CP v2

Tag: Kiauniniai

  • Černobylio zonoje užfiksuota miškinė kiaunė: naktinė medžių akrobatė vis dažniau patenka į kameras

    Rezervato darbuotojai pranešė apie užfiksuotą gyvūną ir paviešino nuotrauką, kurioje matyti atsargiai aplinką stebinti kiaunė. Specialistų teigimu, tokie stebėjimai padeda geriau suprasti, kaip laukinė fauna prisitaiko teritorijose su ribota žmogaus veikla.

    Miškinė kiaunė išsiskiria puikiais laipiojimo įgūdžiais ir greitu judėjimu miško tankmėje. Dažniausiai ji medžioja ir keliauja naktį, todėl dienos metu ją pamatyti gerokai sunkiau.

    Kas būdinga miškinėms kiaunėms?

    Miškinė kiaunė yra smulkus, tačiau vikrus kiauninių šeimos žinduolis, paplitęs didelėje Europos dalyje ir Vakarų Azijoje. Ji dažniausiai renkasi brandžius miškus, o žmonių gyvenviečių paprastai vengia, nors maisto stoka kartais gali priartinti prie sodybų ar ūkinių pastatų.

    Rudenį šio plėšrūno mityba tampa ypač įvairi: be smulkių žinduolių ir paukščių, racioną papildo vabzdžiai, taip pat uogos ir vaisiai. Tokia strategija leidžia sukaupti energijos atsargų prieš šaltąjį sezoną.

    „Rudenį kiaunės aktyviai ieško maisto, kad sukauptų jėgų ir lengviau ištvertų žiemą. Šiuo metu jų kailis pamažu tankėja ir geriau saugo nuo šalčio“, – sakė rezervato tyrėjai.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad miškinės kiaunės kailis žiemą tampa ilgesnis ir šiltesnis, o vasarą trumpėja ir šiurkštėja. Ilga uodega padeda išlaikyti pusiausvyrą šuoliuojant ir laipiojant, todėl kiaunės neretai vadinamos vienomis vikriausių miško gyventojų.

    Ką rodo stebėjimai Černobylyje?

    Černobylio zonos gyvūnų stebėsena pastaraisiais metais vis dažniau paremta kameromis ir pėdsakų registravimu, todėl fiksuojama daugiau rūšių ir jų elgsenos detalių. Tokie duomenys leidžia vertinti biologinę įvairovę ir sezoninius gyvūnų aktyvumo pokyčius.

    Nors teritorijos radiacinis fonas išlieka svarbus rizikos veiksnys, mažesnė ūkinė veikla ir ribotas žmonių srautas kai kuriose vietose sudaro sąlygas laukinei gamtai plėstis. Tyrėjai pabrėžia, kad kiekvienas naujas užfiksuotas gyvūnas yra papildoma detalė bendrame ekosistemos paveiksle.

  • Medunešis: lapės dydžio plėšrūnas, kuris vagia grobį iš liūtų ir atlaiko nuodingų gyvačių įkandimus

    Medunešis, dar vadinamas rateliu, yra nedidelis, bet neįprastai ištvermingas plėšrūnas, gyvenantis Afrikoje ir dalyje Azijos. Nors pavadinimas siejamas su medumi, jo mityboje dažniau atsiduria smulkūs žinduoliai, ropliai ir vabzdžių lervos.

    Šis gyvūnas priklauso kiauninių šeimai, kuriai priskiriami ir barsukai, žebenkštys bei ūdros. Suaugusio medunešio kūnas paprastai siekia apie 55–77 centimetrus, uodega dar prideda maždaug 12–30 centimetrų, o ties ketera jis būna apie 23–28 centimetrų aukščio.

    Medunešį nuo daugelio kitų plėšrūnų išskiria galingi, maždaug 4 centimetrų ilgio nagai ir labai tvirti dantys. Jie leidžia plėšrūnui rausti urvus, plėšyti termitynus, ardyti avilius ir net traiškyti kietus grobio šarvus, pavyzdžiui, vėžlių.

    Nors pasakojimuose jis dažnai vaizduojamas kaip gyvūnas, kuris be baimės puola net liūtus ar leopardus, gamtoje medunešis dažniausiai vengia tiesioginių konfliktų. Tačiau užkluptas netikėtai, ypač kai knisasi ir mato prasčiau, jis gali staigiai pereiti į gynybą.

    Tuomet medunešis šiaušia kailį, skleidžia aitrų kvapą iš analinių liaukų ir demonstruoja agresyvų elgesį, kuris neretai priverčia atsitraukti net didesnį plėšrūną. Prie to prisideda ir labai judri oda, padedanti išsivaduoti iš sugriebimo bei atsisukti į užpuoliką.

    „Nepaisant reputacijos, kad tai patys bebaimiškiausi gyvūnai, medunešiai dažniausiai stengiasi išvengti bėdų. Esu mačiusi, kaip jie sprunka į urvą, užuodę šviežius liūto ar leopardo pėdsakus“, – sakė gamtininkė Colleen Begg.

    Medus jam svarbus, bet tai nėra pagrindinis maisto šaltinis. Dažniau medunešis medžioja graužikus, roplius, lesa vabzdžius ir jų lervas, o progai pasitaikius gali pasisavinti ir kitų plėšrūnų grobį.

    Ypatingą vietą jo racione užima nuodingos gyvatės, įskaitant rūšis, laikomas vienomis pavojingiausių. Stebėjimai rodo, kad medunešiai kartais išgyvena po įkandimų, o dalis specialistų kelia prielaidą, jog su amžiumi gali formuotis didesnis atsparumas nuodams, nors apsauga nėra absoliuti.

    „Mačiau medunešį, kuriam nuodinga angis įkando į snukį. Skruostas smarkiai ištino, bet po maždaug penkių valandų jis vėl medžiojo gyvates“, – sakė Colleen Begg.

    Medunešiai paplitę į pietus nuo Sacharos esančioje Afrikoje, taip pat kai kuriose pietvakarių Azijos teritorijose ir Indijos subkontinente. Dėl plataus arealo jie prisitaiko prie skirtingų buveinių, todėl neretai atsiduria arti žmonių.

    Didžiausios įtampos kyla ūkiuose ir bitynuose, nes medunešis geba įsibrauti į vištides ar išdraskyti avilius. Kai kuriose vietovėse fiksuojami ir ypač nemalonūs incidentai, kai plėšrūnai išrausia lengvai pasiekiamas kapavietes.

    Nors medunešis atrodo beveik nepažeidžiamas, jis taip pat tampa stambiųjų plėšrūnų grobiu, ypač jauni individai. Dėl plataus paplitimo ir prisitaikymo prie aplinkos Tarptautinė gamtos apsaugos sąjunga šią rūšį paprastai vertina kaip keliančią mažiausią susirūpinimą, tačiau vietiniu mastu grėsmes gali didinti buveinių nykimas ir konfliktai su žmonėmis.