Tag: Korsika

  • Prie Korsikos dugne aptikta per 1 300 paslaptingų ratų: dvi jų kilmės versijos

    Prie Korsikos krantų Viduržemio jūros dugne aptikta daugiau nei 1 300 beveik idealiai apvalių darinių, kurių kilmė iki šiol kelia klausimų mokslininkams.

    Neįprasti objektai pirmą kartą pastebėti 2011 metais jūros dugno tyrimų ekspedicijoje, kai hidrolokatoriaus vaizduose vietoje įprastų smėlio ir akmenų plotų išryškėjo taisyklingos apskritos struktūros su tamsesnėmis dėmėmis centre, rašo „Focus“.

    Iš pradžių tyrėjai buvo aptikę tik kelias dešimtis tokių darinių, tačiau vėlesnė analizė parodė, kad jų yra per 1 300. Jie driekiasi kelių kvadratinių kilometrų plote ir yra 105–125 metrų gylyje.

    Vėlesnės ekspedicijos atskleidė, kad tai nėra paprastos įdubos: kiekvieno rato centre yra raudonųjų kalkinių dumblių kupolas, aplink jį – šviesesnė nuosėdų zona, o išorinį žiedą sudaro ir maži kalkakmenio dariniai, vadinami rodolitais.

    Kas iš tiesų slypi ratuose

    Tyrėjai pabrėžia, kad aptiktos struktūros yra sudėtingi biologiniai dariniai. Jie tampa buveine įvairiems jūrų organizmams – nuo kempinių ir koralų iki bestuburių ir skirtingų žuvų rūšių.

    Tokie dariniai svarbūs ne tik kaip geologinis ar biologinis reiškinys, bet ir kaip ekosistemos dalis, todėl jų tyrimai siejami ir su gamtosaugos klausimais.

    Dvi pagrindinės kilmės hipotezės

    Viena iš dažniausiai minimų versijų sieja ratų susiformavimą su paskutiniu ledynmečio maksimumu, kuris vyko maždaug prieš 21 tūkst. metų. Tuomet Viduržemio jūros lygis buvo gerokai žemesnis, o vietos, esančios daugiau nei 100 metrų gylyje šiandien, buvo arčiau paviršiaus.

    Tokios sąlygos galėjo būti palankios raudoniesiems kalkiniams dumbliams, kuriems reikalinga šviesa. Klimatui šylant ir tirpstant ledynams, jūros lygis kilo, o buvusios kolonijos pamažu atsidūrė didesniame gylyje.

    2020 metų ekspedicijoje iš darinių centrinių dalių buvo paimti mėginiai, o radiokarboninis datavimas parodė, kad seniausia ištirta medžiaga gali būti maždaug 21 tūkst. metų amžiaus.

    Pagal vieną hipotezę, vėliau – praėjus maždaug 8 tūkst. metų, kai jūros lygis stabilizavosi, prasidėjo naujas formavimosi etapas: aplink centrinius likučius ėmė kauptis senesnių darinių fragmentai ir rodolitai, suformuodami būdingus žiedus. Vis dėlto tai kol kas laikoma hipoteze, o ne galutiniu atsakymu.

    Alternatyvi versija – Antrojo pasaulinio karo bombos

    2024 metais tyrėjai Marcas Verlaque’as ir Charles’is-François Boudouresque’as pasiūlė kitą paaiškinimą: dalis ratų galėjo susidaryti dėl į jūrą mestų amerikiečių aviacinių bombų.

    Pasak šios versijos, 1943–1945 metais, kai prie Korsikos buvo amerikiečių aviacijos bazės, iš kovinių skrydžių virš Europos grįžtantys lėktuvai galėjo atsikratyti nepanaudotais sprogmenimis pakrančių vandenyse.

    Manoma, kad kai kurios struktūros galėjo atsirasti bombų kritimo ar sprogimų vietose, o vėliau būti „apgyvendintos“ jūrų organizmų. Tačiau ir ši teorija kol kas nėra galutinai patvirtinta.

    Kodėl siūloma šią vietą saugoti

    Nepriklausomai nuo to, kaip tiksliai susiformavo paslaptingi ratai, tyrimai rodo, kad teritorija yra vertinga ekosistema. Joje aptinkama daug jūrų organizmų, įskaitant retus koralus ir bestuburius.

    Viena didžiausių grėsmių šiems dariniams – laivyba. Didelių laivų inkarai gali pažeisti trapias kalkines struktūras, kurioms susiformuoti galėjo prireikti tūkstančių metų.

    Dalis objektų jau patenka į Cap Corse ir Agriate jūrinio gamtos parko teritoriją, tačiau mokslininkai mano, kad apsaugą reikėtų išplėsti ir į kitus plotus, kad ši neįprasta povandeninė aplinka būtų išsaugota.

  • Mįslė Viduržemio jūros dugne: rasta per 1 300 taisyklingų „ratų“, aiškėja jų kilmė

    Mįslė Viduržemio jūros dugne: rasta per 1 300 taisyklingų „ratų“, aiškėja jų kilmė

    Viduržemio jūros dugne, netoli Korsikos, mokslininkus jau ne vienerius metus glumina neįprastas vaizdas: daugiau nei 1 300 taisyklingų apskritų formacijų su tamsiu tašku per vidurį. Struktūros primena vienodas „žymes“, išsibarsčiusias kelių kvadratinių kilometrų plote.

    Šias formas pirmiausia padėjo pastebėti sonaro vaizdai – jais jūros dugną prieš maždaug 15 metų analizavo Christine Pergent-Martini vadovaujama tyrėjų grupė. Iš pradžių identifikuota tik kelios dešimtys ratų, tačiau vėliau paaiškėjo, kad jų – kur kas daugiau.

    Kaip rašo „National Geographic“, ratų sankaupa yra maždaug 105–125 metrų gylyje ir kiek daugiau nei už 20 kilometrų nuo Cap Corse kyšulio. Dėl tokio gylio ir vietos specifikos ilgą laiką trūko duomenų, kas iš tiesų sudaro šiuos objektus.

    Vėlesnės ekspedicijos leido priartėti prie atsakymo: paaiškėjo, kad tai ne paprastos įdubos smėlyje, o sudėtingos biologinės formacijos. Jos tapo ir svarbia buveine įvairiems jūrų organizmams, todėl tyrėjai akcentuoja, kad svarbu ne tik išsiaiškinti kilmę, bet ir apsaugoti šią teritoriją.

    Ką atskleidė nardymai ir mėginiai

    Tyrėjams priartėjus prie formacijų, paaiškėjo, kad kiekvieno „rato“ centre yra kupolas, sudarytas iš raudonųjų kalkinių dumblių (krasnorostų). Aplink jį matyti šviesesnių nuosėdų zona, o išorinis žiedas susiformavęs iš įvairių kalkinių darinių.

    Tarp jų minimi ir rodolitai – nedidelės, laisvai „keliaujančios“ kalkinės struktūros. Tokia sandara leidžia manyti, kad kalbama apie natūraliai susiklosčiusią ekosistemą, o ne atsitiktines geologines žymes.

    Ekspedicijų metu ten aptikta įvairių organizmų: kempinių, koralų, bestuburių, skirtingų žuvų rūšių. Tai sustiprina vertinimą, kad ši vieta – išskirtinai vertinga biologine prasme.

    Dvi teorijos: ledynmetis arba karo laikų bombos

    Viena iš hipotezių sieja formacijų pradžią su paskutiniu ledynmečio maksimumu – maždaug prieš 21 tūkstantį metų. 2020 metais iš centrinių dalių paimti mėginiai buvo datuoti radiokarbono metodu, ir seniausias tirtas materialas siejamas būtent su šiuo laikotarpiu.

    Tuomet jūros lygis buvo gerokai žemesnis nei dabar, todėl šis dugno ruožas buvo arčiau paviršiaus ir gaudavo daugiau saulės šviesos. Tokiomis sąlygomis raudonieji dumbliai galėjo augti intensyviau, o vėliau, kylant vandens lygiui, senosios kolonijos pamažu nyko.

    Pagal šią versiją, maždaug po 8 000 metų, jūros lygiui stabilizavusis, galėjo prasidėti antrasis kalkinių organizmų „statybos“ etapas: aplink centrinius likučius ir rodolitus palaipsniui kauptis medžiaga, formuojanti žiedus. Vis dėlto patys mokslininkai pabrėžia, kad tai tebėra hipotezė.

    2024 metais pasiūlytas ir visiškai kitoks paaiškinimas. Marc Verlaque ir Charles-François Boudouresque iškėlė prielaidą, kad dalis apskritų struktūrų gali būti susijusios su Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu – esą 1943–1945 metais amerikiečių lėktuvai, grįždami iš misijų virš Europos, netoli Korsikos galėjo į jūrą išmesti nepanaudotą amuniciją.

    Pagal šią versiją, dabartiniai „ratai“ galėjo susiformuoti buvusių sprogimų ar smūgių vietose, o vėliau jas kolonizavo jūrų organizmai. Tai reikštų antropogeninę, palyginti neseną kilmę, tačiau ir šis aiškinimas kol kas nėra galutinai patvirtintas.

    Kodėl formacijoms gali grėsti pavojus

    Nepriklausomai nuo to, kuri kilmės versija pasitvirtintų, ekspedicijos parodė, kad teritorija yra jautri. Viena didžiausių grėsmių įvardijama laivų veikla – didelių laivų inkarai gali pažeisti trapias kalkines struktūras, kurioms susiformuoti galėjo prireikti labai ilgo laiko.

    Dalis ratų jau patenka į Cap Corse ir Agriate jūrinio parko ribas, tačiau mokslininkai ragina apsvarstyti platesnę apsaugą ir likusioms vietoms. Jų teigimu, tai padėtų išsaugoti unikalią buveinę, kurios tikroji istorija dar tik aiškinama.

  • Napoleono sesuo Paulina: nuo skurdo Korsikoje iki Europos salonų ir skandalais apipinto gyvenimo

    Paulina Bonapartė gimė 1780 metų spalio 20 dieną Ajače, Korsikoje, ir buvo šeštas Letizijos Ramolino bei Karlo Bonaparto vaikas. Šeima priklausė smulkiajai Korsikos bajorijai, tačiau po tėvo mirties jų padėtis greitai pablogėjo, o kasdienybėje atsirado tikras nepriteklius.

    1793 metais, dėl politinių įtampų ir sukilimų Korsikoje, Bonapartai buvo priversti palikti salą. Žemyne jie atsidūrė Marselyje beveik be turto ir aiškių perspektyvų, o šeimos moterys, kaip liudija amžininkų pasakojimai, imdavosi ir sunkių buitinių darbų.

    Kaip Napoleono karjera pakeitė viską

    Situacija ėmė keistis Napoleono karjerai kylant: kuo labiau augo jo įtaka, tuo greičiau Bonapartai grįžo į politinį ir socialinį elitą. Paulina jauname amžiuje pateko į karininkų ir įtakingų pažinčių ratą, o tai Napoleono planams ne visada buvo patogu.

    1797 metais Milane Paulina ištekėjo už generolo Šarlio Leklerko, kuriuo Napoleonas pasitikėjo ir kurį laikė tinkamu pasirinkimu. 1798 metais porai gimė sūnus Dermidas, o šeimos gyvenimas, regis, įgavo stabilumo, bent jau išoriškai.

    Misija Karibuose ir gandai apie romanus

    1801 metais Leklerkas buvo išsiųstas į Sen Domingą atkurti Prancūzijos kontrolę kolonijoje, kur vyko sukilimas, o Paulina išvyko kartu su vyru ir sūnumi. Tropikų klimatas, ligos ir didžiuliai kariuomenės nuostoliai šią ekspediciją pavertė katastrofa, kurią istorikai sieja ir su geltonojo drugio protrūkiais.

    Kol vyko kovos, Paulina kolonijoje tapo ryškia socialinio gyvenimo figūra, o apie jos romanus sklandė gandai abiejose Atlanto pusėse. Tačiau kartu minima ir kita jos pusė: pasakojama, kad namuose įrengtame improvizuotame ligoninės skyriuje ji padėjo slaugant sergančiuosius, kai epidemijos šienavo žmones.

    1802 metais Leklerkas mirė nuo ligos, ir Paulina grįžo į Prancūziją, parsiveždama vyro palaikus bei paveldėtą turtą. Jauna našlė beveik iškart sugrįžo į Paryžiaus aukštuomenę, kur jos gyvenimas greitai vėl tapo nuolatinių apkalbų tema.

    Italija, Canovos Venera ir ištikimybė broliui

    Napoleonas, pavargęs nuo sesers skandalų, siekė ją atitolinti nuo Paryžiaus ir 1803 metais ištekino už italų aristokrato Camillo Borghese, Sulmonos kunigaikščio. Ši santuoka turėjo ir politinį atspalvį, nes Bonapartų dinastijai buvo svarbūs ryšiai Italijoje, tačiau Paulinai gyvenimas ten laimės neatnešė.

    1804 metais po staigios ligos mirė vienintelis jos vaikas Dermidas, o Paulina, kaip rašė to meto aplinka, dar labiau paniro į prabangą, ryškius romanus ir įvaizdžio kūrimą. Napoleonas ją barė laiškais, ragindamas laikytis dinastijos statuso, tačiau moraliniai pamokymai retai keitė jos elgesį.

    Italijoje Paulina priartėjo prie meno pasaulio, o jos vardas amžiams susietas su skulptoriumi Antonio Canova. Jis pavaizdavo ją kaip Venerą Nugalėtoją, o pusiau nuoga, idealizuota figūra sukėlė sensaciją, nes modeliu tapo ypač aukšto rango moteris.

    Vėlesniais metais, Napoleono įtakai blėstant, Paulina parodė netikėtą ištikimybę: ji pardavinėjo turtą ir vyko pas brolį į Elbą, būdama vienintelė iš artimiausiųjų, kuri aktyviai stojo jo pusėn. Po Vaterlo Paulina apsigyveno Romoje, o šaltiniai mini, kad jai padėjo popiežiaus Pijaus VII globa ir tarpininkavimas.

    1825 metų birželio 9 dieną Paulina Bonapartė mirė Florencijoje, būdama 44 metų. Istorijoje ji liko kaip prieštaringa figūra: vieniems – drąsi, savarankiška ir savo laiką pranokusi moteris, kitiems – skandalų, prabangos ir politinės dinastijos šešėlių simbolis.