CP v2

Tag: Laukinė gamta

  • Mokslininkai įrengė sekiklius dramblių straubluose: paaiškėjo, kad laukinėje gamtoje jie miega itin mažai

    Laukiniai drambliai gali miegoti gerokai trumpiau, nei manyta iki šiol: tai parodė Botsvanos Čobės nacionaliniame parke atliktas tyrimas, kuriame dviem dramblių patelėms buvo įtaisyti judesio sekikliai straubliuose. Surinkti duomenys atskleidė, kad per parą jos vidutiniškai miegojo apie 2 valandas.

    Toks rezultatas išsiskiria net tarp žinduolių: ankstesni stebėjimai nelaisvėje laikomų dramblių zoologijos soduose ar cirkuose rodė 3–7 valandų miego trukmę. Tyrėjai pabrėžė, kad laisvėje gyvenančių gyvūnų rutina, grėsmės ir nuolatinis judėjimas miego laiką gali trumpinti.

    Tyrime panaudotas aktigrafas, dažnai taikomas ir miego klinikose žmonėms, fiksavo menkiausius judesius. Prielaida buvo paprasta: jei straublys nejudrus bent 5 minutes, tai laikoma tikėtinu miego epizodu.

    Kartu patelės nešiojo GPS antkaklius su judesio jutikliais, kurie padėjo atskirti, ar gyvūnas stovi, ar guli. Šis derinys leido tiksliau susieti poilsį su realia kūno padėtimi ir judėjimu.

    Duomenys parodė, kad miegas retai būdavo vientisas: per parą jis dažniausiai susidėdavo iš kelių trumpų epizodų. Didžiausia miego dalis fiksuota paryčiais, dažniausiai tarp 2 ir 6 valandos.

    Tyrėjai taip pat atkreipė dėmesį, kad pabudimą geriau nei saulėtekis paaiškino aplinkos sąlygos, ypač karščio ir drėgmės derinys. Kitaip tariant, drambliai galėjo keltis anksčiau ne dėl šviesos, o dėl didėjančio šiluminio diskomforto.

    Nors drambliai gali snūduriuoti stovėdami, gulėjimas fiksuotas tik dalį naktų. Per stebėjimo laikotarpį kiekviena patelė gulėsi miegoti maždaug 10 iš 35 naktų, ir šios naktys nesutapo.

    Dar įspūdingiau tai, kad keliais atvejais iš viso neužfiksuota jokių miego požymių. Vienas ryškiausių epizodų siejamas su staigiai išaugusiu judėjimu: gyvūnas ilgą laiką intensyviai keliavo, o miego pertraukos nebuvo matyti beveik iki ryto.

    Autoriai aptarė kelias priežastis, kodėl drambliai tam tikromis naktimis galėjo nemiegoti. Viena jų yra plėšrūnų keliama grėsmė, ypač vietovėse, kur liūtai gali taikytis į jauniklius ir išprovokuoti bandos judėjimą.

    Kitos galimos priežastys yra žmonių keliamas trikdymas, įskaitant brakonieriavimą, arba patinų elgsena rujojimo laikotarpiu, kai bandoma sekti pateles. Tokiais atvejais banda gali ilgai judėti, keisti kryptį ir vengti sustojimų.

    Tyrėjai pabrėžė, kad išvados remiasi nedidele imtimi: stebėtos tik dvi suaugusios patelės, viena jų buvo su jaunikliu, o stebėjimas truko 35 dienas. Tai reiškia, kad rezultatų negalima automatiškai priskirti visai rūšiai skirtingais sezonais ar kitose buveinėse.

    Svarbu ir tai, kad aktigrafai fiksuoja judesius, o ne smegenų aktyvumą, todėl visiško tikslumo dėl miego fazių nėra. Vis dėlto tyrimas suteikė retą, realiomis sąlygomis gautą vaizdą apie tai, kaip laukiniai drambliai derina poilsį su išlikimo poreikiais.

    Galiausiai šie duomenys kelia platesnį klausimą: jei bandos vedlė gali būti nemiegojusi beveik dvi paras, kaip tai veikia sprendimų priėmimą, atmintį ir grupės elgesį. Atsakymų tikimasi iš platesnių projektų, kurie apimtų daugiau gyvūnų, skirtingas vietoves ir sezonus.

  • Mokslininkai nustebo: šie gyvūnai sąmoningai neėda savo rūšies – štai kodėl

    Mokslininkai nustebo: šie gyvūnai sąmoningai neėda savo rūšies – štai kodėl

    Kas paskatino tyrimą

    Gamtos ekosistemose gaišena yra svarbus maisto šaltinis, padedantis grąžinti maistines medžiagas į aplinką ir palaikyti mitybos grandines. Tačiau gyvūnams, mintantiems gaišena, kyla ir rizikų: nuo užkrato iki plėšrūnų dėmesio, todėl jų elgsena ilgą laiką kėlė klausimų.

    Vienas seniai svarstytas paaiškinimas skamba paprastai: ėdrūnai gali vengti maitintis savo giminaičių gaišena, nes taip mažėja tikimybė pasigauti patogenų. Vis dėlto iki šiol trūko didesnio masto duomenų, leidžiančių šią idėją patikimiau patikrinti.

    Ką parodė stebėjimai Ispanijoje

    Žurnale Ecology Letters paskelbtame tyrime Ispanijos mokslininkai analizavo, kokią gaišeną renkasi įvairūs stuburiniai ėdrūnai. Nuo 2020 metų vasario iki 2021 metų gegužės El Hondo gamtos parke pietryčių Ispanijoje jie išdėstė beveik 200 žuvų, paukščių ir smulkių žinduolių gaišenų.

    Kiekvienoje vietoje buvo įrengtos kameros, fiksavusios, kas ir kada ėda, o vėliau duomenys sulyginti su filogenetinėmis analizėmis. Taip vertinta evoliucinė distancija tarp ėdrūno ir gaišenos, kitaip tariant, kiek toli jų giminystė nutolusi per milijonus metų.

    Tyrėjai nustatė nuoseklų dėsningumą: gyvūnai dažniau maitinosi tais kritusiais gyvūnais, su kuriais yra mažiau artimai susiję. Kitaip tariant, dauguma ėdrūnų vengė gaišenų, priklausančių filogenetiškai artimoms rūšims, nors jų aplinkoje netrūko.

    Kodėl artima giminystė gali būti pavojinga

    Tyrimo autoriai aiškina, kad artimai giminingos rūšys dažniau dalijasi panašia fiziologija, todėl joms būdingi ir panašūs ligų sukėlėjai. Dėl to maitindamasis artimo giminaičio gaišena gyvūnas gali lengviau perimti patogenus, kuriems jo organizmas yra imlus.

    Tokios elgsenos nauda būtų dvejopa: mažesnė infekcijų rizika ir mažesnės energijos sąnaudos imuninei sistemai. Tai ypač svarbu laukinėje gamtoje, kur energijos balansas lemia išgyvenimą, o liga gali greitai sumažinti gebėjimą medžioti ar išvengti plėšrūnų.

    Analizė parodė, kad ryšys tarp evoliucinės distancijos ir pasirinkimų kai kuriose grupėse buvo stipresnis, o kitose silpnesnis. Mokslininkai pabrėžia, kad skirtumai tarp paukščių ir žinduolių gali priklausyti nuo jų mitybos strategijų, konkurencijos ir prieinamo maisto.

    Tarp dažniausiai prie gaišenų fiksuotų vartotojų išsiskyrė rudoji žiurkė, kuri ypač dažnai rinkosi žuvų gaišenas. Kai kurios rūšys pasirodė mažiau išrankios, o keliais atvejais pastebėta ir priešinga tendencija, tačiau bendras paveikslas liko aiškus.

    „Matome nuoseklų modelį: ėdrūnai paprastai vengia maitintis filogenetiškai artimų rūšių gaišena“, – teigė tyrėjai.

    Tyrimo autoriai atkreipia dėmesį ir į ribotumus: stebėjimuose nebuvo vertinami, pavyzdžiui, žuvys kaip ėdrūnai, o kai kurių rūšių fiksuotų maitinimosi epizodų skaičius buvo nedidelis. Todėl ateities darbams svarbu aiškintis, kaip pasirinkimus keičia gyvūnų sveikata, amžius, socialumas ar maisto stoka.

    Mokslininkų teigimu, ėdrūnai atlieka ne tik ekologinę, bet ir visuomenės sveikatai reikšmingą funkciją, nes padeda greičiau pašalinti gaišenas iš aplinkos. Tai gali mažinti ligų plitimui palankias sąlygas, o todėl jų bendrijų apsauga laikoma svarbia platesnės laukinės gamtos valdymo dalimi.

    „Sveikų ėdrūnų bendrijų atpažinimas ir išsaugojimas gali duoti naudos ekosistemoms ir prisidėti prie zoonozinių rizikų mažinimo“, – padarė išvadą tyrėjai.

  • Tyrimas Kenijoje: drambliai ieško gydomųjų augalų ir ruošia „vaistus“ jaunikliams

    Apie išvadas pranešta po kelių metų stebėjimų Elgono regione, kur gyvena vadinamieji Elgono urvų drambliai. Tyrėjai atkreipė dėmesį, kad dalis bandos narių ligos ar nusilpimo požymių metu tikslingai ieško specifinių šaknų, lapų ir žievės.

    Pasak tyrime cituojamų specialistų, šalia įprasto pašaro drambliai naudoja dešimtis augalų rūšių, siejamų su priešuždegiminėmis, antibakterinėmis ar antiparazitinėmis savybėmis. Kai kuriais atvejais buvo matyta, kaip patelės sukramto pasirinktus augalus ir gautą masę sumaišo su pienu, kad jaunikliui būtų lengviau ją praryti.

    „Anksčiau buvo gerai žinoma, kad gyvūnai gali gydytis patys, tačiau įrodymų, jog jie paruošia priemonę ir ją duoda kitam savo rūšies atstovui, turėjome labai mažai“, – sakė tyrėjų komanda, apibendrindama stebėjimų reikšmę.

    Gyvūnų savigyda gamtoje nėra naujiena: primatai yra stebėti renkantys karčius ar šiurkščius augalus, kurie padeda šalinti parazitus, o paukščiai kartais naudoja vabzdžius, galinčius sumažinti plunksnų parazitų kiekį. Vis dėlto Elgono dramblių atvejis išsiskiria tuo, kad elgsena atrodo kryptinga ir susijusi su jauniklių priežiūra.

    Elgono kalno drambliai jau seniai žinomi dėl neįprastų mitybos įpročių: jie leidžiasi į urvus ir iltimis kasa mineralais prisotintą uolieną bei dirvožemį, taip papildydami racioną mikroelementais. Nauji stebėjimai papildo šį vaizdą ir leidžia kalbėti apie gerokai platesnį išteklių „rinkinį“, kurį gyvūnai pasitelkia sveikatai palaikyti.

    Tyrėjai taip pat fiksavo, kad drambliai naudoja ne vien augalus. Aprašomi atvejai, kai pasirenkamos skirtingos dirvožemio, molio ar mineralinių nuosėdų rūšys, kurios gali veikti kaip natūralūs sorbentai ar padėti virškinimui, ypač suėdus dirginančių augalų.

    Vienas iš argumentų, stiprinančių hipotezę apie gydomąją paskirtį, yra paralelės su vietos bendruomenių tradicine medicina. Dalis tų pačių augalų regione nuo seno vartojami arbatoms, nuovirams ar kompresams, siekiant palengvinti uždegimus, žarnyno sutrikimus ar po gimdymo pasireiškiančius simptomus.

    Ekspertai pabrėžia, kad tokia elgsena turi ir apsaugos nuo nykstančių buveinių aspektą. Jei miškų kirtimas ar žemės naudojimo pokyčiai sumažina prieinamų augalų įvairovę, bandos gali netekti svarbių natūralių „vaistinių“ šaltinių, o tai ilgainiui gali paveikti jauniklių išgyvenamumą.

    Tęsiamuose darbuose planuojama laboratorijose tikslinti, kurios augalų medžiagos galėtų turėti farmakologinį poveikį ir ar drambliai jas renkasi pagal konkretų negalavimą. Mokslininkai taip pat kelia klausimą, ar žinios apie tokius augalus perduodamos socialiai, mokantis iš vyresnių bandos narių.

    Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama „zoofarmakognozijai“, mokslui apie tai, kaip gyvūnai naudojasi gamtinėmis medžiagomis sveikatai gerinti. Tokie duomenys padeda geriau suprasti gyvūnų pažintinius gebėjimus, jų elgesio kultūrą ir buveinių apsaugos svarbą, ypač sparčiai besikeičiančiose Afrikos ekosistemose.

  • Prie Černobylio užfiksuoti Prževalskio arkliai: fotospąstai atskleidė retas akimirkas

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate fotospąstai užfiksavo retus laukinius gyvūnus – Prževalskio arklius. Rezervato specialistai paviešino kadrus, kuriuose arkliai matomi ne įprastose bėgančiose scenose, o ramiai judantys per mišką ir besidomintys aplinka.

    Pasak rezervato darbuotojų, tokie vaizdai vertingi tuo, kad parodo gyvūnų kasdienę elgseną, kurią žmogui pamatyti pavyksta retai. Fotospąstai leidžia stebėti arklius jiems netrukdant, todėl fiksuojamas natūralus jų aktyvumas, budrumas ir bendravimas tarpusavyje.

    „Fotospąstų nuotraukos rodo Prževalskio arklius tokius, kokius juos matome retai: ramius, smalsius ir užsiėmusius įprastais reikalais tarp rudeninio miško“, – sakė rezervato specialistai.

    Viename iš kadrų vienas arklių, regis, „nusišypso“ kamerai. Tyrėjai svarsto, kad gyvūnas galėjo tiesiog žiovauti, tačiau toks momentas suteikė nuotraukoms papildomos žavesio ir atkreipė žmonių dėmesį į rezervato laukinės gamtos stebėseną.

    Prževalskio arkliai laikomi vienintele tikrai laukine naminių arklių gimine artima rūšimi, o jų išsaugojimas ilgą laiką buvo vienas svarbiausių gamtosaugos tikslų. Šie arkliai dažniausiai gyvena nedidelėmis šeiminėmis grupėmis, kuriose paprastai būna eržilas, kelios kumelės ir jaunikliai, o visa grupė kartu keliauja, ganosi ir ilsisi.

    Anksčiau rezervato tyrėjai yra fiksavę ir didesnes grupes: į fotokadrus buvo patekę keli suaugę gyvūnai ir jaunikliai, kartais – žmogaus po avarijos paliktų pastatų fone. Tokie stebėjimai padeda geriau suprasti, kaip ši rūšis prisitaiko prie skirtingų buveinių ir kaip kinta jos elgsena, kai žmogaus veikla teritorijoje yra minimali.

  • Mirė Ispanijos „vilkų berniukas“ Marcosas Panthoja: 12 metų su gauja ir sunkus sugrįžimas į žmones

    Jis plačiau žinomas kaip Siera Morenos vilkų berniukas – žmogus, kurio istorija dešimtmečius kėlė klausimą, kiek sunku sugrįžti į visuomenę po ilgos izoliacijos. Pasak jo artimųjų ir su juo bendravusių žmonių, didžiausias iššūkis buvo ne fizinis išgyvenimas, o bandymas prisitaikyti prie žmonių taisyklių.

    Marcosas gimė 1946 metais itin skurdžioje šeimoje. Būdamas septynerių jis buvo atiduotas gyventi pas piemenį, kuris kalnuose glaudėsi oloje ir mokė berniuką elementarių išgyvenimo įgūdžių.

    Vėliau aplinkybės susiklostė taip, kad vaikas liko vienas. Jis mokėsi orientuotis pagal gyvūnų garsus, ieškoti maisto, medžioti ir vengti žmonių, kurių balsai jam ilgainiui tapo pavojaus signalu.

    Pasakojama, kad berniukas prisijaukino laukinę aplinką ir pamažu pelnė vilkų gaujos pasitikėjimą: atnešdavo maisto jaunikliams, mokėsi atpažinti pavojų ir, kaip pats yra teigęs, mėgdžiodavo staugimą.

    Tačiau devyniolikos jis buvo surastas ir grąžintas į visuomenę. Tuo metu jis buvo menkai pasirengęs gyvenimui tarp žmonių: sunkiai suprato kalbą, nesuvokė pinigų vertės ir socialinių normų, todėl ilgą laiką blaškėsi ieškodamas vietos.

    „Jis visada sakydavo, kad laimingiausias buvo tarp vilkų, nes tarp žmonių nesijautė savas“, – sakė su Panthoja vėlyvaisiais metais bendravęs Arturo Arcones.

    2001 metais Panthoja apsigyveno nedideliame Ispanijos kaime, kur praleido paskutinius gyvenimo metus. Jam padėjo aplinkiniai: kaimynai, bičiuliai ir žmonės, kurie rėmė jį finansiškai bei praktiškai.

    Jo istoriją tyrinėjo ir akademikai, siekę suprasti socializacijos pasekmes po ilgos vaikystės izoliacijos. Pats Panthoja vėliau dažniau pasakodavo apie savo patirtį viešai, pabrėždamas gamtos pažinimo ir jos saugojimo svarbą.

    Neįprastas gyvenimo kelias tapo ir kultūrinių pasakojimų pagrindu: pasirodė knyga „Aš žaidžiau su vilkais“, taip pat sukurta meninė ekranizacija „Tarp vilkų“. Šios istorijos atgaivino diskusijas apie ryšį su gamta ir tai, kaip sunkiai žmogus kartais grįžta į jam nebeįprastą pasaulį.

    Pastaraisiais metais Europoje fiksuojamas laipsniškas vilkų populiacijos atsikūrimas kai kuriuose regionuose, todėl visuomenės dėmesys šiam plėšrūnui didėja. Vis dėlto Panthojos istorija išlieka labiau apie žmogų nei apie vilkus: apie vaikystę be žmonių, kainą, kurią tenka mokėti už prarastą socialinį ryšį, ir ilgesį vietai, kurioje jis jautėsi saugiausias.

  • Lapės įsikūrė po saulės elektrine JAV: paprastas tvoros sprendimas apsaugojo nuo kojotų

    Mokslininkai JAV trejus metus stebėjo mažą prerijų lapių rūšį, kuri netikėtai rado saugią buveinę po didelės saulės elektrinės moduliais. Tyrimas parodė, kad tam lemiamą įtaką turėjo ne technologijos, o viena praktiška infrastruktūros detalė.

    Saulės elektrinės teritorija buvo aptverta daugiau nei 2 metrų aukščio tinkline tvora, tačiau jos apačia palikta pakelta keliais centimetrais nuo žemės. Toks tarpas leido lapėms pralįsti į vidų, o jų pagrindiniams plėšrūnams kojotams patekti buvo gerokai sunkiau.

    Po saulės moduliais lapės galėjo kasti urvus ir auginti jauniklius, nes konstrukcijos suteikė papildomą priedangą. Be to, panelės veikė kaip savotiškas stogas, mažinantis riziką iš oro, pavyzdžiui, nuo plėšriųjų paukščių.

    Tyrėjai saulės elektrinės teritorijoje fiksavo, kaip jaunikliai sutemstant išlenda iš urvų, o suaugusios lapės stebi aplinką. Iš viso buvo stebimos 23 lapės, kurioms pritvirtinti sekimo įrenginiai padėjo suprasti jų kasdienius judėjimo įpročius.

    Duomenys parodė aiškią rutiną: dieną dauguma lapių likdavo aptvertoje teritorijoje, o naktimis dalis jų išeidavo už tvoros medžioti. Tai svarbu, nes pagrindiniai smulkūs graužikai, kuriais minta lapės, dažniau aptinkami ne pačioje pramoninėje teritorijoje, o atvirose prerijose.

    Vertinant kūno masę ir jauniklių skaičių, saulės elektrinės teritorijoje gyvenusios lapės jautėsi gerai ir mažai kuo skyrėsi nuo tų, kurios gyvena už jos ribų. Vis dėlto tyrėjai atkreipė dėmesį, kad dėl maisto paieškų lapėms tenka įveikti didesnius atstumus, todėl saugios priedangos ir galimybė greitai pasislėpti išlieka kritiškai svarbūs veiksniai.

    Šis atvejis vis dažniau minimas kaip pavyzdys, kaip atsinaujinančios energetikos projektai gali būti derinami su biologinės įvairovės apsauga. Paprasti sprendimai, tokie kaip tvoros konstrukcija ar tinkamas teritorijų planavimas, gali sumažinti konfliktą tarp infrastruktūros ir laukinės gamtos, neaukojant nei saugumo, nei veiklos efektyvumo.

  • Miške kamera užfiksavo netikėtą plėšrūną: urėdija perspėja, ginčas internete įsiplieskė

    Miške kamera užfiksavo netikėtą plėšrūną: urėdija perspėja, ginčas internete įsiplieskė

    Miške įrengta fotokamera užfiksavo „nepageidaujamą svečią“, kuris, pasak miškininkų, reguliariai pasirodo toliau nuo gyvenviečių ir gali daryti žalą vietinei gyvūnijai. Šįkart įrašas nustebino ne dėl reto laukinio žvėries, o dėl kasdienio, daugeliui pažįstamo gyvūno.

    Miškininkų teigimu, tokie vaizdo įrašai padeda stebėti gyvūnų elgseną, fiksuoti migracijos kelius ir laiku pastebėti rizikas. Vis dažniau fotokameros naudojamos ir prevencijai, kai siekiama apsaugoti pažeidžiamas perėjimo ar jauniklių vedimo vietas.

    Įraše matomas naminis katinas, vaikštantis miško teritorijoje ir, tikėtina, medžiojantis smulkius gyvūnus. Miškininkai atkreipė dėmesį, kad katės, net ir gerai šeriamos, išlaiko stiprų medžioklės instinktą, todėl gamtoje jos tampa papildomu plėšrūnu, kuriam vietinės rūšys nėra prisitaikiusios.

    Moksliniai tyrimai rodo, kad laukan išleidžiami naminiai katinai gali turėti reikšmingą poveikį biologinei įvairovei. Lenkijoje atliktose ekspertų vertinimuose skelbiama, kad katės kasmet sumedžioja apie 150 000 000 paukščių ir daugiau kaip 600 000 000 smulkių žinduolių, o didžiausias spaudimas tenka dažnoms, bet ekosistemai svarbioms rūšims.

    Miškininkai pabrėžia, kad tai problema ne tik gamtai, bet ir pačiam augintiniui. Miške katėms kyla grėsmė susidurti su lapėmis, palaidais šunimis ar vilkais, taip pat didėja rizika parsinešti parazitų ar užsikrėsti užkrečiamosiomis ligomis, kurias platina laukiniai gyvūnai ir kraujasiurbiai.

    Po paskelbto įrašo socialiniuose tinkluose kilo diskusija, kurioje dalis žmonių suabejojo, ar katės iš tiesų yra reikšmingas pavojus, o kiti ragino griežčiau reguliuoti augintinių laikymą šalia saugomų teritorijų. Miškininkai savo ruožtu kartoja, kad atsakomybė už augintinio elgesnį ir saugumą tenka šeimininkui.

    Specialistai primena, kad praktinių sprendimų yra: katę galima vedžioti su pavadėliu, įrengti saugų voljerą ar vadinamąjį „catio“, o jei gyvūnas vis tiek išeina į lauką, ypač svarbu jį ženklinti, sterilizuoti ir pasirūpinti profilaktika nuo parazitų. Tuo pat metu gamtosaugininkai pabrėžia, kad jautriausiais laikotarpiais, pavyzdžiui, perėjimo metu, net trumpas plėšrūno pasirodymas gali turėti didelių pasekmių.

  • Medunešis: lapės dydžio plėšrūnas, kuris vagia grobį iš liūtų ir atlaiko nuodingų gyvačių įkandimus

    Medunešis, dar vadinamas rateliu, yra nedidelis, bet neįprastai ištvermingas plėšrūnas, gyvenantis Afrikoje ir dalyje Azijos. Nors pavadinimas siejamas su medumi, jo mityboje dažniau atsiduria smulkūs žinduoliai, ropliai ir vabzdžių lervos.

    Šis gyvūnas priklauso kiauninių šeimai, kuriai priskiriami ir barsukai, žebenkštys bei ūdros. Suaugusio medunešio kūnas paprastai siekia apie 55–77 centimetrus, uodega dar prideda maždaug 12–30 centimetrų, o ties ketera jis būna apie 23–28 centimetrų aukščio.

    Medunešį nuo daugelio kitų plėšrūnų išskiria galingi, maždaug 4 centimetrų ilgio nagai ir labai tvirti dantys. Jie leidžia plėšrūnui rausti urvus, plėšyti termitynus, ardyti avilius ir net traiškyti kietus grobio šarvus, pavyzdžiui, vėžlių.

    Nors pasakojimuose jis dažnai vaizduojamas kaip gyvūnas, kuris be baimės puola net liūtus ar leopardus, gamtoje medunešis dažniausiai vengia tiesioginių konfliktų. Tačiau užkluptas netikėtai, ypač kai knisasi ir mato prasčiau, jis gali staigiai pereiti į gynybą.

    Tuomet medunešis šiaušia kailį, skleidžia aitrų kvapą iš analinių liaukų ir demonstruoja agresyvų elgesį, kuris neretai priverčia atsitraukti net didesnį plėšrūną. Prie to prisideda ir labai judri oda, padedanti išsivaduoti iš sugriebimo bei atsisukti į užpuoliką.

    „Nepaisant reputacijos, kad tai patys bebaimiškiausi gyvūnai, medunešiai dažniausiai stengiasi išvengti bėdų. Esu mačiusi, kaip jie sprunka į urvą, užuodę šviežius liūto ar leopardo pėdsakus“, – sakė gamtininkė Colleen Begg.

    Medus jam svarbus, bet tai nėra pagrindinis maisto šaltinis. Dažniau medunešis medžioja graužikus, roplius, lesa vabzdžius ir jų lervas, o progai pasitaikius gali pasisavinti ir kitų plėšrūnų grobį.

    Ypatingą vietą jo racione užima nuodingos gyvatės, įskaitant rūšis, laikomas vienomis pavojingiausių. Stebėjimai rodo, kad medunešiai kartais išgyvena po įkandimų, o dalis specialistų kelia prielaidą, jog su amžiumi gali formuotis didesnis atsparumas nuodams, nors apsauga nėra absoliuti.

    „Mačiau medunešį, kuriam nuodinga angis įkando į snukį. Skruostas smarkiai ištino, bet po maždaug penkių valandų jis vėl medžiojo gyvates“, – sakė Colleen Begg.

    Medunešiai paplitę į pietus nuo Sacharos esančioje Afrikoje, taip pat kai kuriose pietvakarių Azijos teritorijose ir Indijos subkontinente. Dėl plataus arealo jie prisitaiko prie skirtingų buveinių, todėl neretai atsiduria arti žmonių.

    Didžiausios įtampos kyla ūkiuose ir bitynuose, nes medunešis geba įsibrauti į vištides ar išdraskyti avilius. Kai kuriose vietovėse fiksuojami ir ypač nemalonūs incidentai, kai plėšrūnai išrausia lengvai pasiekiamas kapavietes.

    Nors medunešis atrodo beveik nepažeidžiamas, jis taip pat tampa stambiųjų plėšrūnų grobiu, ypač jauni individai. Dėl plataus paplitimo ir prisitaikymo prie aplinkos Tarptautinė gamtos apsaugos sąjunga šią rūšį paprastai vertina kaip keliančią mažiausią susirūpinimą, tačiau vietiniu mastu grėsmes gali didinti buveinių nykimas ir konfliktai su žmonėmis.

  • Prie Černobylio AE pastebėtas itin ėdrus mažylis: per parą suėda tiek, kiek pats sveria

    Černobylio radiacinio ir ekologinio biosferos rezervato specialistai lauko tyrimų metu užfiksavo mažąją baltadantę kirstukę – vieną mažiausių Ukrainos žinduolių. Apie radinį pranešta paviešinus gyvūno nuotraukas, o mokslininkai pabrėžia, kad šis mažylis ekosistemai turi neproporcingai didelę reikšmę.

    Mažoji baltadantė kirstukė paprastai sveria vos 3–8 gramus, o jos kūno ilgis siekia apie 5–7 centimetrus. Tačiau būtent dėl itin intensyvios medžiagų apykaitos ji gyvena ypač greitu tempu ir beveik nuolat ieško maisto.

    „Nepaisant mažyčio dydžio, tai labai aktyvus ir drąsus plėšrūnas, kuris beveik visą laiką praleidžia ieškodamas grobio“, – teigė rezervato specialistai.

    Pasak mokslininkų, per parą kirstukė gali suėsti ne mažiau, o kartais net ir daugiau nei sveria pati. Tokį apetitą lemia didelės energijos sąnaudos: gyvūnas negali ilgai badauti, todėl jo dienotvarkę sudaro nuolatinė medžioklė ir trumpi poilsio tarpai.

    Didžiąją raciono dalį sudaro bestuburiai: vabzdžiai ir jų lervos, vorai, šimtakojai, sliekai, vėdarėliai, smulkūs moliuskai. Kartais kirstukė gali sumedžioti ir didesnį grobį, pavyzdžiui, ką tik gimusius pelėnus, smulkias driežų ar varliagyvių jauniklių formas.

    Rezervato specialistai atkreipia dėmesį, kad toks mitybos pobūdis padeda natūraliai reguliuoti bestuburių gausą. Tai ypač svarbu miško paklotėje ir drėgnesnėse buveinėse, kur vabzdžių ir kitų smulkių organizmų populiacijos gali sparčiai kisti dėl sezoniškumo ir oro sąlygų.

    Mažoji baltadantė kirstukė dažniau aktyvi prieblandoje ir naktį, tačiau dėl nuolatinio poreikio maitintis neretai pasirodo ir dieną. Gyvūnas paprastai laikosi tankioje augalijoje, po nukritusiais lapais, miško paklotėje, po kelmais arba naudojasi apleistais kitų smulkių gyvūnų urvais.

    Pastaraisiais metais Černobylio rezervatas dažnai minimas dėl čia stebimos laukinės gamtos įvairovės: teritorijoje fiksuojami įvairūs reti ar jautrūs žmonių trikdymui gyvūnai. Mokslininkai pabrėžia, kad tokie stebėjimai svarbūs vertinant biologinę įvairovę ir suprantant, kaip ekosistemos prisitaiko prie ribotos žmogaus veiklos sąlygų.

  • Retas binturngas, vadinamas medžiakate: kvepia spragėsiais, uodega kaip penkta galūnė, o rūšis sparčiai nyksta

    Binturngas, dažnai pramintas medžiakate, iš pirmo žvilgsnio primena ir katę, ir mešką, tačiau su abiem šiomis gyvūnų grupėmis nėra artimai susijęs. Tai viverridų šeimos žinduolis, gyvenantis atogrąžų miškuose nuo Indijos šiaurės rytų iki Pietryčių Azijos, įskaitant Indoneziją, Malaiziją ir Tailandą.

    Gyvūnas išsiskiria ne tik išvaizda, bet ir elgsena: didžiąją gyvenimo dalį praleidžia medžiuose, yra aktyvus sutemomis ir naktį. Binturngai svarbūs miškų ekosistemoms, nes platina sėklas ir padeda atsinaujinti augalijai.

    Uodega kaip penkta galūnė

    Vienas įspūdingiausių binturngo bruožų yra tvirta, sugriebianti uodega, kuria jis gali įsikibti į šakas ir išlaikyti kūno svorį. Tokia uodega veikia tarsi papildoma galūnė, leidžianti stabiliai judėti lajų aukštyje ir pasiekti maistą.

    Ši adaptacija tarp plėšriųjų žinduolių itin reta, todėl binturngas dažnai minimas kaip išskirtinis pavyzdys, kaip evoliucija pritaiko rūšis gyvenimui medžiuose. Dėl to jis laikomas svarbiu objektu tiek zoologams, tiek gamtosaugos specialistams.

    Kodėl jis kvepia spragėsiais?

    Didžiausią smalsumą visuomenėje kelia binturngo kvapas, dažnai lyginamas su šviežiai spragintais kukurūzais. Tyrimai sieja šį aromatą su junginiu 2-acetil-1-pirolinu, kuris aptinkamas gyvūno šlapime ir taip pat susidaro kaitinant tam tikrus maisto produktus.

    Kvapas gamtoje atlieka praktinę funkciją: binturngai juo žymi teritoriją, palieka signalus kitiems tos pačios rūšies individams ir palengvina tarpusavio komunikaciją tankiuose atogrąžų miškuose.

    Kodėl rūšis nyksta?

    Per pastaruosius dešimtmečius binturngų populiacijos daug kur sumažėjo dėl buveinių nykimo ir žmogaus veiklos. Atogrąžų miškų kirtimas, kelių plėtra ir plantacijų plėtimasis mažina vientisas teritorijas, kurių šiems gyvūnams reikia maisto paieškai ir veisimuisi.

    Dar viena grėsmė yra nelegali prekyba laukiniais gyvūnais: egzotiška išvaizda ir ramus būdas daro binturngus patraukliais neteisėtos rinkos taikiniais. Gamtosaugininkai pabrėžia, kad spąstai ir gaudymas paveikia ne tik atskirus individus, bet ir ardo vietines populiacijas.

    Vis dėlto yra ir gerų ženklų: zoologijos sodai bei apsaugos programos kai kuriose šalyse fiksuoja sėkmingus jauniklių gimimus, kurie padeda išsaugoti genetinę įvairovę. Specialistai pabrėžia, kad ilgalaikė išeitis yra buveinių apsauga, nuoseklesnė kova su brakonieriavimu ir vietos bendruomenių įtraukimas į gamtosaugą.