CP v2

Tag: Kolonializmas

  • Kalbų įvairovė kadaise buvo milžiniška: tyrimas aiškina, kodėl šiandien jų sparčiai mažėja

    Kalbų įvairovė kadaise buvo milžiniška: tyrimas aiškina, kodėl šiandien jų sparčiai mažėja

    Naujas mokslininkų tyrimas rodo, kad žmonijos kalbų įvairovė istorijoje pasiekė piką gerokai vėliau, nei manyta iki šiol, o vėliau ėmė sparčiai trauktis. Darbas, paskelbtas žurnale Science, kelia mintį, kad šiuolaikinės kalbos yra nedidelės dalies kadaise egzistavusių kalbų palikimas.

    Tyrėjai kalba apie vadinamąjį kalbinį butelio kaklelį, kai didelė dalis kalbų tiesiog neišliko. Pasak mokslininkų, šiandien vartojamos kalbos atspindi kelias didesnes šakas, kurios praeityje „išgyveno“ didelius socialinius ir politinius lūžius.

    Norėdami įvertinti ankstyvąją situaciją, autoriai analizavo 171 šiandien gyvenančią medžiotojų ir rinkėjų bendruomenę ir pagal šiuos duomenis modeliuodami bandė atkurti, kiek kalbų galėjo būti vartojama po paskutinio ledynmečio. Skaičiuojama, kad maždaug prieš 12 000 metų, kai pasaulio gyventojų skaičius dar nesiekė 7 milijonų, galėjo būti apie 4 500–6 200 kalbų.

    Kalbų aukso amžius ir staigus lūžis

    Tyrimas teigia, kad kalbų įvairovė ilgą laiką augo kartu su žmonių skaičiumi ir bendruomenių atsiskyrimu. Mokslininkų vertinimu, maždaug prieš 3 000–1 000 metų pasaulyje galėjo būti vartojama net dešimtys tūkstančių kalbų, o šį laikotarpį jie vadina kalbų įvairovės aukso amžiumi.

    Vis dėlto, kaip rodo modeliai, vėliau prasidėjo greitas ir daugeliu atvejų negrįžtamas mažėjimas. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad maždaug prieš 2 000 metų kalbų skaičius ėmė kristi itin sparčiai.

    „Labiausiai nustebino tai, kad didžiausias kalbų įvairovės lygis galėjo būti ne tolimajame paleolite, o laikotarpiu, kai augo valstybės ir formavosi pirmosios imperijos“, – sakė viena tyrimo autorių Claire Bowern.

    Imperijos, kolonializmas ir spaudimas rinktis dominuojančias kalbas

    Tyrėjai pagrindine mažėjimo priežastimi įvardija daugiatautių valstybių ir didžiųjų imperijų plėtrą. Stiprėjant politinėms struktūroms, mažesnės bendruomenės buvo įtraukiamos į didesnius darinius, o jų kasdienybėje vis dažniau įsitvirtindavo administracinės ar prekybinės kalbos.

    Šiandien pasaulyje, skirtingais vertinimais, vartojama apie 7 500 kalbų, tačiau didelė jų dalis yra nykstančios. Endangered Languages Project duomenimis, maždaug 3 300 šiuo metu vartojamų kalbų yra rimtai pavojuje, o 437 laikomos kritiškai nykstančiomis.

    Mokslininkai pabrėžia, kad per pastaruosius 50 metų visiškai išnyko daugiau nei 400 kalbų, o kolonializmas išlieka vienu svarbiausių veiksnių. Kartu prisidėjo teisiniai draudimai, prievarta ir priverstinė asimiliacija, o ekonominis spaudimas dažnai stūmė bendruomenes pereiti prie dominuojančių kalbų, tokių kaip anglų ar ispanų.

    Tyrimas taip pat primena, kad nors kalbų nykimo tempas šiandien kelia nerimą, praeityje kalbos kai kuriais laikotarpiais galėjo išnykti dar greičiau. Tai, anot autorių, reiškia, kad kalbų išlikimui svarbūs ne vien demografiniai procesai, bet ir politinės galios, švietimo sistemos, migracija bei technologijų skatinamas bendravimo suvienodėjimas.

    Kalbininkai pažymi, kad dalies kalbų likimą dar galima pakeisti: padeda vietinės švietimo programos, kalbos perdavimas šeimoje, bendruomenių medijos ir skaitmeniniai įrankiai. Vis dėlto be ilgalaikių sprendimų, įskaitant valstybės paramą ir realų kalbos vartojimą kasdienėse srityse, vien simbolinis pripažinimas dažniausiai nebūna pakankamas.

  • Šveicarija Nigerijai grąžino 18 Benino bronzų: ką tai keičia muziejams ir restitucijai Europoje

    Šveicarija Nigerijai grąžino 18 Benino bronzų: ką tai keičia muziejams ir restitucijai Europoje

    Šveicarija perdavė Nigerijai 18 vadinamųjų Benino bronzų – kolonijiniu laikotarpiu pagrobtų meno ir istorijos artefaktų. Ceremonija vyko Lagose, Nacionaliniame muziejuje, o grąžinimas įvardijamas kaip naujas žingsnis dešimtmečius trunkančiame siekyje susigrąžinti kultūros paveldą.

    Artefaktus perdavė trys Šveicarijos muziejai: Ciuricho universiteto Etnografijos muziejus, Ciuricho muziejus Rietberg ir Ženevos etnografijos muziejus. Šis perdavimas yra platesnio susitarimo dalis: 2026 metų kovą Šveicarija įsipareigojo Nigerijai perduoti nuosavybės teises iš viso į 28 objektus.

    Kas yra Benino bronzos?

    Benino bronzomis vadinama šimtai skulptūrų ir plokštelių, daugiausia lietų iš metalo bei drožtų iš dramblio kaulo, kurios puošė Benino karalystės valdovų rūmus. Šiandien istorinis Benino karalystės centras siejamas su Nigerijos pietuose esančia Edo valstija, o objektai laikomi svarbiais politinės ir religinės galios simboliais.

    Didžioji dalis šių kūrinių buvo pagrobta 1897 metais per britų kolonijinių pajėgų baudžiamąją ekspediciją. Po reido artefaktai paplito po tarptautinę meno rinką, o vėliau atsidūrė dešimtyse valstybių ir šimtuose muziejų kolekcijų.

    Kaip vyko perdavimas?

    Grąžinimas siejamas su iniciatyva Benin Initiative Switzerland, pradėta 2021 metais. Jos tikslas – tirti Benino kilmės objektų provenienciją Šveicarijos institucijų rinkiniuose ir sudaryti sąlygas sprendimams dėl grąžinimo ar nuosavybės perdavimo.

    „Mūsų kultūros paveldo sugrįžimas reiškia daugiau nei artefaktų susigrąžinimą. Tai rodo dialogo, pasitikėjimo ir tarptautinio bendradarbiavimo galią“, – sakė Nigerijos kultūros ministrė Hannatu Musa Musawa.

    Per ceremoniją taip pat buvo perduota bronzinė apyrankė ir keturi archeologiniai monolitai iš Nigerijos Nigerio deltos regiono. Šveicarijos institucijos nurodė, kad šie objektai buvo konfiskuoti vykdant baudžiamąsias bylas ir vėliau perduoti valstybei.

    Restitucija Europoje įgauna pagreitį

    Pastaraisiais metais Benino bronzų grąžinimai Europoje ryškiai suintensyvėjo, o Nigerija tapo viena aktyviausių šalių, siekiančių susigrąžinti kolonijiniu laikotarpiu prarastą paveldą. 2025 metais Nyderlandai Nigerijai grąžino 119 Benino bronzų – tai laikoma didžiausiu fiziniu tokio pobūdžio perdavimu iki šiol.

    2026 metų vasarį Kembridžo universitetas perdavė Nigerijos Nacionalinei muziejų ir paminklų komisijai nuosavybės teises į 116 Benino bronzų, o fizinis objektų perkėlimas dar turi būti suderintas. Tuo pat metu diskusijos dėl grąžinimo tęsiamos su institucijomis, kurių kolekcijas riboja įstatymai ar vidaus taisyklės.

    Pavyzdžiui, Britų muziejus, Nigerijai oficialiai pateikus repatriacijos prašymą 2021 metais, iki šiol laikosi pozicijos, kad jo kolekcija teisiškai yra neatidalijama. Dėl to didelė dalis Benino karalystės objektų, įskaitant Benino bronzas, tebėra Londone.

    Nigerijoje taip pat kyla klausimų, kur ir kaip grąžinti artefaktai turėtų būti saugomi ir eksponuojami. Dalis Šveicarijos grąžintų kūrinių bus rodoma Lagose, tačiau dauguma planuojami perkelti į Edo valstiją ir laikinai saugoti Nacionaliniame muziejuje Benino mieste.

    Šveicarija ir Nigerija kartu pasirašė ir bendradarbiavimo susitarimą, orientuotą į kultūros paveldo apsaugą. Šis žingsnis vertinamas kaip platesnių Europos muziejų praktikų pokyčių dalis, kai vis dažniau pripažįstama proveniencijos svarba ir ieškoma konkrečių sprendimų dėl kolonijinių laikų neteisybių.

  • Bad Bunny „La Casita“ fenomenas: kaip scenografija iš Puerto Riko primena kolonializmo ir vergovės istoriją

    Bad Bunny „La Casita“ fenomenas: kaip scenografija iš Puerto Riko primena kolonializmo ir vergovės istoriją

    Bad Bunny koncertų turo scenografijoje išryškėjusi „La Casita“ – nedidelio namo formos dekoracija – pastarosiomis savaitėmis tapo ne tik socialinių tinklų reiškiniu, bet ir diskusijų objektu. Vieni ją vertina kaip žaismingą šou elementą, kiti – kaip sąmoningą užuominą į Puerto Riko tapatybę ir sudėtingą salos istoriją.

    Diskusijas pakurstė ir tai, kaip ši turo dalis filmuojama bei pateikiama viešai, kai į kameras patenka šokantys koncerto svečiai. Tačiau už ažiotažo slypi konkreti kultūrinė nuoroda: pats namo vaizdinys siejamas su Humakao miesto architektūra Puerto Riko rytuose, kurią Bad Bunny komanda pasirinko neatsitiktinai.

    Humakao istorija ir architektūra

    Humakao (Humacao) miestas siejamas su salos vietinių tautų palikimu, ypač tainų kultūra, o jo pavadinimas kildinamas iš vietinių lyderių, priešinusiųsi kolonizacijai. Miestas formavosi kolonijiniu laikotarpiu, kai saloje stiprėjo ispanų administracija, o vėliau – plantacijų ekonomika.

    Architektūriškai Humakao išlaikė Karibams būdingą tradicinių medžiagų ir kolonijinių planavimo principų derinį: istoriškai naudota mediena, vietinės žaliavos, šiaudai, čerpės, o miesto planas rėmėsi kolonijinėse teritorijose taikytu kvartaliniu išdėstymu, kuriame centrinę vietą paprastai užimdavo aikštė ir bažnyčia.

    XIX amžiuje Puerto Riko ekonomikoje ryškų vaidmenį įgijo cukraus pramonė, o kartu daugelyje regionų stiprėjo vergove paremta darbo sistema. Šis laikotarpis paliko pėdsaką ir architektūroje, kai viešuosiuose pastatuose bei turtingesniuose namuose daugėjo mūro, europietiškų stiliaus elementų ir neoklasicizmo detalių.

    Kolonijinis statusas ir šiandienos kontekstas

    Puerto Rikas iki šiol yra Jungtinių Valstijų teritorija, turinti savivaldos elementų, tačiau ne visavertes federalines politines teises. Salos gyventojai neturi balsavimo teisės JAV prezidento rinkimuose, o atstovavimas Kongrese yra ribotas, todėl kolonializmo tema Puerto Riko viešajame gyvenime išlieka jautri ir nuolat atsinaujinanti.

    Bad Bunny kūryboje ir viešuose pasisakymuose ši tema pasirodo ne kartą, o „La Casita“ sceninis sprendimas interpretuojamas kaip vizualus priminimas apie vietinę kilmę, kultūrinį maišymąsi ir istorines neteisybes. Šiuolaikinėje popkultūroje tai atitinka tendenciją, kai didelio masto turai nebėra vien muzikos atlikimas, o tampa pasakojimu su aiškiais simboliais, istorinėmis nuorodomis ir identiteto ženklais.

    „La Casita“ atvejis išsiskiria tuo, kad paprastas, lengvai atpažįstamas objektas scenoje veikia dvejopai: vieniems tai šventiška, įtraukianti akimirka, kitiems – kultūrinis kodas, nukreipiantis į Puerto Riko patirtį tarp ispanų kolonijinės praeities, afrokaribiško palikimo ir JAV politinės įtakos.