Kodėl po lietaus salotos pradeda nykti?
Po lietaus salotos dažnai tampa vienu pažeidžiamiausių daržo augalų, nes jų lapai sudaro tankią skrotelę arti žemės ir ilgai sulaiko vandenį. Jei kartu vyrauja vėsesnė temperatūra, debesuotumas ir menkas vėjas, drėgmė neišdžiūsta, o tai sudaro palankias sąlygas puviniams ir grybinėms ligoms.
Didžiausią riziką kelia pilkasis puvinys, sklerotinis puvinys ir netikroji miltligė, kurios greitai pažeidžia audinius, lapų pagrindą ir visą skrotelę. Praktikoje tai pasireiškia vandeningomis dėmėmis, pilkšvu apnašu, nemaloniu kvapu ir staigiu augalo suglebimu.
Ilgai laikantis didelei oro drėgmei, augalas lėčiau garina vandenį, todėl silpnėja maisto medžiagų judėjimas audiniuose. Dėl to salotos gali prasčiau įsisavinti kalcį, o tai siejama su greitesniu lapų kraštų džiūvimu, trapumu ir didesniu jautrumu infekcijoms.
Ką daryti ir ko vengti po liūties?
Viena dažniausių klaidų yra iškart po lietaus lipti į lysvę ir pradėti ravėti ar purenti žemę. Šlapia dirva lengvai susispaudžia, sumažėja oro patekimas prie sekliai išsidėsčiusių šaknų, o vėliau dirva gali sukibti į grumstus ir dar labiau apsunkinti šaknų darbą.
Palankiausia palaukti, kol žemė nebebus lipni ir nepradės kibti prie batų ar įrankių. Tuomet galima atsargiai supurenti tik tarpueilius, kad pagerėtų aeracija, o pačios salotos greičiau pradžiūtų.
Dar viena klaida yra skubėti skinti ar persodinti salotas, kai lapai dar šlapi. Drėgni lapai lengviau plyšta, o mikroįtrūkimai tampa tiesioginiais vartais patogenams, be to, rankomis ar žirklėmis infekcija gali būti pernešta nuo vieno augalo prie kito.
Po lietaus taip pat nereikėtų laistyti iš įpročio. Prieš papildomą laistymą verta patikrinti dirvos drėgnumą kelių centimetrų gylyje, nes salotos blogai toleruoja nuolat šlapią substratą, ypač kai pasodintos tankiai ir oras tarp lapų menkai cirkuliuoja.
Praktinė taisyklė daržininkams paprasta: darbai lysvėje saugiausi tada, kai dirva jau nebekimba prie batų ir įrankių, o salotų lapai yra sausi.
Šliužai po lietaus: kaip apsaugoti salotas?
Po kritulių šliužai suaktyvėja, todėl salotų lapai jiems tampa lengvu grobiu, ypač vakare ir naktį. Pirmas tikslas yra sumažinti drėgnas slėptuves ir sudaryti kliūtį judėjimui tarpueiliuose.
Praktiškai padeda sausi, šiurkštūs barjerai, kurie šliužams nemalonūs judėti, pavyzdžiui, pjuvenos, medžio pelenai, žvyras, sutrupinti kiaušinių lukštai ar bazalto milteliai. Po stipresnio lietaus tokius barjerus dažnai tenka atnaujinti, nes drėgmė jų poveikį susilpnina.
Jei šliužų daug, galima derinti ir gaudykles, tačiau jas būtina reguliariai tikrinti, kad jos nevirstų papildomu drėgmės židiniu. Kuo greičiau po lietaus atstatoma tvarka lysvėje ir pagerinama oro cirkuliacija, tuo mažesnė tikimybė prarasti dalį derliaus dėl puvinių ar kenkėjų.
