CP v2

Tag: Krosnys

  • Šildymo sezonas ant slenksčio: 5 klaidos, dėl kurių krosnis ir dūmtraukis tampa pavojingi

    Šildymo sezonas ant slenksčio: 5 klaidos, dėl kurių krosnis ir dūmtraukis tampa pavojingi

    Artėjant šildymo sezonui, ugniagesiai gelbėtojai primena, kad didelė dalis gaisrų gyvenamuosiuose namuose kyla dėl netvarkingų krosnių, katilų ir dūmtraukių. Pavojus dažniausiai atsiranda ne staiga, o dėl ilgai ignoruotų smulkių defektų, suodžių sankaupų ir netinkamos eksploatacijos.

    Prieš pradedant kūrenti svarbiausia įvertinti šildymo įrenginių ir dūmų šalinimo sistemos būklę. Jei pastebimi įtrūkimai, nesandarumai, pakitusi trauka ar dūmų skverbimasis į patalpas, šildymo sezoną saugiau pradėti tik po remonto ar specialisto apžiūros.

    Kas nutinka nevalant dūmtraukio

    Dūmtraukyje besikaupiantys suodžiai ir degimo nuosėdos didina užsidegimo riziką, o įsidegęs dūmtraukis gali greitai perduoti karštį konstrukcijoms. Taip pat prastėjanti trauka skatina dūmų grįžimą į patalpas ir didina smalkių pavojų, ypač sandariuose namuose.

    Valymas svarbus ne tik dėl saugumo, bet ir dėl efektyvumo: švariau degantis kuras paprastai reiškia mažiau nuosėdų ir stabilesnį katilo ar krosnies darbą. Kuo dažniau kūrenama ir kuo prastesnės kokybės kuras, tuo greičiau dūmtraukyje formuojasi pavojingos sankaupos.

    Kuras ir kūrenimas: taupymas, kuris brangiai kainuoja

    Saugiam kūrenimui būtinas sausas ir švarus kuras, laikomas sausoje, vėdinamoje vietoje. Drėgnos malkos, nekokybiškas kietasis kuras ar kūrenimui netinkamos medžiagos didina dūmingumą, spartina suodžių kaupimąsi ir blogina trauką.

    Ypač pavojinga deginti buitines atliekas ar chemiškai apdorotą medieną, nes tai gali sukelti intensyvesnį nuosėdų kaupimąsi ir papildomą taršą. Tokie įpročiai dažnai baigiasi ne tik remontu, bet ir realia gaisro grėsme.

    Detektoriai ir saugūs atstumai

    Prie šildymo įrenginių neturi būti laikomi degūs daiktai, o grindys prie pakūros turi būti apsaugotos nedegiu pagrindu, kad iškritusios žarijos nesukeltų gaisro. Taip pat svarbu pelenus berti tik į nedegią talpą su dangčiu ir nelaikyti jos arti pastato ar degių konstrukcijų.

    Šildymo sezono pradžia yra tinkamas metas patikrinti dūmų detektorius ir pakeisti baterijas, o kūrenant kietuoju kuru verta įsirengti ir anglies monoksido detektorių. Smalkės yra bekvapės ir nematomos, todėl patikimas detektorius gali tapti lemiamu įspėjimu, kai rizika jau susiformavusi.

    Specialistai ragina nelaukti pirmųjų šalčių ir tvarkyti šildymo įrangą iš anksto, kai lengviau rasti meistrus ir suplanuoti darbus. Laiku patikrinta krosnis, išvalytas dūmtraukis, tinkamai paruoštas kuras ir veikiantys detektoriai yra paprasti žingsniai, kurie tiesiogiai mažina gaisro ir apsinuodijimo smalkėmis tikimybę.

    „Saugumas prasideda dar prieš pirmą pakūrimą: sutvarkytas dūmtraukis ir veikiantys detektoriai suteikia realią apsaugą, o ne vien ramybės jausmą“, – primena ugniagesiai gelbėtojai.

  • Sauja graikinių riešutų lukštų į krosnį kartą per mėnesį? Štai ką jie daro kaminui

    Sauja graikinių riešutų lukštų į krosnį kartą per mėnesį? Štai ką jie daro kaminui

    Šildymo sezonu krosnyse ir židiniuose susidaro suodžiai, kurie ilgainiui siaurina kamino dūmtraukį ir blogina trauką. Dėl to didėja dūmų patekimo į patalpas ir suodžių užsidegimo rizika, todėl kamino priežiūra turi būti vertinama kaip saugumo, o ne vien švaros klausimas.

    Pastaruoju metu vėl aptariamas seniai žinomas buities triukas: į pakurą kartu su kuru įberti saują visiškai sausų graikinių riešutų lukštų. Teigiama, kad jų degimo metu susidarančios medžiagos ir aukštesnė degimo temperatūra gali padėti šiek tiek atlaisvinti ploną suodžių sluoksnį, todėl dalis apnašų ima trupėti ir kristi žemyn.

    Svarbu suprasti ribas: toks būdas gali būti tik pagalbinė priemonė, kai suodžių sluoksnis nedidelis ir kaminas prižiūrimas reguliariai. Jis nepašalina susikaupusio storų nuosėdų sluoksnio, nepadeda, jei dūmtraukis užsikimšęs, ir neleidžia įvertinti kamino būklės.

    Kaip naudoti saugiai?

    Jei vis dėlto nusprendžiama pabandyti, rekomenduojama naudoti tik visiškai išdžiovintus lukštus ir tik mažą kiekį. Praktikoje pakanka nedidelės saujos, kuri įmaišoma į įprastą kurą, o ne pilama atskirai didelėmis porcijomis, nes pernelyg intensyvus kūrenimas ir eksperimentai su pakūros turiniu didina gaisro riziką.

    Tokį priedą žmonės dažniausiai naudoja retai, pavyzdžiui, kartą per mėnesį, tačiau tai nėra oficiali kamino priežiūros alternatyva. Jei trauka suprastėjo, jaučiamas dūmų kvapas, pastebimos suodžių nuobiros, o kamino valymas buvo atidėliojamas, geriausia sprendimą patikėti specialistams.

    Kodėl kamino valymas būtinas?

    Kamino užterštumas tiesiogiai susijęs su gaisro tikimybe: suodžiai gali užsidegti, o tuomet temperatūra dūmtraukyje šokteli ir kyla pavojus konstrukcijoms. Be to, bloga trauka lemia ne tik prastesnį degimą ir didesnes kuro sąnaudas, bet ir didesnę anglies monoksido patekimo į patalpas riziką.

    Dėl šių priežasčių namų ūkio triukai turėtų būti vertinami tik kaip smulki pagalba tarp reguliarių patikrų ir valymų. Saugiausia praktika išlieka paprasta: kūrenti tinkamu kuru, neperkrauti pakūros, stebėti trauką ir laikytis nustatytos kamino priežiūros tvarkos.

    Kada delsti nebegalima?

    Jei kaminas senas, neaišku, kada paskutinį kartą buvo valytas, arba kūrenama intensyviai, rizika didėja greičiau. Taip pat papildomos patikros verta, jei ant stogo ar palėpėje matomi suodžių pėdsakai, atsiranda įtrūkimų, o dūmtraukis ima skleisti neįprastus kvapus.

    Tokiais atvejais saugumas svarbesnis už patogumą: profesionali apžiūra ir mechaninis valymas padeda įvertinti ne tik suodžių kiekį, bet ir visos sistemos sandarumą bei techninę būklę. Tai ypač aktualu prieš aktyvų šildymo sezoną ir po jo.

  • Pamirškite brangų skroblą: šis medis šildo beveik taip pat, o malkos dažnai kainuoja mažiau

    Artėjant šildymo sezonui, namų su krosnimis ar židiniais savininkai ieško malkų, kurios duotų daug šilumos ir nekainuotų pernelyg brangiai. Dažniausiai minimi skroblas, ąžuolas ar bukas, tačiau rinkoje yra ir mažiau įvertintų alternatyvų, galinčių maloniai nustebinti.

    Viena jų – šermukšnis. Nors šis medis daugeliui siejasi su uogomis ir rudeniniais vaizdais, jo mediena yra kieta, tanki ir, tinkamai paruošta, gali būti efektyvus kuras židiniams bei krosnims.

    Kodėl šermukšnis šildo gerai

    Medienos šilumingumą praktiškai lemia ne tik rūšis, bet ir tankis bei drėgnumas. Kuo mediena tankesnė ir sausesnė, tuo daugiau energijos gaunama iš to paties tūrio, o degimas būna stabilesnis.

    Šermukšnio mediena priskiriama tankesnių lapuočių grupei, todėl, palyginti su lengvesnėmis malkomis, ji gali ilgiau išlaikyti žarijas. Specialistai pabrėžia, kad esminė sąlyga – drėgnumas turi būti mažesnis nei 20 proc., nes tik tada degimas būna švaresnis ir efektyvesnis.

    Švara ir saugumas priklauso nuo drėgmės

    Degant per drėgnoms malkoms susidaro daugiau dūmų, suodžių ir dervų, kurios kaupiasi dūmtraukyje. Tai ne tik mažina šilumos atidavimą, bet ir didina dūmtraukio užsidegimo riziką, todėl sezonuotos malkos laikomos vienu svarbiausių saugaus kūrenimo principų.

    „Sausos malkos kūrenasi gerokai švariau, o pagrindinis tikslas – ne medžio pavadinimas, o drėgmė, kuri neturi viršyti 20 proc.“, – sako kietojo kuro įrangos priežiūros specialistai.

    Kur ieškoti pigesnių malkų

    Kaina dažnai priklauso ne tik nuo rūšies, bet ir nuo regiono, paruošimo bei pardavimo būdo. Perkant miško urėdijų ar privačių tiekėjų siūlomą medieną, kainos gali skirtis dėl sortimento, pristatymo, skaldymo ir to, ar malkos parduodamos jau išdžiovintos.

    Šermukšnis neretai patenka į mažiau paklausių lapuočių kategoriją, todėl kai kuriais atvejais gali kainuoti mažiau nei populiariausios rūšys. Praktinis patarimas paprastas: prieš perkant didesnį kiekį verta pasitikslinti, kokia malkų drėgmė, kiek laiko jos buvo džiovinamos ir ar kaina apima pristatymą.

    Norint geriausio rezultato, šermukšnio malkas rekomenduojama skaldyti ir džiovinti gerai vėdinamoje, nuo kritulių apsaugotoje vietoje. Dažnai jos naudojamos ir mišiniuose su lengviau įsidegančiomis malkomis, kad kūrenimas būtų patogesnis, o šiluma laikytųsi ilgiau.

  • Draudimas kūrenti per drėgną malkų kurą: kur galioja 20 proc. riba ir kokios baudos gresia

    Kodėl per drėgnos malkos tapo problema?

    Šildymo sezono pradžia daugelyje regionų reiškia ne tik didesnes išlaidas, bet ir intensyvesnes namų krosnių bei katilų patikras. Dalis vaivadijų Lenkijoje yra įvedusios vadinamąsias priešsmogines taisykles, kurios riboja, kokį kurą galima deginti.

    Draudimas dažniausiai nėra nukreiptas prieš medieną kaip tokią. Esminis kriterijus yra drėgmė: jei malkos ar kita biomasė yra per drėgna, jos degdamos išskiria daugiau kietųjų dalelių, suodžių ir kitų teršalų, o šilumos atiduoda mažiau.

    Dėl šios priežasties kai kur galioja reikalavimas, kad biomasės drėgnumas neviršytų 20 proc. Tokios nuostatos Mazovijos regione taikomos nuo 2018 metais, o panašius ribojimus yra įsivedę ir kiti regionai.

    Kas tikrina ir kokios baudos gresia?

    Laikymąsi kontroliuoti gali savivaldybių pareigūnai, miesto ar komunos apsaugos tarnybos bei kiti įgalioti darbuotojai. Nustačius pažeidimą, jis traktuojamas kaip administracinis nusižengimas.

    Už per drėgnų malkų deginimą gali būti skiriama bauda iki maždaug 115 eurų. Jei byla pasiekia teismą, bauda gali išaugti iki maždaug 1 150 eurų.

    Svarbu pabrėžti, kad vien šviežių malkų turėjimas ar įsigijimas paprastai nėra draudžiamas. Problema atsiranda tuomet, kai jos deginamos nepasiekus reikiamo išdžiūvimo lygio.

    Kaip pasiruošti sezonui ir neapsirikti?

    Praktikoje malkoms dažnai reikia ilgo sezonavimo, o džiūvimo trukmė priklauso nuo medienos rūšies, skaldymo, sandėliavimo sąlygų ir vietos vėdinimo. Dėl to prieš šildymo sezoną gyventojams rekomenduojama įsivertinti, ar turimas kuras tikrai sausas.

    Vienas paprasčiausių sprendimų yra drėgmės matuoklis, leidžiantis greitai patikrinti, ar kuras atitinka 20 proc. ribą. Jei malkos laikomos netinkamai, jų drėgnumas gali išlikti per didelis net ir po ilgesnio sandėliavimo.

    Taip pat verta prisiminti, kad taisyklės nėra vienodos visoje šalyje: detalias nuostatas nustato regionų seimeliai. Todėl prieš sezoną svarbu pasitikrinti, kokie reikalavimai galioja konkrečioje vietovėje ir kokias kuro rūšis leidžiama naudoti.

  • Daugelis prieš žiemą pamiršta kaminą: viena klaida gali baigtis gaisru ir nuostoliais

    Prieš prasidedant šildymo sezonui daugelis namų ūkių susitelkia į malkas, katilo aptarnavimą ar radiatorių nuorinimą, tačiau pamiršta kaminą. Tuo metu būtent dūmtraukio būklė neretai lemia, ar šildymas bus saugus, o trauka – pakankama.

    Kūrenant malkomis, anglimi ar granulėmis kamino viduje kaupiasi suodžiai ir dervingos nuosėdos. Ilgainiui jos siaurina kanalą, silpnina trauką ir didina anglies monoksido patekimo į patalpas riziką. Pavojingiausia, kad šios nuosėdos gali užsiliepsnoti, o kamine tuomet susidaro itin aukšta temperatūra.

    Internete vis dar populiarios „greitos“ priemonės, kurios esą išsprendžia suodžių problemą be meistro. Vienas žinomiausių patarimų – krosnyje sudeginti gerai išdžiovintas bulvių lupenas, tikintis, kad jos „atlaisvins“ nuosėdas. Specialistai pabrėžia, kad tai gali būti tik menka pagalba kasdienėje priežiūroje, bet ne patikimas sprendimas.

    Rinkoje taip pat siūlomi cheminiai preparatai, kartais vadinami priešsuodinėmis priemonėmis, bei specialios „valančios“ briketų ar kaladėlių formos priemonės. Jos gali padėti sumažinti dervų susidarymą ar minkštinti dalį apnašų, tačiau jos nepakeičia mechaninio valymo. Be to, neteisingas naudojimas ar netinkamas suderinimas su įrenginiu gali duoti priešingą efektą.

    Kai kuriais atvejais žmonės bando kamino kanalą pravalyti iš apačios lanksčiais strypais su šepečiu, įleidžiant juos pro valymo angą. Tai gali padėti pašalinti laisvesnius suodžius, tačiau ne visuose dūmtraukiuose toks būdas yra saugus, ypač jei įdėklas jautresnis ar konstrukcija turi posūkių. Kietos apnašos ir dervos dažnai lieka, todėl rizika nesumažėja tiek, kiek tikimasi.

    Ką sako reikalavimai ir praktika

    Namų „triukai“ ir cheminės priemonės neatleidžia nuo pareigos užtikrinti kamino techninę būklę. Saugiausia laikyti kaminą prižiūrimu viso sezono metu, o prieš žiemą atlikti profesionalią apžiūrą ir valymą. Tai ypač svarbu intensyviai kūrenant ar naudojant ne visuomet idealiai sausas malkas.

    Praktikoje svarbiausia yra du dalykai: kamino būklės įvertinimas ir nuosėdų pašalinimas. Apžiūros metu įvertinama trauka, sandarumas, sujungimų būklė, galimi įtrūkimai, taip pat ar nėra užsikimšimų. Po valymo verta įsitikinti, kad pelenų ir suodžių likučiai pašalinti iš valymo angų, o patalpose veikia dūmų ir anglies monoksido signalizatoriai.

    Kodėl tai svarbu ir draudimui

    Neprižiūrėtas dūmtraukis gali sukelti ne tik gaisrą, bet ir ilgalaikius nuostolius dėl prastesnio degimo, didesnių kuro sąnaudų bei greitesnio katilo ar židinio dėvėjimosi. Silpna trauka dažnai reiškia daugiau dūmų patalpose, suodžių kvapą ir didesnę anglies monoksido grėsmę.

    Jei įvyksta gaisras ar kitas incidentas, kamino priežiūros klausimas gali tapti svarbus vertinant aplinkybes ir nuostolių atlyginimą. Skirtingos draudimo sutartys numato nevienodas sąlygas, tačiau apleista priežiūra gali apsunkinti žalos administravimą. Dėl to prieš sezoną verta pasirūpinti ne tik šiluma, bet ir dokumentuojama, aiškia kamino priežiūra.

  • Šaltasis sezonas jau čia: šios PAGD rekomendacijos gali apsaugoti nuo gaisro ir smalkių

    Šaltasis sezonas jau čia: šios PAGD rekomendacijos gali apsaugoti nuo gaisro ir smalkių

    Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas (PAGD) primena, kad prasidėjus šildymo sezonui namuose daugėja gaisrų ir apsinuodijimų smalkėmis rizika. Didžiausi pavojai kyla kūrenant krosnis ir židinius, naudojant elektrinius šildytuvus ar netinkamai eksploatuojant dujinius prietaisus.

    Specialistai pabrėžia, kad vien šilumos neužtenka, svarbu užtikrinti ir tvarkingą įrangą bei saugius įpročius. Dalis nelaimių įvyksta dėl smulkių klaidų, pavyzdžiui, paliktos be priežiūros ugnies, perkrautų ilgintuvų ar nevalyto dūmtraukio.

    Krosnys, židiniai, katilai

    Prieš pradedant intensyviau kūrenti rekomenduojama patikrinti šildymo įrenginį ir dūmtraukį, o susikaupusius suodžius pašalinti. Šildymo sezono metu suodžius patariama valyti ne rečiau kaip kartą per 3 mėnesius, nes suodžių sluoksnis didina dūmtraukio užsidegimo tikimybę.

    Pastebėjus įtrūkimus, nesandarumus ar kitus gedimus, įrenginio naudoti nereikėtų, kol gedimai nepašalinti. Taip pat svarbu nepalikti kūrenamos krosnies ar židinio be priežiūros ir neleisti jų prižiūrėti mažamečiams vaikams.

    PAGD primena nenaudoti degių skysčių ugniai įkurti, o malkas, drabužius ir kitas degias medžiagas laikyti ne mažesniu kaip 0,5 metro atstumu nuo šildymo įrenginių. Karštus pelenus ir žarijas būtina pilti tik į nedegų indą ir jo nelaikyti prie degių daiktų ar pastatų.

    Elektriniai šildytuvai ir dujiniai prietaisai

    Naudojant elektrinius šildytuvus svarbiausia rinktis techniškai tvarkingus prietaisus ir naudoti juos pagal gamintojo paskirtį. Vienas dažniausių pavojų namuose yra perkrauti elektros lizdai ir ilgintuvai, kai į vieną vietą jungiami keli didelės galios įrenginiai.

    Elektrinius šildytuvus reikėtų laikyti atokiau nuo užuolaidų, baldų, patalynės ir kitų degių daiktų, o drabužių ant jų nedžiovinti. Išeinant iš namų patariama elektrinius šildymo prietaisus išjungti, o pastebėjus kaistančius ar kibirkščiuojančius laidus, kištukus ar lizdus nedelsiant nutraukti naudojimą.

    Dujinius prietaisus būtina eksploatuoti pagal instrukciją ir užtikrinti patalpų vėdinimą, neuždengiant ventiliacijos angų. Pajutus dujų kvapą negalima naudoti atviros ugnies ir negalima junginėti elektros prietaisų, jei saugu, reikia užsukti dujas, išvėdinti patalpas, išeiti į lauką ir kviesti pagalbą telefonu 112.

    Taip pat pabrėžiama, kad dujinė viryklė nėra skirta patalpoms šildyti, toks įprotis didina smalkių susidarymo ir nelaimės riziką. Smalkės yra nematomos ir bekvapės, todėl pavojus gali būti pastebėtas per vėlai.

    Detektoriai ir veiksmai gaisro metu

    PAGD primena, kad kiekviename gyvenamajame būste privalo būti įrengtas bent vienas autonominis dūmų detektorius. Svarbu reguliariai patikrinti jo veikimą paspaudžiant testavimo mygtuką ir laiku pakeisti maitinimo elementus.

    Namuose, kuriuose naudojamos krosnys, židiniai ar kiti kurą deginantys įrenginiai, rekomenduojama įsirengti ir smalkių detektorių. Vien turėti detektorių nepakanka, jis turi būti tinkamai sumontuotas ir nuolat veikti.

    Kilus gaisrui pirmiausia būtina pasirūpinti žmonių saugumu, jei įmanoma, nedelsiant išeiti iš pavojingos patalpos, perspėti kitus ir skambinti telefonu 112. Specialistai ragina nerizikuoti gyvybe bandant gesinti išplitusį gaisrą savarankiškai.

  • Kūrenate krosnį ar židinį? Už atliekas – bauda iki 1 150 eurų, o kraštutiniu atveju ir areštas

    Artėjant šildymo sezonui daugėja patikrinimų ir priminimų: krosnyse bei židiniuose draudžiama deginti atliekas, plastiką, gumą ar kitas netinkamas medžiagas. Už tokį kūrenimą gresia ne tik piniginės baudos, bet ir rimtesnė atsakomybė, jei veiksmai kelia pavojų žmonių sveikatai ar aplinkai.

    Specialistai pabrėžia, kad buitiniai šildymo įrenginiai nėra pritaikyti atliekų „utilizacijai“. Degant netinkamam kurui į orą išsiskiria toksinės medžiagos, o dūmuose susidaro smulkios kietosios dalelės, kurios yra viena pagrindinių prasto oro kokybės ir smogo priežasčių.

    Kas pavojingiausia dūmuose?

    Didžiausią riziką kelia kietosios dalelės, ypač smulkesnės nei 2,5 mikrometro, kurios gali patekti giliai į plaučius. Kartu jos perneša ir kitas degimo metu susidarančias kenksmingas medžiagas, didinančias kvėpavimo takų ir širdies bei kraujagyslių ligų riziką.

    Ne mažiau svarbios ir iki 10 mikrometrų dalelės, kurios dažniau siejamos su kosuliu, astmos paūmėjimais bei ūminiais kvėpavimo takų uždegimais. Dėl šių priežasčių savivaldybės ir aplinkosaugos institucijos vis aktyviau reaguoja į neteisėtą kūrenimą.

    Baudos: nuo 115 iki 1 150 eurų

    Už atliekų deginimą krosnyje ar židinyje pareigūnai gali skirti administracinę baudą iki maždaug 115 eurų. Jei asmuo nesutinka su nuobauda ir reikalas keliauja į teismą, bauda gali išaugti iki maždaug 1 150 eurų, papildomai gali būti priteistos bylinėjimosi išlaidos.

    Kraštutiniais atvejais, kai neteisėtas atliekų tvarkymas ar deginimas daromas taip, kad gali sukelti grėsmę žmonių gyvybei ar sveikatai arba padaryti žalą aplinkai, gali būti taikoma ir baudžiamoji atsakomybė. Tokiose situacijose numatoma ir laisvės atėmimo bausmė, priklausomai nuo žalos bei aplinkybių.

    Kur dėti atliekas?

    Atliekos, kurių negalima deginti, turi būti perduodamos tvarkytojams ir pristatomos į didelių gabaritų bei kitų specifinių atliekų surinkimo aikšteles arba atiduodamos per savivaldybių organizuojamas surinkimo sistemas. Tai ypač aktualu senoms padangoms, plastiko gaminiams, impregnuotai medienai ir mišrioms buitinėms atliekoms.

    Jei kyla abejonių, kuo galima kūrenti, saugiausia vadovautis įrenginio gamintojo instrukcijomis ir naudoti tik tam skirtą kurą. Toks pasirinkimas paprastai reiškia ne tik mažesnę taršą, bet ir mažiau suodžių dūmtraukyje bei mažesnę gaisro riziką.

    „Buitinė krosnis nėra skirta atliekoms deginti – tokie dūmai kenkia ir kaimynams, ir jūsų pačių sveikatai“, – sako aplinkosaugos specialistai.

  • Atrodė kaip paprastos šakos: už jų deginimą krosnyje gresia iki 1 150 eurų bauda

    Atrodė kaip paprastos šakos: už jų deginimą krosnyje gresia iki 1 150 eurų bauda

    Rudenį tvarkant kiemus ir sodus susikaupia kalnai šakų, lapų bei kitų augalinių liekanų. Dalis žmonių jas bando sudeginti krosnyje ar židinyje, nes tai atrodo kaip įprastas kuras. Tačiau aplinkosaugos požiūriu tokios atliekos dažnai laikomos bioatliekomis, o jų deginimas netinkamuose įrenginiuose gali užtraukti baudą.

    Skirtumas paprastas: malkos yra paruoštas kuras, o po genėjimo likusios šakos ar kitos sodo liekanos daugeliu atvejų patenka į bioatliekų kategoriją. Tokios atliekos turi būti tvarkomos per savivaldybės bioatliekų surinkimą, pristatomos į didelių gabaritų ir kitų atliekų aikšteles arba naudojamos vietoje, pavyzdžiui, kompostuojant.

    Baudos už neteisėtą deginimą

    Už atliekų deginimą gali būti skiriama administracinė atsakomybė, o baudos dydis priklauso nuo pažeidimo aplinkybių ir sprendimą priimančios institucijos. Praktikoje užfiksavus pažeidimą galima sulaukti baudos, kuri gali siekti maždaug 1 150 eurų. Dažniausiai dėmesį atkreipia tiršti dūmai, aitrus kvapas ir kaimynų skundai.

    Svarbu suprasti, kad rizika kyla ne vien dėl šakų. Ypač pavojinga deginti plastiką, gumą, tekstilę, dažytą ar lakuotą medieną, laminuotas plokštes ir senus baldus, nes degimo metu išsiskiria sveikatai kenksmingos medžiagos. Tokie atvejai paprastai vertinami griežčiau, nes žalą patiria ne tik oras, bet ir aplinkiniai gyventojai.

    Ką daryti vietoj deginimo

    Po sodo darbų likusias šakas galima susmulkinti ir panaudoti mulčiui, o lapus ir kitas augalines liekanas kompostuoti. Jei savivaldybė organizuoja bioatliekų surinkimą, patogiausia jomis pasinaudoti ir atliekas atiduoti pagal nustatytą grafiką. Didesnius kiekius galima nuvežti į atliekų priėmimo aikštelę, kur jos sutvarkomos teisėtai.

    Jei kyla neaiškumų, kokia tvarka taikoma konkrečioje vietovėje, verta pasitikrinti savivaldybės atliekų tvarkymo taisykles. O pastebėjus įtartiną atliekų deginimą, gyventojai paprastai kreipiasi į savivaldybės viešosios tvarkos pareigūnus, aplinkosaugininkus ar kitas atsakingas institucijas. Taip išvengiama ne tik dūmų problemos, bet ir konfliktų su kaimynais.

  • Močiutė taip darydavo kasryt: pamirštas virtuvės ritualas vėl grįžta su nauja mada

    Močiutė taip darydavo kasryt: pamirštas virtuvės ritualas vėl grįžta su nauja mada

    Dar prieš kelis dešimtmečius rytas daugelyje namų neprasidėdavo kavos aparato mygtuku. Pirmiausia reikėdavo įkurti ugnį, užkaisti vandenį ir paruošti šiltą maistą šeimai, o virtuvės darbas nuo pat aušros diktuodavo visos dienos ritmą.

    Tuomet namų centru dažnai būdavo krosnis, anglinė viryklė ar koklinis pečius. Ryte reikėdavo išsemti pelenus, paruošti malkas, įdėti anglių ar skiedrų ir kantriai laukti, kol įkais plokštė, nes nuo jos priklausė, ką ir kaip pavyks išvirti.

    Įkūrentas pečius atlikdavo daugiau funkcijų nei vien gaminimas: šildydavo patalpą, džiovindavo drabužius, padėdavo pasiruošti vandens prausimuisi. Kai namuose nebuvo tekančio karšto vandens, jo atsarga tapdavo būtinybe, todėl ant viryklės dažnai kartu burbuliuodavo ir virdulys, ir puodas.

    Rytinė kava buvo kitokia

    Stiprios pupelių kavos aromatas ne visur buvo kasdienybė, nes daugybėje šeimų gerdavo kavą iš skrudintų grūdų ar cikorijos. Ji būdavo verdama puode keliems žmonėms, dažnai su pienu, ir laikyta pigesne bei visiems tinkama alternatyva.

    Šalia jos dažnai atsirasdavo ir žolelių gėrimai iš mėtų, ramunėlių, liepžiedžių ar kmynų. Žoles rinkdavo vasarą, džiovindavo ir laikydavo atsargai, o šaltuoju metu tokie gėrimai buvo įprastas būdas sušilti ir nuraminti skrandį.

    Kai kuriuose patiekaluose naudotas ir kadagys, kurio uogos suteikdavo ryškesnį aromatą riebesniems valgiams. Tai nebuvo stebuklingas vaistas, tačiau ilgametės virtuvės praktikos dalis, padėjusi subalansuoti skonį ir kvapą.

    Šilti pusryčiai ir taupumas

    Šiandien pusryčiai dažnai siejami su sumuštiniu, dribsniais ar jogurtu, tačiau anksčiau rytinis maistas neretai būdavo šiltas ir sotus. Ant stalo pasirodydavo pieno sriubos, košės, įvairūs miltiniai patiekalai ar rūgštesnės sriubos, kurios turėjo suteikti energijos darbams.

    Populiarus būdavo ir paprastas būdas sunaudoti duoną, kai į dubenį sudėdavo riekeles ir užpildavo karštu pienu. Priklausomai nuo namų įpročių, pagardindavo sviestu, druska ar trupučiu cukraus, ir taip išvengdavo maisto švaistymo.

    Sotumo simboliu laikyti ir bulviniai patiekalai su miltais, gaminami iš kelių ingredientų, bet pamaitinantys didesnę šeimą. Tokį maistą paprastai patiekdavo su sviestu, varške ar rūgusiu pienu, o riebesniais laikais ir su spirgais.

    Kasdienė rutina, kuri šiandien grįžta

    Jei pečius jau įkurtas, jo šilumą reikėdavo išnaudoti maksimaliai, todėl ryte dažnai pradėdavo ne vieną, o kelis puodus. Ant vienos kaitros dalies kaisdavo gėrimas, ant kitos troškinys ar sriuba, o šalia verdavo bulvės ar kruopos.

    Didelės porcijos buvo ne prabanga, o racionalus sprendimas, nes kuras, laikas ir produktai kainuodavo. Dėl to patiekalus palikdavo šiltai, kad šeimos nariai galėtų pavalgyti grįžę skirtingu metu, o ryte iš anksto apgalvodavo, ką reikia sunaudoti pirmiausia.

    Šiandien tai dažnai vadinama maisto planavimu ar savaitės pasiruošimu, tačiau esmė ta pati: mažiau skubėjimo, mažiau išmetamo maisto, daugiau apgalvotų sprendimų. Kartu vis dažniau prisimenama ir namų ūkiuose įprasta praktika panaudoti vakarykščius produktus naujam patiekalui.

    Vis dėlto romantizuoti praeities nereikėtų, nes kūrenimas buvo varginantis, dūmai ir suodžiai kenkė sveikatai, o virtuvės darbas atimdavo daug valandų. Tačiau kai kurios taisyklės išlieka aktualios ir šiandien: paprasti ingredientai, šiltas maistas, planavimas ir pagarba produktams.

    Norint atkartoti dalį tų įpročių, nereikia atsisakyti patogumų. Pakanka išvirti sriubos dviem dienoms, sąmoningai sunaudoti duonos likučius ar vietoje saldžių gėrimų išsivirti žolelių arbatą, nes gerai suorganizuotas rytas vis dar lemia, kiek sklandžiai klostysis diena.

  • Čekijos kalnuose rado 111 metų trobelę be elektros ir ryšio: kaip joje gyvena šeima

    Čekijos kalnuose, atokiai nuo miestų ir pagrindinių kelių, atrasta daugiau nei 111 metų skaičiuojanti trobelė, kurioje, pasak šeimininkų, iki šiol išlikusi beveik tokia pati kasdienybė kaip prieš šimtmetį. Nors čia nėra elektros, vandentiekio ir patikimo mobiliojo ryšio, šeima sako čia randanti tai, ko dažniausiai pasigendama mieste – tylą ir ramybę.

    Nedidelis namelis pastatytas iš buko rąstų, o tai viena priežasčių, kodėl statinys išsilaikė taip ilgai. Šeimininkai tikina, kad mediena ir šiandien išlieka tvirta, o trobelėje šilta net ir be šiuolaikinių patogumų – daug ką lemia krosnis bei kompaktiška erdvė.

    Trobelės plotas siekia apie 14 kvadratinių metrų, tad jos vidus pritaikytas tik būtiniausiems poreikiams. Čia nėra nei vandentiekio, nei elektros, o mobilusis ryšys vietovėje veikia prastai, todėl atvykus tenka iš anksto pasirūpinti maistu, žvakėmis, baterijomis ar kitomis smulkmenomis.

    Vis dėlto vandens problema, pasak šeimos, išsprendžiama paprastai – netoliese teka upelis. Vanduo parsinešamas, pašildomas ant krosnies, o prireikus galima ir nusiprausti, nors tai reikalauja daugiau laiko ir pasiruošimo nei įprastame būste.

    Trobelė šeimai svarbi ne tik kaip poilsio vieta, bet ir kaip giminės atminties dalis. Pasak moters vardu Nicole, kadaise čia gyveno jos proseneliai, o dabar į šią vietą sugrįžta jau kelios kartos – pabūti gamtoje, atsitraukti nuo darbų ritmo ir miesto triukšmo.

    „Kadaise čia gyveno mano proseneliai, o dabar mes atvažiuojame čia pailsėti ir truputį atsikvėpti“, – sakė Nicole.

    Pasiekti trobelę nėra paprasta: dalį kelio tenka įveikti pėsčiomis, kylant per mišką ir nešantis reikalingus daiktus. Pasak šeimos, toks žygis užtrunka apie valandą, tačiau atvykus atsiveriantys vaizdai ir atmosfera esą atperka nuovargį.

    „Kai užkopi, atsisėdi į hamaką ir žiūri į kalnus – nuovargis tiesiog dingsta“, – sakė Nicole.

    Šeima pasakoja trobelę prižiūrinti nuolat: remontuoja, tvarko aplinką, kūrena krosnį, kad statinys nedrėktų ir nenyktų. Pastaruoju metu pasitaikė ir nemalonių incidentų – anot jų, kažkas buvo išdaužęs langą, tačiau šeima teigia neketinanti šios vietos atsisakyti.

    „Mums tai ne tik sena trobelė. Tai ramybė ir stiprybė – vieta, į kurią vis norisi sugrįžti“, – sakė Nicole.

    Vietovė, kurioje stovi trobelė, vadinama Borso vardu, siejamu su pasakojimais apie kadaise šiuose miškuose gyvenusius barsukus. Šeima sako, kad pavadinimas, jų akimis, tik dar labiau pabrėžia šios vietos laukinį, nuo civilizacijos atsitraukusį charakterį.