Graikijos Kikladų saloje Serifėje turizmas šiandien užgožia kitą, mažiau žinomą salos veidą – kelis šimtmečius čia klestėjusią kasybą. Po žeme liko ištisas tunelių ir šachtų tinklas, o pakrantėse – rūdžių paženklinti bėgiai, vagonėliai ir krovos prieplaukos.
Didžiausi kasybos pėdsakai išlikę salos pietvakariuose, Mega Livadi ir Koutalo apylinkėse. Būtent čia iki XX amžiaus vidurio veikusi pramonė formavo vietos ekonomiką, kasdienybę ir net demografiją.
Geležies rūdos gavyba Serifėje suintensyvėjo XIX amžiaus pabaigoje, o kai kuriais laikotarpiais metinė produkcija, kaip nurodoma projekto rengėjų surinktoje medžiagoje, siekdavo apie 200 000 tonų. Į salą dirbti atvykdavo žmonės ir iš kitų Graikijos regionų, o kasybos darbas tapo pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu.
1963 metais kasyklos galutinai užsidarė, o didelė dalis darbininkų buvo priversti emigruoti arba keisti profesiją. Apleistos teritorijos liko kaip nebylus liudijimas, tačiau gyvieji pasakojimai ilgą laiką išsilaikė daugiausia per žodinę atmintį šeimose.
Skaitmeninis archyvas ir QR kodai
Siekiant užfiksuoti nykstančius liudijimus, Serifės bendruomenės iniciatyva startavo projektas „Serifos kasyklų gyvoji istorija“. Jį įgyvendino Serifės bičiulių asociacija, o rėmė Kikladų tapatybės iniciatyva, vykdoma Kikladų meno muziejaus.
Projekto autoriai sukūrė skaitmeninį archyvą, kuriame sukaupta daugiau kaip 250 nuotraukų, reti dokumentai, spaudos iškarpos ir dešimt gyvų kasybininkų bei jų palikuonių pasakojimų. Surinkta medžiaga taip pat pristatyta ir spausdinto leidinio forma.
Prie buvusių kasybos vietų įrengtos informacinės lentos su QR kodais, kad lankytojai galėtų vietoje perskaityti interviu ir susipažinti su istoriniu kontekstu. Tokia praktika tampa vis dažnesnė kultūros paveldo objektuose, kai turinys perkeliamas į skaitmeninę erdvę ir pritaikomas keliaujantiems.
„Mūsų tikslas yra dvejopas: išsaugoti šią gyvą istoriją ir ja pasidalyti. Net ir gyvenantys Serifėje dažnai nežino, kas iš tiesų vyko kasyklose“, – sakė Serifės bičiulių asociacijos viceprezidentė Katerina Papathoma.
1916 metų streikas ir kaina žmonėms
Mega Livadi kasyklos laikomos svarbiu istoriniu objektu: čia 1916 metais įvyko garsus, kruvinai pasibaigęs kasybininkų streikas. Darbininkai reikalavo aštuonių valandų darbo dienos ir saugesnių, orumą atitinkančių sąlygų.
Pasak tyrėjų surinktos medžiagos, konfliktą kurstė itin ilgos darbo valandos, menki atlyginimai, prastos gyvenimo sąlygos ir saugos priemonių trūkumas, dėl kurio nelaimės darbe buvo dažnos. Streiko metu žuvo keturi streikuotojai, taip pat buvo aukų ir tarp žandarmerijos.
Vienu ryškiausių streiko simbolių laikomas Serifėje gimęs profesinių sąjungų judėjimo veikėjas Konstantinosas Speras. Jo vardas saloje iki šiol siejamas su kova už darbuotojų teises ir socialinius pokyčius Graikijoje.
Planai atgaivinti teritoriją
Serifės savivaldybė jau ne vienerius metus siekia buvusią kasybos zoną paversti atviru kalnakasybos muziejumi po atviru dangumi. Idėja – ne tik restauruoti išlikusius pramonės pėdsakus, bet ir sukurti lankytojams aiškų pasakojimą apie salos tapatybę, kurią ilgą laiką formavo kasyklos.
„Norime, kad tai taptų viešai prieinama vieta, kur žmonės galėtų atvykti, suprasti istoriją ir pamatyti ją per išlikusius ženklus“, – sakė Serifės meras Konstantinosas Revintis, pabrėžęs, kad projektui ieškoma institucinių partnerių ir valstybės paramos.
Skaitmeninis archyvas šioje vizijoje tampa ne priedu, o pagrindiniu įrankiu: jis padeda sujungti materialų paveldą su žmonių patirtimis ir suteikia galimybę istoriją perduoti jaunajai kartai. Projekto rengėjai pabrėžia, kad laikas čia svarbiausias, nes su kiekviena karta dingsta ir gyvų liudijimų sluoksnis.
