Vakarų Kenijoje, prie Elgono kalno, mokslininkai užfiksavo retą elgseną: drambliai ne tik patys renkasi gydomuosius augalus, bet ir, kaip rodo stebėjimai, perduoda jų „mišinius“ jaunikliams.
Apie išvadas pranešta po kelių metų stebėjimų Elgono regione, kur gyvena vadinamieji Elgono urvų drambliai. Tyrėjai atkreipė dėmesį, kad dalis bandos narių ligos ar nusilpimo požymių metu tikslingai ieško specifinių šaknų, lapų ir žievės.
Pasak tyrime cituojamų specialistų, šalia įprasto pašaro drambliai naudoja dešimtis augalų rūšių, siejamų su priešuždegiminėmis, antibakterinėmis ar antiparazitinėmis savybėmis. Kai kuriais atvejais buvo matyta, kaip patelės sukramto pasirinktus augalus ir gautą masę sumaišo su pienu, kad jaunikliui būtų lengviau ją praryti.
„Anksčiau buvo gerai žinoma, kad gyvūnai gali gydytis patys, tačiau įrodymų, jog jie paruošia priemonę ir ją duoda kitam savo rūšies atstovui, turėjome labai mažai“, – sakė tyrėjų komanda, apibendrindama stebėjimų reikšmę.
Gyvūnų savigyda gamtoje nėra naujiena: primatai yra stebėti renkantys karčius ar šiurkščius augalus, kurie padeda šalinti parazitus, o paukščiai kartais naudoja vabzdžius, galinčius sumažinti plunksnų parazitų kiekį. Vis dėlto Elgono dramblių atvejis išsiskiria tuo, kad elgsena atrodo kryptinga ir susijusi su jauniklių priežiūra.
Elgono kalno drambliai jau seniai žinomi dėl neįprastų mitybos įpročių: jie leidžiasi į urvus ir iltimis kasa mineralais prisotintą uolieną bei dirvožemį, taip papildydami racioną mikroelementais. Nauji stebėjimai papildo šį vaizdą ir leidžia kalbėti apie gerokai platesnį išteklių „rinkinį“, kurį gyvūnai pasitelkia sveikatai palaikyti.
Tyrėjai taip pat fiksavo, kad drambliai naudoja ne vien augalus. Aprašomi atvejai, kai pasirenkamos skirtingos dirvožemio, molio ar mineralinių nuosėdų rūšys, kurios gali veikti kaip natūralūs sorbentai ar padėti virškinimui, ypač suėdus dirginančių augalų.
Vienas iš argumentų, stiprinančių hipotezę apie gydomąją paskirtį, yra paralelės su vietos bendruomenių tradicine medicina. Dalis tų pačių augalų regione nuo seno vartojami arbatoms, nuovirams ar kompresams, siekiant palengvinti uždegimus, žarnyno sutrikimus ar po gimdymo pasireiškiančius simptomus.
Ekspertai pabrėžia, kad tokia elgsena turi ir apsaugos nuo nykstančių buveinių aspektą. Jei miškų kirtimas ar žemės naudojimo pokyčiai sumažina prieinamų augalų įvairovę, bandos gali netekti svarbių natūralių „vaistinių“ šaltinių, o tai ilgainiui gali paveikti jauniklių išgyvenamumą.
Tęsiamuose darbuose planuojama laboratorijose tikslinti, kurios augalų medžiagos galėtų turėti farmakologinį poveikį ir ar drambliai jas renkasi pagal konkretų negalavimą. Mokslininkai taip pat kelia klausimą, ar žinios apie tokius augalus perduodamos socialiai, mokantis iš vyresnių bandos narių.
Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama „zoofarmakognozijai“, mokslui apie tai, kaip gyvūnai naudojasi gamtinėmis medžiagomis sveikatai gerinti. Tokie duomenys padeda geriau suprasti gyvūnų pažintinius gebėjimus, jų elgesio kultūrą ir buveinių apsaugos svarbą, ypač sparčiai besikeičiančiose Afrikos ekosistemose.
Leave a Reply