Tag: Kraujas

  • Ne tik raudonas: kodėl kai kurių gyvūnų kraujas būna mėlynas, žalias ar net baltas

    Žmogaus kraujas mums pažįstamas kaip raudonas, tačiau gyvūnų pasaulyje tai – ne taisyklė. Kai kurių rūšių kraujas būna mėlynas ar violetinis, kitų – žalsvai geltonas, o yra ir stuburinių, kurių kraujas atrodo beveik baltas.

    Skirtingus atspalvius lemia tai, kokias medžiagas organizmas naudoja deguoniui pernešti – arba ar apskritai naudoja. Apie šias evoliucijos „alternatyvas“ pasakojama „Knowable Magazine“ apžvalgoje, paremtoje mokslininkų įžvalgomis.

    Žinduoliams ir daugeliui kitų stuburinių raudoną spalvą suteikia hemoglobinas – baltymas, kurio sudėtyje yra geležies atomų. Būtent jie, prisijungę deguonį, kraują nudažo ryškiau, o deguonies mažėjant atspalvis tampa tamsesnis.

    Tačiau dalis gyvūnų naudoja kitus baltymus, kitus cheminius elementus arba kraujyje sukaupia pigmentų, kurie užgožia įprastą raudonį. Šie skirtumai nėra vien keistenybė – jie rodo, kaip skirtingomis sąlygomis (pavyzdžiui, šaltame vandenyne ar dideliame aukštyje) evoliucija randa skirtingus sprendimus.

    Mėlynas ir violetinis kraujas

    Vandenynų gyventojams, pavyzdžiui, aštuonkojams ir kalmarams, taip pat kai kuriems vėžiagyviams (krevetėms, krabams), deguonį perneša ne hemoglobinas, o hemocianinas. Šis baltymas vietoje geležies naudoja varį – būtent dėl to, prisijungus deguoniui, kraujas įgauna melsvą atspalvį.

    Hemocianinas deguonį prisijungia ne taip efektyviai kaip hemoglobinas, tačiau, kaip nurodoma, ypač gerai veikia šaltame vandenyje, pavyzdžiui, gelmėse. Be to, tyrimai leidžia manyti, kad kai kuriems gyvūnams šis baltymas gali būti svarbus ir imunitetui, pavyzdžiui, prisidedant prie žaizdų gijimo.

    Violetinis kraujas taip pat pasitaiko, bet ne dėl hemocianino. Kai kurie jūriniai organizmai, pavyzdžiui, į moliuskus panašūs brachiopodai ar jūros dugne gyvenanti vadinamoji „žemės riešuto“ kirmėlė, naudoja kitą deguonį pernešantį pigmentą – hemerytriną, kuris yra geležies turintis ir natūraliai violetinės spalvos.

    Žalsvai geltonas ir „tikrai žalias“ kraujas

    Kai kurie jūriniai bestuburiai, vadinami jūros švirkštėmis (ascidijomis), gali turėti žalsvai geltoną kraują. Tiksli spalvos kilmė nėra iki galo vienareikšmiškai nustatyta – viena iš aptariamų versijų siejama su vanadžiu, kurį šie gyvūnai linkę kaupti kraujyje.

    Kita hipotezė aiškina, kad atspalviui įtakos gali turėti mityba: metabolizuodami jūrinį fitoplanktoną, šie gyvūnai gali sukurti karotenoidų – geltonų, oranžinių ar raudonų pigmentų.

    Tuo metu kai kurių Naujosios Gvinėjos driežų kraujas atrodo ryškiai žalias, nors jie, kaip ir kiti stuburiniai, turi hemoglobiną. Skirtumą sukuria biliverdinas – natūraliai žalias pigmentas, susidarantis ardant hemoglobiną (žmonėms didesnė jo koncentracija siejama su gelta).

    Dauguma stuburinių biliverdiną toliau paverčia kitais junginiais, tačiau šie driežai, kaip rašoma, pigmentą kaupina taip gausiai, kad žalia spalva nustelbia hemoglobino raudonį kraujyje ir audiniuose.

    Baltas kraujas ir „be hemoglobino“ gyvenantys stuburiniai

    Ypatingas atvejis – Antarktidos juodpelekių ledžuvių (Channichthyidae) šeima. Tai vieninteliai žinomi stuburiniai, kurie negamina hemoglobino ir neturi raudonųjų kraujo kūnelių, todėl jų kraujas yra pieno baltumo, beveik permatomas.

    Vietoje deguonį pernešančio baltymo šios žuvys remiasi tuo, kad deguonis tiesiog ištirpsta kraujyje. Tam padeda ir fiziologinės ypatybės – didesnės širdys bei kapiliarai, galintys pernešti didesnį kraujo kiekį.

    Apžvalgoje minima, kad nagrinėjant šių žuvų genomus siekiama suprasti, kodėl iš DNR dingo genai, susiję su hemoglobino gamyba. Tačiau vis dar neaišku, kas įvyko pirmiau – raudonųjų kraujo kūnelių praradimas ar hemoglobino netekimas – ir kas tiksliai paskatino tokį evoliucinį posūkį.

    Evoliucija „užveda“ hemoglobiną į aukštumas

    Kraujo įvairovė neapsiriboja vien spalva. Gyvūnams, gyvenantiems dideliame aukštyje, tenka prisitaikyti prie mažesnio deguonies kiekio, todėl kai kurių rūšių hemoglobinas evoliuciškai pakito taip, kad deguonį prisijungia tvirčiau.

    Kaip pavyzdys minimos elninės pelės, galinčios gyventi net iki 14 000 pėdų aukštyje, taip pat Andų kolibriai ir aukštikalnių varlės, kurių hemoglobine nustatyti panašūs prisitaikymai. Vis dėlto tokie patobulinimai turi kainą: tvirčiau laikomas deguonis gali sunkiau atsiskirti ir patekti į audinius.

    Apžvalgoje pabrėžiama, kad tokie prisitaikymai gali būti svarbūs ir žmogaus sveikatai – pavyzdžiui, suprasti, kaip organizmai įveikia deguonies trūkumą. Tyrėjų teigimu, kai kurios įžvalgos ateityje galėtų įkvėpti idėjų gydant hipoksijos sukeltas būkles ar ieškant naujų sprendimų su mažakraujyste susijusioms problemoms.

  • Šokiruojantis tyrimas: PFAS „amžinieji chemikalai“ aptikti beveik visų žmonių kraujyje

    Šokiruojantis tyrimas: PFAS „amžinieji chemikalai“ aptikti beveik visų žmonių kraujyje

    PFAS pėdsakai – beveik kiekviename mėginyje

    JAV atliktas didelės apimties tyrimas parodė, kad vadinamieji amžinieji chemikalai PFAS aptinkami beveik visų tirtų žmonių kraujyje. Iš 10 566 serumo ir plazmos mėginių šios medžiagos buvo nustatytos 98,8 proc. atvejų.

    Tyrimo duomenys gauti iš toksikologinių tyrimų laboratorijai NMS Labs Pensilvanijoje pateiktų mėginių, kuriuose buvo ieškoma dažniausiai tiriamų PFAS junginių. Tyrėjai pabrėžia, kad tai realaus gyvenimo pjūvis, rodantis, jog PFAS poveikis dažniausiai nėra pavienis.

    Kodėl jie vadinami amžinaisiais

    PFAS yra plati žmogaus sukurtų perfluoralkilinių ir polifluoralkilinių medžiagų grupė, kuri dėl labai atsparių cheminių ryšių aplinkoje skyla itin lėtai. Dėl šios priežasties jos gali kauptis vandenyje, dirvožemyje, maisto grandinėje ir žmogaus organizme.

    Šios medžiagos dešimtmečiais naudotos įvairiose pramonės šakose, nes suteikia gaminiams atsparumą riebalams, vandeniui ir karščiui. PFAS gali būti siejamos su nepridegančiomis dangomis, dalimi tekstilės ir baldų apdorojimo sprendimų, tam tikromis pakuotėmis, putomis gaisrams gesinti ir kitais produktais.

    Dažniausiai aptinkami – ir beveik visada kartu

    Tyrėjai nustatė, kad vien tik vienas PFAS junginys aptiktas vos 0,18 proc. mėginių, o didžioji dalis mėginių turėjo kelių PFAS mišinį. Tokia „kokteilio“ situacija, mokslininkų teigimu, yra esminė vertinant galimą poveikį sveikatai.

    Vienas dažniausių junginių buvo PFHxS, aptiktas 97,9 proc. mėginių. Šis junginys siejamas su potencialiu poveikiu kepenims ir imuninei sistemai, todėl dalyje valstybių jo naudojimas ribojamas, tačiau dėl ilgo išlikimo aplinkoje ankstesnė tarša gali išlikti dar ilgai.

    „Šis didelis duomenų rinkinys parodo realią situaciją, kaip keli PFAS dažnai pasitaiko kartu žmonių organizme“, – sakė toksikologė Laura Labay.

    „Vertinant biologinį poveikį būtina analizuoti cheminių medžiagų mišinius, nes galimos suminės, sustiprinančios ar viena kitą slopinančios sąveikos“, – teigiama tyrimo autorių išvadose.

    Ką svarbu žinoti apie riziką ir ribas

    Tyrimas fiksavo ne PFAS koncentracijas, o aptikimo faktą, tad jis neatsako į klausimą, kokie lygiai konkrečiam žmogui yra pavojingi. Be to, tyrėjai daugiausia rėmėsi 13 dažniausiai tiriamų PFAS junginių panelėmis, todėl bendras PFAS „krūvis“ gali būti didesnis.

    Mokslinėje literatūroje PFAS siejami su įvairiais galimais sveikatos sutrikimais, tačiau ne visais atvejais yra aiškiai įrodytas priežastinis ryšys. Dalis įrodymų ateina iš stebėjimo tyrimų, taip pat ląstelių ir gyvūnų modelių, o vertinant žmonių sveikatą daug lemia poveikio trukmė, dozė ir konkrečių junginių mišinys.

    Reguliuotojai pastaraisiais metais vis aktyviau griežtina reikalavimus PFAS naudojimui ir taršos kontrolei, o mokslas ieško efektyvesnių šalinimo technologijų. Vis dėlto didžiausias iššūkis išlieka tai, kad PFAS jau yra plačiai paplitę, o jų pakeitimas saugesnėmis alternatyvomis reikalauja laiko ir patikimų duomenų.