Tag: Kosminės šiukšlės

  • Orbita sparčiai pildosi šiukšlėmis: JAV griežtina taisykles, bet prasidėjo kova dėl įgaliojimų

    Orbita sparčiai pildosi šiukšlėmis: JAV griežtina taisykles, bet prasidėjo kova dėl įgaliojimų

    Orbitą užtvindė objektai

    Žemės orbita sparčiai tankėja: pastaraisiais metais augo tiek veikiančių palydovų, tiek nebevaldomų objektų skaičius, todėl didėja ir susidūrimų rizika. Daugiausia eismo vyksta žemojoje Žemės orbitoje, kur skrieja ryšio ir stebėjimo palydovai, taip pat Tarptautinė kosminė stotis.

    Kuo daugiau aparatų vienoje zonoje, tuo dažniau tenka vertinti pavojingus prasilenkimus ir planuoti vengimo manevrus. Specialistai pabrėžia, kad net nedidelė nuolauža, judanti orbitiniais greičiais, gali padaryti kritinės žalos palydovui ar įgulai skirtais objektams.

    Šiukšlių problema ir Kesslerio scenarijus

    Kosminių šiukšlių problemą gilina ne tik seni palydovai, bet ir raketų pakopos bei susidūrimų ar bandymų metu atsiradusios skeveldros. Vienas ryškiausių istorinių pavyzdžių įvyko 2009 metais, kai susidūrus dviem palydovams susidarė tūkstančiai naujų fragmentų, apsunkinusių stebėseną.

    Mokslininkai ne kartą įspėjo apie vadinamąjį Kesslerio sindromą, kai susidūrimai sukelia grandininę reakciją ir nuolaužų daugėja eksponentiškai. Toks scenarijus galėtų smarkiai apriboti būsimą kosminę veiklą, nes tam tikros orbitos taptų per daug pavojingos.

    FCC siūlo daugiau skaidrumo

    Reaguodama į augančią riziką, JAV Federalinė ryšių komisija (FCC) patvirtino taisyklių paketą, kuriuo siekiama, kad palydovų operatoriai dalintųsi tikslesniais ir dažniau atnaujinamais sekimo duomenimis. Idėja paprasta: kuo geresnė situacijos orbitoje „nuotrauka“, tuo tiksliau galima prognozuoti pavojingus priartėjimus ir laiku organizuoti manevrus.

    Iki šiol viena iš kliūčių buvo nevienodas duomenų prieinamumas: dalis informacijos laikyta komercine paslaptimi, o skirtingos stebėjimo sistemos turi spragų. Dėl to rizikos vertinimai ne visuomet būdavo pakankamai tikslūs, ypač kai vienu metu reikia sekti didelius objektų kiekius.

    Ginčas Vašingtone dėl atsakomybės

    Vis dėlto FCC sprendimas sukėlė politinę ir institucinę trintį. JAV Kongrese dalis įstatymų leidėjų pareiškė, kad komisijos mandatas pirmiausia susijęs su ryšiais, o ne su kosminės saugos reguliavimu, todėl ragino sprendimus pristabdyti.

    Diskusijų centre atsidūrė klausimas, kas turėtų būti pagrindinė institucija, koordinuojanti civilinės kosminės veiklos saugą ir duomenų standartus: FCC ar JAV Prekybos departamentas. Šis neapibrėžtumas, anot pramonės atstovų, gali vilkinti sprendimus, kai orbitos apkrova didėja itin sparčiai.

    „Dabar esame pilkojoje zonoje, bet laukti dar penkerius metus negalime“, – sakė Satellite Industry Association vadovas Tom Stroup.

    „Orbitinės šiukšlės blogina aplinką visai būsimai kosminei veiklai, todėl taisyklės, kurias diegiame, turi reikšmę“, – sakė buvusi FCC pirmininkė Jessica Rosenworcel.

    Reguliavimo pokyčius palankiai įvertino ir dalis privačių stebėsenos paslaugų teikėjų, pabrėžiančių, kad orbita yra bendra erdvė, o vieno operatoriaus klaidos padariniai gali paliesti visus. Kartu primenama, kad tarptautinės rekomendacijos dėl kosmoso „higienos“ ne visada realiai įgyvendinamos, todėl vien gairių gali nepakakti.

    FCC paketą sudaro ir platesnės licencijavimo procedūrų reformos, orientuotos į greitesnį leidimų išdavimą ir aiškesnius reikalavimus augančiam palydovų verslui. Pastarąjį dešimtmetį rinką pakeitė megakonsteliacijos, kurias vysto tokios bendrovės kaip „SpaceX“, „OneWeb“ ir „Amazon“, todėl senos taisyklės, kurtos laikais, kai kasmet paleidžiama vos keli objektai, tampa nebeatitinkančios realybės.

  • „SpaceX“ pripažino: per pusmetį iš orbitos „Starlink“ pašalino 260 palydovų – kas vyksta?

    „SpaceX“ pripažino: per pusmetį iš orbitos „Starlink“ pašalino 260 palydovų – kas vyksta?

    „SpaceX“ pateiktoje ataskaitoje JAV Federalinei ryšių komisijai (FCC) paaiškėjo, kad per šešis mėnesius bendrovė iš orbitos sąmoningai pašalino 260 „Starlink“ palydovų. Dalis jų buvo pirmos kartos, dalis – didesni antros kartos aparatai, o tokios operacijos yra planuota megakonstelacijos eksploatacijos dalis.

    Ataskaitoje nurodoma, kad nuo 2025 metų gruodžio iki 2026 metų gegužės iš orbitos buvo nuleisti 176 pirmos kartos ir 84 antros kartos „Starlink“ palydovai. Nors skaičius atrodo didelis, „SpaceX“ jau anksčiau buvo vykdžiusi dar platesnes deorbitavimo kampanijas, kai nustatydavo technines rizikas ar patikimumo problemas.

    Kodėl palydovai nuleidžiami?

    Palydovų deorbitavimas paprastai reiškia, kad aparatas paseno, pradėjo gesti, prarado manevravimo galimybes arba neatitinka atnaujintų tinklo reikalavimų. „Starlink“ tinklas nuolat keičiamas, todėl senesnės kartos palydovai palaipsniui keičiami naujesniais, efektyvesniais ir didesnės talpos modeliais.

    „SpaceX“ 2024 metais buvo identifikavusi rimtesnę ankstyvųjų „Starlink“ palydovų problemą, didinusią gedimų tikimybę. Tuomet bendrovė ėmėsi spartesnio rizikingų vienetų šalinimo, kad sumažintų nekontroliuojamo kritimo ir kosminių šiukšlių susidarymo tikimybę.

    Kaip užtikrinamas saugumas?

    Deorbitavimo metu palydovai nukreipiami taip, kad į Žemės atmosferą įskristų kontroliuojamai ir didžiąja dalimi sudegtų. Tokios trajektorijos paprastai planuojamos virš vandenynų ir atokiau nuo intensyvaus oro eismo, kad būtų minimalizuota rizika žmonėms bei infrastruktūrai.

    „SpaceX“ pripažįsta, kad kai kurios detalės dėl aukštos lydymosi temperatūros gali nevisiškai sudegti ir pasiekti paviršių mažais fragmentais. Pavyzdžiui, antros kartos „Starlink“ palydovuose naudojamos medžiagos saulės elementuose gali padidinti tikimybę, kad nedidelė dalis masės išliks, tačiau bendrovė teigia stebinti skrydį iki maždaug 125 kilometrų aukščio ir valdyti procesą, kad poveikis būtų kuo mažesnis.

    Ką tai sako apie „Starlink“ mastą?

    „Starlink“ tapo didžiausia aktyvių palydovų sistema pasaulyje: „SpaceX“ jau yra paleidusi apie 11 000 palydovų, o aktyvių vienetų skaičius viršija 9 500. Toks mastas reiškia ir neišvengiamą nuolatinę rotaciją, nes dalis palydovų natūraliai pasiekia eksploatacijos pabaigą, o dalis išimama anksčiau dėl patikimumo ar saugumo sumetimų.

    Tuo pat metu bendrovė siekia sparčiai plėsti tinklą: FCC dokumentuose yra minėti planai dėl dar didesnės apimties ateities kartos palydovų. Didėjant aparatų masei ir skaičiui, vis daugiau dėmesio skiriama kontroliuojamam deorbitavimui, kosminių šiukšlių prevencijai ir skaidrumui reguliuotojams.

  • Mokslininkai perspėja: 1,7 mln. palydovų gali praskaidrinti nakties dangų ir trikdyti astronomiją

    Mokslininkai perspėja: 1,7 mln. palydovų gali praskaidrinti nakties dangų ir trikdyti astronomiją

    Į orbitą veržiasi megažvaigždynai

    Europos pietinė observatorija perspėja, kad planai per artimiausius metus į Žemės orbitą iškelti iki 1 700 000 palydovų gali turėti itin neigiamų pasekmių astronomijai. Naujas tyrimas skaičiuoja, kaip dideli ir ryškūs palydovų žvaigždynai didintų dangaus šviesumą ir apsunkintų antžeminių teleskopų darbą.

    Šiuo metu orbitoje jau yra apie 14 000 palydovų, o jų skaičius pastaraisiais metais smarkiai augo dėl komercinių ryšio projektų. Tačiau, mokslininkų teigimu, dabar matomas augimas tėra pradžia, jei reguliuotojai leis įgyvendinti ambicingiausius planus.

    Kodėl palydovai trukdo stebėjimams

    Pagrindinė problema astronomams yra ryškūs palydovų pėdsakai dangaus nuotraukose: palydovui kertant stebimą lauką, jis palieka šviesią juostą, kuri gali sugadinti kadrą ir uždengti silpnus tolimų objektų signalus. Didėjant palydovų skaičiui, tokių pėdsakų tikimybė auga, o dalis stebėjimų tampa mažiau patikimi arba visai netinkami.

    ESO astronomas Olivier Hainaut, vadovavęs tyrimui, pabrėžė, kad dabartinis poveikis dar yra valdomas, tačiau planuojamas šuolis iki 1 700 000 palydovų reikštų kokybinį lūžį.

    „Kai palydovas kerta stebimą vaizdą, jis palieka ryškų pėdsaką ir užgožia tai, kas yra už jo“, – sakė Olivier Hainaut.

    „Pastaraisiais metais tai vyksta, bet dar galima su tuo susitvarkyti. Tačiau jei nuo 14 000 pereisime prie 1 700 000, problemos taps labai rimtos“, – pridūrė jis.

    Ryškesnis dangus ir poveikis aplinkai

    Tyrime išskiriamas ir projektas „Reflect Orbital“, kuriuo siekiama į orbitą kelti didelius palydovus su veidrodžiais, galinčiais nukreipti saulės šviesą į Žemę ir taip suteikti apšvietimą naktį. ESO vertinimu, net ir tada, kai veidrodžiai nėra nukreipti į stebėtoją, sklaida gali padaryti tokius objektus itin ryškius, o tai reikštų papildomą šviesos taršą.

    Mokslininkai nurodo, kad ryškūs palydovų žvaigždynai gali paveikti ne tik profesionalią astronomiją. Didėjanti dirbtinė dangaus šviesa siejama su poveikiu žmogaus ir gyvūnų biologiniams ritmams bei ekosistemoms, o kosminių paleidimų mastas kelia klausimų dėl energijos sąnaudų ir aplinkos pėdsako.

    Be to, didžiulė palydovų koncentracija didina ir susidūrimų riziką, o tai gali skatinti kosminių šiukšlių grandininę reakciją, dar vadinamą Keslerio sindromu. Tokiu atveju naujų susidūrimų sukeliamų nuolaužų daugėjimas galėtų apsunkinti saugų naudojimąsi tam tikromis orbitomis.

    ESO ir partneriai ragina svarstyti ribą, kuri leistų išsaugoti mokslinių stebėjimų galimybes, ir siūlo siekti, kad orbitoje būtų ne daugiau kaip 100 000 palydovų. Taip pat akcentuojama, kad palydovai turėtų būti projektuojami taip, kad būtų kuo mažiau matomi plika akimi ir mažiau ryškintų nakties dangų.

    Sprendimai dėl dalies didžiausių projektų priklauso reguliuotojams, tarp jų ir JAV Federalinei ryšių komisijai. ESO teigimu, būtent reguliavimo institucijos dabar turės įvertinti, kaip suderinti komercinius planus su mokslo, aplinkos ir visuomenės interesu išsaugoti tamsų dangų.

  • Prie Žemės aptiktas keistas dirbtinis objektas 1998 KY26: į jį nukreipta „Hayabusa2“ misija

    Pastaraisiais metais daugėja pranešimų apie mažus, greitai besisukančius kūnus, kurie trumpam priartėja prie Žemės. Vienas tokių objektų, kataloge žymimas kaip 1998 KY26, išsiskiria ryškumu ir sukimosi dinamika, todėl dalis tyrėjų svarsto, ar tai gali būti technogeninės kilmės kūnas.

    Objektas buvo pastebėtas naudojant Europos pietinės observatorijos instrumentus, įskaitant Very Large Telescope (VLT), o pradiniai matavimai rodo, kad jo skersmuo gali siekti apie 11 metrų. Stebėjimai taip pat fiksavo greitą sukimąsi ir didesnį nei įprasta atspindį, kas nėra dažnas požymis natūraliems, porėtiems nuolaužiniams asteroidams.

    Naujesnėje mokslinėje analizėje iškelta hipotezė, kad dalį neįprastų požymių galima aiškinti tuo, jog tai gali būti žmogaus sukurtas objektas. Kaip vienas galimų paaiškinimų minimas Sovietų Sąjungos zondas „Fobos-1“, paleistas 1988 metais į Marso palydovo Fobo tyrimų misiją, bet netrukus praradęs ryšį.

    „Šiuo metu tai tėra hipotezė, kuri remiasi orbitų ir fizinių savybių sutapimais, o ne galutiniu patvirtinimu“, – sakė astronomas Avi Loebas.

    Tyrėjai akcentuoja, kad 1998 KY26 judėjimo parametrai ir padėtis kai kuriais vertinimais gali būti artimi scenarijui, kai senas zondas ilgainiui atsiduria panašioje orbitoje kaip stebimas kūnas. Vis dėlto tokie sutapimai dar nereiškia tapatumo, nes mažų kūnų orbitos gali kisti dėl Saulės spinduliuotės slėgio, šiluminio Jarkovskio efekto ir kitų veiksnių.

    Papildomos užuominos siejamos su šviesio kitimu: ryškumo svyravimai, fiksuojami žemės teleskopais, gali rodyti pailgą formą arba netaisyklingą paviršių. Be to, jeigu objektas iš tiesų yra vientisesnis ir tvirtesnis nei tipinis „nuolaužų krūvos“ tipo asteroidas, jis gali išlikti stabilus net ir greitai sukdamasis.

    Galutinio atsakymo tikimasi sulaukti tik atlikus detalesnius artimo praskridimo ar tiesioginio tyrimo stebėjimus. Pranešama, kad Japonijos zondas „Hayabusa2“, anksčiau sėkmingai pargabenęs mėginių iš asteroido Ryugu, yra susiejamas su būsima šio objekto tyrimų programa, o atvykimas prie tikslo siejamas su 2031 metais.

    Toks tyrimas svarbus ne vien dėl smalsumo. Artimos Žemei orbitos objektų katalogavimas ir jų fizinių savybių supratimas tiesiogiai siejasi su planetinės gynybos uždaviniais, o taip pat padeda geriau atskirti natūralius kūnus nuo kosminių šiukšlių ar senų aparatų fragmentų, kurių aplink Žemę ir Saulę daugėja.

  • Į Mėnulį rėšis „SpaceX“ „Falcon 9“ pakopa: mokslininkas įvardijo datą ir vietą

    Į Mėnulį rėšis „SpaceX“ „Falcon 9“ pakopa: mokslininkas įvardijo datą ir vietą

    Mėnulis nuolat patiria kosminių kūnų smūgius, tačiau šįkart objektas bus žemiškos kilmės. Nepriklausomas astronomas Billas Gray’us skelbia, kad panaudota „SpaceX“ raketos „Falcon 9“ antroji pakopa 2026 metų rugpjūčio 5 dieną turėtų atsitrenkti į Mėnulio paviršių.

    Jo vertinimu, smūgis įvyks apie 06:44 pasauliniu koordinuotu laiku ir greitis gali siekti maždaug septynis kartus didesnį už garso greitį. Prognozuojama vieta siejama su Einšteino kraterio apylinkėmis, netoli ribos tarp matomosios ir nematomosios Mėnulio pusių.

    Kas tai per objektas?

    Kalbama apie „Falcon 9“ viršutinę pakopą, kuri po naudingosios apkrovos atskyrimo neliko kontroliuojamai sugrąžinta į atmosferą. „Falcon 9“ yra iš dalies pakartotinai naudojama raketa: pirmoji pakopa dažnai grįžta ir nutupia, o antroji paprastai lieka orbitoje.

    Anot B. Gray’aus, ši konkreti pakopa po 2025 metų sausį įvykdyto paleidimo liko pailgoje orbitoje aplink Žemę. Per vieną apsisukimą ji užtrunka apie 26 dienas, o trajektorija periodiškai priartėja prie Mėnulio orbitos srities, todėl laikui bėgant susidaro reali susidūrimo tikimybė.

    Kodėl prognozuoti sudėtinga?

    Nors pagrindines orbitos tendencijas lemia Žemės, Mėnulio, Saulės ir kitų planetų gravitacija, papildomą įtaką daro Saulės spinduliuotės slėgis. Ši jėga nedidelė, bet ilgainiui gali pastebimai pakeisti trajektoriją, ypač kai objektas sukasi ir nevienodai atspindi šviesą.

    „Kosminių šiukšlių judėjimas dažniausiai yra prognozuojamas, tačiau Saulės spinduliuotės slėgis per laiką gali pridėti netikėtumo“, – sakė Billas Gray’us.

    Ar tai pavojinga ir ką tai sako apie problemą?

    Tiesioginės grėsmės žmonėms šis smūgis nekels, nes Mėnulyje nėra gyventojų, o kritimas vyks toli nuo bet kokios vykdomos veiklos. Vis dėlto incidentas išryškina augančią kosminių šiukšlių problemą ir tai, kad viršutinių pakopų „palikimas likimo valiai“ ilgainiui sukuria neplanuotų susidūrimų riziką.

    Pastaraisiais dešimtmečiais Mėnulyje būta ir tyčinių smūgių, vykdytų moksliniais tikslais, pavyzdžiui, kai NASA misija LCROSS 2009 metais sukėlė dulkių debesį ir padėjo patvirtinti vandens ledo pėdsakus šešėliuotuose krateriuose. 2022 metais taip pat fiksuotas nevaldomas raketos pakopos smūgis, po kurio Mėnulio orbitoje esantys aparatai užfiksavo naują kraterį.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad didėjant paleidimų skaičiui vis svarbesni tampa aiškūs tarptautiniai principai, kaip valdyti raketų pakopų „gyvenimo pabaigą“. Vienas praktiškų sprendimų, apie kurį kalba ir B. Gray’us, yra viršutines pakopas nukreipti į tokias trajektorijas, kad jos paliktų Žemės ir Mėnulio aplinką ir nebekeltų susidūrimo rizikos artimiausiu laikotarpiu.