Tag: Lašiša

  • 5 širdžiai palankūs produktai, turintys daugiau baltymų nei kiaušinis

    Ieškant daugiau baltymų racione, kiaušiniai dažnai tampa pirmuoju pasirinkimu – viename jų yra apie 6 gramai baltymų. Tačiau yra ir kitų produktų, kurie baltymų suteikia dar daugiau, o kartu gali būti palankesni širdies sveikatai.

    Kaip rašoma „EatingWell“, ne visi baltymų šaltiniai yra vienodi: dalis jų turi daug sočiųjų riebalų ir natrio, kurie ilgainiui gali neigiamai veikti cholesterolį ir kraujospūdį. Todėl verta atkreipti dėmesį į alternatyvas, kurios kartu suteikia ir širdžiai naudingų medžiagų.

    Tarp tokių pasirinkimų minimi ankštiniai ir žuvis – produktai, kurie dažnai pasižymi skaidulomis, omega-3 riebalų rūgštimis, antioksidantais bei mineralais. Tai derinys, svarbus tiek sotumui, tiek kasdieniam mitybos balansui.

    Štai penki produktai, kurie vienoje porcijoje turi bent po 9 gramus baltymų – daugiau nei vienas kiaušinis – ir, anot dietologų, gali būti vertinga mitybos dalis.

    Edamame (sojų pupelės)

    Pusė puodelio lukštentų edamame turi apie 9 gramus baltymų. Dietologė Courtney Smith pažymi, kad tai vienas iš retų augalinių produktų, suteikiantis visas devynias nepakeičiamas aminorūgštis, todėl laikomas visaverčiu baltymu.

    Ankštiniai, tarp jų ir edamame, vertinami dėl skaidulų bei augalinių junginių, siejamų su palankesniais cholesterolio rodikliais. Be to, edamame yra mažai sočiųjų riebalų ir turi kalio, magnio bei skaidulų – medžiagų, svarbių kraujospūdžiui.

    Praktiškas pliusas – patogus vartojimas: šaldytas edamame ankštis galima greitai pasišildyti mikrobangų krosnelėje, o lukštentas pupeles lengva įmaišyti į salotas ar ryžių ir makaronų patiekalus.

    Kanapių sėklos

    Trijų valgomųjų šaukštų kanapių sėklų porcija suteikia apie 9 gramus augalinių baltymų. Dietologė Theresa DeLorenzo atkreipia dėmesį, kad jos taip pat yra vienas iš nedaugelio augalinių omega-3 šaltinių.

    Be riebalų rūgščių, kanapių sėklose yra ir antioksidantų – pavyzdžiui, tokopherolių, fitosterolių ir polifenolių – kurie siejami su papildoma nauda širdies sveikatai.

    Šias sėklas nesunku įtraukti į kasdienę mitybą: jos tinka kaip lengvas „riešutinis“ pabarstukas salotoms, grūdų dubenėliams, jogurtui ar avižinei košei, taip pat gali būti sumaltos į glotnučius.

    Lęšiai

    Pusė puodelio lęšių turi apie 9 gramus baltymų ir beveik 8 gramus skaidulų. Dietologė Patricia Kolesa Vivar aiškina, kad skaidulos virškinamajame trakte gali „prisijungti“ cholesterolį ir padėti jį pašalinti iš organizmo, taip mažinant bendrą ir MTL („blogojo“) cholesterolio kiekį.

    Lęšiai taip pat minimi kaip antioksidantų ir kitų augalinių junginių šaltinis, siejamas su uždegimo mažinimu ir geresne širdies bei cukraus kiekio kraujyje kontrole.

    Tai ir vienas universaliausių biudžetinių produktų: iš anksto išvirti lęšiai tinka sriuboms, troškiniams, o taip pat gali būti maišomi su malta mėsa – pavyzdžiui, kukuliams ar padažams – siekiant daugiau skaidulų.

    Lašiša

    Maždaug 85 gramų (3 uncijų) lašišos porcija suteikia apie 21 gramą baltymų. Be baltymų, lašiša vertinama kaip vienas geriausių omega-3 riebalų rūgščių šaltinių, kurios siejamos su priešuždegiminiu poveikiu ir širdies bei kraujagyslių sistemos palaikymu.

    Dietologė Courtney Smith primena, kad Amerikos širdies asociacija rekomenduoja žuvį valgyti bent du kartus per savaitę, o lašiša tam yra patogus pasirinkimas.

    Kasdienybėje tai gali būti greitai paruošiamas patiekalas: lašišą galima kepti orkaitėje su daržovėmis, ruošti karšto oro gruzdintuvėje ar rinktis konservuotą variantą, tinkantį, pavyzdžiui, paprastoms salotoms.

    Sardinės

    Dietologė Theresa DeLorenzo siūlo dėmesį atkreipti ir į sardines: viena maždaug 106 gramų (3,75 uncijos) skardinė suteikia apie 23 gramus baltymų. Jos taip pat turi omega-3 riebalų ir kalcio.

    Minima, kad sardinės aprūpina ir kitomis medžiagomis – kaliu, magniu, cinku, geležimi, taurinu bei argininu. Tyrimuose pabrėžiama, kad svarbus gali būti ne vienas atskiras komponentas, o jų visuma.

    Jei sardinių skonis neįprastas, siūloma pradėti paprastai: patiekti su trapučiais, daržovėmis ir alyvuogėmis arba pašildyti pomidorų padaže ir valgyti ant skrudintos duonos.

  • Pamėginkite plekšnę: ši greitai iškepanti žuvis turi mažiau kalorijų nei lašiša

    Jei norite greitai paruošiamos žuvies, bet skaičiuojate kalorijas, vietoje lašišos verta išbandyti plekšnę. Ji yra liesesnė, švelnaus skonio ir dažnai turi mažiau kalorijų, tačiau vis tiek gali būti labai skani.

    Kaip rašoma „Food Republic“, lašiša dėl savo riebesnės tekstūros paprastai yra kaloringesnė, o tikslius skaičius gali lemti ir tai, ar ji laukinė, ar auginta ūkiuose. Visgi net liesiausios lašišos dažniausiai patenka į maždaug 130–200 kalorijų ribą 85 gramų porcijoje.

    Plekšnė, palyginti su lašiša, dažniau išlieka vienodesnė pagal kaloringumą ir tokio pat dydžio porcijoje paprastai siekia apie 100 kalorijų. Skirtumą lemia ir pačios žuvies „gyvenimo būdas“: lašišai reikia daugiau energijos migracijai ir šaltam vandeniui, o plekšnė yra sėslesnė.

    Lėkštėje tai reiškia, kad plekšnės filė dažniausiai būna liesa, švarių skonių ir švelnesnė nei riebesnė, intensyvesnio skonio lašiša. Toks pasirinkimas gali būti patogus tiems, kurie ieško lengvesnės vakarienės varianto.

    Kaip kepti, kad žuvis neišdžiūtų

    Kadangi plekšnė yra plonesnė ir turi mažiau riebalų, ji iškepa gerokai greičiau. Tačiau tai turi ir minusą: perlaikyta ant kaitros ji gali greitai tapti sausa, kieta ir „guminė“.

    Dėl to dažnai siūloma rinktis „karštai ir greitai“ principą: stipriau įkaitintą keptuvę ar kitą metodą, kuriame svarbiausia trumpas kepimo laikas. Praktikoje tai reiškia, kad geriau žuvį nuimti šiek tiek anksčiau ir leisti jai „pailsėti“, kad vidus baigtų iškepti nuo likutinės kaitros.

    Mažiau prieskonių, daugiau tikslumo

    Plekšnė yra delikati žuvis, todėl per intensyvus prieskoniavimas gali nustelbti jos natūralų skonį. Dažnai geriausiai suveikia paprasti deriniai, kuriuose pagrindinį vaidmenį atlieka ne gausūs prieskoniai, o tinkama temperatūra ir laikas.

    Tarp klasikinių pasirinkimų minimas „meunière“ variantas su sviestu, citrina ir petražolėmis – pakankamai ryškus, kad pagyvintų skonį, bet ne per stiprus. Taip pat tinka įvairūs prancūziški sviestiniai padažai, kurie suteikia daugiau sodrumo liesesnei žuviai.

    Kepimas orkaitėje ar gruzdinimas – abu tinka

    Vienas patogiausių būdų – kepti orkaitėje, nes žuvį reikia pajudinti tik kartą: perkelti iš kepimo skardos į lėkštę. Tai sumažina tikimybę, kad trapi filė suirs.

    Kitas variantas – gruzdinimas: apvoliota tešloje ar džiūvėsėliuose plekšnė geriau išlaiko formą, o traški pluta apsaugo vidų nuo perdžiūvimo. Visgi ir čia praverčia atsargumas – ištraukiant žuvį iš aliejaus geriau naudoti didesnį samtį ar kiaurasamtį ir elgtis švelniai.

  • Šaukštas Dižono garstyčių ir lašiša įgauna ryškesnį skonį: kaip iškepti gardžią plutelę

    Lašiša laikoma sodria, riebesne žuvimi, todėl jos skonis dažnai geriausiai atsiskleidžia su ryškesniais, „gaivinančiais“ ingredientais. Vienas paprasčiausių būdų tai pasiekti – prie lašišos pridėti šaukštą Dižono garstyčių.

    Garstyčios ne tik suteikia rūgštelės ir švelnaus aštrumo, bet ir veikia kaip „klijai“ prieskoniams ar džiūvėsėliams. Taip ant žuvies lengviau susiformuoja apskrudusi plutelė, o kepant skonis tampa intensyvesnis.

    Dižono garstyčios skiriasi nuo įprastų geltonųjų: jos gaminamos iš tamsių sėklų, acto, dažnai naudojamas ir baltasis vynas. Dėl to skonis sudėtingesnis – juntamas aštresnis „kandimas“, fermentacijos gylis ir žemiškos natos.

    Toks derinys ypač tinka lašišai, nes garstyčių rūgštis ir aštrumas padeda subalansuoti žuvies riebumą. Be to, Dižono garstyčios gali sumažinti poreikį naudoti daug skirtingų prieskonių mišinių ar sudėtingų gaminimo būdų.

    Kodėl Dižonas tinka tiek laukinei, tiek augintai lašišai

    Dižono garstyčios dera ir su laukine, ir su auginta lašiša. Laukinė žuvis paprastai pasižymi kompleksiškesniu skoniu, tad net lengvas garstyčių sluoksnis suteikia papildomą niuansą, neužgoždamas natūralaus aromato.

    Auginta lašiša dažnai būna riebesnė, todėl ryškesnis garstyčių sluoksnis gali padėti išvengti pernelyg „sunkaus“ įspūdžio. Bet kuriuo atveju garstyčios taip pat gerai „prilaiko“ pasirinktus prieskonius ir padeda jiems tolygiau pasiskirstyti.

    Kepant garstyčios kartu su priedais gali karamelizuotis ir tapti traškesnės, todėl ant viršaus susidaro patraukli, rusva plutelė. Tai ypač aktualu, jei naudojate džiūvėsėlius ar kitą aptepą.

    Kaip praturtinti garstyčių skonį žolelėmis

    Nors Dižono garstyčios yra ryškios pačios savaime, jas galima lengvai pritaikyti pagal pasirinktą receptą. Vienas universaliausių sprendimų – įmaišyti šviežių žolelių.

    Prie lašišos ir garstyčių dažniausiai tinka krapai, bazilikai ar čiobreliai. Kadangi žuvis kepa gana trumpai, šviežios žolelės paprastai tinka labiau nei džiovintos, kurioms reikia daugiau laiko, kad atsiskleistų.

    Svarbu nepadauginti: pernelyg intensyvus žolelių kiekis kartu su garstyčių aštrumu gali užgožti žuvies skonį. Jei norite švelnesnio rezultato, prieš tepant garstyčias galima į jas įplakti šlakelį aliejaus – tuomet mišinys tolygiau pasiskirsto ir geriau „neša“ prieskonius.

    Neįprastas derinys: garstyčios su švelniu sūriu

    Kai kam žuvis ir sūris vis dar atrodo ginčytinas derinys, tačiau Dižono garstyčias galima maišyti ir su švelniais, riebesniais sūriais. Toks mišinys kepant gali sukurti sodrų, karamelizuotą sluoksnį.

    Dažniausiai tinka švelnūs, minkšti sūriai – pavyzdžiui, kreminis sūris, maskarponė ar kamamberas. Jei norisi žemiškesnio akcento, ant viršaus galima užberti ir kietesnio sūrio, pavyzdžiui, parmezano ar pekorino.

    Tokiu atveju džiūvėsėliai nebūtini: garstyčių ir sūrio mišinys nuo kaitros pats apskrunda, o dalis riebalų nuteka į skardą. Rezultatas – sotesnis, bet ryškaus skonio lašišos kepimo variantas.

  • 5 svarbiausi Viduržemio jūros dietos produktai, siejami su mažesniu uždegimu

    Lėtinis uždegimas organizme siejamas su rimtomis sveikatos problemomis – nuo širdies ligų iki 2 tipo diabeto ar kai kurių onkologinių susirgimų. Nors trumpalaikis (ūmus) uždegimas yra natūrali organizmo apsauginė reakcija, ilgai trunkantis gali tapti žalingas.

    Gera žinia ta, kad gyvenimo būdas, įskaitant mitybą, gali turėti įtakos uždegiminiams procesams. Vienas dažniausiai minimų mitybos modelių šioje srityje – Viduržemio jūros dieta, kurios pagrindas yra tradiciniai Viduržemio jūros regiono šalių valgymo įpročiai.

    Kaip rašo „EatingWell“, yra nemažai mokslinių duomenų, jog ši dieta siejama su mažesniais uždegimo žymenų rodikliais. Be bendro mitybos modelio, dėmesio sulaukia ir konkretūs produktai, dažnai esantys šios dietos pagrindu.

    Toliau – penki Viduržemio jūros dietai būdingi produktai, kurie įvairiuose šaltiniuose minimi kaip galintys prisidėti prie mažesnio uždegimo, bei keli praktiški patarimai, kaip juos įtraukti į kasdienį valgiaraštį.

    Alyvuogių aliejus, lašiša ir ankštiniai

    Pirmasis produktas – aukščiausios kokybės pirmo spaudimo alyvuogių aliejus. Jis laikomas vienu Viduržemio jūros dietos pagrindų, o jo sudėtyje esantys polifenoliai ir mononesočiosios riebalų rūgštys siejami su palankiu poveikiu uždegiminiams procesams.

    Alyvuogių aliejų paprasta naudoti kasdien: tinka kepimui ar daržovių troškinimui, taip pat salotų padažams. Rekomenduojama rinktis būtent pirmo spaudimo variantą ir laikyti vėsioje, tamsioje vietoje, kad ilgiau išliktų kokybiškas.

    Antrasis produktas – lašiša. Ji dažnai išskiriama dėl omega-3 riebalų rūgščių (EPA ir DHA), kurios dalyvauja organizmo reakcijose, susijusiose su uždegimo reguliavimu.

    Lašiša neretai kainuoja brangiau, tačiau paprasti receptai gali padėti išlaikyti bendrą patiekalo kainą mažesnę – pavyzdžiui, kepta lašiša su citrina, žolelėmis, daržovėmis ir pilno grūdo garnyru.

    Trečioji grupė – pupelės ir lęšiai. Ankštiniai dažnai naudojami sriubose, troškiniuose ar salotose, o jų sudėtyje esanti ląsteliena, augaliniai baltymai ir polifenoliai minimi kaip derinys, galintis būti svarbus žarnyno mikrobiotai ir uždegimo reguliavimui.

    Praktinis patarimas – dažnai į meniu įtraukti ankštinių porciją, pavyzdžiui, į salotas dėti avinžirnių, į daržovių sriubą – baltųjų pupelių, o virtus lęšius sumaišyti su alyvuogių aliejumi ir žolelėmis. Patogus pasirinkimas ir konservuotos pupelės – jei įmanoma, verta rinktis be pridėtinės druskos arba prieš vartojant nuskalauti.

    Graikiniai riešutai ir uogos

    Ketvirtasis produktas – graikiniai riešutai. Jie taip pat išsiskiria ląstelienos, polifenolių ir augalinės kilmės omega-3 (ALA) deriniu. Minimas ir tyrimas, kuriame vyresnio amžiaus žmonėms graikinių riešutų vartojimas buvo siejamas su mažesniais kai kuriais uždegimo žymenimis, nors pabrėžiama, kad ne visuose tyrimuose rezultatai būna vienodi.

    Porcija paprastai nėra didelė – apie saujelę. Riešutais galima pagardinti košes, salotas, įmaišyti į padažus ar valgyti su vaisiais kaip užkandį.

    Penktoji kategorija – uogos: mėlynės, braškės, avietės, gervuogės. Jos vertinamos dėl polifenolių, įskaitant antocianinus, kurie suteikia ryškią spalvą, ir siejamos su antioksidacinėmis bei priešuždegiminėmis savybėmis.

    Uogas galima rinktis šviežias arba šaldytas (be pridėtinio cukraus): dėti į kokteilius, maišyti su natūraliu jogurtu, berti ant košės ar naudoti kaip desertų dalį.

    Viduržemio jūros dieta – ne tik lėkštėje

    Svarbu tai, kad Viduržemio jūros „dieta“ dažnai apibūdinama kaip platesnis gyvenimo būdas, o ne vien produktų sąrašas. Prie palankesnės savijautos gali prisidėti ir įpročiai, tokie kaip reguliarus judėjimas, kokybiškas miegas, valgymas be nuolatinių trikdžių ir bendravimas valgant.

    Nors vienas produktas savaime problemų neišsprendžia, mitybos modelis, kuriame dominuoja daržovės, ankštiniai, žuvis, riešutai, uogos ir kokybiški riebalai, dažnai minimas kaip palankus pasirinkimas siekiant mažinti lėtinio uždegimo rizikos veiksnius.

  • 5 produktai, kuriuos vyrams verta valgyti kas savaitę, kad padėtų palaikyti cukraus kiekį kraujyje

    Cukraus kiekio kraujyje kontrolė aktuali ne tik sergantiems diabetu – padidėjusią riziką gali turėti ir žmonės, kurie apie tai net neįtaria. JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrų (CDC) duomenimis, daugiau nei 2 iš 5 suaugusiųjų turi prediabetą, o 8 iš 10 apie tai nežino.

    Vyrams tai svarbu ir kaip bendros sveikatos dalis: prediabetas siejamas su didesne 2 tipo diabeto, širdies ligų ir insulto rizika. Nors vienas produktas problemos neišsprendžia, kasdieniai pasirinkimai gali turėti apčiuopiamą poveikį.

    Dietistai pabrėžia, kad greičiausią įtaką gliukozės svyravimams dažniausiai daro angliavandeniai – ypač jų rūšis ir kiekis. Dėl to svarbu rinktis daugiau skaidulų turinčius produktus ir derinti angliavandenius su baltymais bei sveikaisiais riebalais.

    Į savaitinį racioną įtraukiami avižiniai produktai, uogos, ankštiniai, lašiša ir riešutai dažnai minimi kaip palankūs pasirinkimai siekiant tolygesnės cukraus kreivės po valgio. Štai kuo jie naudingi ir kaip juos paprastai pritaikyti.

    Avižos: daugiau skaidulų, lėtesnis įsisavinimas

    Avižos išsiskiria tirpiomis skaidulomis – beta gliukanu, kuris gali lėtinti angliavandenių įsisavinimą. Dėl to po valgio gliukozės šuoliai gali būti mažesni, o jautrumas insulinui – geresnis.

    Renkantis avižas dažniau rekomenduojamos rupesnės (pvz., plikytos ar ilgiau verdamos) vietoje greitai paruošiamų, ypač pagardintų ir pasaldintų mišinių. Praktinis sprendimas – avižinė košė, „overnight“ avižos ar avižų įmaišymas į glotnučius.

    Uogos: skaidulos ir augaliniai junginiai

    Uogos vertinamos dėl skaidulų ir polifenolių – augalinių junginių, tarp kurių yra antocianinų, suteikiančių, pavyzdžiui, mėlynėms spalvą. Minima, kad šie junginiai gali būti susiję ir su priešuždegiminėmis savybėmis, taip pat palankiais rodikliais, susijusiais su cukraus kontrole.

    Norint uogas įtraukti dažniau, jos tinka ne tik desertams: galima dėti į avižas, valgyti su riešutais kaip užkandį ar papildyti salotas ir dubenėlius su kruopomis.

    Pupelės ir lęšiai: skaidulos + augaliniai baltymai

    Ankštiniai suteikia derinį, kuris dažnai laikomas palankiu cukraus lygiui: daug skaidulų ir nemažai augalinių baltymų. Apžvalgos tyrimai yra parodę, kad ankštinių vartojimas gali gerinti tiek gliukozės reakciją po valgio, tiek ilgesnio laikotarpio cukraus kontrolės rodiklius.

    Kasdienėje virtuvėje tai vieni universaliausių produktų: avinžirniai tinka salotoms, juodosios pupelės – takams ar dubenėliams, lęšiai – sriuboms. Patogu turėti virtų lęšių arba konservuotų pupelių, kad įtraukti į patiekalus būtų paprasčiau.

    Lašiša: baltymai ir omega-3

    Lašiša yra baltymų šaltinis, o baltymai, valgomi kartu su angliavandeniais, gali prisidėti prie tolygesnės cukraus reakcijos, nes lėtina virškinimą. Be to, lašiša yra omega-3 riebalų rūgščių šaltinis, siejamas su širdžiai palankia mityba ir priešuždegiminėmis savybėmis.

    Taip pat pažymima, kad lašiša, palyginti su kai kuriomis kitomis riebiosiomis žuvimis, paprastai laikoma turinčia mažiau gyvsidabrio, todėl ją galima rinktis reguliariai. Patogūs variantai – kepta lašiša darbo dienomis ar konservuota lašiša sumuštiniams ir kotletukams.

    Riešutai: sotumas ir palankus maistinių medžiagų rinkinys

    Riešutai vienoje porcijoje sujungia skaidulas, baltymus ir sveikuosius riebalus. Apžvalgos tyrimai rodo, kad riešutų vartojimas gali būti naudingas valdant 2 tipo diabetą ir cholesterolio rodiklius.

    Išsiskiria graikiniai riešutai, kurie yra augalinės kilmės omega-3 šaltinis. Paprasta idėja – riešutų sauja su uogomis kaip užkandis, riešutai ant košės ar jogurto, taip pat jų įmaišymas į glotnučius ar padažus.

    Kiti įpročiai, kurie svarbūs šalia mitybos

    Vien produktų sąrašas nėra stebuklingas sprendimas – specialistai akcentuoja ir bendrus įpročius. Tarp jų minimas judėjimas, ypač po valgio: net 10–15 minučių pasivaikščiojimas gali padėti sušvelninti gliukozės šuolius.

    Taip pat rekomenduojama valgyti reguliariau, vengti ilgų tarpų ir tuomet labai didelių porcijų, o lėkštėje derinti baltymus, skaidulų turinčius angliavandenius ir sveikuosius riebalus. Prie cukraus svyravimų gali prisidėti ir miegas bei alkoholis, todėl svarbu pasirūpinti poilsiu ir saiku.

    Jeigu kyla įtarimų dėl cukraus kiekio kraujyje ar jau nustatytas prediabetas, tikslingiausia planą aptarti su gydytoju ar registruotu dietistu – individualūs poreikiai gali skirtis.

  • 5 vitamino D gausiausi produktai: nuo riebios žuvies iki kiaušinių trynio

    Vitaminas D padeda organizmui įsisavinti kalcį, palaiko imuninę funkciją ir dalyvauja smegenų signalų procesuose. Tačiau daugelis žmonių jo gauna per mažai – ypač gyvenant šiauriau, kur dalį metų saulės UVB spinduliuotės gali nepakakti natūraliai sintezei odoje.

    Kaip rašoma „EatingWell“, dalis vitamino D gaunama su maistu, dalis – su papildais, o dar viena dalis – iš saulės. Gyvenant aukštesnėse platumose rizika susidurti su vitamino D stygiumi didėja vien dėl mažesnio saulės intensyvumo.

    Suaugusiesiems nuo 19 iki 70 metų rekomenduojama paros norma yra 15 mikrogramų (600 tarptautinių vienetų). 71 metų ir vyresniems žmonėms rekomenduojama 20 mikrogramų (800 tarptautinių vienetų) per dieną.

    Norint padidinti suvartojimą, nebūtina kardinaliai keisti mitybos – dažnai užtenka tikslingai įtraukti kelis produktus. Štai penki vitamino D turtingi pasirinkimai, išskirti pagal pateikiamuose pavyzdžiuose nurodomą kiekį porcijoje.

    1. Riebi žuvis

    Riebi žuvis įvardijama kaip vienas geriausių natūralių vitamino D šaltinių. Į šią grupę patenka lašiša, upėtakis, skumbrė, silkė ir tunas – vitamino D gausu jų riebesnėje mėsoje.

    Pavyzdžiui, 3 uncijose (apie 85 gramai) vaivorykštinio upėtakio yra apie 16,2 mikrogramo vitamino D, o tokio pat dydžio lašišos porcija suteikia apie 14,2 mikrogramo.

    Žuvį galima rinktis įvairiais pavidalais – tiek šviežią, tiek konservuotą, derinant su daržovėmis ar kruopomis. Jei žuvį renkate vaikams arba esate nėščia ar žindote, verta atsižvelgti į rekomendacijas dėl gyvsidabrio – skirtingos tuno ar skumbrės rūšys gali labai skirtis.

    2. Pienas

    Pienas – dar vienas patogus būdas padidinti vitamino D kiekį racione, ypač jei jis papildytas (fortifikuotas). Fortifikuoto karvės pieno puodelyje nurodoma apie 2,9 mikrogramo vitamino D.

    Vitamino D gali turėti ir fortifikuoti augaliniai gėrimai, pavyzdžiui, sojų, migdolų ar avižų, tačiau kiekiai gali skirtis priklausomai nuo prekės ženklo – verta pasižiūrėti etiketę.

    Pieną paprasta įtraukti į kasdienę rutiną: su koše, pusryčių dribsniais, kokteiliais ar tiesiog prie valgio. Be vitamino D, karvės pienas taip pat suteikia baltymų, kalcio, kalio ir vitamino A.

    3. Pusryčių dribsniai

    Dalis pusryčių dribsnių taip pat būna praturtinti vitaminu D, todėl tai – patogus pasirinkimas tiems, kurie rytais ieško greito varianto. Kiekis priklauso nuo konkretaus produkto.

    Pateikiama, kad kai kurių fortifikuotų dribsnių porcija gali turėti apie 2 mikrogramus vitamino D. Derinant juos su fortifikuotu pienu, bendras kiekis gali dar padidėti.

    Renkantis dribsnius verta atkreipti dėmesį ir į skaidulų bei pridėtinio cukraus kiekį – tai padeda palyginti skirtingus variantus.

    4. Sardinės

    Sardinės minimos kaip maistinga jūros gėrybė, kurioje be vitamino D yra ir baltymų, vitamino B12, seleno, magnio, kalio bei omega-3 riebalų rūgščių.

    Vienoje porcijoje (dvi sardinės) nurodoma apie 1,2 mikrogramo vitamino D. Norint daugiau, porciją galima didinti, jei tai atitinka jūsų mitybos poreikius.

    Sardines galima naudoti kaip greitą baltymų priedą – dėti į makaronus, ant skrebučio ar net ant picos, nes jų nereikia papildomai gaminti.

    5. Kiaušiniai

    Kiaušiniai – įprastas pusryčių produktas, kuris taip pat prisideda prie vitamino D suvartojimo. Vienas didelis kiaušinis turi apie 1,1 mikrogramo vitamino D.

    Svarbi detalė: vitaminas D yra kiaušinio trynyje, todėl atsisakant trynio jo kiekis racione sumažėja. Dėl to, jei tik nėra medicininių priežasčių riboti, verta valgyti visą kiaušinį.

    Kiaušiniai taip pat vertinami dėl universalumo ir kainos: juos galima plakti, kepti orkaitėje ar naudoti kituose patiekaluose. Jei net ir įtraukus šiuos produktus vitamino D vis tiek trūksta, prieš pradedant vartoti papildus rekomenduojama pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.

  • Pamirškite lašišos kotletus orkaitėje: šis prietaisas vakarienę paruoš perpus greičiau

    Lašišos kotletai daugeliui asocijuojasi su ilgu kepimu keptuvėje ar orkaitėje, kol masė tvirtai sustingsta, o vidus išlieka sultingas. Tačiau yra paprastesnis būdas, leidžiantis vakarienę pagaminti gerokai greičiau ir išgauti traškius kraštus be papildomo aliejaus kiekio.

    Tam prireiks vaflinės, kuri virtuvėje dažniausiai naudojama desertams, bet puikiai tinka ir žuvies kotletams. Įkaitintos plokštelės vienu metu kaitina iš abiejų pusių, todėl masė iškepa tolygiai, o paviršius greitai apskrunda.

    Kaip veikia vaflinėje kepti kotletai

    Principas paprastas: lašiša sumaišoma su rišamaisiais ingredientais, o porcija dedama tiesiai ant įkaitintos vaflinės. Dėl spaudimo ir didelio kontakto ploto kotletai iškepa per kelias minutes, o kraštai tampa ypač traškūs, ko dažnai nepavyksta pasiekti orkaitėje.

    Patogiausia naudoti smulkintą lašišą, o ne visą filė gabalą, nes kotletams svarbi vientisa masė. Tinka tiek šviežia, tiek konservuota lašiša, tik pastaruoju atveju verta gerai nusausinti, kad masė nebūtų per skysta.

    Kas svarbiausia sudėtyje

    Klasikinė bazė dažniausiai sudaroma iš lašišos, kiaušinio, šaukšto majonezo arba kito riebaus rišiklio, džiūvėsėlių bei prieskonių. Tokia sudėtis padeda masę sutvirtinti, o kartu išlaikyti minkštą vidų, kuris ypač vertinamas žuvies patiekaluose.

    Skonį lengva pritaikyti pagal tai, ką turite namuose: tinka įvairios žolelės, garstyčios, aitriųjų paprikų dribsniai ar kiti prieskoniai. Lašišą galima pakeisti ir kita žuvimi, jei norisi taupesnio varianto, nes pats gaminimo būdas tinka daugeliui rūšių.

    Paruošimas iš anksto ir laikymas

    Jei laiko mažai, masę galima pasiruošti iš vakaro ir laikyti šaldytuve, kad kitą dieną beliktų kepti. Toks sprendimas ypač patogus pietums ar greitai vakarienei, kai norisi baltymingo patiekalo be sudėtingo gaminimo.

    Iškeptus kotletus galima atvėsinti, sandariai supakuoti ir užšaldyti, o vėliau pašildyti orkaitėje, karšto oro gruzdintuvėje arba vėl trumpai vaflinėje. Tai leidžia vienu kartu pasigaminti daugiau ir turėti paruoštą maistą kelioms dienoms.

  • Kiaušiniai – ne baltymų lyderiai: šie pusryčių produktai sotina ilgiau ir duoda daugiau

    Kiaušiniai – ne baltymų lyderiai: šie pusryčių produktai sotina ilgiau ir duoda daugiau

    Baltymai yra vienas svarbiausių mitybos komponentų: jie reikalingi audinių atsinaujinimui, raumenų masei palaikyti, fermentų, hormonų ir antikūnų gamybai. Dėl to baltymų pakankamumas svarbus tiek sportuojantiems, tiek sėdimą darbą dirbantiems, nepriklausomai nuo amžiaus.

    Pusryčiai su baltymais dažnai padeda lengviau suvaldyti apetitą ir ilgiau išlikti sotiems, ypač lyginant su patiekalais, kuriuose dominuoja greitieji angliavandeniai. Specialistai pabrėžia, kad geriausias rezultatas pasiekiamas tada, kai kartu gaunama ir skaidulų bei sveikųjų riebalų.

    Didelis kiaušinis vidutiniškai turi apie 6–7 gramus baltymų, todėl du kiaušiniai suteikia maždaug 13 gramų. Tai geras pasirinkimas kasdienai, tačiau pagal baltymų kiekį porcijoje kai kurie įprasti pusryčių produktai gali lenkti kiaušinius.

    Kas pusryčiams duoda daugiau baltymų

    Natūralus graikiško tipo jogurtas yra vienas paprasčiausių būdų padidinti baltymų kiekį ryte: 150–200 gramų porcija dažnai suteikia apie 12–20 gramų. Renkantis verta tikrinti etiketes ir teikti pirmenybę produktams be pridėtinio cukraus, nes ne visi graikiško tipo jogurtai yra vienodai baltymingi.

    Papildomas jogurto privalumas yra kalcis, svarbus kaulams ir dantims. Kad pusryčiai būtų sotesni, tokį jogurtą verta derinti su avižomis, uogomis ir riešutais, taip padidinant ir skaidulų bei nesočiųjų riebalų kiekį.

    Varškė taip pat išsiskiria baltymų koncentracija: 100 gramų liesos varškės dažniausiai turi apie 18–20 gramų baltymų, tai yra daugiau nei dviejuose dideliuose kiaušiniuose. Be to, pieno baltymai yra visaverčiai, todėl aprūpina nepakeičiamomis aminorūgštimis.

    Praktiškai varškę lengva pritaikyti skirtingiems skoniams: ją galima valgyti su daržovėmis ir žalumynais, ruošti užtepėlę pilno grūdo duonai ar naudoti kaip blynelių ir apkepų pagrindą. Taip paprasta padidinti baltymų kiekį neapkraunant pusryčių pertekliniu cukrumi.

    Dar vienas baltymingas pasirinkimas yra lašiša: apie 85 gramų porcija paprastai suteikia 15–18 gramų baltymų. Kartu gaunama ir omega-3 riebalų rūgščių, taip pat vitamino B12, o neretai ir vitamino D.

    Vis dėlto svarbu įvertinti, kad rūkytoje žuvyje dažnai būna daugiau druskos, todėl ją verta vartoti saikingai ir dažniau rinktis keptą ar virtą žuvį. Pusryčiams lašiša tinka su pilno grūdo duona, natūraliu sūriu ir šviežiomis daržovėmis.

    Ankštiniai pusryčiams: netikėta, bet veiksminga

    Nors ankštiniai dažniau siejami su pietumis, jie gali būti visavertė pusryčių dalis. Pusė stiklinės virtų juodųjų pupelių suteikia apie 7–8 gramus baltymų, o stiklinė gali siekti ir apie 15 gramų.

    Pupelės taip pat turi daug skaidulų, todėl ilgiau išlieka sotumo jausmas, o gliukozės svyravimai gali būti mažesni. Jos tinka užtepėlėms, tortilijoms su daržovėmis ar šiltesniam pusryčių dubenėliui, tačiau jautresnį virškinimą turintiems žmonėms porciją verta didinti palaipsniui.

    Ar verta atsisakyti kiaušinių?

    Kiaušinių išbraukti iš raciono nereikia: jie suteikia visaverčių baltymų, taip pat cholino ir kitų mikroelementų. Esminis principas yra įvairovė ir porcijų dydžio supratimas, nes baltymų palyginimas prasmingas tik vertinant realią suvalgomą porciją.

    Vietoj vieno stebuklingo produkto dažniau pasiteisina subalansuotas pusryčių derinys, kuriame yra baltymų, skaidulų ir sveikųjų riebalų. Toks pasirinkimas paprastai užtikrina stabilesnę energiją ir mažesnį norą užkandžiauti iki pietų.

  • Gydytoja įspėja: nuo spalio šį produktą verta valgyti kas savaitę – nauda nustebins

    Gydytoja įspėja: nuo spalio šį produktą verta valgyti kas savaitę – nauda nustebins

    Rudeniui pereinant į žiemą, kai saulės mažiau, o peršalimų sezonas įsibėgėja, gydytojai vis dažniau primena apie vieną riziką – vitamino D trūkumą. Jis susijęs ne tik su kaulų sveikata, bet ir su normalia imuninės sistemos veikla.

    Šeimos gydytojų praktikoje tai ypač aktualu žmonėms, kurie didžiąją dienos dalį praleidžia patalpose, dirba biuruose ar nuotoliu. Trumpėjant dienoms natūralios šviesos gaunama mažiau, todėl daliai gyventojų vitaminas D gali sumažėti iki nepakankamo lygio.

    Zivys kaip natūralus pasirinkimas

    Kaip paprastesnį mitybos sprendimą medikai dažnai įvardija riebias žuvis. Tarp dažniausiai minimų pasirinkimų yra lašiša, silkė ir skumbrė – produktai, kuriuose natūraliai aptinkama vitamino D.

    Rekomendacija paprasta: nuo spalio įsivesti taisyklę bent kartą per savaitę į meniu įtraukti riebios žuvies patiekalą. Be vitamino D, žuvis taip pat yra baltymų šaltinis, o tai svarbu raumenų funkcijai ir bendrai organizmo būklei.

    Kada vien mitybos gali neužtekti?

    Specialistai pabrėžia, kad vien mityba ne visada padengia individualų vitamino D poreikį, ypač jei žmogus mažai būna lauke arba turi didesnę trūkumo riziką. Tokiais atvejais verta pasitarti su šeimos gydytoju dėl tyrimų ir, jei reikia, papildų.

    Taip pat primenama, kad imuniteto stiprinimas nėra vieno produkto nuopelnas. Subalansuota mityba, pakankamas miegas ir reguliarus judėjimas dažniausiai daro didžiausią poveikį, o stebuklingų maisto produktų, galinčių akimirksniu apsaugoti nuo ligų, nėra.

    Saldumynai ir greitieji angliavandeniai

    Atvėsus orams daug kas dažniau renkasi saldumynus ar krakmolingus užkandžius, nes jie trumpam suteikia energijos ir pagerina nuotaiką. Tačiau po staigesnio energijos šuolio neretai seka greitesnis nuovargis ir vėl grįžta noras užkąsti saldžiai.

    Gydytojai pataria šį ratą stabdyti paprastais įpročiais: reguliariai valgyti, rinktis daugiau daržovių, vaisių ir baltymų šaltinių. Praktinė gairė, kuri dažnai kartojama mitybos rekomendacijose, yra siekti kelių daržovių ir vaisių porcijų per dieną.

    „Nėra vieno produkto, kuris vienas pats sustiprintų imunitetą labiau nei įprastai – tam svarbiausias yra bendras gyvenimo būdas“, – sako šeimos gydytojai, kalbėdami apie sezoninius peršalimus.

  • Pasaulio virtuvės žvaigždės boikotuoja lašišą: įspėja, kas slepiasi už „sveiko“ įvaizdžio

    Lašiša, dar neseniai laikyta prabangiu produktu, šiandien tapo kasdieniu pasirinkimu nuo prekybos centrų iki suši barų. Tačiau vis daugiau aukščiausio lygio šefų ragina jos atsisakyti, teigdami, kad už patogumo ir populiarumo slypi didelė žala gamtai.

    Protestas siejamas su tarptautine kampanija „Off The Table“, kurią inicijavo aplinkosaugos organizacija „WildFish“. Prie raginimo prisijungė žinomi fine dining šefai, pabrėžiantys, kad meniu formavimas yra ne tik skonio, bet ir etikos bei poveikio ekosistemoms sprendimas.

    Kodėl lašiša tapo problema?

    Dauguma rinkoje parduodamos lašišos yra iš pramoninių ūkių jūroje, kur žuvys laikomos atvirose narvų sistemose. Tokie ūkiai dažnai kritikuojami dėl taršos, ligų plitimo ir poveikio laukinėms populiacijoms pakrančių vandenyse.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad iš ūkių į aplinką gali patekti žuvų parazitams ir ligoms valdyti naudojamos medžiagos, taip pat organinės atliekos. Tai gali bloginti dugno būklę ir keisti vietos biologinę pusiausvyrą, ypač jautriuose fjorduose ir įlankose.

    Pabėgimai ir genetinė rizika

    Dar viena problema – ūkių lašišų pabėgimai dėl audrų ar įrangos pažeidimų. Pabėgusios žuvys gali konkuruoti su laukinėmis dėl maisto ir buveinių, o svarbiausia – kryžmintis, silpnindamos natūralių populiacijų prisitaikymą prie vietos sąlygų.

    Laukinės atlantinės lašišos kai kuriose Europos ir Šiaurės Atlanto baseino upėse patyrė ilgalaikį nuosmukį, kurį lemia ne viena priežastis. Tarp jų minimi buveinių praradimas, migracijos kelių užtvaros, klimato kaita, pergaudymas ir pramoninės akvakultūros poveikis.

    Ką siūlo vietoje lašišos?

    Šefai, prisijungę prie boikoto, teigia, kad lašiša į jų meniu negrįš, kol sektoriuje nebus užtikrintos griežtesnės aplinkosaugos taisyklės. Viena dažniausiai minimų krypčių – perėjimas prie uždarų sistemų sausumoje, kur tarša ir biologinės rizikos lengviau kontroliuojamos.

    Vietoj lašišos raginama rinktis regionines alternatyvas ir žuvis iš geriau valdomų išteklių. Gastronomijos lyderiai akcentuoja, kad tvarumo kriterijai, kilmės skaidrumas ir atsakingas tiekimas tampa nebe nišiniu pasirinkimu, o nauju standartu.