Nors Kristupo Kolumbo 1492 metų kelionė dažnai laikoma Amerikos „atradimu“, vis daugiau duomenų rodo, kad žemynai iki ispanų atvykimo nebuvo visiškai atskirti nuo likusio pasaulio.
Apie tai pasakoja istorinis pasakojimas, kuriame dėmesys sutelkiamas į tris kryptis: vikingų judėjimą per Atlantą, ryšius per Beringo sąsiaurį ir polineziečių keliones Ramiajame vandenyne.
Svarbiausia mintis – kontaktai galėjo vykti „pakraščiuose“: ne kaip nuolatinė masinė migracija, o kaip reti reisai, sezoninės stovyklos, mainų grandinės ir technologijų sklaida.
Toks vaizdas keičia įprastą pasakojimą: Kolumbo kelionės reikšmė siejama ne tiek su pirmuoju kontaktu, kiek su tuo, kad po jos Amerika buvo įtraukta į Vakarų Europos imperijų ir centralizuotų pasaulinių prekybos tinklų sistemą.
Vikingų pėdsakai Šiaurės Amerikoje
Gerai žinoma, kad skandinavų jūrininkai iš Grenlandijos pasiekė Šiaurės Amerikos žemyną. Plėtra į Islandiją ir Grenlandiją vertinama nevienareikšmiškai, tačiau dėl kai kurių atraminių faktų sutariama.
Tekste minimas ir Leifas Eriksonas, siejamas su vikingų žygiais į vakarus. Ilgą laiką šie pasakojimai buvo laikomi daugiau sagų istorijomis, kol archeologija pateikė apčiuopiamų įrodymų.
Lūžiu tapo 1960 metais Niufaundlende aptiktas L’Anse aux Meadows objektas, datuojamas maždaug penkiais šimtmečiais anksčiau nei Kolumbo kelionės.
Ši vieta apibūdinama kaip sezoninė stovykla, kuri, sprendžiant iš turimų duomenų, nebuvo apgyvendinta ilgai. Ji siejama ir su XIII amžiaus „Vinlando sagomis“, kuriose aprašomi susidūrimai su vietos gyventojais bei kelionės pabaiga, grįžtant atgal į rytus.
Kartu pabrėžiama, kad bandymai sagas „pritempti“ prie konkrečių geografinių vietų neretai paskatino abejotinų teiginių laviną. Todėl kalbant apie galimus vikingų pėdsakus giliau žemyne, siūloma išlaikyti atsargumą ir remtis tik patikimais įrodymais.
Ryšiai per Beringo sąsiaurį ir ginčijami radiniai
Kita kontaktų kryptis siejama su Beringo sąsiauriu. Straipsnyje primenama plačiai paplitusi teorija, kad pirmieji žmonės į Ameriką pateko iš Sibiro per sausumos tiltą prieš 14 000–20 000 metų, o vėliau, susiformavus sąsiauriui, judėjimas tapo sudėtingesnis.
Vis dėlto pateikiama mintis, kad vėlesniais laikotarpiais ryšiai tarp Eurazijos ir Šiaurės Amerikos galėjo tęstis per jūrą – per Beringo sąsiaurį ir Aleutų salų grandinę. Minimi čiukčiai Sibire ir Tulių kultūra, kilusi Aliaskos pakrantėse, vėliau išplitusi iki Grenlandijos ir Niufaundlendo.
Tekste cituojami ir diskusijas keliantys tyrimai, kuriuose teigiama, kad Aliaskoje aptikta stiklinių karoliukų, galimai atkeliavusių net iš Venecijos, o jų datavimas siejamas su 1397–1488 metais. Kartu pabrėžiama, kad klausimas tebėra ginčijamas.
Taip pat minima, kad archeologijoje aptariami ir technologijų bei dirbinių pavyzdžiai, kurių kilmė gali sietis su Azija. Bendras teiginys išlieka atsargus: įrodymų vis daugėja, tačiau išsamaus ir vienareikšmio kontakto „kalendoriaus“ vis dar nėra.
Polineziečių kelionės ir saldžiosios bulvės mįslė
Trečioji kryptis – Ramiojo vandenyno keliautojai. Polineziečių jūrinės tradicijos apima vadinamąjį „Polinezijos trikampį“ nuo Naujosios Zelandijos iki Havajų ir Velykų salos.
Tekste pabrėžiama, kad jų navigacijos įgūdžiai leido įveikti milžiniškus atstumus, o archeologai ir genetikai ieško vis daugiau ženklų, rodančių polineziečių įtaką už šio regiono ribų – iki pat Pietų Amerikos pakrančių.
Vienas dažniausiai aptariamų argumentų, siejančių Polineziją ir Ameriką, yra saldžiosios bulvės paplitimas Ramiajame vandenyne dar iki europiečių atvykimo. Pasak teksto, toks augalo išplitimas leidžia svarstyti apie kontaktus, nors neatsako į klausimą, kas pas ką atplaukė pirmas.
Galiausiai primenama, kad patys Amerikos žemynai turėjo plačius vietinius prekybos ryšius. Pateikiamas pavyzdys iš Charleso C. Manno knygos „1491: New Revelations of the Americas before Columbus“, kur nurodoma, jog apie 1000 metus prekybiniai santykiai jau buvo išplitę per didelę žemyno dalį.
Teksto išvada aiški: iki 1492 metų Amerika greičiausiai buvo ne „atskirta“, o tik ribotai susieta su išoriniu pasauliu. Kolumbo epocha šiuos ryšius pavertė ne pavieniais, o sisteminiais – įtrauktais į Europos imperijų kuriamus globalius tinklus.
