CP v2

Tag: Lašiša

  • Darbo kolegės pavydžiai žvilgčioja į pietus: lašišos dubenėlis vietoj sumuštinių

    Pietų dėžučių tendencijose vis dažniau vietoj sumuštinių įsitvirtina vadinamieji bowl tipo patiekalai, kai skirtingi ingredientai sudedami į vieną dubenį. Toks formatas patogus darbui, nes vienoje porcijoje lengva suderinti baltymus, daržoves ir sudėtinius angliavandenius. Be to, skoniai ir tekstūros išlieka ryškūs, jei komponentai laikomi atskirai.

    Vienas populiariausių variantų yra lašišos dubenėlis, dažnai derinamas su ryžiais ar bolivine balanda, traškiomis daržovėmis ir lengvu padažu. Lašiša vertinama dėl omega-3 riebalų rūgščių, ypač EPA ir DHA, kurios siejamos su normalia smegenų funkcija ir širdies bei kraujagyslių sistemos sveikata. Tuo pat metu daržovės suteikia skaidulų, o tai padeda ilgiau jaustis sočiai.

    Norint, kad energija darbe išsilaikytų tolygiau, svarbu pasirinkti ne tik žuvį, bet ir tinkamą pagrindą. Rudieji ryžiai ar bolivinė balanda paprastai turi daugiau skaidulų nei baltieji ryžiai, todėl sotumo jausmas gali trukti ilgiau. Prie jų tinka agurkai, morkos, avokadas, ridikėliai ar kiti sezoniniai priedai, kuriuos patogu supjaustyti iš vakaro.

    Geras dubenėlis dažnai „laimi“ prieš biuro bandeles dėl baltymų kiekio ir mažesnio itin perdirbtų produktų kiekio. Papildomai galima įdėti edamame pupelių, kurios suteikia augalinių baltymų, arba pabarstyti sezamo sėklomis. Jei norisi saldesnės natos, tinka ananasas, o jo sudėtyje esantis fermentas bromelainas dažnai minimas kaip galintis prisidėti prie baltymų skaidymo virškinimo metu.

    Didžiausia klaida ruošiant pietus į darbą yra padažą supilti iš anksto. Dėl to ryžiai greičiau praranda purumą, o daržovės netenka traškumo, todėl skonis suprastėja. Patikimiausias sprendimas yra padažą laikyti atskirame mažame indelyje ir užpilti tik prieš valgant.

    Praktinis patarimas paprastas: ryžius, lašišą ir tvirtesnes daržoves susidėkite iš vakaro, o švelnesnius ingredientus, pavyzdžiui, avokadą, įdėkite ryte arba naudokite citrinos sultis, kad lėčiau oksiduotųsi. Darbe pietų dėžutę laikykite šaldytuve, o prieš valgydami ištraukite maždaug 15 minučių anksčiau, kad skoniai atsiskleistų natūraliau. Taip paruošti pietūs ne tik atrodo įspūdingai, bet ir realiai padeda išvengti popietinio energijos kritimo.

  • Daugiausia omega-3 turinčios žuvų konservų rūšys: dietologai įvardijo 5 geriausius pasirinkimus

    Žuvų konservai daugeliui tampa paprasčiausiu būdu į mitybą įtraukti daugiau omega-3 riebalų rūgščių. Šios medžiagos siejamos su širdies ir kraujagyslių sveikata, mažesniu uždegimu organizme ir normalia smegenų veikla, o konservai dažnai yra prieinami ir ilgai negenda.

    Dietologai pabrėžia, kad didžiausią naudą duoda omega-3 formos EPR ir DHR, kurių gausu riebioje žuvyje. Būtent todėl renkantis konservus svarbu ne tik skonis ar kaina, bet ir žuvies rūšis, taip pat druskos kiekis bei tai, ar valgoma kartu su kaulais.

    1. Sardinės

    Sardinės dažnai laikomos vienu geriausių konservuotų pasirinkimų dėl didelio omega-3 kiekio ir baltymų. Jos taip pat yra natūralus vitamino D ir vitamino B12 šaltinis, o valgant sardines su kaulais gaunama ir daugiau kalcio.

    Dar vienas sardinių privalumas yra mažesnė tikimybė sukaupti daug gyvsidabrio, palyginti su didelėmis plėšriomis žuvimis. Dėl to sardinės dažnai rekomenduojamos kaip dažnesnis pasirinkimas kasdienėje mityboje.

    2. Lašiša ir skumbrė

    Konservuota lašiša išsiskiria omega-3 gausa ir tuo, kad yra vienas patogesnių būdų gauti vitamino D iš visaverčio maisto. Lašišoje taip pat aptinkama seleno, kuris svarbus normaliai skydliaukės veiklai ir antioksidacinei apsaugai.

    Skumbrė pagal omega-3 kiekį dažnai nenusileidžia lašišai, be to, joje gausu vitamino B12, kuris reikalingas nervų sistemai ir kraujodarai. Renkantis skumbrę verta atkreipti dėmesį į sudėtį, nes dalis gamintojų naudoja daugiau druskos ar aliejaus.

    3. Tunas ir ančiuviai

    Konservuotas tunas patrauklus tuo, kad yra liesesnis ir ypač turtingas baltymais, todėl dažnai pasirenkamas greitiems pietums ar salotoms. Tačiau dietologai primena, kad kai kurios tuno rūšys gali turėti daugiau gyvsidabrio, todėl verta dažniau rinktis lengvą tuną arba skipjack tipo tuną.

    Ančiuviai taip pat turi omega-3, tačiau išsiskiria dideliu natrio kiekiu, todėl jų reikėtų vartoti saikingai, ypač turint padidėjusį kraujospūdį. Vis dėlto mažomis porcijomis jie gali praturtinti patiekalus ir būti alternatyva stipriai apdorotai mėsai.

    Renkantis žuvų konservus specialistai pataria žiūrėti ne tik į rūšį, bet ir į etiketę: kuo trumpesnė sudėtis, tuo geriau. Jei įmanoma, verta rinktis konservus savo sultyse arba su mažiau druskos, o aliejuje konservuotą žuvį derinti su daržovėmis, kad patiekalas būtų subalansuotesnis.

    Jei tikslas yra daugiau omega-3, dažniausiai geriausiai pasiteisina sardinės, lašiša ir skumbrė, o tunas tinka tuomet, kai prioritetas yra baltymai. Tuo pačiu svarbu nepamiršti įvairovės ir omega-3 šaltinių iš augalinio maisto, pavyzdžiui, chia sėklų ar graikinių riešutų.

  • 9 naudingiausios žuvys pagal dietologus: nuo lašišos ir sardinių iki menkės – ką rinktis dažniau

    Žuvis dažnai vadinama vienu universaliausių produktų kasdienėje mityboje: ji suteikia kokybiškų baltymų, omega-3 riebalų rūgščių, taip pat jodo, seleno, cholino ir vitamino D. Dietologai pabrėžia, kad svarbu ne tik valgyti žuvį, bet ir rinktis rūšis, kurios turi daugiau naudingųjų riebalų ir paprastai sukaupia mažiau teršalų.

    Didžiausią naudą siejama su ilgųjų grandinių omega-3 riebalų rūgštimis EPR ir DHR, kurios natūraliai gausiausios riebioje žuvyje. Mokslinėje literatūroje jos siejamos su širdies ir kraujagyslių sistemos, smegenų funkcijos palaikymu bei uždegiminių procesų mažinimu, o daugelis sveikatos institucijų rekomenduoja žuvį įtraukti į racioną reguliariai.

    Dažnai minima praktinė gairė yra maždaug viena–dvi žuvies porcijos per savaitę, ypač riebios žuvies, kuri suteikia daugiau omega-3. Toks dažnis daugeliui žmonių yra realistiškas, o kartu leidžia subalansuoti naudą ir atsargumą dėl gyvsidabrio ar kitų teršalų, kurie dažniau būdingi didelėms plėšrioms žuvims.

    Renkantis žuvį svarbu atsižvelgti ir į kilmę: laukinė ir ūkiuose auginta žuvis gali skirtis riebalų profiliu, o kokybę dažnai lemia auginimo bei pašarų standartai. Jei renkatės fasuotą produktą, verta ieškoti aiškesnės informacijos apie maistinę sudėtį ir kilmę.

    Lašiša dažnai įvardijama kaip vienas geriausių pasirinkimų dėl didelio omega-3 kiekio ir vitamino D, kurio daugeliui žmonių trūksta. Sardinės vertinamos dėl palankaus omega-3 kiekio ir mažesnės gyvsidabrio rizikos, o konservuotose sardinėse valgomi kaulai taip pat prisideda prie kalcio suvartojimo.

    Skumbrė dažnai patenka į naudingiausiųjų sąrašus dėl ypač didelio omega-3 kiekio ir ryškesnio, daugeliui atpažįstamo skonio. Upėtakis laikomas artimu lašišos giminaičiu, paprastai turinčiu švelnesnį skonį, o kartu suteikiančiu omega-3, B grupės vitaminų ir seleno.

    Ančiuviai išsiskiria tuo, kad yra maži, todėl dažnai sukaupia mažiau teršalų, o kartu suteikia omega-3 ir, jei valgomi su kaulais, papildomo kalcio. Silkė taip pat priskiriama prie riebesnių, maistingų žuvų, o dėl dydžio ir vietos mitybos grandinėje paprastai laikoma protingu pasirinkimu dažnesniam vartojimui.

    Aliaskinė plekšnė, dar vadinama jūriniu liežuviu, dažniau minima kaip liesesnė alternatyva, kai norisi mažiau kalorijų, bet vis tiek gauti baltymų ir dalį omega-3. Tunas yra populiarus, tačiau jo maistinė vertė ir gyvsidabrio rizika labiau priklauso nuo rūšies ir porcijų dažnio, todėl dažnai rekomenduojama rinktis atsakingai ir nepadauginti.

    Menkė vertinama kaip švelni, liesa balta žuvis, tinkanti tiems, kurie nemėgsta stipraus žuvies skonio. Nors joje omega-3 paprastai mažiau nei riebioje žuvyje, menkė išlieka geras baltymų šaltinis, o joje esantis jodas svarbus normaliai skydliaukės funkcijai.

    Jei tikslas yra daugiau omega-3, dažniausiai verta rinktis riebesnes rūšis, tokias kaip lašiša, skumbrė ar silkė, ir derinti jas su mažesnėmis žuvimis, pavyzdžiui, sardinėmis ar ančiuviais. O jei prioritetas yra liesesni baltymai, dažniau pasirenkama menkė ar jūrinis liežuvis.

    Svarbu ir paruošimas: kepimas dideliame riebalų kiekyje gali „suvalgyti“ dalį naudos, todėl dažniau rekomenduojami orkaitėje kepti, troškinti ar garuose ruošti patiekalai. Jei turite nėštumą, žindote ar renkatės žuvį vaikams, dėl porcijų ir konkrečių rūšių verta pasitikrinti nacionalines mitybos rekomendacijas.

    Galiausiai, geriausias pasirinkimas yra tas, kurį realiai įtrauksite į rutiną: net ir paprasta, reguliariai valgoma žuvis dažnai duoda daugiau naudos nei „idealus“ produktas, kuris lieka tik planuose. Subalansuokite riebias ir liesas rūšis, stebėkite porcijas ir rinkitės patikimą kilmę.

  • Lasošą gamina neteisingai beveik visi: šis būdas padeda išsaugoti daugiau omega-3 ir vitamino D

    Lasošą mitybos specialistai dažnai vadina vienu vertingiausių produktų, nes jis suteikia lengvai įsisavinamų baltymų ir omega-3 riebalų rūgščių, svarbių širdžiai, smegenims ir regėjimui. Didžiausia vertė slypi dviejose omega-3 formose, EPA ir DHA, kurių daugeliui žmonių su maistu vis dar pritrūksta.

    Be omega-3, lašiša yra reikšmingas vitamino D ir seleno šaltinis, o jos maistinė sudėtis gerai dera su įvairiais garnyrais. Tačiau dalį naudos galima prarasti dėl per aukštos temperatūros ir netinkamos terminės apdorojimo trukmės, kai riebalai greičiau oksiduojasi.

    Omega-3 svarba kasdienėje mityboje

    Omega-3 riebalų rūgštys siejamos su mažesniu uždegiminiu fonu organizme ir palankesniais širdies bei kraujagyslių rodikliais. Tyrimuose taip pat aptariamas ryšys su smegenų funkcija ir regėjimo apsauga, ypač vyresniame amžiuje.

    Praktinė rekomendacija paprasta: riebios žuvies į racioną įtraukti reguliariai, maždaug 2 kartus per savaitę. Dažnai minima porcija yra apie 100 gramų paruoštos žuvies vienu valgymu, nes svarbiausia yra nuoseklumas, o ne vienkartinis kiekis.

    Laukinė ar ūkiuose auginta?

    Diskusijos, kuri lašiša geresnė, tęsiasi ne vienus metus, tačiau dabartinis dietologų vertinimas nuosaikesnis: ir laukinė, ir ūkiuose užauginta lašiša gali būti geras omega-3 šaltinis. Skirtumų dažniausiai atsiranda dėl žuvų raciono, auginimo sąlygų ir konkretaus produkto sudėties.

    Renkantis parduotuvėje verta atkreipti dėmesį į šviežumą, laikymo temperatūrą ir kvapą, nes būtent riebalų oksidacija labiausiai gadina kokybę. Jei žuvis turi ryškų nemalonų prieskonį, tai gali rodyti, kad produktas nebe optimalios būklės.

    Kaip gaminti, kad nauda nedingtų

    Didžiausia klaida yra per didelė kaitra ir ilgas kepimas, ypač kai naudojama daug įkaitintų riebalų. Švelnesni metodai padeda išlaikyti žuvies tekstūrą ir sumažina jautrių riebalų rūgščių oksidacijos riziką.

    Dažniausiai rekomenduojama kepti orkaitėje vidutinėje temperatūroje, garinti arba ruošti švelniai vandenyje, neleidžiant jam smarkiai virti. Taip pat minimas šaltas ar žemos temperatūros rūkymas, kai siekiama mažesnio terminio streso produktui.

    Su kuo derinti, kad pasisavintumėte geriau

    Omega-3 yra riebaluose tirpus maistinis komponentas, todėl jos pasisavinimą gali pagerinti kiti kokybiški riebalai lėkštėje. Praktikoje tai reiškia, kad prie lašišos tinka alyvuogių aliejus, avokadas, riešutai ar sėklos, o garnyrui galima rinktis daržoves.

    Jei žuvies nemėgstate, verta nepamiršti augalinių šaltinių, pavyzdžiui, čija sėklų, linų sėmenų ar graikinių riešutų, nors jų omega-3 forma skiriasi. Maisto papildus reikėtų rinktis atsargiai, nes oksiduoti žuvų taukai gali turėti nemalonų poskonį ir nebūti geriausias pasirinkimas kasdienai.

  • Šefas atskleidė restoranų triuką: taip greitai ir tiksliai sūdo lašišą namuose

    Namų sąlygomis sūdyta raudona žuvis gali būti tokia pat švelni ir aromatinga kaip restorane, jei laikomasi kelių esminių principų: tikslių proporcijų, šaldymo režimo ir laiko. Šefai dažniausiai renkasi sausą sūdymą, nes jis leidžia suvaldyti tekstūrą ir skonį be perteklinio skysčio.

    Pagrindinė idėja paprasta: druska ištraukia dalį drėgmės, o cukrus sušvelnina sūrumą ir padeda išryškinti žuvies skonį. Krapai ir citrinos žievelė dažniau naudojami ne dėl rūgšties, o dėl kvapo, kuris ypač tinka lašišai ar upėtakiui.

    Sauso sūdymo proporcijos

    Dažniausiai taikoma restoranuose pasiteisinusi bazė yra 2 dalys stambios jūros druskos ir 1 dalis cukraus. Pavyzdžiui, 200 gramų druskos ir 100 gramų cukraus tinka maždaug 800–1 200 gramų lašišos gabalui, priklausomai nuo norimo sūrumo.

    Į mišinį galima įmaišyti smulkintų krapų ir vienos citrinos tarkuotos žievelės. Svarbu naudoti tik geltoną žievelės dalį, nes baltoji gali suteikti kartumo, kuris žuvyje atsiskleidžia itin greitai.

    Kaip sūdyti kaip restorane

    Druskos ir cukraus mišinį tolygiai paskirstykite ant žuvies iš abiejų pusių, tuomet dėkite į sandarų indą arba sandariai suvyniokite. Žuvį laikykite šaldytuve 12 valandų, o jei gabalas storesnis ir norisi ryškesnio skonio, laiką galima pratęsti iki 18 valandų.

    „Aš iš karto pasūdau pusę žuvies, kad vėliau galėčiau greitai paruošti skirtingus patiekalus. Taip veikia restoranų sistema“, – sakė šefas.

    Pasūdius žuvį verta lengvai nuvalyti nuo mišinio ir nusausinti popieriniu rankšluosčiu, kad paviršius nebūtų per šlapias. Tokia žuvis patogiai pjaustoma plonomis riekelėmis ir tinka sumuštiniams, salotoms ar užkandžiams.

    Kaip saugiai laikyti pasūdytą žuvį

    Pasūdytą raudoną žuvį geriausia laikyti šaldytuve 0–4 laipsnių temperatūroje, sandariame inde arba tvirtai įvyniotą, kad neperdžiūtų ir neprisigertų kvapų. Jei sūdyta sausu būdu, paviršių galima vos patepti rafinuotu aliejumi, kad neapdžiūtų.

    Silpno sūdymo namuose gamintą žuvį rekomenduojama suvalgyti per 3–5 dienas, o sūresnę laikyti iki 7–10 dienų. Ilgesniam saugojimui žuvį galima užšaldyti apie minus 18 laipsnių temperatūroje 1–2 mėnesiams, o atitirpinti tik šaldytuve.

    Žuvies geriau nebevalgyti, jei atsiranda aitrus rūgštus ar amoniaką primenantis kvapas, paviršius tampa lipnus, gleivėtas, pastebimas tamsėjimas ar neįprastas minkštėjimas. Tokiais atvejais rizikuoti neverta, net jei skonis dar atrodo pakenčiamas.

  • Beveik 90 proc. stokoja vitamino D: dietologai įvardijo žuvis, kurios ją papildo geriausiai

    Nors vitaminas D dažnai vadinamas saulės vitaminu, mūsų platumose vien saulės dažnai neužtenka. Specialistai pabrėžia, kad didelė dalis žmonių šaltuoju sezonu susiduria su per mažu jo kiekiu, o tai gali atsiliepti kaulų būklei, raumenų funkcijai ir imuninei sistemai.

    Vitamino D organizmas gali pasigaminti odoje veikiant UVB spinduliams, tačiau praktikoje tai riboja trumpas šviesusis metų laikas, buvimas patalpose ir apsauga nuo saulės. Dėl to mityba tampa svarbia atrama, ypač rudenį ir žiemą.

    Kodėl vitaminas D svarbus?

    Vitaminas D padeda palaikyti normalią kalcio ir fosforo apykaitą, todėl yra reikšmingas kaulams ir dantims. Taip pat jis prisideda prie normalios raumenų veiklos ir imuninės sistemos funkcijos, todėl jo trūkumas dažnai siejamas su silpnumu ir didesniu imlumu infekcijoms.

    Gydytojai atkreipia dėmesį, kad vienas patikimiausių būdų įvertinti situaciją yra kraujo tyrimas, parodantis 25(OH)D koncentraciją. Kai rodikliai žemi, mitybos korekcijos ir, prireikus, papildai gali būti aptariami su šeimos gydytoju.

    Žuvys, kuriose daugiausia vitamino D

    Didžiausiu vitamino D kiekiu dažniausiai išsiskiria riebios jūrinės žuvys. Tarp jų dažnai minimas ungurys, taip pat lašiša, ypač laukinė, kurios maistinė sudėtis paprastai būna palankesnė.

    Mitybos specialistai pabrėžia, kad lašiša vertinama ne tik dėl vitamino D, bet ir dėl omega-3 riebalų rūgščių bei kokybiškų baltymų. Tai svarbu širdies ir kraujagyslių sistemai bei bendrai mitybos kokybei.

    „Jei tikslas yra padidinti vitamino D kiekį su maistu, dažniausiai geriausia rinktis riebesnes žuvis, o ne liesus variantus“, – sako mitybos specialistai.

    Prieinami pasirinkimai kasdienai

    Ne visi renkasi ungurį ar dažnai perka lašišą, todėl praktiniu pasirinkimu tampa silkė ir tunas. Silkė, ypač riebesnė, gali reikšmingai prisidėti prie vitamino D suvartojimo, tačiau svarbu atkreipti dėmesį į druskos kiekį ir marinato sudėtį.

    Tunas dažnai pasirenkamas dėl patogumo, nes tinka salotoms ar sumuštiniams. Vis dėlto vertėtų rinktis variantus su paprastesne sudėtimi, o bendrą racioną papildyti ir kitomis žuvimis, kad mityba būtų įvairesnė.

    Tuo metu menkė ir kitos liesos žuvys yra geras baltymų šaltinis, bet vitamino D jose paprastai gerokai mažiau. Jei tikslas yra būtent vitaminas D, vien menkės dažniausiai neužtenka.

    Bendra mitybos kryptis išlieka aiški: žuvį verta įtraukti reguliariai, o ne tik per šventes. Dažnai rekomenduojama žuvį valgyti bent 2 kartus per savaitę, derinant skirtingas rūšis ir gaminimo būdus.

  • Daugiau baltymų nei kiaušiniuose: 7 pusryčių produktai, kuriuos dietologai siūlo rinktis dažniau

    Baltymai pusryčiams daugeliui specialistų išlieka vienu paprasčiausių būdų pagerinti dienos mitybos kokybę: jie prisideda prie raumenų atsistatymo, padeda ilgiau išlikti sotiems ir gali palengvinti svorio kontrolę. Dietologai pabrėžia, kad baltymingi pusryčiai dažnai siejami ir su tolygesniu energijos lygiu dienos eigoje.

    Praktikoje dažnai minimas orientyras yra 20–30 gramų baltymų pusryčių metu, nors tikslus poreikis priklauso nuo kūno masės, fizinio aktyvumo ir bendro dienos raciono. Kiaušiniai laikomi klasikiniu pasirinkimu, tačiau yra nemažai produktų, kurie pagal baltymų kiekį 100 gramų gali juos pranokti.

    Vienas paprastų pasirinkimų yra migdolų sviestas: jame gausu ne tik baltymų, bet ir nesočiųjų riebalų bei mikroelementų, todėl jis tinka tepti ant pilno grūdo skrebučio ar įmaišyti į avižinę košę. Vis dėlto tai kaloringas produktas, tad porcijos dydis čia ypač svarbus.

    Dar vienas variantas – rūkyta lašiša, kuri kartu suteikia ir omega-3 riebalų rūgščių. Mitybos specialistai atkreipia dėmesį, kad rūkytuose žuvies gaminiuose dažnai būna nemažai druskos, todėl juos verta derinti su daržovėmis, pilno grūdo produktais ir rinktis saikingai.

    Norint įvairesnių grūdinių pusryčių, siūloma išbandyti tefo košę – tai natūraliai be gliuteno esantys grūdai, vertinami dėl baltymų ir mineralų, tokių kaip geležis, kalcis bei magnis. Tefo košė gali būti ruošiama panašiai kaip avižos, pagardinant vaisiais, riešutais ar sėklomis.

    Ieškantiems augalinės alternatyvos dietologai dažnai siūlo tofu: iš jo galima paruošti į kiaušinienę panašų patiekalą, apkeptą su daržovėmis ir prieskoniais. Tofu vertinamas dėl augalinių baltymų, o paruošimas leidžia lengvai pritaikyti skonį pagal įpročius.

    Daug baltymų gali suteikti ir duona iš daigintų grūdų, ypač jei ją derinsite su baltymingais priedais, pavyzdžiui, varške, žuvimi ar riešutų sviestu. Daigintų grūdų produktai neretai pasirenkami ir dėl maistinių medžiagų pasisavinimo, tačiau svarbu žiūrėti sudėtį ir cukraus kiekį.

    Avižiniai dribsniai išlieka vienu universaliausių pusryčių pagrindų, nes kartu su skaidulomis suteikia ir baltymų. Kad patiekalas būtų sotesnis, specialistai pataria avižas ruošti su pienu ar baltymingesniais priedais, pavyzdžiui, varške, riešutais ar sėklomis.

    Varškė – dar vienas populiarus pasirinkimas, vertinamas dėl baltymų ir kalcio. Ji tinka tiek saldžiuose pusryčiuose su uogomis ar vaisiais, tiek sūriuose deriniuose, pavyzdžiui, su pilno grūdo duona ar daržovėmis.

    Dietologai pabrėžia, kad vien baltymų kiekio nepakanka: svarbu ir bendras patiekalo balansas, skaidulų bei nesočiųjų riebalų šaltiniai, taip pat pridėtinio cukraus ir druskos kiekis. Kitaip tariant, baltymingas produktas nebūtinai yra geriausias pasirinkimas, jei jis labai perdirbtas ar pernelyg sūrus.

    Jei tikslas yra stabilus sotumas, dažnai geriausiai veikia deriniai, kai baltymai valgomi kartu su skaidulomis: pavyzdžiui, varškė su uogomis ir riešutais arba skrebutis iš pilno grūdo duonos su migdolų sviestu ir vaisiais. Toks pusryčių modelis paprastai lengviau padeda išvengti noro užkandžiauti dar iki pietų.

    „Pradėjus dieną nuo baltymų, daugeliui žmonių lengviau suvaldyti alkį ir išlaikyti tolygesnį energijos lygį“, – sako dietologė.

    Jei turite lėtinių ligų, padidėjusį kraujospūdį ar inkstų problemų, baltymų kiekį ir produktų pasirinkimą verta aptarti su gydytoju ar dietologu. Tai ypač aktualu, jei ketinate reikšmingai keisti savo įprastą racioną.