JAV gamtosaugininkai ir mokslininkai ieško būdų sustabdyti lapgraužio vabalo plitimą, kuris prieš daugiau nei du dešimtmečius buvo sąmoningai paleistas kaip biologinė priemonė kovai su invaziniu tamarisku. Priemonė kai kuriose vietovėse padėjo sumažinti svetimžemio medžio išplitimą, tačiau paaiškėjo ir nenumatytos pasekmės vietinėms ekosistemoms.
Didžiausias rūpestis siejamas su pietvakarių JAV upių pakrančių buveinėmis, kur peri nykstanti gluosninė musinukė. Šis mažas migruojantis paukštis veisimosi sezonu nuo gegužės iki rugsėjo lizdus krauna tankioje pakrančių augalijoje, todėl bet koks staigus medžių ir krūmų lapijos praradimas gali lemti nesėkmingą perėjimą.
Kodėl tamariskas tapo problema
Tamariskas Vakarų JAV upių slėniuose ilgainiui išstūmė dalį vietinių augalų ir pakeitė pakrančių juostų struktūrą. Dėl to keitėsi šešėlio, drėgmės ir augalijos mozaika, nuo kurios priklauso vabzdžiai, paukščiai ir kiti gyvūnai, o kai kuriose vietose susidarė tankūs, vienarūšiai sąžalynai.
Siekiant pristabdyti tamarisko plitimą, 2001 metais JAV Žemės ūkio departamentui pavaldi Augalų ir gyvūnų sveikatos inspekcijos tarnyba leido kai kuriose vietovėse pradėti biologinės kontrolės programą ir į gamtą paleisti tamarisko lapgraužį vabalą. Idėja buvo paprasta: vabzdys turėjo mažinti medžio gyvybingumą nuolat apgrauždamas lapus.
Kaip vabalas išplito ir ką tai pakeitė
Nuo pirmųjų paleidimų keliolikoje vietų vabalas išplito plačiau nei tikėtasi ir buvo aptiktas skirtinguose pietvakarių regionuose, įskaitant Kolorado upės baseiną. Nors tamarisko mažėjimas kai kur laikomas naudingu, poveikis gluosninei musinukei pasirodė kur kas sudėtingesnis.
Paradoksas tas, kad dalis musinukių per laiką prisitaikė perėti ir tamarisko sąžalynuose, ypač ten, kur vietinė pakrančių augalija jau buvo nunykusi. Kai vabalai per perėjimo laikotarpį „nuplėšia“ lapiją, lizdai tampa labiau matomi plėšrūnams, be to, prarandamas šešėlis ir lizdavietės gali perkaisti.
Palydoviniai stebėjimai ir buveinių modeliavimas leido tiksliau įvertinti pokyčių mastą konkrečiose upių sistemose. Vienoje iš analizuotų atkarpų ties žemutine Virdžinijos upės vaga tinkamų buveinių plotas 2010–2015 metais, vertinant modeliu, sumažėjo apie 94 proc.
Prognozės rodo, kad vabalui toliau plintant dalyje Kolorado upės žemupio tinkamų perėjimo buveinių per artimiausią dešimtmetį gali sumažėti apie 36 proc., o Gilos upės aukštupyje praradimai gali siekti apie 55 proc. Tokie scenarijai reiškia ne tik mažiau vietų perėti, bet ir didesnę riziką, kad likusios teritorijos taps per smarkiai fragmentuotos.
Ką tai sako apie biologinę kontrolę
Ši istorija dažnai pateikiama kaip pamoka, kad biologinės kontrolės sprendimai, net ir kruopščiai planuojami, gali turėti ilgalaikių šalutinių efektų, ypač kai ekosistema jau pakitusi dėl invazinių rūšių, vandens režimo svyravimų, sausrų ar žmogaus veiklos. Specialistams tenka vienu metu spręsti dvi priešingas užduotis: mažinti invazinio augalo žalą ir kartu išsaugoti paukščiams bei kitiems gyvūnams kritiškai svarbią pakrančių augaliją.
JAV institucijos buveinių apsaugai yra identifikavusios beveik 1 975 kilometrų upinių ekosistemų ruožą, kuris laikomas svarbiu gluosninės musinukės išlikimui. Tačiau tokios teritorijos yra fragmentuotos, jų būklė kinta dėl potvynių, sausrų ir augalijos dinamikos, todėl vis dažniau remiamasi nuotoliniais stebėjimais, leidžiančiais greičiau aptikti rizikingas zonas ir planuoti intervencijas.
