Tag: Kazachstanas

  • Azerbaidžanas, Sakartvelas ir Kazachstanas plečia „Vidurinį koridorių“ – taikinyje 30 mln. tonų

    Azerbaidžanas, Sakartvelas ir Kazachstanas plečia „Vidurinį koridorių“ – taikinyje 30 mln. tonų

    Azerbaidžanas, Sakartvelas ir Kazachstanas sutaria stiprinti bendradarbiavimą, kad sparčiau plėstų vadinamąjį „Vidurinį koridorių“ – prekybos kelią, jungiantį Kiniją ir Vidurinę Aziją su Europa per Kaspijos jūrą, Pietų Kaukazą ir Juodąją jūrą.

    Šalys parengė bendrą planą, kuriuo siekiama gerinti transporto infrastruktūrą, sklandinti logistiką ir pagreitinti tarpvalstybinę prekybą. Apie tai skelbia „Euronews“.

    Iniciatyvos sutampa su didėjančiu Europos įmonių susidomėjimu investicijomis maršrute: minimas siūlomas 50 mln. JAV dolerių (45,4 mln. eurų) logistikos centro projektas Kazachstane ir skaitmeninis projektas, orientuotas į sienų kirtimo vėlavimų mažinimą.

    Alternatyvių maršrutų svarbą išryškino ir su Irano karu siejami trikdžiai laivyboje per Hormūzo sąsiaurį – tai didina poreikį patikimesniems keliams gabenti krovinius tarp Azijos ir Europos.

    Belgijos įmonių dėmesys – Kazachstano logistikai

    Europos verslas vertina galimybes prisidėti prie koridoriaus infrastruktūros ir veiklos plėtros. Lapkričio 16 dieną Kazachstano užsienio reikalų ministras Mukhtaras Tileuberdi Briuselyje susitiko su Belgijos bendrovių „Sarens Group“, „Ahlers Logistics“ ir „BIM e-Solutions“ vadovais.

    Tarp aptartų idėjų – planuojamas transporto ir logistikos centras Žetysu regione, netoli Kinijos sienos. Projekte numatomas 2,1 kilometro apvažiavimo kelias, laikino sandėliavimo vietos ir specializuota infrastruktūra sunkiems kroviniams.

    Jei planai būtų įgyvendinti, tikimasi padidinti pralaidumą Nur Žoly pasienio perėjimo punkte, viename pagrindinių vartų kroviniams iš Kinijos į Kazachstaną, ir sumažinti spūstis Kazachstano–Kinijos pasienyje.

    Tikslas – 30 mln. tonų per metus iki 2029 metų

    Sakartvele ministro pirmininko pavaduotoja ir ekonomikos bei tvaraus vystymosi ministrė Mariam Kvrivishvili patvirtino, kad su partneriais – ypač Kazachstanu ir Azerbaidžanu – dirbama siekiant stiprinti transporto ryšius ir didinti krovinių srautus.

    Pasak jos, bendras planas numato iki 2029 metų „Viduriniu koridoriumi“ pervežti 30 mln. tonų krovinių per metus. Tam prireiks plataus masto gerinimų geležinkeliuose, uostuose, jūrų pervežimuose ir pasienio perėjimo punktuose.

    Kvrivishvili taip pat teigė, kad Sakartvelas iki 2029 metų planuoja investuoti apie 7 mlrd. JAV dolerių (6,4 mlrd. eurų) į transporto infrastruktūrą – uostus, geležinkelius, kelius ir aviacijos infrastruktūrą.

    Bendros priemonės apima muitinės procedūrų derinimą, tarifų politikos suderinimą ir uostų bei geležinkelių pajėgumų plėtrą Kaspijos ir Pietų Kaukazo atkarpose.

    Skaitmeninimas: mažiau popierizmo, mažiau prastovų

    Šalia fizinės infrastruktūros išlieka ir administracinė problema: kelių šalių grandinėje didelę įtaką laikui daro muitinės procedūros, dokumentai ir informacijos apsikeitimas tarp vežėjų bei institucijų.

    Susitikimuose su „Ahlers Logistics“ vadovu Dave’u van den Bosu ir „BIM e-Solutions“ vadovu Michaelu Barrie aptarta programinės įrangos integracija visame maršrute, taip pat pasiūlytas 90 dienų „Digital Middle Corridor“ bandomasis projektas.

    Numatoma, kad bandomuoju projektu būtų diegiama ištisinė skaitmeninė krovinių sekimo sistema ir supaprastinamas tarpvalstybinis muitinių duomenų apsikeitimas, kas turėtų padėti mažinti vėlavimus.

    Europos verslui patikimesni tranzito terminai ir aiškesnės sienų kirtimo procedūros gali tapti lemiamu argumentu, renkantis šį maršrutą krovinių gabenimui tarp Azijos ir Europos.

  • Aralo jūra virto nuodinga dykuma: kaip Sovietų laikų sprendimai sugriovė regioną

    Aralo jūra, kadaise buvusi vienas didžiausių vandens telkinių Centrinėje Azijoje, šiandien daug kur yra virtusi sausa, dulkėta ir nuodinga dykuma.

    Ši žmogaus sukelta ekologinė katastrofa sunaikino vietos ekosistemas, sugriovė žvejybos pramonę ir paliko buvusius uostus toli nuo vandens.

    Pagrindinė priežastis – upių Amudarjos ir Syrdarjos vandens nukreipimas žemės ūkiui: dideliems medvilnės, ryžių ir liucernų plotams reikėjo vis daugiau drėkinimo.

    Situaciją dar labiau pablogino prastai įrengti kanalai – dalis vandens prarandama dėl nuotėkio ir garavimo, todėl iki jūros jo vis labiau nebeužteko.

    Kaip jūra pradėjo nykti

    1960 metais Aralo jūra dengė apie 68 000 kvadratinių kilometrų plotą. Tačiau sprendimai, nulėmę jos ateitį, buvo priimti dar anksčiau – nuo 1940-ųjų vanduo vis aktyviau buvo nukreipiamas žemės ūkiui.

    Iki 1960-ųjų tapo aišku, kad jūra traukiasi. O 1980-aisiais vandens srautas, pasiekdavęs Aralą, praktiškai visiškai išseko.

    Netekusi natūralaus papildymo, jūra pradėjo nykti dar sparčiau. 1989 metais ji jau buvo suskilusi į dvi dalis, o druskingumas jose smarkiai išaugo.

    Žlugusi žvejyba ir „jauniausia“ pasaulio dykuma

    Didėjantis druskingumas pražudė daug rūšių, o klestėjusi žvejybos pramonė subyrėjo. Žvejų miesteliai liko toli nuo kranto – pavyzdžiui, pagrindinis uostas Arale šiandien yra apie 9 mylias nuo vandens.

    Vietoje vandens telkinio susiformavo Aralkumo dykuma, įvardijama kaip jauniausia pasaulio dykuma. Joje liko ir simboliniai vaizdai – surūdiję laivų korpusai ten, kur anksčiau buvo jūra.

    Tačiau tai ne tik smėlis ir sausra. Tekste pabrėžiama, kad į dirvožemį ir dulkes susimaišė pesticidų nuoplovos, pramoninių projektų chemikalai bei ginklų bandymų palikimas.

    Rezultatas – toksiškos dulkių audros, o teršalai patenka į maisto grandinę. Tai siejama su didesniu mirtingumu ir trumpesne gyvenimo trukme netoliese gyvenančiose bendruomenėse.

    Kodėl atkurti Aralą taip sunku

    Paradoksalu, bet dalis žemės ūkio, dėl kurio ir buvo paaukotas vanduo, taip pat patyrė smūgį. Regiono klimatas tapo sausesnis: vasaros karštesnės, žiemos šaltesnės ir ilgesnės, todėl auginti kultūras sudėtingiau.

    Dulkių audros ant laukų nusodina druską, o ūkininkai bando ją nuplauti vandeniu – taip teršalai gali vėl patekti į tai, kas liko iš Aralo baseino.

    Tekste pabrėžiama, kad net ir atkūrimo pastangos negrąžins Aralo jūros į ankstesnį mastą. Vis dėlto kai kuriose vietose rezultatų pasiekta.

    Šiaurinėje dalyje Kazachstanas ėmėsi drėkinimo ir vandens srauto didinimo darbų, o užtvanka atskyrė Šiaurės ir Pietų Aralą. Sumažėjęs druskingumas leido sugrįžti žuvims ir atgaivino žvejybą.

    Tuo metu pietuose, Uzbekistano pusėje, prioritetu išlieka medvilnės pramonė, todėl paskatų atkurti šią dalį mažiau. Minima ir tai, kad valdžia yra žvalgiusi išdžiūvusį dugną naftos paieškoms.

  • Turkija ir JAE į Centrinę Aziją investuoja milijonus, o Lenkijai kelią užtveria draudimai ir logistika

    Lenkijos eksportuotojai siekia tvirčiau įsitvirtinti Centrinės Azijos rinkose, tačiau susiduria su vis rimtesnėmis kliūtimis – nuo importo ribojimų iki brangios ir lėtos logistikos. Tuo pat metu konkurentai iš Turkijos ir Jungtinių Arabų Emyratų (JAE) regione aktyviai investuoja ir greičiau išnaudoja atsiveriančias galimybes.

    Vienas ryškiausių pavyzdžių – obuolių rinka Kirgizijoje, kur Lenkija sudaro daugiau nei 55 proc. viso importo. Nepaisant tokios pozicijos, Kirgizijos valdžia laikinai sustabdė obuolių importą, aiškindama sprendimą parama vietos augintojams ir siekiu stiprinti vietinį perdirbimą.

    Apribojimai taikomi ne tik Kirgizijoje. Kazachstanas taip pat antrą kartą įvedė laikinas obuolių importo ribojimo priemones – šis sprendimas aktualus ir dėl to, kad lenkiškų žemės ūkio bei maisto produktų eksportas į Kazachstaną pernai siekė 120 mln. JAV dolerių.

    Verslui tai reiškia ne tik prarandamas pajamas, bet ir sudėtingą planavimą: net jei paklausa rinkoje išlieka, administraciniai draudimai gali staiga užverti vieną iš svarbių eksporto krypčių.

    Kirgizijos ir Kazachstano ribojimai smogia eksportuotojams

    Kirgizijoje obuolių importo draudimas galioja iki 2027 metų vasario 1 dienos. Vietos Žemės ūkio ministerija teigia, kad taip siekiama sudaryti sąlygas realizuoti vietinį derlių ir skatinti perdirbimo sektorių.

    Europos Sąjunga tokiems ribojimams nepritarė, argumentuodama, kad panašaus pobūdžio draudimai turėtų būti taikomi tik krizinėmis aplinkybėmis, laikantis Pasaulio prekybos organizacijos taisyklių. Taip pat keliama abejonė, ar ribojimai neprieštarauja ES ir Kirgizijos partnerystės susitarimams, numatantiems palankesnes prekybos sąlygas.

    Vis dėlto vien diplomatinės reakcijos gali nepakakti, nes ginčų sprendimo procedūros tarptautiniuose formatuose užtrunka. Tai reiškia, kad eksportuotojams, kuriems reikia greitų sprendimų, trumpuoju laikotarpiu reali nauda gali būti ribota.

    Prekių kelias į regioną: brangu ir lėta be maršruto per Rusiją

    Dar viena didelė problema – logistika. Prekių gabenimas į Centrinę Aziją aplenkiant Rusiją yra sudėtingas, brangus ir ilgas, o transporto kaštai tiesiogiai didina galutinę produktų kainą vietos rinkose.

    Ypač problematiška grandis – persikėlimas per Kaspijos jūrą. Krovinių judėjimą tarp Azerbaidžano ir Kazachstano uostų užtikrina nedideli laivai, o laukimas eilėje gali užtrukti iki penkių savaičių.

    Situaciją dar labiau apsunkina žiema, kai Kaspijos jūra dalinai užšąla ir keltai gali laikinai neplaukti. Alternatyvus kelias per Baltarusiją ir Rusiją praktikoje tampa įmanomas daugiausia naudojantis Kazachstano vilkikais.

    Centrinė Azija laviruoja tarp ES, Rusijos ir savo interesų

    Nors kai kurios regiono valstybės vis aktyviau ieško bendradarbiavimo su Europa, jų sprendimai dažnai pirmiausia grindžiami vidaus ekonominiais interesais. Kirgizijos atvejis rodo, kad importo draudimas gali būti motyvuotas vietos gamintojų rėmimu ir perdirbimo plėtra, o ne politine priešprieša.

    Kirgizijoje, Džalalabado regione, atidaryta obuolių sulčių gamykla, kurios vertė – 11,5 mln. JAV dolerių. Skelbiama, kad ji gali pagaminti iki 500 tonų sulčių per dieną, o pasiekus pilną pajėgumą sukurti iki 100 darbo vietų – tai paaiškina, kodėl valdžiai svarbu užtikrinti vietinės žaliavos realizavimą.

    Tuo pat metu verslui reikia įvertinti ir regiono tarptautinius įsipareigojimus bei ekonominius ryšius su Rusija. Kai kurios šalys, įskaitant Kazachstaną ir Kirgiziją, dalyvauja Eurazijos ekonominėje sąjungoje, todėl prekybos sąlygas gali veikti platesni susitarimai.

    Lenkijos pavyzdys rodo, kad vien noro plėsti eksportą Centrinėje Azijoje neužtenka: būtini patikimi transporto koridoriai, aktyvesnė ekonominė diplomatija ir didesnės investicijos. Priešingu atveju rinkoje, kuri turi potencialo, pranašumą įgyja tie, kurie atvyksta su kapitalu ir greitesniais sprendimais.

  • Archeologai Kazachstane aptiko Gulago stovyklos pėdsakų, rodančių: ji veikė ilgiau nei skelbta

    Archeologai Kazachstane aptiko Gulago stovyklos pėdsakų, rodančių: ji veikė ilgiau nei skelbta

    Kazachstane vykstantys archeologiniai tyrimai atskleidė naujų detalių apie vieną sovietinio Gulago stovyklų: rasti radiniai leidžia įtarti, kad ji galėjo veikti ilgiau, nei iki šiol buvo manoma pagal oficialius dokumentus.

    Pirmuosius oficialius kompleksinius buvusios stovyklos archeologinius tyrimus Terekty gyvenvietėje atlieka tyrėjų komanda, apie jų rezultatus skelbia Vakarų Bohemijos universitetas Pilzene.

    Tyrinėjama viena iš sistemos „Stieplag“ stovyklų, kuri, kaip nurodoma istorinėse apžvalgose, veikė 1948–1956 metais. Remiantis ankstesniais duomenimis, per visą kompleksą perėjo daugiau nei 20 tūkst. kalinių – daugiausia politinių, tarp jų minimi Ukrainos, Baltijos šalių ir kitų valstybių gyventojai.

    Ši vietovė archeologams ypač vertinga, nes čia išliko beveik viso komplekso pėdsakai: identifikuotos vyrų ir moterų stovyklų teritorijos, administraciniai pastatai, sargybinių gyvenvietė ir ūkio zona, kur kaliniai buvo verčiami dirbti priverstinius darbus.

    Radiniai, neatitinkantys oficialios datos

    Vienas svarbiausių ekspedicijos atradimų – stikliniai buteliai, datuojami 1959–1961 metais. Tai kertasi su iki šiol vyravusia versija, kad „Stieplag“ sistemos stovykla jau 1956 metais buvo uždaryta.

    Tyrėjų vertinimu, tokie radiniai gali reikšti, kad stovyklos gyvenimas tęsėsi ir vėliau, nors dokumentuose tai neatsispindėjo. Kitaip tariant, reali praktika galėjo skirtis nuo to, kas buvo fiksuojama archyvuose.

    Liudininko pasakojimas: stovykla veikė ir 1959-aisiais

    Rastą medžiagą papildė 78 metų Mizambajaus Bralino, seniausio Terekty apylinkių gyventojo, liudijimas. Vyras į šią vietovę atsikraustė 1959 metais ir teigia tuo metu dar prisimenantis veikusią moterų stovyklą, kurioje buvo laikomos kalinės iš Baltijos šalių.

    Pasak jo, moterys buvo saugomos brutaliai, o teritorijoje esą girdėdavosi šūviai, šaudant kalinių pusėn. Šis pasakojimas tyrėjams padėjo tiksliau suprasti objektų išsidėstymą ir stovyklos veikimo aplinkybes.

    Užmirštas kapinynas ir smurto ženklai

    Ekspedicija taip pat aptiko pamiršto kapinyno pėdsakų – vietos, kur galėjo būti laidojamos stovyklos aukos. Tarp radinių minimos ir šovinių tūtelės, kurios rodo, kokiomis priemonėmis galėjo būti kontroliuojami kaliniai.

    Organizacijos „Gulag.cz“ atstovas Štěpánas Černoušekas atkreipia dėmesį, kad formaliai Maskvos sprendimu stovykla galėjo būti panaikinta, tačiau tai nebūtinai reiškė automatinį visų kalinių paleidimą. Dalis stovyklų galėjo veikti toliau jau kitos administracijos vardu, o tokie pokyčiai ne visuomet patekdavo į vėliau istorikus pasiekusius dokumentus.

    Tyrėjų teigimu, Terekty radiniai primena, jog vien archyvų ne visada pakanka praeičiai atkurti – materialūs įrodymai ir liudininkų atsiminimai gali pakeisti supratimą apie paskutinius stalininių stovyklų sistemos metus.

  • Kinija didina skrydžių limitus su Uzbekistanu ir Kazachstanu: daugiau reisų ir naujų krypčių

    Kinija didina skrydžių limitus su Uzbekistanu ir Kazachstanu: daugiau reisų ir naujų krypčių

    Kinija susitarė padidinti leistiną savaitinių skrydžių skaičių su Uzbekistanu ir Kazachstanu, o tai turėtų atverti daugiau galimybių tiek verslo, tiek turistinėms kelionėms regione.

    Be to, atskiras Uzbekistano ir Kazachstano susitarimas numato daugiau reisų tarp didžiausių šių šalių miestų ir kitomis kryptimis. Apie naujus sprendimus praneša „Euronews“.

    Susitarimai pasiekti Taškente vykusiame trečiajame Centrinės Azijos ir Kinijos (C5+1) civilinės aviacijos bendradarbiavimo darbo grupės susitikime.

    Nors avialinijos jau mato erdvės plėstis, rinkoje išlieka ir praktinių kliūčių – dalyviai atvirai kalba apie augančias degalų bei oro uostų rinkliavų sąnaudas.

    Skrydžių limitai didinami abiem kryptimis

    Uzbekistanas ir Kinija sutarė pakelti savaitinių skrydžių tarp šalių limitą nuo 100 iki 114.

    Kazachstanas su Kinija pasiekė atskirą susitarimą: leidžiamas savaitinių skrydžių dažnis didinamas nuo 150 iki 180.

    Kartu Kazachstanas išplėtė miestų, į kuriuos vežėjai gali skraidyti, sąrašą – į jį įtraukti Čengdu ir Kašgaras.

    „Oro šilko kelias“ ir ambicijos tapti persėdimo centru

    Naujausi susitarimai siejami su „Oro šilko kelio“ iniciatyva, kurios tikslas – atverti naujus maršrutus ir supaprastinti tarpvalstybinį avialinijų darbą.

    Dar 2024 metų sausį Uzbekistano transporto ministerija ir Kinijos civilinės aviacijos administracija pasirašė susitarimą dėl bendro šios iniciatyvos vystymo.

    Uzbekistanas taip pat išsakė siekį, kad keliautojai iš Kinijos ir kaimyninių Centrinės Azijos šalių, skrendantys į Europą, galėtų patogiai persėsti šalies oro uostuose.

    Prie iniciatyvos 2024 metais prisijungė ir Kirgizija, o 2026 metų balandį Kinijos „Chengdu Airlines“ pradėjo kartą per savaitę vykdomą tiesioginį reisą tarp Kašgaro ir Ošo, naudodama Kinijoje pagamintą C909 lėktuvą.

    Daugiau skrydžių ir pačioje Centrinėje Azijoje

    Taškente pasiekti susitarimai apėmė ir skrydžius tarp pačių Centrinės Azijos valstybių.

    Uzbekistanas ir Kazachstanas sutarė padidinti leidžiamų savaitinių skrydžių skaičių tarp Taškento ir Almato bei Taškento ir Astanos – nuo 42 iki 60 kiekvienu maršrutu.

    Kitose kryptyse tarp abiejų šalių limitas didinamas nuo 14 iki 20 skrydžių per savaitę. Kazachstano civilinės aviacijos komiteto vertinimu, šie pokyčiai turėtų padėti atliepti augančią kelionių paklausą.

    Tuo metu „Vietjet Qazaqstan“ primena, kad regionui svarbios ne tik didžiosios kryptys: įmonė jau yra pradėjusi tiesioginius skrydžius iš Astanos į Biškeką ir Samarkandą bei didinusi jų dažnį, o ateityje mato potencialą ir mažesniuose miestuose.

    Vis dėlto planuojant naujus maršrutus pabrėžiama, kad būtina vertinti kaštus ir paklausą: degalų brangimas bei oro uostų mokesčiai didina regioninių skrydžių savikainą, o mažesniems miestams reguliariems tarptautiniams reisams reikia pakankamo keleivių srauto ir ekonominio aktyvumo.

  • Po Kazachstano smėliu slėpėsi Bayte-3 šventykla: 2 300 metų senumo šventvietė

    Po Kazachstano smėliu slėpėsi Bayte-3 šventykla: 2 300 metų senumo šventvietė

    Kazachstano stepėse archeologai atkreipė dėmesį į Bayte-3 – monumentalų akmeninį sanktuariumą, datuojamą IV–III amžiumi prieš mūsų erą. Dalis šio statinio šimtmečius buvo užpustyta smėliu, tačiau išlikę fragmentai leidžia spręsti apie itin pažangią to meto sakralinę architektūrą.

    Kaip rašoma „The Nation“, šventvietė buvo tyrinėta dar 1998 metais, kai ekspedicija aptiko masyvios konstrukcijos liekanas, akmenines žmonių skulptūras ir radinius, siejamus su ritualinėmis praktikomis. Šie elementai padeda geriau suprasti, kaip Centrinės Azijos klajoklių bendruomenės organizavo religines ceremonijas.

    Bayte-3 išsiskiria dydžiu: statinio skersmuo siekė apie 19 metrų, o iki šių dienų išlikusios vidinių sienų dalys kai kur pakyla iki 3 metrų. Archeologų vertinimu, pirminis pastato aukštis galėjo viršyti 5 metrus.

    Konstrukcijos planas rodo, kad tai nebuvo įprasta gyvenvietė: tyrėjai nerado gausių kasdienės buities pėdsakų, užtat aptiko akmeninių indų, altorių fragmentų ir daiktų, laikomų ritualine įranga. Tai sustiprina versiją, kad statinys pirmiausia buvo skirtas ceremonijoms.

    Dvipakopis statinys su kupolu

    Sanktuariumas suprojektuotas kaip dviejų lygių statinys su cilindrine baze ir kupolu. Pagrindinė jo dalis stovėjo ant maždaug 14 metrų skersmens pamato, o išorėje buvo papildoma akmens ir žemės siena, kurios storis siekė apie 2,5 metro.

    Vidinė erdvė buvo suplanuota kryžiaus forma ir orientuota pagal keturias pasaulio kryptis. Centre, pasak tyrėjų, stovėjo akmeninis altorius – čia galėjo degti laužai ir vykti aukojimo apeigos.

    Į pagrindinę salę vedė akmeniniai laiptai – išliko 14 pakopų, leidusių nusileisti iš maždaug 2,5 metro aukščiau buvusio lygio. Kupolas buvo sumūrytas naudojant laipsniškai išsikišančių akmens sluoksnių techniką (konsolinį skliautą), o viršuje, tikėtina, buvo anga, veikusi kaip švieslangis.

    Pagal tyrėjų rekonstrukcijas, kupolas galėjo siekti net iki 10 metrų aukščio. Tai, kartu su masyviomis sienomis ir aiškia struktūra, rodo, kad Bayte-3 buvo ne atsitiktinis statinys, o apgalvotai pastatytas regioninis sakralinis objektas.

    Simboliai ant sienų ir akmeninės skulptūros

    Ant vidinių ir išorinių sienų išliko įvairių ženklų, tarp jų – tamgos, būdingos stepinių tautų gimininiams ir gentiniams simboliams. Dalis jų datuojama neapibrėžtai, o kai kurie, kaip manoma, gali būti iš vėlesnio – alanų – laikotarpio.

    Netoli sanktuariumo rastos antropomorfinės skulptūros vaizduoja žmonių figūras, o jų stilius skiriasi tiek nuo ankstesnių, siejamų su sakų kultūra, tiek nuo vėlesnių epochų pavyzdžių. Tai gali reikšti, kad Ustiurto ir Mangystau regione formavosi savitos vietinės meninės ir religinės tradicijos.

    Siejama su sarmatų kultūra

    Mokslininkai Bayte tipo sanktuariumus sieja su sarmatais – tautomis, gyvenusiomis teritorijose tarp Kaspijos jūros ir Aralo ežero. Tuo metu sarmatų bendruomenės stiprino politines ir karines pozicijas, o jų įtaka plito per didelę Eurazijos dalį.

    Tokie kompleksai kaip Bayte ir netoliese esantis Kyzyl-Uik galėjo veikti kaip regioniniai ceremonijų centrai, skirti didesnėms genčių bendruomenėms. Akmeniniai ginkluotų karių atvaizdai, rasti šiame kontekste, taip pat leidžia spręsti, kad kariniai motyvai buvo svarbi to meto kultūros dalis.

  • Kazachstanas siekia atnaujinti naftos tranzitą į Vokietiją „Družba“ vamzdynu per Lenkiją

    Kazachstanas svarsto galimybę atnaujinti naftos tiekimą į Vokietiją pasitelkiant rusišką vamzdynų infrastruktūrą. Jei planas pavyks, nafta vėl galėtų tekėti ir Lenkijos „Družba“ (liet. „Draugystė“) naftotiekio atkarpa.

    Kaip skelbia agentūra „Interfax Kazakhstan“, Kazachstano energetikos ministerija kreipėsi į Rusijos energetikos ministeriją, prašydama sudaryti sąlygas tranzitui į Švedto (Schwedt) naftos perdirbimo gamyklą ir į Baltijos jūros Ust Lugos jūrų terminalą.

    Kazachstano pusė teigia laukianti Rusijos atsakymo. Tai reiškia, kad sprendimas priklausys nuo to, ar bus pritarta naftos transportui „Družba“ sistemos vamzdynais ir krovai per Ust Lugos uostą.

    Šis maršrutas Kazachstanui svarbus ir dėl to, kad pastaruoju metu šaliai kyla įvairių eksporto iššūkių, o tiekimas į Vokietiją laikomas reikšminga kryptimi.

    Eksportas į Vokietiją buvo sustabdytas gegužės 1-ąją

    Tekste nurodoma, kad Kazachstanas šių metų gegužės 1 dieną sustabdė naftos eksportą į Vokietiją. Nuo sausio iki balandžio pabaigos buvo spėta eksportuoti 1,02 mln. tonų.

    Vėliau Rusijos naftotiekių operatorius „Transneft“ nurodė stabdyti transportavimą, oficialiai tai motyvuodamas techninėmis priežastimis.

    Taip pat primenama, kad 2025 metais, naudojantis tranzitu per Baltarusiją ir Lenkiją, „KazMunaiGas“ į Vokietiją pristatė 2,1 mln. tonų naftos. Tų metų planuose buvo numatytas didinimas iki 3,0 mln. tonų.

    Kazachstanui svarbus alternatyvus eksporto kelias

    Tekste pažymima, kad didžioji dalis naftos tiekimo Europos pirkėjams vyksta per CPC vamzdynų tinklą į Novorosijsko uostą prie Juodosios jūros. Vis dėlto šiais metais ukrainiečių dronų atakos kelis kartus apgadino infrastruktūrą ir tai lėmė eksporto sustabdymus.

    Be to, nurodoma, kad greta techninių klausimų, susijusių su telkinių priežiūra, viena didžiausių kliūčių yra ribota infrastruktūra, kuri neleidžia lengvai padidinti eksporto apimčių.

    Todėl Kazachstanui itin svarbu atnaujinti naftos pumpavimą į Švedto naftos perdirbimo gamyklą ir vėl atverti šią pardavimo kryptį.

    Tuo pačiu pateikiama ir naujausia Kazachstano gavybos prognozė: šiemet šalis, pagal sumažintą vyriausybės prognozę, išgaus 96 mln. tonų naftos (anksčiau planuota 101 mln. tonų).

  • Kazachstane į laisvę paleisti tigrai: gyventojai gaus SMS įspėjimus jiems priartėjus

    Kazachstanas pradėjo ambicingą programą, kurios tikslas – po beveik 80 metų į šalies gamtą sugrąžinti tigrus. Apie plėšrūnų priartėjimą prie gyvenviečių vietos gyventojai bus perspėjami SMS žinutėmis.

    Kaip rašo „Interia Zielona“, tai precedento neturintis bandymas atkurti tigrų populiaciją praktiškai nuo nulio teritorijoje, kur šie plėšrūnai išnyko dar XX amžiaus viduryje. Paskutinis tigras Kazachstane buvo nušautas 1948 metais.

    Istoriškai šiame regione gyveno Kaspijos tigras – stambus porūšis, paplitęs didžiulėse teritorijose nuo Turkijos ir Irako iki Kazachstano bei vakarų Kinijos. Vis dėlto šio porūšio sugrąžinti neįmanoma, nes jis išnyko.

    Siekiant atkurti didžiųjų kačių buvimą Centrinėje Azijoje, pasirinktas artimiausias genetinis giminaitis – amūrinis (Sibiro) tigras. Nors tarp jų yra skirtumų, būtent šie plėšrūnai laikomi realiausia galimybe atkurti populiaciją.

    Tigrai paleidžiami Ile-Balchašo rezervate

    Pasiruošimas tigrų sugrąžinimui truko ne vienerius metus: Ile-Balchašo rezervate buvo kuriama tinkama buveinė. Plane numatytas medžių sodinimas ir dalies gyvūnų, kurie galėtų tapti tigrų grobiu, perkėlimas į šią teritoriją.

    Nurodoma, kad nuo 2021 metų čia pasodinta 50 tūkst. sodinukų, o medžiai jau pasiekė beveik trijų metrų aukštį. Kai aplinka pakankamai pasikeitė, į rezervatą paleista pirmoji tigrė – Umit (jos vardas reiškia „Viltis“).

    Stebėta, kad tigrė greitai užėmė teritoriją ir pradėjo medžioti. Viena netikėčiausių detalių – tarp pirmųjų jos laimikių paminėtas vilkas, rodantis, jog plėšrūno sugrįžimas gali keisti visą vietos ekosistemos pusiausvyrą.

    Prieš kelias dienas prie patelės prijungtas ir patinas vardu Amur. Tigrai paprastai nesudaro nuolatinių porų – susitinka tik poravimosi laikotarpiu, o jauniklius vėliau augina patelė.

    Įspėjimai SMS ir „antikonfliktinės“ grupės

    Kartu su plėšrūnų sugrįžimu kuriamos priemonės galimiems konfliktams su žmonėmis mažinti. Kadangi aplink rezervatą gyvena gyvulininkyste užsiimantys žmonės, išlieka rizika, jog tigrai gali kelti grėsmę bandoms.

    Todėl Kazachstanas subūrė mobilias „antikonfliktines“ grupes – apmokytus specialistus, kurie turėtų reaguoti realiu laiku, jei kiltų incidentų tarp tigrų ir žmonių ar naminių gyvūnų.

    Papildomai įdiegta įspėjimų sistema: automatinės SMS žinutės informuos gyventojus, kai tigras priartės prie kaimo ar ūkio maždaug 5 kilometrų atstumu. Pranešama, kad gyvūnai turi antkaklius su palydoviniais siųstuvais, todėl jų judėjimą galima sekti.

    Projekto tikslas – ne tik „sugrąžinti“ tigrus į istorinį arealą, bet sukurti stabilią, savarankiškai laukinėje gamtoje gyvenančią ir besidauginančią populiaciją. Planuojama, kad 2027 metais rezervate bus paleisti dar du tigrai, o galutinis siekis – 50 gyvūnų.

    Skelbiama, kad 30 mln. JAV dolerių vertės tigrų apsaugos ir populiacijos atkūrimo projektą finansuoja Pasaulio gamtos fondas (WWF), Jungtinių Tautų vystymo programa (UNDP) ir Kazachstano vyriausybė.

  • Europa ieško kritinių mineralų Centrinėje Azijoje, o Kazachstanas ir Uzbekistanas siekia perdirbimo

    Europa ieško kritinių mineralų Centrinėje Azijoje, o Kazachstanas ir Uzbekistanas siekia perdirbimo

    Europos pramonei ieškant kritinių mineralų, dėmesys vis dažniau krypsta į Centrinę Aziją – Kazachstaną ir Uzbekistaną. Tačiau šios šalys nori ne tik eksportuoti žaliavas: jos siekia pritraukti investicijų ir technologijų, kad daugiau vertės būtų kuriama vietoje.

    Apie tai rašo „Euronews“, remdamasis Taškente vykusio Tarptautinio kasybos ir metalų forumo diskusijomis. Jose daugiausia kalbėta apie technologijų perdavimą, finansavimą ir transporto maršrutus, reikalingus tiekimui į Europos rinkas.

    Nepriklausomos ne pelno organizacijos „Brussels Energy Club“ įkūrėjas Maratas Terterovas akcentavo, kad Briuselis tikisi ne vien bendrų susitarimų, o aiškių investicinių partnerysčių. Jo teigimu, be kasybos svarbios ir perdirbimo grandys, pramoninės tiekimo grandinės bei infrastruktūra.

    Vienas iš dažniau minimų infrastruktūrinių prioritetų – vadinamasis Vidurinis koridorius, jungiantis Centrinę Aziją su Europos rinkomis. Toks maršrutas gali tapti reikšmingu faktoriumi, kai valstybės ir įmonės vertina tiekimo saugumą bei alternatyvas.

    ES pažeidžiamumas dėl žaliavų

    Europos Sąjunga tokius metalus kaip litis ir volframas laiko kritiniais – dėl jų svarbos ekonomikai ir galimų tiekimo sutrikimų rizikos. Tai ypač aktualu sektoriams, susijusiems su atsinaujinančia energetika, elektromobiliais ir aukštosiomis technologijomis.

    Tarp Europos šalių, siekiančių diversifikuoti šaltinius, minima Vokietija. Jos ambasadorius Uzbekistane Matthias Vollertas teigė, kad Vokietijai kritinių mineralų reikia dėl investicijų į atsinaujinančią energetiką, elektromobilius ir aukštąsias technologijas.

    2026 metų rugsėjo 29 dieną Vokietija ir Kazachstanas bendroje deklaracijoje pritarė 2026–2028 metų kelių žemėlapiui, apimančiam pramoninį bendradarbiavimą, mineralų gavybą ir perdirbimą, taip pat didesnės pridėtinės vertės produkcijos gamybą Kazachstane.

    Kazachstano litis ir investicijų planai

    Straipsnyje išskiriamas Vokietijos bendrovės „HMS Bergbau AG“ projektas Rytų Kazachstane – litio išgavimo ir perdirbimo iniciatyva. Nurodoma, kad potencialios investicijos galėtų siekti 500 mln. JAV dolerių (apie 449 mln. eurų), tačiau tai priklauso nuo komerciškai perspektyvių išteklių patvirtinimo.

    Projektas šiuo metu tebėra žvalgybos ir vystymo stadijoje. Tai reiškia, kad galutiniai sprendimai dėl plėtros ir investicijų masto dar nėra patvirtinti.

    Uzbekistano tikslas – daugiau vertės vietoje

    Uzbekistanas laikosi panašios krypties: šalis siekia plėtoti mineralų perdirbimą šalies viduje, o ne apsiriboti žaliavų ar koncentratų eksportu. Tam 2024 metais įkurta valstybinė pramonės įmonė Uzbekistan Technological Metals Complex (TMK).

    TMK dirba su tokiomis medžiagomis kaip volframas ir molibdenas, o tarp gaminių minimi volframo oksidas ir karbidas, taip pat molibdeno strypai ir briketai. Įmonės atstovas pasaulinei integracijai Timuras Khikmatullajevas pabrėžė, kad tikslas – kiekviename etape didinti pridėtinę vertę ir tik tada eksportuoti.

    Anot jo, pirmoji TMK eksporto rinka buvo Vokietija, o vėliau produkcija keliavo ir į Belgiją, Nyderlandus, Turkiją, JAV, Kanadą, Pietų Korėją bei Japoniją. Taip pat nurodoma, kad komercinė prekybos duomenų platforma 52wmb skelbė: 2026 metų rugpjūtį TMK eksportavo molibdeno produktus į Belgiją ir Nyderlandus, o volframo oksidą – į Nyderlandus.

    Technologijos, projektų portfelis ir finansavimas

    Be esamų eksporto srautų, TMK siekia pritraukti investicijų ir gamybos kompetencijų, kad galėtų plėsti pajėgumus Uzbekistane. Rugsėjį įmonė Berlyne surengė pristatymą, kuriame dalyvavo apie 20 Vokietijos bendrovių atstovai ir tarptautinės finansų institucijos.

    Teigiama, kad diskusijose buvo aptartos kritinių mineralų tiekimo grandys, technologijų perdavimas ir dalyvavimas naujuose gamybos projektuose. TMK pristatė daugiau nei 140 siūlomų investicinių projektų portfelį, kurio bendra vertė, įmonės vertinimu, siekia 4,2 mlrd. JAV dolerių (apie 3,77 mlrd. eurų).

    Spalio 16 dieną TMK ir Prancūzijos bankas „Société Générale“ pasirašė preliminarių sąlygų dokumentą dėl priešeksportinio finansavimo. Straipsnyje pažymima, kad galutinis paskolos susitarimas dar nepaskelbtas.

    Taip pat nurodoma, kad šios diskusijos seka po birželį pasirašyto įgaliojimo susitarimo organizuoti 50 mln. eurų finansavimą, kuris būtų skirtas gamybos pajėgumams ir eksporto operacijoms palaikyti.

    Partnerystės plečiasi ir už Europos ribų

    Uzbekistano kasybos sektorius bendradarbiauja ne tik su Europos investuotojais. Azerbaidžano valstybinė kasybos įmonė „AzerGold“ spalį Uzbekistane įsteigė pirmąją užsienio dukterinę bendrovę ir siekia leidimų pradėti 18 mėnesių trukmės žvalgybos programą Akbos aukso telkinyje Kaškadarjos regione.

    „Jei rezultatai bus teigiami, planuojame įsteigti bendrą įmonę ir tuomet vystyti telkinį“, – „Euronews“ sakė „AzerGold Uzbekistan“ generalinis direktorius Ilyas Ismayilli.

    Be to, „AzerGold“ siekia trišalės bendros įmonės su „Uzbekgeologorazvedka JSC“ ir Azerbaidžano–Uzbekistano investicine bendrove, kuri būtų skirta aukso ir retųjų žemių mineralų žvalgybai Navojų regione. Partneriai liepą pasirašė preliminarų susitarimą, tačiau bendra įmonė dar nėra formaliai įsteigta.

  • Archeologai Kazachstane aptiko 2 000 metų kosmetiką: sudėtis nustebino net mokslininkus

    Archeologai Kazachstane aptiko 2 000 metų kosmetiką: sudėtis nustebino net mokslininkus

    Radinys dviejuose moterų kapuose

    Kazachstano teritorijoje, dviejuose senoviniuose nekropoliuose, archeologai aptiko baltos medžiagos gabalėlius, kurie, kaip rodo tyrimai, greičiausiai buvo naudojami kaip kosmetika. Radiniai siejami su džetyasarų kultūra, gyvenusia Syrdarjos žemupyje netoli Aralo ežero pirmaisiais mūsų eros amžiais.

    Tyrėjai nurodo, kad medžiaga rasta dviejų 30–39 metų amžiaus moterų kapuose. Kartu aptikta ir kitų asmeninės priežiūros bei statuso daiktų: bronzinis veidrodėlis, karoliukai, taip pat smulkūs buities reikmenys, galėję būti naudojami kasdienėms grožio ritualų reikmėms.

    Kas iš tiesų buvo balti gabalėliai?

    Iš pradžių balti fragmentai neatrodė išskirtiniai, nes panašių radinių būta ir kituose tos pačios kultūros moterų palaidojimuose. Tačiau tai, kad jie nuolat pasitaikydavo šalia šukų, pincetų, mažų indelių ar veidrodžių, paskatino mokslininkus ieškoti tikslesnio paaiškinimo.

    Tarptautinė tyrėjų grupė pritaikė mikroskopiją ir pažangius cheminės sudėties nustatymo metodus. Analizės parodė, kad pagrindinė sudedamoji dalis buvo natūrali kreida, daugiausia sudaryta iš kalcio karbonato, tačiau didžiausia intriga slypėjo organinių priemaišų pėdsakuose.

    Aromatų pėdsakai ir galimos kilmės mįslė

    Mėginiuose aptikta šimtai cheminių junginių, tarp jų ir aromatinės medžiagos, būdingos kai kuriems augalams. Dalis jų priminė junginius, randamus cinamone, taip pat užfiksuoti pėdsakai, galintys rodyti pelyno buvimą, o mėtų indikacijos vertinamos atsargiau.

    Mokslininkai svarsto, kad tai galėjo būti kosmetinis miltelinis mišinys, pagamintas sumaišius kreidą su aromatiniais augaliniais aliejais. Toks preparatas galėjo būti naudojamas odos priežiūrai, kvapui suteikti ar kūnui šviesinti, tačiau tiksli paskirtis kol kas lieka ne iki galo aiški.

    Vertinant rezultatus pabrėžiama ir metodinė rizika: dalis junginių gali sutapti su kitų augalų chemine „signatūra“, o kai kurie pėdsakai galėjo atsirasti medžiagoms natūraliai suyrant per šimtmečius. Dėl to išvados formuluojamos atsargiai, tačiau bendras vaizdas vis labiau palaiko kosmetikos interpretaciją.

    Tyrimą ypač intriguojančiu daro ir geografinis kontekstas: Aralo ežero apylinkių klimatas nepalankus daugelio kvapiųjų augalų auginimui. Dėl to keliama prielaida, kad dalis ingredientų galėjo būti atgabenti iš tolimų regionų, pavyzdžiui, pietų Indijos ar pietinės Kinijos.

    Tokį scenarijų sustiprina ir kiti importo požymiai, aptinkami džetyasarų kultūros radiniuose. Šios bendruomenės gyveno teritorijose, kur susikirsdavo prekybos keliai, jungę Vidurinę Aziją su Kinija, Indija, Iranu ir toliau į vakarus esančiais regionais, todėl net kasdieniai daiktai galėjo turėti netikėtai globalią kilmę.