Tag: Laukiniai augalai

  • Daržininkai ją rauna kaip piktžolę, bet žvaigždinė notrelė gali praturtinti salotas

    Daržininkai ją rauna kaip piktžolę, bet žvaigždinė notrelė gali praturtinti salotas

    Žvaigždinė notrelė, dar vadinama paprastąja žvaigždine, daugeliui daržininkų vis dar yra tik įkyri piktžolė, greitai plintanti lysvėse ir net tarp šaligatvio plytelių. Tačiau ši neįmantri laukinė žolelė vis dažniau minima kaip valgomas, maistingas žalumynas, tinkantis pavasario ir vasaros virtuvei.

    Augalas atpažįstamas pagal smulkius, šviesiai žalius lapelius ir mažus baltus žiedus, primenančius žvaigždutes. Žydi ilgai, dažniausiai nuo pavasario iki rudens, todėl jo nesunku rasti įvairiose vietose, ypač drėgnesnėje dirvoje.

    Kulinariniu požiūriu vertingiausi yra jauni ūgliai ir lapai, kol augalas dar nėra sužydėjęs gausiai. Tuomet žaluma būna švelnesnė, sultingesnė, o vėliau gali labiau priminti įprastas laukines žoles, todėl dažniau tinka termiškai apdorotiems patiekalams.

    Žvaigždinės notrelės skonis dažnai apibūdinamas kaip švelnus, artimas špinatams ar salotinėms kultūroms, todėl ją patogu naudoti vietoj salotų lapų. Ji tinka sumuštiniams, salotoms, žaliems kokteiliams, taip pat galima dėti į sriubas ar troškinius pačioje gaminimo pabaigoje.

    Pastaraisiais metais Europoje ryškėja grįžimas prie vietinių, sezoninių ir laukinių augalų, kai žmonės ieško ne egzotikos, o to, kas auga šalia. Vis dėlto renkant laukinius augalus svarbiausia saugumas: rinkti reikėtų tik tiksliai atpažįstamus augalus, vengti teritorijų prie intensyvaus eismo kelių ar vietų, kur galėjo būti naudojamos cheminės priemonės.

    Jei norisi išbandyti paprastą variantą, jauni lapai gali tapti salotų pagrindu, o ryškesniam skoniui tinka padažas su alyvuogių aliejumi, česnaku ir kietuoju sūriu. Norint įvairesnės tekstūros, galima įmaišyti riešutų ar sėklų, o žalumą naudoti kaip sezoninį priedą prie keptų daržovių ar duonos.

  • Nemokamai prisirinksite per pasivaikščiojimą: įdėkite į įdarą ir koldūnai nustebins

    Pavasarį ir vasaros pradžioje prie takų, pievose ar miško pakraščiuose gausu jaunų dilgėlių, kurios vis dažniau grįžta į virtuvę kaip sezoninis ingredientas. Įmaišytos į varškės įdarą jos suteikia gaivų, žolelių primenantį skonį ir gali tapti netikėta alternatyva įprastiems bulviniams ar tradiciniams koldūnams.

    Maistui dažniausiai renkami jauni, dar minkšti dilgėlių lapai, nes jie švelnesni ir mažiau kartūs. Dilgėlės vertinamos ir dėl maistinės sudėties: jose aptinkama vitamino C, vitamino K, folio rūgšties, taip pat geležies, kalcio ir magnio, o žalios lapinės daržovės apskritai siejamos su didesniu skaidulų kiekiu mityboje.

    Prieš dedant į įdarą, dilgėles būtina trumpai nuplikyti arba apvirti ir nusausinti, kad nebegeltų ir būtų lengviau smulkinti. Tuomet jos įmaišomos į varškę, pagardinamos druska, pipirais, dažnai tinka ir česnakas ar kepintas svogūnas, o skoniui suapvalinti galima dėti kiaušinį.

    Renkant dilgėles svarbu laikytis saugumo: rinkti tik švariose vietose, toliau nuo intensyvaus eismo, purškiamų laukų ar pramoninių teritorijų, o augalus imti su pirštinėmis. Specialistai taip pat pataria neimti peraugusių, sukietėjusių lapų ir visada kruopščiai nuplauti žalumynus.

    Tokia idėja dera su populiarėjančia sezonine ir tvaresne virtuve, kai įprasti receptai praturtinami laukiniais žalumynais. Dilgėlių ir varškės įdaras ypač tinka, kai norisi lengvesnio, pavasariško skonio, o naminis patiekalas išlieka sotus ir pažįstamas.

  • Paskutinė proga paragauti: meškinis česnakas saugomas, bet jo vis tiek rasi parduotuvėje

    Meškinis česnakas yra švelnesnio skonio pavasarinė alternatyva įprastam česnakui: valgomi jo lapai, kurie dažnai naudojami pesto, užtepėlėms ar sriuboms gardinti. Dėl trumpalaikio sezono jis greitai dingsta iš prekybos, todėl pirkėjai skuba jo ieškoti dar nepasibaigus pavasariui.

    Šis augalas dažnai painiojamas su pakalnute, nes lapai panašūs, tačiau tai gali būti pavojinga: pakalnutė yra nuodinga. Patikimiausias būdas atpažinti meškinį česnaką yra būdingas česnako kvapas patrynus lapą, o renkant gamtoje svarbu nepasikliauti vien išvaizda.

    Lietuvoje meškinis česnakas laikomas saugomu augalu, todėl savavališkas rinkimas natūraliose augavietėse gali būti laikomas pažeidimu. Aplinkosaugininkai pabrėžia, kad net ir atrodant gausiai augančiam sąžalynui, neatsakingas skynimas silpnina populiacijas ir trikdo buveines.

    Saugiausias pasirinkimas yra pirkti ryšulėlius turguose, daržovių skyriuose ar prekybos centruose, kur produkcija paprastai atkeliauja iš auginamų ūkių. Norintys turėti nuolatinį šaltinį gali augalą auginti legaliai patys: jis gerai auga pavėsyje, drėgnesnėje vietoje, pavyzdžiui, po medžiais.

    Virtuvėje meškinis česnakas vertinamas už tai, kad nepalieka tokio aštraus kvapo kaip įprastas česnakas, o skonis yra švelnesnis. Geriausia jį dėti gaminimo pabaigoje, nes ilgas kaitinimas susilpnina aromatą, o lapai praranda ryškią spalvą ir tampa mažiau malonios tekstūros.

    Dažniausiai jis naudojamas pesto, sviestui su žolelėmis ar varškei pagardinti, taip pat tinka makaronams ir kreminėms sriuboms. Sezonui baigiantis, dalis žmonių lapus smulkina ir užšaldo arba sutrina su aliejumi, kad pavasario skonį būtų galima išsaugoti ilgiau.