Kurmis (Talpa europaea) didžiąją gyvenimo dalį praleidžia po žeme, rausdamas tunelius ir ieškodamas maisto. Jo racioną dažniausiai sudaro sliekai, vabzdžių lervos ir kiti dirvožemyje gyvenantys bestuburiai, todėl aktyviausiai jis juda ten, kur dirva drėgna ir gausu grobio.
Nors kurmis nėra augalėdis, jo urvai ir žemės išstūmimai į paviršių gali greitai sugadinti vejos vaizdą. Kasant tunelius kartais pažeidžiamos šaknys, o iškilę kupstai trukdo pjauti žolę ir gali tapti problema tvarkant sklypą.
Ar padeda namų priemonės?
Ieškant paprasto sprendimo dažnai siūlomos kvapais paremtos priemonės, nes kurmiai turi itin jautrią uoslę ir orientuojasi po žeme pagal kvapus bei vibracijas. Viena iš populiarių idėjų – į aktyvius tunelius įdėti nedidelį kiekį natūralaus jogurto: jo rūgštus kvapas kai kuriuose sklypuose gali paskatinti kurmį persikelti kitur.
Svarbu nepersistengti, nes organinės atliekos tunelyje gali pradėti irti ir pritraukti kitus gyvūnus arba sukelti nemalonų kvapą. Praktikoje tokios priemonės veikia nevienodai: rezultatas priklauso nuo dirvožemio drėgmės, tunelių sistemos dydžio ir to, ar netoliese yra pakankamai maisto.
Ricinų aliejus ir kiti atbaidikliai
Dažnai minimas ir ricinų aliejus, kurio kvapas gali būti nemalonus požeminiams gyvūnams. Paprastai rekomenduojama pasigaminti tirpalą iš kelių šaukštų ricinų aliejaus, vandens ir lašo indų ploviklio, kad mišinys geriau pasiskirstytų dirvoje, o tada palaistyti aktyvius kurmiarausius.
Tačiau verta įvertinti, kad atbaidikliai dažniausiai neišsprendžia priežasties, kodėl kurmis apsigyveno sklype, o tik laikinai pakeičia jo judėjimo kryptį. Jei dirvoje daug sliekų ir lervų, o veja nuolat laistoma, kurmis gali sugrįžti arba jo vietą užimti kitas individas.
Kaip sumažinti kurmių grįžimo riziką?
Ilgalaikiam sprendimui dažniausiai pasiteisina fizinės kliūtys, pavyzdžiui, vejos tinklas, įrengiamas po velėna, kad kurmis negalėtų formuoti didelių kupstų. Taip pat kai kurie sklypų savininkai papildomai įkasa tinklą vertikaliai palei tvorą, kad sumažintų tikimybę, jog gyvūnas ateis iš kaimyninių teritorijų.
Jei problema kartojasi kasmet, naudinga peržiūrėti vejos priežiūros įpročius: pernelyg intensyvus laistymas ir storas velėnos sluoksnis sukuria palankesnes sąlygas dirvožemio bestuburiams, o kartu ir kurmiams. Taip pat naudojami ultragarsiniai ar vibraciniai baidikliai, tačiau jų efektyvumas sklypuose skiriasi ir dažnai priklauso nuo grunto tipo.
Planuojant priemones svarbu rinktis humaniškus metodus ir įsitikinti, ar konkrečiu atveju tai tikrai kurmis, o ne kitas požeminis gyvūnas. Tikslesnis problemos įvertinimas padeda pasirinkti sprendimą, kuris ne tik pagerina vejos vaizdą, bet ir sumažina žalos pasikartojimą.