Tag: Laukinė gamta

  • Indonezijoje užfiksuotas rekordas: laukinis pitonas siekia 7,22 m ir sveria 96,5 kg

    Indonezijoje oficialiai patvirtintas naujas pasaulio rekordas tarp laukinėje gamtoje gyvenančių gyvačių: tinklinis pitonas išmatuotas 7,22 metro ilgio ir sveria 96,5 kilogramo.

    Rekordininkė – patelė, praminta Ibu Baron. Apie jos matavimą rašo prancūzų leidinys „Science et Vie“.

    Tiksliai išmatuoti gyvatę nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti: pitonas neturi galūnių ir kieto skeleto, o kūną sudaro šimtai slankstelių su kremzliniais tarpsluoksniais. Dėl to gyvūnas lengvai susispaudžia ar išsitempia, o atstumas nuo galvos iki uodegos keičiasi priklausomai nuo pozos ir raumenų įtampos.

    Kaip nurodoma Gineso rekordų knygoje, gyvatė aptikta Indonezijos Sulavesio saloje. Specialistai jos ilgį fiksavo specialia geodezine matavimo juosta, kuri tiksliai seka kūno linkius, o rekordinė 7,22 metro reikšmė užrašyta sausio 18 dieną.

    Kaip matuotas rekordinis pitonas

    Gyvatės dėl matavimo nebuvo migdomos. Paaiškinama, kad visiškai atsipalaidavusi (pavyzdžiui, veikiant anestezijai) roplė teoriškai galėtų pasirodyti 10–15 proc. ilgesnė, tačiau tokios priemonės taikomos tik tuomet, kai to reikia dėl gyvūno būklės ar žmonių saugumo.

    Be ilgio, užfiksuotas ir svoris: patelė pasverta svarstyklėmis, kurios įprastai naudojamos ryžių maišams – jos parodė 96,5 kilogramo.

    Specialistai pabrėžia, kad dėl gyvačių kūno lankstumo rekordai vertinami itin atsargiai: kiekvienas matavimas atspindi tik konkretų momentą, o rezultato patikimumui būtina tiksli metodika ir dokumentavimas.

    Palyginimai su kitais rekordais ir priešistoriniais milžinais

    7,22 metro ilgio patelė tapo ilgiausia griežtai pagal taisykles išmatuota gyvate, aptikta laukinėje gamtoje. Indonezijoje ir Malaizijoje per pastaruosius dešimtmečius būta pranešimų apie dar didesnes gyvates, tačiau ne visais atvejais pavyko jas pamatuoti ir patikimai užfiksuoti.

    Tuo metu nelaisvėje laikomų gyvačių rekordas, kaip primenama, priklauso kitam tinkliniam pitonui – Medūzai: 2011 metais JAV Misūrio valstijoje jos ilgis siekė 7,67 metro. Aiškinama, kad reguliariai šeriant, prižiūrint veterinarams ir neturint natūralių priešų, ropliai retais atvejais gali užaugti didesni nei įprasta gamtoje.

    Dar įspūdingesni yra priešistoriniai palyginimai. Kolumbijoje rastos tитанобoa (Titanoboa) liekanos rodo, kad prieš 58–60 mln. metų galėjo gyventi 13–15 metrų ilgio ir daugiau nei toną sveriančios gyvatės.

    Minimas ir kitas senovinis milžinas – Vasuki indicus, aprašytas pagal Indijoje rastus slankstelius: jo ilgis, mokslininkų vertinimu, galėjo siekti maždaug 10,9–15,2 metro. Šių gigantų fone šiuolaikiniai rekordai atrodo kuklesni ir primena, kad dabartinės aplinkos sąlygos neleidžia ropliams pasiekti tokių dydžių.

    Kodėl milžiniškos gyvatės gamtoje retos

    Nurodoma, kad maksimalų gyvatės dydį lemia genetika, mityba ir žmogaus veiklos poveikis. Dideliems pitonams reikia labai daug grobio, todėl tikri gigantai laukinėje gamtoje pasitaiko retai.

    Taip pat pažymima, kad dėl aplinkos pokyčių ir mažėjančios maisto bazės Indonezijoje gyvatės vis dažniau pasirodo arčiau žmonių. Tokie susidūrimai neretai baigiasi roplių žūtimi, nes vietos gyventojai juos laiko grėsme sau ar gyvuliams.

    Prie rizikų pridedama ir neteisėta prekyba egzotiniais gyvūnais: didelės gyvatės gali tapti brakonierių taikiniu, todėl dalis jų tiesiog nesulaukia amžiaus ir dydžio, kai būtų įmanoma fiksuoti rekordus.

    Vis dėlto mokslininkai neatmeta, kad atokiuose Pietryčių Azijos regionuose gali būti ir beveik 9 metrų ilgio individų, tačiau garantijų, kad jie bus aptikti ir užfiksuoti gyvi, nėra.

  • Peru oro uoste sulaikyta per 3 tūkst. tarantulų: vorai buvo paslėpti kojinėse

    Peru oro uoste muitinės pareigūnai konfiskavo daugiau nei 3 000 tarantulų, kurie buvo slapta gabenami keleivių lagaminuose. Vorai rasti paslėpti kojinėse.

    Kaip skelbia „The Independent“, su neįprastu kroviniu į Vokietiją ketino išskristi du Vokietijos piliečiai ir vienas Lenkijos pilietis. Tarantulai aptikti dar registracijos į skrydį metu.

    Patikrinimas pradėtas gavus anoniminį pranešimą. Vaizdo įrašuose, kuriuos paviešino Peru Nacionalinė miškų ir laukinės gamtos tarnyba (Serfor), matyti, kaip pareigūnai atranda įvairiose vystymosi stadijose esančius vorus.

    Serfor atstovė Cora Suárez nurodė, kad kiekviename lagamine rasta nuo 15 iki 22 kojinių, o kiekvienoje jų – skirtingas kiekis įvairių rūšių tarantulų. Pasak jos, šie gyvūnai vertinami dėl spalvų ir dydžio, todėl tikėtina, kad buvo skirti kolekcionieriams.

    Įtariamiesiems gresia baudžiamasis persekiojimas

    Peru policijos padalinys, kovojantis su nusikaltimais aplinkai, sulaikė tris užsieniečius oro uoste. Valdžios institucijos nurodo, kad jų atžvilgiu gali būti pradėtas baudžiamasis persekiojimas.

    Bylą turėtų kuruoti specializuota prokuratūra, nagrinėjanti nusikaltimus aplinkai. Detalesnės informacijos apie galimus kaltinimus ar sankcijas pranešime nepateikiama.

    Kuo išsiskiria tarantulai

    Serfor paviešinti vaizdai parodė, kad konfiskuoti tarantulai buvo skirtingo amžiaus – nuo jaunų iki labiau subrendusių. Tai gali rodyti, kad gabenimas buvo organizuotas tikslingai, renkant skirtingus egzempliorius.

    Publikacijoje taip pat primenama, kad tarantulai laikomi gyvūnais, gebančiais orientuotis aplinkoje ir prisitaikyti prie sąlygų, o jų elgesys gali būti sudėtingesnis, nei dažnai įsivaizduojama.

  • Černobylio zonoje fotospąstai užfiksavo miške klaidžiojančius elnius: paviešintos nuotraukos

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos draustinyje įrengti fotospąstai užfiksavo kelis elnius, ramiai klaidžiojančius miško tankmėje.

    Draustinio specialistai paviešino kadrus, kuriuose matyti grakštūs gyvūnai tarp medžių – sustojantys, tarsi įsiklausantys į mišką, ir vėl pranykstantys lapijoje.

    Tyrėjų teigimu, būtent rudenį miške tvyranti šviesa ir spalvos sukuria ypatingą atmosferą, o tokie trumpi laukinės gamtos momentai primena apie joje slypinčią harmoniją.

    Pasak jų, stebint šiuos vaizdus natūraliai norisi sulėtinti tempą, giliai įkvėpti ir tiesiog pabūti „čia ir dabar“.

    Rudens miško akimirkos – fotospąstuose

    Paskelbtose nuotraukose elniai matomi skirtinguose miško plotuose: vienur jie žingsniuoja pro medžių kamienus, kitur – sustoja ir, regis, stebi aplinką.

    Draustinio atstovai pabrėžia, kad tokie kadrai – ne tik estetiški, bet ir primena, kiek įkvėpimo gali suteikti laukinė gamta, net ir žmonėms istoriškai jautriose teritorijose.

  • Kazachstane į laisvę paleisti tigrai: gyventojai gaus SMS įspėjimus jiems priartėjus

    Kazachstanas pradėjo ambicingą programą, kurios tikslas – po beveik 80 metų į šalies gamtą sugrąžinti tigrus. Apie plėšrūnų priartėjimą prie gyvenviečių vietos gyventojai bus perspėjami SMS žinutėmis.

    Kaip rašo „Interia Zielona“, tai precedento neturintis bandymas atkurti tigrų populiaciją praktiškai nuo nulio teritorijoje, kur šie plėšrūnai išnyko dar XX amžiaus viduryje. Paskutinis tigras Kazachstane buvo nušautas 1948 metais.

    Istoriškai šiame regione gyveno Kaspijos tigras – stambus porūšis, paplitęs didžiulėse teritorijose nuo Turkijos ir Irako iki Kazachstano bei vakarų Kinijos. Vis dėlto šio porūšio sugrąžinti neįmanoma, nes jis išnyko.

    Siekiant atkurti didžiųjų kačių buvimą Centrinėje Azijoje, pasirinktas artimiausias genetinis giminaitis – amūrinis (Sibiro) tigras. Nors tarp jų yra skirtumų, būtent šie plėšrūnai laikomi realiausia galimybe atkurti populiaciją.

    Tigrai paleidžiami Ile-Balchašo rezervate

    Pasiruošimas tigrų sugrąžinimui truko ne vienerius metus: Ile-Balchašo rezervate buvo kuriama tinkama buveinė. Plane numatytas medžių sodinimas ir dalies gyvūnų, kurie galėtų tapti tigrų grobiu, perkėlimas į šią teritoriją.

    Nurodoma, kad nuo 2021 metų čia pasodinta 50 tūkst. sodinukų, o medžiai jau pasiekė beveik trijų metrų aukštį. Kai aplinka pakankamai pasikeitė, į rezervatą paleista pirmoji tigrė – Umit (jos vardas reiškia „Viltis“).

    Stebėta, kad tigrė greitai užėmė teritoriją ir pradėjo medžioti. Viena netikėčiausių detalių – tarp pirmųjų jos laimikių paminėtas vilkas, rodantis, jog plėšrūno sugrįžimas gali keisti visą vietos ekosistemos pusiausvyrą.

    Prieš kelias dienas prie patelės prijungtas ir patinas vardu Amur. Tigrai paprastai nesudaro nuolatinių porų – susitinka tik poravimosi laikotarpiu, o jauniklius vėliau augina patelė.

    Įspėjimai SMS ir „antikonfliktinės“ grupės

    Kartu su plėšrūnų sugrįžimu kuriamos priemonės galimiems konfliktams su žmonėmis mažinti. Kadangi aplink rezervatą gyvena gyvulininkyste užsiimantys žmonės, išlieka rizika, jog tigrai gali kelti grėsmę bandoms.

    Todėl Kazachstanas subūrė mobilias „antikonfliktines“ grupes – apmokytus specialistus, kurie turėtų reaguoti realiu laiku, jei kiltų incidentų tarp tigrų ir žmonių ar naminių gyvūnų.

    Papildomai įdiegta įspėjimų sistema: automatinės SMS žinutės informuos gyventojus, kai tigras priartės prie kaimo ar ūkio maždaug 5 kilometrų atstumu. Pranešama, kad gyvūnai turi antkaklius su palydoviniais siųstuvais, todėl jų judėjimą galima sekti.

    Projekto tikslas – ne tik „sugrąžinti“ tigrus į istorinį arealą, bet sukurti stabilią, savarankiškai laukinėje gamtoje gyvenančią ir besidauginančią populiaciją. Planuojama, kad 2027 metais rezervate bus paleisti dar du tigrai, o galutinis siekis – 50 gyvūnų.

    Skelbiama, kad 30 mln. JAV dolerių vertės tigrų apsaugos ir populiacijos atkūrimo projektą finansuoja Pasaulio gamtos fondas (WWF), Jungtinių Tautų vystymo programa (UNDP) ir Kazachstano vyriausybė.

  • Floridoje po šaligatviu rado birmaninį pitoną: po betonu slėpėsi 20 kiaušinių dėtis

    Pietų Floridoje praeivis pastebėjo neįprastą judėjimą po šaligatvio betonu, o iškviesti specialistai aptiko birmaninį pitoną. Gyvatė buvo įsitaisiusi po danga kartu su maždaug 20 kiaušinių dėtimis, todėl atvejis iškart sukėlė klausimų, ar invazinės rūšys vis dažniau artėja prie gyvenamųjų rajonų.

    Tokie radiniai Floridoje nėra kasdienybė, tačiau jie primena, kad pitonai gali rinktis ne tik pelkes ir kanalus. Šilta ir drėgna aplinka, daugybė slėptuvių bei pakankamai grobio sudaro sąlygas jiems įsitvirtinti ir netikėčiausiose vietose.

    Birmaniniai pitonai dažniausiai siejami su Evergleidsu ir kitomis pietų Floridos šlapynėmis, bet urbanizuotos teritorijos taip pat gali būti patrauklios. Po šaligatviais, kelkraščiuose ar vamzdynų nišose temperatūra būna stabilesnė, o tai svarbu kiaušiniams vystytis.

    Specialistai pabrėžia, kad lizdavietės prie infrastruktūros kelia papildomą riziką: gyvūnai tampa mažiau pastebimi, o žmonės dažniau su jais susiduria net to nesitikėdami. Be to, patelės peri sezonu linkusios ilgiau išbūti vienoje vietoje ir agresyviau ginti dėtį.

    Apie 20 kiaušinių dėtis atrodo įspūdingai, tačiau suaugusiai pateliai tai gali būti gana nedidelis skaičius. Biologų vertinimu, didesnės patelės neretai padeda gerokai daugiau kiaušinių, o tai ir yra viena priežasčių, kodėl populiaciją suvaldyti sudėtinga.

    Floridoje invazinių pitonų kontrolė dažnai orientuota būtent į veisiančių patelių paiešką ir pašalinimą, nes tai tiesiogiai mažina naujų jauniklių skaičių. Kuo daugiau randama lizdų, tuo aiškiau matyti, kad rūšis prisitaikiusi ir aktyviai plečiasi.

    Birmaninių pitonų natūralus paplitimas yra Pietų ir Pietryčių Azijoje, o Floridoje jie laikomi invazine rūšimi. Vienas svarbiausių jų atsiradimo veiksnių siejamas su egzotinių augintinių prekyba, kai dalis gyvačių buvo paleistos arba pabėgo, kai šeimininkai jų nebesuvaldė.

    Prie plitimo taip pat prisidėjo istoriniai įvykiai, kai stichijos galėjo pažeisti laikymo ar veisimo vietas ir sudaryti sąlygas gyvatėms patekti į gamtą. Ilgainiui pietų Floridos klimatas pasirodė palankus, o populiacija įsitvirtino ir išplito už pirminių židinių ribų.

    Birmaniniai pitonai minta įvairiais gyvūnais, todėl jų plitimas siejamas su vietinių rūšių mažėjimu dalyje pietų Floridos ekosistemų. Didelė, gerai besislepianti gyvatė gali paveikti ir maisto grandines, ypač ten, kur natūralių priešų beveik nėra.

    Gyvenamuosiuose rajonuose nerimas kyla ir dėl naminių augintinių, nes pitonai gali medžioti mažesnius gyvūnus. Floridos institucijos ragina gyventojus apie pastebėtus pitonus pranešti atsakingoms tarnyboms ir nebandyti jų gaudyti savarankiškai.

  • Varšuvos zoologijos sode sensacija: snieginių leopardų jaunikliai pirmąkart išėjo į voljerą

    Varšuvos zoologijos sodas savaitgalį sulaukė išskirtinio lankytojų dėmesio: snieginių leopardų jaunikliai pradėjo drąsiau rodytis viešumoje ir pirmą kartą išėjo į lauko voljerą. Socialiniuose tinkluose paskelbti vaizdai su mažyliais akimirksniu išplito, o daliai lankytojų tai tapo proga juos pamatyti gyvai.

    Snieginis leopardas, dar vadinamas irbiu, yra viena rečiausių ir labiausiai saugomų didžiųjų kačių rūšių pasaulyje. Natūraliai jie gyvena aukštikalnėse Vidurio ir Pietų Azijoje, todėl nelaisvėje jų veisimas laikomas sudėtingu ir reikalaujančiu tiksliai pritaikytų sąlygų bei specialistų priežiūros.

    Tokie jauniklių pasirodymai voljere zoologijos sodams yra svarbus etapas, nes rodo, kad gyvūnai auga, stiprėja ir pradeda tyrinėti aplinką. Ankstyvuoju laikotarpiu jaunikliai dažnai daugiau laiko praleidžia slėptuvėse su mama, o į atviras erdves išeina palaipsniui, kai sumažėja stresas ir jie įgyja daugiau pasitikėjimo.

    „Tai viena tų akimirkų, kai norisi žiūrėti valandų valandas, nes jie atrodo tiesiog neįtikėtinai“, – sakė viena Varšuvos gyventoja, stebėjusi zoologijos sodo paskelbtus vaizdo įrašus.

    Zoologijos sodai pabrėžia, kad patrauklūs vaizdai socialiniuose tinkluose turi ir praktinę naudą: jie padeda kalbėti apie rūšių nykimą, buveinių praradimą ir brakonieriavimą. Snieginiai leopardai tarptautiniu mastu vertinami kaip pažeidžiama rūšis, todėl edukacija ir parama gamtosaugai išlieka itin svarbi.

    Lankytojams primenama laikytis zoologijos sodo taisyklių: nešerti gyvūnų, nebandyti jų prisivilioti garsais ir gerbti atstumą, kad jaunikliai nepatirtų papildomo streso. Tokiais atvejais ramesnis lankytojų elgesys prisideda prie sėkmingesnio jauniklių prisitaikymo ir geresnės gyvūnų gerovės.

  • Kada kabinti lesyklas sode? Ekspertai perspėja: padarykite tai dar prieš šalnas

    Rudeniui įsibėgėjant, trumpėja dienos, o naktimis vis dažniau pasirodo pirmosios šalnos. Šiuo metu laukiniams gyvūnams, ypač ne migruojantiems paukščiams, tampa vis sunkiau rasti natūralaus lesalo, todėl lesyklos gali tapti svarbia pagalba.

    Specialistai pabrėžia, kad lesyklą verta įrengti dar ankstyvą rudenį, net jei šiltesnėmis dienomis atrodo, jog skubėti nereikia. Paukščiams reikia laiko pastebėti naują vietą, priprasti prie jos ir įsitikinti, kad ji saugi.

    Kaip nepradėti per anksti?

    Nors lesyklą galima pakabinti iš anksto, nuolatinį šėrimą patariama pradėti tik tuomet, kai orai akivaizdžiai suprastėja, o temperatūra priartėja prie nulio laipsnių. Iki tol galima berti nedidelius kiekius, kad paukščiai susipažintų su lesyklos vieta.

    Svarbiausia taisyklė, kai šėrimas pradedamas, yra reguliarumas. Jei maistas pradėtas tiekti nuolat, ypač šaltuoju laikotarpiu, lesyklą reikėtų papildyti stabiliai, kad paukščiai galėtų planuoti energijos sąnaudas ir nesusidurtų su staigiu lesalo trūkumu.

    Kokia lesykla saugiausia?

    Lesyklos medžiaga ir konstrukcija turi tiesioginę įtaką paukščių saugumui bei higienai. Dažniausiai rekomenduojama rinktis neimpregnuotą, gerai nušlifuotą medieną, kad paukščiai neįsivarytų atplaišų į kojas.

    Išorines dalis galima apsaugoti natūraliomis priemonėmis, pavyzdžiui, sėmenų aliejumi, vengiant cheminių dažų ar lakų. Stogelis turėtų būti pakankamai didelis ir išsikišęs, kad lesalas kuo mažiau sušlaptų per lietų ar šlapdribą.

    Kur kabinti lesyklą?

    Lesyklai geriausiai tinka rami, nuo vėjo kiek apsaugota vieta, kur paukščiai galėtų greitai pasislėpti krūmuose ar medžiuose. Praktikoje dažnai rekomenduojamas 1,5–2 metrų aukštis, kad lesyklą būtų sunkiau pasiekti katėms ar kitiems plėšrūnams.

    Taip pat svarbu įvertinti atstumą iki langų, nes paukščiai gali atsitrenkti į stiklą. Jei lesykla kabinama prie namo, verta parinkti vietą, kur mažiau pučia vyraujantys vėjai ir kur lesalas bus geriau apsaugotas nuo kritulių.

    Įsirengus lesyklą, būtina nepamiršti švaros: pašalinti sudrėkusį ar supelijusį lesalą ir reguliariai išvalyti paviršius. Higiena mažina ligų plitimą, o tai ypač svarbu, kai prie lesyklos susirenka daugiau paukščių.

  • Prie Černobylio sulaukėjusios karvės įsikūrė apleistoje fermoje: mokslininkai paaiškino, kodėl

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate užfiksuota netikėta, bet jau nebe išskirtinė detalė: sulaukėjusių karvių banda blogu oru prisiglaudžia apleistoje fermoje. Rezervato specialistai paskelbė nuotraukas, kuriose matyti, kaip gyvūnai ilsisi pastato viduje ir po likusiomis stogo konstrukcijomis.

    Pasak tyrėjų, karvės laisvai juda po saugomą teritoriją, pačios randa vandens ir pašaro, laikosi būriu ir pasirenka skirtingas poilsio vietas. Apleisti ūkiniai statiniai joms tapo praktišku prieglobsčiu, ypač rudenį, kai orai greitai keičiasi, o naktys atšąla.

    „Kadaise šioje fermoje buvo žmonės ir ūkinė veikla, o dabar liko tik pastatai, užžėlusios teritorijos ir tyla. Tačiau fermos gyvenimas nesibaigė – ją seniai perėmė sulaukėjusios karvės“, – teigė rezervato specialistai.

    Černobylio zona po 1986 metais įvykusios avarijos tapo vieta, kurioje žmonių veikla smarkiai sumažėjo, o dalis gyvūnų populiacijų prisitaikė prie gyvenimo be nuolatinės žmogaus priežiūros. Mokslininkai pabrėžia, kad tokios bandos dažniausiai renkasi teritorijas, kuriose yra atvirų pievų ganytis ir miško juostų ar statinių pasislėpti nuo vėjo bei kritulių.

    Apleistos fermos sienos ir išlikusios stogo dalys veikia kaip natūrali užuovėja. Tai leidžia gyvūnams sumažinti šilumos nuostolius, pailsėti ir išvengti ilgalaikio lietaus ar šlapdribos, o pagerėjus orams sugrįžti į ganyklas.

    Rezervato stebėsenos duomenys rodo, kad ši sulaukėjusių karvių grupė laikosi drauge, tačiau bandos sudėtis laikui bėgant gali kisti. Anksčiau buvo skelbta, kad stebėtoje bandoje buvo suskaičiuota 12 gyvūnų, o pastaraisiais mėnesiais fiksuota, jog į grupę sugrįžo du anksčiau atskirai laikęsi buliai.

    Tyrėjai taip pat atkreipė dėmesį į galimus hierarchijos pokyčius bandoje: stebėjimuose pasitaiko laikotarpių, kai anksčiau minėtas bandos vedlys nebematyti su grupe. Tokios situacijos gali reikšti natūralią kaitą, konkurenciją tarp patinų arba laikiną pasitraukimą į kitą teritorijos dalį.

  • Mokslininkai įrengė sekiklius dramblių straubluose: paaiškėjo, kad laukinėje gamtoje jie miega itin mažai

    Laukiniai drambliai gali miegoti gerokai trumpiau, nei manyta iki šiol: tai parodė Botsvanos Čobės nacionaliniame parke atliktas tyrimas, kuriame dviem dramblių patelėms buvo įtaisyti judesio sekikliai straubliuose. Surinkti duomenys atskleidė, kad per parą jos vidutiniškai miegojo apie 2 valandas.

    Toks rezultatas išsiskiria net tarp žinduolių: ankstesni stebėjimai nelaisvėje laikomų dramblių zoologijos soduose ar cirkuose rodė 3–7 valandų miego trukmę. Tyrėjai pabrėžė, kad laisvėje gyvenančių gyvūnų rutina, grėsmės ir nuolatinis judėjimas miego laiką gali trumpinti.

    Tyrime panaudotas aktigrafas, dažnai taikomas ir miego klinikose žmonėms, fiksavo menkiausius judesius. Prielaida buvo paprasta: jei straublys nejudrus bent 5 minutes, tai laikoma tikėtinu miego epizodu.

    Kartu patelės nešiojo GPS antkaklius su judesio jutikliais, kurie padėjo atskirti, ar gyvūnas stovi, ar guli. Šis derinys leido tiksliau susieti poilsį su realia kūno padėtimi ir judėjimu.

    Duomenys parodė, kad miegas retai būdavo vientisas: per parą jis dažniausiai susidėdavo iš kelių trumpų epizodų. Didžiausia miego dalis fiksuota paryčiais, dažniausiai tarp 2 ir 6 valandos.

    Tyrėjai taip pat atkreipė dėmesį, kad pabudimą geriau nei saulėtekis paaiškino aplinkos sąlygos, ypač karščio ir drėgmės derinys. Kitaip tariant, drambliai galėjo keltis anksčiau ne dėl šviesos, o dėl didėjančio šiluminio diskomforto.

    Nors drambliai gali snūduriuoti stovėdami, gulėjimas fiksuotas tik dalį naktų. Per stebėjimo laikotarpį kiekviena patelė gulėsi miegoti maždaug 10 iš 35 naktų, ir šios naktys nesutapo.

    Dar įspūdingiau tai, kad keliais atvejais iš viso neužfiksuota jokių miego požymių. Vienas ryškiausių epizodų siejamas su staigiai išaugusiu judėjimu: gyvūnas ilgą laiką intensyviai keliavo, o miego pertraukos nebuvo matyti beveik iki ryto.

    Autoriai aptarė kelias priežastis, kodėl drambliai tam tikromis naktimis galėjo nemiegoti. Viena jų yra plėšrūnų keliama grėsmė, ypač vietovėse, kur liūtai gali taikytis į jauniklius ir išprovokuoti bandos judėjimą.

    Kitos galimos priežastys yra žmonių keliamas trikdymas, įskaitant brakonieriavimą, arba patinų elgsena rujojimo laikotarpiu, kai bandoma sekti pateles. Tokiais atvejais banda gali ilgai judėti, keisti kryptį ir vengti sustojimų.

    Tyrėjai pabrėžė, kad išvados remiasi nedidele imtimi: stebėtos tik dvi suaugusios patelės, viena jų buvo su jaunikliu, o stebėjimas truko 35 dienas. Tai reiškia, kad rezultatų negalima automatiškai priskirti visai rūšiai skirtingais sezonais ar kitose buveinėse.

    Svarbu ir tai, kad aktigrafai fiksuoja judesius, o ne smegenų aktyvumą, todėl visiško tikslumo dėl miego fazių nėra. Vis dėlto tyrimas suteikė retą, realiomis sąlygomis gautą vaizdą apie tai, kaip laukiniai drambliai derina poilsį su išlikimo poreikiais.

    Galiausiai šie duomenys kelia platesnį klausimą: jei bandos vedlė gali būti nemiegojusi beveik dvi paras, kaip tai veikia sprendimų priėmimą, atmintį ir grupės elgesį. Atsakymų tikimasi iš platesnių projektų, kurie apimtų daugiau gyvūnų, skirtingas vietoves ir sezonus.

  • Mokslininkai nustebo: šie gyvūnai sąmoningai neėda savo rūšies – štai kodėl

    Mokslininkai nustebo: šie gyvūnai sąmoningai neėda savo rūšies – štai kodėl

    Kas paskatino tyrimą

    Gamtos ekosistemose gaišena yra svarbus maisto šaltinis, padedantis grąžinti maistines medžiagas į aplinką ir palaikyti mitybos grandines. Tačiau gyvūnams, mintantiems gaišena, kyla ir rizikų: nuo užkrato iki plėšrūnų dėmesio, todėl jų elgsena ilgą laiką kėlė klausimų.

    Vienas seniai svarstytas paaiškinimas skamba paprastai: ėdrūnai gali vengti maitintis savo giminaičių gaišena, nes taip mažėja tikimybė pasigauti patogenų. Vis dėlto iki šiol trūko didesnio masto duomenų, leidžiančių šią idėją patikimiau patikrinti.

    Ką parodė stebėjimai Ispanijoje

    Žurnale Ecology Letters paskelbtame tyrime Ispanijos mokslininkai analizavo, kokią gaišeną renkasi įvairūs stuburiniai ėdrūnai. Nuo 2020 metų vasario iki 2021 metų gegužės El Hondo gamtos parke pietryčių Ispanijoje jie išdėstė beveik 200 žuvų, paukščių ir smulkių žinduolių gaišenų.

    Kiekvienoje vietoje buvo įrengtos kameros, fiksavusios, kas ir kada ėda, o vėliau duomenys sulyginti su filogenetinėmis analizėmis. Taip vertinta evoliucinė distancija tarp ėdrūno ir gaišenos, kitaip tariant, kiek toli jų giminystė nutolusi per milijonus metų.

    Tyrėjai nustatė nuoseklų dėsningumą: gyvūnai dažniau maitinosi tais kritusiais gyvūnais, su kuriais yra mažiau artimai susiję. Kitaip tariant, dauguma ėdrūnų vengė gaišenų, priklausančių filogenetiškai artimoms rūšims, nors jų aplinkoje netrūko.

    Kodėl artima giminystė gali būti pavojinga

    Tyrimo autoriai aiškina, kad artimai giminingos rūšys dažniau dalijasi panašia fiziologija, todėl joms būdingi ir panašūs ligų sukėlėjai. Dėl to maitindamasis artimo giminaičio gaišena gyvūnas gali lengviau perimti patogenus, kuriems jo organizmas yra imlus.

    Tokios elgsenos nauda būtų dvejopa: mažesnė infekcijų rizika ir mažesnės energijos sąnaudos imuninei sistemai. Tai ypač svarbu laukinėje gamtoje, kur energijos balansas lemia išgyvenimą, o liga gali greitai sumažinti gebėjimą medžioti ar išvengti plėšrūnų.

    Analizė parodė, kad ryšys tarp evoliucinės distancijos ir pasirinkimų kai kuriose grupėse buvo stipresnis, o kitose silpnesnis. Mokslininkai pabrėžia, kad skirtumai tarp paukščių ir žinduolių gali priklausyti nuo jų mitybos strategijų, konkurencijos ir prieinamo maisto.

    Tarp dažniausiai prie gaišenų fiksuotų vartotojų išsiskyrė rudoji žiurkė, kuri ypač dažnai rinkosi žuvų gaišenas. Kai kurios rūšys pasirodė mažiau išrankios, o keliais atvejais pastebėta ir priešinga tendencija, tačiau bendras paveikslas liko aiškus.

    „Matome nuoseklų modelį: ėdrūnai paprastai vengia maitintis filogenetiškai artimų rūšių gaišena“, – teigė tyrėjai.

    Tyrimo autoriai atkreipia dėmesį ir į ribotumus: stebėjimuose nebuvo vertinami, pavyzdžiui, žuvys kaip ėdrūnai, o kai kurių rūšių fiksuotų maitinimosi epizodų skaičius buvo nedidelis. Todėl ateities darbams svarbu aiškintis, kaip pasirinkimus keičia gyvūnų sveikata, amžius, socialumas ar maisto stoka.

    Mokslininkų teigimu, ėdrūnai atlieka ne tik ekologinę, bet ir visuomenės sveikatai reikšmingą funkciją, nes padeda greičiau pašalinti gaišenas iš aplinkos. Tai gali mažinti ligų plitimui palankias sąlygas, o todėl jų bendrijų apsauga laikoma svarbia platesnės laukinės gamtos valdymo dalimi.

    „Sveikų ėdrūnų bendrijų atpažinimas ir išsaugojimas gali duoti naudos ekosistemoms ir prisidėti prie zoonozinių rizikų mažinimo“, – padarė išvadą tyrėjai.