CP v2

Tag: Kembridžo universitetas

  • Kembridžo universiteto atžalinė „Barocal“ pritraukė 8,5 mln. eurų: šildymas ir vėsinimas be šaltnešių

    Kas yra „Barocal“ ir ką ji kuria

    Su Kembridžo universitetu siejama atžalinė „Barocal“ pritraukė 8,5 mln. eurų pradinio etapo investiciją. Bendrovė teigia kurianti šildymo ir vėsinimo technologiją, kuri veikia be įprastų šaltnešių dujų.

    Įmonė vysto vadinamąsias barokalorines medžiagas, kurios, veikiamos slėgio, gali sukelti ryškų temperatūros pokytį. Tokiu principu kuriama kietakūnė šilumos siurblio alternatyva, galinti pakeisti plačiai paplitusią garų kompresijos technologiją.

    Kam bus skirti 8,5 mln. eurų

    Pasak „Barocal“, pritrauktos lėšos bus naudojamos spartesniam inžineriniam vystymui, komandos plėtrai ir pasirengimui komerciniam diegimui. Investuotojų sąraše minimi World Fund, Breakthrough Energy Discovery, Cambridge Enterprise Ventures ir IP Group.

    Bendrovė pabrėžia, kad prioritetas bus ne tik technologijos demonstravimas laboratorijoje, bet ir patikimumas realiomis sąlygomis, gamybinio mastelio klausimai bei komercinės kompetencijos stiprinimas. Ankstyvosios stadijos šiluminių sistemų sprendimuose tai dažnai tampa riba tarp prototipo ir produkto.

    Kodėl šaltnešiai tampa vis didesne problema

    Šildymas ir vėsinimas yra vienas svarbiausių energijos vartojimo segmentų pastatuose ir pramonėje, o vėsinimo poreikis pasaulyje auga. Kartu didėja dėmesys ne tik elektros sąnaudoms, bet ir šaltnešių poveikiui klimatui per nuotėkius bei visą įrangos gyvavimo ciklą.

    Dėl to rinkoje ryškėja dvi paralelinės kryptys: didesnis esamų šilumos siurblių efektyvumas ir alternatyvos, galinčios sumažinti arba apskritai eliminuoti didelio šiltnamio efekto potencialo šaltnešius. „Barocal“ pozicionuoja save būtent pastarojoje nišoje.

    „Šildymas ir vėsinimas ilgai buvo „dramblys kambaryje“, kai kalbame apie emisijas, o mūsų medžiagų rinkinys gali pakeisti žaidimo taisykles“, – sakė „Barocal“ įkūrėjas profesorius Xavieras Moya.

    „Barocal“ teigimu, jų platforma gali būti pritaikyta sparčiai augančiose srityse, tokiose kaip duomenų centrų vėsinimas ir komercinė šaldymo įranga. Tokiose rinkose vertė kuriama ne tik mažesnėmis sąnaudomis, bet ir patikimumu, triukšmo mažinimu, aptarnavimo paprastumu bei reguliavimo reikalavimų atitikimu.

    Investuotojai akcentuoja proveržį medžiagų moksle ir galimybę konkuruoti su įprastomis technologijomis. Vis dėlto, kaip ir daugelyje klimato technologijų startuolių, realų potencialą lems tai, kaip greitai pavyks pereiti nuo laboratorinių rodiklių prie ilgalaikio darbo ciklų ir prieinamos gamybos.

    „Barocal“ įkurta 2019 metais ir vysto patentuotą kietakūnio šildymo ir vėsinimo sprendimą. Bendrovė tikisi, kad komercinis diegimas taps kitu žingsniu po komandos plėtros ir inžinerinės platformos brandos didinimo.

  • Mokslininkai atskleidė, kas mus išgelbėjo nuo neandertaliečių likimo: lemtingas skirtumas

    Mokslininkai atskleidė, kas mus išgelbėjo nuo neandertaliečių likimo: lemtingas skirtumas

    Maždaug prieš 40 000 metų Europoje gyveno dvi žmonių giminės: šiuolaikinių žmonių protėviai Homo sapiens ir neandertaliečiai. Ilgainiui išliko tik viena, o klausimas, kodėl taip nutiko, daugiau nei šimtmetį išlieka vienu didžiausių priešistorės galvosūkių.

    Anksčiau neandertaliečiai neretai buvo vaizduojami kaip primityvūs, tačiau archeologiniai ir genetiniai tyrimai rodo kitokį paveikslą. Yra duomenų, kad jie mokėjo valdyti ugnį, gamino įrankius, kūrė simbolinius dirbinius ir prisitaikė prie sudėtingų aplinkos sąlygų.

    Naujausiame modeliavimu paremtame tyrime Monrealio universiteto ir Kembridžo universiteto mokslininkai siūlo svarbią užuominą: Homo sapiens galėjo išlikti ne dėl pranašesnio kūno ar smegenų, o dėl geriau tarpusavyje susietų bendruomenių tinklų.

    Ryšiai kaip išgyvenimo draudimas

    Tyrėjai, remdamiesi metodais, naudojamais gamtosaugos biologijoje, atkūrė tinkamiausias gyvenamas teritorijas abiem žmonių grupėms. Į modelius buvo įtraukti geografiniai regionai, klimato kintamumas ir archeologinių radimviečių duomenys.

    Rezultatai parodė, kad neandertaliečiams palankios teritorijos Europoje, tikėtina, buvo labiau išskaidytos ir prasčiau sujungtos tarpusavyje nei teritorijos, kuriose įsitvirtino Homo sapiens. Tai reiškia, kad krizės metu vienoms grupėms galėjo būti sunkiau pasiekti kitas ar gauti pagalbą.

    „Tokie tinklai veikia kaip saugumo tinklas: jie leidžia keistis informacija apie išteklius, gyvūnų migraciją, sudaryti partnerystes ir laikinai pasinaudoti kitomis teritorijomis krizės metu“, – sakė tyrimo vadovė antropologė Ariane Burke.

    Mažesnės populiacijos, didesnė rizika

    Tyrime pabrėžiama, kad genetiniai duomenys taip pat leidžia manyti, jog neandertaliečių populiacijos Europoje buvo mažesnės nei Homo sapiens. Mažesnės ir labiau išsibarsčiusios grupės paprastai yra pažeidžiamesnės, ypač staigiai kintant klimatui ar sumažėjus maisto ištekliams.

    Laikotarpis prieš maždaug 60 000–35 000 metų sutapo su ryškiais klimato svyravimais Europoje ir Homo sapiens migracijos bangomis iš Afrikos. Tokios permainos galėjo sustiprinti skirtumus tarp geriau susietų ir labiau izoliuotų bendruomenių, net jei jos tiesiogiai nekonkuravo dėl tų pačių teritorijų.

    Tyrėjai teigia, kad abiejų grupių gyvenamos sritys dažnai menkai persidengė, o tai silpnina paprastą paaiškinimą, esą viską nulėmė tiesioginė konkurencija. Vis dėlto net nedidelis sutapimas galėjo turėti ilgalaikių pasekmių, įskaitant genetinį susiliejimą.

    Neandertaliečiai niekur visiškai nedingo

    Mokslas jau seniai rodo, kad neandertaliečiai nebuvo vien tik pralaimėtojai: dalis jų genetinio palikimo išliko šiandieniniuose žmonėse. Daugelis ne Afrikos kilmės žmonių paveldėjo maždaug 1–4 proc. DNR iš neandertaliečių, o tai reiškia, kad istorija baigėsi ne vien išnykimu, bet ir susimaišymu.

    Tyrėjai pripažįsta, kad neandertaliečių išnykimo priežastys skirtinguose Europos regionuose galėjo skirtis, o modelius riboja nevienodas fosilijų ir radinių pasiskirstymas. Vis dėlto išvada apie ryšių svarbą papildo bendrą vaizdą: išgyvenimą galėjo nulemti ne vien technologijos ar jėga, bet ir socialinis atsparumas.

  • Mokslininkai atskleidė, kodėl krūties vėžio rizika su amžiumi šauna į viršų: lūžis per menopauzę

    Mokslininkai atskleidė, kodėl krūties vėžio rizika su amžiumi šauna į viršų: lūžis per menopauzę

    Naujas tarptautinis tyrimas rodo, kad senstant krūties audinys patiria ryškius struktūrinius ir imuninius pokyčius, kurie gali sudaryti palankesnes sąlygas vėžinėms ląstelėms įsitvirtinti. Didžiausias lūžis fiksuotas apie menopauzę, kai audinio „ekosistema“ keičiasi ypač sparčiai.

    Mokslininkai, dirbę Kembridžo universitete ir Britų Kolumbijos universitete, sudarė vieną detaliausių iki šiol krūties audinio senėjimo žemėlapių. Jis paremtas daugiau kaip 3 milijonų ląstelių analize ir leidžia sekti, kaip bėgant metams kinta skirtingi audinio komponentai.

    Tyrimui buvo panaudoti 527 moterų, kurių amžius siekė nuo 15 iki 86 metų, normaliojo krūties audinio mėginiai. Jie surinkti atliekant krūtų mažinimo operacijas, o ląstelės analizuotos pažangiais vaizdinimo metodais, leidžiančiais matyti pokyčius ląstelių lygiu.

    Kas keičiasi krūties audinyje?

    Duomenys parodė, kad su amžiumi mažėja ląstelių kiekis ir silpnėja audinio „karkasas“: rečiau dalijasi ląstelės, mažėja stromos ląstelių bei epitelio ląstelių, kurios dengia latakus ir sudaro pieną gaminančias struktūras. Tyrėjų teigimu, tai iš dalies logiška, nes pieno gamyba vyresniame amžiuje tampa mažiau aktuali, tačiau pokyčių mastas nustebino.

    Kartu kinta ir pati krūties sandara: pieną gaminančios skiltys traukiasi arba nyksta, didėja riebalinio audinio dalis, mažėja kraujagyslių. Tokia pertvarka gali keisti ir tai, kaip greitai audinys atsinaujina bei kaip efektyviai „pastebimi“ pavieniai pakitę židiniai.

    Pastebėta ir erdvinė dinamika: imuninės bei stromos ląstelės senstant pasislenka toliau nuo epitelio ląstelių. Tai gali silpninti natūralią kontrolę, kai imunitetas ir aplinkinės struktūros padeda atpažinti bei „sulaikyti“ potencialiai pavojingas ląsteles ankstyvoje stadijoje.

    Imunitetas sensta kartu

    Jaunesniame amžiuje krūties audinyje aptikta daugiau aktyvių T ląstelių ir B ląstelių, kurios siejamos su stipresne imunine priežiūra. Vyresniame amžiuje tokių ląstelių mažėja, o dažniau randami M2 tipo makrofagai, kurie mokslinėje literatūroje siejami su navikams palankesne mikroaplinka.

    Šie pokyčiai gali reikšti labiau uždegiminę ir vėžinių procesų vystymuisi palankesnę terpę, kurioje imuninė sistema prasčiau „sutvarko“ atsitiktinai atsirandančias pakitusias ląsteles. Tyrėjai pabrėžia, kad tikslūs mechanizmai dar nėra iki galo aiškūs, tačiau kryptis ryški.

    „Mūsų sudarytas žemėlapis parodė, kad su amžiumi krūties audinyje vyksta dideli pokyčiai, o ryškiausi jie yra menopauzės laikotarpiu“, – sakė vienas iš tyrimo autorių Pulkit Gupta.

    Kodėl svarbi menopauzė?

    Tyrime išskirtas ryškus senėjimo „pikas“ vėlyvuosiuose 40-uosiuose, kuris sutampa su menopauzės laikotarpiu. Tai siejama su hormoninės aplinkos pokyčiais, kurie veikia audinių struktūrą, riebalinio audinio proporcijas ir imuninės sistemos signalus.

    Mokslininkai taip pat atkreipia dėmesį, kad krūties audinio senėjimas gali vykti nevienodu tempu, priklausomai nuo individualių ypatumų. Tai teoriškai galėtų paaiškinti, kodėl panašaus amžiaus moterų rizika nėra vienoda, net kai gyvenimo būdas atrodo panašus.

    Šis darbas papildo seniai žinomą faktą, kad amžius yra vienas svarbiausių daugelio vėžio formų rizikos veiksnių, nes bėgant metams ląstelėse kaupiasi genetinės klaidos. Nauji duomenys leidžia geriau suprasti, kad svarbus ne tik mutacijų kaupimasis, bet ir tai, kaip senstanti audinio mikroaplinka gali padėti ar trukdyti pakitusioms ląstelėms išlikti.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad analizėje nebuvo atskirai vertinami tokie veiksniai kaip etninė kilmė ar konkretūs genetiniai rizikos variantai, todėl reikalingi papildomi darbai. Vis dėlto ankstesni tyrimai rodo, kad moterų, turinčių paveldimų rizikos veiksnių, normalus krūties audinys gali turėti spartesnio biologinio senėjimo požymių, o tai gali būti svarbi kryptis ateities prevencijai ir ankstyvesnei rizikos prognozei.

    Tyrimo rezultatai paskelbti mokslo žurnale „Nature Aging“.