Viduržemio jūros dugne, netoli Korsikos, mokslininkus jau ne vienerius metus glumina neįprastas vaizdas: daugiau nei 1 300 taisyklingų apskritų formacijų su tamsiu tašku per vidurį. Struktūros primena vienodas „žymes“, išsibarsčiusias kelių kvadratinių kilometrų plote.
Šias formas pirmiausia padėjo pastebėti sonaro vaizdai – jais jūros dugną prieš maždaug 15 metų analizavo Christine Pergent-Martini vadovaujama tyrėjų grupė. Iš pradžių identifikuota tik kelios dešimtys ratų, tačiau vėliau paaiškėjo, kad jų – kur kas daugiau.
Kaip rašo „National Geographic“, ratų sankaupa yra maždaug 105–125 metrų gylyje ir kiek daugiau nei už 20 kilometrų nuo Cap Corse kyšulio. Dėl tokio gylio ir vietos specifikos ilgą laiką trūko duomenų, kas iš tiesų sudaro šiuos objektus.
Vėlesnės ekspedicijos leido priartėti prie atsakymo: paaiškėjo, kad tai ne paprastos įdubos smėlyje, o sudėtingos biologinės formacijos. Jos tapo ir svarbia buveine įvairiems jūrų organizmams, todėl tyrėjai akcentuoja, kad svarbu ne tik išsiaiškinti kilmę, bet ir apsaugoti šią teritoriją.
Ką atskleidė nardymai ir mėginiai
Tyrėjams priartėjus prie formacijų, paaiškėjo, kad kiekvieno „rato“ centre yra kupolas, sudarytas iš raudonųjų kalkinių dumblių (krasnorostų). Aplink jį matyti šviesesnių nuosėdų zona, o išorinis žiedas susiformavęs iš įvairių kalkinių darinių.
Tarp jų minimi ir rodolitai – nedidelės, laisvai „keliaujančios“ kalkinės struktūros. Tokia sandara leidžia manyti, kad kalbama apie natūraliai susiklosčiusią ekosistemą, o ne atsitiktines geologines žymes.
Ekspedicijų metu ten aptikta įvairių organizmų: kempinių, koralų, bestuburių, skirtingų žuvų rūšių. Tai sustiprina vertinimą, kad ši vieta – išskirtinai vertinga biologine prasme.
Dvi teorijos: ledynmetis arba karo laikų bombos
Viena iš hipotezių sieja formacijų pradžią su paskutiniu ledynmečio maksimumu – maždaug prieš 21 tūkstantį metų. 2020 metais iš centrinių dalių paimti mėginiai buvo datuoti radiokarbono metodu, ir seniausias tirtas materialas siejamas būtent su šiuo laikotarpiu.
Tuomet jūros lygis buvo gerokai žemesnis nei dabar, todėl šis dugno ruožas buvo arčiau paviršiaus ir gaudavo daugiau saulės šviesos. Tokiomis sąlygomis raudonieji dumbliai galėjo augti intensyviau, o vėliau, kylant vandens lygiui, senosios kolonijos pamažu nyko.
Pagal šią versiją, maždaug po 8 000 metų, jūros lygiui stabilizavusis, galėjo prasidėti antrasis kalkinių organizmų „statybos“ etapas: aplink centrinius likučius ir rodolitus palaipsniui kauptis medžiaga, formuojanti žiedus. Vis dėlto patys mokslininkai pabrėžia, kad tai tebėra hipotezė.
2024 metais pasiūlytas ir visiškai kitoks paaiškinimas. Marc Verlaque ir Charles-François Boudouresque iškėlė prielaidą, kad dalis apskritų struktūrų gali būti susijusios su Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu – esą 1943–1945 metais amerikiečių lėktuvai, grįždami iš misijų virš Europos, netoli Korsikos galėjo į jūrą išmesti nepanaudotą amuniciją.
Pagal šią versiją, dabartiniai „ratai“ galėjo susiformuoti buvusių sprogimų ar smūgių vietose, o vėliau jas kolonizavo jūrų organizmai. Tai reikštų antropogeninę, palyginti neseną kilmę, tačiau ir šis aiškinimas kol kas nėra galutinai patvirtintas.
Kodėl formacijoms gali grėsti pavojus
Nepriklausomai nuo to, kuri kilmės versija pasitvirtintų, ekspedicijos parodė, kad teritorija yra jautri. Viena didžiausių grėsmių įvardijama laivų veikla – didelių laivų inkarai gali pažeisti trapias kalkines struktūras, kurioms susiformuoti galėjo prireikti labai ilgo laiko.
Dalis ratų jau patenka į Cap Corse ir Agriate jūrinio parko ribas, tačiau mokslininkai ragina apsvarstyti platesnę apsaugą ir likusioms vietoms. Jų teigimu, tai padėtų išsaugoti unikalią buveinę, kurios tikroji istorija dar tik aiškinama.
Leave a Reply