CP v2

Tag: Klimato kaita

  • Pamirštas miškų eksperimentas po 40 metų atskleidė netikėtą tiesą: medieną ir anglį galima suderinti

    Pamirštas miškų eksperimentas po 40 metų atskleidė netikėtą tiesą: medieną ir anglį galima suderinti

    Australijos Viktorijos valstijoje dar 1980-ųjų pabaigoje pradėtas miškotvarkos eksperimentas beveik keturiems dešimtmečiams buvo pamirštas, tačiau sugrįžę mokslininkai pamatė rezultatą, kuris verčia iš naujo vertinti ginčą tarp kirtimų ir griežtos apsaugos. Pakartotinė duomenų analizė rodo, kad eukaliptų miškų atsakas į tvarkymą nėra vienareikšmis ir priklauso nuo taikomų metodų.

    Tuomet Viktorijos valdžia, reformuodama medienos pramonę, skyrė apie 26 mln. Australijos dolerių, tai yra maždaug 16 mln. eurų, alternatyvoms plyniems kirtimams ieškoti. Viena idėja buvo patikrinti, ar galima užtikrinti medienos ruošą kartu išsaugant miško struktūrą ir ekologines funkcijas.

    Palygino skirtingus kirtimus

    1987–1989 metais buvo pradėtas Silvicultural Systems Project projektas dviejose vietovėse: Tanjil Bren Central Highlands regione ir Cabbage Tree Creek rytinėje Viktorijos dalyje. Tyrėjai palygino tradicinius plynus kirtimus, kurių juostos siekė maždaug 250–350 metrų plotį, su mažesnėmis kirtavietėmis ir kitais tvarkymo būdais.

    Vienas ryškiausių bandymų buvo intensyvus retinimas, kai pašalinama apie 50–70 proc. medžių, o greta paliekami ir visiškai neliesti miško plotai kaip kontrolė. Ankstyvieji rezultatai rodė, kad kalninis eukaliptas geriausiai atželia didesnėse atvirose kirtavietėse, o mažesnėse aikštelėse greitai įsigali pomiškio rūšys, pavyzdžiui, akacijos.

    Netikėtas retinimo efektas

    Nors pirmieji duomenys buvo paskelbti, projektas ilgainiui prarado dėmesį, o dalis infrastruktūros sunyko. Vis dėlto pats miškas toliau augo, todėl 2014 metais mokslininkai grįžo į Tanjil Bren ir galėjo įvertinti, ką reiškia skirtingi sprendimai po maždaug 30 metų.

    Didžiausią įspūdį paliko retinti plotai: likę medžiai užaugo stambūs ir sparčiai didino skersmenį, nes gavo daugiau šviesos, erdvės ir dirvožemio išteklių. Kai kurių medžių skersmuo viršijo 1 metrą, o dalis pasiekė daugiau nei 1,5 metro, o didžiausi retintuose plotuose buvo apie 20 proc. storesni nei nejudintuose miško ruožuose.

    Anglies kaupimas ir biologinė įvairovė

    Dar svarbiau tai, kad retinti plotai medienoje sukaupė tiek pat arba net daugiau anglies nei neliesti miško plotai. Per tris dešimtmečius medžiai ne tik kompensavo retinimo metu pašalintos biomasės anglies kiekį, bet kai kuriais atvejais pasiekė panašų prieaugį kaip ir nekirstose teritorijose.

    Tyrėjai pabrėžia, kad stambūs, seni medžiai gamtosaugai itin reikšmingi: jie atsparesni gaisrams, o senstant dažniau formuoja dreves, kurios tampa svarbiomis buveinėmis. Viktorijos kalnų miškuose tai siejama ir su nykstančiomis rūšimis, tarp jų Leadbeaterio oposumu, kuriam drevėti medžiai yra kritiškai svarbūs.

    Naudojant fotospąstus vertinta ir gyvūnų reakcija į skirtingas miškotvarkos schemas. Leadbeaterio oposumai buvo fiksuoti tvarkytuose variantuose, o neliestuose kontroliniuose plotuose jų nefiksuota, tačiau tyrėjai atkreipia dėmesį, kad tokius rezultatus būtina vertinti atsargiai ir atsižvelgti į buveinių mozaiką bei vietines sąlygas.

    Bendra išvada aiški: diskusija dėl miškų ateities neturėtų susiaurėti iki pasirinkimo tarp plyno kirtimo ir visiško nelietimo. Tam tikromis sąlygomis retinimas gali vienu metu prisidėti prie medienos tiekimo, anglies kaupimo ir dalies rūšių buveinių kokybės, tačiau tai nereiškia universalaus sprendimo visiems miškams.

  • Meksikos įlankos paplūdimiai pildomi nauju smėliu: jo temperatūra gali lemti vėžlių lytį

    Jūrinės vėžlės, išlipusios į krantą, užpakaliniais pelekais iškasa lizdą, padeda kiaušinius, juos užkasa ir grįžta į vandenį. Tuo jų vaidmuo baigiasi, tačiau vėliau labai daug priklauso nuo to, kas vyksta smėlyje aplink kiaušinius.

    Skirtingai nei dauguma žinduolių, jūrinės vėžlės neturi lytį iš anksto nulemiančių lytinių chromosomų. Lytis susiformuoja inkubacijos metu, o lemiamu veiksniu tampa temperatūra lizde.

    Kritinis laikotarpis paprastai siejamas su viduriniu inkubacijos trečdaliu, kai šiluma arba vėsa gali „perjungti“ vystymosi kryptį. Vėsesnis smėlis dažniau lemia patinų atsiradimą, šiltesnis – patelių, o pokyčiams kartais užtenka vos kelių laipsnių skirtumo.

    Todėl smėlio kilmė ir savybės tampa itin svarbios, kai paplūdimiai atkuriami atvežtiniu ar iš jūros dugno išsiurbtu smėliu. Grūdelių dydis, kriauklelių priemaišos ir spalva lemia, kaip giliai skverbiasi šiluma ir kaip stabiliai laikosi temperatūra lizdo zonoje.

    Jei paplūdimys papildomas smėliu, kuris yra tamsesnis ar kitaip kaupia šilumą, lizdai gali dažniau perkaisti. Tokiu atveju per kelis perėjimo sezonus teoriškai gali išaugti patelių dalis, o patinų – sumažėti, kas ilgainiui apsunkina populiacijos atsikūrimą.

    Papildomą riziką kelia ir tai, kad perpilamas smėlis neretai būna stambesnis bei labiau susispaudęs nei natūralus paplūdimio sluoksnis. Vėžlėms gali būti sunkiau iškasti lizdus, o pasikeitusi smėlio struktūra gali paveikti ir drėgmės režimą, kuris taip pat svarbus embrionų vystymuisi.

    Paplūdimių maitinimui naudojama speciali žemsiurbė, siurbianti smėlio ir vandens mišinį nuo jūros dugno ir per vamzdyną tiekianti jį į krantą. Vandeniui nutekėjus, smėlis lieka paplūdimyje, tačiau tai nėra vienkartinis sprendimas.

    Pakrantės procesai smėlį ilgainiui vis tiek grąžina į jūrą, todėl tokie projektai dažnai tampa nuolatiniu priežiūros ciklu, o ne galutiniu „sutvarkymu“. Kiekvienas papildymas kelia klausimą, ar medžiaga kuo labiau atitinka natūralų paplūdimio smėlį.

    Pakrančių inžinerijoje įprasta vertinti, ar atvežtinis smėlis panašus į vietinį pagal grūdėtumą ir sudėtį. Vis dėlto ekologiniu požiūriu svarbūs ir mažiau akivaizdūs dalykai, pavyzdžiui, albedas, tai yra paviršiaus gebėjimas atspindėti saulės spinduliuotę, ir šilumos laidumas.

    Net ir nedideli skirtumai gali keisti temperatūros profilį lizduose, ypač karščio bangų metu, kurios regione fiksuojamos vis dažniau. Dėl klimato kaitos šylant orui ir dažnėjant ekstremaliems karščiams, rizika, kad lizdai pasieks embrionams pavojingą temperatūrą, didėja.

    Praktikoje rangovai bando suvaldyti dalį problemų parinkdami smėlį, kuo panašesnį į natūralų, ir po darbų purendami paviršių, kad jis nebūtų pernelyg kietas. Tačiau biologai pabrėžia, kad vien tik mechaninis paplūdimio „sutvarkymas“ dar negarantuoja, jog sąlygos perėti išliks tokios pačios.

    Meksikos įlankos pakrantė yra svarbi kelių jūrinių vėžlių rūšių perėjimo teritorija. Kai kurioms rūšims atskiros pakrantės atkarpos yra kritiškai svarbios, nes tinkamų perėjimo vietų pasirinkimas ribotas, o pakrantės erozija ir urbanizacija mažina saugių paplūdimių plotą.

    Jei paplūdimys siaurėja, vėžlės gali būti priverstos dėti kiaušinius arčiau vandens, kur lizdus lengviau užlieja bangos ir audros. Todėl paplūdimio platinimas išlieka reikalinga priemonė, bet vis dažniau akcentuojama, kad jis turi būti derinamas su rūšių apsaugos tikslais.

    Šios istorijos paradoksas paprastas: inžinerinis sprendimas, skirtas apsaugoti krantą ir infrastruktūrą, gali netiesiogiai paveikti tai, kas į vandenį sugrįš po kelių mėnesių. Smėlis, kuris šiandien atrodo tik statybinė medžiaga, rytoj gali tapti vienu iš lemiamų veiksnių, formuojančių jūrinių vėžlių populiacijų struktūrą.

  • Kijevo kaštonai masiškai džiūsta dėl kenkėjo: ekologas sako, kad realiausia išeitis – medžių keitimas

    Kijeve kasmet vasarą kaštonai pradeda gelsti dar sezono viduryje, meta lapus ir dalis jų nudžiūsta. Pasak Ukrainos valstybinės ekologinės inspekcijos atstovo Dmitro Zarubos, pagrindinis kaltininkas yra kaštoninė mininė kandis, kurios aktyvumo pikas paprastai sutampa su birželio–liepos mėnesiais.

    Specialistas aiškina, kad kenkėjo lervos pažeidžia lapą iš vidaus, todėl medis netenka galimybės efektyviai „maitintis“ ir kaupti atsargų. Karščio bangos tik paspartina procesą, nes streso patiriantis medis dar sunkiau atsilaiko, kai didelė dalis lapijos jau yra pažeista.

    „Didžiąja dalimi tai, ką matome Kijeve, vis dėlto yra mininės kandies poveikis, o karštis tik pablogina situaciją“, – sakė Dmytro Zaruba.

    Pasak jo, šiuo metu nėra ir efektyvių, ir miestui finansiškai bei praktiškai įkandamų masinių apsaugos priemonių. Išorinė cheminė medžių priežiūra mieste yra ribojama sanitarinėmis taisyklėmis, o alternatyvūs metodai, tokie kaip vadinamoji medžių vakcinacija, kainuoja brangiai.

    Nurodoma, kad viena vakcinos dozė gali kainuoti apie 50 eurų, todėl apdoroti visus miesto kaštonus reikėtų labai didelių sumų. Dėl to, specialisto vertinimu, realiausiu sprendimu ilgainiui tampa laipsniškas kaštonų keitimas kitomis rūšimis, kurios geriau toleruoja miesto sąlygas.

    Kaip viena iš alternatyvų įvardijami platanai arba katalpos, kurios kai kuriose Europos sostinėse jau naudojamos želdynams formuoti. Zaruba primena, kad kaštonai nėra vietinė Kijevo rūšis, todėl keičiant želdinius galima rinktis labiau miesto klimatui ir taršai atsparius medžius.

    Jis atkreipia dėmesį, kad centrinėse gatvėse medžiams kenkia ne tik kenkėjai ar karštis, bet ir infrastruktūra. Šaknų sistemai trukdo po žeme esantis betonas, o žiemą papildomą stresą sukelia priešslidžiai naudojama druska, todėl tokiose vietose siūloma sodinti sausrai atsparesnius augalus arba svarstyti sprendimus su automatinio laistymo sistemomis.

  • „Sniego rijikai“ sugrįžta vis anksčiau: karščio bangos beveik padvigubina sniego tirpsmą

    „Sniego rijikai“ sugrįžta vis anksčiau: karščio bangos beveik padvigubina sniego tirpsmą

    Vakarų JAV mokslininkai vis dažniau fiksuoja vadinamuosius sniego rijikus – specifines karščio bangas, kurios pavasarį ir vasaros pradžioje staigiai paspartina kalnų sniego tirpsmą. Tyrimų duomenys rodo, kad tokių epizodų metu tirpsmo tempas gali būti beveik dvigubai didesnis nei įprastai.

    Šis reiškinys kelia nerimą regionams, kurių upės, ežerai ir vandens saugyklos priklauso nuo lėto, nuoseklaus vandens išsiskyrimo iš kalnuose sukaupto sniego. Kalnų sniego danga veikia kaip natūralus vandens rezervuaras: žiemą sukaupia kritulius, o šiltuoju metų laiku juos palaipsniui atiduoda.

    Kas išskiria šias karščio bangas?

    Mokslininkai pabrėžia, kad ne kiekvienas pavasario atšilimas tampa sniego rijiku. Pagrindinis kriterijus yra bent trijų dienų laikotarpis, kai temperatūra laikosi mažiausiai 6 laipsniais Celsijaus aukščiau daugiametės normos, o naktimis temperatūra nenukrenta žemiau nulio.

    Būtent šiltos naktys yra kritinis veiksnys, nes įprastai naktinis atvėsimas leidžia sniego paviršiui dalinai vėl sušalti ir pristabdo vandens skverbimąsi į gilesnius sluoksnius. Kai naktimis išlieka šilta, sniego danga netenka galimybės atsinaujinti, todėl tirpsmas pereina į spartesnę, sunkiau kontroliuojamą fazę.

    Beveik dvigubai spartesnis tirpsmas

    Publikacijoje, paskelbtoje mokslo žurnale „Science Advances“, pateikiama išvada, kad įprastomis sąlygomis tirpsmo sezono metu sniegas netenka maždaug 9 milimetrų vandens ekvivalento per dieną. Sniego rijikų epizodais šis rodiklis išauga iki maždaug 17 milimetrų per dieną.

    Praktiškai tai reiškia, kad tas pats vandens kiekis, kuris įprastai į upes patektų per ilgesnį laiką, per karščio bangą išsilaisvina gerokai greičiau. Vandens ūkio sistemoms tai sudėtinga, nes infrastruktūra dažnai projektuojama prielaidai, kad tirpsmas bus tolygus ir užsitęsęs.

    Rizika: potvyniai ir sausros vienu metu

    Staigus tirpsmas per trumpą laiką gali padidinti potvynių riziką, ypač jei rezervuaruose nėra pakankamai laisvos talpos priimti netikėtą srautų šuolį. Toks scenarijus tampa dar pavojingesnis, kai sutampa su intensyviomis liūtimis ar jau įmirkusiu dirvožemiu.

    Kita medalio pusė yra sausra: karščio banga nesukuria papildomo vandens, ji tik paankstina jo patekimą į upes. Dėl to vėlyvą vasarą, kai vandens poreikis dažnai didžiausias, jo gali pritrūkti, nes natūralus sniego rezervuaras ištuštėja anksčiau.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad ryškiausi staigaus tirpsmo epizodai buvo fiksuojami ir per dideles sausras, įskaitant Kalifornijoje 2013–2015 metais. Tai rodo, kad ekstremalūs karščio epizodai gali dar labiau aštrinti vandens stygiaus pasekmes.

    Reiškinys dažnėja ir ankstėja

    Analizuojant ilgalaikius stebėjimus Vakarų JAV nustatyta, kad sniego rijikų paplitimas keičiasi šylant klimatui. Nuo XIX amžiaus vidurio šių epizodų arealas plečiasi, o patys reiškiniai pasireiškia anksčiau nei prieš kelis dešimtmečius.

    Kalnų vakaruose, vadinamajame Mountain West regione, nuo XX amžiaus šeštojo dešimtmečio per metus paprastai būdavo fiksuojami keli tokie epizodai. Mokslininkai pabrėžia, kad ankstyvesnė šių karščio bangų pradžia apsunkina planavimą, nes vandens ūkio sprendimai dažnai paremti istorine sezoniškumo logika.

    Tyrimo autoriai akcentuoja ir dar vieną problemą: dalis klimatinių ir hidrologinių modelių ne visada tiksliai atkuria trumpalaikius, bet labai staigius tirpsmo šuolius. Todėl geresnis sniego rijikų atpažinimas gali padėti tiksliau prognozuoti srautus ir iš anksto paruošti vandens saugyklų valdymo scenarijus.

  • KTU pasiūlė urboląstelę: naujas miesto vienetas žada apsaugą nuo karščio, potvynių ir krizių

    Klimato kaitos nulemti ekstremalūs reiškiniai, tokie kaip karščio bangos, staigios liūtys ir potvyniai, vis dažniau tampa kasdienybe Europos miestuose. Prie jų prisideda ir kitos rizikos, įskaitant energetikos sutrikimus, pandemijas ar civilinės saugos grėsmes, todėl miestams reikia ne tik mažinti taršą, bet ir didinti atsparumą.

    Kauno technologijos universiteto (KTU) Architektūros ir statybos instituto mokslininkai Liucijus Dringelis ir Evaldas Ramanauskas pristato koncepciją, kurią vadina urboląstele. Tai naujas urbanistinės struktūros vienetas, turintis veikti kaip savarankiška, aiškiai suplanuota miesto dalis su stipriu žaliuoju centru ir kasdienėms bei krizinėms situacijoms pritaikyta infrastruktūra.

    Idėjos autoriai pabrėžia, kad dabartinė plėtra Lietuvoje dažnai išskaido teritorijas, didina urbanistinę drieką ir spaudžia želdynus. Tokia kryptis, jų vertinimu, silpnina miestų gebėjimą amortizuoti karštį, suvaldyti liūčių vandenį ir užtikrinti gyventojams pasiekiamas viešąsias paslaugas.

    Kas yra urboląstelė

    Urboląstelė apibrėžiama kaip 40–60 hektarų ploto urbanistinis kompleksas, kurį iš išorės ribotų viešojo transporto gatvės, o viduje dominuotų pėsčiųjų ryšiai ir želdynai. Koncepcija remiasi bionikos logika: kaip biologinė ląstelė turi apvalkalą ir branduolį, taip mieste siūlomas vienetas turėtų aiškias ribas ir centrinį branduolį.

    Centrinis elementas būtų daugiafunkcis žaliasis branduolys, skirtas poilsiui, bendruomenės veikloms ir kasdieniam paslaugų pasiekiamumui. Kartu čia numatoma ir civilinės saugos funkcija, kad krizių atveju teritorija turėtų vietas susitelkimui, ryšiui ir pagrindiniams poreikiams užtikrinti.

    Pagal mokslininkų pateikiamus skaičiavimus, vienoje urboląstelėje, priklausomai nuo užstatymo intensyvumo ir aukštingumo, galėtų gyventi apie 7 000–15 000 žmonių. Iš kelių urboląstelių būtų formuojamas didesnis gyvenamasis rajonas, kuriame atsirastų ir platesnio masto traukos objektai.

    Žaliasis branduolys ir judėjimas

    Vienas esminių principų yra transporto srautų atskyrimas nuo vidinių gyvenamųjų erdvių. Automobilių stovėjimas ir intensyvesnis eismas būtų telkiami arčiau aptarnaujančių gatvių, o kvartalų viduje prioritetas teikiamas saugioms pėsčiųjų jungtims ir želdynams.

    Taip siekiama kurti aplinką, kurioje kasdieniai maršrutai iki žaliojo centro ar viešojo transporto būtų trumpi ir patogūs pėsčiomis. Koncepcijoje minimas 5–10 minučių pasiekiamumo principas, kai svarbiausios paslaugos ir viešosios erdvės turėtų būti pasiekiamos be automobilio.

    Želdynų vaidmuo čia neapsiriboja estetika. Miestų prisitaikymo praktikoje žaliosios erdvės vertinamos kaip viena veiksmingiausių priemonių mažinti miesto šilumos salos efektą, gerinti oro kokybę ir sugerti liūčių vandenį, mažinant paviršinių nuotekų perkrovą.

    Kodėl ši idėja aktuali dabar

    Pastaraisiais metais Europoje daugėja sprendimų, kurie miestus verčia planuoti kompaktiškiau ir arčiau kasdienių paslaugų. Vis plačiau taikomi kvartalų atnaujinimo, žaliųjų koridorių ir lietaus vandens sulaikymo sprendimai, o taip pat stiprinami civilinės saugos reikalavimai viešosioms erdvėms ir pastatams.

    KTU mokslininkų siūloma urboląstelė šias kryptis sujungia į vieną planavimo logiką, kur atsparumas klimato kaitai, patogus judėjimas ir bendruomenės infrastruktūra numatomi iš anksto, o ne paliekami pavieniams projektams. Tokia struktūra, jų teigimu, galėtų padėti miestams veikti kaip vientisai suplanuota sistema, o ne kaip atskirų sklypų ir pastatų rinkinys.

    Idėja parengta vykdant Lietuvos mokslo tarybos užsakymu įgyvendinamą projektą, kuriame vertinamos klimato kaitos prognozės ir jų įtaka gyvenamųjų vietovių planavimui. KTU pažymi, kad pateikiama schema yra modelinė ir turėtų būti pritaikoma konkrečioms gamtinėms bei urbanistinėms sąlygoms, išlaikant pagrindinius tvarumo ir saugumo principus.

  • Dunojus nuseko iki rekordų: iš lėktuvo matyti milžiniškos smėlio salos ir naujos vagos

    Dunojus šią vasarą susidūrė su vienu ryškiausių mažo vandeningumo laikotarpių per kelis pastaruosius dešimtmečius. Dėl užsitęsusios sausros ir karščio kai kuriose atkarpose didžiulė upė vizualiai primena siauresnę, vingiuojančią vagą, o vandens lygio kritimą išryškina iškilę smėlio plotai.

    Rumunijoje, virš Teleormano apskrities, keleivinio lėktuvo keleivių darytose nuotraukose aiškiai matyti smėlio sąnašų suformuotos salos ir atsišakojusios srovės. Tokie vaizdai paprastai pasirodo tik tada, kai vandens lygis krenta tiek, kad atsiveria dugne susikaupusios nuosėdos ir susiformuoja laikinos salpos.

    Remiantis Rumunijoje fiksuotais hidrologiniais duomenimis, rugpjūčio 16–17 dienomis Dunojumi į šalį įtekančio vandens debitas sumažėjo iki maždaug 1 350 kubinių metrų per sekundę. Tai gerokai mažiau nei daugiametis rugpjūčio vidurkis, siekiantis apie 3 900 kubinių metrų per sekundę.

    Prognozuojama, kad artimiausiomis dienomis srautas gali smukti dar labiau, iki maždaug 1 300 kubinių metrų per sekundę. Toks debitas reiškia ne tik mažesnį vandens kiekį, bet ir spartesnį seklumų plitimą, didesnę laivybos trikdžių riziką bei sudėtingesnes sąlygas uostams ir krovinių gabenimui upe.

    Ekspertai pagrindine priežastimi įvardija ilgai trunkančias karščio bangas ir kritulių stygių Centrinėje Europoje, kurios mažina intakų pritekėjimą. Aukšta oro temperatūra taip pat didina garavimą, todėl vandens netenkama greičiau, nei jis spėja pasipildyti.

    Papildomas veiksnys yra šylantis klimatas Alpėse, iš kurių tradiciškai atkeliaudavo dalis upės „atsargų“ per sniego ir ledynų tirpsmą. Mažėjant sniego dangai ir ledynams, silpnėja sezoninis vandens papildymas, kuris anksčiau bent iš dalies amortizuodavo sausras.

    Mažas Dunojus daugelyje šalių reiškia ne tik įspūdingus vaizdus, bet ir praktines problemas. Seklėjant upei, laivams tenka mažinti krovinį, keisti maršrutus ar laukti palankesnių sąlygų, o tai brangina logistiką ir trikdo tiekimo grandines.

    Kai kuriose atkarpose vandeniui atsitraukus išryškėja seniai nuskendę objektai, įskaitant istorinių laikotarpių laivus. Žemas vandens lygis taip pat gali apsunkinti energetikos sektorių, ypač ten, kur upės srautas susijęs su hidroenergetika ar aušinimo vandens poreikiu pramonėje.

  • Mokslininkai įvertino: ar verta seną benzininį keisti į elektromobilį dabar? Atsakymas stebina

    Mokslininkai įvertino: ar verta seną benzininį keisti į elektromobilį dabar? Atsakymas stebina

    Naujas žurnale Science publikuotas tyrimas rodo, kad seną automobilį su vidaus degimo varikliu pakeitus bateriniu elektromobiliu klimato nauda prasideda iš karto. Tai prieštarauja vis dar gajam įsitikinimui, jog pirmiausia reikia „atidirbti“ taršą, atsirandančią gaminant elektromobilio bateriją.

    Tyrėjai vertino vadinamąjį viso gyvavimo ciklą: nuo gamybos ir energijos gamybos iki eksploatacijos. Esminė išvada – net įskaičiavus didesnę elektromobilio gamybos emisijų dalį, vėlesnė eksploatacija paprastai būna pakankamai švaresnė, kad bendras šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis mažėtų.

    Kodėl svarbu automobilį „išimti“ iš eismo?

    Tyrime pabrėžiama viena detalė, kuri dažnai pamirštama viešose diskusijose: reikšmę turi ne tik tai, kad nusiperkate elektromobilį, bet ir kas nutinka senajam automobiliui. Jei jis parduodamas kitam vairuotojui, tarša ne dingsta, o tiesiog persikelia kitur ir toliau tęsiama eksploatacija.

    Analizėje „pakeitimas“ suprantamas kaip senos transporto priemonės utilizavimas, kad ji realiai nustotų važinėti. Toks scenarijus, pasak autorių, leidžia greičiau sumažinti bendrą emisijų kiekį keliuose.

    „Išmetamųjų dujų mažinimo požiūriu beveik niekada nėra per anksti pereiti prie elektromobilio“, – rašoma tyrimo apžvalgoje.

    Didžiausia nauda, kai keitimas ankstyvas

    Tyrėjai modeliavimu lygino kelis scenarijus, kada benzininis ar dyzelinis automobilis išimamas iš eksploatacijos: po pilno, maždaug 16 metų, laikotarpio, po 11 metų ir itin anksti, po 2 metų. Skaičiavimai parodė, kad ankstyvesnis pakeitimas duoda didžiausią kumuliacinį efektą.

    Skelbiama, kad ankstyvo pakeitimo atveju bendros emisijos per laikotarpį gali sumažėti iki maždaug 44 proc., o anglies dioksido „atsipirkimas“ pasiekiamas per maždaug 3 metus. Šie skaičiai priklauso nuo elektros gamybos struktūros, nuvažiuojamo atstumo ir konkretaus automobilio klasės.

    Studijoje taip pat pažymima, kad nauda gali būti juntama net ir tada, kai keičiami hibridai, nors jų startinė tarša paprastai mažesnė nei tradicinių automobilių. Vis dėlto baterinis elektromobilis, ypač švarėjant elektros gamybai, ilgainiui gali turėti pranašumą.

    Kodėl ateityje efektas tik didės

    Tyrėjai atkreipia dėmesį į keletą tendencijų, dėl kurių elektromobilių poveikis klimatui turėtų gerėti. Pirmiausia, daugelyje regionų didėja atsinaujinančių šaltinių dalis elektros gamyboje, todėl mažėja ir su įkrovimu susijusi netiesioginė tarša.

    Antra, tobulėja baterijų chemijos, gamybos efektyvumas ir žaliavų panaudojimas, o baterijų perdirbimo grandinės plečiasi. Tai reiškia, kad ta pati nuvažiuota rida ateityje gali „kainuoti“ mažiau emisijų, o gamybos pėdsakas mažėti.

    Kartu tyrimas primena ir praktinę pusę: nors klimato požiūriu keitimas dažnai naudingas anksčiau, realius sprendimus lemia kaina, įkrovimo infrastruktūros prieinamumas ir namų ūkių galimybės. Vis dėlto politikos priemonės, skatinančios taršiausių automobilių išėmimą iš eismo, gali tapti vienu greičiausių kelių mažinti transporto sektoriaus poveikį klimatui.

  • Sibiras kaista iki 35 laipsnių: mokslininkai įspėja, kas vyksta Arktyje ir kodėl

    Sibiras kaista iki 35 laipsnių: mokslininkai įspėja, kas vyksta Arktyje ir kodėl

    Šią vasarą dalyje Sibiro fiksuotos neįprastai aukštos temperatūros, kai termometrų stulpeliai kai kur perkopė 35 laipsnius. Klimato duomenų analizės rodo, kad liepa Arktyje pateko tarp šilčiausių stebėjimų istorijoje, o didelėje regiono dalyje temperatūra viršijo 1991–2020 metų vidurkį.

    Remiantis ERA5 reanalizės duomenimis, kuriuos rengia Europos vidutinės trukmės orų prognozių centras, daugiau nei 70 proc. sausumos ir jūrų teritorijų į šiaurę nuo 60-osios lygiagretės liepą buvo šiltesnės už daugiametę normą. Maždaug 12 proc. šio ploto patyrė vieną iš trijų šilčiausių liepos mėnesių per visą stebėjimų laikotarpį.

    Kur kaito labiausiai?

    Didžiausi karščiai pasireiškė Rusijos šiauriniuose ir rytiniuose regionuose. Rytų Sibire, Lenos slėnio centrinėje dalyje, liepos 9 ir 10 dieną temperatūra viršijo 35 laipsnius, o panašios reikšmės vėliau užfiksuotos ir Vakarų Rusijoje.

    Kai kuriuose regionuose liepa tapo išskirtinė istorinėje perspektyvoje: Krasnojarsko krašte tai buvo šilčiausias liepos mėnuo nuo 1969 metų. Kaimyninėje Jakutijoje vietomis fiksuota per 32 laipsnius siekianti kaitra, nors šios platumos paprastai siejamos su gerokai vėsesnėmis vasaromis.

    Ne visur Arktyje vienodai

    Tuo pat metu dalis Arkties patyrė priešingą vaizdą. Šiaurinė Kanados Nunavuto teritorija buvo vėsesnė nei įprasta, o Aliaskoje užfiksuota vėsiausia liepa nuo 2011 metų.

    Jūrų ledo ir vandenynų temperatūrų signalai taip pat skyrėsi. Vietomis į šiaurę nuo Svalbardo Arkties vandenyne buvo vėsiau už normą, tačiau Hadsono įlanka ir Grenlandijos jūra fiksavo rekordiškai šiltą liepą per palydovinių stebėjimų laikotarpį, kuris prasideda 1979 metais.

    Kodėl Arktis šyla taip greitai?

    Bendras vaizdas išlieka aiškus: Arktis šyla gerokai sparčiau nei pasaulio vidurkis, o šių metų liepa buvo trečia šilčiausia Arktyje pagal paviršiaus temperatūras nuo 1950 metų. Ypač iškalbinga tai, kad penkios šilčiausios liepos šiame sąraše fiksuotos po 2010 metų.

    Vienas svarbiausių mechanizmų yra jūrų ledo nykimas. Šviesus ledas atspindi didelę dalį Saulės spinduliuotės, o jam traukiantis tamsesnis vandenyno paviršius sugeria daugiau šilumos, todėl vanduo šyla dar labiau ir spartina tolesnį ledo tirpimą.

    Karščiai Sibire svarbūs ir dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Tirpstant amžinajam įšalui, dirvožemyje esanti organinė medžiaga ima skaidytis, o į atmosferą išsiskiria anglies dioksidas ir metanas, kuris trumpuoju laikotarpiu šilumą sulaiko gerokai efektyviau.

    Situaciją gali sunkinti ir didesnė gaisrų rizika: karštesnės bei sausesnės vasaros padeda ugniai plisti ir ilgiau išlikti, o gaisrai ne tik tiesiogiai didina emisijas, bet ir pagreitina įšalo atitirpimą. Mokslininkai pabrėžia, kad tikslios pasekmės priklausys ir nuo kritulių pokyčių bei augmenijos dinamikos, tačiau ilgalaikė tendencija šiaurėje išlieka nepalanki.

  • Liūtys atneša milijonus litrų, bet požeminis vanduo neatsistato: mokslininkai paaiškina kodėl

    Stipri liūtis per kelias valandas gali išpilti milžinišką kiekį kritulių ir trumpam atgaivinti upelius ar tvenkinius, tačiau požeminio vandens lygis nuo to dažnai beveik nepasikeičia. Hidrologai pabrėžia, kad po sausros vanduo ne visada spėja įsigerti į gilesnius dirvožemio sluoksnius, todėl didelė dalis tiesiog nuteka paviršiumi.

    Tai ypač ryšku po ilgų karščių, kai žemė praranda gebėjimą sugerti vandenį taip, kaip įprastai. Įkaitęs ir išdžiūvęs dirvožemis tampa panašus į kietą plutą, o staigūs krituliai labiau primena nuotėkį nei ramų įsigėrimą, kuris reikalingas gruntiniams vandenims papildyti.

    Po užsitęsusios sausros dirvožemio paviršius dažnai tampa hidrofobiškas, tai yra blogiau praleidžia vandenį. Molinguose plotuose situaciją dar labiau apsunkina tai, kad pirmieji lietaus lašai sutankina smulkias daleles, o paviršiuje susiformuoja vandeniui mažiau laidi plėvelė.

    Be to, per sausrą atsiradę įtrūkimai molyje neretai greitai užsiveria vos prasidėjus lietui. Dėl to vanduo ne „nueina“ gilyn, o nubėga šlaitais ir gatvėmis, didindamas staigių poplūdžių bei nuošliaužų riziką, bet nepapildydamas gilesnių vandeningų sluoksnių.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad audrų metu per kelias valandas gali iškristi kelių savaičių kritulių norma. Tačiau toks intensyvumas dažnai reiškia, kad vanduo greitai patenka į lietaus nuotekų sistemas, upes ir galiausiai jūrą, nespėjęs tapti požeminio vandens atsargų dalimi.

    Hidrologijoje vartojamas terminas efektyvūs krituliai apibūdina tą lietaus ar sniego tirpsmo dalį, kuri realiai papildo požeminius vandenis. Likusi dalis išgaruoja, būna sunaudojama augalų arba tampa paviršiniu nuotėkiu, kuris greitai pasišalina iš teritorijos.

    Šiltuoju sezonu efektyvių kritulių dalis paprastai smarkiai mažėja, nes aukštesnė temperatūra skatina garavimą, o augalija aktyviau ima vandenį. Dėl to net ir gausios vasaros liūtys dažniau pagerina situaciją paviršiniuose vandens telkiniuose, bet menkai prisideda prie gilesnių atsargų, iš kurių dažnai imamas geriamasis vanduo.

    Požeminiai vandenys dažniausiai geriausiai pasipildo nuo rudens iki ankstyvo pavasario, kai oras vėsesnis, garavimas mažesnis, o krituliai krinta tolygiau ir ilgiau. Toks „ramus“ lietus turi daugiau laiko įsigerti, pereiti per dirvožemio sluoksnius ir pasiekti vandeningus horizontus.

    Požeminio vandens trūkumas veikia ne tik gyventojų vartojimą, bet ir energetiką bei ūkį. Mažesnis upių nuotėkis ir kritęs vandens lygis rezervuaruose silpnina hidroenergetikos galimybes, o tai gali mažinti pigesnės ir greitai reguliuojamos elektros gamybos dalį.

    Sausros metu problemų kyla ir šiluminėms bei branduolinėms elektrinėms, kurioms aušinimui reikalingas vanduo: įšilęs vanduo ir aplinkosaugos reikalavimai gali riboti galingumą. Todėl net ir po liūčių vandens taupymo ar ribojimų priemonės kai kuriose vietovėse gali išlikti, jei požeminio vandens atsargos neatsistato.

    Ekspertai pabrėžia, kad situaciją geriausiai keičia ne pavienės audros, o ilgesnis periodas su tolygesniais krituliais ir žemesnėmis temperatūromis. Kitaip tariant, milijonai litrų per trumpą laiką gali sukelti potvynius, bet požeminiam vandeniui dažnai reikia visai kitokio lietaus.

  • Aralo jūra iš anglies „saugyklos“ virto šaltiniu: nuo 1960-ųjų į orą galėjo patekti 748 mln. tonų CO₂

    Aralo jūros nusekimas laikomas viena didžiausių XX amžiaus ekologinių nelaimių, tačiau nauji tyrimai rodo ir mažiau aptariamą pasekmę: iš atidengto dugno į atmosferą grįžta anglis, kuri dešimtmečius buvo „užrakinta“ nuosėdose. Mokslininkų skaičiavimu, nuo 1960-ųjų iš buvusio jūros dugno galėjo išsiskirti apie 748 mln. tonų anglies dioksido.

    Ilgus metus vandens telkinys veikė kaip natūrali anglies sankaupa. Žuvus augalams ir vandens organizmams, jų organinė medžiaga nusėsdavo į dugną, kur, esant mažesniam deguonies kiekiui ir nuolat drėgnoms sąlygoms, anglis kaupėsi nuosėdose.

    Situacija pasikeitė, kai dėl plataus masto upių vandens nukreipimo drėkinimui jūra sparčiai traukėsi, o dugno plotai liko atviri orui. Nuosėdoms pradėjus kontaktuoti su deguonimi, jose esanti organinė anglis ima skaidytis, todėl anglies dioksidas palaipsniui išsiskiria į atmosferą.

    Tyrėjų grupė 2022 metais atliko ekspediciją, kurios metu 14 vietų paėmė dugno nuosėdų mėginius ir matavo anglies dioksido srautus, kylančius nuo buvusio jūros dugno paviršiaus. Papildomai analizuota anglies izotopinė sudėtis, leidžianti atskirti, ar išmetamas CO₂ kyla iš seniau sukauptos organinės medžiagos, o ne, pavyzdžiui, iš kitų geologinių šaltinių.

    Vertinant rezultatų patikimumą, svarbi buvo ir paviršiaus būklė: augmenijos danga bei vėjo erozija. Atidengtas, sausas ir vėjo ardomas dugnas ne tik pats skleidžia CO₂, bet ir gali būti lengvai pernešamas dulkėmis, todėl poveikis aplinkai pasireiškia keliomis kryptimis.

    Mokslininkai teigia, kad dalis organinės medžiagos buvusiose nuosėdose vis dar išlikusi, todėl potencialūs būsimi išmetimai gali būti dar dideli. Jų vertinimu, likęs organinės anglies kiekis teoriškai gali atitikti dar maždaug 605 mln. tonų anglies dioksido, kuris gali išsiskirti toliau vykstant skaidymui.

    Tokie skaičiai primena, kad klimato kaitos kontekste svarbūs ne tik pramonės ar energetikos šaltiniai, bet ir „netikėti“ emisijų taškai, atsirandantys dėl kraštovaizdžio pokyčių. Nusekę ežerai, išdžiūvusios pelkės ar atidengtos nuosėdos gali iš anglies kaupiklių virsti emisijų šaltiniais.

    Tyrėjai pabrėžia, kad plataus masto atkūrimas būtų itin sudėtingas, nes reikštų viso Aralo baseino vandens valdymo pokyčius. Baseinas apima kelių valstybių teritorijas, o istoriškai didelė dalis vandens buvo naudojama žemės ūkiui ir drėkinimui, todėl bet kokios permainos reikalautų politinių susitarimų ir ilgalaikių investicijų.

    Kaip galimos kryptys įvardijamos drėkinimo sistemų modernizavimas, vandens naudojimo efektyvinimas ir nuostolių mažinimas transportuojant vandenį kanalais. Nors visiškai grąžinti jūrai ankstesnį mastą vertinama kaip ypač sunku, daliniai projektai, atkuriant atskiras teritorijas ir ekosistemas, mokslininkų vertinimu, gali būti realistiškesni.

    Šis atvejis išryškina platesnę pamoką: regioniniai vandens ūkio sprendimai gali turėti ilgalaikių pasekmių ne tik biologinei įvairovei ir žmonių sveikatai, bet ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų balansui. Aralo jūra tampa pavyzdžiu, kaip vienas kraštovaizdžio pokytis gali perrašyti ir anglies apykaitą.