Pasibaigus braškių derliui darbas lysvėje nesibaigia: liepa ir rugpjūtis yra metas, kai formuojami kitų metų žiediniai pumpurai. Nuo to, kaip greitai atgaivinsite kerelius, priklausys ir uogų gausa, ir jų dydis kitą sezoną.
Pirmas žingsnis – įvertinti braškyną pagal amžių. Vienmečių kerų dažniausiai drastiškai karpyti nereikia, o 2–3 metų braškėms po derliaus dažnai taikomas lapų atnaujinimas. Ketverių metų ir senesni kerai paprastai duoda vis mažesnį derlių, todėl juos verta keisti naujais daigais.
Kada ir kaip tvarkyti lapus?
Lapai dažniausiai trumpinami praėjus maždaug 2–3 savaitėms po paskutinio skynimo, kai augalas jau baigia intensyvų derėjimą. Praktikoje paliekama apie 5 centimetrų lapkočių ir lapų pagrindų, kad nepažeistumėte augimo kūgelio ir šerdies.
Po karpymo augalų liekanas svarbu surinkti ir išnešti iš braškyno, ypač jei matėsi ligų požymių. Tai sumažina grybinių ligų židinius ir kenkėjų slėptuves, o kerai greičiau užaugina naują lapiją iki rudens.
Ši taisyklė netinka remontantinėms, pakartotinai derančioms braškėms, nes jos vasarą dar mezga ir brandina uogas. Tokiu atveju šalinami tik pažeisti, pageltę ar ligoti lapai ir supuvę vaisiai, kad augalas neišeikvotų jėgų.
Tręšimas po derliaus: kuo nepersistengti?
Po derliaus braškėms reikia atstatyti lapiją ir sukaupti atsargas, todėl tinka kompostas, gerai perpuvęs mėšlas ar subalansuotos kompleksinės trąšos uogakrūmiams. Svarbu, kad augalas gautų ir kalio, fosforo, magnio bei kalcio, nes vien azotas dažnai lemia vešlius lapus, bet silpnesnį pasiruošimą žiemai.
Azotu tręšti verta saikingai ir ne per vėlai: per ilgas azoto naudojimas vasaros pabaigoje skatina naują, švelnų augimą, kuris prasčiau sumedėja ir gali labiau nukentėti per šalčius. Dėl to sodininkai dažnai azotines trąšas baigia naudoti iki rugpjūčio vidurio, o vėliau akcentuoja kalį ir fosforą.
Dirvai papildyti kartais naudojama ir bazalto miltų trąša, kurioje yra mikroelementų, o pati medžiaga gerina dirvos struktūrą. Tačiau dozavimą verta derinti prie dirvos tipo ir pH, nes per dideli kiekiai nėra naudingi ir gali keisti maisto medžiagų pasisavinimą.
Dirva, vanduo ir apsauga nuo ligų
Po derliaus pravartu supurenti tarpueilius, pašalinti piktžoles ir atnaujinti mulčią, kad šaknys gautų daugiau oro, o drėgmė laikytųsi tolygiau. Sausromis braškėms ypač svarbus reguliarus laistymas, nes būtent vasaros antroje pusėje jos aktyviai formuoja kitų metų žiedinius pumpurus.
Jei sezono metu pasitaikė pilkojo puvinio, miltligės ar lapų dėmėtligių, verta imtis prevencijos: išretinti kerus, pagerinti vėdinimą, surinkti pažeistas dalis. Chemines augalų apsaugos priemones galima naudoti tik laikantis etiketės reikalavimų, o prieš purškimą įvertinti, ar problema tikrai plinta.
Natūralesnėse praktikose kartais pasirenkami augaliniai nuovirai, pavyzdžiui, iš bitkrėslės, kuri dažniau minima kaip priemonė nuo kai kurių dirvoje gyvenančių kenkėjų ir erkių. Vis dėlto tokios priemonės nėra universali išeitis, todėl svarbiausia – sanitarija braškyne, tinkamas atstumas tarp kerų ir subalansuotas tręšimas.
Tvarkingai užbaigtas sezonas braškynui reiškia paprastą naudą: kerai iki rudens spėja atsinaujinti, sukaupia atsargas, o kitą pavasarį startuoja stipriau. Dėl to liepą skirta valanda ar dvi dažnai virsta pastebimai gausesniu derliumi kitais metais.
