CP v2

Tag: Laukinė gamta

  • Ryškiaspalvės giesmininkės sparčiai nyksta: mokslininkai aiškinasi, kodėl grožis tampa rizika

    Ryškiaspalvės giesmininkės daugeliui asocijuojasi su gamtos grožiu ir biologinės įvairovės simboliais, tačiau nauji duomenys rodo niūresnę tendenciją. Tyrėjai nustatė, kad kai kuriuose pasaulio regionuose spalvingesnių paukščių rūšys dažniau atsiduria nykstančiųjų sąrašuose.

    Mokslininkų dėmesio centre atsidūrė žvirbliniai paukščiai, didžiausia ir įvairiausia paukščių grupė, kuriai priskiriama daugiau nei pusė visų žinomų paukščių rūšių. Analizuodami duomenis jie ieškojo ryšio tarp plunksnų ryškumo ir rūšies išnykimo rizikos, įvertindami ir kitas savybes, pavyzdžiui, kūno masę, mitybą ar sparnų formą.

    Kas sieja spalvas ir riziką?

    Tyrime pasitelkti statistiniai modeliai sujungė informaciją apie paukščių išvaizdą su jų paplitimo geografija bei žmonių veiklos veiksniais. Rezultatai parodė, kad ryškesnė spalvinė išraiška dažniau sutampa su didesne išnykimo tikimybe, o ryšys kai kuriose vidutinių platumų zonose pasirodė stipresnis nei tropikuose.

    Pasak tyrėjų, tai leidžia manyti, kad grėsmės skirtinguose regionuose veikia nevienodai. Pietryčių Azijoje vienu svarbiausių spaudimo šaltinių išlieka paukščių gaudymas ir prekyba, o Afrikoje bei Lotynų Amerikoje didesnę reikšmę gali turėti buveinių nykimas, žemėnaudos pokyčiai ir klimato kaita.

    Kita svarbi išvada ta, kad ryšys tarp ryškumo ir didesnės rizikos išliko net tada, kai buvo vertinamos rūšys, kurios nėra plačiai siejamos su prekyba. Tai reiškia, kad vien paklausos naminiais augintiniais nepakanka paaiškinti viso reiškinio ir būtina ieškoti papildomų mechanizmų.

    Prekyba nėra vienintelis veiksnys

    Tyrėjai pabrėžia, kad ryškios spalvos gali tapti pažeidžiamumo dalimi ir kitais būdais. Tarp galimų paaiškinimų minimi didesnis plėšrūnų pastebimumas, jautrumas buveinių fragmentacijai, taip pat rizika, susijusi su klimato šiltėjimu, kai kurioms rūšims keičiant mitybos ar termoreguliacijos balansą.

    „Savo analizėje matėme teigiamą ryšį tarp išnykimo rizikos ir ryškios spalvos net tarp tūkstančių rūšių, kurios, kiek žinoma, nebuvo prekybos objektas. Tai daug sudėtingiau paaiškinti, todėl ieškome kitų priežasčių, kurios ryškiaspalvius paukščius gali paversti pažeidžiamesniais“, – teigė tyrimo autoriai.

    Kodėl tai svarbu apsaugai?

    Paradoksalu, bet tie patys paukščiai, kurie labiausiai žavi žmones, gali būti ir pažeidžiamiausi. Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad visuomenė dažniau telkiasi ginti charizmatiškas, lengvai atpažįstamas rūšis, todėl jos neretai tampa savotiškais gamtos apsaugos „indikatoriais“.

    Vis dėlto, jei pirmiausia prarandami ryškiausi paukščiai, kartu gali silpnėti ir visuomenės dėmesys platesnėms buveinių apsaugos programoms. Tyrėjai viliasi, kad geresnis rizikos veiksnių supratimas padės tiksliau nukreipti apsaugos priemones, nuo prekybos kontrolės iki buveinių atkūrimo ir klimato kaitos poveikio mažinimo.

  • Paukščių lesyklą kabinate per žemai? Ši dažna klaida atbaido sparnuočius nuo kiemo

    Paukščių lesyklą kabinate per žemai? Ši dažna klaida atbaido sparnuočius nuo kiemo

    Vien nusipirkti lesyklą neužtenka: ar paukščiai iš tiesų pradės lankytis, dažnai lemia vieta ir aukštis. Per žemai pakabinta lesykla paukščiams kelia didesnę riziką, todėl jie gali jos vengti net ir tada, kai pašaro netrūksta.

    Svarbiausia taisyklė paprasta: lesyklą verta kabinti taip, kad ją būtų sunku pasiekti katėms ir kitiems plėšrūnams, bet patogu prižiūrėti žmogui. Praktikoje dažniausiai rekomenduojamas maždaug 1,5–2 metrų aukštis nuo žemės, o vietovėse, kur dažnai vaikšto katės, dar aukščiau.

    Kur kabinti, kad sugrįžtų?

    Lesyklai tinka stabilus stulpelis arba tvirtinimas prie medžio kamieno, tačiau konstrukcija neturi siūbuoti vėjyje. Daug rūšių vengia nestabilių vietų, nes jose sunkiau greitai pakilti ir pasitraukti pajutus pavojų.

    Naudinga, kai netoliese yra medžių ar tankesnių krūmų, į kuriuos paukščiai gali nuskristi slėptis. Vis dėlto lesyklos nereikėtų kabinti visai prie pat šakų ar tankių gyvatvorių: palikite apie 2–3 metrų atstumą, kad plėšrūnams būtų sunkiau prisėlinti nepastebėtiems.

    Vietos, kurių geriau vengti

    Lesyklą galima įrengti tiek sode, tiek balkone, tačiau svarbu įvertinti triukšmą ir žmonių judėjimą. Jei ji pakabinta šalia judraus takelio, žaidimų erdvės, dažnai varstomų durų ar vietos, kur nuolat vaikštoma, paukščiai jausis nesaugiai ir užsuks rečiau.

    Dar vienas dažnas neįvertinamas pavojus – dideli langai ir vitrinos. Paukščiai gali nepastebėti stiklo ir atsitrenkti, todėl lesyklos kabinimas visai prie pat stiklo dažnai laikomas prasta idėja; jei kitos vietos nėra, verta pasirūpinti, kad stiklas būtų aiškiai matomas.

    Higiena tokia pat svarbi

    Net ir ideali vieta nepadės, jei lesykla bus neprižiūrima: drėgmė, maisto likučiai ir išmatos sudaro sąlygas plisti ligoms. Lesyklą reikėtų reguliariai išvalyti, o prieš pilant naują pašarą – gerai išdžiovinti, kad nesikauptų pelėsis.

    Kasdienei priežiūrai dažnai pakanka šilto vandens ir paprastų, paukščiams saugių priemonių, o svarbiausia – nuoseklumas. Švari, saugiai pakabinta lesykla paprastai greitai tampa pastovia paukščių lankoma vieta, ypač šaltuoju sezonu.

  • Keisčiausias Madagaskaro primatas: milžiniškos ausys ir ilgas pirštas, kuriuo „kala“ medį ieškodamas grobio

    Madagaskaro ruošinukė, dar vadinama ajaj (Daubentonia madagascariensis), laikoma vienu neįprasčiausių pasaulio primatų. Ji išsiskiria didelėmis ausimis, ryškiomis akimis ir neįprastai ilgu, plonu viduriniu pirštu, kuris tapo pagrindiniu jos „įrankiu“ ieškant maisto.

    Šis naktinis gyvūnas gyvena tik Madagaskaro miškuose, todėl jo elgesį stebėti sudėtinga. Mokslininkai pabrėžia, kad būtent izoliuota salos ekosistema lėmė išskirtines ajaj prisitaikymo strategijas, kurios primatų pasaulyje beveik neturi analogų.

    Ieškodama pasislėpusių vabzdžių lervų, ruošinukė juda medžių lajomis ir periodiškai sustoja „pabaksnoti“ šakų ar kamieno. Smūgius ji atlieka itin greitai ir tiksliai, dažniausiai tuo pačiu ilguoju viduriniu pirštu, o didelės ausys, manoma, padeda fiksuoti menkiausius vibracijų bei garso pokyčius.

    Atrastą vietą ajaj praplečia aštriais, nuolat augančiais priekiniais dantimis, kurie savo funkcija primena graužikų dantis. Tada ji įkiša ploną pirštą į angą ir ištraukia lervas ar kitą smulkų grobį iš medienos tunelių.

    Kas iš tiesų padeda rasti lervas?

    Ilgą laiką buvo manoma, kad ajaj tiesiog aptinka tuščiavidures ertmes pagal jų skleidžiamą rezonansą. Tačiau eksperimentai, kuriuose dirbtinės „slėptuvės“ būdavo ne tik tuščios, bet ir užpildytos įvairiomis medžiagomis, parodė, kad gyvūnas vis tiek geba tiksliai rasti tikslą.

    Dėl to šiandien dažniau keliama hipotezė, kad ruošinukė fiksuoja subtilesnius mechaninius skirtumus: kaip vibracijos sklinda per skirtingo tankio medieną, kur yra struktūrinių „lūžių“ ar lervų išgraužtų tunelių. Tai paaiškintų, kodėl jai nebūtina rasti idealiai tuščios ertmės.

    Kodėl šis primatas nyksta?

    Mokslininkai ajaj priskiria prie nykstančių rūšių, o didžiausios grėsmės siejamos su buveinių nykimu ir miškų fragmentacija. Kadangi tai naktinis ir atsargus gyvūnas, jo populiacijas įvertinti sunku, o apsaugos priemonėms reikia ilgalaikių stebėjimų.

    Specialistai pabrėžia, kad ajaj anatomija nėra atsitiktinių keistenybių rinkinys: didelės ausys, specifiniai dantys ir lankstus pirštas sudaro vieną sistemą, leidžiančią išnaudoti maisto nišą, kuri daugeliui kitų primatų būtų nepasiekiama.

    „Beveik kiekviena ajaj kūno detalė atrodo pritaikyta šiam neįprastam medžioklės būdui“, – sakė Rutgerso universiteto evoliucinės biologijos tyrėjas Scottas Traversas.

  • Mokslininkai stebėjo vilkus Minesotoje: kamerose netikėtai užfiksuota puma su trimis jaunikliais

    Minesotos šiaurėje, kur mokslininkai kameromis stebi vilkų elgseną, įrašai pateikė netikėtą staigmeną: į objektyvą pateko puma su trimis jaunikliais. Toks vaizdas gali reikšti, kad rūšis regione ne tik užklysta, bet ir galimai sėkmingai veisiasi.

    Kameros buvo įrengtos vykdant projektą Voyageurs Wolf Project, kurio tikslas – geriau suprasti vilkų medžioklę ir jų įtaką ekosistemai. Tyrėjai iš pradžių ieškojo plėšrūno, kuris galėjo sumedžioti elnią su GPS antkakliu, tačiau vietoje to gavo daugiau nei keturių valandų įrašą su pumu ir jos jaunikliais.

    Projekto vadovas Thomas Gable pabrėžė, kad toks radinys mokslininkams buvo netikėtas ir itin retas šiam regionui.

    „Žiūrėti į šį vaizdo įrašą buvo ir tebėra siurrealistiška. Niekada nesitikėjome šiaurinėje Minesotoje pamatyti keturių pumų kartu“, – sakė Thomas Gable.

    Kas matyti vaizdo įrašuose?

    Įrašuose užfiksuota suaugusi patelė ir trys maždaug 7–9 mėnesių amžiaus jaunikliai. Jie kelis kartus grįžo prie grobio, tarpusavyje bendravo ir demonstravo tipinį šeimai būdingą elgesį.

    Toks jauniklių amžius ir elgsena tyrėjams leidžia svarstyti, kad jaunikliai galėjo būti atsivesti pačioje Minesotoje, o ne atklajoti iš kito regiono. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad vien įrašų nepakanka galutinėms išvadoms apie stabilios populiacijos sugrįžimą.

    Ar puma iš tiesų grįžta?

    Pumos istoriškai gyveno šiose teritorijose, tačiau ilgainiui buvo išstumtos ir nebuvo laikomos stabiliai čia gyvenančia rūšimi. Pastaraisiais dešimtmečiais pasirodymų fiksuota, tačiau dažniausiai tai siejama su pavieniais migruojančiais individais.

    Minesotos gamtos išteklių departamento duomenimis, nuo 2004 metų valstijoje užregistruota apie 180 pranešimų apie galimus pumų pasirodymus. Dalis tokių atvejų vėliau nepasitvirtina, o kiti gali būti susiję su tais pačiais klajojančiais gyvūnais.

    Nauji įrašai išsiskiria tuo, kad tai yra pirmas toks aiškus ir ilgas vizualus įrodymas, rodantis ne vien pavienį gyvūną, o šeimos grupę. Būtent tai ir kursto diskusijas, ar regione galėjo įvykti veisimasis.

    Kodėl mokslininkai neskuba daryti išvadų?

    Net jei puma su jaunikliais iš tiesų rodo vietinį veisimąsi, jauniklių išgyvenamumas tokiame regione nėra garantuotas. Jauniems plėšrūnams grėsmę kelia konkurencija su vilkais, susidūrimai su lokiais, neteisėta medžioklė bei žūtys keliuose.

    Biologai pabrėžia, kad stabilios populiacijos atsikūrimui reikia ne vieno sėkmingo atvejo, o nuoseklaus daugelio metų stebėjimo ir patvirtintų duomenų. Vis dėlto toks užfiksuotas epizodas laikomas svarbiu signalu, kad didieji plėšrūnai gali pamažu plėsti savo istorinį arealą.