Tag: Kormoranai

  • Šiaurės jūroje kormoranai „perėmė“ vėjo jėgainių parką: kaip turbinos netikėtai tapo jų žūklės vieta

    Šiaurės jūroje kormoranai „perėmė“ vėjo jėgainių parką: kaip turbinos netikėtai tapo jų žūklės vieta

    Nyderlandų pakrantėje, Šiaurės jūroje, įrengtas jūrinis vėjo jėgainių parkas pakeitė įprastą paukščių elgesį – dalis rūšių ėmė vengti teritorijos, tačiau kormoranai pasirinko kitą strategiją. Stebėtojai fiksavo, kad šie paukščiai nuolat sugrįžta į tą pačią zoną ir dažnai suka ratus virš turbinų.

    Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad paukščiai taip elgiasi dėl trikdymo ar „keršto“, tačiau biologai tokį reiškinį aiškina prisitaikymu. Kormoranams svarbiausia – prognozuojama žūklė: jie ieško vietų, kur žuvų galima rasti pakankamai dažnai, kad būtų verta grįžti vėl ir vėl.

    Kaip turbinos pakeitė jūros erdvę

    Jūrinės turbinos į atvirą vandens plotą įneša naujų struktūrų: bokštai, pamatai ir apsauginės zonos pakeičia įprastą „tuščios erdvės“ logiką. Daliai jūrinių paukščių tokie objektai tampa kliūtimi įprastiems skrydžio maršrutams, todėl paprasčiausia reakcija – laikytis atokiau.

    Tačiau kormoranai pasižymi lankstesniais medžioklės įpročiais. Jie gali ieškoti grobio nedidelėse, aiškiai apibrėžtose vietose, o ne vien plačiuose atviro vandens plotuose, todėl nauja infrastruktūra jiems nebūtinai reiškia prarastą teritoriją.

    Kodėl kormoranai sugrįžta

    Moksliniuose stebėjimuose, kuriuos apibendrina tarptautinės jūrinės energetikos poveikio duomenų bazės, kartojasi ta pati įžvalga: skirtingos rūšys į vėjo parkus reaguoja nevienodai. Vienos jų vengia turbinų dėl susidūrimų rizikos ar trikdymo, kitos prisitaiko ir toliau naudoja teritoriją.

    Kormoranų atveju svarbus veiksnys gali būti tai, kad aplink povandenines konstrukcijas dažnai formuojasi lokali „dirbtinio rifo“ aplinka. Tokiose vietose gali telktis smulkios žuvys, o ten, kur atsiranda stabilesnis grobio kiekis, atsiranda ir plėšrūnai, kurie greitai perpranta naują „žūklės žemėlapį“.

    Taigi, kormoranų sukimasis virš turbinų greičiau rodo ne emocinę reakciją, o efektyvų elgesio prisitaikymą. Plečiantis jūrinei vėjo energetikai Europoje, vis dažniau bus vertinama, kurios rūšys pasitraukia, o kurios – kaip kormoranai – randa būdų išnaudoti naujai susiformavusias maitinimosi nišas.

  • Kormoranai vėl taikiklyje: 10 ES šalių, tarp jų Lietuva, siekia leisti platesnę medžioklę

    Kormoranai vėl taikiklyje: 10 ES šalių, tarp jų Lietuva, siekia leisti platesnę medžioklę

    Dešimt Europos Sąjungos valstybių, tarp jų Lietuva, ragina Europos Komisiją peržiūrėti didžiojo kormorano apsaugos statusą ir sudaryti sąlygas platesniam šio paukščio gaudymui ar medžioklei. Šalys siekia, kad kormoranas būtų įtrauktas į medžiojamų rūšių sąrašą pagal ES Paukščių direktyvą.

    Į Europos Komisijos aplinkos ir žuvininkystės komisarus kreiptasi bendru laišku, kurį pasirašė 16 žemės ūkio ir aplinkos ministrų iš Estijos, Švedijos, Suomijos, Latvijos, Lietuvos, Slovakijos, Kroatijos, Lenkijos, Čekijos ir Rumunijos. Valstybės prašo ne tik teisinių pakeitimų, bet ir koordinuotų visos ES populiacijos valdymo tikslų.

    Kodėl kormoranų tema vėl įkaito?

    Šių šalių argumentas paprastas: kormoranai, kurie yra žuvimis mintantys vandens paukščiai, esą daro reikšmingą spaudimą vidaus vandenų žuvų ištekliams ir akvakultūros ūkiams. Pabrėžiama, kad vienas paukštis per parą gali suėsti maždaug 0,5 kilogramo žuvies, todėl didesnėse kolonijose poveikis gali būti juntamas greitai.

    Ministrai taip pat kelia platesnius klausimus dėl ekosistemų pusiausvyros ir maisto tiekimo grandinių, ypač regionuose, kur žvejyba ir įžuvinimas yra svarbi vietos ekonomikos dalis. Pasak jų, dabartinės priemonės ne visada leidžia operatyviai reaguoti, kai žala pasireiškia konkrečiose vietovėse.

    Nuo išnykimo ribos iki gausios populiacijos

    Kormoranų istorija Europoje per kelis dešimtmečius apsivertė: XX amžiaus septintajame dešimtmetyje rūšis buvo smarkiai sumenkusi dėl medžioklės ir pesticidų, tačiau vėliau buvo atkurta taikant apsaugos priemones. Per maždaug 50 metų populiacija, kaip skelbiama viešuose vertinimuose, išaugo nuo maždaug 50 000 iki 1 500 000–2 000 000 paukščių visoje Europoje.

    Toks augimas dabar tampa politinių ginčų priežastimi: vienoje pusėje akcentuojama sėkminga gamtosauginė politika, kitoje pabrėžiama, kad pasikeitus sąlygoms reikalingas aktyvesnis populiacijos valdymas. Dalies valstybių pozicija stiprėja ir todėl, kad ES pastaraisiais metais jau ėmėsi diskusijų dėl kai kurių plėšrūnų apsaugos režimo švelninimo.

    Ką sako Europos Komisija ir mokslininkai?

    Europos Komisija iki šiol laikosi pozicijos, kad esamas teisinis reguliavimas suteikia pakankamai lankstumo nacionalinėms institucijoms spręsti kormoranų daromos žalos atvejus. Komisija pabrėžia, kad pirmiausia turėtų būti taikomos neletalinės priemonės, o veiksmus derėtų pagrįsti duomenimis ir proporcingumo principu.

    Aplinkosaugos organizacijos savo ruožtu įspėja, kad masinis kormoranų naikinimas nebūtinai išspręs žuvų išteklių mažėjimo problemą. Tyrėjai kai kuriose studijose nurodo, kad komercinė žvejyba gali daryti didesnį bendrą poveikį žuvų ištekliams nei ruoniai ir kormoranai kartu, todėl vien tik paukščių kontrolė gali būti per siauras sprendimas.

    Kokie sprendimai gali būti svarstomi toliau?

    Valstybių kreipimasis sutampa su Europos Komisijos vykdoma ES gamtos teisės aktų peržiūra ir viešomis konsultacijomis, kurių metu vertinama, ar dabartinės taisyklės veikia efektyviai. Būtent šiame kontekste šalys tikisi palankesnių teisinių pokyčių, kurie leistų greičiau reaguoti į vietines problemas ir supaprastintų leidimų tvarką.

    Praktikoje diskusija greičiausiai suksis apie tai, kaip suderinti kelis tikslus: apsaugoti gamtą ir užtikrinti biologinę įvairovę, kartu realiai mažinant žalą žuvininkystei ir akvakultūrai. Sprendimams teks remtis ne tik politiniu spaudimu, bet ir aiškiais regioniniais duomenimis, kurie atskirtų kormoranų poveikį nuo kitų veiksnių, tokių kaip pergaudymas, buveinių kaita ar vandens kokybės problemos.