CP v2

Tag: Kembridžo universitetas

  • Viena injekcija nuo visų virusų? Kembridžo mokslininkai su DI kuria universalią vakciną

    Kembridžo universiteto mokslininkai kartu su biotechnologijų bendrove „DIOSynVax“ pristatė naują požiūrį į vakcinų kūrimą: vietoj reakcijos į jau plintantį patogeną siekiama sukurti vieną vakciną, galinčią apsaugoti nuo visos giminingų virusų grupės. Pagrindinis principas paremtas tuo, kad DI analizuojant tūkstančių virusų atmainų genetinius duomenis identifikuojamos stabilios, mutacijoms mažiau pasiduodančios jų dalys.

    Tyrėjų teigimu, tokie konservatyvūs virusų fragmentai per laiką kinta gerokai lėčiau nei paviršiniai baltymai, kurie dažnai „pabėga“ nuo imuninės sistemos. Būtent į šiuos mažiau kintančius taikinius nukreiptas imunitetas teoriškai galėtų atpažinti ne tik šiandien cirkuliuojančius virusus, bet ir naujas, dar neatsiradusias giminingas atmainas.

    Komandos kuriamas preparatas, įvardijamas kaip Sarbeco krypties vakcina, orientuotas į sarbekovirusų pogrupį, kuriam priklauso SARS tipo koronavirusai. Projekto autoriai aiškina, kad tikslas yra platesnė apsauga nei vien nuo SARS-CoV-2, todėl dizainas kuriamas apjungiant visai šeimai būdingus požymius, o ne vienos konkrečios atmainos „portretą“.

    „Covid pandemija parodė, kaip greitai galime sukurti vakciną, tačiau vis dar remiamės sena paradigma: kuriame po vieną vakciną kiekvienam naujam virusui. Siekiame vienos vakcinos, kuri veiktų prieš visą giminingų virusų grupę“, – sakė profesorius Jonathanas Heeney.

    Pirmojo etapo klinikiniame tyrime dalyvavo 49 sveiki savanoriai nuo 18 iki 50 metų, o bandymai vyko Kembridže ir Sauthemptone. Tyrėjai skelbia, kad pirminiai duomenys parodė gerą toleravimą ir saugumo profilį, tačiau pabrėžia, jog tai dar nėra galutinis veiksmingumo įrodymas, nes pirmoji fazė pirmiausia skirta įvertinti saugumą ir imuninį atsaką.

    Pasak projekto komandos, gautas imuninis atsakas buvo nukreiptas ne tik į SARS-CoV-2, bet ir parodė potencialą atpažinti giminingus virusus, aptinkamus gyvūnų rezervuaruose, įskaitant šikšnosparnių koronavirusus. Tokia kryptis laikoma svarbia, nes nemaža dalis naujų infekcijų žmonėms kyla tada, kai virusai persimeta iš gyvūnų į žmogų.

    Numatoma antrojo etapo klinikinė studija, kurioje turėtų dalyvauti daugiau nei 200 žmonių. Šiame etape paprastai siekiama tiksliau įvertinti, kokio stiprumo ir trukmės apsaugą sukuria vakcina, taip pat palyginti skirtingas dozes ar skyrimo režimus.

    Kartu bandomas ir netradicinis vakcinos suleidimo būdas: vietoj adatos naudojamas mikrosrovės principu veikiantis aukšto slėgio skysčio srautas, kuris per labai trumpą laiką įveda preparatą į odos audinius. Tokios technologijos plėtojamos siekiant sumažinti baimę dėl adatų, palengvinti masinę vakcinaciją ir standartizuoti suleidimo gylį, nors jų pritaikomumas plačiam naudojimui dar vertinamas.

    Ekspertai pabrėžia, kad universalių vakcinų idėja pastaraisiais metais tapo viena svarbiausių imunologijos krypčių: siekiama pereiti nuo nuolatinio „gaudymo“ prie pasirengimo iš anksto. Vis dėlto kelias iki realios, plačiai patvirtintos universalios vakcinos yra ilgas, nes būtina įrodyti ne tik saugumą, bet ir patikimą apsaugą skirtingose populiacijose bei prieš skirtingas virusų atmainas.

    „Dabartinė sistema dažnai yra reaktyvi: kai vakcinos pasiekia žmones, virusas jau būna spėjęs pasikeisti. Jei šį naują vakcinų tipą pavyktų ištobulinti iki protrūkio, tai galėtų išgelbėti milijonus gyvybių ir padėti išvengti plataus masto ribojimų“, – sakė profesorius Saul Faust.

  • DI sukurta universali vakcina pirmą kartą išbandyta su žmonėmis: siekiama apsaugos nuo virusų šeimų

    DI sukurta universali vakcina pirmą kartą išbandyta su žmonėmis: siekiama apsaugos nuo virusų šeimų

    Kas pasiekta per pirmąjį bandymą?

    Jungtinės Karalystės Kembridžo ir Sautamptono universitetų mokslininkai pranešė sukūrę vakciną, kurios pagrindinis aktyvusis komponentas suprojektuotas pasitelkiant DI, ir ją pirmą kartą išbandė su žmonėmis. Tyrėjų tikslas – sukurti vadinamąją universalią vakciną, galinčią suteikti platesnę apsaugą ne nuo vienos atmainos, o nuo ištisų virusų grupių.

    Pirmojo etapo klinikinis tyrimas buvo skirtas įvertinti saugumą, toleravimą ir imuninį atsaką. Nuo 2021 metų gruodžio iki 2023 metų rugsėjo vakcina buvo skirta 39 savanoriams, išbandant keturias dozes, o reikšmingų saugumo signalų, pasak tyrėjų, nenustatyta.

    „Tokie virusai kaip gripas, koronavirusai ar Ebolos grupės virusai nuolat evoliucionuoja, o kol vakcinos pradedamos plačiai taikyti, jos gali nebebūti optimaliai pritaikytos“, – sakė Sautamptono universiteto profesorius Saulas Faustas.

    Kaip DI keičia vakcinų kūrimą?

    Kuriant vakcinos komponentą, mokslininkai rėmėsi pasaulinėse stebėsenos programose sukauptais Sarbeco pogrupio koronavirusų genetinių sekų duomenimis. Vietoje sprendimų, orientuotų į vieną konkrečią atmainą, buvo siekiama sukurti baltymą, atkartojantį bendrus kelių giminingų virusų bruožus ir taip paskatinant platesnį imuninį atsaką.

    Tokio tipo idėja atsiremia į pamokas, kurias parodė COVID-19 pandemija: plačiai cirkuliuojant virusui, mutacijos ir naujų variantų atsiradimas gali priversti nuolat atnaujinti vakcinas. Platesnės aprėpties sprendimai būtų skirti sumažinti poreikį „vytis“ kiekvieną naują variantą, ypač kai protrūkiai plinta greičiau nei spėjama pritaikyti gamybą ir logistiką.

    „Vakcinos kūrimą pavertėme ne reakcija į dabartį, o pasirengimu ateičiai“, – sakė Kembridžo universiteto profesorius Jonathanas Heeney.

    Skiepijimas be adatos ir logistika

    Tyrėjai pabrėžia ir vakcinos suleidimo būdą: vietoje adatos naudojama mikroskysčių srovė, kuri dideliu greičiu įveda antigeną į odą. Tokia metodika gali būti patraukli ten, kur skiepijimą apsunkina adatų baimė, riboti resursai ar poreikis mažinti aštrių atliekų kiekį.

    Komanda taip pat akcentuoja praktinius aspektus, svarbius pandemijų pasirengimui: jei vakcinos formulė yra stabilesnė temperatūrai, mažėja priklausomybė nuo sudėtingos šaltos grandinės. Tai ypač aktualu žemo ir vidutinio pajamų lygio šalims bei situacijoms, kai skiepijimą reikia organizuoti greitai ir dideliu mastu.

    Kokie tolesni žingsniai?

    Nors pirmojo etapo rezultatai vertinami kaip daug žadantys, tokio dydžio tyrimas negali atsakyti į klausimą, kiek stipri ir kiek plati yra reali apsauga nuo skirtingų virusų. Tam reikalingi didesni, įvairesnėse populiacijose vykdomi tyrimai, kuriuose būtų vertinami ne tik imuniniai žymenys, bet ir apsauginio efektyvumo požymiai.

    Po pirmojo etapo tyrėjai planuoja pereiti prie antrojo etapo klinikinio tyrimo, kuriame bus tikrinama, ar vakcina sukelia tvirtą ir platesnį imuninį atsaką didesniam savanorių ratui. Jei šie etapai bus sėkmingi, vėlesni tyrimai turėtų atsakyti, ar tokia DI sukurta „universali“ koncepcija gali tapti realiu įrankiu ruošiantis būsimoms epidemijoms.

    „Šio DI sukurto komponento sėkmė žymi svarbų šuolį siekiant platesnės ir ilgiau trunkančios apsaugos nuo virusų“, – sakė Jungtinės Karalystės Nacionalinio sveikatos ir priežiūros tyrimų instituto atstovė Marian Knight.

  • Kembridžo sukurta dirbtinė „lapo“ technologija: saulė paverčia CO2 į švarų kurą be toksinų

    Kembridžo sukurta dirbtinė „lapo“ technologija: saulė paverčia CO2 į švarų kurą be toksinų

    Pasaulinė chemijos pramonė, gaminanti vaistus, trąšas ir plastiką, vis dar smarkiai priklauso nuo iškastinio kuro. Todėl mokslininkai ieško būdų, kaip gamybai reikalingą energiją ir anglies žaliavas gauti ne iš naftos ar dujų, o iš atsinaujinančių šaltinių.

    Kembridžo universiteto tyrėjai praneša sukūrę mažą, lapo dydžio įrenginį, kuris veikia vien saulės šviesa. Jis paima anglies dioksidą ir paverčia jį chemine žaliava, kuri gali būti naudojama kaip švaraus kuro pagrindas.

    Kaip veikia dirbtinis lapas?

    Įrenginys priskiriamas pusiau dirbtinių lapų technologijoms, kurios mėgina atkartoti fotosintezės logiką, bet naudoja laboratorijoje parinktas medžiagas. Šio sprendimo esmė yra biohibridas: šviesą sugerianti dalis sujungiama su biokatalizatoriais, kurie atlieka tikslines chemines reakcijas.

    Kembridžo komanda pasirinko organinius puslaidininkius, o cheminį darbą patikėjo fermentams, susijusiems su sulfatus redukuojančiomis bakterijomis. Saulės energija įjungiama reakcijų grandinė, o galutinis produktas yra formiatas – skystas junginys, kurį galima panaudoti tolesnei sintezei.

    Pasak tyrėjų, tai svarbu dėl medžiagų saugumo ir praktinio pritaikomumo: ankstesni „dirbtinių lapų“ prototipai dažnai rėmėsi neorganiniais puslaidininkiais ar toksiškais elementais. Organiniai puslaidininkiai, jų teigimu, leidžia išvengti pavojingų komponentų ir gali būti pritaikomi pagal pageidaujamas savybes.

    Didžiausias iššūkis – stabilumas

    Vien efektyvumo nepakanka: jei įrenginys greitai suyra, jis netinka realioms sąlygoms. Dirbtinių lapų srityje dažna problema yra biokatalizatorių „gyvybingumas“, kuriam palaikyti įprastai reikia priedų, o šie laikui bėgant prastina sistemos veikimą.

    Kembridžo mokslininkai stabilumą gerino papildomu fermentu, vadinamu anglies anhidraze, kurį integravo į porėtą titano dioksido struktūrą. Dėl to sistema galėjo veikti paprastame bikarbonato tirpale, o laboratoriniuose bandymuose išlaikė darbą ilgiau nei 24 valandas.

    „Organiniai puslaidininkiai gali būti pritaikomi ir nėra toksiški, o biokatalizatoriai yra labai selektyvūs ir efektyvūs“, – sakė bendraautorė Celine Yeung.

    Nuo CO2 iki chemijos pramonei reikalingų medžiagų

    Vien pagaminti formiatą neužtenka – svarbu parodyti, kad jis gali tapti naudinga žaliava. Tyrėjai pademonstravo, kad jų „lapo“ pagamintas formiatas gali būti įtrauktas į nuoseklią reakcijų grandinę ir panaudotas junginiui, reikalingam farmacijos sintezėje.

    Tokia schema rodo platesnę kryptį: saulės energija ir CO2 gali tapti ne tik elektros gamybos, bet ir cheminių produktų „anglies šaltiniu“. Tai aktualu, nes chemijos pramonė naudoja iškastinį kurą ne vien energijai, bet ir kaip žaliavą molekulėms kurti.

    Mokslininkai pabrėžia, kad dabartinis įrenginys dar yra platforma, o ne galutinis produktas pramonei. Toliau ketinama ilginti veikimo trukmę, didinti našumą ir pritaikyti sistemą platesniam cheminių produktų spektrui, kad tokie sprendimai galėtų veikti už laboratorijos ribų.

  • Saulė plastiko šiukšles paverčia švariu vandeniliu: Kembridžas atskleidė, kaip tai veikia

    Saulė plastiko šiukšles paverčia švariu vandeniliu: Kembridžas atskleidė, kaip tai veikia

    Mokslininkai iš Kembridžo universiteto pristatė metodą, kuris leidžia plastiko atliekas paversti švariu vandeniliu, pasitelkiant saulės šviesą. Esminė idėja ta, kad kartu panaudojamas ir kitas probleminis atliekų srautas – rūgštis iš naudotų švino-rūgštinių akumuliatorių.

    Technologija sujungia dvi aplinkosaugines bėdas į vieną procesą: rūgštinė terpė padeda ardyti sudėtingus plastikų polimerų ryšius, o fotokatalizatorius, veikiamas šviesos, užbaigia virsmą į vandenilį ir pramonėje naudingas chemines medžiagas. Tokiu būdu net sunkiai perdirbami plastikai, tokie kaip PET, nailonas ar poliuretano putos, teoriškai gali tapti žaliava energijai ir chemijos pramonei.

    Šis metodas vadinamas saulės energija varomu rūgštiniu fotoreformavimu. Tyrėjų teigimu, reakcija vyksta santykinai žemoje temperatūroje ir nereikalauja didelių energijos sąnaudų, nes pagrindinis „variklis“ yra saulės šviesa.

    „Anksčiau manėme, kad rūgštis saulės sistemose tiesiog suardys katalizatorių, tačiau nauja medžiaga to neatlieka ir atvėrė visai naujas galimybes“, – sakė Kembridžo universiteto chemikas Erwinas Reisneris.

    Laboratorinis reaktorius, anot komandos, stabiliai veikė ilgiau nei 260 valandų, reikšmingai nemažinant našumo. Kitas svarbus aspektas yra tai, kad ta pati rūgštis gali būti naudojama pakartotinai, todėl atsiranda prielaidos uždaresniam, žiedinės ekonomikos principus atitinkančiam ciklui.

    Komercializacijos kryptimi jau žengiama praktiškai: sprendimas vystomas bendradarbiaujant su technologijų perdavimo struktūromis, o diegimui įkurta įmonė „Protonera“. Tai reiškia, kad tikslas yra ne vien laboratorinis demonstravimas, bet ir realūs bandomieji įrenginiai didesniu mastu.

    Ši kryptis nėra vieno universiteto išskirtinumas – fotoreformavimo technologijas tiria ir kitos mokslo grupės, įskaitant Australijos mokslininkus iš Adelaidės universiteto. Ekspertai pabrėžia, kad tokie metodai gali tapti svarbiu papildymu tradiciniam perdirbimui, ypač kai atliekos būna užterštos, mišrios ar ekonomiškai nepatrauklios įprastoms perdirbimo linijoms.

    Vis dėlto iki plačios pramoninės taikymo stadijos dar likę kritiniai klausimai: kaip užtikrinti pastovią išeigą skirtingų sudėčių plastiko srautuose, kaip valdyti rūgštinę aplinką ir koroziją didelio masto įrenginiuose, ir kaip įvertinti viso ciklo poveikį klimatui. Jei šie barjerai bus įveikti, technologija galėtų vienu metu mažinti plastiko taršą ir prisidėti prie mažiau taršios vandenilio gamybos.

  • Cambridge study links menopause to grey matter decline, raising new questions about HRT and brain health

    Cambridge study links menopause to grey matter decline, raising new questions about HRT and brain health

    Menopause may be associated with measurable changes in brain structure, alongside higher rates of anxiety, depression and sleep disruption, according to new research led by the University of Cambridge using UK Biobank data.

    In a large sample of women, researchers reported lower grey matter volume in several brain regions after menopause, patterns that were broadly similar whether or not participants had used hormone replacement therapy, commonly known as HRT.

    What the researchers analyzed

    The team examined questionnaire, health and cognitive testing data from nearly 125 000 women in the UK Biobank, a long-running project that links health records with detailed participant assessments.

    They also reviewed brain MRI scans from around 11 000 women, allowing comparisons between those who were pre-menopause, post-menopause without HRT use, and post-menopause with HRT use.

    Mental health and sleep symptoms

    Across the dataset, women who had gone through menopause were more likely to report seeking medical help for anxiety, nervousness or depression, and they were more likely to report persistent sleep problems such as insomnia and fatigue.

    Women who used HRT showed higher levels of anxiety and depression than non-users, but the analysis suggested these differences often existed before menopause, indicating HRT may have been prescribed to people already experiencing symptoms.

    Brain regions tied to memory and emotion

    Imaging results showed reduced grey matter volume after menopause in areas involved in memory and emotional regulation, including the hippocampus, entorhinal cortex and anterior cingulate cortex.

    Because some of these regions are also affected early in Alzheimer’s disease, the findings add to ongoing research into why women are diagnosed with dementia more often than men, though the study does not prove menopause causes dementia.

    On cognitive testing, memory scores were broadly similar across groups, but reaction time tended to be slower after menopause, with evidence that HRT use was associated with a smaller decline in reaction speed.

    The authors emphasized that menopause can be a major health transition and argued for greater attention to mental health support, sleep and lifestyle measures such as exercise and diet, alongside individualized medical advice about HRT.

    The study was published in Psychological Medicine, and the researchers noted that further work is needed to clarify how hormone changes, symptom severity, HRT timing and other health factors interact with brain ageing.

  • Kembridžo universiteto atžalinė „Barocal“ pritraukė 8,5 mln. eurų: šildymas ir vėsinimas be šaltnešių

    Kas yra „Barocal“ ir ką ji kuria

    Su Kembridžo universitetu siejama atžalinė „Barocal“ pritraukė 8,5 mln. eurų pradinio etapo investiciją. Bendrovė teigia kurianti šildymo ir vėsinimo technologiją, kuri veikia be įprastų šaltnešių dujų.

    Įmonė vysto vadinamąsias barokalorines medžiagas, kurios, veikiamos slėgio, gali sukelti ryškų temperatūros pokytį. Tokiu principu kuriama kietakūnė šilumos siurblio alternatyva, galinti pakeisti plačiai paplitusią garų kompresijos technologiją.

    Kam bus skirti 8,5 mln. eurų

    Pasak „Barocal“, pritrauktos lėšos bus naudojamos spartesniam inžineriniam vystymui, komandos plėtrai ir pasirengimui komerciniam diegimui. Investuotojų sąraše minimi World Fund, Breakthrough Energy Discovery, Cambridge Enterprise Ventures ir IP Group.

    Bendrovė pabrėžia, kad prioritetas bus ne tik technologijos demonstravimas laboratorijoje, bet ir patikimumas realiomis sąlygomis, gamybinio mastelio klausimai bei komercinės kompetencijos stiprinimas. Ankstyvosios stadijos šiluminių sistemų sprendimuose tai dažnai tampa riba tarp prototipo ir produkto.

    Kodėl šaltnešiai tampa vis didesne problema

    Šildymas ir vėsinimas yra vienas svarbiausių energijos vartojimo segmentų pastatuose ir pramonėje, o vėsinimo poreikis pasaulyje auga. Kartu didėja dėmesys ne tik elektros sąnaudoms, bet ir šaltnešių poveikiui klimatui per nuotėkius bei visą įrangos gyvavimo ciklą.

    Dėl to rinkoje ryškėja dvi paralelinės kryptys: didesnis esamų šilumos siurblių efektyvumas ir alternatyvos, galinčios sumažinti arba apskritai eliminuoti didelio šiltnamio efekto potencialo šaltnešius. „Barocal“ pozicionuoja save būtent pastarojoje nišoje.

    „Šildymas ir vėsinimas ilgai buvo „dramblys kambaryje“, kai kalbame apie emisijas, o mūsų medžiagų rinkinys gali pakeisti žaidimo taisykles“, – sakė „Barocal“ įkūrėjas profesorius Xavieras Moya.

    „Barocal“ teigimu, jų platforma gali būti pritaikyta sparčiai augančiose srityse, tokiose kaip duomenų centrų vėsinimas ir komercinė šaldymo įranga. Tokiose rinkose vertė kuriama ne tik mažesnėmis sąnaudomis, bet ir patikimumu, triukšmo mažinimu, aptarnavimo paprastumu bei reguliavimo reikalavimų atitikimu.

    Investuotojai akcentuoja proveržį medžiagų moksle ir galimybę konkuruoti su įprastomis technologijomis. Vis dėlto, kaip ir daugelyje klimato technologijų startuolių, realų potencialą lems tai, kaip greitai pavyks pereiti nuo laboratorinių rodiklių prie ilgalaikio darbo ciklų ir prieinamos gamybos.

    „Barocal“ įkurta 2019 metais ir vysto patentuotą kietakūnio šildymo ir vėsinimo sprendimą. Bendrovė tikisi, kad komercinis diegimas taps kitu žingsniu po komandos plėtros ir inžinerinės platformos brandos didinimo.

  • Mokslininkai atskleidė, kas mus išgelbėjo nuo neandertaliečių likimo: lemtingas skirtumas

    Mokslininkai atskleidė, kas mus išgelbėjo nuo neandertaliečių likimo: lemtingas skirtumas

    Maždaug prieš 40 000 metų Europoje gyveno dvi žmonių giminės: šiuolaikinių žmonių protėviai Homo sapiens ir neandertaliečiai. Ilgainiui išliko tik viena, o klausimas, kodėl taip nutiko, daugiau nei šimtmetį išlieka vienu didžiausių priešistorės galvosūkių.

    Anksčiau neandertaliečiai neretai buvo vaizduojami kaip primityvūs, tačiau archeologiniai ir genetiniai tyrimai rodo kitokį paveikslą. Yra duomenų, kad jie mokėjo valdyti ugnį, gamino įrankius, kūrė simbolinius dirbinius ir prisitaikė prie sudėtingų aplinkos sąlygų.

    Naujausiame modeliavimu paremtame tyrime Monrealio universiteto ir Kembridžo universiteto mokslininkai siūlo svarbią užuominą: Homo sapiens galėjo išlikti ne dėl pranašesnio kūno ar smegenų, o dėl geriau tarpusavyje susietų bendruomenių tinklų.

    Ryšiai kaip išgyvenimo draudimas

    Tyrėjai, remdamiesi metodais, naudojamais gamtosaugos biologijoje, atkūrė tinkamiausias gyvenamas teritorijas abiem žmonių grupėms. Į modelius buvo įtraukti geografiniai regionai, klimato kintamumas ir archeologinių radimviečių duomenys.

    Rezultatai parodė, kad neandertaliečiams palankios teritorijos Europoje, tikėtina, buvo labiau išskaidytos ir prasčiau sujungtos tarpusavyje nei teritorijos, kuriose įsitvirtino Homo sapiens. Tai reiškia, kad krizės metu vienoms grupėms galėjo būti sunkiau pasiekti kitas ar gauti pagalbą.

    „Tokie tinklai veikia kaip saugumo tinklas: jie leidžia keistis informacija apie išteklius, gyvūnų migraciją, sudaryti partnerystes ir laikinai pasinaudoti kitomis teritorijomis krizės metu“, – sakė tyrimo vadovė antropologė Ariane Burke.

    Mažesnės populiacijos, didesnė rizika

    Tyrime pabrėžiama, kad genetiniai duomenys taip pat leidžia manyti, jog neandertaliečių populiacijos Europoje buvo mažesnės nei Homo sapiens. Mažesnės ir labiau išsibarsčiusios grupės paprastai yra pažeidžiamesnės, ypač staigiai kintant klimatui ar sumažėjus maisto ištekliams.

    Laikotarpis prieš maždaug 60 000–35 000 metų sutapo su ryškiais klimato svyravimais Europoje ir Homo sapiens migracijos bangomis iš Afrikos. Tokios permainos galėjo sustiprinti skirtumus tarp geriau susietų ir labiau izoliuotų bendruomenių, net jei jos tiesiogiai nekonkuravo dėl tų pačių teritorijų.

    Tyrėjai teigia, kad abiejų grupių gyvenamos sritys dažnai menkai persidengė, o tai silpnina paprastą paaiškinimą, esą viską nulėmė tiesioginė konkurencija. Vis dėlto net nedidelis sutapimas galėjo turėti ilgalaikių pasekmių, įskaitant genetinį susiliejimą.

    Neandertaliečiai niekur visiškai nedingo

    Mokslas jau seniai rodo, kad neandertaliečiai nebuvo vien tik pralaimėtojai: dalis jų genetinio palikimo išliko šiandieniniuose žmonėse. Daugelis ne Afrikos kilmės žmonių paveldėjo maždaug 1–4 proc. DNR iš neandertaliečių, o tai reiškia, kad istorija baigėsi ne vien išnykimu, bet ir susimaišymu.

    Tyrėjai pripažįsta, kad neandertaliečių išnykimo priežastys skirtinguose Europos regionuose galėjo skirtis, o modelius riboja nevienodas fosilijų ir radinių pasiskirstymas. Vis dėlto išvada apie ryšių svarbą papildo bendrą vaizdą: išgyvenimą galėjo nulemti ne vien technologijos ar jėga, bet ir socialinis atsparumas.

  • Mokslininkai atskleidė, kodėl krūties vėžio rizika su amžiumi šauna į viršų: lūžis per menopauzę

    Mokslininkai atskleidė, kodėl krūties vėžio rizika su amžiumi šauna į viršų: lūžis per menopauzę

    Naujas tarptautinis tyrimas rodo, kad senstant krūties audinys patiria ryškius struktūrinius ir imuninius pokyčius, kurie gali sudaryti palankesnes sąlygas vėžinėms ląstelėms įsitvirtinti. Didžiausias lūžis fiksuotas apie menopauzę, kai audinio „ekosistema“ keičiasi ypač sparčiai.

    Mokslininkai, dirbę Kembridžo universitete ir Britų Kolumbijos universitete, sudarė vieną detaliausių iki šiol krūties audinio senėjimo žemėlapių. Jis paremtas daugiau kaip 3 milijonų ląstelių analize ir leidžia sekti, kaip bėgant metams kinta skirtingi audinio komponentai.

    Tyrimui buvo panaudoti 527 moterų, kurių amžius siekė nuo 15 iki 86 metų, normaliojo krūties audinio mėginiai. Jie surinkti atliekant krūtų mažinimo operacijas, o ląstelės analizuotos pažangiais vaizdinimo metodais, leidžiančiais matyti pokyčius ląstelių lygiu.

    Kas keičiasi krūties audinyje?

    Duomenys parodė, kad su amžiumi mažėja ląstelių kiekis ir silpnėja audinio „karkasas“: rečiau dalijasi ląstelės, mažėja stromos ląstelių bei epitelio ląstelių, kurios dengia latakus ir sudaro pieną gaminančias struktūras. Tyrėjų teigimu, tai iš dalies logiška, nes pieno gamyba vyresniame amžiuje tampa mažiau aktuali, tačiau pokyčių mastas nustebino.

    Kartu kinta ir pati krūties sandara: pieną gaminančios skiltys traukiasi arba nyksta, didėja riebalinio audinio dalis, mažėja kraujagyslių. Tokia pertvarka gali keisti ir tai, kaip greitai audinys atsinaujina bei kaip efektyviai „pastebimi“ pavieniai pakitę židiniai.

    Pastebėta ir erdvinė dinamika: imuninės bei stromos ląstelės senstant pasislenka toliau nuo epitelio ląstelių. Tai gali silpninti natūralią kontrolę, kai imunitetas ir aplinkinės struktūros padeda atpažinti bei „sulaikyti“ potencialiai pavojingas ląsteles ankstyvoje stadijoje.

    Imunitetas sensta kartu

    Jaunesniame amžiuje krūties audinyje aptikta daugiau aktyvių T ląstelių ir B ląstelių, kurios siejamos su stipresne imunine priežiūra. Vyresniame amžiuje tokių ląstelių mažėja, o dažniau randami M2 tipo makrofagai, kurie mokslinėje literatūroje siejami su navikams palankesne mikroaplinka.

    Šie pokyčiai gali reikšti labiau uždegiminę ir vėžinių procesų vystymuisi palankesnę terpę, kurioje imuninė sistema prasčiau „sutvarko“ atsitiktinai atsirandančias pakitusias ląsteles. Tyrėjai pabrėžia, kad tikslūs mechanizmai dar nėra iki galo aiškūs, tačiau kryptis ryški.

    „Mūsų sudarytas žemėlapis parodė, kad su amžiumi krūties audinyje vyksta dideli pokyčiai, o ryškiausi jie yra menopauzės laikotarpiu“, – sakė vienas iš tyrimo autorių Pulkit Gupta.

    Kodėl svarbi menopauzė?

    Tyrime išskirtas ryškus senėjimo „pikas“ vėlyvuosiuose 40-uosiuose, kuris sutampa su menopauzės laikotarpiu. Tai siejama su hormoninės aplinkos pokyčiais, kurie veikia audinių struktūrą, riebalinio audinio proporcijas ir imuninės sistemos signalus.

    Mokslininkai taip pat atkreipia dėmesį, kad krūties audinio senėjimas gali vykti nevienodu tempu, priklausomai nuo individualių ypatumų. Tai teoriškai galėtų paaiškinti, kodėl panašaus amžiaus moterų rizika nėra vienoda, net kai gyvenimo būdas atrodo panašus.

    Šis darbas papildo seniai žinomą faktą, kad amžius yra vienas svarbiausių daugelio vėžio formų rizikos veiksnių, nes bėgant metams ląstelėse kaupiasi genetinės klaidos. Nauji duomenys leidžia geriau suprasti, kad svarbus ne tik mutacijų kaupimasis, bet ir tai, kaip senstanti audinio mikroaplinka gali padėti ar trukdyti pakitusioms ląstelėms išlikti.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad analizėje nebuvo atskirai vertinami tokie veiksniai kaip etninė kilmė ar konkretūs genetiniai rizikos variantai, todėl reikalingi papildomi darbai. Vis dėlto ankstesni tyrimai rodo, kad moterų, turinčių paveldimų rizikos veiksnių, normalus krūties audinys gali turėti spartesnio biologinio senėjimo požymių, o tai gali būti svarbi kryptis ateities prevencijai ir ankstyvesnei rizikos prognozei.

    Tyrimo rezultatai paskelbti mokslo žurnale „Nature Aging“.