Tag: Kultūros ministerija

  • Klaipėdos centrinis paštas ant ribos: europinė nominacija sukiršino KIC ir ministeriją

    Klaipėdos centrinio pašto statinių kompleksas pateiktas tarptautinei nykstančio paveldo programai „7 Most Endangered 2027“. Nominaciją parengė nevyriausybinė organizacija VšĮ „Raudonos plytos“, tačiau valstybinių institucijų pozicijos dėl šio žingsnio išsiskyrė.

    Organizacijos teigimu, tikslas yra atkreipti Europos ekspertų dėmesį į objektą, kurio restauravimas stringa, o finansavimas nėra aiškiai užtikrintas. Kompleksas, pastatytas 1893 metais, yra nacionalinės reikšmės kultūros paminklas ir, viešai skelbiama, nenaudojamas nuo 2019 metų.

    „Suprantame, kad vyksta projektavimo ir pasirengimo procesai, tačiau jie savaime negarantuoja restauravimo darbų pradžios, todėl ieškome papildomų tarptautinių galimybių“, – sakė VšĮ „Raudonos plytos“ vadovė Edita Valinčienė.

    Kas yra „7 Most Endangered“?

    „7 Most Endangered“ nuo 2013 metų įgyvendina Europos paveldo organizacija „Europa Nostra“ kartu su Europos investicijų banko institutu. Programa atrenka labiausiai pažeidžiamus paveldo objektus Europoje, kuriems gali būti reikalinga skubi ekspertinė ir organizacinė pagalba.

    Svarbu tai, kad programa paprastai neskiria tiesioginio finansavimo visiems restauravimo darbams. Jos vertė dažniau siejama su tarptautiniu matomumu, ekspertinėmis misijomis, rizikų vertinimu, rekomendacijomis dėl pritaikymo ir galimų finansavimo kelių paieška kartu su savininkais bei institucijomis.

    Per daugiau nei dešimtmetį į sąrašus įtraukti objektai iš daugelio valstybių, o programos komandos neretai veikia kaip tarpininkai, padedantys suderinti interesus ir pagreitinti sprendimus. Tokia tarptautinė „etiketė“ taip pat gali sustiprinti spaudimą imtis realių darbų, kai projektai ilgai stringa.

    Palaikymas buvo, bet ne vieningas

    Rengdama paraišką VšĮ „Raudonos plytos“ kreipėsi į aštuonias institucijas ir organizacijas. Palaikymo raštus, kaip skelbta viešai, pateikė Klaipėdos miesto savivaldybė, Klaipėdos universitetas, Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacija, Klaipėdos koncertų salė ir Europos humanitarinis universitetas.

    Kultūros ministerija iš pradžių buvo išdavusi palaikymo raštą, tačiau vėliau jį atšaukė po vidinių pasitarimų. Tuo metu kompleksą valdantis Kultūros infrastruktūros centras nominacijai nepritarė, argumentuodamas, kad objekto išsaugojimui esą jau numatytos ir vykdomos konkrečios priemonės.

    „Mūsų tikslas nėra ieškoti kaltųjų. Jei sutariame, kad restauravimo finansavimas neužtikrintas, kodėl nepasinaudojus galimybe gauti papildomą tarptautinę ekspertinę pagalbą?“ – sakė E. Valinčienė.

    Ką reiškia atranka iki 2027 metų?

    „7 Most Endangered 2027“ atrankos rezultatai turėtų paaiškėti 2027 metų pradžioje. Jei objektas būtų atrinktas, tai paprastai reikštų didesnį tarptautinį dėmesį ir ekspertų įsitraukimą, kurie vertintų būklę, grėsmes ir realius scenarijus, kaip pastatą prikelti funkcijai neprarandant paveldo vertės.

    Klaipėdos centrinio pašto atvejis atspindi platesnę tendenciją Europoje: istoriniai visuomeniniai pastatai dažnai lieka be aiškaus naudojimo modelio, o tvarkybos procesus lėtina ir kainų augimas, ir sudėtingi paveldosaugos reikalavimai. Tokiose situacijose tarptautinės programos neretai tampa papildomu įrankiu telkti partnerius ir greitinti sprendimus vietoje.

  • Valstybinės salės komerciniams renginiams: Seimo narys klausia, kas uždirba ir kiek gauna biudžetas

    Lenkijoje kilusi diskusija dėl valstybinių patalpų nuomos komerciniams renginiams pasiekė parlamentą: Seimo narys Jarosławas Krajewskis paprašė Kultūros ir nacionalinio paveldo ministerijos atskleisti, kas ir kokiomis sąlygomis nuomojasi ministerijai pavaldžias erdves, kiek už tai sumoka ir kokia reali nauda tenka valstybės biudžetui.

    Parlamentaras interpelacijoje kėlė klausimą, ar nuo 2024 metų sausio 1 dienos ministerija už atlygį suteikė patalpas konferencijoms, pristatymams, uždariems renginiams ar reklaminei veiklai. Jo teigimu, nors viešasis turtas pirmiausia skirtas valstybės funkcijoms, įstatymai leidžia jį nuomoti, tačiau tam būtinas aiškus skaidrumas.

    Kas nuomojosi ir kaip atrinkta?

    Jarosławas Krajewskis prašė pateikti nuomininkų sąrašą ir nurodyti, kokiu būdu kiekvienas jų buvo pasirinktas. Taip pat domėtasi, kokios vidaus procedūros taikomos priimant sprendimus dėl nuomos ir ar tokia veikla nedaro įtakos pagrindinėms ministerijos funkcijoms.

    Interpelacijoje akcentuota, kad nuomos praktika turi saugoti valstybės interesą ir neleisti situacijų, kai viešasis turtas naudojamas neaiškiomis sąlygomis. Parlamentaras siekė įvertinti, ar sprendimai priimami pagal vienodus kriterijus ir ar informacija apie sandorius yra pakankamai vieša.

    Kiek uždirbama ir kiek kainuoja?

    Esminė dalis buvo susijusi su finansais: prašyta nurodyti, kiek kiekvienas nuomininkas sumokėjo, kokios buvo bendros įplaukos ir kaip nustatomas nuomos mokestis. Papildomai klausta, ar nuomos pajamos nėra „suvalgomos“ aptarnavimo išlaidų, tokių kaip apsauga, techninis personalas, energija ar valymas.

    Toks klausimų blokas atspindi platesnę viešojo sektoriaus praktiką: vertinant sandorių naudą svarbu skaičiuoti ne tik pajamas, bet ir grynąjį rezultatą, kad būtų aišku, ar biudžetas realiai laimi. Viešajame valdyme tai ypač aktualu dėl audito, reputacijos ir interesų konfliktų prevencijos.

    Ministerija patvirtino, kad sutartys buvo sudaromos

    Ministerijos atsakyme patvirtinta, kad buvo sudaromos atlygintinio patalpų suteikimo ar nuomos sutartys komerciniams tikslams dėl ministerijos dispozicijoje esančių pastatų, patalpų ar kitų plotų. Taip pat nurodyta, kad sprendimai dėl nuomos grindžiami taikomomis teisės normomis ir privaloma laikytis tinkamo turto valdymo bei ypatingo rūpestingumo principų.

    Ministerija paaiškino, kad nuomos mokesčio dydis kiekvienu atveju buvo vertinamas atskirai, remiantis rinkos situacijos patikra, kurią atliko komercinio nekilnojamojo turto nuomos srityje dirbančios įmonės. Vertinant kainą atsižvelgta į patalpų specifiką, jų vietą pastate, patekimą, galimas veiklos valandas ir nuomojamą plotą.

    Nors atsakymas patvirtino pačią praktiką, viešojoje erdvėje tokiais atvejais dažniausiai laukiama ir detalesnių skaičių bei sutarčių apimties paaiškinimų, nes būtent jie leidžia įvertinti, ar laikomasi skaidrumo ir ar komercinis naudojimas atneša apčiuopiamą naudą valstybės finansams.

  • Rugpjūčio pilnatis Graikijoje: 126 muziejai ir paminklai atveria duris nemokamai iki vidurnakčio

    Rugpjūčio pilnatis Graikijoje: 126 muziejai ir paminklai atveria duris nemokamai iki vidurnakčio

    Rugpjūčio pilnaties vakarą Graikijoje vėl rengiama tradicinė Kultūros ministerijos iniciatyva, kai naktį atsiveria archeologinės vietovės, istorinių objektų teritorijos ir muziejai. Šiemet tai jau 27-asis renginio ciklas, tapęs vienu ryškiausių vasaros kultūros kalendoriaus akcentų šalyje.

    Didžiausias lankytojų srautas prognozuojamas rugpjūčio 28 dieną, kai pilnatis pasiekia piką ir dauguma erdvių kviečia į vakarinius apsilankymus. Programoje numatyta ne tik laisvas pasivaikščiojimas po ekspozicijas, bet ir specialiai naktiniam laikui pritaikyta kultūrinė dalis.

    Kultūros ministerijos duomenimis, šiemet iniciatyvoje dalyvauja 126 objektai visoje Graikijoje, o pilnaties naktį juose taikomas nemokamas įėjimas. Iš viso 61 vietoje suplanuoti kultūriniai renginiai, dar 65 objektai tiesiog dirbs be bilietų, sudarydami galimybę aplankyti erdves kitu, rečiau patiriamu formatu.

    Lankymo laikas priklauso nuo konkrečios vietos, tačiau dažniausiai durys atveriamos apie 19.30 arba 20.00 valandą ir uždaromos apie 23.00 valandą ar vidurnaktį. Organizatoriai atkreipia dėmesį, kad renginiai nėra apriboti vien pilnaties naktimi ir tęsiami iki rugpjūčio 30 dienos.

    Šių metų programoje numatyti koncertai, teatro ir šokio pasirodymai, parodos bei organizuotos ekskursijos su gidais. Veiklas koordinuoja už senienas ir kultūros paveldą atsakingi ministerijos padaliniai, o dalyje vietovių prisideda savivaldybės, regionų institucijos ir kultūros organizacijos.

    Tokie pilnaties vakarai Graikijoje pastaraisiais metais įgauna papildomą svarbą ir dėl turizmo tendencijų, kai keliautojai vis dažniau ieško patirčių po įprastų darbo valandų ir renkasi renginius atvirose erdvėse. Nemokamas įėjimas ir vėlyvas darbo laikas leidžia planuoti apsilankymą net ir tiems, kurie dieną keliauja ar vengia karščiausių valandų.

  • Ministras patvirtino naujas kultūros centrų taisykles: kas keisis bendruomenėms ir paslaugoms?

    Kultūros ministras Lukas Alsys patvirtino Kultūros centrų veiklos plėtros rekomendacijas, kurios apibrėžia bendrą kryptį savivaldybių kultūros centrams visoje Lietuvoje. Dokumentu siekiama stiprinti jų vaidmenį regionuose, didinti paslaugų kokybę, prieinamumą ir įtrauktį skirtingoms visuomenės grupėms.

    Rekomendacijos numato, kad kultūros centrai turi veikti kaip atviros, bendruomenę telkiančios erdvės, derinančios tradicijas su šiuolaikinėmis technologijomis. Jose pabrėžiama, kad tai nėra griežtas standartas, o lankstesnis įrankis, padedantis planuoti veiklą ir nusistatyti prioritetus pagal vietos poreikius.

    Kokia misija keliama centrams

    Dokumente kultūros centrų misija įvardijama kaip kokybiškų kultūros paslaugų kūrimas ir teikimas, atliepiant kultūrinius, edukacinius, pažintinius ir socialinius gyventojų poreikius. Taip pat akcentuojamas tikslas stiprinti regiono kultūrinį tapatumą ir mažinti kultūrinę atskirtį, prisidedant prie gyvenimo kokybės.

    Vizijoje kultūros centrai matomi kaip socialiai atsakingos įstaigos, ugdančios pilietiškumą ir kūrybiškumą. Kartu iš jų tikimasi aktyvesnio dialogo su vietos žmonėmis, kad kultūros pasiūla atspindėtų realius bendruomenės lūkesčius, o ne vien tradicinį renginių kalendorių.

    Daugiau skaitmeninio turinio ir tradicijų apsauga

    Rekomendacijose pabrėžiamas balansas tarp istorinės atminties ir šiuolaikiškų veiklos formų. Akcentuojama etninės kultūros, nematerialaus paveldo ir dainų švenčių tradicijos puoselėjimo svarba, kartu skatinant inovacijas ir skaitmeninio turinio sklaidą.

    Tarp numatytų krypčių įvardijamas kultūros turinio viešinimas nacionalinėje platformoje „eKultūra“, siekiant didesnio pasiekiamumo ir patogesnės prieigos gyventojams. Taip pat raginama stiprinti mėgėjų ir profesionaliojo meno sinergiją, kad vietos kolektyvų veikla būtų papildoma aukštesnės meninės vertės programomis.

    Dėmesys prieinamumui, partnerystėms ir specialistams

    Dokumente daug dėmesio skiriama paslaugų prieinamumui, ypač socialiai jautrioms grupėms, taip pat kultūrinei edukacijai. Kultūros centrams rekomenduojama aktyviau įsitraukti į Kultūros paso veiklas ir neformalųjį suaugusiųjų švietimą, kad auditorijos būtų plečiamos nuosekliai, o ne vien per pavienius renginius.

    Rekomendacijose akcentuojama, kad kokybiškoms paslaugoms būtina tinklaveika, todėl raginama stiprinti bendradarbiavimą su savivaldybių ir valstybinėmis įstaigomis, mokyklomis, nevyriausybinėmis organizacijomis bei individualiais kūrėjais. Taip pat išskiriamas kultūros darbuotojų kvalifikacijos kėlimas ir profesionalų pritraukimas į regionus kaip vienas svarbiausių ilgalaikių uždavinių.

    Ministerija tikisi, kad nuoseklus rekomendacijų taikymas padės stiprinti kultūros centrų tvarumą ir jų indėlį į vietos bendruomenių gerovę. Nors dokumentas nėra finansavimo sprendimas, jis gali tapti pagrindu savivaldybėms planuojant prioritetus, vertinant paslaugų kokybę ir formuojant kultūros paslaugų tinklą.

    Kultūros centrų veiklos plėtros rekomendacijos paskelbtos Teisės aktų registre.

  • Lukiškių kalėjimas ir paminklų karai: kas iš tiesų sprendžia, kas mieste yra paveldas?

    Paminklai, sovietinės epochos ženklai ir net buvę kalėjimai šiandien vis dažniau tampa karštų ginčų objektu: vieni ragina saugoti kaip istorijos liudijimą, kiti nori iš viešosios erdvės pašalinti tai, kas žeidžia ar skatina nostalgiją represijoms. Šie konfliktai atskleidžia platesnę problemą, kuri nebėra tik restauratorių ar architektų klausimas.

    Diskusijoje Paveldas 2.0. Tarp atminties ir ateities bus keliama esminė dilema: ar paveldą turime išlaikyti kuo mažiau jį keisdami, ar leisti jam transformuotis kartu su kintančiu miestu. Praktikoje tai reiškia sprendimus dėl funkcijų, prieinamumo, energetinio efektyvumo ir net simbolinės reikšmės.

    Ne vien fasadų istorija

    Pastaraisiais metais Europoje ryškėja tendencija vertinti nepatogų paveldą ne tik kaip architektūrą, bet ir kaip atminties politikos klausimą. Kai visuomenė nesutaria, ką konkretus objektas reiškia, sprendimas tampa vertybinis: ar mieste paliekame konfliktą primenančius ženklus, ar ieškome būdų juos perinterpretuoti.

    Tokiose diskusijose vis daugiau svarbos įgauna skaidrumas: kas priima galutinį sprendimą ir kokiais kriterijais remiasi. Tai apima tiek ekspertinius vertinimus, tiek bendruomenių balsą, nes paveldas veikia kasdienę aplinką, o ne vien kultūros lauko profesionalus.

    Transformacijos pavyzdžiai ir rizikos

    Lietuvoje ryškiu pavyzdžiu tapo Lukiškių kalėjimo erdvių pritaikymas naujoms kultūros ir renginių funkcijoms, o taip pat Šv. Jokūbo kvartalo atnaujinimas, kai istorinis kompleksas įgijo šiuolaikinę paskirtį. Tokie projektai dažnai pristatomi kaip kompromisas tarp išsaugojimo ir gyvybingumo.

    Užsienyje panašių precedentų nemažai: Mastrichte buvusi dominikonų bažnyčia pritaikyta knygynui, o tai rodo, kad net sakralūs ar istoriškai jautrūs objektai gali keisti funkciją. Vis dėlto išlieka klausimas, kur yra riba, kad pastatas neprarastų savo vertingųjų savybių ir netaptų tik dekoracija.

    Tvarumas ir nauji reikalavimai

    Paveldo politika vis dažniau susiduria su tvarumo argumentais: esamo pastato pritaikymas neretai mažina statybos atliekų ir naujų medžiagų poreikį, tačiau ne visada leidžia lengvai pasiekti šiuolaikinius energinio efektyvumo ar universalaus dizaino standartus. Dėl to kyla įtampa tarp saugojimo principų ir realių naudojimo poreikių.

    Kintant visuomenės požiūriui, keičiasi ir pati istorinių objektų vertė: tai, kas anksčiau buvo laikoma nevertinga ar net žalinga, šiandien gali būti suvokiama kaip svarbus laikotarpio liudijimas, ir atvirkščiai. Todėl sprendimai dėl paveldo iš esmės yra sprendimai apie tai, kokią praeitį renkamės prisiminti ir kaip ją integruojame į ateities miestą.

    Europos paveldo dienoms skirtas renginys Paveldas 2.0. Tarp atminties ir ateities vyks rugsėjo 22 dieną Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Diskusijoje dalyvaus architektai Gilma Teodora Gylytė ir Andrius Ropolas, Kultūros ministerijos atstovė Rugilė Puodžiūnienė, Kultūros paveldo departamento atstovė Gerda Mockevičė ir Vilniaus miesto savivaldybės atstovė Donata Kabelkė, o pokalbį moderuos Vilma Losytė.

    Pagrindinis klausimas, į kurį bus bandoma atsakyti, skamba paprastai, bet paliečia visą miesto raidą: ar paveldą saugome tokį, koks jis buvo, ar tokį, koks jis gali būti.

  • Lenkija rengia pirmą pasaulyje tokį žaidimų renginį: valdžia remia, įsitraukia „GOG“

    Lenkija rengia pirmą pasaulyje tokį žaidimų renginį: valdžia remia, įsitraukia „GOG“

    Lenkijos žaidimų kūrėjų industrija rudenį žengia į naują etapą: spalį planuojama surengti pirmąją Dnių Lenkijos vaizdo žaidimų iniciatyvą, kuri nuo pat pradžių kuriama kaip tarptautinis renginys. Organizatoriai žada tiek nuotolinius, tiek gyvus renginius, o vienu iš svarbiausių partnerių įvardijama skaitmeninės žaidimų prekybos platforma „GOG“.

    Ši iniciatyva išsiskiria tuo, kad ją remia viešasis sektorius. Projektą palaiko Kūrybinių industrijų institutas – kultūros įstaiga, veikianti prižiūrint Kultūros ir nacionalinio paveldo ministerijai, todėl renginys pristatomas kaip valstybinio lygmens bandymas sistemingai stiprinti nacionalinių žaidimų matomumą užsienyje.

    Kas slypi už idėjos

    Idėja gimė pernai, kai ją pasiūlė iniciatorius Piotras Gnypas, įkvėptas JAV minimų Nacionalinių vaizdo žaidimų dienų. Po konsultacijų su rinkos dalyviais ir įvertinus modelius kitose šalyse, sumanymas buvo paverstas konkrečia programa, kurią ketinama įgyvendinti jau artimiausiais mėnesiais.

    Organizatoriai pabrėžia, kad Lenkijoje sukurti žaidimai seniai peržengė pramogos ribas ir tapo kultūros dalimi, kuri pasiekia plačią tarptautinę auditoriją. Būtent todėl renginio tikslas – parodyti, kad industrija apima labai skirtingus žanrus ir temas, o žaidimai gali būti pasakojimo, vertybių ir kultūrinės tapatybės sklaidos priemonė.

    Skaičiai, rodantys mastą

    Lenkijos žaidimų sektorius pastaraisiais metais išlaiko stiprias eksporto pozicijas. Remiantis 2025 metais paskelbtais duomenimis, šalyje veikia 824 studijos, jose dirba 14 568 specialistai, o 97 proc. Lenkijoje kuriamų žaidimų parduodami užsienio rinkose.

    Nurodoma, kad 2024 metais industrijos pajamos siekė 5,52 mlrd. zlotų, tai yra maždaug 1,3 mlrd. eurų pagal įprastą to laikotarpio valiutų kursų santykį. Tokie skaičiai rodo, kad žaidimų kūrimas Lenkijoje yra ne tik kūrybinė, bet ir reikšminga eksporto bei darbo vietų kūrimo ekosistema.

    Kuo tai gali būti svarbu pasauliui

    Įprastai panašios žaidimų šventės kitose šalyse būna bendruomeninės arba aiškiai komercinės, tačiau Lenkija akcentuoja kitą kryptį – viešųjų institucijų dalyvavimą. Organizatorių teigimu, tai pirmas atvejis, kai valstybės institucijos taip tiesiogiai imasi užduoties koordinuotai reklamuoti nacionalinę žaidimų kūrimo sceną.

    Planuojama, kad programoje dalyvaus tiek didžiausios studijos, tiek organizacijos, dirbančios su žaidimų kūrimo procesu nuo idėjų ir koncepcijų iki leidybos bei platinimo. Tokia struktūra turėtų padėti pasiekti ne tik aktyvius žaidėjus, bet ir auditoriją, kuri industrijos kasdien neseka, tačiau domisi šiuolaikine kultūra ir kūrybinėmis industrijomis.

    „Norime, kad žmonės pamatytų, jog Lenkijoje kuriami žaidimai yra įvairūs ir turi kultūrinę vertę, o ne tik pramoginį aspektą“, – teigė iniciatyvos organizatoriai.

  • „Polifonijos“ premjera Šiauliuose: jaunieji kompozitoriai iš naujo prakalbina chorinės klasikos kūrinius

    „Polifonijos“ premjera Šiauliuose: jaunieji kompozitoriai iš naujo prakalbina chorinės klasikos kūrinius

    Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ pristato programą, kurioje gerai pažįstama lietuvių chorinė klasika suskamba šiuolaikiškai. Projektas suburia keturis jaunuosius kompozitorius, kurie perkuria po du kūrinius mišriam chorui, siekdami išlaikyti originalų atpažįstamumą ir kartu pasiūlyti naują skambesio perspektyvą.

    Idėja gimė vykdant Kultūros ministerijos finansuotą trijų koncertų ciklą „Tautą girdi jaunoji karta“. Šio ciklo esmė – suteikti jauniesiems kūrėjams realią profesionalią sceną ir sudaryti sąlygas jų partitūroms tapti ne vien premjeriniu įvykiu, bet ir potencialiai įsitvirtinti choro repertuare.

    Kas ir ką rekomponavo?

    Kompozitorė Ieva Parnarauskaitė pasirinko Stasio Šimkaus Lietuviais esame mes gimę ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio Dainų dainelę. Lukas Butkus ėmėsi Juozo Gudavičiaus Kur giria žaliuoja bei Česlovo Sasnausko Kur bėga Šešupė, ieškodamas, kaip klasikinę medžiagą priartinti prie dabarties klausytojo.

    Dr. Imantas Jonas Šimkus rekomponavo Juozo Naujalio Už Raseinių ant Dubysos ir Lietuva brangi, pabrėždamas atsakomybę, kuri kyla dirbant su kūriniais, tapusiais kultūrinės atminties dalimi. Raimonda Skabeikaitė pasirinko Leono Eremino Birutą ir Teodoro Brazio Aušra, aušra, aušrelė, sąmoningai atsigręždama į mažiau asmeniškai girdėtą medžiagą ir leisdama sau daugiau interpretacinės rizikos.

    Kada klausytojai išgirs rezultatą?

    Partitūras choras gavo balandžio viduryje, o pasirengimas koncertui vyko intensyvių repeticijų ritmu. Programos kulminacija numatyta birželio 5 dieną kamerinėje „Polifonijos“ salėje, kur 18 valandą 30 minučių prasidės koncertas Iš atminties į dabartį.

    Kūriniai skambės diriguojant Linui Balandžiui, o koncerte dalyvaus ir patys kompozitoriai. Jų įžvalgos apie pasirinkimus, kompromisus ir kūrybinius sprendimus turėtų tapti svarbia vakaro dalimi, padedančia klausytojams tiksliau „perskaityti“ rekompozicijų logiką.

    Kodėl šis formatas svarbus?

    Projekto iniciatorius ir vienas idėjos autorių Linas Balandis akcentuoja, kad jauniesiems kompozitoriams dažnai trūksta ilgalaikio matomumo ir galimybių kaupti atliktų kūrinių aplanką. Chorinei kultūrai tai taip pat reikšminga, nes repertuaras plečiasi ne vien naujais originaliais kūriniais, bet ir šiuolaikiškai permąstytais klasikos tekstais, kurie skatina diskusiją apie tradicijos tęstinumą.

    Pasak kūrėjų, didžiausias iššūkis slypi ne tik muzikinėje idėjoje, bet ir praktikoje: kaip sumanymą užrašyti taip, kad jis būtų patogus dirigentui, aiškus chorui ir įgyvendinamas repeticijų procese. Kartu tai tampa proga chorui ir klausytojams patirti platesnę emocinę amplitudę, nes atpažįstama melodika įgauna naują harmoninę, ritminę ar faktūrinę aplinką.

    Kompozitoriai pabrėžia ir dar vieną aspektą: Lietuvoje nemažai naujų kūrinių po premjeros nugula į archyvus ir retai sugrįžta į sceną. Tokie projektai gali tapti tramplinu ilgesniam kūrinių gyvenimui, jei rekompozicijos bus imamos atlikti ir kituose koncertuose, festivaliuose ar edukaciniuose renginiuose.

    „Svarbiausia čia buvo išlaikyti pagarbą originalui ir kartu subtiliai pasiūlyti kitą žvilgsnio kampą į labai gerai pažįstamą muziką“, – sakė dr. Imantas Jonas Šimkus.

    „Projektą inicijavome, nes jaunieji kompozitoriai šalyje gauna per mažai dėmesio, o jų kūrybiškumas gali įnešti inovacijų ir naujų muzikos kalbos raiškų“, – sakė Linas Balandis.

  • KPD rengia nuotolinį nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdį: ką svarstys?

    KPD rengia nuotolinį nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdį: ką svarstys?

    Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos pranešė, kad 2026 metais liepos 1 dieną 13 valandą vyks ketvirtosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos nuotolinis posėdis. Tai vienas iš reguliarių tarybos posėdžių, kuriuose svarstomi sprendimai dėl konkrečių objektų paveldo vertinimo ir apsaugos.

    Departamentas skelbia, kad posėdžio darbotvarkė pateikiama viešai, o su numatytais nagrinėti nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktų projektais taip pat galima susipažinti iš anksto. Tokia praktika leidžia suinteresuotoms pusėms pasirengti, o visuomenei geriau suprasti, kokie klausimai artimiausiu metu gali turėti įtakos paveldo objektų statusui.

    Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų sprendimai paprastai apima vertingųjų savybių nustatymą ar tikslinimą, objektų vertinimo aktų tvirtinimą ir kitus su apskaita bei registravimu susijusius klausimus. Nuo šių sprendimų gali priklausyti, kokie apsaugos reikalavimai bus taikomi objektui, kaip bus apibrėžtos jo vertingosios savybės ir kokios veiklos konkrečioje teritorijoje ateityje bus galimos.

    KPD atkreipia dėmesį, kad dėl klausimų, susijusių su posėdžiu ar dalyvavimo galimybėmis, galima kreiptis į departamento Apskaitos, inventorizavimo ir registro skyriaus vyriausiąją specialistę Rimą Žilinskaitę. Gyventojams, bendruomenėms ar turto savininkams tai svarbu, nes ankstyvas susipažinimas su dokumentų projektais padeda laiku pateikti pastabas ar užduoti praktinius klausimus.

  • Vilniaus rotušėje pagerbtos 13 naujų gyvojo paveldo vertybių: nuo kanklių iki Sartų tradicijų

    Vilniaus rotušėje antradienio popietę pristatytos trylika naujų reiškinių, įrašytų į Lietuvos Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Į sąvadą pateko tiek šimtmetį menančios muzikavimo ir dainavimo tradicijos, tiek bendruomenes telkiančios šventės, amatai ir kulinarinis paveldas.

    Renginyje dalyvavo tradicijų puoselėtojai ir savivaldybių atstovai iš įvairių šalies vietovių, taip pat Kultūros ministerijos ir Lietuvos nacionalinio kultūros centro atstovai. Įrašymą į sąvadą patvirtinantys sertifikatai įteikti bendruomenėms, šeimoms ir pavieniams saugotojams, kurie perduoda žinias iš kartos į kartą.

    Kas šiemet papildė sąvadą?

    Tarp įvertintų tradicijų – regionų savitumą ryškinančios muzikinės ir apeiginės praktikos. Pristatyta Darsūniškio Trijų Karalių vaikštynių tradicija, taip pat Skriaudžių kanklininkų puoselėjamas repertuaras ir grojimo technika, kuri per laiką tapo atpažįstamu vietos kultūriniu ženklu.

    Skambėjo ir Žemaitijos dounininkų daugiabalsis dainavimas, o Kelmėje vykstantys etnomuzikavimo ir tradicinių amatų kursai pristatyti kaip svarbi žinių perdavimo grandis. Renginyje dėmesio sulaukė ir liuteronų giedojimo tradicija, primenanti Mažosios Lietuvos religinės muzikos paveldą.

    Nuo maisto iki žvejybos ir fotografijos

    Sąvadą papildė ir ūkinės bei meninės praktikos, buriančios vietos bendruomenes. Tarp jų – bulvinių bandų ant kopūsto lapų kepimas, siejamas su Dzūkijos kulinariniu paveldu, ir archajiška nėgių žvejyba Šventosios upėje, padedanti išlaikyti vietos tapatybę bei tradicinį gyvenimo būdą.

    Įvertinta ir analoginės fotografijos praktika, kurios puoselėtojai saugo tradicinius vaizdų kūrimo procesus bei amato žinias. Ši kryptis pastaraisiais metais pastebimai atgimsta Europoje ir Lietuvoje, o bendruomenės vis dažniau kuria dirbtuves, edukacijas ir mažatiražius leidinius.

    Žirgo tradicijos ir tautinių bendrijų indėlis

    Tarp naujų vertybių – žirgų maudynių praktika Anykščių naktigonės šventėje, pabrėžianti ryšį tarp žmogaus ir žirgo. Taip pat pristatytos daugiau kaip du šimtus metų skaičiuojančios Sartų žirgų lenktynės Dusetose, kurios šiandien jungia istorinę atmintį, sportą ir vietos turizmą.

    Šiemet išskirtas ir tautinių bendrijų aktyvumas: pristatytos moldavų ir rumunų pavasario šventės „Marcišor“ tradicijos bei romų kultūros festivalis „Gypsy Fest“. Tokios iniciatyvos, kultūros lauke vis dažniau akcentuojant įtrauktį, prisideda prie daugiakultūrio Lietuvos veido matomumo.

    „Šios iškilmės primena, kad kultūrą kuria žmonės, o tradicijų gyvybingumas priklauso nuo bendruomenių atsidavimo“, – sakė Kultūros ministerijos kancleris Lukas Alsys.

    Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadas kuriamas nuo 2017 metais ir nuosekliai pildomas kasmet. Sąvado valdytoja yra Kultūros ministerija, o tvarkytojas – Lietuvos nacionalinis kultūros centras, kviečiantis bendruomenes rudenį teikti naujas paraiškas dėl tradicijų įrašymo.

  • Sartų žirgų lenktynių tradicija įrašyta į nematerialaus paveldo sąvadą: ką tai keičia Dusetoms

    Sartų žirgų lenktynių tradicija įrašyta į nematerialaus paveldo sąvadą: ką tai keičia Dusetoms

    Sartų žirgų lenktynių tradicija Dusetose oficialiai įrašyta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Sertifikatas Zarasų krašto atstovams įteiktas gegužės 19 dieną Vilniaus rotušėje vykusiose iškilmėse „Tapatybės kodas“.

    Renginyje bendruomenes ir tradicijų puoselėtojus sveikino Kultūros ministerijos kancleris Lukas Alsys, o ceremonijoje dalyvavo Lietuvos nacionalinio kultūros centro direktorius Saulius Liausa. Programą vedė žurnalistas ir LRT laidų vedėjas Kristupas Naraškevičius.

    Į iškilmes atvyko ir Zarasų krašto delegacija: merė Nijolė Guobienė, savivaldybės administracijos direktorius Aurelijus Banys, savivaldybės atstovai, kultūros įstaigų darbuotojai, Dusetų dailės galerijos komanda bei tradicinė kapela „Sadūnai“.

    Kas yra nematerialus paveldas?

    Nematerialus kultūros paveldas apima gyvas tradicijas, žinias ir praktikas, kurias bendruomenės perduoda iš kartos į kartą. Tai gali būti šventės, amatai, muzikinės ir kulinarinės tradicijos, taip pat su gamta susiję įgūdžiai, kai svarbiausia yra ne objektas, o žmonių kuriama ir nuolat atnaujinama praktika.

    Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadas pradėtas formuoti 2017 metais, o jo tvarkymą koordinuoja Lietuvos nacionalinis kultūros centras kartu su Kultūros ministerija ir ekspertais. Įtrauktos vertybės vertinamos pagal gyvybingumą, bendruomenės vaidmenį ir realias išsaugojimo priemones.

    „Sartai“ – daugiau nei varžybos

    Sartų žirgų lenktynės Dusetose ilgą laiką buvo suvokiamos kaip sporto ir žiemos šventės derinys, tačiau bendruomenei tai yra platesnė tapatybės forma. Renginys jungia žirgininkystės kultūrą, vietos istoriją, mugės tradicijas, muziką ir stiprų ryšį tarp žmogaus ir žirgo.

    Istoriškai tradicija siejama su paprotiniais pasivažinėjimais per Užgavėnes, kurie laikui bėgant virto organizuotu renginiu. Bėgant metams keitėsi ir pati forma, bet esmė išliko ta pati: tai susitikimo vieta, kurioje dalyvauja ir profesionalai, ir vietos entuziastai, o šventę palaiko plati bendruomenė.

    „Sertifikatas patvirtina, kad tai ne tik vietos šventė, bet ir visos šalies kultūros vertybė, kurią saugo pati bendruomenė“, – sakė sertifikatą įteikęs menotyrininkas ir etnologas Vytautas Tumėnas.

    Ką praktiškai keičia įrašymas?

    Įrašymas į sąvadą pirmiausia yra oficialus pripažinimas, kad tradicija turi aiškų kultūrinį turinį ir yra gyvybinga. Toks statusas dažnai padeda lengviau telkti partnerius, pagrįsti edukacines veiklas ir planuoti tradicijos tęstinumą, nes atsiranda daugiau argumentų savivaldybėms ir kultūros įstaigoms investuoti į išsaugojimą.

    Kartu tai yra ir įsipareigojimas: nematerialaus paveldo vertybės turi būti puoselėjamos taip, kad išliktų autentiškas turinys, o tradicija nebūtų pakeista vien komerciniu renginiu. Dusetoms tai reiškia didesnį dėmesį tradicijos perdavimui, žirgininkystės kultūros sklaidai ir bendruomenės įtraukimui.

    Šiemet sąvadą papildė 13 naujų reiškinių, tarp jų ir regioninės kulinarijos, muzikavimo, švenčių bei žvejybos tradicijos. Šiuo metu sąvade yra 83 vertybės, atspindinčios skirtingų Lietuvos regionų kultūrinę įvairovę.

    Sartų žirgų lenktynių tradicijos įrašymas į sąvadą Zarasų kraštui tampa ne tik simboline pergale, bet ir aiškiu ženklu, kad Dusetose puoselėjamas reiškinys yra svarbus nacionaliniu mastu. Tai kartu ir priminimas, kad gyvas paveldas išlieka tik tada, kai jį nuosekliai kuria ir perduoda patys žmonės.