Tag: Knygos

  • Knygų viktorina: ar atpažinsite klasikas, jei pavadinime pakeisime kelis žodžius?

    Ar tikrai gerai pažįstate garsiausias knygas – net jei jų pavadinime kas nors „nesueina“? Nauja viktorina kviečia pasitikrinti atmintį ir pastabumą, kai klasikiniai pavadinimai tyčia šiek tiek iškraipomi.

    Idėja paprasta: viename pavadinime pakeičiamas vienas ar du žodžiai, o jūsų užduotis – nuspręsti, ar tokia knyga iš tiesų egzistuoja, ar tai tik tyčia pakoreguotas variantas.

    Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo lengva, toks žodžių „sumaišymas“ gali greitai supainioti – ypač kai pavadinimai skamba labai panašiai į originalus.

    Viktorina skirta ne tik užkietėjusiems knygų gerbėjams: daugelį šių kūrinių, kaip teigiama, greičiausiai yra girdėję visi, tad žaidimas labiau apie reakciją ir nuojautą nei apie siauras literatūrines žinias.

    Teksto kūrėjai kviečia įsitraukti ir tiesiog pasilinksminti – išbandyti, kiek tiksliai atsimenate knygų pavadinimus ir kaip greitai pastebite „neteisingą“ detalę.

  • Knygoje apie Agnieszką Maciąg vyras atskleidė vaikystės paslaptį: ji rašė maldas ir važiuodavo į oazes

    Fotografas Robertas Wolańskis, pristatydamas knygą apie velionę žmoną Agnieszką Maciąg, atskleidė iki šiol viešai beveik nežinotų detalių apie jos vaikystę ir religinius išgyvenimus.

    2026 metų lapkričio 10 dieną Varšuvos „Nowy Teatr“ įvyko knygos „Agnieszka Maciąg. Historia pewnej miłości“ premjera. Leidinys – tai asmeniškas Wolańskio pasakojimas apie bendrą gyvenimą, meilę ir netektį.

    Autorius pabrėžia, kad tai nėra įprasta biografija – knyga kuria intymų moters portretą iš artimiausio žmogaus perspektyvos. Joje paliečiamos ir tos gyvenimo sritys, apie kurias žinojo ne visi.

    Viena jų – Maciąg santykis su tikėjimu. Iš knygos fragmento matyti, kad vaikystėje ji religiniame gyvenime dalyvavo itin aktyviai, o vėliau jos požiūris į Bažnyčią keitėsi.

    Vaikystėje – oazės, giesmės ir pačios rašytos maldos

    Knygoje rašoma, kad Agnieszka Maciąg dar būdama mergaitė važiuodavo į oazes, dainuodavo ir net pati rašydavo maldas. Wolańskis prisimena, jog jie abu augo katalikiškoje aplinkoje, tačiau būsimos žmonos įsitraukimas buvo gerokai gilesnis.

    Pasak autoriaus, laikui bėgant jos santykis su Bažnyčia kaip institucija evoliucionavo – ji vis labiau tolsta nuo institucinio religingumo, bet tai nereiškė, kad atsisakė dvasinių paieškų.

    Apie tai nežinojo net brolis

    Įdomi detalė – apie vaikystės patirtis, susijusias su oazėmis, esą nežinojo net Maciąg brolis Krzysztofas. Knygoje cituojami prisiminimai leidžia suprasti, kad šeimoje religingumas labiau siejosi su tradicija: bažnyčia, šventės, bet ne kasdieniai pokalbiai apie tikėjimą.

    Todėl žinia apie aktyvų Agnieszkos dalyvavimą religiniame judėjime artimiesiems tapo netikėta.

    Knygoje – ir apie tikėjimą, ir apie skaudžias patirtis

    Wolańskis taip pat mini, kad jų santykių pradžioje Dievo tema pokalbiuose nebuvo dažna. Pora reguliariai mišių nelankė, tačiau sunkesniais momentais, pasak autoriaus, atsigręždavo į maldą ir vis aiškiau skirdavo asmeninį tikėjimą nuo Bažnyčios institucijos.

    Leidinyje užsimenama ir apie skaudžias patirtis, susijusias su dvasininku, tačiau pateiktame tekste detalių nėra.

    Agnieszka Maciąg mirė 2025 metų lapkričio 27 dieną, būdama 56-erių. Ji gimė 1969 metų gegužės 9 dieną Balstogėje, modelio karjerą pradėjo 1989 metais, o tarptautinio pripažinimo sulaukė Niujorko, Milano ir Paryžiaus podiumuose.

    Knyga „Agnieszka Maciąg. Historia pewnej miłości“ į knygynus turėtų patekti 2026 metų lapkričio 12 dieną.

  • Sarah Huckabee Sanders naujos knygos viršelį išjuokė internautai: užkliuvo gėdingos klaidos

    Sarah Huckabee Sanders naujos knygos viršelį išjuokė internautai: užkliuvo gėdingos klaidos

    Buvusi Donaldo Trumpo Baltųjų rūmų spaudos sekretorė Sarah Huckabee Sanders socialiniuose tinkluose išpopuliarėjo ne dėl knygos turinio, o dėl jos reklamos nuotraukos.

    Arkanzaso gubernatorė, 2017–2019 metais dirbusi D. Trumpo administracijoje, internete pristatinėjo savo naują knygą „UNAPOLOGETIC“.

    Problema ta, kad nuotraukoje matomas knygos viršelis, kaip pastebėjo vartotojai, turi akivaizdžių rašybos ir grafinių klaidų.

    Internautai greitai ėmė šaipytis iš užrašo, kuriame vietoj angliško žodžio „clarity“ matyti „clerity“, o žodyje „crazy“ raidė „z“ primena apverstą „3“.

    Įtarimai dėl DI ir palyginimas su „Amazon“

    Įrašas sulaukė pašaipių komentarų ir spėlionių, kad reklaminis vaizdas galėjo būti sugeneruotas dirbtiniu intelektu, nors tam, anot kritikų, nebuvo jokio akivaizdaus poreikio.

    Žmonės stebėjosi, kodėl, jei vaizdas buvo kuriamas ar apdorojamas automatiškai, jis nebuvo patikrintas prieš publikuojant.

    Straipsnyje taip pat atkreiptas dėmesys, kad „Amazon“ pateikiamas knygos viršelis klaidų neturi, todėl internete pasirodęs vaizdas kelia dar daugiau klausimų.

    Pati Sanders knygą pristatinėjo religine žinute, teigdama, kad tikėjimas ją ne tik įkvepia, bet ir apibrėžia, o leidinys esą kalba apie tapatybę „Kristuje ir tik Kristuje“.

  • Varšuvoje išpopuliarėjo „Jaśnie Plan“ užrašinė kultūros mėgėjams: skirta knygoms ir serialams

    Varšuvoje pastaruoju metu išpopuliarėjo nauja „Jaśnie Plan“ užrašinė „Między stronami“, skirta tiems, kurie neįsivaizduoja dienos be knygų, filmų ar serialų. Ji pristatoma kaip išskirtinis pasirinkimas kultūros gerbėjams, norintiems fiksuoti įspūdžius analogiškai – popieriuje.

    Kaip rašoma „Glamour“ publikacijoje, pastaraisiais mėnesiais socialiniuose tinkluose itin išpopuliarėjo journalingas – dienoraščio ar užrašų vedimas, neretai turint net kelis skirtingus sąsiuvinius skirtingoms temoms. Būtent ši banga dar labiau išryškino poreikį patogiems, konkrečiam pomėgiui pritaikytiems užrašų sprendimams.

    „Jaśnie Plan“ įkūrėja Joanna Kamińska pasakoja, kad idėja gimė iš noro susigrąžinti sąmoningą pauzę kasdienybėje. Jos teigimu, šiandien turime daug galimybių ir įrankių, tačiau kartu daugėja ir spaudimo nuolat „daryti daugiau“.

    Pasak jos, ranka rašomi užrašai tampa būdu lėtinti tempą, grįžti prie savo poreikių ir susikurti ramią erdvę mintims. Tokia praktika, anot kūrėjos, gali būti ir savotiškas atsakas vis labiau į ekranus persikeliančiai kasdienybei.

    Kaip atsirado „Jaśnie Plan“ idėja

    Joanna Kamińska teigia, kad „geras gyvenimas“ nebūtinai reiškia nuolatinį tikslų siekimą ir savęs tobulinimą. Nors ambicijos ir pasiekimai gali teikti pasitenkinimą, ji pabrėžia ir kitą pusę – gebėjimą sustoti bei atpažinti, kas iš tiesų teikia malonumą.

    Iš šios nuostatos, pasak įkūrėjos, ir užaugo „Jaśnie Plan“: planuokliai, dienoraščiai ir užrašinės kuriami žmonėms, kurie kasdienybės šurmulyje ieško laiko sau. Kūrėja akcentuoja analogišką gyvenimo būdą ir savęs pažinimą per rašymą.

    Jos teigimu, ranka rašymas yra daugiajutiminis procesas, reikalaujantis susikaupimo ir lėtesnio tempo. Tai gali padėti atgauti dėmesingumą ir geriau įsiklausyti į savo mintis, o kūrybiniai ritualai – praturtinti kasdienybę.

    Kodėl „Między stronami“ skirta būtent kultūrai

    Pasak Kamińskos, kultūra jai yra patikima „atgaiva“: laikas kine ar skaitant leidžia atitrūkti, susigrąžinti pusiausvyrą ir su nauja perspektyva pažvelgti į kasdienius darbus. Iš šio asmeninio santykio su kultūra ir kilo idėja sukurti atskirą užrašinę įspūdžiams fiksuoti.

    Ji pabrėžia, kad filmai, knygos, muzika ar parodos sukelia emocijas, įkvepia ir ramina, o kartu formuoja tai, kaip matome pasaulį. Susipažindami su kitų žmonių požiūriais, dažnai aiškiau pamatome ir save.

    Užrašinės pavadinimas „Między stronami“ siejamas su filmu „Między słowami“ (rež. Sofia Coppola). Kamińska sako, kad kultūriniai kūriniai neretai palieka pėdsaką, net jei iš karto sunku įvardyti, kodėl jie taip paveikė.

    Laisvesnė forma: ne tik tušti lapai

    Kurdama „Między stronami“, autorė siekė, kad tai nebūtų nei paprastas sąsiuvinis, nei griežtai struktūruotas dienoraštis su privalomais laukeliais. Idėja – daugiau laisvės: užrašinė turėtų švelniai nukreipti, bet nieko neprimesti.

    Joannos teigimu, klausimai puslapiuose atsiranda tik kaip subtilūs kvietimai apmąstyti, o ne kaip užduotys. Vienam filmui ar knygai galima skirti kelis puslapius, kitam – tik vieną sakinį.

    Į šią užrašinę siūloma klijuoti ir „kultūros prisiminimus“: bilietus, nuotraukas, lankstinukus ar net laikraščių iškarpas. Taip užrašai gali virsti asmeniniu „jautrumo dienoraščiu“, prie kurio įdomu sugrįžti po metų ar kelerių.

    Premjera kino renginyje Varšuvoje

    Užrašinė „Między stronami“ pristatyta kino renginyje „Jaśnie Movie Club“, kuris spalio 31 dieną vyko Varšuvos kino teatre „Kino Muranów“. Tokia premjera pasirinkta neatsitiktinai – produktas kuriamas būtent kino ir kitų kultūros patirčių užrašams.

    Renginio metu rodytas dokumentinis filmas „Najlepsza owsianka na świecie“. Organizatorių sumanymu, tokia aplinka turėjo tapti natūralia proga pirmiesiems įrašams naujoje užrašinėje.

  • Baku tarptautinė knygų mugė: kaip literatūra sujungia 32 šalis ir ieško vietos skaitmenoje

    Baku tarptautinė knygų mugė: kaip literatūra sujungia 32 šalis ir ieško vietos skaitmenoje

    Baku, Azerbaidžano sostinė, pastaraisiais metais vis ryškiau įsitvirtina tarptautiniame literatūros žemėlapyje. Tai rodo ir dvyliktą kartą surengta Baku tarptautinė knygų mugė, į kurią atvyko dalyviai iš 32 šalių.

    Mugė akcentavo ne vien naujų leidinių pristatymus, bet ir platesnę idėją: kaip istorijos keliauja per kalbas, kartas ir valstybių sienas. Renginio diskusijose daug dėmesio skirta vertimams, leidybos partnerystėms ir skaitymo įpročių kaitai.

    Istorija, formavusi literatūrinę tapatybę

    Azerbaidžano raštijos tradicijos siekia viduramžius, o šalies geografinė padėtis tarp Europos ir Azijos ilgainiui kūrė kultūrų sankirtą. Mugėje dažnai minėtas XII amžiaus poetas Nizami Gendževi, laikomas vienu svarbiausių persiškai rašiusio pasaulio literatūros autorių.

    Vėlesniais amžiais literatūrinį palikimą tęsė ir tokie kūrėjai kaip Muhammadas Fuzuli, rašęs skirtingomis kalbomis ir atspindėjęs regiono kultūrinę įvairovę. Šiandien tai tampa fonu šiuolaikinei leidybai, kur svarbų vaidmenį atlieka vertėjai ir tarptautiniai knygų festivaliai.

    Kai asmeninės istorijos tampa visuotinės

    Viena ryškesnių mugės viešnių buvo Irano rašytoja Parinoush Saniee, kurios romanas Likimo knyga pasakoja Irano moters gyvenimą per dešimtmečius politinių ir asmeninių lūžių. Kūrinys nagrinėja tapatybės, šeimos, išsilavinimo ir visuomenės lūkesčių moterims temas.

    Rašytoja pabrėžė, kad iš pradžių manė, jog istorija bus suprantama tik regione, tačiau reakcija ją nustebino. Knygos vertimai į skirtingas kalbas ir skaitytojų atpažinimas parodė, kad asmeninės patirtys dažnai turi universalią ašį.

    „Pirmasis mano knygos vertimas buvo į italų kalbą“, – sakė Parinoush Saniee.

    „Kai pamačiau susidomėjimą, klausiau žurnalistų, kas jiems šiame pasakojime artima. Jie atsakė, kad patirtys panašios ir jų šalyse, todėl istorija lengvai atpažįstama“, – teigė rašytoja.

    Anot autorės, žmogiškas skausmas, ištvermė ir kasdieniai pasirinkimai suprantami nepriklausomai nuo šalies. Toks literatūros poveikis mugėje įvardytas kaip viena priežasčių, kodėl vertimai ir tarptautinė leidyba išlieka strategiškai svarbūs.

    Jaunieji skaitytojai ir skaitmeninės konkurencijos iššūkis

    Britų vaikų literatūros autorius Darrenas Simpsonas mugėje kalbėjo apie pasakojimų galią, kuri ypač stipriai atsiskleidžia dirbant su jaunaisiais skaitytojais. Jo knygose dažnai kuriami netikėti pasauliai, o centre lieka draugystės, priklausymo ir tapatybės paieškos.

    Autorius teigė pastebintis, kad vaikų emocijos ir poreikiai skirtingose šalyse panašūs, todėl istorijos natūraliai peržengia sienas. Kartu jis atkreipė dėmesį, kad šiandien knygos konkuruoja su gausia skaitmenine pramogų pasiūla, todėl gyvi susitikimai su skaitytojais tampa ypač reikšmingi.

    „Kai matau vaikus iš skirtingų šalių, kurie su mano istorijomis susijungia panašiai, tai primena, kad daug jausmų ir poreikių yra universalūs“, – sakė Darrenas Simpsonas.

    „Azerbaidžane mane nustebino, kiek daug aistros čia turi jaunieji skaitytojai“, – pridūrė jis.

    Vietinių balsų stiprinimas

    Mugė siekė ne tik pritraukti tarptautinius vardus, bet ir išryškinti vietinius autorius, formuojančius šiuolaikinę Azerbaidžano literatūrinę tapatybę. Tarp jų minėta vaikų mokslinės fantastikos autorė Reyhan Yusifgizi, kurios kūrybai įtakos turi kompiuterių mokslo išsilavinimas.

    Kalbėdama apie tai, kaip ugdyti skaitymo įprotį skaitmeniniame amžiuje, ji pabrėžė dviejų grandžių svarbą: autoriaus gebėjimą rašyti šiuolaikiškai ir aiškiai, o taip pat šeimos vaidmenį. Pasak jos, tėvai dažnai tampa pagrindiniu tarpininku tarp vaiko ir knygos.

    „Pirmiausia tai priklauso nuo autoriaus: jis turi rašyti gerai, šiuolaikiškai ir paprasta kalba sudominti vaiką“, – sakė Reyhan Yusifgizi.

    „Tačiau lemiamas veiksnys yra tėvai. Tėvai stovi tarp autoriaus, knygos ir vaiko, todėl patys turi rodyti pavyzdį ir skaityti“, – pridūrė ji.

    Rašytoja ir publicistė Elmira Akhundova akcentavo, kad fizinė knyga skaitytojui dažnai turi kitokį emocinį svorį nei trumpalaikis skaitmeninis turinys. Jos teigimu, literatūros tikslas neturėtų apsiriboti pramoga, o turėtų puoselėti humanizmą, toleranciją ir taiką.

    „Net pačios sunkiausios ir liūdniausios knygos pabaigoje turi būti šviesa“, – sakė Elmira Akhundova.

    „Tai kvietimas į toleranciją: turime girdėti humanistinius raginimus ir perduoti juos jaunajai kartai“, – teigė ji.

    Kokia bus knygų ateitis?

    Mugėje nemažai dėmesio skirta klausimui, kaip keičiasi skaitytojų santykis su tekstu. Skaitmeninė leidyba, garso knygos ir nauji pasakojimo formatai plečia auditorijas, tačiau dažniau papildo, o ne visiškai pakeičia popierines knygas.

    Leidybininkai pabrėžia, kad technologijos leidžia istorijoms pasiekti skaitytojus greičiau, o tarptautiniai renginiai tampa vieta, kur kūrėjai ir auditorijos vėl susitinka gyvai. Baku, kaip jungtis tarp Rytų ir Vakarų, šį dialogą siekia išlaikyti ir ateinančiais metais.

  • Meilė prieš diktatorių: nauja distopija atskleidžia, kaip vienas kadras gali sugriauti režimą

    Distopiniame pasaulyje, kuriame valdžia seka kiekvieną žingsnį, o diktatorius Lei Nursi valdo geležine ranka, tikri jausmai tampa pavojingiausia maišto forma. Mai Kołodziejczyk romane „Kraštas, kuris kovoja“ viena nuotrauka įžiebia įvykius, kurių nebeįmanoma sustabdyti.

    Istorijos ašis sukasi apie paslaptingą „OpenWorld“ projektą, kurio dalyviai, regis, yra įtraukti į kruopščiai kontroliuojamą sistemą. Kai vienas iš jų užfiksuoja tai, kas neturėjo išvysti dienos šviesos, režimas ima reaguoti taip, kaip dažnai reaguoja autoritarinės valstybės: sugriežtinama priežiūra, ieškomi kaltieji, o baimė paverčiama kasdienybės norma.

    Šiuolaikinėje kultūroje distopijos vėl išgyvena pakilimą, nes jos taikliai kalba apie visuomenės nerimą dėl masinio stebėjimo, propagandos ir informacijos kontrolės. Tokiose istorijose technologijos dažnai tampa valdžios įrankiu, o pavienis liudijimas ar vaizdas įgauna sprogstamąją galią, nes paneigia oficialią režimo versiją.

    Romane ryškėja ir kita linija: gimstantis ryšys tarp veikėjų tampa ne tik asmeniniu išgyvenimu, bet ir pilietinės drąsos egzaminu. Kai viešai demonstruojama ištikimybė yra privaloma, o abejonė baudžiama, meilė, pasitikėjimas ir lojalumas vienas kitam įgauna politinę prasmę.

    „Tiesa režimui pavojinga ne todėl, kad ji visada garsiai skamba, o todėl, kad ji gali būti paprasta ir aiški“, – sakė autorė, apibendrindama istorijos idėją.

    „Kraštas, kuris kovoja“ yra antrasis serijos tomas, todėl jis tęsia jau pradėtas temas, bet kartu kelia naują įtampą: kiek kainuoja viltis, kai sistema nusprendžia ją sutrypti. Knyga primena, kad distopija dažnai prasideda nuo mažų kompromisų, o pasipriešinimas kartais gimsta iš vieno sprendimo nebeapsimesti.

  • Aktorius Leonas Niemczykas slėpė jautrią paslaptį: norėjo mirti filmavimo aikštelėje

    Lenkų kino legenda Leonas Niemczykas serialo Ranczas filmavimo aikštelėje nesielgė kaip žvaigždė: kolegos jį prisimena kaip visada pasiruošusį, šiltą ir mokėjusį prajuokinti visą komandą. Tačiau už jo dalyvavimo projekte slypėjo asmeniška istorija, iki šiol kelianti stiprias emocijas.

    Kaip rašoma knygoje „Ranczas. Serialo visų laikų užkulisiai“, aktoriui susidūrus su sunkia liga kilo klausimas, ar verta trauktis iš darbo. Pasak kūrinio autorių, Niemczykui filmavimasis buvo ne tik profesija, bet ir būdas išlaikyti kasdienę rutiną bei orumą, kai sveikata silpo.

    Leidinyje teigiama, kad aktorius nenorėjo atsisakyti vaidmens net suprasdamas, jog tai gali būti paskutinis jo darbas prieš kamerą. Tokia laikysena artimiesiems ir kolegoms tapo stipriu signalu, kad jam svarbu likti kūryboje iki pat pabaigos.

    „Nežinau, kaip būtume po to atsitiesę“, – pasakojime cituojami žmonės iš filmavimo komandos, prisiminę, kokį emocinį krūvį būtų reiškusi tokia situacija aikštelėje.

    Serialo filmavimas, kaip įprasta dideliuose televizijos projektuose, reikalauja griežto grafiko ir fizinės ištvermės, todėl bet kokie sveikatos iššūkiai tampa išbandymu visai komandai. Knygoje pabrėžiama, kad Niemczyko atsidavimas darbui paliko ryškų pėdsaką ne tik ekrane, bet ir užkulisiniuose prisiminimuose.

    Ranczas daugelį metų buvo vienas labiausiai aptariamų lenkiškų serialų, o jo populiarumas sustiprino ir aktorių vaidmenų atpažįstamumą. Niemczyko istorija, aprašyta užkulisių knygoje, primena, kad garsūs vaidmenys neretai slepia tyliai išgyvenamas asmenines kovas.

  • 370 DI knygų per 20 mėnesių ir mirties grasinimai: kodėl rašytoja kursto audras internete

    Pietų Afrikos Respublikoje gyvenanti autorė, pasivadinusi Coral Hart, teigia per maždaug 20 mėnesių išleidusi daugiau nei 370 knygų, kurias padėjo kurti dirbtinis intelektas. Pasak jos, bendri pardavimai viršijo 1 000 000 egzempliorių, o šių metų pajamos jau perkopė apie 870 000 eurų. Kartu su sėkme atėjo ir kita pusė: tūkstančiai įžeidimų bei net mirties grasinimai.

    Coral Hart nėra tikrasis vardas: autorė sako pasirinkusi slapyvardį siekdama apsaugoti tapatybę. Ji pabrėžia, kad prieš pradėdama aktyviai naudoti DI, apie 14 metų dirbo leidybos srityje ir buvo parašiusi kelias dešimtis kūrinių tradiciniu būdu. Vis dėlto būtent spartus produktyvumas, kurį suteikė naujos technologijos, internete išprovokavo didžiausią nepasitenkinimą.

    Kaip ji kuria su DI

    Autorė pasakoja, kad pradžioje kelis mėnesius skyrė skirtingų DI modelių testavimui ir savo darbo eigos susikūrimui. Ji pati nusistato istorijos idėją, žanrą, toną, personažų charakterius ir skyrių struktūrą, o tik tuomet leidžia DI generuoti tekstą. Tokį metodą ji pristato kaip redaguojamą juodraščio kūrimą, o ne automatinį knygų „spausdinimą“.

    Pasak autorės, pirmasis variantas vėliau pereina kelis redagavimo etapus, kuriuose DI pasitelkiamas taisyti siužeto nenuoseklumams, „pamestoms“ siužetinėms linijoms ar personažų logikos klaidoms. Galutiniame etape tekstą esą peržiūri žmogus korektorius, kad būtų išgaudytos kalbos ir stiliaus smulkmenos. Tokia grandinė skirta užtikrinti, kad greitis nepakenktų skaitomumui.

    Kritika, reputacija ir platformų taisyklės

    Daug Hart knygų priskiriamos romantikos žanrui ir taikosi į konkrečias nišines auditorijas, kur leidyboje svarbi reguliarumo disciplina. Ji tvirtina, kad kokybės kriterijus galiausiai yra pirkėjo reakcija, nes nepatenkinti skaitytojai gali grąžinti leidinį pagal platformų taisykles. Tačiau kritikai tai vadina turinio „užtvindymu“ ir grėsme autoriams, kurie rašo be DI.

    Pastaraisiais metais skaitmeninė leidyba susiduria su nauju iššūkiu: generatyviniai įrankiai smarkiai sumažino įėjimo barjerą, todėl rinkoje daugėja greitai parengiamų tekstų. Dalis skaitytojų ir autorių bendruomenių reikalauja aiškaus žymėjimo, ar kūrinys buvo sukurtas su DI, o platformos vis dažniau ieško būdų atskirti masinę produkciją nuo originalių darbų. Dėl to kiekvienas triukšmingesnis atvejis tampa diskusija apie etiką, autorystę ir skaidrumą.

    Neapykantos banga ir saugumo klausimas

    Hart tvirtina sulaukusi dešimčių tūkstančių neapykantos žinučių ir kelių grasinimų nužudyti, todėl ir toliau slepia savo tapatybę. Ji pabrėžia, kad kritika dėl kūrybos metodų neturi virsti asmeninėmis atakomis, o saugumo klausimas, jos akimis, yra realus. Tokios situacijos vis dažniau verčia kūrėjus riboti viešumą ir atsargiau komunikuoti socialiniuose tinkluose.

    Nepaisant spaudimo, autorė neketina atsisakyti DI ir tvirtina toliau ieškosianti būdų, kaip technologiją naudoti atsakingai. Ji taip pat mini planus pristatyti programinę įrangą „Authorythm“, kuri būtų skirta DI naudojantiems autoriams. Diskusija dėl DI literatūroje, panašu, tik aštrės, nes rinka vienu metu reikalauja ir didesnio skaidrumo, ir greitesnio turinio.

  • Portugalijoje startavusi leidykla „Kiala“: kaip siekia juodaodžių autorius iškelti į pagrindines lentynas

    Portugalijoje startavusi leidykla „Kiala“: kaip siekia juodaodžių autorius iškelti į pagrindines lentynas

    Portugalijos leidybos rinkoje šiemet startavo naujas leidyklos ženklas „Kiala“, kurio tikslas aiškus: leisti knygas išskirtinai juodaodžių autorių ir taip mažinti jų nepakankamą atstovavimą knygynuose. Idėjos autorė ir projekto vadovė Elga Fontes sako, kad tai nėra bandymas kurti uždarą nišą, o pastanga pakeisti įprastą rinkos inerciją.

    Leidyklos pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai. „Kiala“ yra kimbundu kalbos žodis, reiškiantis apšviesti arba atnešti šviesą, todėl, pasak Fontes, jis tiksliai nusako misiją: atverti platesnę erdvę tiems balsams, kurie Portugalijos leidyboje per dažnai lieka paraštėse.

    Fontes teigia, kad poreikį tokiam projektui pamatė tiek kaip skaitytoja, tiek dirbdama leidybos lauke. Analizuodama vienos Portugalijos leidyklos katalogą ji pastebėjo, kad per kelerius metus išleistose šimtuose knygų tik maždaug dešimtadalis buvo ne baltųjų autorių, o panašios tendencijos, jos vertinimu, kartojasi ir kitur.

    Ką nori pakeisti „Kiala“?

    „Kiala“ siekia paneigti įsitvirtinusį stereotipą, kad juodaodžių autorių literatūra privalo būti apie rasizmą, diskriminaciją ar kančią. Leidykla akcentuoja, kad juodaodžių patirtys yra įvairios, todėl ir kūryba neturi būti vertinama per vieną teminį filtrą.

    „Nėra vieno kaltininko. „Kiala“ nėra kritika, tai paskatinimas“, – sakė Elga Fontes.

    Pasak jos, leidybos grandinėje veikia daug tarpusavyje susijusių veiksnių: nuo redakcinių sprendimų ir komercinių lūkesčių iki kritikos lauko bei socialinių tinklų algoritmų, kurie sustiprina jau matomų knygų srautą. Maža Portugalijos rinka taip pat reiškia, kad leidėjai dažniau renkasi saugesnius, iš anksto patikrintus sprendimus.

    Pirmosios knygos ir atrankos principai

    Pirmasis „Kiala“ leidinys yra Mikki Kendall negrožinė knyga apie feminizmą, kuriame nagrinėjami klasės, skurdo, smurto ir etniškumo klausimai. Antrasis leidinys numatytas lapkričio mėnesį: Akwaeke Emezi romanas The Death of Vivek Oji, kuriame pasakojama apie tapatybę, savęs atradimą ir šeimą, įpinant Nigerijos visuomenės kontekstą.

    Fontes pabrėžia, kad renkantis knygas svarbu ne tik autoriaus kilmė, bet ir tai, kokį pokalbį kūrinys gali pradėti Portugalijoje ir ką pasiūlo skaitytojui. Ji sako, kad „gera knyga“ yra tokia, kuri ilgai neišsisemia ir turi ką pasakyti skirtingais lygmenimis.

    „Mūsų rasinis kriterijus yra tik priemonė. Tai nėra teiginys, kad juodaodžiai autoriai yra vienalytė literatūros kategorija“, – sakė Elga Fontes.

    Rizikos, kritika ir augimo planai

    Leidykla pripažįsta, kad daliai auditorijos gali atrodyti nišinė ar net sulaukti kaltinimų diskriminacija. Vis dėlto Fontes laikosi pozicijos, kad jos darbas yra leisti kokybiškas knygas ir nuosekliai didinti juodaodžių autorių matomumą įprastose knygynų lentynose, o ne kurti atskirą paralelinį ratą.

    „Kiala“ taip pat siekia įtraukti daugiau juodaodžių profesionalų į knygos kūrimo procesą: nuo vertimo ir redagavimo iki dizaino. Pasak Fontes, tokių specialistų Portugalijoje yra, tačiau jų kelią į leidybos rinką dažnai apsunkina ribotas kontaktų tinklas ir mažesnės galimybės patekti į uždarus profesinius ratus.

    Artimiausiais metais leidykla planuoja augti atsargiai: 2026 metais numatyta išleisti dvi knygas, 2027 metais jų turėtų būti trys, o sąrašas jau sudėliotas. Toliau, žvelgiant į 2028 metus, „Kiala“ siekia pristatyti ir Portugalijos autorius, kartu išlaikant pagrindinį principą: redakcinę kokybę ir ilgalaikį katalogą.

    Didžiausiais iššūkiais įvardijami platinimas, gamybos sąnaudos, popieriaus kaina ir apskritai nedidelė bei jautri Portugalijos knygų rinka. Fontes atkreipia dėmesį ir į skaitymo įpročius, kurie, nors ir gerėja, vis dar lemia, kad knygų kaina tampa kritiniu veiksniu tiek pirkėjams, tiek leidėjams.

    Galiausiai „Kiala“ misija, pasak įkūrėjos, yra pasiekti paradoksalų tikslą: kad vieną dieną tokios leidyklos nebereikėtų. Ji tikisi, kad didesnis dėmesys juodaodžių autoriams paskatins ir kitus leidėjus drąsiau investuoti, o juodaodžių kūryba taps įprasta, nebe išimtimi.

  • Mirė britų rašytojas ir buvęs politikas Jeffrey Archer: paskutinis romanas pasirodo šiandien

    Mirė britų rašytojas ir buvęs politikas Jeffrey Archer: paskutinis romanas pasirodo šiandien

    Mirė vienas skaitomiausių Jungtinės Karalystės autorių ir buvęs konservatorių politikas Jeffrey Archer. Leidėja „HarperCollins“ pranešė, kad 86 metų rašytojas namuose mirė staiga ir ramiai.

    Žinia paskelbta simbolišku metu: paskutinis Archerio romanas „Adam and Eve“ pasaulinę prekybą pasiekia šiandien. Leidėjų teigimu, autorius iki pat pabaigos dirbo su tekstu ir aktyviai bendravo su redakcija.

    Milijonai tiražų per penkis dešimtmečius

    Per maždaug penkis dešimtmečius trukusią karjerą Jeffrey Archerio knygos, leidėjų skaičiavimu, pasaulyje parduotos daugiau nei 300 000 000 egzempliorių tiražu. Plačiausiai žinomi jo kūriniai – „Kane and Abel“, „Not a Penny More, Not a Penny Less“, taip pat serijos apie Williamą Warwicką ir „Clifton Chronicles“.

    1979 metais pasirodęs romanas „Kane and Abel“ ilgus metus išliko tarp perkamiausių pasaulyje, o jo pardavimai siejami su dešimtimis milijonų egzempliorių. Naujausiame romane „Adam and Eve“ taip pat pasakojama apie du tą pačią dieną gimusius, bet skirtingoms socialinėms klasėms priklausančius personažus.

    Skandalai politikoje ir teistumas

    Archeris buvo konservatorių parlamento narys ir partijos vadovybės atstovas, tačiau jo politinę karjerą lydėjo rezonansiniai skandalai. 2001 metais jis buvo nuteistas dėl melagingų parodymų ir trukdymo teisingumui, susijusių su 1987 metais vykusia šmeižto byla.

    Byloje prisiekusieji nustatė, kad Archeris pateikė suklastotą alibi, o teismas jam skyrė ketverių metų laisvės atėmimo bausmę. Į laisvę jis buvo paleistas anksčiau laiko 2003 metais, vėliau grįžo į Lordų rūmus kaip politiškai nepriklausomas narys ir pasitraukė iš aktyvios veiklos 2024 metais.

    Leidėjų ir politikų reakcijos

    „HarperCollins UK“ vadovė ir Archerio redaktorė Kate Elton pabrėžė, kad autorius garsėjo darbo etika ir nuosekliu tekstų tobulinimu iki paskutinės redakcijos. Jos teigimu, rašytojas leidybos procesą traktavo kaip komandinį darbą ir siekė, kad kiekviena pastraipa būtų maksimaliai tiksli.

    „Man buvo didžiulė privilegija dirbti jo redaktore: jis buvo pasakotojas meistras ir nepaprastai kruopštus autorius“, – sakė Kate Elton.

    Konservatorių lyderė Kemi Badenoch Archerio mirtį pavadino dideliu sukrėtimu ir teigė tą pačią dieną dar gavusi iš jo šiltą žinutę. Britų žiniasklaidoje Archeris dažnai apibūdinamas kaip prieštaringa figūra, sugebėjusi derinti milžinišką literatūrinę sėkmę ir reputaciją temdžiusius politinius skandalus.

    Leidėjai pažymi, kad net ir po teistumo Archerio knygos išliko paklausios, o naujų leidimų bei serijų populiarumas rodė stabilų komercinį susidomėjimą. Jo kūrybinis palikimas, tikėtina, ir toliau bus leidžiamas bei ekranizuojamas, nes dalis romanų jau anksčiau buvo pritaikyti televizijai ir teatrui.