1504 metais, per ketvirtąją kelionę į Naująjį pasaulį, Kristupo Kolumbo laivai užplaukė ant seklumos prie Jamaikos krantų. Įgula liko įstrigusi saloje, o galimybės išplaukti nebuvo, nes laivai buvo apgadinti ir reikėjo pagalbos iš išorės.
Tuo metu Jamaika europiečiams jau buvo pažįstama, tačiau vietiniai ją vadino Xaymaca arba Yamaya, o šis pavadinimas dažnai aiškinamas kaip medžių ir vandens žemė. Kolumbo žmonės mėgino išgyventi derėdamiesi su vietiniais gyventojais, mainydami europietiškus daiktus į maistą.
Pagalbos kelias užtruko
Vienintelis realus sprendimas buvo pasiekti La Espanjolą, dabartinės Dominikos Respublikos teritoriją, ir paprašyti pagalbos iš kolonijos valdžios. Kelionė kanoja buvo pavojinga, o grįžimas su pagalba priklausė nuo politinės valios ir požiūrio į Kolumbą.
Kelionės raštininkas Diegas Mendesas galiausiai pasiekė La Espanjolą, tačiau salos gubernatorius Nikolasas de Ovandas, kaip nurodo istoriniai šaltiniai, Kolumbu nepasitikėjo. Dėl to pagalba vėlavo, o Jamaikoje įstrigusių jūrininkų padėtis vis prastėjo.
Iš pradžių maisto mainai su vietiniais buvo stabilūs, bet įtampa didėjo. Įgulos viduje kilo maištas, konfliktai pradėjo varginti ir salos gyventojus, todėl jie galiausiai nutraukė maisto tiekimą, o europiečiai atsidūrė ties bado riba.
Užtemimas kaip strategija
Šioje situacijoje Kolumbas pasitelkė tuo meto mokslą ir kruopščiai saugotą žinią. Jis turėjo astronomines lenteles, kuriose buvo numatyti dangaus reiškiniai, įskaitant Mėnulio užtemimus, ir suprato, kad toks įvykis gali tapti lemiamu argumentu derybose.
Pagal užrašus jis nustatė, kad 1504 metų vasario 29 dieną Jamaikoje bus matomas visiškas Mėnulio užtemimas. Per tokį užtemimą Mėnulis dažnai įgauna rausvą atspalvį, nes Saulės šviesa lūžta Žemės atmosferoje ir pasiekia Mėnulį net tada, kai jis atsiduria Žemės šešėlyje.
Likus kelioms dienoms iki reiškinio, Kolumbas sukvietė vietos lyderius ir pateikė tai kaip perspėjimą. Jis aiškino, kad dėl nutraukto maisto tiekimo dangaus jėgos parodys ženklą, o Mėnulis tą naktį pranyks ir paraus.
Kaip suveikė prognozė
Užtemimo naktį viskas vyko taip, kaip buvo apskaičiuota: Mėnulis pamažu patamsėjo ir nusidažė rausvai. Vietiniai gyventojai, neturėję europietiškų astronominių paaiškinimų ir tiksliai nežinoję, ko tikėtis, tai galėjo interpretuoti kaip antgamtinį ženklą.
Pasak vėlesnių pasakojimų, Kolumbas tuomet apsimetė pasitraukęs melstis ir laukti atsako, o iš tikrųjų stebėjo laiką ir skaičiavo, kada užtemimas pradės trauktis. Jam buvo svarbu pasirodyti būtent tuo momentu, kai dangaus reiškinys ima slopti, kad tai atrodytų kaip jo įsikišimo pasekmė.
„Jei vėl tieksite maistą, Mėnulis grįš į įprastą šviesą“, – taip Kolumbo žinutės prasmę istoriniuose šaltiniuose perteikia jo aplinkos pasakojimai.
Kai Mėnulis ėmė šviesėti, susitarimas buvo atnaujintas, o maisto atsargos kurį laiką vėl pasiekdavo įgulą. Galiausiai Mendesui pavyko suorganizuoti laivą, kuris paėmė įstrigusius europiečius, ir Kolumbas tais pačiais metais grįžo į Ispaniją.
Ši istorija šiandien minima kaip ryškus pavyzdys, kaip prognozuojami astronominiai reiškiniai anuomet galėjo tapti praktiniu išlikimo įrankiu. Modernūs astronominiai skaičiavimai patvirtina, kad 1504 metų vasario 29 dieną Karibų regione iš tiesų buvo matomas Mėnulio užtemimas, todėl pagrindinė pasakojimo ašis laikoma pagrįsta.
Kartu tai primena ir kitą pusę: žinios suteikia galią, o informacijos asimetrija istorijoje ne kartą buvo naudojama deryboms, įtakai ar net manipuliacijai. Kolumbo atvejis išsiskiria tuo, kad čia aiškiai matyti, kaip tuo metu pažangi astronomija susikirto su desperatiška išlikimo situacija.
Leave a Reply