Išraustas vejos plotas, smunkančios lysvės ir sunykę gėlių svogūnėliai dažnai iš karto nurašomi kurmiui. Tačiau praktikoje neretai kaltas visai kitas požeminis gyventojas – pelėnas, kurio daroma žala augalams būna tiesioginė ir gerokai didesnė. Teisingas „diagnozavimas“ čia svarbiausias, nes skirtingiems gyvūnams veiksmingos visai kitos priemonės.
Kurmis daugiausia ieško sliekų ir dirvoje gyvenančių vabzdžių lervų, todėl augalų šaknų paprastai neėda. Tuo metu pelėnai minta augaline dalimi ir gali greitai sunaikinti šaknis, svogūnėlius ar apgraužti jaunų medelių žievę. Dėl to dar prieš imantis veiksmų verta įsižiūrėti į žymes kieme ir augalų būklę.
Kurmis ar pelėnas: ženklai skiriasi
Kurmių veiklą dažniausiai išduoda aiškūs, kūgio formos žemių kauburiai. Jie susidaro, kai gyvūnas kasdamas gilesnius tunelius išstumia žemę į paviršių, o pats įėjimas į urvą paprastai būna po kauburiu ir nematomas. Išsklaidžius kauburį, atviro „vartų“ tipo plyšio dažniausiai nerasite.
Pelėnų atveju vaizdas kitoks: dažniau matosi nedidelės apvalios angos dirvoje, o ryškių aukštų kauburių gali ir nebūti. Tuneliai paprastai būna arti paviršiaus, todėl vaikštant per veją ar lysvę kartais jaučiamas žemės įdubimas, lyg po kojomis būtų tuštuma. Tokie paviršiniai praėjimai dažnai sutampa su vietomis, kuriose augalai ima staiga skursti.
Dar vienas svarbus skirtumas – augalų „suvalgymo“ požymiai. Jei pavasarį nebeišlenda rudenį pasodinti tulpių ar kitų gėlių svogūnėliai, jei daržovės vysta, o šaknys būna apgraužtos, tai dažniau rodo pelėnų veiklą. Kurmis augalus labiau pažeidžia netiesiogiai, kai kasdamas atkelia šaknis ar nutraukia jų kontaktą su drėgna žeme.
Ką reiškia žala augalams
Kurmių išraustos vietos gali atrodyti dramatiškai, tačiau pats gyvūnas kai kuriais atvejais net laikomas naudingesniu dirvai. Kasdamas jis purena žemę ir minta dalimi dirvoje gyvenančių kenkėjų, todėl jo pasirodymas kartais sutampa su gyvybinga, organikos turtinga dirva. Vis dėlto tvarkingoje vejoje kurmiarausiai tampa rimta estetika ir priežiūros problema.
Pelėnų žala dažniausiai labiau susijusi su nuostoliais: jie gali apgraužti šaknis, svogūnėlius, šakniavaisius, o šaltuoju metų laiku kartais pažeidžia ir jaunų vaismedžių ar dekoratyvinių krūmų kamienų apačią. Dėl to augalai gali atrodyti tarsi „be priežasties“ nunykę, nors tikroji problema slypi po žeme. Jei augalas lengvai išsitraukia, o šaknys trumpintos ar apgraužtos, įtarimas dažnai krypsta į graužikus.
Kaip elgtis toliau
Pastebėjus požeminę veiklą, pirmiausia verta kelias dienas stebėti, ar atsiranda naujų kauburių, ar plečiasi paviršiniai tuneliai, ar daugėja apgraužtų augalų. Toks stebėjimas padeda išvengti dažnos klaidos, kai naudojamos netinkamos priemonės, o problema tik gilėja. Skirtingai nei kurmis, pelėnas paprastai palieka aiškesnius augalinės žalos pėdsakus.
Jei įtariate pelėnus, dažniausiai svarbiausia tampa jautriausių augalų apsauga ir prevencija, kad graužikams būtų sunkiau pasiekti šaknis ar svogūnėlius. Jei problema siejama su kurmiais, dažniau pasirenkamos atbaidymo ir teritorijos apsaugos priemonės, orientuotos į tunelių sistemą. Bet kuriuo atveju, prieš imantis radikalių sprendimų verta įsitikinti, kuris gyvūnas iš tikrųjų apsigyveno sklype.
Leave a Reply