CP v2

Tag: Keramika

  • Prie Turkijos krantų rastas 2 100 metų senumo laivas: krovinys siejamas su Ciceronu

    Prie Turkijos krantų rastas 2 100 metų senumo laivas: krovinys siejamas su Ciceronu

    Prie Turkijos pietinės pakrantės, netoli Adrasano, archeologai tiria nuskendusio prekybinio laivo liekanas, kurių amžius siekia apie 2 100 metų. Po vandeniu aptikta tūkstančiai keramikos dirbinių, o jų gausa ir įvairovė leidžia šį radinį laikyti vienu ryškiausių pastarųjų metų Viduržemio jūros povandeninės archeologijos atradimų.

    Laivo nuolauža guli 42–55 metrų gylyje, todėl darbai vyksta sudėtingomis sąlygomis. Tyrėjai pasitelkia robotines sistemas ir specialią įrangą, leidžiančią dokumentuoti radinius, išlaikant saugumą ir mažinant poveikį pačiam objektui.

    Krovinys, stebinantis mastu

    Pirmojo intensyvaus tyrimų sezono metu į krantą buvo iškelta 6 511 sveikų keramikos gaminių, kurie perduoti Antalijos muziejui. Dar tūkstančiai šukių ir fragmentų atsidūrė konservavimo bei restauravimo laboratorijose, kur vertinama jų sudėtis, gamybos technologijos ir kilmė.

    Tarp radinių dominuoja lėkštės, dubenys, padėklai ir įvairios serviravimo formos, o tyrėjai mini net 122 skirtingus dydžius ir tipus. Tokia įvairovė rodo, kad krovinys buvo kruopščiai suformuotas kaip prekybai skirtas rinkinys, o ne atsitiktinis buities daiktų komplektas.

    Ryšys su Rhosus ir Ciceronu

    Turkijos kultūros ir turizmo institucijos nurodo, kad reikšminga dalis keramikos siejama su Rhosus centru, kuris siejamas su dabartiniu Arsuz Hatay provincijoje. Antikoje tai buvo svarbus gamybos ir prekybos taškas rytinėje Viduržemio jūros dalyje, iš kur prekės galėjo keliauti į Egėjo regioną ir toliau į Italiją.

    Ypatingą dėmesį kelia hipotezė, kad dalis krovinio gali būti susijusi su indais, kuriuos savo laiške draugui mini romėnų politikas Markas Tulijus Ciceronas. Tyrėjai pabrėžia, kad galutinis sutapatinimas dar nėra patvirtintas, tačiau pats radinys suteikia apčiuopiamų įrodymų apie prekybos ryšius, kuriuos anksčiau buvo galima atsekti daugiausia iš rašytinių šaltinių.

    Kaip krovinys išliko iki mūsų dienų

    Archeologų vertinimu, keraminiai dirbiniai buvo gabenti medinėse dėžėse, o tarpai tarp jų užpildyti moliu, kad transportuojant sumažėtų dūžių rizika. Paradoksalu, tačiau būtent toks pakavimo būdas galėjo tapti viena priežasčių, kodėl po katastrofos išliko tiek daug sveikų indų.

    Tarp radinių minimos ir monetos, siejamos su Antiochija ir datuojamos pirmuoju amžiumi prieš mūsų erą. Tokie duomenys, kartu su keramikos analize, leidžia atkurti galimus maršrutus ir manyti, kad laivas galėjo plaukti į vakarus, o nelaimę galėjo sukelti audra ir susidūrimas su sekluma.

    Tyrimai tęsiami, o kiti sezonai gali pateikti atsakymų ne tik apie krovinio kilmę, bet ir apie patį laivą, jo įgulą bei tuometinius prekybos tinklus. Povandeninė archeologija Viduržemio jūroje vis dažniau remiasi aukštos raiškos fotogrametrija ir nuotolinėmis technologijomis, todėl tikimasi dar tikslesnių rekonstrukcijų.

  • Uzbekistano amatai nyksta? Medžio drožėjai, siuvinėtojos ir keramikai rado netikėtą kelią

    Uzbekistano amatai nyksta? Medžio drožėjai, siuvinėtojos ir keramikai rado netikėtą kelią

    Uzbekistane tradiciniai amatai išlieka gyvi ne muziejuose, o dirbtuvėse, kurios vienu metu yra ir mokykla, ir darbo vieta, ir šeimos istorijos archyvas. Čia medžio drožyba, siuvinėjimas bei keramika perduodami iš rankų į rankas, o mokymasis neretai trunka metus.

    Amatininkystės tradicija regione glaudžiai siejasi su Šilko kelio palikimu ir miestų kultūra, todėl dirbtuvėse svarbus ne tik rezultatas, bet ir pats procesas. Jaunieji pameistriai pradeda nuo paprasčiausių užduočių, kol pamažu išmoksta valdyti įrankius, medžiagas, ornamentus ir technikas.

    Medžio drožyba Ferganoje

    Ferganos srityje, Furkato rajone, medžio drožėjas Muhammadali Yunusovas tęsia šeimos tradiciją, kuri, anot jo, siekia penkias kartas. Jis savarankiškai pradėjo dirbti būdamas 15 metų, vėliau studijavo profesinėse mokyklose ir tobulino meistriškumą dirbtuvėse.

    Meistras pasakoja per laiką parengęs daugiau nei 2 000 pameistrių, kurie prisidėjo prie dekoratyvinės drožybos projektų ir tradicinių ayvonų, atvirų verandų su raižiniais, statybos. Dirbtuvėse nuolat mokosi beveik 100 žmonių, o pats darbas reikalauja kantrybės, nes net mažas drožinio fragmentas gali užtrukti visą dieną.

    Ypatingas dėmesys skiriamas medienos paruošimui, kuris yra ne mažiau svarbus nei drožyba. Naudojama graikinio riešutmedžio, guobos, šilkmedžio ar platanų mediena gali būti mirkoma vandenyje šešis mėnesius ar ilgiau, vėliau džiovinama ir tik tuomet apdirbama.

    Yunusovas dirba vadinamuoju Ferganos stiliumi, kuris laikomas viena iš penkių pagrindinių Uzbekistano amatų tradicijų greta Taškento, Samarkando, Bucharos ir Chorezmo krypčių. Jo teigimu, vertingiausi darbai yra tie, kurie sukurti tarnauti dešimtmečius ir būti paveldimi.

    „Meistru tampama tik tada, kai išmoksti kantrybės ir atkaklumo“, – sakė Muhammadali Yunusovas.

    Pasak jo, naujos galimybės ateina ir per technologijas: dirbtinis intelektas padeda greičiau rasti istorinių ornamentų pavyzdžių, retesnių technikų aprašų ir atgaivinti primirštas idėjas. Tai vis dažnesnė tendencija amatininkystėje, kai skaitmeniniai įrankiai naudojami ne pakeisti rankų darbą, o praplėsti kūrybines nuorodas.

    Siuvinėjimas kaip darbas moterims

    Kitoje Ferganos dirbtuvėje tradiciniai amatai tampa ir socialinės ekonomikos dalimi. Rankdarbių centrui vadovaujanti Sadokat Mirzayeva teigia, kad per šešerius metus čia apmokyta daugiau nei 500 moterų ir merginų, o daugiau nei 100 su centru bendradarbiauja nuolat, dalis dirba iš namų.

    Dirbtuvėse kuriama per 100 rūšių gaminių: nuo tradicinių lėlių ir žaislų iki krepšių, galvos apdangalų, chapan tipo apdarų ir kitos aprangos. Tokia veikla stiprina vietos bendruomenes, nes suteikia praktinių įgūdžių, leidžiančių uždirbti ir išlaikyti ryšį su kultūriniu paveldu.

    Mirzayeva pabrėžia, kad gamyboje naudojamos natūralios medžiagos, tokios kaip šilkas ir medvilnė, o siuvinėjimo raštai išlieka dizaino ašimi. Kartu atsiranda vis daugiau individualių užsakymų, kai klientai prašo tradicinius motyvus pritaikyti šiuolaikiniams drabužiams ar aksesuarams.

    Keramikos dinastija Taškente

    Taškente keramika užsiimanti Rakhimovų šeima skaičiuoja jau septynias kartas. Keramikas Shokhrukh Rakhimov sako, kad paveldėtos žinios yra ne privilegija, o atsakomybė, nes kiekviena nauja karta turi ne tik perimti senąsias taisykles, bet ir rasti savą balsą.

    Šeimos dirbtuvės siejamos su Taškento keramikai būdinga žalią ir juodą spalvas jungiančia vizualine tapatybe. Tačiau, pasak Rakhimovo, jaunieji meistrai privalo eksperimentuoti su formomis ir pritaikymais, kad tradicinė keramika liktų aktuali šiandienos interjerams ir rinkai.

    Keramikas pabrėžia, kad molis reikalauja bendradarbiavimo, o ne jėgos, nes galutinę formą lemia ir medžiagos elgsena. Ornamentikoje dažni simboliai turi aiškias reikšmes, o gėlių, paukščių ar žuvų motyvai siejami su rojaus, laisvės, laimės ir gyvenimo idėjomis.

    „Pirmiausia turi išmokti tai, kas sukurta iki tavęs, ir tik tada atsiranda teisė kurti savo“, – sakė Shokhrukh Rakhimov.

    Tarptautinės parodos ir bienalės dirbtuvėms suteikia progų bendradarbiauti su kitų šalių kūrėjais ir išbandyti šiuolaikines kryptis, kartu išsaugant tradicines technologijas. Vis dėlto pameistrystė išlieka ilga: metai gali praeiti prižiūrint studiją ir mokantis įrankių, kol ateina metas glazūroms, spalvoms ir savarankiškiems darbams.

    Trys dirbtuvės ir skirtingos medžiagos atskleidžia bendrą dėsningumą: amato perdavimas remiasi kasdieniu darbu, disciplina ir mokytojo bei mokinio ryšiu. Tradicijos išlieka tuomet, kai jos ne sustingsta, o prisitaiko prie naujų rinkų, lankytojų srautų ir technologinių įrankių, neprarasdamos esmės.

  • Šniukštuose vasara įgavo prasmę: vaikai kūrė, keliavo ir mokėsi kartu su tėvais

    Šniukštuose vasara įgavo prasmę: vaikai kūrė, keliavo ir mokėsi kartu su tėvais

    Šniukštų kaimo kartų bendrija įgyvendino projektą „Kartų vasara kartu“, kurį iš dalies finansavo Zarasų rajono savivaldybė. Iniciatyvos tikslas buvo prasmingai užimti vaikų vasaros atostogų laiką ir suburti šeimas veikloms, kurios augina smalsumą, kūrybiškumą ir tarpusavio ryšį.

    Organizatoriai pabrėžia, kad tokie bendruomeniniai projektai ypač svarbūs mažesnėse vietovėse, kur vaikams ir paaugliams ne visada lengvai pasiekiamos neformaliojo ugdymo veiklos. Vasaros programa buvo sudaryta taip, kad apimtų ir kūrybą, ir pažinimą, ir buvimą gamtoje.

    Kūrybinės edukacijos ir tradicijos

    Šniukštų bendruomenės salėje surengtoje žvakių gaminimo edukacijoje vaikai ir suaugusieji mokėsi sukti žvakes iš bičių vaško plokštelių. Užsiėmimą vedė bitininkystės patirties turinti Vaida Žalalienė, supažindinusi su vaško savybėmis ir žvakių gamybos principais.

    Į programą įtraukta ir nuotolinė apyrankių pynimo edukacija, kurią vedė Aelita Rupkutė. Vaikai susipažino su pynimo technika ir pasigamino po asmeninį dirbinį, o pats užsiėmimas tapo proga mokytis kantrybės ir kruopštumo.

    Didelio dėmesio sulaukė keramikos užsiėmimai, kuriuose dalyviai lipdė iš molio, o vėliau glazūravo sukurtus dirbinius. Keramikė Ūla Šukytė padėjo dalyviams pasirinkti glazūros spalvas ir paaiškino, kaip degimo metu glazūra virsta tvirtu, blizgiu sluoksniu, išryškinančiu kūrinio charakterį.

    Pažintinė kelionė į Kauną

    Projekto dalyviai vyko į Kaune įsikūrusią „Mokslo salą“, kur interaktyvūs eksponatai kvietė mokytis per patirtį. Tokios išvykos, anot organizatorių, suteikia vaikams galimybę mokslo temas pamatyti praktiškai ir patirti, kad smalsumas gali būti toks pat įtraukiantis kaip pramogos.

    Pažintinės veiklos buvo orientuotos į tyrinėjimą ir eksperimentavimą, todėl vaikai įsitraukė natūraliai, be formalaus mokymosi atmosferos. Bendruomenei tai tapo ir bendros kelionės patirtimi, stiprinančia tarpusavio ryšius.

    Žvejyba prie Čičirio ežero

    Vasaros pabaigoje bendruomenė susitiko prie Čičirio ežero, kur vyko žvejybos edukacija. Patyrę žvejai Antanas ir Gerinta supažindino vaikus su žvejybos pagrindais, įrankiais ir saugaus elgesio prie vandens principais.

    Dalyviai pasakojo, kad didžiausia vertė buvo ne laimikis, o laikas gamtoje ir bendros emocijos. Prie laužo dalintasi įspūdžiais, o vaikams tai tapo proga mokytis susikaupimo ir pagarbos aplinkai.

    Projektą užbaigusi bendruomenė akcentuoja, kad „Kartų vasara kartu“ tapo istorija apie paprastus, bet labai reikšmingus dalykus: laiką kartu, bendrą kūrybą ir patirtis, kurios sujungia skirtingas kartas. Organizatoriai dėkoja dalyviams, edukatoriams ir Zarasų rajono savivaldybei už galimybę įgyvendinti veiklas, kurios palieka ilgalaikį poveikį.

    Šniukštų kaimo kartų bendrija tikisi, kad tokio tipo iniciatyvos ir toliau skatins šeimas įsitraukti į bendruomenės gyvenimą, o vaikams suteiks daugiau progų augti per patirtį, o ne vien per ekranus.

  • „Coca-Cola“ ir Bolesławieco keramika vėl suvienijo jėgas: 100 000 prizų ir kolekcija

    „Coca-Cola“ Lenkijoje pradėjo antrąją bendrą akciją su Bolesławieco keramikos gamintoju ZC „Bolesławiec“, kuri siekia sujungti pasaulinį prekės ženklą ir vietos amatų tradiciją. Šį kartą pristatoma atnaujinta kolekcija, o dalyviams žadama ypač didelė prizų pasiūla.

    Bolesławieco keramika laikoma vienu ryškiausių Lenkijos tautodailės simbolių, atpažįstamu iš rankomis dekoruojamų raštų. Tokie bendradarbiavimai tampa vis dažnesni, nes vartotojai vis labiau vertina autentiškumą, riboto leidimo gaminius ir istoriją, kuri slypi už produkto.

    „Bendri valgiai sukuria erdvę santykiams, o „Coca-Cola Zero“ ir tradicinė keramika gali tapti tam ypatingu fonu“, – sakė „Coca-Cola“ Lenkijos vyresnioji prekės ženklo vadovė Nataliia Buhai.

    ZC „Bolesławiec“ valdybos narys Wojciechas Huczyńskis pabrėžė, kad vietos paveldo ir globalios markės derinys parodo tradicijų gyvybingumą. Pasak jo, kultūroje įsišakniję amatai gali ne tik išlikti, bet ir įkvėpti šiuolaikiškai leisti laiką kartu.

    Akcijoje tęsiama anksčiau žinoma indų linija, tačiau šiemet kolekcija papildyta ir kelioniniu puodeliu. Gamintojai akcentuoja praktiškumą, nes vartojimo įpročiai keičiasi, o daugėja žmonių, kurie gėrimus renkasi išsinešimui ir ieško daugkartinių sprendimų.

    Dalyvauti kviečiama per „Coca-Cola“ programėlę, kur, kaip skelbiama, paruošta 100 000 prizų. Mechanika paremta pirkimu: reikia įsigyti akcijoje dalyvaujantį gėrimą, išsaugoti pirkimo įrodymą ir suvesti kodą, randamą po kamšteliu arba atidarymo žiedu.

    Sukaupti žetonai vėliau keičiami į prizus arba loterijos bilietus. Nurodoma, kad už 12 žetonų galima atsiimti ZC „Bolesławiec“ puodelį, už 14 žetonų lėkštutę, už 16 žetonų dubenėlį, o už 20 žetonų kelioninį puodelį.

    Iš viso šiai aktyvacijai paruošta 50 000 keramikos vienetų, o loterijoje numatyta 200 pilnų rinkinių. Taip pat skelbiama apie 20 000 elektroninių kuponų, kurių kiekvieno vertė siekia apie 5 eurus, bei papildomus prizus, susijusius su pristatymo paslaugomis.

    Paraiškos priimamos iki 2026 metų spalio 30 dienos 17:00 valandos. Organizatoriai ragina prieš dalyvaujant pasitikrinti tikslias sąlygas programėlėje, nes prizų kiekiai ir jų atsiėmimo tvarka paprastai priklauso nuo likučio bei nustatytų terminų.

  • Mįslingos Sudano dykumos dubenėlių šviesos paslaptis: mokslininkai rado nanodalelių pėdsaką

    Mįslingos Sudano dykumos dubenėlių šviesos paslaptis: mokslininkai rado nanodalelių pėdsaką

    Rytų Sudano dykumoje aptikti prabangios keramikos fragmentai atskleidė netikėtą technologinę paslaptį: jų auksinį, gintarinį blizgesį kūrė ne auksas, o itin plonas sidabro ir vario nanodalelių sluoksnis. Nauja cheminė ir mikroskopinė analizė rodo, kad šie indai greičiausiai buvo pagaminti toli nuo radimvietės, o tai papildo žinias apie viduramžių prekybos tinklų mastą.

    Artefaktai rasti Deraheib vietovėje, siejamoje su viduramžių miestu al-Allaqi. Ši teritorija šiandien atrodo atšiauri ir sausa, tačiau maždaug prieš 1 000 metų ji buvo svarbiose kryžkelėse, jungusiose Nilo slėnį su Raudonosios jūros pakrante, o regiono aukso ištekliai traukė pirklius ir amatininkus.

    Tyrėjai išanalizavo 20 keramikos fragmentų, datuojamų plačiai IX–XII amžiais. Tai buvo ne kasdieniai indai, o nedideli, gausiai dekoruoti dubenėliai, priskiriami vadinamajai liustrinei, arba blizgiojo dekoro, keramikai: paviršiuje matyti augaliniai ir gyvūniniai motyvai, arabiški įrašai bei dvaro kultūrai būdingos scenos.

    Kaip sukuriamas auksinis blizgesys

    Didžiausią staigmeną pateikė blizgesio kilmė. Liustrinė tapyba buvo viena pažangiausių viduramžių islamo pasaulio keramikos dekoravimo technikų: ant jau išdegto ir glazūruoto paviršiaus meistrai tepdavo sidabro bei vario junginius, o tuomet indą dar kartą degdavo sumažinto deguonies sąlygomis.

    Tokio degimo metu glazūros paviršiuje susiformuodavo itin plona metalinių nanodalelių plėvelė. Būtent ji suteikdavo auksinį, rausvai gintarinį ar švytintį efektą, nors aukso tam nereikėdavo, o rezultatas priklausydavo nuo dalelių dydžio, jų pasiskirstymo ir degimo režimo.

    Nanodalelės išliko po 1 000 metų

    Pirmiausia mokslininkai pasitelkė mikro rentgeno fluorescencijos žemėlapiavimą, leidžiantį neardant nustatyti elementų pasiskirstymą. Dekoratyvinėse, gintarinėse zonose jie užfiksavo padidėjusias sidabro ir vario koncentracijas, o vieną fragmentą vėliau ištyrė gerokai detaliau mikroskopiniais metodais.

    Daugiau nei 200 matavimų parodė, kad sidabro nanodalelių skersmens mediana siekė apie 8 nanometrus, o 90 proc. dalelių buvo maždaug 5–12 nanometrų dydžio. Tyrėjai taip pat nustatė, kad net ir po maždaug tūkstančio metų sidabras išliko metalinės būsenos, o tai rodo įspūdingą tokio sluoksnio stabilumą glazūroje.

    Kur buvo pagaminti dubenėliai

    Ne mažiau svarbus klausimas buvo kilmė. Indų stilius jau anksčiau leido įtarti mezopotamišką tradiciją, nors panašūs gaminiai buvo kuriami ir Egipte, pavyzdžiui, Fustate, dabartinio Kairo apylinkėse.

    Sprendžiamą užuominą pateikė glazūros cheminė sudėtis: lygindami tokių elementų kaip švinas, alavas ir magnis proporcijas, autoriai nustatė, kad Deraheib fragmentai labiau panašūs į Irako pavyzdžius nei į egiptietiškus. Labiausiai tikėtina gamybos vieta įvardijama Basra, tačiau pabrėžiama, kad tai nėra absoliutus patvirtinimas, nes dalis palyginamųjų duomenų gauta kitais analitiniais metodais.

    Šie rezultatai primena, kad pažangios medžiagų technologijos neatsirado vakar: viduramžių meistrai gebėjo valdyti procesus, kurie šiandien apibūdinami nanomastelio terminais. Kartu radiniai sustiprina prielaidą, kad per dykumas ir uostus driekęsi prekybos maršrutai galėjo pernešti ne tik auksą ar prieskonius, bet ir prabangos prekes bei technologines žinias tarp tolimų regionų.

  • Sviestas ant stalo visada minkštas? Šis indas gali pakeisti įprotį – bet yra viena sąlyga

    Kuo skiriasi sviesto indas ir sviesto varpelis

    Įprastas sviesto indas dažniausiai yra stačiakampis ar kvadratinis dėklas su dangteliu, į kurį dedama sviesto plytelė. Jis patogus kasdienai, lengvai prižiūrimas, tačiau sviesto minkštumo praktiškai nereguliuoja: vėsesnėje virtuvėje sviestas gali likti kietokas, o šiltesnėje greičiau suminkštėti.

    Sviesto varpelis, dar vadinamas sviesto indu su vandens sandarikliu, veikia kitaip. Į dangtelio vidų įspaudžiamas iš anksto suminkštintas sviestas, o apatinėje dalyje laikomas nedidelis kiekis šalto, švaraus vandens, kuris sudaro sandarų barjerą ir padeda sviestą išlaikyti minkštą.

    Kodėl sviesto varpelis dažnai laimi

    Pagrindinis sviesto varpelio pranašumas yra tas, kad sviestas išlieka lengvai tepamas net ir tada, kai virtuvėje nėra šilta. Vandens sandariklis sumažina sąlytį su oru, todėl sviestas lėčiau oksiduojasi ir ilgiau išlaiko skonį bei kvapą.

    Tačiau yra ir aiški sąlyga: vanduo turi būti reguliariai keičiamas, o pats indas dažniau plaunamas. Jei vanduo užsistovi, didėja nepageidaujamų mikroorganizmų rizika, o sandariklis praranda efektyvumą.

    Kiek saugu sviestą laikyti kambario temperatūroje

    Sviestas dėl didelio riebalų kiekio ir mažo vandens kiekio paprastai yra atsparesnis bakterijų dauginimuisi nei dauguma pieno produktų. Vis dėlto svarbios sąlygos yra higiena, kambario temperatūra ir tai, ar sviestas pagamintas iš pasterizuotos grietinėlės.

    Maisto saugos rekomendacijose dažnai pabrėžiama, kad sviestą kambario temperatūroje verta laikyti ribotą laiką, ypač karštomis dienomis, nes ilgainiui pirmiausia nukenčia skonis ir aromatas: sviestas gali pradėti kartėti ar įgauti pašalinį kvapą. Praktinis sprendimas paprastas: ant stalo laikyti tik tiek, kiek realiai sunaudojama per trumpą laiką, o likusį kiekį laikyti šaldytuve.

    Medžiagos ir priežiūra: ką verta žinoti

    Dažniausiai sviesto varpeliai gaminami iš keramikos arba akmens masės, nes šios medžiagos pakankamai stabilios ir padeda palaikyti tolygesnę temperatūrą. Sviesto indai, be keramikos, gali būti stikliniai, nerūdijančio plieno ar net marmuriniai, o pastarasis dažnai vertinamas dėl vėsesnio paviršiaus.

    Stikliniai indai estetiški, bet prasčiau izoliuoja šilumą, o skaidrumas reiškia ir daugiau šviesos, kuri gali spartinti riebalų oksidaciją. Plastikiniai variantai pigesni, tačiau ilgainiui gali susibraižyti, sugerti kvapus ir tapti mažiau higieniški, todėl dažnam ilgalaikiam naudojimui patogiau rinktis keramiką ar stiklą.

    Renkantis tarp sviesto indo ir sviesto varpelio verta atsakyti į vieną klausimą: ar svarbiau minimali priežiūra, ar visada tepamas sviestas. Jei norisi patogumo, dažniausiai pakanka klasikinio sviesto indo, o jei prioritetas yra minkštumas ir pastovesnė konsistencija, tuomet sviesto varpelis gali tapti kasdieniu atradimu.

  • Po statybų aikštele aptiko 2 500 metų gyvenvietę: archeologus pribloškė paslaptingas griovys

    Po statybų aikštele aptiko 2 500 metų gyvenvietę: archeologus pribloškė paslaptingas griovys

    Vokietijoje, prieš pradedant statybos darbus ir į teritoriją įleidžiant sunkiąją techniką, archeologai atliko privalomus žvalgomuosius kasinėjimus. Iš pradžių tikėtasi pavienių senovės pėdsakų, tačiau netrukus paaiškėjo, kad po dirvožemiu slypi gerokai didesnis kompleksas.

    Tyrėjai aptiko ūkinių duobių, medinių konstrukcijų pėdsakų ir keramikos fragmentų, leidžiančių datuoti vietovę maždaug V amžiumi prieš mūsų erą. Tokie radiniai rodo, kad čia galėjo veikti gerai organizuota ankstyvojo geležies amžiaus bendruomenė, o gyvenvietės mastas pranoko pirmines prielaidas.

    Retas radinys iš geležies amžiaus

    Tarp artefaktų išsiskyrė beveik nepažeistas keraminis dubuo, kuriam gali būti apie 2 500 metų. Archeologų teigimu, tokios būklės indai geležies amžiaus paminkluose randami palyginti retai, nes keramika dažnai būna sutrupėjusi arba išblaškyta vėlesnių žemės darbų.

    Indas galėjo būti naudojamas maistui ruošti ar laikyti, o laboratoriniai tyrimai gali pateikti papildomų užuominų apie kasdienybę. Specialistai tikisi aptikti mikroskopinių likučių, kurie padėtų nustatyti, kokie produktai ar medžiagos jame buvo laikomos.

    Griovys, kuris kelia klausimų

    Daugiausia diskusijų sukėlė platus griovys, kertantis dalį tyrinėjamos teritorijos. Kol kas jo paskirtis nėra aiški, todėl svarstoma keletas scenarijų, kurie bus tikrinami tolesniais tyrimais.

    Griovys galėjo žymėti gyvenvietės ribą, atlikti gynybinę funkciją arba būti skirtas vandeniui nuvesti nuo užstatytų vietų. Taip pat neatmetama ir simbolinė reikšmė, kai tokie įrenginiai naudojami erdvės organizavimui ar atskyrimo principui pabrėžti.

    Kas paaiškėjo apie bendruomenę?

    Nors mediniai pastatai iki mūsų dienų neišliko, stulpaviečių ir konstrukcijų pėdsakai leidžia atkurti buvusių statinių planą. Tai padeda spręsti, kad gyventojai gyveno sėsliai, o jų ūkis rėmėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste.

    Šis atradimas svarbus ir regiono istorijai, nes ankstesnės prielaidos rodė, kad kai kurios Bochum apylinkės geležies amžiuje buvo apgyvendintos menkiau. Nauji duomenys leidžia manyti, kad čia jau tada galėjo būti aktyvus, pastovus gyvenimas dar iki ryškesnių romėnų įtakų.

    Artimiausiu metu archeologai planuoja detaliai dokumentuoti visus objektus, paimti mėginius laboratorijoms ir nustatyti tikrąjį gyvenvietės mastą. Tikimasi, kad po žeme gali slėptis daugiau radinių, kurie tiksliau atskleis, kaip prieš 2 500 metų buvo organizuota ši vieta ir jos aplinka.

  • 5 000 metų paslaptis Anatolijoje: apverstas indas su trimis ženklais glumina archeologus

    5 000 metų paslaptis Anatolijoje: apverstas indas su trimis ženklais glumina archeologus

    Vidurio Anatolijoje, Gökhöyük archeologinėje vietovėje, tyrėjai aptiko maždaug 5 000 metų senumo keraminį indą, kurio radimo aplinkybės iškart sukėlė klausimų. Jis buvo paliktas apverstas dugnu į viršų, specialiai paruoštoje nišoje, o tai labiau primena sąmoningą veiksmą nei buitinę atlieką.

    Didžiausia mįslė – trys aiškiai įrėžti simboliai ant indo paviršiaus. Jie gerai išlikę, tačiau neprimena plačiau žinomų ankstyvųjų rašto ar žymėjimo sistemų, todėl kol kas neįmanoma patikimai pasakyti, ką tiksliai jie reiškė bendruomenei, gyvenusiai ankstyvuoju bronzos amžiumi.

    Trys simboliai ir kelios versijos

    Archeologai svarsto kelias hipotezes: ženklai galėjo būti religiniai simboliai, ritualo dalyviams suprantamas kodas, nuosavybės žyma ar su protėvių kultu susijęs ženklinimas. Vis dėlto be platesnio konteksto, analogų kituose radiniuose ir papildomų datavimo bei laboratorinių tyrimų nė viena interpretacija nelaikoma patvirtinta.

    Pats indo „deponavimo“ būdas leidžia spėti, kad jis galėjo būti naudojamas ceremonijose. Ankstyvojo bronzos amžiaus regione keramika neretai turėjo ne tik praktinę, bet ir simbolinę reikšmę, o tyčia paslėpti ar apversti objektai kai kuriose kultūrose siejami su aukojimu, apsauga ar perėjimo ritualais.

    Gökhöyük: vieta, pasakojanti tūkstantmečius

    Gökhöyük telkinys jau seniai laikomas svarbiu raktu į Anatolijos priešistorę, nes čia fiksuojami kelių laikotarpių sluoksniai – nuo neolito iki geležies amžiaus. Tokiose daugiasluoksnėse vietovėse mokslininkai gali stebėti, kaip per šimtmečius kito gyvensena, amatai, prekybos ryšiai ir tikėjimo praktikos.

    Kartu su paslaptingu indu per naujesnius kasinėjimų sezonus aptikta ir daugiau radinių: gyvūnų figūrėlių, antspaudų, obsidiano strėlių antgalių, akmeninių kirvių. Tokie daiktai paprastai rodo ne vien žemdirbystę, bet ir išplėtotą amatų tradiciją bei platesnius mainų tinklus, nes obsidianas dažnai keliaudavo didelius atstumus.

    Dar vienas užuominos fragmentas

    Tame pačiame komplekse rastas ir keramikos fragmentas su žmogaus veidu, išryškintomis akimis, antakiais ir nosimi. Tyrėjai neatmeta, kad tokia ikonografija galėjo būti susijusi su dievybių, protėvių ar ritualinių personažų vaizdavimu, o pats indas ir veido fragmentas galėjo priklausyti tam pačiam tikėjimų bei apeigų pasauliui.

    Kol kas trys simboliai išlieka neįminta užuomina, tačiau būtent tokie radiniai dažnai tampa atspirties tašku platesniems tyrimams. Jei ateityje bus rasta daugiau analogiškai pažymėtų objektų arba paaiškės aiškesnis kontekstas, Gökhöyük indas gali tapti svarbiu įrodymu apie ankstyvųjų Anatolijos bendruomenių ženklinimo ir ritualų tradicijas.

  • Močiutės namų raštas grįžta į madą: šis fajansas vėl užkariauja modernius interjerus

    Močiutės namų raštas grįžta į madą: šis fajansas vėl užkariauja modernius interjerus

    Fajanso sugrįžimas į namus

    Ilgus metus su nostalgija sietas Włocławeko fajansas šiandien išgyvena ryškų sugrįžimą ir vėl tampa geidžiamu interjero akcentu. Rankomis dekoruoti indai bei vazos vis dažniau derinami prie šiuolaikinio minimalizmo, nes suteikia erdvei šilumos ir išskirtinumo.

    Interjero dizaineriai pastebi, kad žmonės pavargo nuo vienodų, masinės gamybos sprendimų, todėl vis labiau vertina daiktus su istorija. Būtent todėl tradicinės keramikos raštai vėl atsiranda tiek moderniuose butuose, tiek atnaujintuose senuose namuose.

    Istorija prasidėjo dar 1873 metais

    Włocławeko fajanso tradicija siekia 1873 metus, kai mieste pradėjo veikti pirmoji gamykla, iš kurios vėliau išaugo gerai atpažįstama keramikos mokykla. Per dešimtmečius čia formavosi saviti ornamentai, o produkcija pamažu tapo atpažįstama ne tik Lenkijoje.

    Tarpukariu Włocławekas išgyveno pakilimą, o gaminiai keliavo į užsienio rinkas ir buvo rodomi tarptautinėse parodose. Šis laikotarpis dažnai vadinamas vienu svarbiausių, nes būtent tada sustiprėjo meistrystės standartai ir dizaino ambicijos.

    Kodėl šis raštas vėl madingas?

    Po Antrojo pasaulinio karo fajanso kryptis dar labiau pasuko į taikomąją dailę, o liaudies meno įkvėpti motyvai įsitvirtino kaip vienas ryškiausių bruožų. Plačiausiai atpažįstamas tapo kobalto spalvos gėlių motyvas, kuris daugeliui iki šiol primena vaikystės virtuvę ar močiutės indaują.

    Vėliau gamybą stipriai paveikė ekonominiai pokyčiai, o 1990 metais ji buvo sustabdyta. Gamyba buvo atnaujinta 2002 metais, tačiau per COVID-19 pandemiją vėl patyrė pertrūkį, o dabar tradicija tęsiama iš naujo, pritaikant ją šiuolaikiniams poreikiams.

    Šiandien fajansas vertinamas kaip vienas ryškus, charakteringas interjero akcentas, galintis pakeisti įspūdį net ir santūrioje erdvėje. Rankų darbo estetika, autentiškumas ir ilgaamžiškumo idėja dera su augančiu dėmesiu tvarumui ir lėtesniam vartojimui.

    Rinkoje matyti ir dar viena tendencija: jaunajai kartai vis dažniau patinka daiktai, turintys aiškią kilmę ir istoriją, todėl senieji raštai tampa ne praeities simboliu, o šiuolaikišku pasirinkimu. Tokia keramika dažnai perkama ne tik kasdieniam naudojimui, bet ir kaip kolekcinė, ilgiau vertę išlaikanti detalė.

  • Šią mikrobangės klaidą daro daugelis: paprasta lėkštė gali sugadinti techniką

    Šią mikrobangės klaidą daro daugelis: paprasta lėkštė gali sugadinti techniką

    Mikrobangų krosnelė daugelyje virtuvių tapo kasdieniu pagalbininku, tačiau ne kiekviena lėkštė jai tinka. Net įprasti indai gali skilti, kaisti netolygiai arba sukelti kibirkščiavimą, jei parinkti neteisingai.

    Šildymo principas paprastas: mikrobangos pirmiausia kaitina vandenį, riebalus ir cukrų maiste, o indas įkaista nuo turinio. Dėl to vieni indai išlieka vos šilti, o kiti tampa labai karšti, nors maistas dar nėra tolygiai sušilęs.

    Kas mikrobangėje saugiausia

    Patikimiausias pasirinkimas dažniausiai yra stikliniai ir aukštos kokybės keraminiai indai. Šios medžiagos paprastai gerai atlaiko mikrobangų poveikį, padeda tolygiau sušildyti maistą ir rečiau sukelia staigius temperatūros šuolius.

    Vis dėlto keramika keramikai nelygi: problema prasideda tada, kai lėkštėje yra metalizuotų dažų, auksuotų ar sidabruotų juostelių, blizgių dekorų. Net plonas metalinis elementas gali tapti kibirkščiavimo priežastimi.

    Pavojingiausias pasirinkimas

    Didžiausia klaida mikrobangėje yra metalas ir bet kokios metalinės detalės. Metalas atspindi mikrobangas, todėl gali atsirasti kibirkštys, pažeidžiančios tiek indą, tiek pačią krosnelę, o kai kuriais atvejais didina ir gaisro riziką.

    Verta prisiminti, kad riziką kelia ne tik šakutės ar šaukštai, bet ir lėkštės su dekoratyviniais apvadais, emblemos tipo įspaudais, metalinėmis glazūros priemaišomis. Jei kyla abejonių, tokį indą geriau palikti spintelėje.

    Plastikas tinka ne visada

    Plastikiniai indai atrodo patogūs, tačiau tinka tik tie, kurie aiškiai pažymėti kaip skirti mikrobangų krosnelei. Kiti gali deformuotis, suminkštėti ar prarasti formą, ypač kai šildomas riebesnis maistas, kuris įkaista labiau.

    Svarbu ir praktika: plonas plastikas dažniau įkaista netolygiai, o įkaitęs indas gali nudeginti rankas. Saugiau rinktis tvirtesnius, gamintojo pažymėtus indus ir vengti ilgų šildymo ciklų, jei kyla menkiausia abejonė.

    Paprasčiausias patikrinimas yra apačia: ieškokite mikrobangų simbolio arba aiškaus užrašo, kad indas tinkamas šildymui. Jei žymėjimo nėra, tai nebūtinai reiškia draudimą, tačiau rizika didėja, todėl kasdieniam naudojimui geriausia rinktis pažymėtus indus.