Tag: Klimato kaita

  • Mozambike aptiktas durpių rifas: po vandeniu klesti buvusio senovinio miško liekanos

    Prie Mozambiko krantų mokslininkai aptiko neįprastą ir gyvybe knibždantį povandeninį rifą, kuris, kaip manoma, susiformavo iš senovinio miško liekanų. Šis vadinamasis durpių rifas šiandien veikia kaip turtinga buveinė jūros organizmams, nors kadaise čia buvo sausuma su pelkėmis ir medžiais.

    Mokslininkų aprašomas radinys yra prie Bazaruto salyno – sekliose, smėlingose pakrantės vandenyse. Kaip rašoma žurnale „Scientific Reports“ publikuotame tyrime, tokio tipo buveinės pasaulyje fiksuotos itin retai, o tropikuose tai gali būti pirmasis išsamiai ekologiškai ištirtas atvejis.

    Durpių rifai susidaro tuomet, kai po vandeniu atsidūrusios medžių ir kitos organinės liekanos laikui bėgant suyra ir tampa anglies turtingu pagrindu jūros gyvybei. Smėlingoje pakrantėje toks tamsus, tvirtas „platformos“ tipo dugnas išsiskiria ir sukuria sąlygas įsikurti įvairiems organizmams.

    Šie Mozambiko durpių rifai stebina ir biologine įvairove: nors juose nėra koralų, čia auga jūržolės, gyvena mikroalgės, kempinės, o taip pat aptikta įvairių bestuburių, žuvų, vėžlių ir net ryklių. Mokslininkai teigia, kad gyvybės gausa kai kuriais aspektais prilygsta greta esantiems koraliniams rifams.

    Kaip paaiškėjo, rifas kadaise buvo miškas

    Tyrėjai pasakoja, kad durpių jie iš pradžių neieškojo – dėmesį patraukė neįprastos tamsios, kietos dugno „salos“, ant kurių gausiai laikėsi jūros gyvūnai. Paimti mėginiai atskleidė, kad medžiagoje anglies kiekis gali siekti iki 40 proc. sausos masės, o tai rodo organinės kilmės pagrindą.

    Rifo kilmė aiškinta radiokarboniniu datavimu: nustatyta, kad po vandeniu esančios struktūros gali būti susiformavusios prieš maždaug 300–5 000 metų. Tai siejama su vidurinio ir vėlyvojo holoceno laikotarpiu, kai vėliau kilęs jūros lygis užliejo pakrantes, pelkes ir miškus.

    Pasak mokslininkų, šiandien buvęs miško „grindinys“ tapo savotišku darželiu jauniems gyvūnams ir mažesnėms rūšims. Kadangi rifai yra vos 2–4 metrų gylyje, dalis jų vietomis gali būti periodiškai atidengiama atoslūgio, o audros gali ardyti nuosėdas.

    Kodėl durpių rifai svarbūs klimatui

    Durpės paprastai siejamos su didele anglies sankaupa, tačiau durpių rifai dažnai lieka „nematomi“ klimato modeliuose ir pakrančių planavime. Viena priežasčių – tokias buveines sunku kartografuoti, nes smėlio sankaupos gali jas užkloti ar vėl atidengti.

    Su tyrimu nesusijęs durpynų ekologas Richardas Lindsay atkreipia dėmesį, kad tarptautiniu mastu vis dar diskutuojama, kaip tiksliai apibrėžti durpes. Vis dėlto pabrėžiama, kad tai anglies turtinga, suirusių organinių medžiagų masė, galinti veikti kaip reikšmingas anglies „sandėlis“.

    Straipsnyje pateikiama ir iliustratyvi įžvalga: 30 centimetrų storio durpių sluoksnis vieno hektaro plote gali sukaupti tiek anglies, kiek hektaras atogrąžų miško. Būtent todėl svarbu suprasti, ar tokie rifai anglį kaupia, ar – priešingai – ją išskiria.

    Kokios grėsmės kyla šiai buveinei

    Durpių rifai pasaulyje aptikti nedaug kur – daugiausia Europoje, taip pat minima, kad panašių buveinių pėdsakų esama JAV ir Pietryčių Azijoje. Mokslininkai įspėja, kad jei tokie rifai ir toliau bus ignoruojami, juos gali pažeisti destruktyvios veiklos, pavyzdžiui, tralavimas ar su jūros dugnu susijusi pramonė.

    Tyrėjai pripažįsta, kad kol kas dar nėra tiksliai įvertinę, kiek anglies šie rifai sukaupia ir kokia yra jų reali įtaka anglies ciklui. Jų teigimu, pirmas praktinis žingsnis būtų paprastas: durpių rifus įtraukti į pakrančių žemėlapius ir apsaugos planus, kad jie nebūtų prarasti dar iki galutinai suprantant jų vertę.

    Durpių rifai Mozambiko Bazaruto salyne yra jūrų saugomoje teritorijoje – nacionaliniame parke. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad vien to gali nepakakti, jei tokios buveinės nebus atpažintos ir vertinamos kaip svarbi ekosistemos bei galimas anglies rezervuaras.

  • Tyrimas: iki 2100-ųjų daugiau nei ketvirtadalis kaktusų gali prarasti 80 proc. buveinių

    Kaktusai dažnai laikomi vienais atspariausių augalų pasaulyje, tačiau naujas tyrimas rodo, kad net ir jie gali neatlaikyti vis dažnėjančių sausrų. Mokslininkų skaičiavimais, daugiau nei ketvirtadalis kaktusų rūšių iki 2100 metų gali prarasti mažiausiai 80 proc. savo tinkamų buveinių.

    Apie tai rašoma žurnale „Nature“ publikuotame darbe, kuriame modeliuoti ne tik kylantys temperatūrų vidurkiai, bet ir su klimato kaita siejami ilgesni bei intensyvesni sausrų laikotarpiai. Tyrėjai vertino beveik 1 000 kaktusų rūšių ateitį ir daro išvadą: daugumos jų buveinės trauksis.

    Pagrindinis tyrimo autorius, Pietų Floridos universiteto gamtosaugos ekologas Michielis Pilletas pabrėžia, kad visuomenėje kaktusai neretai suprantami kaip augalai, galintys „ištverti viską“. Vis dėlto, pasak jo, kaktusams – kaip ir kitiems augalams – būtinas vanduo, o jų prisitaikymai veikia tik iki tam tikros ribos.

    Kaktusai svarbūs ne tik kaip dykumų simbolis: jie kuria buveines įvairiems gyvūnams, o jų žiedai maitina apdulkintojus. Todėl buveinių nykimas reiškia platesnes pasekmes dykumų ekosistemoms, kurios, nors ir atrodo „kietos“, iš tiesų gali būti itin trapios.

    Kodėl kaktusams svarbios net sezoninės liūtys

    Nors kaktusai turi vaškinius paviršius ir kitas savybes, padedančias kaupti drėgmę, jie evoliuciškai prisitaikė prie konkrečių sąlygų. Pavyzdžiui, JAV pietvakarių dykumose kaktusai remiasi sezoninėmis musoninėmis liūtimis, kurios kai kuriose vietovėse padaro liepą ar rugpjūtį drėgniausiais metų mėnesiais.

    Tyrime pabrėžiama, kad klimato pokyčiai reikšmingi ne vien dėl karščio: sausros sukelia kompleksinį stresą. M. Pilletas tai lygina su pacientu, kurį vienu metu gali alinti ir perkaitimas, ir dehidratacija – panašiai kaktusams vienu metu tenka susidurti su šilumos ir vandens trūkumo poveikiu.

    Siekiant tiksliau įvertinti rūšių pasiskirstymą, tyrėjai pasitelkė piliečių mokslo platformą „iNaturalist“. Joje žmonių įkeltos nuotraukos ir stebėjimai suteikė apie 650 000 kaktusų aptikimų laukinėje gamtoje, o tai padėjo geriau suprasti, kur ir kokiomis sąlygomis rūšys gyvena dabar.

    Ne tik žūtys: sausra gali stabdyti dauginimąsi

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad problema nebūtinai pasireikš tik masiniu kaktusų „nudžiūvimu“. Vandens trūkumas gali veikti ir subletaliai – augalai gali išlikti gyvi, bet prasčiau augti, dažniau žūti tam tikrose gyvenimo stadijose arba nebežydėti.

    Tai itin svarbu, nes jei kaktusai nebesidaugina, jų populiacijos ima mažėti net ir tada, kai suaugę augalai dar kurį laiką išsilaiko. Kaip pavyzdys minimas Sonorano dykumos saguaro kaktusas, kuris per užsitęsusias sausras gali rečiau daugintis, nes ne visada žydi.

    Ekologai taip pat primena, kad dykumų ekosistemos atsistato lėtai. Mažas vandens kiekis ir aukštos temperatūros reiškia, kad sutrikdytiems plotams gali prireikti dešimtmečių atsigauti, o kai kuriais atvejais tai gali ir neįvykti.

    Ką galima padaryti: nuo apsaugos iki perkėlimo į botanikos sodus

    Prie sausrų poveikio prisideda ir kiti spaudimo veiksniai – buveinių nykimas bei retų rūšių brakonieriavimas kolekcijoms. Be to, kai kur kaktusams kenkia ir vandens perteklius: tekste minimas atvejis Floridoje, kur dėl kylančio jūros lygio vietoje išnyko Key Largo medinis kaktusas.

    Kaip galima išeitis įvardijamas populiacijų „pasitraukimas“ į palankesnio klimato zonas – ne pavienių augalų judėjimas, o palaipsnis rūšių paplitimo kitimas. Tačiau tai ne visada įmanoma, nes tinkamos sąlygos gali neatsirasti pakankamai greitai arba kelią užkirsti žmogaus pakeistas kraštovaizdis.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad tokie modeliavimai gali padėti gamtosaugos specialistams nuspręsti, kur koncentruoti pastangas. Vienas iš praktinių sprendimų – perkelti dalį kaktusų į botanikos sodus ir ten išsaugoti populiacijas, kad ateityje, jei sąlygos leis, kai kurias rūšis būtų galima grąžinti į gamtą.

    Kartu akcentuojamas ir valstybių vaidmuo saugant teritorijas, kuriose kaktusams kyla didžiausia grėsmė. Tačiau, kaip pastebi tekste cituojami pašnekovai, politinė valia ir prioritetai skirtingose šalyse gali labai skirtis.

  • Mokslininkai nustatė „saugią ribą“ Žemės kriosferai – ji jau peržengta

    Mokslininkai nustatė „saugią ribą“ Žemės kriosferai – ji jau peržengta

    Mokslininkai pirmą kartą apibrėžė vadinamąją „saugią veikimo erdvę“ Žemės kriosferai – visoms planetos užšalusioms dalims – ir teigia, kad ši riba jau peržengta.

    Kaip rašoma „ScienceAlert“, tarptautinė tyrėjų komanda savo darbą paskelbė žurnale „Science“ prieš COP31 klimato viršūnių susitikimą. Pasak mokslininkų, kriosferos būklę blogina iškastinio kuro deginimas, intensyvesnis žemės ūkis ir ryškūs žemėnaudų pokyčiai.

    Kriosfera apima jūros ir ežerų ledą, sniego dangą, įšalusį gruntą ir ledynus. Dalis jos yra laikina, tačiau dalis išlieka sušalusi tūkstančius ar net šimtus tūkstančių metų – pavyzdžiui, Sibire aptiktas amžinasis įšalas, kuris, kaip nurodoma, neatsileido 650 000 metų.

    Šie „užšalę pamatai“ turi labai praktišką reikšmę: nuo jų priklauso kalnų vandens nuotėkis ir gėlo vandens ištekliai, jūros lygio kilimas, pakrančių apsauga, net ekosistemų ir sezonų ritmas.

    Ką reiškia „saugi veikimo erdvė“

    „Saugios veikimo erdvės“ idėja kyla iš planetinių ribų koncepcijos, kurią 2009 metais pasiūlė Johan Rockström ir bendraautoriai. Naujausiame darbe ši logika pritaikyta kriosferai – sričiai, kuri, anot tyrėjų, ilgą laiką buvo nuvertinama vertinant Žemės sistemos stabilumą.

    Vienas iš darbo autorių, Potsdamo klimato poveikio tyrimų instituto vadovas J. Rockström teigia, kad kriosferos pokyčiai kelia grėsmę sąlygoms, kurios palaiko gyvybei palankų planetos stabilumą ir atsparumą.

    Pagrindinis tyrimo autorius Bo Su (Stokholmo atsparumo centras ir Pekino normalusis universitetas) pabrėžia, kad kriosfera jau viršijo „planetinę saugią ribą“. Jo teigimu, tai kelia riziką „užšalusiems pamatams“, kurie tūkstantmečius padėjo formuotis žmonių civilizacijoms.

    Keturi rodikliai, pagal kuriuos vertinta riba

    Tyrėjai išskyrė keturis kintamuosius ir nustatė ribas, kurios apibrėžia saugią kriosferos būseną. Vertinimai remiasi klimato duomenimis per holoceną – pastaruosius 11 700 metų, kai Žemės klimatas buvo gana stabilus ir palankus žmonių visuomenių vystymuisi.

    Pagal publikacijoje pateiktas ribas, „saugiai veikimo erdvei“ reikėtų, kad sausumoje būtų sukaupta bent 27,48 mln. gigatonų ledo. Taip pat nurodomos ribos jūros ledo plotui, amžinojo įšalo temperatūrai ir sniego dangos apimčiai.

    Autoriai teigia, kad turimi duomenys rodo ribų peržengimą. Straipsnyje pateikiama, kad 2018 metais sausumos ledo kiekis siekė apie 27,63 mln. gigatonų – tai labai arti ribos, o dėl jau įvykusių išmetimų prognozuojama, kad papildomai gali būti prarasta daugiau nei 0,64 mln. gigatonų.

    Taip pat nurodoma, kad 2024 metais vidutinis metinis jūros ledo plotas siekė 16,5 mln. kvadratinių kilometrų ir buvo mažesnis už 19,8 mln. kvadratinių kilometrų ribą. 2000–2014 metų laikotarpiu, remiantis klimato modeliavimu, amžinojo įšalo grunto temperatūra buvo šiltesnė nei nustatyta riba, o 2024 metų vidutinė metinė sniego danga – 35,9 mln. kvadratinių kilometrų – keliomis milijonomis kvadratinių kilometrų atsiliko nuo ribinės vertės.

    Kodėl tai svarbu praktiškai

    Tyrėjai pabrėžia, kad žmonija priklauso nuo kriosferos dėl klimato stabilumo, ekosistemų vientisumo, gėlo vandens saugumo ir pakrančių apsaugos. Jų teigimu, ignoruojant kriosferą rizikos visai planetai būtų sistemingai nuvertinamos.

    Publikacijos autoriai daro išvadą, kad norint išlaikyti arba atkurti Žemės sistemos atsparumą reikia skubių veiksmų: stabdyti ir mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų bei juodosios anglies emisijas, taip pat mažinti vietinio žmogaus poveikio padarinius, įskaitant infrastruktūros plėtrą kriosferos regionuose.

  • Karščio bangos smogė Burgundijai: Biono vyno aukcionui šiemet siūloma perpus mažiau statinių

    Karščio bangos smogė Burgundijai: Biono vyno aukcionui šiemet siūloma perpus mažiau statinių

    Burgundijos Biono (Beaune) labdaros vyno aukcioną šiemet temdo gerokai menkesnis derlius – po vasaros karščio bangų jis sumažėjo maždaug perpus.

    Kaip skelbia „Euronews“, beveik pusmetį trukusios sausros sąlygomis Hospices de Beaune priklausančiame 60 hektarų vynuogyne nuimta apie perpus mažiau derliaus.

    Visoje Burgundijoje derlius taip pat smuko: jis yra 26 proc. mažesnis nei pastarųjų penkerių metų vidurkis. Tai reiškia mažesnę pasiūlą viename garsiausių regiono vyno renginių.

    Šiemet aukcione siūloma 432 statinės ir dvi „feuillettes“ – pusstatinės. Kiekis priartėjo prie 2021 metų žemiausio lygio modernioje šio aukciono istorijoje, kuri prasidėjo 1859 metais.

    Mažiau statinių, daugiau įtampos dėl kainų

    Aukcionas Bione laikomas svarbiu renginiu, kuriame susilieja prabanga ir labdara, o po miesto turgaus stogu tradiciškai susirenka apie 500 pirkėjų.

    Esant mažesnei pasiūlai, tikėtina, turėtų išlikti sustojęs anksčiau kilusių kainų šuolis. Tuo pat metu rekordinės bendros įplaukos kartelę šiemet bus sunku pasiekti.

    2022 metais, kai buvo parduota 817 statinių, bendros įplaukos pasiekė 29 mln. eurų. Esant dabartiniam siūlomam kiekiui, šis rekordas greičiausiai nebus pagerintas.

    Hospices vynuogyno vadovė Ludivine Griveau aukcione pabrėžė, kad klimato pokyčių padariniai tapo itin apčiuopiami: jos teigimu, sutrikimai vyksta jau kurį laiką, tačiau dabar matomas jų intensyvumas.

    Paklausa išlieka, stebėti aukcioną galima ir Niujorke

    Nepaisant menko derliaus, Burgundijos vynams paklausa, anot rinkos dalyvių, išlieka didelė. Maison Faiveley technikos direktorius Jérôme Flous teigė, kad šių vynų pirkėjų vis dar netrūksta.

    Domaine de Montille rūsio meistras amerikietis Brian Sieve tvirtino, kad 2026 metų derlius, nors ir ribotas kiekiu, pasižymi labai gera kokybe.

    Pirkėjų registracijos, anot „Sotheby’s France“ vadovės Marie-Anne Ginoux, šiemet gausios ir iš daugelio šalių. Dėl didelio susidomėjimo JAV „Sotheby’s“ Niujorko būstinėje net įrengta erdvė, leidžianti aukcioną stebėti nuotoliniu būdu.

    Pranešama, kad itin karštą ir sausą 2026 metų vasarą vynmedžiams padėjo ištverti gausūs 2025–2026 metų žiemos lietūs.

    Labdara – pagrindinis aukciono tikslas

    Nors aukcionas yra pasaulinė prabangos vitrina, jo esmė – labdara: surinktos lėšos skiriamos Hospices valdomos ligoninės struktūrinėms investicijoms, kurios, kaip nurodoma, nėra finansuojamos subsidijomis.

    Be pagrindinės lėšų rinkimo krypties, tradiciškai išskiriama ir „labdaros statinė“ – čia „statinė“ reiškia 228 litrų ąžuolinę talpą. Šiemet ji skiriama dviem organizacijoms, kovojančioms su retomis ligomis, įskaitant Šarko (Charcot) ligą.

    Rekordinis „labdaros statinės“ pardavimas užfiksuotas 2022 metais – 810 000 eurų, o tai prilygo daugiau nei 2 800 eurų už butelį.

    Tuo metu rinkos nuotaikos nevienareikšmės: vienos iš didžiausių pirkėjų Maison François Martenot atstovė Anne-Laure Rayne-Helfrich prognozuoja, kad šiemet „tikriausiai“ kris vidutinės statinės kainos rekordas, nors bendra rinka, jos žodžiais, yra „globaliai įtempta“.

  • Per 180 metų žmonės pavertė Ascension salą „žaliuoju rojumi“ – mokslininkai įžvelgia pamoką

    Ascension sala Pietų Atlante per maždaug 180 metų iš plikos, sausros alinamos vulkaninės žemės virto vešliu „debesų mišku“ – su eukaliptais, bambukais, bananais ir kitais augalais, atgabentais iš skirtingų žemynų.

    Šią neįprastą istoriją, kurią dalis tyrėjų vadina savotišku „žemišku teroformavimo“ pavyzdžiu, aprašo „Popular Mechanics“: kryptingai įvežti augalai pakeitė salos vandens ir dirvožemio sąlygas taip, kad kraštovaizdis tapo gerokai palankesnis gyvybei.

    Teroformavimas paprastai siejamas su ateities vizijomis apie kitų planetų pritaikymą gyventi. Tačiau Ascension atvejis parodė, kas nutinka, kai žmogus iš esmės perkuria jau egzistuojančią Žemės ekosistemą – net jei tai vyksta palyginti mažoje, izoliuotoje teritorijoje.

    Mokslininkai iš šios istorijos išskiria dvi priešingas, bet vienodai svarbias pamokas: viena vertus, kryptingas įsikišimas gali padėti stabdyti dykumėjimą, kita vertus – toks „žalinimas“ gali reikšti unikalios vietinės gamtos praradimą.

    Kaip atsirado ir buvo apgyvendinta sala

    Ascension sala susiformavo dėl vulkaninės veiklos Vidurio Atlanto kalnagūbryje – maždaug prieš milijoną metų iškilusi iš vandenyno dugno. Žmonės apie ją nežinojo iki 1501 metų, kai salą aptiko portugalų admirolas Žuanas da Nova.

    Pavadinimą sala gavo po kitos portugalų ekspedicijos: 1503 metais jūrininkas Afonсу de Albukerkė ją vėl pastebėjo per krikščionišką Šeštinių (Kristaus žengimo į dangų) šventę. Vis dėlto ilgą laiką čia niekas neįsikūrė.

    Tik 1815 metais Didžioji Britanija įkūrė saloje karinį postą – tuo metu Napoleonas Bonapartas buvo ištremtas į Šventosios Elenos salą, esančią maždaug 1 300 kilometrų atstumu, ir britai siekė jį stebėti.

    Nuo Darvino „plikos bjaurasties“ iki tropinio miško

    Vėlesniais dešimtmečiais salą lankę gamtininkai ją aprašė itin niūriai. Tarp jų buvo ir jaunas Charlesas Darwinas, 1836 metų vasarą Ascension pavadinęs vieta, pasižyminčia „plika bjaurastimi“.

    Darvinas vaizdavo sausą vulkaninę salą su juodomis pakrantės uolomis ir neramia jūra – kraštovaizdį, kuriame mažai kas priminė žalią oazę.

    Vis dėlto maždaug po dviejų šimtmečių situacija buvo visai kita: saloje susiformavo vešlus tropinis „debesų miškas“, kuriame auga įvairių žemynų augalai – nuo eukaliptų iki bambukų ir bananmedžių.

    Ką pakeitė kryptingai atgabenti augalai

    Svarbus lūžis siejamas su britų botaniko Josepho Hookerio iniciatyva. 1847 metais jis įtikino Karališkąjį laivyną atgabenti augalų pavyzdžių iš Kew sodų Londone, kad jie padėtų „pagauti“ daugiau drėgmės ir pagerinti dirvožemio būklę.

    Idėja buvo praktiška: augalai turėjo sulaikyti lietaus vandenį, mažinti garavimą ir palaipsniui keisti dirvos savybes. Kartu su didėjančiu žmonių skaičiumi tai iš esmės pertvarkė kadaise beveik dykumą priminusį salos kraštovaizdį.

    Dalis mokslininkų dabar šį procesą vertina kaip galimą pavyzdį, kaip būtų galima kovoti su dykumėjimu, kuris plečiasi dėl klimato kaitos.

    Pompeu Fabra universitete daktaro disertaciją apsigynęs Viktoras Maullis pažymėjo, kad laboratorijose dažniau modeliuojamos degraduojančios ekosistemos, o Ascension atvejis suteikia progą suprasti priešingą reiškinį – kaip ekosistema gali atsikurti ar būti „pastumėta“ kita kryptimi.

    Tačiau kartu pabrėžiama ir kita šios istorijos pusė: žmogaus sukurta žaluma nebūtinai reiškia gamtos „atkūrimą“ – tai gali būti ir vietinės, unikalios ekosistemos pakeitimas svetimomis rūšimis, turintis ilgalaikių pasekmių.

  • Tyrimas: mažėjantis Arkties ledas žiemą gali pranešti apie vasaros sausras Rytų Europoje

    Tyrimas: mažėjantis Arkties ledas žiemą gali pranešti apie vasaros sausras Rytų Europoje

    Naujame tyrime teigiama, kad žiemą mažėjantis jūros ledas Arkties Barenco ir Karos jūrose gali būti susijęs su didesne vasaros sausrų rizika tūkstančius kilometrų toliau – Rytų Europoje.

    Apie tai praneša „Euronews“, remdamasis mokslo žurnale „Frontiers in Water“ publikuotu darbu. Mokslininkai pabrėžia, kad gebėjimas anksčiau numatyti sausrą leistų šalims laiku imtis rizikos mažinimo priemonių.

    Tyrėjų dėmesio centre – Barenco ir Karos jūros, esančios prie šiaurinių Norvegijos ir Rusijos pakrančių. Šiose vietovėse nuo 1980-ųjų fiksuojamas vienas stačiausių žiemos jūros ledo mažėjimų visoje Arktyje.

    Tyrime akcentuojama, kad vasaros sausros Europoje tampa vis svarbesne problema šylant klimatui. Pastaraisiais metais karščio bangos ir kritulių stygius daugelyje regionų didino šilumos stresą, o didžiųjų upių vandens lygis kai kur pasiekė rekordines žemumas.

    Kur gali formuotis „sausros koridorius“

    Tyrėjai nustatė, kad ryšys tarp mažesnio žiemos ledo kiekio ir vasaros sausros gali apimti plačią Eurazijos juostą. Ji driekiasi nuo rytinės Rumunijos, Moldovos ir Ukrainos per šiaurinę Juodosios ir Kaspijos jūrų regiono dalį iki vakarų Kazachstano.

    Sausros sąlygos tyrime vertintos pagal gegužės–rugsėjo laikotarpį, kai fiksuojamas mažesnis nei įprasta kritulių kiekis arba didesnis atmosferos „drėgmės poreikis“.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tai nėra paprasta prognozė pagal vieną rodiklį. Jūros ledo kaita ir sausrų dažnėjimas abu susiję su klimato šiltėjimu, todėl komanda stengėsi įvertinti, ar ryšys nėra tik statistinė sutaptis, kylanti dėl ilgalaikio CO₂ koncentracijos augimo.

    Kaip tai aiškinama: Rosbio bangos ir „vingiuojanti“ cirkuliacija

    Pagrindinė siūloma grandinė – atmosferos cirkuliacijos pokyčiai. Pagrindinis tyrimo autorius dr. Petru C. Vaideanu iš Bukarešto universiteto Klimato ir visuomenės pokyčių centro teigia, kad žiemos su mažiau ledo Barenco ir Karos jūrose dažniau būdavo sekamos „vingiuotesnio“ cirkuliacijos rašto virš Šiaurės Atlanto ir Eurazijos.

    Tai siejama su vadinamosiomis Rosbio (planetinėmis) bangomis – didelio masto atmosferos ar vandenyno „banguojančiais“ judėjimais, galinčiais keisti reaktyvinės srovės kryptį ir skatinti ilgiau užsitęsiančius orų režimus.

    Pasak tyrėjų, tokia cirkuliacija gali atnešti santykinai šiltesnį ir sausesnį orą į identifikuotą sausrų zoną, taip pat lemti „stovinčius“ orus, kai lietaus debesys formuojasi rečiau.

    Dar vienas galimas mechanizmas – mažesnis debesuotumas. Tyrime nurodoma, kad esant mažiau debesų daugiau saulės spinduliuotės pasiekia žemės paviršių, o tai gali dar labiau sustiprinti sausros sąlygas.

    Kokie duomenys naudoti ir ką tai gali reikšti

    Hipotezei patikrinti mokslininkai naudojo istorinius jūros ledo įrašus spalio–kovo mėnesiais ir juos lygino su atmosferos rodikliais. Tam pasitelkta ERA5 – Europos vidutinės trukmės orų prognozių centro (ECMWF) duomenų bazė, apjungianti stebėjimus ir meteorologinį modelį, leidžianti įvertinti mėnesinius vidurkius nuo 1940 metų.

    Tyrėjai pabrėžia, kad efektyvesnės sausrų prognozės galėtų padėti priimti sprendimus anksčiau – planuojant vandens išteklių valdymą, žemės ūkio priemones ar pasiruošimą didesnei gaisrų rizikai.

    Kartu primenama, kad ilgalaikė rizika didėja dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų. Jungtinių Tautų Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija (IPCC) prognozuoja, kad jei emisijos nebus mažinamos, šio šimtmečio pabaigoje jūros paviršiaus temperatūra Barenco ir Karos jūrų regione galėtų pakilti 4–5 laipsniais Celsijaus.

    Mokslininkai akcentuoja: nustatytas ryšys gali tapti papildomu įrankiu, padedančiu geriau suprasti, kaip Arkties pokyčiai persiduoda į žemesnes platumas ir kokius signalus verta stebėti, siekiant pasirengti vasaros sausroms Europoje.

  • Indijos vandenyne aptikta 1,5 km ilgio koralų kolonija – ją teko žymėti per 12 nėrimų

    Indijos vandenyne, ant gilaus tropinio rifo išorinio šlaito, aptikta maždaug 1,5 kilometro ilgio koralų kolonija – tokio masto radinys gali būti vienas didžiausių pasaulyje.

    Kolonija auga atolo pakraštyje netoli atokių Kokosų (Kilingo) salų. Jūrų biologas ir naras JP Hobbsas sako, kad tokio vaizdo iki šiol nėra matęs, o milžiniško darinio tyrimams prireikė nemažai laiko ir išteklių.

    Pasak mokslininkų, tai rožinis koralas iš Pachyseris genties. Palyginimui, įprastai šių koralų kolonijos dažniausiai užauga iki maždaug 2 metrų skersmens, todėl 1,5 kilometro ruožas – išskirtinis atvejis.

    Nardymo operatorius Dieteris Gerhardas gigantišką koralą pastebėjo dar prieš maždaug 30 metų, tačiau tik neseniai pavyko gauti finansavimą, kad kolonija būtų nuosekliai išmatuota ir sužymėta.

    Žemėlapiui prireikė 12 atskirų nėrimų

    Kaip pasakojo JP Hobbsas portalui „ScienceAlert“, jis pradėjo nuo pirmosios nardymo vietos ir plaukė tolyn, kol praktiškai pritrūko oro – kolonijos „pabaigos“ vis nebuvo. Todėl teko kartoti antrą, trečią ir kitus nėrimus.

    Galiausiai, po 12 atskirų nėrimų, mokslininkas sužymėjo visą kolonijos ilgį. Vienu metu jis bandė greičiau įveikti atstumą, kai valtis tempė jį pririšusi lynu, tačiau toks būdas pritraukė pernelyg didelį ryklių dėmesį.

    Net pasiekus, regis, kolonijos pabaigą paaiškėjo, kad už maždaug 10 metrų tarpo koralai tęsiasi ir kitoje pusėje. Hobbsas neatmetė, jog anksčiau kolonija galėjo būti ilgesnė nei 2 kilometrai – tarpas galėjo atsirasti ten, kur rifo dalis buvo suirusi ir nuslinkusi.

    Tyrėjai aiškinsis, ar tai vienas organizmas

    Nuo 50 skirtingų taškų per visą koloniją buvo paimti koralų mėginiai. Jie perduoti Kvynslando muziejui, kur jūrų genomikos specialistas Peteris Cowmanas tikisi iš DNR duomenų geriau suprasti šio darinio kilmę.

    Vienas pagrindinių klausimų – ar tai vienas genetiškai identiškas organizmas, išaugęs iš vienos lervos ir per labai ilgą laiką išsiplėtęs iki milžiniško masto. Kita versija – tai keli artimai giminingi dariniai, kurie ilgainiui suaugo ir susilieję sudarė savotišką „chimerą“.

    Jei paaiškėtų, kad tai vienas individas, jo amžius galėtų siekti šimtus ar net tūkstančius metų. Cowmanas teigia, kad DNR mutacijų žemėlapis leistų sudaryti vadinamąjį molekulinį laikrodį ir apytiksliai įvertinti, kiek laiko kolonija egzistuoja.

    Gylis gali būti svarbus išlikimui

    Kolonija driekiasi maždaug 14–65 metrų gylyje, todėl pasiekia vadinamąją prieblandos zoną, kur šviesos gerokai mažiau. Tai laikoma gana įprasta Pachyseris buveine, tačiau ši kolonija apima itin platų šviesos ir temperatūros sąlygų spektrą.

    Tyrėjams įdomu, kokios aplinkos sąlygos leido tokiam koralui išlikti taip ilgai ir pasiekti tokį dydį. Jie atkreipia dėmesį, kad seklumose prie Kokosų salų koralus paveikė balimas, ligos ir dyglėtoji jūrų žvaigždė, tačiau gilesniuose sluoksniuose situacija gali būti stabilesnė.

    Mokslininkai taip pat svarsto, ar gilesni rifai gali tapti savotiška prieglobsčio zona jūrų gyvūnijai, kai seklūs vandenys patiria karščio bangas ir kitus stresą keliančius reiškinius. Dabar, kai kolonija sužymėta, ateityje bus galima stebėti, kaip ji kinta per balimo epizodus ar kitus klimato nulemtus įvykius.

  • Pietų Korėjoje sparčiai nyksta kalmarai: tyrėjai prognozuoja „nulio laimikį“ jau 2040-aisiais

    Kalmarai, ilgus metus Pietų Korėjoje buvę įprastas ir nebrangus maistas, vis sparčiau virsta deficitu – jų laimikiai krenta, o kainos kyla. Mokslininkai įspėja, kad klimato kaita ir jūrinės karščio bangos gali lemti scenarijų, kai šalyje vienos populiariausių rūšių kalmarų apskritai nebebus įmanoma sužvejoti.

    Kaip aprašoma „Mongabay“, Pietų Korėjos nacionalinės statistikos duomenys rodo, jog dabartinis kalmarų sugaunamas kiekis siekia vos vieną šešioliktąją 2002 metų lygio. Pastaraisiais metais tai tapo viena pagrindinių priežasčių, kodėl kalmarų kaina šalyje šoktelėjo.

    Spalį žurnale „Communications Earth & Environment“ publikuotas tyrimas prognozuoja, kad iki 2040-ųjų Pietų Korėja gali tapti vadinamąja „nulio laimikio“ valstybe Ramiojo vandenyno skraidančiajam kalmarui (Todarodes pacificus). Tai siejama su ilgalaikiu vandenyno šiltėjimu ir dažnėjančiomis karščio bangomis jūroje.

    Tyrėjai vertino 1993–2025 metų žvejybos įrašus ir juos lygino su jūros temperatūrų, srovių, vėjų bei klimato sąlygų Ramiajame vandenyne duomenimis. Jų teigimu, tai leido patikrinti, ar vandenyno pokyčiai gali paaiškinti žvejų fiksuojamą laimikių smukimą.

    „Nulio laimikio“ scenarijus – jau 2043–2048 metais

    Modeliai rodo, kad nulinio laimikio situacija Pietų Korėjos vandenyse gali pasireikšti skirtingu metu – nuo 2043 iki 2048 metų, priklausomai nuo šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų raidos. Tyrėjai pabrėžia, kad čia veikia keli susiję veiksniai, o ne viena konkreti priežastis.

    Anot tyrimo autoriaus Kim Kyung-hoi, ilgalaikis šiltėjimas daro tradicinius žvejybos plotus mažiau tinkamus, o jūrinės karščio bangos sukelia papildomus „staigius“ šilumos streso epizodus. Karščio banga jūroje apibrėžiama kaip neįprastai šiltas vanduo, besitęsiantis bent penkias dienas iš eilės.

    Tyrime teigiama, kad jūros paviršiaus temperatūra aplink Korėjos pusiasalį per pastarąjį dešimtmetį pakilo 0,7 laipsnio Celsijaus – daugiau nei dvigubai sparčiau nei pasaulinis vidurkis. Mokslininkai perspėja, kad tai gali keisti ne tik kalmarų žvejybą, bet ir platesnę ekosistemą, nes šiltesnius vandenis mėgstančios rūšys gali plisti.

    Be to, tyrimas fiksuoja, kad kartu su šylančia jūra ir mažėjančiais kalmarų laimikiais augo japoniškosios geltonuodegės (Seriola quinqueradiata) sugavimai. Tai rūšis, kuri minta kalmarais ir geriau prisitaiko prie šiltesnių sąlygų.

    Kalmarai neišnyks, bet gali „pasitraukti“ į šiaurę

    Mokslininkai pabrėžia: prognozuojamas laimikio kritimas nereiškia biologinio rūšies išnykimo. Kalmarai yra labai mobilūs – jų migraciją, mitybą, augimą ir dauginimąsi stipriai veikia vandens temperatūra, todėl net palyginti nedideli pokyčiai gali perstumti jų kelius ir nerštavietes.

    Ekspertai svarsto, kad Ramiojo vandenyno skraidantieji kalmarai apskritai juda šiaurės kryptimi – toliau nuo įprastų Pietų Korėjos žvejybos zonų, link šaltesnių vandenų. Tai reiškia, kad problema gali būti ne vien populiacijos sumažėjimas, bet ir jos geografinis persiskirstymas.

    Jeju nacionalinio universiteto profesorė Jung Suk-geun, nagrinėjanti klimato kaitos poveikį žvejybai, teigia, kad kalmarų laimikiai Azijoje mažėjo nuosekliai – pirmiausia Taivane, vėliau Japonijos Ramiojo vandenyno pusėje, Korėjos sąsiauryje ir galiausiai Pietų Korėjos rytinėje pakrantėje. Jos vertinimu, tai siejama su vandenynų šiltėjimu.

    Tuo pat metu pasauliniu mastu kalmarų populiacijos ne visur mažėja: kai kur jos gali plėsti arealą ar net gausėti, keičiantis vandenyno sąlygoms. Tačiau Japonijos jūra (Rytų jūra), kur kalmarai Pietų Korėjoje tradiciškai būdavo gausiai žvejojami, išsiskiria priešinga kryptimi.

    Kainos kyla, o pakrantės verslai jaučia spaudimą

    Kalmarų trūkumas tiesiogiai paliečia vartotojus, žvejus, perdirbėjus ir pakrančių verslus. Tyrime akcentuojama, kad šis produktas Pietų Korėjos maisto kultūroje yra kasdienis, todėl jo prieinamumo pokyčiai tampa ne tik ekonomine, bet ir socialine tema.

    Pasak Jung Suk-geun, kai kuriuose regionuose padariniai jau dramatiški: pavyzdžiui, Ulleung saloje kalmarų žvejyba, jos teigimu, faktiškai bankrutavo, o dalis žvejų paliko infrastruktūrą, dažnai – su skolomis, net ir gaudami valstybės paramą.

    Importas taip pat neapsaugojo nuo kainų šuolių. Pietų Korėjos Žemės ūkio, žuvininkystės ir maisto prekybos korporacijos duomenimis, vidutinio dydžio šviežio kalmaro kaina šalies pakrantėse 2022–2026 metais padidėjo daugiau nei 40 proc.

    Tyrėjai pabrėžia, kad vien laimikio statistika nėra tiesioginis kalmarų gausos matas, todėl reikalingi papildomi tyrimai, leidžiantys tiksliau įvertinti, kas vyksta Japonijos jūros ekosistemoje. Vis dėlto bendras signalas aiškus: klimato kaita vis labiau persikelia iš mokslinių grafikų į kasdienį žmonių racioną.

  • Grenlandijos fjorduose – auganti cunamių grėsmė: nestabilūs šlaitai gali griūti vėl

    Grenlandijos fjorduose – auganti cunamių grėsmė: nestabilūs šlaitai gali griūti vėl

    Mokslininkai perspėja apie augančią cunamių grėsmę Grenlandijos fjorduose – ją gali sukelti nuo kalnų šlaitų atskylačios milžiniškos uolienų masės.

    Tokį pavojų primena 2017 metų katastrofa: po nuošliaužos Karrato fjorde bangos smogė Nuugaatsiako gyvenvietei, o kaimas po įvykio liko apleistas. Apie tai rašo „ScienceAlert“.

    Tuomet cunamio banga krantą pasiekė maždaug 10 metrų aukščiu, žuvo keturi žmonės, dar devyni buvo sužeisti. Tyrėjai skaičiuoja, kad nuo nestabilaus šlaito Ummiammakku kalne galėjo nuvirsti iki 58 mln. kubinių metrų uolienų.

    Naujausiame darbe geologė Marie Keiding su kolegomis analizavo dar du nestabilius šlaitus Uummannako fjordų sistemoje ir įvertino, kad panašus scenarijus ateityje gali pasikartoti, nors tikslaus laiko nuspėti neįmanoma.

    Du šlaitai, keli scenarijai

    Pirmasis išskirtas nestabilus šlaitas Karrato fjorde yra vos už maždaug 3 kilometrų į vakarus nuo 2017 metų nuošliaužos vietos. Jo plotas virš jūros lygio siekia apie 2,65 mln. kvadratinių metrų.

    Mokslininkų vertinimu, šiame šlaite gali būti apie 400 mln. kubinių metrų medžiagos, kuri potencialiai gali nuslinkti. Dėl to jis įvardijamas kaip vienas didžiausių pasaulyje sužymėtų aktyvių nestabilių šlaitų.

    Antrasis šlaitas yra Kangerluarsuko fjorde ir, tyrėjų teigimu, gali būti „artimesnė“ grėsmė. Prognozuojama, kad nuošliauža iš čia galėtų pajudinti apie 30 mln. kubinių metrų kalno masės.

    Pažymima, kad iki 2015 metų šis šlaitas buvo beveik nepastebimas, tačiau vėliau ėmė sparčiai vystytis, galbūt net greitėjančiu tempu. Tyrėjai nurodo, jog jis tikėtina gali griūti visas arba dalimis per artimiausius metus ar dešimtmečius, bet laikas išlieka labai neapibrėžtas.

    Bangos gali pasiekti per kelias minutes

    Jei Kangerluarsuko fjordo šlaitas nuslinktų, jis galėtų sukelti 3–7 metrų „užbėgimą“ (run-up) Ukkusissato gyvenvietėje, esančioje maždaug už 25 kilometrų.

    Dar viena detaliai išskirta rizika – laikas: apskaičiuota, kad banga į minėtą vietovę galėtų atkeliauti maždaug per 6 minutes nuo pradinės nuošliaužos.

    Tyrėjai pabrėžia, kad 2017 metų patirtis rodo, jog nuošliaužų sukelti cunamiai tokiose vietovėse gali kelti rimtą pavojų netoliese gyvenančioms bendruomenėms.

    Kodėl rizika gali augti

    Nuošliaužos fjorduose yra natūralus procesas, tačiau mokslininkai svarsto, kad Arkties regionuose katastrofinių įvykių riziką gali didinti klimato kaita.

    Viena iš minimų priežasčių – tirpstantis amžinasis įšalas (permafrostas), kuris gali silpninti šlaitus ir didinti didelių griūčių tikimybę bei mastą.

    Tyrėjai daro išvadą, kad tokie šlaitai ir jų galimi sukelti cunamiai atskleidžia besiformuojantį pavojų Arkties ir aukštikalnių vietovėse, kur progresuojantis permafrosto nykimas gali dažninti panašius įvykius.

  • Austrijos Alpėse po karštos 2026-ųjų vasaros oficialiai dingo ledynas „Schwarzmilzferner“

    Austrijos Alpėse oficialiai nebeliko ledyno „Schwarzmilzferner“ (Švarcmilcferneris) – po itin karštos 2026 metų vasaros jis neteko ledyno statuso.

    Kaip rašo BILD, šis ledynas buvo Allgäu Alpėse, Austrijos teritorijoje, tačiau per kelis šiltus mėnesius jo būklė pasikeitė taip, kad jis nebeatitinka pagrindinių ledyno požymių.

    Skelbiama, kad per trumpą laiką ledas suplonėjo daugiau kaip 4 metrais ir prarado maždaug pusę savo tūrio. Be to, ledo masyvas nustojo judėti – o būtent judėjimas laikomas vienu esminių kriterijų, pagal kuriuos ledas vadinamas ledynu.

    Gamtos mokslininkai įspėja, kad tai – ne pavienis atvejis: tirpimas pastaraisiais metais spartėja, o žiemos sniegas vis dažniau nebesugeba kompensuoti vasarą patiriamų nuostolių.

    Stebėtas 26 metus, visiškas išnykimas – tik laiko klausimas

    Glaciologas Christofas Meyeris iš Bavarijos mokslų akademijos šį ledyną stebėjo 26 metus. Jo vertinimu, po kitos vasaros „Schwarzmilzferner“ greičiausiai gali išnykti visiškai.

    Mokslininkas taip pat nurodo, kad nuo 2022 metų tirpimas tapo pastebimai spartesnis. Net ir gausesni žiemos krituliai nebeatperka to, kas prarandama karščiausiais mėnesiais.

    Įspėjimas ir dėl Rytų Alpių: ledynai gali nelikti iki 2060–2070 metų

    Pasak glaciologo, Rytų Alpėse ledynai apskritai gali išnykti iki 2060–2070 metų. Teigiama, kad kasmet šiame regione dingsta po kelis mažus ledynus.

    Tekste taip pat pabrėžiama, kad rizika didelė ir keturiems paskutiniams Vokietijos ledynams. Nurodoma, jog iki 2025 metų per dvejus metus jie prarado daugiau nei ketvirtadalį savo ploto – iš viso apie milijoną kubinių metrų ledo.

    Minima, kad ledynai „Blauais“ ir „Watzmann“ netrukus gali netekti statuso, o „North Schneeferner“ prie Cugšpice (Zugspitze) – iki šio dešimtmečio pabaigos. Ilgiausiai, tyrėjų vertinimu, galėtų išsilaikyti „Höllentalferner“, tačiau jam skiriama daugiausia dešimt metų.