais, kuriuos kunigas siejo su darbu su jaunimu. Jis buvo minimas kaip iniciatyvų, skirtų bendruomenės telkimui, autorius, o dalis jų rėmėsi ne tradicine parapijos veikla, bet platesne socialine ir edukacine kryptimi.

    Kol kas nei pats kunigas, nei vienuolijos atstovai neatsako į visus papildomus žiniasklaidos klausimus, o dvasininkas viešai žada vėliau pateikti dokumentus, kurie, jo teigimu, pagrįstų jo poziciją. Tuo pat metu jis patvirtino, kad sprendimui dėl paskyrimo paklus ir į naują vietą išvyks.

  • Greenpointo lenkai šventė 130 metų: Šv. Stanislovo Kostkos parapija sukvietė minią

    Niujorko Brooklyno Greenpointo rajone minima svarbi sukaktis: Šv. Stanislovo Kostkos parapija pažymėjo 130 metų gyvavimo jubiliejų. Šventė subūrė dvasininkus, parapijiečius ir JAV lenkų bendruomenės narius, kurie dalyvavo iškilmingose pamaldose ir vėliau vykusiame minėjime.

    Parapija Greenpointe per daugiau nei šimtmetį tapo ne tik religiniu centru, bet ir svarbia vieta, kur telkiasi išeivijos ryšiai. Čia susitinka skirtingos kartos, puoselėjamos tradicijos, o šeimoms tai neretai yra erdvė palaikyti kalbą ir kultūrinį tapatumą.

    Jubiliejui vadovavo vyskupas Robertas Chrząszczas, atsakingas už Lenkijos vyskupų konferencijos sielovadą emigracijoje. Kartu prie altoriaus meldėsi keli kunigai ir vienuoliai, tarp jų ir parapijos klebonas Grzegorzas Markulakas.

    „Tikėjimas bendruomenę išlaiko gyvą tada, kai ji moka jį perduoti kitai kartai“, – sakė vyskupas Robertas Chrząszczas.

    Vienu ryškiausių šventės akcentų tapo naujos Šv. Stanislovo Kostkos ikonos pašventinimas. Parapijos atstovai pabrėžė, kad tai simbolinis priminimas apie ilgametę dvasinę tradiciją, kuri išeivijoje dažnai tampa tvirtu atramos tašku.

    Po pamaldų renginiai persikėlė į „Terrace on the Park“, kur surengtas jubiliejinis vakaras. Organizatorių teigimu, jame dalyvavo apie 240 žmonių, tarp jų ir dvasininkai, vienuolės, bendruomeninių organizacijų atstovai, mokytojai bei parapijos grupių nariai.

    Vakaro programoje skambėjo Lenkijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų himnai, pabrėžiant dviejų namų svarbą emigrantų gyvenime. Meninėje dalyje pasirodė choras „Hejnał“, tautinių šokių kolektyvas „Krakowianki i Górale“ ir vaikų choras „Copernicus“.

    „Ši parapija daugybei žmonių yra daugiau nei bažnyčia, tai bendruomenė, kuri padeda išlikti kartu“, – sakė teisininkas Mariuszas Śniarowskis.

    Vakarą tęsė šokiai, o renginio dalyviai akcentavo, kad tokios sukaktys tampa reta proga susitikti ir atnaujinti ryšius. Parapijos jubiliejus taip pat priminė platesnę tendenciją, kad išeivijos religinės bendruomenės JAV dažnai atlieka ir kultūros židinio vaidmenį.

  • Marta Kaczyńska prabilo apie Dievą po Smolensko tragedijos: štai kas jai padėjo ištverti

    Marta Kaczyńska, Lenkijos prezidento Lecho Kaczyńskio ir pirmosios ponios Marijos Kaczyńskos dukra, viešumoje asmeniniais išgyvenimais dalijasi retai. Vis dėlto viename ankstesniame interviu ji atvirai pasakojo, kaip po Smolensko katastrofos pasikeitė jos santykis su tikėjimu ir netekties priėmimu.

    2010 metų balandžio 10 dieną prie Smolensko sudužus Lenkijos vyriausybiniam lėktuvui Tu-154M žuvo 96 žmonės, tarp jų ir tuometinis prezidentas su žmona. Ši tragedija Lenkijoje iki šiol laikoma vienu skaudžiausių modernios istorijos įvykių, o jos atgarsiai visuomenėje jaučiami ir praėjus daugeliui metų.

    Kaczyńska teigė, kad būtent tėvų mirtis tapo lūžio tašku, po kurio jos tikėjimas sustiprėjo. Pasak jos, malda ir atsigręžimas į Dievą krizės akimirkomis padėjo rasti vidinės atramos, kai racionalūs paaiškinimai nebesuteikė paguodos.

    „Einu į bažnyčią, meldžiuosi. Po tėvų mirties mano tikėjimas pagilėjo, o malda kraštutinėse situacijose man labai padėjo“, – sakė Marta Kaczyńska.

    Interviu ji pabrėžė, kad tikėjimą laiko ne vien tradicija, o kasdieniame gyvenime veikiančiu pagrindu, padedančiu aiškintis patirtis ir priimti sudėtingus jausmus. Toks požiūris, anot jos, leidžia lengviau išbūti su netektimi, nors ji ir nedingsta.

    Kaip kalba apie vaikų auklėjimą

    Pasak Kaczyńskos, ji stengiasi tikėjimo vertybes perduoti ir savo dukroms Martynai bei Ewai. Ji pripažino, kad šiuolaikinėje visuomenėje religinis ugdymas ne visada yra paprastas, ypač augant kritikai Bažnyčios atžvilgiu.

    „Šį tikėjimą bandau perduoti ir savo vaikams, nors šiandien tai ne visuomet akivaizdu ar lengva, be kita ko, dėl vis labiau stiprėjančio neigiamo požiūrio į Bažnyčią“, – sakė ji.

    Smolensko katastrofos žaizda neužsitraukė

    Grįždama prie 2010 metų įvykių, Kaczyńska yra sakiusi, kad metai nepanaikina prisiminimų ryškumo. Anot jos, net ir praėjus laikui išlieka akimirkų, kai tragedijos suvokimas sugrįžta itin aštriai, o susitaikymas nėra tiesus procesas.

    „Žmogus tikėjime bando su tuo susitaikyti, bet būna akimirkų, kai tai priimti labai sunku“, – teigė Marta Kaczyńska.

    Psichologai dažnai pabrėžia, kad gedėjimas neturi vieno termino, o žmonės ieško skirtingų atramų: artimųjų, bendruomenės, terapijos ar dvasinių praktikų. Kaczyńskos pasakojimas rodo, kaip tikėjimas kai kuriems tampa būdu išlaikyti kasdienę struktūrą ir prasmės jausmą, kai gyvenimą pakeičia staigi netektis.

  • Mickūnų bažnyčiai – 200 metų: dramatiška istorija ir dovana, kurią pastebėjo visi

    Mickūnų bažnyčiai – 200 metų: dramatiška istorija ir dovana, kurią pastebėjo visi

    Mickūnuose spalio 18 dieną iškilmingai paminėtas Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios 200 metų jubiliejus. 1826 metais pastatyta mūrinė šventovė per du šimtmečius tapo svarbiu religiniu ir bendruomeniniu traukos centru Vilniaus rajone.

    Jubiliejinėse pamaldose dalyvavo Vilniaus arkivyskupijos vyskupas Arūnas Poniškaitis ir Mickūnų parapijos klebonas Jan Černiavski. Į šventę susirinko parapijiečiai, vietos bendruomenės atstovai ir svečiai, pabrėžę bažnyčios vaidmenį kasdieniame vietos gyvenime.

    Vilniaus rajono savivaldybės mero Roberto Duchnevičiaus vardu sveikinimą perdavęs vicemeras Algis Vaitkevičius akcentavo, kad šventovė sieja skirtingas kartas. Jo teigimu, daugeliui ji susijusi su asmeninėmis ir šeimos gyvenimo akimirkomis, kurios ir kuria bendruomenės tapatybę.

    „Du šimtai metų – tai ne tik įspūdinga sukaktis, bet ir daugelio kartų istorija. Linkiu, kad ši šventovė ir toliau būtų vieta, kuri vienija žmones, puoselėja tradicijas ir suteikia dvasinės stiprybės“, – sakė Algis Vaitkevičius.

    Jubiliejaus proga parapijai taip pat įteikta apčiuopiama dovana: du suoliukai, skirti erdvei prie bažnyčios įėjimo. Į iškilmes atvyko ir savivaldybės administracijos patarėja Renata Cytacka, taip pat savivaldybės tarybos nariai bei Mickūnų seniūnijos atstovai.

    Šventė šiemet turėjo ir asmeninę reikšmę parapijai, nes tą pačią dieną gimtadienį mini klebonas Jan Černiavski. Todėl sveikinimai buvo skirti ir pačiai bendruomenei, ir jos dvasininkui, kuris kasdien rūpinasi parapijos gyvenimu.

    Kelias per istorines permainas

    Mickūnų šventovės ištakos siekia XVIII amžių, kai 1733 metais čia buvo pastatyta koplyčia, priklausiusi Lavoriškių parapijai. Dabartinė mūrinė bažnyčia iškilo 1826 metais, o jos architektūroje atsispindi ankstyvojo klasicizmo bruožai.

    XIX amžiaus antroje pusėje bendruomenė patyrė stiprius sukrėtimus: 1869 metais bažnyčia buvo uždaryta, o 1871 metais pastatas paverstas stačiatikių cerkve. Katalikų bendruomenei šventovė grąžinta 1918 metais, atkūrus nepriklausomą valstybę.

    XX amžiuje bažnyčia kelis kartus remontuota ir restauruota: 1922 metais sutvarkyta po grąžinimo, 1923 metais įkurta savarankiška Mickūnų parapija, o 1935 metais atlikta restauracija. 1969 metais, klebono Aleksandro Liachovičiaus iniciatyva ir parapijiečių lėšomis, šventovė vėl atnaujinta.

    Kodėl tokie jubiliejai svarbūs

    Bažnyčių sukaktys šiandien vis dažniau tampa ne tik religiniu, bet ir kultūriniu įvykiu, suburiančiu išsisklaidžiusius kraštiečius. Tokios progos primena vietos istoriją, padeda išlaikyti gyvas tradicijas ir stiprina bendruomenės ryšius, ypač mažesnėse gyvenvietėse.

    Mickūnų bažnyčia išlieka ir architektūrinis liudijimas, atspindintis skirtingus regiono istorijos etapus. Dviejų šimtmečių sukaktis tampa proga ne tik švęsti, bet ir iš naujo įvertinti paveldą bei pasirūpinti, kad jis būtų perduotas ateities kartoms.

  • Šv. Pranciškaus mirties 800-metis: Asyžiuje – tūkstančiai piligrimų ir prezidento kalba

    Šv. Pranciškaus mirties 800-metis: Asyžiuje – tūkstančiai piligrimų ir prezidento kalba

    Spalio 4 dieną Italija mini Šventojo Pranciškaus Asyžiečio mirties 800-ąsias metines. Asyžiuje visą dieną vyksta religinės apeigos, kultūriniai renginiai ir valstybinio lygmens ceremonijos, sutraukusios piligrimus bei turistus iš įvairių šalių.

    Šiemet minėjimas išsiskiria ir politiniu dėmesiu: į Asyžių atvyksta Italijos prezidentas Sergio Mattarella, planuojamas jo kreipimasis į šalį. Organizatoriai skelbia, kad vien į pagrindines iškilmes mieste susirinko daugiau kaip 3 000 žmonių.

    Renginiai siejami su Pranciškoniškuoju jubiliejiniais metais, kuriuos paskelbė popiežius Leonas XIV. Jubiliejus, pasak rengėjų, skirtas ne tik religinei tradicijai, bet ir Pranciškaus idėjų aktualumui šiandien: taikos, dialogo ir socialinio jautrumo temoms.

    Diena Asyžiuje: nuo mišių iki prezidento

    Minėjimo programa prasidėjo dar naktį iškilmingu varpų skambėjimu. Ankstyvą rytą vyko vienuolių bendruomenei skirtos mišios ir maldos prie Šventojo Pranciškaus kapo – tai viena svarbiausių piligrimystės vietų regione.

    Pagrindinėmis dienos apeigomis laikomos iškilmingos mišios Asyžiaus bazilikoje, kuriose dalyvauja ir oficialios delegacijos. Po liturgijos numatyti institucijų atstovų pasisakymai, o vidurdienį aikštėje tiesiogiai transliuojama popiežiaus Viešpaties Angelo malda.

    Renginių organizatoriai pabrėžia, kad šių metų minėjimas sutelkė daugelį Italijos regionų ir savivaldybių. Taip siekiama pabrėžti, kad Šventasis Pranciškus laikomas ne vien Umbrijos, bet ir visos šalies dvasiniu simboliu.

    Parodos ir iniciatyvos jubiliejui

    Šalia religinių ceremonijų rengiamos ir kultūrinės iniciatyvos, skirtos Pranciškaus ikonografijai bei ankstyvajai pranciškonų tradicijai. Viena pagrindinių – paroda Šventasis Pranciškus Porciunkulėje, lankytojams atvira iki spalio 25 dienos.

    Paroda įrengta Porciunkulės muziejuje prie Santa Maria degli Angeli bazilikos, atnaujinus dalį istorinių erdvių ir pritaikius jas lankytojų srautams. Kuratoriai akcentuoja, kad ekspozicija leidžia nuosekliai pamatyti, kaip XIII amžiuje formavosi Pranciškaus atvaizdas ir jo kultas.

    Renginių ciklas, planuojama, tęsis visus jubiliejinius metus ir baigsis 2027 metais. Asyžius tikisi, kad sukaktis pritrauks ne tik tikinčiuosius, bet ir kultūros turistus, o Pranciškaus vardas dar kartą taps diskusijų apie taiką ir bendruomeniškumą atskaitos tašku.