Ruduo sode nėra vien lapų grėbimas ar gėlynų tvarkymas. Būtent šiuo metu daugelis augalų kaupia atsargas žiemai, todėl net keli įprasti įpročiai gali juos susilpninti ir padidinti nušalimo bei išdžiūvimo riziką.
Dažniausiai bėdos prasideda nuo netinkamo tręšimo ir pamiršto laistymo. Specialistai pabrėžia, kad rudeninė priežiūra turi skatinti augalų ramybės periodą, o ne naują augimą.
Azotas rudenį gali pakenkti
Viena dažniausių klaidų yra rudenį naudoti pavasarines ar universalias trąšas, kuriose gausu azoto. Azotas skatina naujų ūglių ir minkštų audinių formavimąsi, o jie nespėja sumedėti iki šalčių.
Tokie jauni augimo taškai tampa jautresni šalnoms, ligoms ir audinių pažeidimams, todėl augalas į žiemą įžengia ne sustiprėjęs, o išsekintas. Renkantis trąšas verta tikrinti sudėtį ir prioritetą teikti kalio bei fosforo dominavimui, jei tai numatyta konkrečiai kultūrai.
Pertręšimas blogina dirvą
Kita klaida yra trąšas berti iš akies, galvojant, kad didesnis kiekis duos geresnį rezultatą. Per didelė mineralinių medžiagų koncentracija gali didinti dirvos druskingumą, o tuomet šaknims tampa sunkiau pasisavinti vandenį.
Praktikoje tai reiškia, kad net ir esant drėgnai dirvai augalas gali patirti vadinamąjį fiziologinį sausros stresą. Todėl rudenį ypač svarbu laikytis gamintojo normų, trąšas dozuoti tiksliai ir nebandyti kompensuoti vasaros klaidų didesnėmis dozėmis.
Laistymas svarbus ir rudenį
Trečia klaida susijusi ne su trąšomis, o su vandeniu: atvėsus orams laistymas dažnai visai nutraukiamas. Visžaliai augalai ir spygliuočiai vandenį per lapus ar spyglius praranda ir rudenį, o žiemą, įšalus dirvai, jo papildyti nebegali.
Jei prieš šalčius dirva būna išsausėjusi, padidėja pavasarinio parudavimo ir išdžiūvimo rizika, ypač saulėtose, vėjuotose vietose. Prieš įšalą verta įvertinti drėgmę ir, jei rudenį ilgai nebuvo kritulių, augalus gausiau palaistyti, kad jie į žiemą išeitų su pakankamu drėgmės rezervu.
Leave a Reply