CP v2

Tag: Klimato kaita

  • Kaniukas paprastasis vis dažniau pastebimas Lenkijoje: ornitologai fiksuoja naują plitimo trendą

    Kaniukas paprastasis vis dažniau pastebimas Lenkijoje: ornitologai fiksuoja naują plitimo trendą

    Kaniukas paprastasis (Elanus caeruleus) iki šiol Lenkijoje buvo laikomas itin retu užklystančiu plėšriuoju paukščiu, tačiau pastaraisiais metais situacija pastebimai keičiasi. Ornitologai fiksuoja vis daugiau patikimų pranešimų iš skirtingų šalies regionų, o tai rodo galimą rūšies arealo plėtimąsi į šiaurę.

    Šis paukštis išsiskiria šviesiu, beveik baltu plunksnų apdaru, kontrastingais tamsiais sparnų plotais ir ryškiomis rausvomis akimis. Skrydžio manieros taip pat būdingos: kaniukas neretai „kabo“ ore beveik nejudėdamas, primindamas paukštvanaginių šeimos plėšrūnus, prisitaikiusius medžioti iš tykojimo.

    Suaugę individai paprastai užauga iki maždaug 30–37 centimetrų ilgio, o sparnų mostas gali viršyti 90 centimetrų. Minta daugiausia vabzdžiais, ypač stambesniais, tokiais kaip žiogai ar vabalai, tačiau gali sumedžioti ir smulkius graužikus, driežus ar varliagyvius, jei aplinkoje jų netrūksta.

    Lenkijoje pirmieji oficialiai patvirtinti stebėjimai pradėjo ryškėti tik per pastarąjį dešimtmetį, o nuo to laiko registracijų skaičius nuosekliai auga. Pranešimai dažniau pasirodo iš pajūrio ir šiaurinių teritorijų, tačiau paukštis fiksuojamas ir kitose vietovėse, todėl vien atsitiktiniu užklydimu šį reiškinį aiškinti darosi vis sunkiau.

    Specialistai vienu iš galimų paaiškinimų įvardija klimato kaitą ir švelnėjančias žiemas, kurios sudaro palankesnes sąlygas rūšims plisti į anksčiau per vėsias buveines. Kaniukas paprastasis natūraliai paplitęs Afrikoje, Pirėnų pusiasalyje ir dalyje Azijos, todėl šiltesnės sąlygos Europoje gali palengvinti jo judėjimą į šiauresnes platumas.

    Jei fiksuojamas trendas išliks, neatmetama ir dar svarbesnė raidos kryptis: laikui bėgant kaniukas galėtų ne tik dažniau užklysti, bet ir pradėti perėti regione. Panašių pokyčių Europoje stebima ir kitoms paukščių rūšims, kai dėl ilgalaikių temperatūros bei buveinių pokyčių kinta migracijos įpročiai ir plečiasi įprastos paplitimo ribos.

  • Kinijoje liūtys miestus pavertė upėmis: žuvusiųjų jau 22, tūkstančiai evakuoti

    Kinijoje liūtys miestus pavertė upėmis: žuvusiųjų jau 22, tūkstančiai evakuoti

    Keliose Kinijos provincijose pastarosiomis dienomis užfiksuotos rekordinės liūtys sukėlė staigius potvynius, dėl kurių gatvės virto srauniomis upėmis. Vietos valdžia praneša apie sutrikusį susisiekimą, užlietus gyvenamuosius rajonus ir pradėtas gelbėjimo operacijas.

    Valstybinė žiniasklaida skelbia, kad iš viso patvirtintos 22 žūtys, dalis žmonių laikomi dingusiais. Daugiausia pranešimų apie aukas gauta iš Hunano, Hubejaus, Guidžou ir Guangsi regionų, kur liūtys sukėlė nuošliaužas ir staigius vandens lygio šuolius.

    Hunano provincijoje, anot oficialių pranešimų, žuvo penki žmonės, dar vienuolika laikomi dingusiais. Viename šios provincijos rajone nuo stichijos nukentėjo daugiau nei 61 500 gyventojų, tačiau nuostolių mastas dar tikslinamas.

    Guangsi regione tragiškas incidentas įvyko, kai sunkvežimis bandė kirsti patvinusią upę ir buvo nuneštas srovės. Iki antradienio patvirtinta 10 žuvusiųjų, o gelbėtojai kelias dienas tikrino vandens telkinius ir pakrantes.

    Guidžou provincijoje pranešta apie keturias žūtis ir penkis dingusius asmenis, o Hubejuje – apie tris žuvusius ir keturis dingusius. Kai kuriose vietovėse sugriuvo pastatai, dalis kaimų laikinai liko be ryšio, todėl gelbėtojai darbavosi sudėtingomis sąlygomis.

    Pagalba ir evakuacija

    Kinijos institucijos paskelbė skiriančios 120 mln. juanių paramą penkiems labiausiai nukentėjusiems regionams. Ši suma atitinka maždaug 15 mln. eurų, o lėšos numatytos skubiai pagalbai, infrastruktūros atstatymui ir gyventojų aprūpinimui.

    Dar 30 mln. juanių, arba apie 4 mln. eurų, papildomai skirta Guidžou provincijai, kur fiksuojama daug žuvusiųjų ir dideli materialiniai nuostoliai. Valdžia taip pat koordinuoja laikino apgyvendinimo vietas ir tiekimą teritorijose, kur nutrūkę keliai ar ryšio linijos.

    Pagal tarptautinių agentūrų skaičiavimus, iš Hunano, Guidžou ir Hubejaus provincijų evakuota beveik 24 000 žmonių. Sinoptikai įspėja, kad artimiausiomis dienomis kritulių zona gali išlikti aktyvi, todėl potvynių rizika išlieka didelė.

    Kodėl ekstremalūs lietūs dažnėja

    Mokslininkai pabrėžia, kad šylant klimatui daugėja ekstremalių kritulių epizodų, nes šiltesnė atmosfera gali sukaupti daugiau vandens garų. Tai didina staigių liūčių tikimybę ir kelia didesnę potvynių bei nuošliaužų riziką, ypač kalnuotuose regionuose.

    Kinija yra didžiausia šiltnamio efektą sukeliančių dujų emitentė pasaulyje, tačiau kartu sparčiai plečia atsinaujinančios energetikos pajėgumus. Šalis yra deklaravusi tikslą pasiekti anglies neutralumą iki 2060 metų.

  • Pasaulio bankas apie urbanizaciją: kodėl miestų augimas lemia ekonomiką ir darbo vietas

    Pasaulio bankas apie urbanizaciją: kodėl miestų augimas lemia ekonomiką ir darbo vietas

    Pasaulio banko vyresnysis ekonomistas Markas Robertsas Pasaulio miestų forume Baku teigė, kad nė viena šalis iki galo neišsivystė be urbanizacijos. Jo vertinimu, miestų augimas turėtų būti laikomas ne problema, o galimybe kryptingai formuoti ekonomikos pažangą.

    Ekspertas pabrėžė, kad urbanizacija paprastai spartina produktyvumą, nes miestuose lengviau telkiasi darbo rinka, paslaugos ir verslai, o tai didina investicijų grąžą. Kartu ji kuria daugiau darbo vietų, tačiau reikalauja planavimo, kad nauda būtų pasidalinta plačiau, o ne kauptųsi tik keliuose rajonuose ar sektoriuose.

    Didžiausias iššūkis – infrastruktūra

    Pasak M. Robertso, ypač Afrikoje miestų infrastruktūros finansavimo poreikis yra milžiniškas ir per didelis vienai institucijai ar vien tik viešajam sektoriui. Todėl, jo teigimu, svarbiausia tampa gebėjimas pritraukti kapitalą iš kelių šaltinių, įskaitant privatų sektorių, tarptautinius fondus ir vietos finansų rinkas.

    Ši tema tampa vis aktualesnė, nes sparčiai augančiuose miestuose prireikia vandens tiekimo, nuotekų, elektros tinklų, viešojo transporto, mokyklų ir sveikatos paslaugų plėtros. Kai investicijos vėluoja, miestai susiduria su būsto trūkumu, kainų šuoliais ir didėjančia socialine atskirtimi.

    Klimato rizikos jau keičia miestus

    Pasaulio banko ekonomistas įspėjo, kad miestų funkcionavimą vis labiau trikdo klimato poveikis, įskaitant potvynius ir ekstremalų karštį. Tokios rizikos didina išlaidas, mažina infrastruktūros patikimumą ir kelia grėsmių gyventojų sveikatai, ypač ten, kur trūksta želdynų, vėsinimo sprendimų ir tvirtų statybos standartų.

    Didėjančios spūstys, brangstanti žemė ir įtempta būsto rinka, anot M. Robertso, yra ne vien urbanizacijos „kaina“, bet ir ženklas, kad miestai traukia žmones bei kapitalą. Jo teigimu, užduotis yra ne stabdyti šį procesą, o suvaldyti jį taip, kad infrastruktūra ir būstas būtų vystomi laiku.

    Įspėjimai dėl nelygybės

    Ne visi dalyviai dalijosi tokiu optimizmu, nes spartus ir prastai valdomas miestų augimas kai kuriose Afrikos ir Pietų Azijos dalyse paskatino didelius neformalius rajonus. Tokiose teritorijose dažnai trūksta pagrindinių paslaugų, o tarša ir užstatymo chaosas didina nelygybę ir aplinkos žalą.

    Adis Abebos miesto vyriausiasis atsparumo pareigūnas Mogesas Tadesse pabrėžė, kad klimato kaita veikia ne tik būstą, bet ir ekonomiką bei žmonių gyvybes. Jo teigimu, daugeliui Afrikos miestų spaudimas jau viršija valdžios gebėjimą reaguoti, todėl būtinos didesnės tarptautinės investicijos, padedančios padengti sparčiai augančias prisitaikymo išlaidas.

    Pasaulio miestų forumas, rengiamas kas dvejus metus, šį kartą Baku vyko gegužės 17–22 dienomis ir pritraukė dešimtis tūkstančių dalyvių iš daugiau nei 180 šalių. Renginio tema buvo būstas ir atsparūs miestai, o vienu iš rezultatų turėtų tapti Baku kvietimas veikti, siejamas su Jungtinių Tautų Naująja miestų darbotvarke.

  • Mokslininkai perspėja: liūtys gali tik paspartinti sausras – lemiamas ne kiekis, o ritmas

    Mokslininkai perspėja: liūtys gali tik paspartinti sausras – lemiamas ne kiekis, o ritmas

    Pasaulyje vis dažniau fiksuojamas paradoksas: kai kur kritulių nemažėja, tačiau sausros stiprėja. Priežastis slypi ne vien bendrame metiniame lietaus kiekyje, o tame, kaip jis pasiskirsto laike: vis daugiau kritulių iškrenta trumpomis, labai intensyviomis liūtimis.

    Naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad tokia kritulių koncentracija gali mažinti vandens atsargas sausumoje net ir tuomet, kai metinė kritulių suma išlieka panaši. Kai lietus krenta retai, bet smarkiai, dirvožemis ir kraštovaizdis nespėja vandens sugerti, todėl didesnė jo dalis nuteka paviršiumi.

    Liūtys ne visada padeda

    Iš pirmo žvilgsnio intensyvus lietus turėtų papildyti vandens atsargas, tačiau praktikoje dažnai nutinka priešingai. Išdžiūvęs ir sukietėjęs dirvožemis prastai įgeria vandenį, o liūties metu vanduo greitai nubėga į upes ir galiausiai pasiekia jūras arba išgaruoja.

    Tuo pat metu ilgesnės sausos pertraukos tarp kritulių didina garavimą ir augalų patiriamą stresą, mažėja dirvožemio drėgmė, krenta gruntinio vandens lygis. Dėl to net po gausių liūčių kraštovaizdis gali išlikti hidrologiškai nuskurdęs.

    Kas keičiasi klimato sistemoje

    Klimatui šylant, atmosfera gali išlaikyti daugiau vandens garų, todėl didėja prielaidos staigioms, intensyvioms liūtims. Kartu dažnėja ir ilgesni laikotarpiai be kritulių, nes krituliai vis dažniau „susitelkia“ į kelis epizodus, o tarp jų įsivyrauja sausesnės sąlygos.

    Mokslininkai kritulių pasiskirstymo netolygumui vertinti taiko ir ekonomikoje žinomus metodus, pavyzdžiui, Gini koeficientą, pritaikytą kritulių „nelygybei“ per metus apskaičiuoti. Išvados rodo, kad didesnė kritulių koncentracija siejama su mažesniu sausumos vandens kaupimu įvairiuose klimato regionuose.

    Pasekmės miestams, žemės ūkiui ir energetikai

    Tokie pokyčiai kelia rizikų ne tik žemės ūkiui. Miestuose intensyvios liūtys didina staigių poplūdžių tikimybę ir apkrauna lietaus nuotekų sistemas, tačiau po kelių savaičių gali tekti susidurti su vandens trūkumu ir ribojimais.

    Sausros daro poveikį ir energetikai: mažėjant upių debitui ir vandens lygiui, sunkėja hidroenergijos gamyba, kai kur ribojamas elektrinių aušinimas. Papildomai nukenčia vidaus vandenų transportas, didėja gaisrų rizika, o vandens ištekliai tampa labiau pažeidžiami konfliktams ir kainų svyravimams.

    Ekspertai pabrėžia, kad prisitaikymas turi apimti ne tik vandens taupymą, bet ir geresnį jo sulaikymą ten, kur jis iškrenta. Tam vis svarbesnės tampa gamta paremtos priemonės, dirvožemio gerinimas, mažesnis paviršių sandarinimas miestuose ir lankstesnis vandens išteklių valdymas.

    Šiandien vis aiškiau, kad vien metinių kritulių sumų nebeužtenka realiai sausros rizikai įvertinti. Lemiamu veiksniu tampa kritulių ritmas, o dažnėjančios liūtys gali būti ne problemos pabaiga, o signalas, kad hidrologinis nestabilumas tik stiprėja.

  • Europoje artėja rekordinė karščio banga: meteorologai įspėja, kur temperatūra gali viršyti 40 laipsnių

    Europoje šią vasarą gali būti pasiekti arba net viršyti daugiametiai temperatūros rekordai, o kai kuriose vietovėse neatmetama ir daugiau nei 40 laipsnių kaitra. Tokias prognozes sustiprina pastarųjų metų tendencijos, kai karščio bangos žemyne darosi ilgesnės, dažnesnės ir intensyvesnės.

    Lenkijos meteorologų ir žiniasklaidos apžvalgos akcentuoja, kad karštų dienų skaičius šalyje per kelis pastaruosius sezonus išaugo kelis kartus. Jei anksčiau vasarą virš 30 laipsnių temperatūra laikydavosi tik kelias dienas, dabar tokie epizodai vis dažniau tampa įprasta vasaros dalimi.

    Lenkijoje dažniausiai minimas istorinis maksimumas siejamas su 1921 metų liepa, kai fiksuota 40,2 laipsnio temperatūra. Vis dėlto dalis specialistų šį rezultatą vertina atsargiai dėl to meto matavimo sąlygų, o patikimesniu rekordu laikomas 39,5 laipsnio rodiklis, užregistruotas 1994 metų liepos 30 dieną.

    Nors 40 laipsnių riba Lenkijoje oficialiai dar nėra patvirtinta šiuolaikiniais standartais, sinoptikai pabrėžia, kad ji tampa vis realesnė. Prie to prisideda dažnesni karšto oro masių įsiveržimai iš Šiaurės Afrikos ir pietvakarių Azijos, kurie pastaraisiais metais vis dažniau pasiekia Vidurio Europą.

    Rekordai jau perrašyti ir kai kuriose kaimyninėse šalyse: Vokietijoje fiksuota daugiau nei 41 laipsnio temperatūra, o Čekijoje ir Slovakijoje yra registruoti virš 40 laipsnių siekiantys rodikliai. Ukrainoje vienas iš minimų rekordų siejamas su Luhansku, kur kaitra buvo pasiekusi 42 laipsnius pavėsyje.

    Meteorologų vertinimu, net jei šią vasarą kai kuriose valstybėse 40 laipsnių riba dar nebus peržengta, bendras atšilimo fonas didina tikimybę, kad nauji absoliutūs rekordai bus pasiekti artimiausiais metais. Dėl to vis daugiau dėmesio skiriama pasirengimui karščiui miestuose, sveikatos rizikų valdymui ir energijos sistemų apkrovų planavimui.

  • Lietuva kuria gynybą pelkėmis: 6 000 hektarų planas keičia sienos apsaugos logiką

    Lietuva kuria gynybą pelkėmis: 6 000 hektarų planas keičia sienos apsaugos logiką

    Pelkės kaip natūrali kliūtis

    Lietuvoje jau vyksta darbai, kuriais siekiama atkurti sovietmečiu nusausintas pelkes ir durpynus. Netoli Vilniaus technika atnaujina griovius, stabdo vandens nutekėjimą ir šalina medžius iš teritorijų, kurios buvo paverstos sausesnėmis pievomis ar miškais.

    Pagrindinis tikslas yra dvigubas: mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas ir kartu sustiprinti gynybą. Šlapynės tampa sudėtingai įveikiamu reljefu, kuriame sunkioji technika, įskaitant tankus ir šarvuočius, gali klimpti, strigti ar būti priversta rinktis siauresnius maršrutus.

    Kodėl durpynai svarbūs klimatui

    Durpynai laikomi vienais efektyviausių natūralių anglies sankaupų, nes vandeniu prisotintoje aplinkoje organinės liekanos skyla lėčiau. Per tūkstančius metų susikaupusios durpės gali išlaikyti anglį ilgiau nei dauguma miškų ekosistemų.

    Kai šlapynės nusausinamos, durpės pradeda skaidytis ir į atmosferą išsiskiria daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Dėl to atkūrimas dažnai siejamas su klimato kaitos švelninimu ir vandens sulaikymu, ypač dažnėjant sausrų ir staigių liūčių epizodams.

    Gynybos logika po karo Ukrainoje

    Po Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą rytiniame NATO flange išaugo dėmesys teritorijos pritaikymui gynybai. Pelkės nėra stebuklinga priemonė, tačiau jos gali sulėtinti judėjimą, sumažinti galimų maršrutų skaičių ir priversti techniką važiuoti keliais, kurie lengviau stebimi ir ginami.

    „Atkurti durpynai turi tapti integralios gynybos linijos dalimi kartu su kitomis priemonėmis“, – sakė Lietuvos krašto apsaugos viceministras Tomas Godliauskas.

    Karinėje praktikoje tai reiškia, kad priešininkui sudėtingiau išskaidyti šarvuotą koloną ir netikėtai manevruoti. Kai judėjimas nukreipiamas į kelius ar siaurus praėjimus, didėja žvalgybos, ugnies poveikio ir blokavimo priemonių efektyvumas.

    Kiek planuojama atkurti ir kodėl tai trunka

    Lietuva yra paskelbusi siekį atkurti apie 6 000 hektarų durpynų. Tokie projektai paprastai reikalauja hidrologinio planavimo, melioracijos griovių užtvenkimo, vandens režimo stabilizavimo ir ilgesnio laiko, kol grįžta šlapynėms būdinga augalija.

    Pirmieji pokyčiai kai kur matomi gana greitai, tačiau pilnas ekosistemos atsikūrimas gali užtrukti ne vienus metus. Dėl to dalis visuomenės palaiko aplinkosauginę naudą, bet skeptiškai vertina gynybinį efektą, ypač jei tikimasi greitų rezultatų.

    Ekspertai pabrėžia, kad šlapynės nepakeičia kariuomenės, žvalgybos, artilerijos ar oro gynybos. Vis dėlto jos gali pakeisti kovos sąlygas taip, kad priešininko veiksmai taptų lėtesni ir labiau nuspėjami, o tai gynyboje dažnai yra lemiamas pranašumas.

    Regioninė tendencija: nuo betono prie reljefo

    Panašus požiūris vis garsiau aptariamas ir Lenkijoje, kur į rytinės sienos stiprinimą įtraukiamos ne tik inžinerinės kliūtys, bet ir natūralūs barjerai. Šis modelis remiasi mintimi, kad saugumas stiprinamas ne vien statiniais, bet ir reljefo, vandens bei miškų valdymu.

    Latvija ir Suomija taip pat analizuoja arba įgyvendina šlapynių atkūrimą, suderindamos aplinkosaugos tikslus su saugumo argumentais. Baltijos regione lygiagrečiai vystoma ir platesnė gynybos infrastruktūra, tačiau vis dažniau akcentuojama, kad vien grioviai ar užtvaros neatskleidžia viso teritorinės gynybos potencialo.

    Šlapynės grįžta į istorinį vaidmenį: tai nepatogus, bet strategiškai svarbus kraštovaizdis. Jos gali vienu metu sulaikyti vandenį, padėti mažinti emisijas, skatinti biologinę įvairovę ir apsunkinti sunkiosios technikos judėjimą, o tai valstybėms prie Rusijos ir Baltarusijos sienų tampa ypač aktualu.

  • Geriausias Europos kurortas pagal 2026 metų reitingą? Poprado slėnio miestelis aplenkė tūkstančius

    Geriausias Europos kurortas pagal 2026 metų reitingą? Poprado slėnio miestelis aplenkė tūkstančius

    Kas įvertinta 2026 metų reitinge?

    Lenkijos Beskidų Sądeckio regione esanti Piwniczna-Zdrój 2026 metų COOLCITY Index reitinge išsiskyrė tarp maždaug 11 000 Europos Sąjungos miestų. Vertinime daug dėmesio skirta atsparumui klimato kaitai ir aplinkos kokybei, todėl aukštos pozicijos dažniausiai atitenka vietovėms, kuriose dera žaliosios erdvės, vandens ištekliai ir mažesnis užstatymo intensyvumas.

    Piwniczna-Zdrój pranašumas siejamas su gausia žaluma, nedideliu tankiu ir palankiomis vietos sąlygomis: upės slėniu, biologine įvairove bei gyventojams komfortiškesniu mikroklimatu. Tai nedidelis, apie 5 000 gyventojų turintis kurortinis miestelis Poprado slėnyje, tačiau būtent mastelis kai kada tampa privalumu planuojant darnesnę plėtrą.

    Nuo viduramžių miesto iki kurorto

    Piwniczna-Zdrój istorija siekia XIV amžių, kai miestą prekybiniame kelyje į Vengriją įkūrė Lenkijos karalius Kazimieras Didysis. Vis dėlto didžiausias kurortinis proveržis siejamas su XIX amžiumi, kai čia ėmė atvykti gydytis ir ilsėtis poilsiautojai, o nuo 1884 metų kurortinė kryptis tapo vis ryškesnė.

    Mineralinių vandenų gręžiniai ir vandens gėrimo infrastruktūra aktyviau plėtota po 1932 metų. Šiandien vietovėje minimi keli gydomieji šaltiniai, o kurortinis įvaizdis remiasi būtent vandens ištekliais ir švaresnės aplinkos pažadu, kurio ieško miesto triukšmo pavargę keliautojai.

    Ką pamatyti ir ką veikti?

    Miestelis įsikūręs abipus upės, o viena ryškiausių gamtinių krypčių – Poprado kraštovaizdžio parkas, viliojantis pėsčiųjų maršrutais. Kalnų reljefas ir slėnio gylis sukuria vaizdingą panoramą, todėl Piwniczna-Zdrój neretai tampa baze žygiams į aplinkines viršukalnes ir apžvalgos vietas.

    Kultūrinio identiteto suteikia vietos etnografinė grupė – Nadpoprado aukštaičiai, dar vadinami Juodaisiais aukštaičiais, išlaikantys savitas tradicijas ir santūrų tautinį kostiumą. Mieste veikia Regioninis muziejus, pristatantis krašto kasdienybę, amatus ir net slidinėjimo istoriją, o vienu iš išskirtinumų įvardijamos iš avies vilnos gamintos vadinamosios vežikų pirštinės.

    Seniausia reprezentacinė miesto dalis – aikštė su XIX amžiaus užstatymu ir rotuše, o tarp ryškesnių akcentų minimas šv. Florijono figūros paminklas. Kurortinei patirčiai svarbus Park Zdrojowy ir mineralinių vandenų gėrimo vietos, kur lankytojai dažniausiai ieško ne tik procedūrų, bet ir ramesnio ritmo.

    Aktyvesniems keliautojams siūlomos pramogos ant Poprado: nuo tradicinių plukdymų plaustais iki maršrutų, vedančių į apžvalgos bokštus ir platformas. Apylinkėse akcentuojami ir vietiniai gamtos bei gyvulininkystės ypatumai, tarp jų – reta kalninių avių atmaina, kuri vietovei suteikia papildomos autentikos.

  • Panevėžio darnaus judumo projektas: kas pasikeitė mokyklose ir kurios bendruomenės buvo įvertintos

    Panevėžio miesto savivaldybėje aptarti darnaus judumo projekto rezultatai: kaip keitėsi mokinių keliavimo įpročiai ir kokių priemonių imtasi, kad kelionės į mokyklą būtų saugesnės bei draugiškesnės aplinkai. Susitikime taip pat pagerbtos aktyviausiai projekte dalyvavusios mokyklų bendruomenės.

    Renginys vyko įgyvendinant projektą DJP BSR, kurio tikslas – stiprinti Baltijos jūros regiono miestų darnaus judumo planavimą, stebėseną ir vertinimą. Panevėžyje buvo pristatytos mokyklose įgyvendintos veiklos, bendruomenių įsitraukimo patirtys ir numatytos tolesnės iniciatyvos.

    „Mokyklų bendruomenės parodė, kad miesto pokyčiai prasideda nuo kasdienių pasirinkimų. Kai daugiau vaikų ir jaunimo renkasi eiti pėsčiomis, važiuoti dviračiu ar naudotis viešuoju transportu, kuriama saugesnė, sveikesnė ir draugiškesnė miesto aplinka visiems“, – sakė Panevėžio miesto merė Loreta Masiliūnienė.

    Kokios priemonės įdiegtos prie mokyklų

    Susitikime aptarta, kaip naudojama dviračių ir paspirtukų infrastruktūra prie ugdymo įstaigų, kokie pokyčiai matomi mokinių maršrutuose ir kas labiausiai motyvuoja rinktis netaršius judėjimo būdus. Miestas pabrėžė, kad tokios priemonės svarbios ne tik aplinkosaugai, bet ir kasdieniam saugumui, ypač piko metu prie mokyklų.

    Įgyvendinant projektą prie dešimties Panevėžio mokyklų įrengti stovai aplinkai draugiškoms transporto priemonėms. Taip pat vyko edukacijos mokiniams ir mokytojams apie darnų judumą, saugų eismą mieste ir dviračių priežiūros pagrindus.

    Ką planuoja rudenį

    Su mokyklų atstovais aptarta rudenį planuojama iniciatyva, siejama su Europos judumo savaite ir Diena be automobilio. Jos metu numatoma dar aktyviau skatinti mokinius rinktis ėjimą pėsčiomis, važiavimą dviračiu ar viešąjį transportą, o bendruomenes įtraukti į praktinius iššūkius bei veiklas.

    Diskusijose akcentuota, kad ilgalaikį poveikį dažniausiai duoda ne vienkartiniai renginiai, o nuoseklus infrastruktūros, švietimo ir mokyklos vidaus taisyklių derinimas. Tokie projektai padeda savivaldybėms tiksliau įsivertinti, kas veikia, ir planuoti sprendimus pagal realius bendruomenių poreikius.

    Pagerbtos mokyklų bendruomenės

    Susitikimo metu įvertintos mokyklos, kurios išsiskyrė aktyvia veikla formuojant tvaresnius keliavimo įpročius. Nominacijos įteiktos už bendruomeniškumą, vaikštumo kultūros stiprinimą, saugumo jausmą kelionėse ir viešojo transporto pasirinkimą.

    Projekte dalyvauja partneriai iš kelių Baltijos jūros regiono šalių, o pagrindinis partneris yra Turku miestas Suomijoje. Bendra projekto vertė siekia 3,07 mln. eurų, Panevėžio miesto savivaldybei veikloms skirta 208 tūkst. eurų, projektas įgyvendinamas nuo 2023 metų lapkričio iki 2026 metų spalio.

  • Ataskaita perspėja: 2026 metų pasaulio futbolo čempionate karštis gali paveikti žaidėjus ir sirgalius

    Ataskaita perspėja: 2026 metų pasaulio futbolo čempionate karštis gali paveikti žaidėjus ir sirgalius

    2026 metų pasaulio futbolo čempionatas pirmą kartą nuo 1994 metų vyks Šiaurės Amerikoje, tačiau mokslininkai įspėja, kad šįkart rimtu iššūkiu gali tapti karštis. Nauja analizė teigia, jog dėl dažnėjančių karščio bangų didėja rizika tiek žaidėjų sveikatai, tiek rungtynių kokybei.

    Ataskaitą parengę „World Weather Attribution“ (WWA) ekspertai nurodo, kad kai kuriose čempionato vietose ekstremalaus karščio tikimybė, palyginti su 1994 metais, išaugo maždaug dvigubai. Turnyras vyks 16 miestų JAV, Kanadoje ir Meksikoje, o dideli atstumai reiškia, kad komandos per trumpą laiką gali atsidurti labai skirtingomis klimato sąlygomis.

    Kaip vertinama karščio rizika?

    Ataskaitoje daug dėmesio skiriama WBGT rodikliui, kuris vertina ne tik oro temperatūrą, bet ir drėgmę, vėjo greitį bei saulės spinduliuotę. Šis matas dažnai naudojamas sporte, nes geriau atspindi, kaip karštis veikia žmogaus kūną intensyvaus fizinio krūvio metu.

    WWA skaičiavimu, maždaug ketvirtadalyje čempionato rungtynių WBGT gali viršyti 26 laipsnius, o tai siejama su vidutine ar didele šilumos streso rizika. Esant tokioms sąlygoms didėja dehidratacijos, perkaitimo ir šilumos smūgio pavojus, o taip pat gali pastebimai kristi žaidėjų darbingumas.

    FIFA priemonės ir kritika

    FIFA yra pristačiusi karščio ligų prevencijos ir valdymo darbo grupę bei numatė privalomas trijų minučių vandens pertraukėles kiekvieno kėlinio viduryje. Tai praktiškai suskaido rungtynes į ketvirčius, tačiau dalis sporto medicinos ir klimato ekspertų abejoja, ar toks laikas pakankamas realiam atvėsimui.

    „Trijų minučių pertraukėlės dažnai yra per trumpos, kad reikšmingai pagerintų rehidrataciją ir kūno atvėsinimą“, – teigiama ekspertų laiške, kuriame raginama peržiūrėti šilumos valdymo taisykles.

    Dar vienas nesutarimų taškas yra ribos, kada rungtynės turėtų būti atidedamos. Futbolininkų profesinė organizacija FIFPRO kaip nesaugią įvardija situaciją, kai sąlygos atitinka apie 28 laipsnių karštį, o FIFA atidėjimą sieja su gerokai aukštesniais WBGT rodikliais.

    Kuriuose miestuose rizika didžiausia?

    Ataskaitoje išskiriami stadionai, kuriuose rungtynės numatytos po atviru dangumi ir nėra oro kondicionavimo. Tarp minimų vietų yra MetLife stadionas Niujorko regione, kuriame planuojamas finalas, taip pat Majamio stadionas, kur, pasak analizės, 26 laipsnių WBGT viršijimas yra beveik neišvengiamas.

    Didesnė rizika įžvelgiama ir miestuose, kuriuose vasarą dažni karščio ir drėgmės deriniai. Pavyzdžiui, Dalase, Teksase, tikimybė viršyti 28 laipsnius WBGT vertinama kaip itin didelė, todėl pavojus gali kilti ne tik stadione, bet ir sirgalių zonose ar fanų festivaliuose.

    Ekspertai pabrėžia, kad karštis ypač pavojingas vyresniems žmonėms ir turintiems lėtinių ligų, todėl organizatoriams teks galvoti ne tik apie sportininkų, bet ir apie šimtų tūkstančių žiūrovų saugumą. Ataskaitos autoriai taip pat akcentuoja, kad vien prisitaikymo priemonės gali būti nepakankamos, jei šiltėjimo tendencijos tęsis.

  • Pasaulis sparčiai išnaudoja smėlį: JT įspėja, kad statyboms jo gali pritrūkti greičiau nei manėme

    Pasaulis sparčiai išnaudoja smėlį: JT įspėja, kad statyboms jo gali pritrūkti greičiau nei manėme

    Smėlis, atrodytų, yra neišsenkamas išteklius, tačiau Jungtinės Tautos naujoje analizėje įspėja: pasaulinė paklausa auga taip sparčiai, kad kai kuriose vietose jis kasamas greičiau, nei gamta spėja jį atkurti. Didžiausią spaudimą kelia urbanizacija ir statybų sektorius, kuriam reikia vis daugiau betono, asfalto ir stiklo.

    JT Aplinkos programos (UNEP) vertinimu, kasmet pasaulyje sunaudojama apie 50 mlrd. tonų smėlio, žvyro ir skaldos, o tai daro šį išteklių vienu intensyviausiai eksploatuojamų po vandens. Prognozuojama, kad iki 2060 metų poreikis gali dar labiau išaugti, o esant dabartinėms tendencijoms kai kuriose rinkose tiekimas gali tapti vis labiau komplikuotas.

    Problema ta, kad natūralus smėlio atsikūrimas dažnai vyksta geologiniais procesais, trunkančiais labai ilgai. Dėl to, anot UNEP, globalus vartojimas daugelyje regionų pralenkia natūralų papildymą, o tai didina kainų, tiekimo grandinių ir aplinkosauginių konfliktų riziką.

    UNEP pabrėžia, kad pernelyg intensyvi gavyba gali griauti upių vagas, pakrančių zonas ir jūrų dugno ekosistemas, keisti nuosėdų judėjimą ir spartinti eroziją. Tai kenkia buveinėms, kurios svarbios daugeliui rūšių, įskaitant žuvis, vėžlius, paukščius ir krabus, o vietos bendruomenėms gali reikšti prarandamas pajamas iš žvejybos ar turizmo.

    Kai sausumoje lengviau pasiekiami telkiniai senka, vis daugiau dėmesio krypsta į gavybą iš jūros gelmių. UNEP atkreipia dėmesį, kad tai gali paliesti ir didelės biologinės įvairovės teritorijas, kai kuriais atvejais net saugomas zonas, todėl sprendimai turi būti vertinami ypač atsargiai.

    JT taip pat primena, kad smėlis gamtoje atlieka svarbias funkcijas: padeda formuoti ir stabilizuoti pakrantes, saugo nuo bangavimo poveikio, o nuosėdų pusiausvyra yra reikšminga ir gėlo vandens ištekliams pakrantėse. Todėl smėlio trūkumas nėra vien statybų sektoriaus klausimas, jis susijęs ir su prisitaikymu prie klimato kaitos padarinių.

    „Smėlis yra pirmoji mūsų gynybos linija nuo kylančio jūros lygio, audrų ir pakrančių vandeningųjų sluoksnių druskinimo, o šios grėsmės stiprėja dėl klimato kaitos“, – sakė UNEP atstovas Pascal Peduzzi.

    Ataskaitoje taip pat išskiriamas augantis susidomėjimas magnetitiniu smėliu, kartais vadinamu juoduoju smėliu. Jame yra vertingų mineralų, o magnetitas laikomas viena svarbiausių geležies rūdų, tačiau tokios gavybos plėtra taip pat didina spaudimą jautrioms teritorijoms.

    UNEP ragina valstybes ir pramonę pereiti prie geresnio smėlio išteklių valdymo, nes dabartinė priežiūra daugelyje šalių išlieka fragmentiška. Tarp siūlomų krypčių minimi griežtesni leidimų mechanizmai, aiškesnė gavybos apskaita, poveikio aplinkai vertinimas, taip pat didesnis perdirbtų statybinių medžiagų naudojimas ir efektyvesnės statybos technologijos, kurios mažina pirminių žaliavų poreikį.