CP v2

Tag: Klimato kaita

  • JAVOS Didžioji druskos ežeras nustebino: prieš 240 000 metų jis buvo 10 kartų didesnis

    JAVOS Didžioji druskos ežeras nustebino: prieš 240 000 metų jis buvo 10 kartų didesnis

    Naujas mokslinis tyrimas atskleidė, kad Didysis druskos ežeras Jutos valstijoje per pastaruosius 240 000 metų patyrė dramatiškus virsmus: kai kuriais laikotarpiais jis buvo maždaug 10 kartų didesnis ir gerokai mažiau sūrus nei šiandien. Dabar tai vienas ryškiausių uždaro baseino ežero pavyzdžių, kur vanduo daugiausia prarandamas per garavimą, todėl druskingumas linkęs augti.

    Mokslininkai ežero dugne išgręžė apie 120 metrų ilgio nuosėdų gręžinį ir sluoksnius datavo pagal radioaktyvų mineralų skilimą. Papildomai buvo vertinami mikroorganizmų palikti cheminiai „parašai“, kurie leidžia spręsti, koks tuo metu buvo vandens druskingumas ir kokios sąlygos vyravo ekosistemoje.

    Du „gaivesni“ laikotarpiai istorijoje

    Tyrime išskirti du laikotarpiai, kai ežero vanduo buvo gerokai gėlesnis ir jis dengė daug platesnę teritoriją. Šie etapai siejami su dideliais senoviniais vandens telkiniais, žinomais kaip Bonneville ežeras, egzistavęs maždaug prieš 30 000–16 000 metų, ir Little Valley laikotarpis, datuojamas maždaug prieš 140 000–135 000 metų.

    Kalnų šlaituose aplink dabartinį ežerą išlikusios terasos ir lyg „laiptai“ žymi buvusias pakrantes ir rodo, kad anuomet vanduo galėjo siekti apie 300 metrų gylį. Nuosėdų analizė papildė šį vaizdą: Little Valley laikotarpiu vanduo, tikėtina, išliko kiek sūrokas, o Bonneville etapas labiau priminė tikrą gėlavandenį ežerą.

    Pokyčiai buvo staigūs geologiniu mastu

    Tyrėjai pabrėžė, kad druskingumo šuoliai grįžtant į sausesnes fazes vyko santykinai greitai, nors kalbama apie tūkstantmečius. Geologiniu mastu tai laikoma staigiu lūžiu, parodančiu, kaip trapios yra trumpalaikės gėlesnio vandens „langų“ fazės.

    „Nuosėdų gręžinys apima du su puse ledynmečio ciklo, todėl matome du perėjimus iš gėlesnio vandens į sūresnį ir galime palyginti, kiek ilgai truko šie epizodai“, – sakė Pietų Kalifornijos universiteto mokslininkė Sarah Feakins.

    Mokslininkų vertinimu, viena iš priežasčių, kodėl Bonneville etapas truko ilgiau ir buvo gėlesnis, galėjo būti didesnis įtekantis upių vandens kiekis. Tokiu atveju ežero baseinas ilgiau atsilaiko prieš garavimo poveikį ir druskų koncentracijos didėjimą.

    Pamokos šiandienos klimato sąlygoms

    Tyrimas taip pat sieja ežero susitraukimo epizodus su šiltėjančiomis sąlygomis ledynmečių pabaigose. Šylant klimatui, atmosfera gali „reikalauti“ daugiau drėgmės, o garavimas iš dirvožemio ir vandens telkinių spartėja, todėl uždaro baseino ežerai tampa ypač pažeidžiami.

    „Šiandien klimatą šildome precedento neturinčiu tempu, o tai didina garavimo džiovinimą visame regione“, – sakė mokslininkė Rachel So.

    Anot tyrėjų, panašūs šlapio ir sauso režimo svyravimai fiksuojami ir kituose istoriniuose ežerų įrašuose Nevadoje, Kalifornijoje bei Arizonoje. Tai padeda patikrinti, ar aptikti pokyčiai nėra vien lokali anomalija, o atspindi platesnio regiono klimato kaitą ir vandens balansą.

    Mokslininkai pabrėžia ir dar vieną aspektą: nors gamtiniai svyravimai vyko ir anksčiau, šiuolaikines rizikas stiprina žmogaus veikla ir vandens išteklių naudojimas. Todėl, jų teigimu, natūrali praeities kaita neturėtų tapti argumentu, jog šiandieninis ežerų traukimasis yra savaime normalus ir nereikalaujantis sprendimų.

  • Antarktidos lede atsivėrė Portugalijos dydžio skylė: mokslininkai paaiškino, kas ją sukėlė

    Rytų Antarktidoje žiemos įkarštyje jūros lede atsivėrė milžiniška atviro vandens zona, kurios plotas siekė apie 90 000 kvadratinių kilometrų. Tai šiek tiek mažiau nei Portugalijos teritorija ir, mokslininkų teigimu, tokio reiškinio šioje vietoje ir šiuo metų laiku iki šiol nebuvo fiksuota.

    Neįprastas darinys buvo pastebėtas Breido įlankoje 2024 metų rugpjūtį, kai šis regionas paprastai būna vientisai sukaustytas ledo. Palydoviniai stebėjimai parodė didelį atviro vandens plotą, išsilaikiusį tarp aplinkinio jūros ledo.

    Tyrėjai aiškina, kad skylė susiformavo dėl kelių vienu metu sutapusių ekstremalių veiksnių. Pagrindinį vaidmenį atliko atmosferos upės, siauros, tačiau itin drėgnos oro masių juostos, pernešančios didelius vandens garų kiekius iš šiltesnių platumų į poliarinius regionus.

    2024 metų liepos ir rugpjūčio mėnesiais link Antarktidos nusidriekė keli tokie srautai, atnešę šiltesnį ir drėgnesnį orą. Dėl to sustiprėjo šiluminis fonas, o į vandenyno paviršių pateko daugiau šilumos, todėl ledui formuotis tapo gerokai sunkiau.

    Tuo pat metu stiprūs vėjai pakeitė paviršinių vandenų judėjimą ir paskatino gilesnių, šiltesnių vandens masių kilimą į viršų. Šis procesas dažnai siejamas su Ekmano efektu, kai vėjas stumia paviršinį vandenį, o jo vietą užima iš gylio pakilęs šiltesnis vanduo.

    Kai šiltesnis vanduo pasiekia paviršių, jis ne tik stabdo užšalimą, bet ir padeda išlaikyti atviro vandens plotą net tada, kai aplinkui ledo danga turėtų storėti. Tokia kombinacija gali veikti kaip savotiškas pastiprinantis mechanizmas, nes atviras vanduo sugeria daugiau šilumos nei ledas.

    Autoriai perspėja, kad ateityje panašios skylės gali pasitaikyti dažniau, jei dėl klimato kaitos stiprės atmosferos upės ir daugės jūrinių karščio bangų. Tai reikštų papildomą spaudimą jūros ledo stabilumui net ir regionuose, kurie anksčiau buvo laikomi atsparesniais.

  • Antarktidoje atsivėrė skylė didesnė už Čekiją: mokslininkai paaiškino netikėtą priežastį

    Antarktidoje atsivėrė skylė didesnė už Čekiją: mokslininkai paaiškino netikėtą priežastį

    Antarktidoje, Breid įlankoje, 2024 metų rugpjūtį palydoviniai vaizdai užfiksavo milžinišką atviro vandens plotą ten, kur žiemą paprastai turėtų būti ištisinis jūros ledas. Toks reiškinys vadinamas polinija, o šį kartą jos mastas buvo išskirtinis ir, kaip teigia tyrėjai, šiame regione tokiu metų laiku anksčiau nefiksuotas.

    Polinija susidaro, kai ledo danga tam tikroje vietoje išretėja ar atsitraukia ir atsiveria atviras vanduo, nors aplinkui laikosi ledas. Breid įlankoje jūros ledas paprastai stabiliausiai laikosi liepos ir rugpjūčio mėnesiais, todėl toks „langas“ vandenyne žiemos pike mokslininkams tapo aiškiu signalu, kad sutapo keli neįprasti procesai.

    Kas iš tikrųjų ją atvėrė

    Tyrėjai analizavo atmosferos ir vandenyno duomenis ir padarė išvadą, kad vienos priežasties nebuvo. Lemiamas tapo kelių veiksnių derinys, kai atmosfera ir vandenynas tarsi sustiprino vienas kito poveikį, o ledas nespėjo atsistatyti.

    Viena svarbiausių grandžių buvo vadinamosios atmosferos upės, tai siauri, bet itin drėgni oro srautai, pernešantys didelius vandens garų kiekius iš žemesnių platumų Antarktidos kryptimi. Nuo 2024 metų liepos iki rugpjūčio virš regiono užėjo šeši tokie epizodai, o dalis jų priskirta prie stipriausių žieminių drėgmės pernašos atvejų toje teritorijoje.

    Šiltesnis ir drėgnesnis oras didino temperatūrą, keitė kritulių pobūdį ir didino energijos patekimą į vandenyno paviršių. Dėl to naujas jūros ledas formavosi sunkiau, o esamas ledas silpo greičiau nei įprastai.

    Vandenynas pridėjo dar daugiau šilumos

    Kartu svarbų vaidmenį suvaidino vėjai ir vandenyno dinamika. Stiprūs vėjai judino paviršinį vandenį ir skatino Ekmano pernašą, kai paviršinis vanduo yra „nustumiamas“, o iš gilesnių sluoksnių iškeliama šiltesnė vandens masė.

    Į paviršių patekęs šiltesnis ir labiau turbulentiškas Pietų vandenyno vanduo stabdė užšalimą. Papildomai situaciją galėjo paaštrinti ir jūrinės karščio bangos, kai tam tikru laikotarpiu vandens temperatūra būna neįprastai aukšta, todėl ledas ne tik neauga, bet ir greičiau praranda tvirtumą.

    Kodėl tai svarbu ne tik mokslui

    Jūros ledas tiesiogiai jūros lygio nekelia, nes jis plūduriuoja. Vis dėlto jis veikia kaip apsauginis barjeras, mažinantis šiltesnio vandenyno poveikį Antarktidos šelfiniams ledynams ir kranto ledynams, todėl jo mažėjimas gali netiesiogiai didinti riziką spartesniam sausumos ledo nykimui.

    Ne mažiau reikšmingas ir poveikis ekosistemoms, nes jūros ledas yra pagrindinė buveinių ir maisto grandinių dalis Pietų vandenyne. Mokslininkai įspėja, kad jei atmosferos upės stiprės, o šilumos bangos atmosferoje ir vandenyne dažnės, panašios polinijos gali atsirasti vis dažniau ir ten, kur žiemos ledas iki šiol buvo laikomas gana stabiliu.

    Šis atvejis sustiprina bendrą pastarųjų metų signalą: Antarktidos jūros ledo režimas darosi mažiau nuspėjamas, o trumpalaikiai ekstremalūs įvykiai gali turėti didelį poveikį tiek ledo dinamikai, tiek biologinėms sistemoms. Dėl to didėja poreikis tankesniems palydoviniams stebėjimams ir geresniems atmosferos bei vandenyno sąveikos modeliams.

  • Alpių ledynai sparčiai traukiasi: Šveicarija per penkerius metus neteko penktadalio, ryškėja poveikis upėms

    Europos Alpėse fiksuojamas spartus ledynų nykimas, o ryškiausi pokyčiai matomi Šveicarijoje. Šalies ledynų stebėsenos duomenys rodo, kad per pastaruosius penkerius metus Šveicarija prarado apie penktadalį ledynų tūrio, o tai jau ima keisti vandens režimą kalnų upėse.

    Šių metų tirpsmas kai kuriose vietose buvo išskirtinai intensyvus: vidutinis ledynų storis sumažėjo maždaug 2,5–4 metrais, o atskirų ledynų „liežuviai“ kai kur sutrumpėjo apie 10 metrų. Tarp labiausiai tirpusių minimi Allalino, Klaridento, Ronos ir Alečo ledynai.

    Alpės dažnai vadinamos Europos vandens bokštu, nes jose sukauptas sniegas ir ledas ilgą laiką palaiko stabilų nuotėkį sausuoju sezonu. Tirpsmo vanduo ypač reikšmingas vasarą, kai kritulių būna mažiau, o paklausa vandeniui auga dėl žemės ūkio, energetikos ir turizmo.

    Ekspertai pabrėžia, kad ledynų nykimas reiškia ne tik mažesnius ledo plotus, bet ir kitokią sezoninę dinamiką. Trumpuoju laikotarpiu tirpsmas gali laikinai padidinti vasaros nuotėkį, tačiau ilgainiui, kai ledynų masė sumažėja, upės netenka svarbaus „rezervo“, o vandens kiekiai tampa mažiau stabilūs.

    Šveicarijos ledynų monitoringo tarnybos GLAMOS vadovas Matthias Huss teigia, kad dabartinį atšilimą lemia žmogaus sukelta klimato kaita. Jo vertinimu, be šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų ir iškastinio kuro deginimo tokio masto šiltėjimo nebūtų.

    „Dabartinis atšilimas šimtu procentų susijęs su žmogaus sukelta klimato kaita. Be emisijų ir iškastinio kuro deginimo šiandieninio šiltėjimo nebūtų“, – sakė Matthias Huss.

    Pasak jo, lemiamą vaidmenį atlieka ir žiemos sniego danga. Storesnė ir ilgiau išsilaikanti sniego danga veikia kaip izoliacija, saugo ledą nuo tiesioginės saulės šilumos ir kartu prisideda prie naujų ledo sluoksnių formavimosi.

    Šveicarijoje rekordinis ledynų tirpsmas buvo užfiksuotas 2022 metais, kai vasaros karštį lydėjo sniego stoka žiemą. Prie tirpsmo prisidėjo ir papildomi veiksniai, pavyzdžiui, į Alpes atkeliavusios Sacharos dulkės, kurios patamsina paviršių ir didina saulės spinduliuotės sugėrimą.

    Specialistai pabrėžia, kad tai nėra vien Šveicarijos ar Alpių problema. Ledynų traukimasis fiksuojamas daugelyje regionų, o kai kur jis susijęs ir su didesnėmis rizikomis, įskaitant staigius potvynius, nuošliaužas ar ledyninių ežerų proveržius.

    Vis dėlto Europai vienas praktiškiausių klausimų išlieka vandens ištekliai. Mažėjant ledynams, ateityje gali dažnėti situacijos, kai vasarą upėse trūks vandens, o tai reikšminga tiek geriamojo vandens tiekimui, tiek hidroenergetikai ir ekosistemoms.

  • Nacionalinis aplinkosaugos egzaminas jau čia: nemokamai pasitikrink žinias apie klimato kaitą

    Nacionalinis aplinkosaugos egzaminas jau čia: nemokamai pasitikrink žinias apie klimato kaitą

    Spalio 24 dieną minima Tarptautinė klimato kaitos diena, o kartu su ja gyventojai kviečiami į Nacionalinį aplinkosaugos egzaminą. Renginį organizuoja „Žaliosios politikos institutas“, o dalyvavimas yra atviras ir nemokamas.

    Egzaminas vyksta internetu, todėl prisijungti galima patogiu metu nuo 8.00 iki 20.00 valandos. Organizatoriai pabrėžia, kad tai proga ne tik pasitikrinti žinias, bet ir gauti aiškius paaiškinimus, padedančius geriau suprasti aktualias temas.

    Klausimai apima klimato kaitą, atsakingą vartojimą, atliekų tvarkymą, žiedinę ekonomiką ir atsinaujinančią energetiką. Tai sritys, kurios tiesiogiai susijusios su kasdieniais pasirinkimais: energijos vartojimu namuose, transportu, pirkinių krepšeliu ir atliekų rūšiavimu.

    Kas gali dalyvauti?

    Organizatoriai kviečia prisijungti 7–12 klasių moksleivius, plačiąją visuomenę ir aplinkosaugos ekspertus. Kad dalyviams būtų paprasčiau pasirinkti, klausimai suskirstyti pagal sudėtingumą į kelias kategorijas.

    Moksleiviams siūlomos pradedančiojo ir smalsuolio kategorijos, norintiems gilesnio iššūkio numatyta ekspertų kategorija. Taip pat yra kategorija dalyviams, kurie nori išbandyti jėgas ir įvertinti savo bendrą supratimą apie aplinkosaugą.

    Kodėl tai svarbu dabar?

    Klimato kaitos tema pastaraisiais metais vis dažniau persikelia iš mokslinių ataskaitų į kasdienį gyvenimą: daugiau ekstremalių orų reiškinių, šiltesnės žiemos ir dažnesnės karščio bangos keičia įprastus planus ir didina rizikas sveikatai bei ūkiui. Švietimas šioje srityje laikomas viena efektyviausių ilgalaikių priemonių, padedančių priimti pagrįstus sprendimus.

    Egzamino iniciatoriai akcentuoja, kad aplinkosaugos raštingumas tampa praktiniu įgūdžiu: nuo gebėjimo mažinti energijos sąnaudas iki supratimo, kaip veikia atliekų prevencija ir kodėl vien rūšiavimo nepakanka. Vis daugiau dėmesio skiriama ir atsinaujinančiai energetikai, kuri Europoje sparčiai plečiama siekiant mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro.

    Prizai ir grįžtamasis ryšys

    Geriausiai pasirodžiusių dalyvių laukia prizai, tarp kurių numatytos planšetės, elektroninės skaityklės, ekskursijos ir knygos. Po egzamino dalyviai el. paštu gauna ne tik teisingus atsakymus, bet ir išsamesnius paaiškinimus, padedančius mokytis iš klaidų.

    Norint dalyvauti, reikia iš anksto užsiregistruoti. Užsiregistravus taip pat žadama gauti informaciją, kuri gali padėti pasiruošti klausimams ir geriau orientuotis egzamino temose.

  • Viena didžiausių Graikijos ežerų traukiasi akyse: Koronejo vandens plotas sumažėjo daugiau nei 10 kartų

    Šiaurės Graikijoje esantis Koronejo ežeras, kadaise laikytas vienu didžiausių šalies ežerų, per pastarąjį dešimtmetį smarkiai nuseko ir vietomis beveik išnyko. Naujausi stebėjimai rodo, kad buvusi ištisinė vandens akvatorija virto pavieniais drumstais tvenkiniais, o didelę dalį buvusio dugno dabar dengia išdžiūvęs, sutrūkinėjęs dumblas.

    Atėnų nacionalinės observatorijos analizė, paremta palydoviniais duomenimis, fiksuoja itin ryškų pokytį: vandens paviršiaus plotas nuo 34,4 kv. kilometro 2016 metais sumažėjo iki 2,7 kv. kilometro. Tai reiškia, kad ežeras prarado didžiąją dalį savo ploto ir šis procesas vyksta sparčiau, nei tikėtasi dar prieš kelerius metus.

    Mokslininkai pagrindine priežastimi įvardija užsitęsusį kritulių trūkumą ir aukštesnę oro temperatūrą, dėl kurios didėja garavimas. Ekspertų vertinimu, ežero baseine pastaruosius bent penkerius metus vidutinis metinis kritulių kiekis siekė apie 400 milimetrų, tai yra maždaug 150 milimetrų mažiau nei ankstesniais dešimtmečiais.

    Prie nuosmukio prisideda ir karščio suintensyvintas vandens garavimas, kuris, anot specialistų, gali padidėti apie 100–150 milimetrų per metus. Ilgai trunkant sausroms, mažėja ne tik pats ežeras, bet ir silpsta jį maitinę šaltiniai bei paviršiniai intakai, todėl atsistatymo galimybės dar labiau menksta.

    „Mes prisimename šį ežerą geriausiais laikais: buvo žvejų, daug vandens, gražus parkas ir nuostabūs paukščių pilni vaizdai. Tai, ką matome šiandien, nuvilia“, – sakė pakrantės bendruomenės Agios Vasilios vadovas Kostas Chacivulgaridis.

    Koronejo būklę apsunkina ir žmogaus veikla, ypač vandens naudojimas žemės ūkyje. Vietos ūkininkai, siekdami kompensuoti kritulių stygių, ilgą laiką rėmėsi ežero ir apylinkių požeminio vandens ištekliais gyvuliams bei pasėliams, o tai dar labiau didino hidrologinį spaudimą.

    Europos Sąjungos Teisingumo Teismas dar 2013 metais buvo konstatavęs, kad Graikija neužtikrino pakankamos Koronejo apsaugos nuo per didelio drėkinimo, neteisėto gręžinių įrengimo ir taršos. Pastaruoju metu Graikijos aplinkosaugos institucijos skelbia griežtesnę stebėseną ir kontrolę, siekiant mažinti drėkinimo mastą bei tiksliau vertinti vandens balansą.

    Koronejo istorija tampa vis dažnesnio Viduržemio regiono reiškinio pavyzdžiu, kai klimato kaita ir didelis vandens poreikis sutampa vienu metu. Europa šyla greičiau nei pasaulio vidurkis, o šiltesnės vasaros didina sausros riziką, trumpina sniego sezoną kalnuose ir keičia upių bei ežerų mitybą.

    Ekologiniu požiūriu ežero nykimas reiškia ir buveinių praradimą: anksčiau Koronejo apylinkės buvo svarbios vandens paukščiams ir migruojančioms rūšims, pritraukdavo turistus, žvejus bei teikė naudą vietos ekonomikai. Kuo ilgiau išlieka mažas vandens lygis, tuo didesnė rizika, kad vandens telkinio ekosistema nebegrįš į ankstesnę būklę net ir pagerėjus kritulių režimui.

  • Grenlandijos ledynuose aptiktas ežeras lede: mokslininkai aiškina, kodėl tai didina įtrūkimų riziką

    Šiaurinėje Grenlandijoje nuo Petermanno ledyno šelfo atskilo milžiniškas ledkalnis, o tyrėjai jo atsiradimą sieja su reta ir netikėta priežastimi – ežeru, susiformavusiu pačiame lede. Mokslininkų vertinimu, tokie vandens telkiniai gali veikti kaip silpnoji grandis, spartinanti skilimus ir didelius ledo lūžius.

    Petermanno šelfas yra svarbi jungtis tarp Grenlandijos ledyninio skydo ir Arkties vandenyno. Kai šelfas plonėja arba skilinėja, jis prasčiau stabdo žemyninio ledo slinkimą į jūrą, todėl ilgainiui gali didėti ledo netektys ir indėlis į jūros lygio kilimą.

    Tyrėjai, analizavę palydovinius vaizdus ir kelių metų vandenyno bei ledo būklės duomenis, nustatė, kad šioje vietoje periodiškai formavosi estuarija – zona, kur gėlas tirpsmo vanduo maišosi su sūriu vandenyno vandeniu. Tokia sandara ledo šelfuose laikoma itin reta, nes paprastai upeliai ir tirpsmo srautai vandenį tiesiog nuveda į vandenyną.

    Mokslininkų aiškinimu, tirpsmo vandens upė pamažu išgraužė vis gilesnę vagą, kuri kai kur nusileido žemiau jūros lygio. Dėl to šiltesnis ir sūresnis vandenyno vanduo galėjo pradėti skverbtis atgal į kanalą ir maišytis su gėlu vandeniu, o tai ilgainiui skatino ledo ardymą bei įtrūkimų plitimą.

    Stebėjimai rodo, kad vandens telkinys nebuvo pastovus: jis susiformuodavo, vėliau pranykdavo, kai paviršinis vanduo užšaldavo arba nutekėdavo. Toks kartotinis atsiradimas ir išnykimas, tyrėjų vertinimu, galėjo nuolat „dirbinti“ ledą, silpninti jo struktūrą ir sudaryti palankesnes sąlygas dideliam atskilimui.

    Anksčiau dalis tyrimų pabrėždavo, kad tirpsmo upės šelfuose gali sumažinti riziką, nes jos nuveda vandenį nuo paviršiaus ir taip mažina vandens kaupimąsi įdubose. Tačiau estuarijos tipo telkiniai gali veikti priešingai, nes sūraus vandens patekimas ir šiltesni srautai prisideda prie ledo plonėjimo ir trūkinėjimo.

    Mokslininkai įspėja, kad šylant klimatui ir plonėjant šelfams tokie reiškiniai gali dažnėti. Ypač daug dėmesio skiriama Antarktidai, kur didelė žemyno dalis yra apsupta ledo šelfų, todėl jų stabilumas yra vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių, kiek greitai ledas gali patekti į vandenyną.

    Tuo metu atskilęs ledkalnis dreifuoja sąsiauriais link šiltesnių vandenų. Specialistai prognozuoja, kad siauresnėse vietose ir esant didesniam bangavimui jis gali skilti į mažesnes dalis, kurios greičiau ištirps.

  • Antarktidoje atsivėrė milžiniška skylė lede: mokslininkai paaiškino, kas ją sukėlė

    Antarktidoje atsivėrė milžiniška skylė lede: mokslininkai paaiškino, kas ją sukėlė

    Kiekvieną žiemą Antarktida tarsi išsiplečia, kai aplink žemyną susiformuoja jūros ledas. Tačiau 2024 metų rugpjūtį Rytų Antarktidoje, Breido įlankoje, palydoviniai vaizdai užfiksavo neįprastą reiškinį – didžiulę atviro vandens zoną, apsuptą ledo.

    Tokios ledo properšos, vadinamos polinijomis, mokslininkams nėra naujiena, bet jų atsiradimas viduržiemį šioje vietoje – ypač retas. Didžiausiu metu properšos plotas siekė apie 89 121 kvadratinį kilometrą, tai yra beveik Portugalijos dydžio teritorija.

    Indijos mokslininkų komanda, vadovaujama Žemės mokslų tyrėjo Jeebanjyoti Swaino, nustatė, kad reiškinį sukėlė keli vienu metu susidėję ekstremalūs veiksniai. Tarp jų – intensyvios atmosferos drėgmės pernašos, vadinamos atmosferos upėmis, ir jūrinės karščio bangos, kurios slopino ledo formavimąsi.

    Kas yra atmosferos upės?

    Atmosferos upės – tai siauri, bet labai drėgni oro srautai, kurie perneša šilumą ir vandens garus iš žemesnių platumų į poliarinius regionus. Tyrėjai skaičiuoja, kad nuo 2024 metų liepos iki rugpjūčio Antarktidos link fiksuotos šešios tokios drėgmės pernašos, o dalis jų priskiriamos prie stipriausių viduržiemio epizodų, užregistruotų stebėjimų istorijoje.

    Šiltesnis ir drėgnesnis oras didino vadinamąją žemyn nukreiptą ilgabangę spinduliuotę, šildė atmosferą ir net sniegą, todėl susidarė papildomas šilumos srautas į vandenyną. Dėl to jūros ledas augo lėčiau, o kai kuriose vietose jo formavimasis buvo visai sustabdytas.

    Vėjai ir šiltesnis vanduo iš gelmių

    Prie properšos atsiradimo prisidėjo ir stiprūs vėjai, sukėlę Ekmano siurbimą – procesą, kai vėjas stumia paviršinį vandenį ir sudaro sąlygas šiltesniam vandeniui iš gilesnių sluoksnių pakilti aukštyn. Šiuo atveju į paviršių pateko palyginti šiltesnis cirkumpoliarinis giluminis vanduo, kuris dar labiau trukdė vandeniui užšalti.

    Tyrėjai pabrėžia, kad efektą sustiprino jūrinės karščio bangos, kai tam tikrą laiką paviršinio vandens temperatūra išlieka neįprastai aukšta. Toks derinys – šiltesnė atmosfera, papildoma šiluma vandenyne ir vėjų sukelta vandens cirkuliacija – sudarė sąlygas polinijai išlikti ir plėstis.

    Kodėl tai svarbu?

    Jūros ledas plūduriuoja, todėl tiesiogiai jūros lygio nekelia. Vis dėlto jis veikia kaip apsauginė juosta, slopinanti bangavimą ir šiltesnių vandenų poveikį ledo lentynoms bei ledynams, kurie jau gali prisidėti prie jūros lygio kilimo.

    Mokslininkai taip pat atkreipia dėmesį į ekosistemas: sezoninis jūros ledo sugrįžimas yra svarbus maisto grandinėms, kurios palaiko daugelį Pietų vandenyno rūšių. Jei žiemą ledo danga plonėja ar formuojasi vėliau, gali kisti ir biologiniai procesai, nuo kurių priklauso platesnės ekosistemos.

    Tyrėjų vertinimu, šiltėjant klimatui atmosferos upės gali stiprėti, o karščio bangos ore ir jūroje tapti dažnesnės bei ilgesnės. Tai reikštų, kad ateityje polinijos gali vis dažniau formuotis net tose Antarktidos vietose, kur jūros ledas anksčiau laikytas santykinai stabilus.

    Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo žurnale „Geophysical Research Letters“.

  • Juodoji jūra šyla greičiau nei įprasta: mokslininkai įspėja apie bangas, rūgštėjimą ir rizikas

    Pasaulio vandenynas pastaraisiais metais sparčiai kaupia šilumą, kyla jo lygis ir didėja rūgštingumas. Mokslininkai pabrėžia, kad šie pokyčiai susiję tarpusavyje ir stiprina vienas kitą: šiltesnis vanduo plečiasi, tirpstant ledynams daugėja vandens, o anglies dioksidas keičia jūros chemiją.

    Duomenys rodo, kad vien per 2025 metus vandenynas sugėrė rekordinį šilumos kiekį. Šis perteklius – tai didžioji dalis papildomos šilumos, kurią Žemės klimato sistemoje sulaiko šiltnamio efektą sukeliančios dujos, todėl vandenynas tampa pagrindiniu klimato kaitos „amortizatoriumi“.

    Nuo 1999 metų pasaulinio vandenyno lygis kilo vidutiniškai apie 3,8 milimetro per metus, o 2012–2025 metais tempas paspartėjo iki maždaug 4,2 milimetro per metus. Tuo pat metu, vertinant ilgąjį laikotarpį, per kelis dešimtmečius vandenyno rūgštingumas padidėjo apie 17 proc., o tai daro spaudimą jautrioms rūšims ir buveinėms.

    Ypač ryškūs pokyčiai fiksuojami Europoje, kuri šyla sparčiau nei pasaulio vidurkis. Dėl to Viduržemio ir Juodojoje jūrose vis dažniau registruojamos jūrinės karščio bangos, kai vandens temperatūra ilgai išlieka neįprastai aukšta.

    Mokslininkai pabrėžia, kad šiluma kaupiasi ne tik paviršiuje: šiltesnio vandens sluoksniai gali išlikti ir didesniame gylyje, o tai keičia sroves, deguonies pasiskirstymą ir maistinių medžiagų apykaitą. Tokie pokyčiai didina riziką ekosistemoms, žuvininkystei ir pakrančių infrastruktūrai.

    „Vandenynas keičiasi mūsų akyse“, – sakė „Mercator Ocean International“ vadovas Pierre’as Bahurelis.

    Šiltesnis ir rūgštesnis vanduo blogina sąlygas daugeliui jūrų organizmų, ypač jautriems rifams ir moliuskams. Nuo 2023 metų pradžios iki 2025 metų rugsėjo šiluminį stresą, pakankamą blukimui, patyrė apie 84 proc. pasaulio koralinių rifų.

    Pokyčiai pastebimi ir jūrų „pamatinėje grandyje“ – fitoplanktone, nuo kurio priklauso maisto grandinės ir anglies ciklas. Per kelis pastaruosius dešimtmečius dalyje vandenyno teritorijų fiksuoti ilgalaikiai fitoplanktono augimo režimo pokyčiai, o tai gali atsiliepti žuvų ištekliams.

    Šylantis vandenynas taip pat kelia praktines grėsmes žmonėms: prisideda prie jūros lygio kilimo, didina pakrančių užliejimo tikimybę ir gali sustiprinti audrų poveikį. Be to, šylant vandeniui mažėja jo gebėjimas sugerti anglies dioksidą, todėl ilgainiui silpnėja natūralus klimato kaitos slopinimas.

    Stebėsenos tarnybos fiksavo ir paviršiaus temperatūrų rekordus: vėlyvą vasarą pasaulinio vandenyno paviršius pasiekė apie 21,1 laipsnio šilumos. Įprastai aukščiausios reikšmės dažniau būna pavasarį, todėl vasaros pabaigos rekordai laikomi svarbiu signalu.

    „Copernicus“ duomenimis, nuo 1990-ųjų pradžios dienų, kai jūrose fiksuojamas neįprastai šiltas vanduo, skaičius išaugo daugiau nei tris kartus. Ekspertai sako, kad tokios tendencijos reiškia didesnę riziką jūrų karščio bangoms, ekosistemų stresui ir pakrančių ekstremumams, įskaitant potvynius ir audras.

  • Alpių ledynai tirpsta vis sparčiau: Šveicarija per penkerius metus neteko beveik 20 proc. ledo

    Šveicarijos ledynai per pastaruosius penkerius metus sumažėjo beveik penktadaliu, o tai vis labiau keičia Alpių kraštovaizdį. Mokslininkų vertinimu, spartų ledo nykimą lemia šylantis klimatas, vis dažnesnės karščio bangos ir mažėjantis žiemos sniego kiekis.

    Remiantis Šveicarijos ledynų stebėsenos duomenimis, vien per pirmuosius aštuonis 2026 metų mėnesius ledynų tūris traukėsi apie 5,5 proc. Šis kritimas siejamas su ypač šilta vasara ir menkai snieginga žiema, dėl ko pavasarį ir vasarą ledas buvo prasčiau „apsaugotas“ sniego sluoksniu.

    Glaciologai pabrėžia, kad nykimas nebėra tik lėtas ledyno atsitraukimas į aukštesnes zonas. Vis dažniau fiksuojamas ir struktūrinis irimas, kai ledynai skyla, plonėja ir praranda vientisumą, o dalis mažesnių ledynų gali visiškai išnykti dar prieš parengiant metines suvestines.

    ETH Zürich glaciologas Matthiasas Hussas atkreipia dėmesį, kad visuomenė dažnai neįvertina tempo: vietose, kur dar visai neseniai buvo šimtai metrų ledo, šiandien lieka pliki akmenuoti šlaitai. Toks virsmas ne tik keičia kraštovaizdį, bet ir turi pasekmių vandens ištekliams, kalnų ekosistemoms bei turizmui.

    „Stovėti vietoje, kur prieš kelerius metus driekėsi storas ledo sluoksnis, o dabar likusi akmenuota dykvietė, yra sunkiai suvokiamas jausmas“, – sakė Matthiasas Hussas.

    Viena iš svarbių priežasčių yra vadinamasis tirpimas „iš vidaus“, kai po ledu tekantis vanduo išgraužia ertmes ir silpnina ledyno struktūrą. Tokios vidinės tuštumos vėliau įgriūva, ledas suskyla į atskiras dalis ir praranda stabilumą, todėl nykimas gali tapti dar spartesnis nei vien dėl šiltesnio oro.

    Papildomą vaidmenį atlieka ir tai, kiek saulės spinduliuotės sugeria sniego bei ledo paviršius. Kai ant sniego nusėda dulkės ar suodžiai, mažėja atspindėjimas, o tirpimas greitėja. Kai kuriais metais šį efektą sustiprina iš Šiaurės Afrikos atnešamos dulkės, tačiau bendrą tendenciją vis labiau formuoja kylanti temperatūra.

    Alpių regione ledynai yra svarbūs natūralūs vandens rezervuarai, ypač sausros periodais, kai tirpsmo vanduo palaiko upių debitą. Ilgainiui, mažėjant ledo atsargoms, trumpalaikė tirpsmo vandens gausa gali virsti vandens trūkumu vasaromis, o tai svarbu ir hidroenergetikai, ir žemės ūkiui, ir geriamojo vandens sistemoms.

    Be to, nykstant ledynams daugėja geologinių rizikų: nestabilūs šlaitai, akmenų griūtys ir nuo ledyno atsitraukimo atsiveriančios birios uolienos didina pavojų kalnų infrastruktūrai bei turistiniams maršrutams. Mokslininkai pabrėžia, kad be ryškaus šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimo dalis Alpių ledynų šiame amžiuje gali tapti tik fragmentais arba visai išnykti.