CP v2

Tag: Knygos

  • Princesės Dianos brolio knyga įplieskė ginčą su karaliumi Karoliu III: rūmų atsakas retas

    Princesės Dianos brolio knyga įplieskė ginčą su karaliumi Karoliu III: rūmų atsakas retas

    Antradienį pasirodžiusi princesės Dianos brolio Charleso Spencerio knyga vėl atvėrė senas Britanijos karališkosios šeimos žaizdas. Joje pateikiami griežti teiginiai apie Dianą ir jos buvusį vyrą, dabar karalių Karolį III, o vieša rūmų reakcija tapo neįprastai aštri.

    Knygoje Swan Song: Diana, My Sister autorius aprašo konfliktą su tuometiniu princu Charlesu dėl sprendimo, kad princesės sūnūs Williamas ir Harry, tuomet 15 ir 12 metų, eis už motinos karsto 1997 metų laidotuvių procesijoje. Spenceris teigia bandęs įtikinti rūmus, jog Diana nebūtų norėjusi, kad berniukai patirtų tokį išbandymą.

    Pasak Spencerio, ginčas peraugo į emocingą susidūrimą, o princas, jo žodžiais, reagavo itin audringai. Autorius taip pat teigia išgirdęs frazę, kurią pristato kaip cinišką požiūrį į Dianos atminimą.

    „Jo Didenybė supranta, kad brolio gedulo skausmas gali aptemdyti protą, paveikti sprendimą ir nuspalvinti atmintį taip, kaip kiti to neatpažįsta, net ir po daugelio metų“, – teigiama Bekingemo rūmų pareiškime.

    Rūmų pozicija išsiskiria tuo, kad karališkoji šeima paprastai vengia atvirų polemikų dėl biografijų ar atsiminimų knygų, ypač kai jose kalbama apie senas, visuomenėje jautriai vertinamas istorijas. Vis dėlto, pasak knygos ištraukų, ginčo ašis sukasi apie pačios monarchijos sprendimus Dianos mirties metu ir po jos, o tai ir šiandien išlieka reputaciškai jautri tema.

    Spenceris viešai gynė savo pasakojimą ir tvirtino, kad pateikia tiesą, paremtą jo paties prisiminimais. Komentuodamas rūmų atsaką, jis leido suprasti, kad, jo manymu, karališkąją šeimą galėjo paskatinti pyktis arba nepatogumas dėl atgimstančios diskusijos.

    Senos įtampos sugrįžta

    Diana ir tuometinis princas Charlesas susituokė 1981 metais, o jų santuoka ir vėlesnės skyrybos tapo vienu ryškiausių monarchijos krizių epizodų XX amžiaus pabaigoje. Pora išsiskyrė 1996 metais, o po dešimtmečio Charlesas vedė Camillą Parker Bowles, dabar karalienę Camillą.

    Spenceris daugelį metų kritiškai vertino tai, kaip, jo manymu, Diana buvo traktuojama rūmų aplinkoje. Šią įtampą po Dianos mirties sustiprino ir visuomenės nuotaikos, kai dalis britų karališkajai šeimai priekaištavo dėl pernelyg santūrios reakcijos į pasaulinį gedulą.

    Knygoje taip pat keliami klausimai dėl to meto rūmų požiūrio į princą Harry, kurį autorius apibūdina kaip ypač pažeidžiamą po laidotuvių. Spenceris rašo, kad berniukui trūko artumo ir ramybės, o vietoje to, jo vertinimu, situacija buvo valdoma pernelyg formaliai.

    Viešos atminties kova

    Pastaraisiais dešimtmečiais monarchija stengėsi atsitraukti nuo 1997 metų krizės šešėlio, o viešo bendravimo stilius palaipsniui tapo šiltesnis ir labiau asmeniškas. Vis dėlto kiekvienas naujas leidinys apie Dianą ar jos santuoką sugrąžina diskusiją apie atsakomybę, žiniasklaidos spaudimą ir sprendimus, kurie buvo priimti gedulo akivaizdoje.

    Kritikai svarsto, kodėl autorius nusprendė sugrįžti prie skausmingų prisiminimų praėjus beveik trims dešimtmečiams. Pats Spenceris aiškina norėjęs užfiksuoti savo patirtį ir atsiminimus „kartą ir visiems laikams“, kad jo sesers istorija, jo žodžiais, nebūtų formuojama vien kitų interpretacijų.

    Leidėjai skelbia, kad knyga bus platinama tarptautiniu mastu ir išversta į 12 kalbų. Tai reiškia, kad debatai dėl Dianos palikimo, santykių su rūmais ir karališkosios šeimos sprendimų dar kartą taps plačiai aptariami ne tik Jungtinėje Karalystėje, bet ir už jos ribų.

  • Ispanijoje suklestėjo suaugusiųjų užduočių knygos: „Murdoku“ pardavimai rodo naują „detokso“ bangą

    Ispanijoje suklestėjo suaugusiųjų užduočių knygos: „Murdoku“ pardavimai rodo naują „detokso“ bangą

    Ispanijos knygynuose įsibėgėja suaugusiųjų užduočių knygų bumas: jos jungia galvosūkius, popkultūros klausimus ir detektyvines istorijas. Leidėjai sako, kad tai nebėra vien vasaros pramoga, o ištisus metus auganti niša, kurią palaiko noras pailsėti nuo ekranų.

    Šio žanro simboliu tapo „Murdoku“: leidinio kūrėjų ir prekybos atstovų nurodomais duomenimis, Ispanijoje parduota daugiau kaip 140 000 egzempliorių. Knyga žaidybine forma perkuria sudoku logiką, tik vietoje skaičių čia rikiuojami įtariamieji, o tuščias langelis galiausiai padeda išsiaiškinti, kas yra žudikas.

    Kaip pasikeitė galvosūkiai

    Dar neseniai įprastas pasirinkimas buvo laikraščio kryžiažodis ar sudoku, skirtas trumpai kelionei metro ar laukimui pas gydytoją. Dabar vis dažniau perkamas patrauklaus dizaino sąsiuvinis ar kietu viršeliu įrišta knyga, kur galvosūkiai sujungti su konkrečia tema, nuo muzikos ir serialų iki literatūros ar mokslo.

    Leidyklos šį pokytį sieja su bendra platesne „analoginių“ pramogų grįžimo tendencija. Išmanieji telefonai neišstūmė popierinių galvosūkių, o veikiau privertė juos persikurti ir pasiūlyti tai, ko ekranai dažnai neduoda: ramų, be pranešimų ir skubos paremtą laiką.

    Leidėjai kuria naujas nišas

    Viena ryškiausių šio bumo dalyvių yra leidykla „Blackie Books“, kuri suaugusiųjų užduočių knygas leidžia tęstiniu formatu ir skelbia pardavusi daugiau kaip 250 000 egzempliorių. Naujausiuose leidimuose pateikiamos užduotys apie kiną, serialus, literatūrą, mokslą, sportą ir muziką, o pati idėja apibūdinama kaip būdas suaktyvinti protą.

    Matydami paklausą, leidėjai plečia auditorijas: atsiranda vaikams skirti sąsiuviniai, vyresniems skaitytojams pritaikytos atminties užduotys, taip pat regioninės ar kalbinės versijos. Rinkoje atsiranda ir teminių leidinių, kurie remiasi kelionių motyvais, žiniomis apie maistą ar grojaraščiais, taip stiprinant ryšį tarp galvosūkių ir kasdienės kultūros.

    Kodėl „Murdoku“ taip traukia?

    „Murdoku“ sėkmę leidėjai aiškina paprasta, bet įtraukiančia formule: skaitytojas ne tik sprendžia galvosūkį, bet kartu atlieka detektyvo vaidmenį. Užuot pasyviai sekęs istoriją, jis ją „išsprendžia“ pieštuku, trintuku ir logika, o tai kuria papildomą pasitenkinimo jausmą.

    Augant susidomėjimui, kai kuriuose knygynuose pradėtos rengti gyvi sprendimo konkursai, o internete plinta panašaus tipo užduotys. Šio tipo formatų daugėja ir dėl to, kad juos nesunku adaptuoti skirtingoms rinkoms, o pats principas suprantamas be sudėtingų taisyklių.

    Su „Murdoku“ dažnai lyginami ir kiti detektyviniai galvosūkių leidiniai, pavyzdžiui, „Murdle“, kuriame vietoje sudoku naudojami pasakojimo užuominomis paremtI loginiai raktai. Taip pat daugėja oficialių ar licencijuotų knygų, paremtų žinomais autoriais ir jų personažais, kad skaitytojai į detektyvą įsitrauktų per pažįstamą pasaulį.

    Leidėjai ir knygynai pabrėžia, kad užduočių knygų populiarumą didina ir praktinis motyvas: trumpi galvosūkiai lengvai „įsiterpia“ į dieną, nereikalauja ekranų ar specialių įrankių. Nors moksliniai tyrimai skirtingai vertina, kiek tokios veiklos ilgainiui keičia pažintines funkcijas, pati rutina daugeliui tampa paprastu būdu susikaupti ir pailsėti.

    Šiandien popieriniai galvosūkiai nebesilygina su vaizdo žaidimų technologijomis ir to nesiekia. Jų stiprybė yra kitur: tai lėtas, aiškiai apibrėžtas laikas be pranešimų, kai užduotys suteikia struktūrą, o sprendimo procesas tampa savotišku kasdieniu atsijungimu nuo skaitmeninės rutinos.

  • Rašytoja Kati Marton grįžo į Budapeštą po Orbáno kritikos: jos šeimos istorija virto spektakliu

    Rašytoja Kati Marton grįžo į Budapeštą po Orbáno kritikos: jos šeimos istorija virto spektakliu

    Spektaklio premjera Budapešte

    JAV ir Vengrijos kilmės žurnalistės bei rašytojos Kati Marton romanas apie šeimos istoriją persikėlė į sceną: Budapešte pristatytas monospektaklis, sukurtas pagal knygą Enemies of the People: My Family’s Journey to America.

    Premjera įvyko Centrinio Europos universiteto (CEU) pastate Budapešte. Pagrindinį vaidmenį atlieka vengrų aktorė Erika Marozsán.

    Ką pasakoja šeimos istorija?

    Kūrinio siužetas seka Kati Marton tėvų likimą. Abu jie buvo žurnalistai, dirbę su JAV naujienų agentūromis ir rašę iš komunistinės Vengrijos, kol tapo režimo taikiniu.

    Rinkdama medžiagą knygai autorė aptiko, kad šeimos auklė iš tiesų buvo informatorė, teikusi ataskaitas apie jų kasdienį gyvenimą. Marton teigimu, tokia kontrolė buvo sąmoningai naudojama kaip psichologinio spaudimo priemonė žmonėms, laikytiems valstybės priešais.

    „Komunistai mano tėvus vadino liaudies priešais, nes jie buvo pasiturintys. Kai pradėjau dėlioti šeimos istoriją, archyvuose radau tūkstančius puslapių stebėsenos ataskaitų, o kiekviename lape jie vadinami liaudies priešais. Kurį laiką taip mane vadino ir Orbáno valdžia“, – sakė Kati Marton.

    Po tėvų įkalinimo Kati ir jos sesuo Juli kurį laiką gyveno pas senelius, vėliau atsidūrė laikinoje globoje Budapešto pakraštyje. Autorė prisimena, kad aplinkui tvyrojo baimė, o žmonės vengė kalbėti net apie dingusius ar suimtus, įskaitant ir jos tėvus.

    Ilgai nutylėta šeimos kilmė

    Šeimos dramą papildo ir Holokausto patirtys: Marton teigia, kad jos žydų kilmės seneliai buvo nužudyti Aušvice, tačiau šeimoje apie tai ilgus metus nekalbėta. Rašytoja pasakoja, jog užaugo kaip katalikė ir tik po daugelio dešimtmečių sužinojo tikrąją šeimos istorijos dalį.

    Spektaklį režisavo János Mohácsi, o pastatymas jau buvo rodomas ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pačiai autorei sugrįžimas į Budapeštą tapo simboliškas, nes pastaraisiais metais ji į Vengriją vykti vengė dėl konfliktų su Viktoro Orbáno valdžia.

    Kati Marton – Peabody apdovanojimo laureatė ir bestselerių autorė. Tarp jos žinomiausių knygų minimos The Great Escape – Nine Jews Who Fled Hitler and Changed the World bei biografinis pasakojimas apie buvusią Vokietijos kanclerę Angelą Merkel.

  • „Murdoku“ išpopuliarino suaugusiųjų pramogų knygas Ispanijoje: kodėl pieštukas vėl laimi prieš ekraną

    „Murdoku“ išpopuliarino suaugusiųjų pramogų knygas Ispanijoje: kodėl pieštukas vėl laimi prieš ekraną

    Ispanijoje sparčiai auga suaugusiesiems skirtų pramogų knygų banga, kurioje kryžiažodžiai ir sudoku maišomi su popkultūra bei detektyvinėmis istorijomis. Vienu ryškiausių simbolių tapo „Murdoku“ – užduočių knyga, kurioje nusikaltimas išsprendžiamas pasitelkiant sudoku logiką.

    Leidėjai pastebi, kad šis formatas seniai nebėra vien vasaros atostogų palydovas. Pirkėjai tokias knygas renkasi kaip lengvą, bet įtraukiantį laisvalaikį, kuris nereikalauja ekrano, interneto ar programėlių.

    Kas yra „Murdoku“?

    „Murdoku“ veikimo principas paremtas klasikiniu sudoku: kiekvienoje užduotyje į lentelę reikia sudėlioti įtariamuosius taip, kad jie nesikartotų eilutėse ir stulpeliuose. Likęs tuščias langelis nurodo aukos vietą, o įtariamasis, kurio pozicija sutampa su tuo langeliu, laikomas kaltininku.

    Šis mechanizmas sukuria aiškų progresą: užduotims sudėtingėjant, skaitytojas ne tik sprendžia galvosūkį, bet ir jaučiasi tarsi detektyvas, renkantis įkalčius. Dėl to kai kurie knygynai ir renginių erdvės jau pradeda organizuoti gyvus sprendimo turnyrus.

    Leidėjų receptas: popkultūra ir protui

    Suaugusiųjų pramogų knygos išaugo iš anksčiau madingų suaugusiesiems skirtų spalvinimo knygų, kurios dažnai buvo pristatomos kaip atsipalaidavimo priemonė. Vėliau atsirado ambicingesnė kryptis: tradiciniai galvosūkiai papildomi klausimais apie muziką, serialus, literatūrą, mokslą ar sportą.

    Ispanijoje vienu iš šio formato flagmanų laikoma leidykla „Blackie Books“, nuosekliai leidžianti serijinius pratimų sąsiuvinius. Leidėjų skaičiai rodo, kad tokie leidiniai tapo masiniu produktu, o ne nišine dovana atostogoms.

    Ar tai nauja skaitmeninė detoksikacija?

    Šalia pramogos vis dažniau atsiranda ir aiški žinutė: popierius bei pieštukas tampa būdu atsijungti nuo nuolatinių pranešimų ir trumpų, dėmesį skaidančių turinio formatų. Tokios knygos parduodamos kaip ramus užsiėmimas, kuriam nereikia nei telefono, nei socialinių tinklų.

    Specialistai pabrėžia, kad galvosūkiai gali lavinti dėmesį, atmintį ir kognityvinį lankstumą, nors vieno atsakymo, kodėl būtent dabar šis žanras taip iššovė, nėra. Vis dėlto akivaizdu, kad daliai žmonių tai tampa patikimu, paprastu ritualu – keliolika minučių susikaupimo be ekrano.

    Greta „Murdoku“ populiarėja ir kiti detektyviniai galvosūkiai, pavyzdžiui „Murdle“, kuriame nusikaltimas sprendžiamas ne per sudoku lentelę, o per pasakojimo užuominas apie įtariamuosius, ginklus ir vietas. Šie formatai išnaudoja tą pačią idėją: skaitytojas tampa aktyviu dalyviu, o ne pasyviu istorijos stebėtoju.

    Rinkos stebėtojai neatmeta, kad bumas gali išsiplėsti už Ispanijos ribų, nes panašūs popieriniai laisvalaikio formatai jau sėkmingai sugyvena su skaitmeninėmis pramogomis. Telefonas neišstūmė analoginių galvosūkių, o veikiau suteikė jiems naują prasmę – kaip alternatyvai, kurios kartais sąmoningai ieškoma.

  • Dianos brolis Charlesas Spenceris ruošia memuarus: žada atvirai papasakoti apie jos gyvenimą ir mirties savaitę

    Dianos brolis Charlesas Spenceris ruošia memuarus: žada atvirai papasakoti apie jos gyvenimą ir mirties savaitę

    Dianos brolio knyga jau pakeliui

    Velso princesės Dianos brolis Charlesas Spenceris pranešė parašęs memuarus, kuriuose žada „pasakyti tiesą“ apie seserį. Leidėjai skelbia, kad knygoje bus daug iki šiol plačiai neaptartų detalių, tačiau ji bus ir pagarbus asmeninis liudijimas.

    Leidykla „Penguin Press“ patvirtino, kad knyga vadinsis „Swan Song: Diana, My Sister“. Joje Spenceris ketina papasakoti ne tik apie Dianos gyvenimo užkulisius, bet ir apie paskutinę jos gyvenimo savaitę.

    Kodėl prabilo dabar?

    62 metų grafas Spenceris aiškina, kad sprendimą rašyti lėmė artėjantis 30-asis Dianos mirties metinis minėjimas. Pasak jo, dėl sukakčiai artėjant vėl atsinaujinančių prašymų duoti interviu jis nusprendė sudėti savo prisiminimus į vieną nuoseklią versiją.

    Jis pabrėžė norintis mažiau skaityti kitų vertinimus, kurie, anot jo, per laiką kai kuriose vietose buvo paremti netikslumais, o vėliau imti laikyti „priimta tiesa“.

    „Artėjant 30-ajam Dianos tragiškos mirties minėjimui mane vėl užplūdo prašymai kalbėti apie seserį. Tai įtikino kartą ir visiems laikams užrašyti savo mintis ir prisiminimus, o ne dar kartą jaustis nepatogiai skaitant kitų nuomones, kurių dalis laikui bėgant buvo paremtos netiesomis“, – sakė Charlesas Spenceris.

    Ką knyga žada skaitytojams?

    Leidėjai akcentuoja, kad tai bus pirmas kartas, kai Spenceris taip atvirai ir išsamiai pasakos apie Dianą, žvelgdamas iš brolio perspektyvos. Knygos pristatymuose pabrėžiama ir tai, kad jo tikslas nėra sensacija dėl sensacijos, o noras „kalbėti Dianos vardu“ ir ją prisiminti pozityviai.

    Ši nuostata siejama su jo kalba Dianos laidotuvėse 1997 metais, kai jis viešai apibūdino seserį kaip atjautos, pareigos ir žavesio įsikūnijimą. Tuomet jis taip pat ragino jos atminimo nepaversti kanonizacija, o matyti ją kaip išskirtinę asmenybę su savitu humoru ir žmogiškais prieštaravimais.

    „Šios knygos tikslas – papasakoti tiesą apie Dianą iš brolio perspektyvos, kaip mėginau tai padaryti kalbėdamas per jos laidotuves. Kaip ir tada, noriu kalbėti Dianos vardu ir daryti tai atvirai, teigiamai“, – sakė Charlesas Spenceris.

    Princesė Diana žuvo 1997 metų rugpjūčio 31 dieną Paryžiuje per automobilio avariją, būdama 36 metų. Kartu žuvo jos partneris Dodi Fayedas ir vairuotojas Henri Paulas, o tragedija ilgus metus kurstė sąmokslo teorijas bei tapo viena ryškiausių moderniosios britų monarchijos istorijos žaizdų.

    Pasak leidybos atstovų, memuaruose žadama ir naujų detalių, kurios tikėtina sulauks didelio visuomenės dėmesio, tačiau knyga kartu pristatoma kaip pagarbus duoklės ženklas žmogui, kurio atminimas išlieka gyvas skirtingoms kartoms.

    Knygą Jungtinėje Karalystėje planuojama išleisti 2026 metų rugsėjo 22 dieną. Spenceris teigia besitikintis, kad ji bus aktuali ir tiems, kurie Dianą prisimena, ir jaunesniems skaitytojams, norintiems geriau suprasti, kokia ji buvo iš tikrųjų.

  • Slaptas „Anthropic“ planas „Project Panama“: teismas atskleidė, kaip dėl DI buvo naikinamos knygos

    Slaptas „Anthropic“ planas „Project Panama“: teismas atskleidė, kaip dėl DI buvo naikinamos knygos

    Kas paaiškėjo teismo dokumentuose

    Neseniai išslaptinti teismo dokumentai atskleidė, kad JAV DI bendrovė „Anthropic“ vykdė slaptą projektą, kurio metu masiškai buvo perkamos, ardomos ir skenuojamos knygos, kad jų turinys patektų į mokomąsias duomenų bazes. Projektas vidiniuose planuose vadintas „Project Panama“ ir, kaip teigiama bylos medžiagoje, buvo siejamas su ambicija destruktyviai suskaitmeninti kuo platesnį knygų fondą.

    Dokumentuose taip pat nurodoma, kad įmonės viduje buvo akcentuojamas konfidencialumas. Tokia praktika dar labiau paaštrino diskusiją apie tai, kokiomis sąlygomis kūrėjų darbas gali būti naudojamas DI modeliams mokyti.

    Kaip knygos virsdavo duomenimis

    Pagal teismo bylos medžiagoje aprašytą schemą „Anthropic“ dideliais kiekiais įsigydavo knygas iš kelių tiekėjų, o techninę skenavimo dalį perduodavo išorės rangovams. Tam esą buvo naudojama įranga, kuri fiziškai nupjaudavo knygų nugarėles ir išardydavo puslapius, kad pramoniniai skeneriai galėtų greitai nuskaityti turinį.

    Vėliau popierius, kaip teigiama aprašymuose, būdavo išgabenamas perdirbti. Kritikai pabrėžia, kad toks procesas kelia ne tik autorinių teisių, bet ir kultūrinės vertės klausimą: knyga tampa vienkartiniu žaliavos šaltiniu duomenims išgauti.

    Kodėl rinktasi knygas, o ne internetą?

    Teismo dokumentuose cituojami vidiniai argumentai rodo, kad knygos buvo laikomos kokybiškesniu šaltiniu nei interneto tekstai. Knygų kalba paprastai yra redaguota, nuosekli, o stilius ir struktūra gali padėti DI geriau „išmokti rašyti“, palyginti su netvarkingais, trumpais ar dirbtinai generuotais interneto įrašais.

    Kitas motyvas, minimas bylos kontekste, susijęs su rizika, kad DI modeliai, mokomi iš DI sugeneruoto turinio, ilgainiui praranda kokybę. Todėl leidybiniai tekstai, sukurti žmonių ir perėję redagavimą, įmonei atrodė kaip patikimesnė ir „švaresnė“ mokymosi medžiaga.

    Autorinės teisės ir atsiskaitymas su autoriais

    „Project Panama“ viešumon iškilo per autorinių teisių ginčą, kurį inicijavo grupė autorių. Jie teigė, kad jų kūriniai buvo panaudoti DI modeliams mokyti be leidimo, o dalis medžiagos galėjo būti gauta neteisėtais kanalais, pavyzdžiui, iš vadinamųjų šešėlinių bibliotekų.

    Bylos medžiagoje taip pat aptariamas skirtumas tarp teisėtai įsigytų knygų skenavimo ir atvejų, kai turinys galėjo būti parsisiųstas neturint teisių. Teisinis vertinimas tokiose bylose paprastai remiasi tuo, kaip buvo gauta medžiaga, kokiu mastu ji kopijuota ir ar tokį naudojimą galima laikyti leistinu pagal galiojančias išimtis.

    „Klausimas, kurį sprendėme, buvo susijęs su kai kurių medžiagų gavimo būdu, o ne su pačia galimybe jas naudoti DI plėtrai“, – sakė „Anthropic“ atstovė, komentuodama poziciją dėl ginčo esmės.

    Ką tai keičia DI rinkoje

    Ši istorija sustiprina platesnę tendenciją: didelės DI bendrovės vis dažniau susiduria su autorinių teisių ieškiniais, o teismų praktika tampa vienu svarbiausių veiksnių, nulemiančių, kaip ateityje bus formuojamos mokymo duomenų bazės. Kartu auga spaudimas kurti aiškesnius licencijavimo modelius, kad autoriai ir leidėjai galėtų pasirinkti, ar jų kūriniai gali būti naudojami DI mokymui ir kokiomis sąlygomis.

    Ekspertai pabrėžia, kad sprendimai šioje srityje turės ilgalaikių pasekmių: nuo DI sistemų kokybės iki kultūros sektoriaus pajamų ir kūrėjų motyvacijos. Kuo daugiau bylų pasieks susitarimus ar precedentinius sprendimus, tuo aiškesnės taps taisyklės, kas leidžiama, o kas laikoma piktnaudžiavimu.

  • Portugalų rašytojai Lídiai Jorge skirtas 2026 metų Camões premijos įvertinimas: kuo ji išsiskiria?

    Portugalų rašytojai Lídiai Jorge skirtas 2026 metų Camões premijos įvertinimas: kuo ji išsiskiria?

    Portugalų rašytoja Lídia Jorge pelnė 2026 metais skiriamą Camões premiją – reikšmingiausią apdovanojimą portugalų kalba kuriantiems autoriams. Šį įvertinimą kartu teikia Portugalija ir Brazilija, todėl premija laikoma svarbiausiu visos lusofoniškos literatūros lauko pripažinimu.

    Lídia Jorge perima estafetę iš pernai apdovanotos Angolos poetės Anos Paula Tavares. Premijos skyrimas pabrėžia, kad apdovanojimas tradiciškai apima visą portugalų kalbos erdvę, o ne tik Portugalijos literatūrą.

    Kas yra Camões premija?

    Camões premija įsteigta kaip bendras Portugalijos ir Brazilijos projektas, siekiant įvertinti autorius, kurių kūryba turi išliekamąją meninę ir kultūrinę vertę. Sprendimą priima tarptautinė komisija, o premiją administruoja Portugalijos kultūros institucijos ir Brazilijos Nacionalinės bibliotekos fondas.

    Ši premija dažnai vertinama kaip portugališkos literatūros atitikmuo prestižiniams tarptautiniams apdovanojimams, nes ji skiriama už viso gyvenimo kūrybą ir poveikį literatūros raidai. Dėl to laureatai paprastai įvardijami kaip savo epochos balsą apibrėžę autoriai.

    Kuo svarbi Lídia Jorge kūryba?

    Lídia Jorge gimė Taviroje 1946 metais ir laikoma viena ryškiausių šiuolaikinės Portugalijos literatūros figūrų. Jos bibliografijoje yra daugiau nei dešimt knygų, o kūrybinis kelias prasidėjo 1979 metais, kai pasirodė romanas O Dia dos Prodígios.

    Naujausias jos romanas Misericórdia, išleistas 2022 metais, siejamas su autofikcija ir remiasi asmenine patirtimi, susijusia su motinos netektimi per Covid-19 pandemiją slaugos namuose. Knyga sulaukė įvertinimų Portugalijoje ir buvo apdovanota Prancūzijoje, o 2026 metais autorė taip pat gavo Austrijos valstybinę Europos literatūros premiją už gyvenimo nuopelnus.

    Įvertinimai ir platesnis kontekstas

    Camões premija Lídiai Jorge skiriama praėjus metams po to, kai ji buvo pakviesta sakyti kalbą Portugalijos dienos minėjime prezidento kvietimu. Tai dažnai laikoma ženklu, kad autorės vaidmuo peržengia literatūros ribas ir tampa platesnio viešojo diskurso dalimi.

    Pastaraisiais metais Europos literatūros lauke ryškėja tendencija labiau matyti ne anglakalbių šalių autorius, o didžiųjų nacionalinių premijų laureatai dažniau atsiduria tarptautinių leidybos ir vertimų dėmesio centre. Tokie apdovanojimai kaip Camões prisideda prie vertimų sklaidos ir naujų skaitytojų auditorijų už portugalų kalbos ribų.

    „Camões premija yra aukščiausias apdovanojimas autoriams, rašantiems portugalų kalba, ir pabrėžia kūrybos reikšmę visai lusofoniškai kultūrai“, – sakė premijos organizatorių atstovai.

  • Dua Lipa Porto atidarė biblioteką uždraustoms knygoms: kodėl „Manifesto Library“ svarbi dabar

    Dua Lipa Porto atidarė biblioteką uždraustoms knygoms: kodėl „Manifesto Library“ svarbi dabar

    Dainininkė Dua Lipa Portugalijoje atidarė biblioteką, skirtą uždraustoms ir cenzūruotoms knygoms. „Manifesto Library“ įkurta Porto mieste, garsiajame knygyne Livraria Lello, ir veiks kaip nuolatinė erdvė diskusijoms apie saviraiškos laisvę.

    Biblioteka pristatyta tarptautinio knygų festivalio BABELL – City of Books kontekste. Organizatoriai pabrėžia, kad čia renkamos knygos, kurios kvestionuoja valdžią, cenzūrą, atskirtį ir dominuojančias visuomenės interpretacijas.

    Kuo išsiskiria „Manifesto Library“?

    „Manifesto Library“ fondą sudaro beveik 100 leidinių, o atranka siejama su keturiomis temomis: galia, kontrolė, balsas ir atmintis. Idėja paprasta, bet ambicinga: vienoje vietoje sujungti kūrinius, kurie skirtinguose laikotarpiuose ar skirtingose šalyse buvo ribojami, šalinami iš lentynų ar kitaip stigmatizuojami.

    Tarp minimų autorių ir kūrinių yra Margaret Atwood romanas „Tarnaitės pasakojimas“, Reginald Dwayne Betts knyga „Felon“, taip pat atrinkti Salmano Rushdie ir Olgos Tokarczuk darbai. Bibliotekos kuratoriai akcentuoja, kad tai ne vien literatūros kolekcija, o kultūrinė deklaracija, kviečianti vertinti tekstus kontekste.

    Pačios atlikėjos misija

    Dua Lipa šį projektą sieja su savo anksčiau pradėta iniciatyva „Service95“ Book Club, kur kas mėnesį rekomenduojama knyga ir publikuojami pokalbiai su autoriais. Pasak jos, tikslas buvo sukurti namus rašytojams ir skaitytojams, nepriklausomai nuo to, kur jie gyvena ar kokiomis aplinkybėmis skaito.

    „Kai įkūriau „Service95“ knygų klubą, norėjau, kad jis taptų namais rašytojams ir skaitytojams, kad ir kur jie būtų, kad ir kokios būtų jų aplinkybės“, – sakė Dua Lipa.

    Ji pabrėžė, kad bibliotekoje bus knygų, kurios kelia klausimus, o neretai ir pačios yra „apklausiamos“ institucijų ar bendruomenių. Kai kurie kūriniai, anot atlikėjos, buvo uždrausti dėl rasės ar seksualumo temų, kiti ribojami dėl LGBTQIA+ auditorijai svarbių istorijų.

    „Kartais pati pavojingiausia, labiausiai sistemą erzinanti veikla yra perskaityti knygą ir tada apie ją kalbėtis“, – sakė Dua Lipa.

    Platesnis kontekstas Europoje ir už jos ribų

    Bibliotekos atsiradimas sutampa su išaugusiomis diskusijomis apie knygų ribojimą, mokyklų programų turinį ir kultūrines „raudonas linijas“. Pastaraisiais metais įvairiose šalyse dažniau fiksuojami bandymai riboti tam tikras temas viešosiose bibliotekose ar mokyklų lentynose, o ginčai dažnai persikelia į politinį lygmenį.

    Livraria Lello atstovai projektą pristato kaip vertybinę poziciją: knyga esą yra laisvės technologija, o nuo to, ką visuomenė leidžia skaityti, priklauso ir jos gebėjimas įsivaizduoti ateitį. Porto biblioteka, anot iniciatorių, turėtų tapti ne tik turistiniu traukos tašku, bet ir nuolatine platforma kritiniam skaitymui.

    Dua Lipa artimiausiais metais toliau stiprins ryšį su literatūros pasauliu: ji taip pat numatyta kaip 2026 metų Londono literatūros festivalio Southbank Centre kuratorė. Tai rodo, kad „Manifesto Library“ greičiausiai nėra vienkartinis viešųjų ryšių gestas, o nuosekli, į turinį orientuota iniciatyva.

  • Kai jis žiūri futbolą, tu išloši sau: 5 idėjos, kaip maloniai išnaudoti laiką namuose

    Kai jis žiūri futbolą, tu išloši sau: 5 idėjos, kaip maloniai išnaudoti laiką namuose

    Didieji futbolo turnyrai neretai tampa namų „tvarkaraščio“ centru: vieni gyvena rungtynių emocijomis, kiti lieka su laisvu vakaru. Tačiau tai gali būti puiki proga ne pykti, o susigrąžinti laiką sau ir pasikrauti energijos.

    Jei norisi ramesnio tempo, verta rinktis tai, kas įtraukia ilgesniam laikui. Knyga, serialas ar tinklalaidė leidžia atsijungti nuo kasdienio triukšmo, o kelios nuoseklios vakaro valandos dažnai duoda daugiau poilsio nei chaotiškas naršymas telefone.

    Artėjant atostogų sezonui, populiarėja ir vadinamosios mentalinės kelionės, kai skaitomas romanas ar žiūrimas filmas, kurio veiksmas vyksta būsimoje kelionės vietoje. Tai padeda „įsijausti“ į nuotaiką iš anksto ir netgi palengvina planavimą, nes natūraliai kyla idėjų, ką norisi pamatyti.

    Kitas paprastas būdas pasijusti geriau yra namų SPA. Ilgesnė vonia ar dušas, veido kaukė, kūno šveitiklis ir drėkinimas nėra tik grožio ritualas, nes lėtesnės rutinos padeda sumažinti įtampą, o kūnas greičiau persijungia į poilsio režimą.

    Jei labiau norisi bendravimo, verta susitarti su drauge dėl arbatos ar desertų vakaro. Tokie susitikimai dažnai tampa lengviausiu būdu „išvėdinti galvą“, ypač kai namuose vyrauja sirgalių emocijos ir norisi kitokio ritmo.

    Dar viena kryptis, kuri pastaraisiais metais tik stiprėja, yra tvarkymasis ir daiktų mažinimas. Spintos peržiūra ar namų organizavimas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip darbas, bet daugeliui tai suteikia kontrolės jausmą ir greitą rezultatą, kuris pagerina kasdienę savijautą.

    Galiausiai, jei televizorius užimtas, tai nereiškia, kad pramogų nelieka. Planšetė ar kompiuteris leidžia ramiai žiūrėti tai, kas patinka tau, o toks sąmoningas pasirinkimas dažnai padeda išvengti konfliktų ir suteikia kokybišką poilsį.

  • Po Notre-Dame tiltu Paryžiuje atidarytas plūduriuojantis knygynas: 5 000 knygų ir vakarai su DJ

    Po Notre-Dame tiltu Paryžiuje atidarytas plūduriuojantis knygynas: 5 000 knygų ir vakarai su DJ

    Plaustas-knygynas prie Senos

    Paryžiuje, prie pat Notre-Dame katedros, šį mėnesį atidarytas plūduriuojantis knygynas „Nanna“. Jis įrengtas baržoje Quai de Montebello krantinėje ir, organizatorių teigimu, čia veiks artimiausius dešimt metų.

    Sumanymas išsiskiria ne tik vieta, bet ir formatu: tai savitarnos knygų erdvė, kur lankytojai gali laisvai vartyti leidinius ir pasiimti juos skaityti. Kūrėjai pabrėžia, kad knygos skolinamos be įsipareigojimo jas grąžinti.

    5 000 knygų be kasos

    Baržoje sukaupta daugiau nei 5 000 knygų, suskirstytų pagal temas ir žanrus. Kolekcijoje daug dėmesio skiriama moterų autorėms, tačiau čia taip pat galima rasti prancūzų literatūros klasikos, pasaulio literatūros, poezijos ir dramos.

    Lankytojai gali ne tik pasiimti patikusią knygą, bet ir palikti savo atsineštų leidinių. Taip kuriama nuolat kintanti lentyna, kurioje pasiūla priklauso ir nuo pačių skaitytojų.

    „Senos upė visada buvo didžiulis įkvėpimo šaltinis menininkams ir poetams. Todėl atrodė visiškai natūralu literatūrinę baržą įkurdinti ant vandens“, – sakė vienas projekto įkūrėjų Nicolas Laugero Lasserre.

    Vakare knygynas virsta klubu

    Dieną „Nanna“ veikia kaip rami skaitymo ir knygų mainų vieta, o vakare keičia ritmą. Organizatoriai skelbia, kad baržoje vyks DJ pasirodymai, literatūriniai renginiai, susitikimai su autoriais, taip pat veiks baras.

    Toks modelis atliepia platesnę tendenciją, kai knygynai ir bibliotekos Europoje vis dažniau tampa daugiafunkcėmis bendruomenių erdvėmis. Jos konkuruoja ne tik knygų pasirinkimu, bet ir patirtimi, kuri skatina užsukti net tuos, kurie paprastai knygynuose neužsibūna.

    Knygynams Prancūzijoje – sudėtingas metas

    „Nanna“ startuoja tuo metu, kai Prancūzijos knygynų sektorius susiduria su spaudimu: auga veiklos kaštai, stiprėja internetinės prekybos konkurencija, o daliai mažų knygynų vis sunkiau išlaikyti stabilų lankytojų srautą.

    Centre national du Livre duomenimis, 2025 metais Prancūzijoje pirmą kartą per pastarąjį laiką užsidarė daugiau knygynų, nei atsidarė: fiksuotos 85 uždarymo ir 83 atidarymo atvejai. Todėl naujos, netradicinės iniciatyvos Paryžiuje vertinamos ir kaip bandymas pritraukti skaitytojus naujais būdais.

    „Tai suteikia vilties, nes gali paskatinti daugiau žmonių įsitraukti į knygas ir literatūrą“, – sakė atidarymo savaitę apsilankiusi vizualioji menininkė Aurore Chevalier.