CP v2

Tag: Lenkija

  • Lenkijoje savarankiškai dirbantieji vis dažniau susimažina mokesčius: kas laimi, kas pralaimi?

    Lenkijos mokesčių sistema vis dažniau kritikuojama dėl to, kad skirtingoms darbo formoms taikomos nevienodos taisyklės. Dirbantys pagal darbo sutartį dažniausiai moka mokesčius pagal tarifų skalę ir turi mažiau teisėtų būdų sumažinti mokestinę naštą.

    Tuo metu savarankiškai dirbantys, ypač vykdantys vieno asmens veiklą, gali rinktis iš kelių apmokestinimo režimų. Praktikoje tai reiškia daugiau lankstumo, galimybę taikyti fiksuotus tarifus ar atskaitymus, taip pat plačiau naudoti leidžiamus atskaitymus veiklos sąnaudoms.

    Kas skatina bėgti iš etato

    Pagrindinis argumentas, kurį kartoja dalis ekonomistų ir mokesčių praktikų, yra skirtumas tarp to, ką sumoka samdomas darbuotojas, ir to, ką gali susiplanuoti savarankiškai dirbantis asmuo. Kai pajamos artėja prie aukštesnio tarifo ribų, didesnes pajamas gaunantys žmonės turi daugiau paskatų keisti darbo formą.

    Ypač tai jaučiama sektoriuose, kuriuose darbas lengvai „perkeliamas“ į paslaugų sutartis, pavyzdžiui, informacinių technologijų srityje ar konsultacinėse veiklose. Tokiais atvejais riba tarp realaus verslo ir vadinamojo fiktyvaus savarankiško darbo tampa sunkiau apibrėžiama, o kontrolė brangsta.

    Fiktyvus savarankiškumas auga

    Remiantis Lenkijoje viešai aptariamais duomenimis, per kelerius metus smarkiai padaugėjo vieno asmens veiklų, kurių pajamų didžioji dalis gaunama iš vieno užsakovo ir kurios neturi darbuotojų. Tokia struktūra mokesčių ekspertų dažnai vertinama kaip rizikos indikatorius, rodantis, kad dalis rinkos faktiškai atlieka samdomo darbo funkciją, tik kitu teisiniu apvalkalu.

    Jei 2018 metų pabaigoje tokių veiklų skaičius buvo apie 150 000, tai 2025 metų pabaigoje jis jau viršijo 500 000. Šis šuolis rodo ne vien verslumo augimą, bet ir tai, kad mokesčių bei įmokų skirtumai gali veikti kaip stipri paskata „optimizuoti“ darbo formą.

    Ką tai reiškia biudžetui ir darbuotojams

    Viešųjų finansų požiūriu, kuo daugiau aukštesnes pajamas gaunančių žmonių pereina į lengviau optimizuojamus režimus, tuo didesnė našta tenka tiems, kurie lieka tradiciniame užimtume. Tai kelia klausimą dėl sistemos teisingumo ir ilgalaikio socialinio draudimo tvarumo, nes įmokos ir jų bazė gali reikšmingai skirtis.

    Politiniu lygmeniu tokios tendencijos dažnai baigiasi bandymais „užlopyti“ spragas, sugriežtinti taisykles ar priartinti skirtingų formų apmokestinimą. Tačiau verslas ir darbo rinka į pokyčius reaguoja greitai, todėl bet kokia reforma paprastai turi šalutinių efektų: nuo didesnės administracinės naštos iki paslaugų brangimo ar dalies veiklų persikėlimo į šešėlį.

  • Lenkijos kariuomenė stabdo vėjo parkus: per 2,5 metų nepritarta 464 projektams dėl saugumo

    Lenkijoje aštrėja konfliktas tarp sparčiai augančios vėjo energetikos ir gynybos poreikių. Nuo 2024 metų pradžios iki 2026 metų gegužės pabaigos kariuomenė neigiamai įvertino 464 planuojamų vėjo jėgainių parkų vietas, tai sudaro apie 40 proc. pateiktų siūlymų.

    Vien 2026 metų pirmoje pusėje neigiamų išvadų dalis išaugo iki maždaug 46 proc. Kariuomenė aiškina, kad atsisakymų daugėja dėl didėjančio mokymų intensyvumo ir poreikio turėti daugiau erdvės ne tik Lenkijos, bet ir sąjungininkų pajėgoms.

    Kas trukdo kariuomenei?

    Gynybos institucijos pabrėžia praktines rizikas, susijusias su vis aukštesnėmis turbinos konstrukcijomis. Šiuolaikinės vėjo jėgainės neretai pasiekia daugiau nei 250 metrų aukštį, todėl tampa kliūtimi skrydžiams žemame aukštyje ir riboja taktinio manevravimo galimybes.

    Pasak kariuomenės argumentų, vėjo jėgainės gali apsunkinti sraigtasparnių maršrutus, o dėl oro srautų turbulencijos rizika išlieka ne tik šalia bokšto, bet ir už jo. Taip pat akcentuojama, kad didelės konstrukcijos komplikuoja bepiločių orlaivių skrydžius ir gali kištis į karinių naikintuvų skrydžių koridorius.

    Žvalgybos rizika ir sensorių klausimas

    Be skrydžių saugos, keliama ir žvalgybos grėsmių tema. Vėjo jėgainių infrastruktūra, įskaitant ant bokštų montuojamas kameras ar įvairius jutiklius, teoriškai gali būti panaudota stebėti dideles teritorijas ir rinkti duomenis apie karinių dalinių judėjimą.

    Toks argumentas ypač aktualus regionuose, kur arti yra poligonai, karinės bazės ar logistikos koridoriai. Kariuomenės požiūriu, net ir civiliniai įrenginiai, jei jie prastai sureguliuoti ar nepakankamai prižiūrimi, gali tapti informacijos nutekėjimo kanalu.

    Kompromisų paieška tarp energetikos ir gynybos

    Lenkijos pareigūnai viešai pripažįsta, kad tenka derinti energetinį saugumą su karinio saugumo poreikiais. Seime svarstant šį klausimą pulkininkas Robertas Weisgergeris pabrėžė, kad kiekvienu atveju vertinamas balansas tarp šalies energetikos interesų ir gynybos užduočių.

    Šis ginčas vyksta platesniame Europos kontekste: vėjo energetika laikoma vienu svarbiausių būdų mažinti priklausomybę nuo importuojamo iškastinio kuro, tačiau po 2022 metų sustiprėję gynybos planai daugelyje šalių iškėlė ir oro erdvės, treniruočių teritorijų bei kritinės infrastruktūros apsaugos klausimus.

    Praktikoje tai reiškia, kad dalis projektų gali būti nukreipiami į alternatyvias vietas, koreguojami aukštingumo ar išdėstymo sprendiniai, o kai kuriais atvejais investuotojai susiduria su ilgesnėmis derinimo procedūromis. Rinkai tai siunčia aiškią žinutę: vėjo parkų plėtra toliau vyks, bet vis dažniau turės įrodyti suderinamumą su gynybos reikalavimais.

  • Lenkijos universitetus vis dažniau atakuoja kibernetiniai nusikaltėliai: kodėl sektorius taip traukia?

    Lenkijos aukštosios mokyklos vis dažniau atsiduria kibernetinių nusikaltėlių taikinyje: nuo duomenų nutekinimų iki išpirkos reikalaujančių programų ir apgaulingų laiškų. Specialistai pabrėžia, kad universitetai kaupia ne tik studentų ir darbuotojų asmens duomenis, bet ir didelės vertės mokslinių tyrimų rezultatus.

    Ekspertai akcentuoja, kad labiausiai pasirengusios paprastai yra didžiosios mokslinių tyrimų krypties institucijos, kurios investuoja į grėsmių stebėseną ir incidentų analizę. Tuo metu mažesni universitetai dažnai susiduria su ribotu biudžetu, menkesniais IT resursais ir sunkiau pritraukiamais saugumo specialistais.

    „Universitetai išlieka patraukliu taikiniu, nes saugo vertingus tyrimų duomenis, intelektinę nuosavybę ir aukštos vertės technologijas“, – sakė Silezijos technologijos universiteto rektoriaus įgaliotinis kibernetiniam saugumui Jarosławas Homa.

    Dažniausi scenarijai aukštajame moksle panašūs į verslo sektorių, tačiau mastas išskirtinis: tūkstančiai vartotojų, daug skirtingų sistemų, atviri tinklai ir nuolatinė kaita dėl studijų ciklų. Phishing atakos siekia perimti paskyras, o sėkmės atveju užpuolikai gali pasiekti vidines sistemas, tyrimų aplankus ar el. pašto dėžutes.

    Ransomware atakos šiame sektoriuje ypač pavojingos todėl, kad jos dažnai derina du veiksmus: iš pradžių išvilioja ar išsineša duomenis, o vėliau juos užšifruoja ir reikalauja išpirkos. Net ir atkūrus sistemas iš kopijų, nutekintų duomenų žala gali likti ilgalaikė, ypač jei paveikiami tyrimai, partnerystės ar patentuotina informacija.

    „Didžiausias iššūkis ne visada yra technologija: silpnoji vieta dažnai tampa kvalifikuotų kibernetinio saugumo specialistų trūkumas“, – sakė Jarosławas Homa.

    Dar viena ryškėjanti tendencija susijusi su priklausomybe nuo išorinių tiekėjų. Universitetai plačiai naudoja debesijos paslaugas, komercines platformas studijoms, karjeros paslaugoms, tapatybės valdymui ar dokumentų apsikeitimui, todėl tiekėjo spraga gali tiesiogiai virsti incidentu universitete.

    Pastarųjų mėnesių incidentai Vakarų Europoje priminė, kad pažeidžiamumas gali atsirasti ne universiteto serveryje, o trečiosios šalies sistemoje, kurioje saugomi studentų ar absolventų duomenys. Tokiais atvejais rizika išauga, nes incidento valdymas priklauso nuo kelių organizacijų greičio ir bendradarbiavimo.

    Specialistų teigimu, praktinė gynyba prasideda nuo bazinių dalykų: greitų saugumo atnaujinimų, nuoseklaus pažeidžiamumų valdymo ir aiškių prieigos teisių. Ne mažiau svarbu ir kibernetinė higiena bendruomenėje, nes socialinė inžinerija vis dar išlieka vienu pigiausių ir efektyviausių būdų patekti į sistemas.

    Universitetams, kurių veikla grindžiama atvirumu ir plačia prieiga, tenka sudėtinga užduotis suderinti akademinę laisvę su griežtesniais saugumo standartais. Dėl to vis dažniau diegiamos nuolatinės stebėsenos priemonės, stiprinamas tapatybės valdymas ir peržiūrimi susitarimai su paslaugų tiekėjais, kad atsakomybės dėl incidentų būtų apibrėžtos aiškiai.

  • Marekas Belka: euro Lenkijoje tapo tabu, o nuomonę pakeistų tik rimtas ekonomikos sukrėtimas

    Diskusijos dėl naujų euro banknotų dizaino Lenkijoje įgavo netikėtą pagreitį, tačiau esminis klausimas – ar šalis apskritai pasirengusi priimti eurą – politinėje darbotvarkėje beveik nematomas. Buvęs Lenkijos ministras pirmininkas ir centrinio banko vadovas Marekas Belka sako, kad bendra valiuta šalyje tapo politiškai nepatogi tema.

    Pasak jo, euro įvedimas daugeliui politikų šiandien yra rizika, nes visuomenėje ilgus metus buvo nuosekliai formuojamas nepalankus požiūris. M. Belka teigia, kad dėl to net proeuropietiškos jėgos vengia aiškių pažadų, bijodamos prarasti rinkėjų palaikymą prieš rinkimus.

    „Per pastaruosius du dešimtmečius euras Lenkijoje buvo taip stipriai diskredituotas, kad didžioji dalis visuomenės nepritaria zlotų atsisakymui“, – sakė Marekas Belka.

    Jo vertinimu, referendumą dėl euro būtų sunku laimėti, nes diskusijoje įsitvirtino supaprastinti ir dažnai klaidinantys argumentai apie tariamai neišvengiamą kainų šuolį. Tuo pat metu politiniai lyderiai retai ryžtasi eiti prieš apklausas ir aiškinti, kodėl sprendimas gali būti naudingas ilguoju laikotarpiu.

    M. Belka pabrėžia, kad euro zona po 2010–2012 metais vykusios skolų krizės sustiprino savo institucinius saugiklius, o prie bendros valiutos prisijungė ir naujos valstybės narės. Jo teigimu, tai sumažino argumentų, kad euras esą netinka mažesnėms ar sparčiau besivystančioms ekonomikoms, svorį.

    Ekonomistas taip pat kartoja dažną euro šalininkų argumentą: bendra valiuta gali mažinti palūkanų normas ir skolinimosi kainą, o tai ypač aktualu būsto paskoloms ir investicijoms. Be to, įvedus eurą, verslui sumažėtų valiutos keitimo kaštai ir rizikos, susijusios su zlotų kurso svyravimais prekyboje su euro zonos partneriais.

    „Euras pats savaime nekelia kainų – statistika rodo, kad dažniau kalbame apie kainų stabilizavimą, o ne apie staigų brangimą“, – sakė Marekas Belka.

    Kartu jis primena, kad nacionalinės valiutos išlaikymas turi savo kainą: nuo grynųjų pinigų infrastruktūros iki rezervų valdymo ir intervencijų rinkoje. Anot jo, dalis šių kaštų viešojoje diskusijoje beveik neaptariami, nors jie ilgainiui tampa reikšmingi valstybei.

    Lenkijoje euro įvedimas susiduria ir su teisinėmis bei politinėmis kliūtimis. Norint formaliai prisijungti prie euro zonos, reikėtų politinio sutarimo ir konstitucinių nuostatų peržiūros, o tam būtina plati dauguma parlamente, kurios šiuo metu nėra.

    M. Belkos manymu, realistiškiausias kelias prasidėtų nuo nuoseklios informacinės kampanijos ir ramesnės, faktais grįstos diskusijos. Tačiau jis pripažįsta, kad tokiai strategijai reikia laiko ir politinės valios, kurios dažnai pritrūksta dėl rinkimų ciklų.

    Galiausiai buvęs centrinio banko vadovas daro pesimistišką išvadą: reikšmingas visuomenės nuomonės lūžis gali įvykti tik esant dideliam sukrėtimui. Jo teigimu, tik rimta ekonominė krizė galėtų priversti dalį skeptikų iš naujo įvertinti euro privalumus, nors tokio scenarijaus jis pats nelinkėtų.

  • Kodėl Lenkijos SVV taip lėtai diegia DI: kas trečdalis įmonių įvardija darbuotojų kompetencijų stoką

    Beveik kas trečia Lenkijos smulkioji ir vidutinė įmonė per pastaruosius metus neįsidiegė dirbtinio intelekto sprendimų dėl darbuotojų kompetencijų trūkumo, rodo Lenkijos ekonomikos instituto (PIE) tyrimas. Ekspertai pabrėžia, kad būtent žmonių gebėjimai nulems, ar ekonomika pajėgs išnaudoti technologinę transformaciją.

    PIE vertinimu, vien turėti prieigą prie įrankių nepakanka: įmonėms reikia mokėti DI pritaikyti konkrečiuose procesuose, o tam būtini duomenų naudojimo, analizės ir interpretavimo įgūdžiai. Praktikoje tai reiškia ne tik IT žinias, bet ir gebėjimą suformuluoti užduotis, vertinti rezultatų patikimumą bei suvaldyti rizikas.

    Kompetencijų spraga – pagrindinė kliūtis

    PIE apklausoje 28,8 proc. smulkiųjų ir vidutinių įmonių nurodė, kad būtent kompetencijų stygius tapo barjeru diegiant DI. Dar 16,5 proc. respondentų įvertino, kad jų organizacijoje praktiškai nėra skaitmeninių kompetencijų, reikalingų tokiems sprendimams.

    Kartu dauguma – 74,9 proc. SVV – teigė turinčios bent bazines skaitmenines kompetencijas, kurios leistų pradėti diegti DI. Tai rodo, kad rinka nėra vienalytė: dalis įmonių pasirengusios žengti pirmuosius žingsnius, tačiau nemaža dalis vis dar susiduria su elementarių įgūdžių trūkumu.

    Skirtumai matomi ir pagal įmonių dydį. PIE duomenimis, 16,3 proc. didelių įmonių taip pat pranešė apie darbuotojų skaitmeninių kompetencijų stygių, tačiau ši problema joms pasireiškia rečiau nei SVV segmente.

    Lenkijos SVV – tarp rečiausiai naudojančių DI ES

    PIE skaičiavimais, DI sprendimus naudoja apie 7 proc. Lenkijos SVV, kai Europos Sąjungos vidurkis siekia apie 35 proc. Tuo metu didelės įmonės Lenkijoje prie DI prieina dažniau – apie 45,81 proc., tačiau ir čia atotrūkis nuo ES vidurkio, siekiančio apie 83 proc., išlieka reikšmingas.

    Ekspertai akcentuoja, kad toks atsilikimas gali mažinti produktyvumo augimo potencialą. DI dažniausiai diegiamas ten, kur aiškiai apskaičiuojama nauda: klientų aptarnavime, dokumentų apdorojime, rinkodaros analitikoje, tiekimo grandinės prognozėse ar kokybės kontrolėje, tačiau šiems sprendimams būtina paruošta komanda ir duomenų disciplina.

    Kodėl mokymai vis dar neprioritetas

    PIE teigimu, kompetencijų problemą labiausiai padėtų spręsti investicijos į žmogiškąjį kapitalą, pirmiausia darbuotojų mokymai. Vis dėlto tyrimas rodo, kad tokios investicijos Lenkijos SVV sektoriuje nėra savaime suprantamos.

    PIE duomenimis, 2025 metais 41,1 proc. SVV neinvestavo į žmogiškąjį kapitalą ir neplanavo to daryti artimiausiu metu. Tuo pat metu 42,4 proc. smulkiųjų ir vidutinių įmonių nurodė investavusios į darbuotojų mokymus, o 57,3 proc. planavo tokius veiksmus 2026 metais.

    Institutas taip pat atkreipė dėmesį į vadybinių procesų ir organizacinio kapitalo svarbą, nes DI diegimas dažnai reiškia pokyčius darbo organizavime. Vis dėlto 72,2 proc. SVV 2025 metais neinvestavo į vadybos procesų plėtrą ir neplanavo to daryti 2026 metais, o tai gali apsunkinti sistemingą technologijų įsisavinimą.

    PIE tyrimas atliktas apklausiant 1 000 Lenkijoje veikiančių įmonių, įtraukiant savarankiškai dirbančius asmenis, mikroįmones, mažas, vidutines ir dideles bendroves. Ekspertai pabrėžia, kad norint paspartinti DI plėtrą SVV segmente, reikia ne tik įrankių, bet ir nuoseklių investicijų į žmones bei procesus.

  • Kiek reikia uždirbti, kad pensija siektų 4 000 eurų? Skaičiavimai atskleidė sumas

    Kiek reikia uždirbti, kad pensija siektų 4 000 eurų? Skaičiavimai atskleidė sumas

    Lenkijos valstybinės pensijos dydį daugiausia lemia per visą karjerą sumokėtų socialinio draudimo įmokų suma ir tai, kaip ji indeksuojama. Paprastai tariant, kuo didesnės ir kuo ilgiau mokėtos įmokos, tuo didesnė tikėtina senatvės pensija.

    Sukauptos lėšos valstybinėje sistemoje kasmet perskaičiuojamos pagal nustatytus indeksavimo rodiklius, o galutinė mėnesinė išmoka apskaičiuojama sukauptą sumą padalijus iš prognozuojamos likusios gyvenimo trukmės. Dėl to vienodo sukaupimo pensija gali skirtis priklausomai nuo išėjimo į pensiją amžiaus.

    Lenkijoje dauguma gyventojų į pensiją išeina sulaukę 60 metų moterys ir 65 metų vyrai. Norint gauti minimalią išmoką, būtina sukaupti darbo stažą, kuris paprastai siejamas su 20 metų moterims ir 25 metų vyrams laikotarpiu.

    Specialistų skaičiavimai rodo, kad papildomi darbo metai gali pastebimai padidinti būsimą pensiją, nes ilgėja įmokų mokėjimo laikas ir trumpėja prognozuojamas išmokų mokėjimo laikotarpis. Skaičiuojama, kad vien papildomi treji darbo metai gali reikšmingai pakelti galutinę išmoką tiek moterims, tiek vyrams.

    Norint įvertinti, kiek reikėtų uždirbti, kad po maždaug 25 metų pensija siektų 4 000 eurų per mėnesį, remiamasi oficialiu Lenkijos socialinio draudimo įstaigos skaičiuoklės principu. Pagal tokius skaičiavimus vyrui reikėtų atlyginimo, atitinkančio apie 2 100 eurų bruto per mėnesį, o moteriai – apie 2 560 eurų bruto per mėnesį.

    Skirtumas atsiranda dėl struktūrinių veiksnių: moterys Lenkijoje į pensiją išeina anksčiau ir statistiškai gyvena ilgiau, todėl sukaupta suma padalijama ilgesniam laikotarpiui. Praktikoje tai reiškia, kad norint pasiekti tą pačią mėnesinę pensiją, moterų reikalingas įmokų „tempas“ turi būti didesnis.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad tokie skaičiavimai yra orientaciniai, nes galutinę pensiją veikia indeksavimo tempas, darbo pertraukos, karjeros trajektorija ir tai, ar žmogus papildomai kaupia privačiai. Vis dėlto pagrindinė taisyklė išlieka ta pati: didesnę pensiją dažniausiai užtikrina didesnės deklaruotos pajamos, ilgesnis darbo stažas ir vėlesnis išėjimas į pensiją.

  • Šimtametėms Lenkijoje ZUS moka beveik 1 600 eurų per mėnesį: daugeliui nereikia jokio prašymo

    Šimtametėms Lenkijoje ZUS moka beveik 1 600 eurų per mėnesį: daugeliui nereikia jokio prašymo

    Lenkijoje 100 metų sulaukę žmonės gali gauti vadinamąją garbės išmoką, kuri mokama nepriklausomai nuo senatvės pensijos ar rentos. Už išmokas atsakinga institucija ZUS skelbia, kad tokių gavėjų skaičius toliau auga, o tvarka daugeliu atvejų yra automatizuota.

    ZUS duomenimis, 2025 metų gruodį garbės išmoka buvo mokama 4 057 asmenims, o 2026 metų birželį – jau 4 262. Per pusmetį gavėjų padaugėjo kiek daugiau nei 200, o tai rodo nuoseklią visuomenės senėjimo tendenciją ir augantį šimtamečių skaičių.

    Beveik 1 600 eurų kas mėnesį

    Nuo 2026 metų kovo 1 dienos garbės išmoka Lenkijoje siekia 6 938,92 zlotų bruto per mėnesį, tai yra apie 1 600 eurų. Ši suma yra mokama papildomai prie kitų gaunamų socialinio draudimo išmokų, todėl jos tikslas – sustiprinti itin garbaus amžiaus žmonių finansinį saugumą.

    Nuo 2025 metų pradžios šią išmoką reglamentuoja atskiras įstatymas, todėl visi teisę turintys asmenys ją gauna vienodo dydžio. Taip pat numatyta kasmetinė indeksacija, kuri atliekama kovo mėnesį, panašiai kaip ir pensijų bei rentų perskaičiavimas.

    Kada pinigai skiriami automatiškai?

    Daugeliu atvejų garbės išmoka skiriama ex officio, tai yra be atskiro prašymo, kai žmogus sulaukia 100 metų ir jau gauna įstatyme numatytas išmokas, pavyzdžiui, pensiją ar rentą. Tokiu atveju ZUS sprendimą priima institucijos iniciatyva, o išmoka pradedama mokėti pagal nustatytą tvarką.

    Tačiau prašymo gali prireikti tiems, kurie neturi teisės į minėtas socialinio draudimo išmokas. Tokiais atvejais, be 100 metų amžiaus ir Lenkijos pilietybės, paprastai vertinamas ir gyvenimo Lenkijoje ryšys, įskaitant reikalavimą turėti asmeninių ar ekonominių interesų centrą šalyje nustatytą laiką.

    Jei prašymas būtinas, išmoka paprastai skiriama nuo mėnesio, kurį jis pateikiamas, tačiau ne anksčiau nei nuo mėnesio, kai asmuo sulaukė 100 metų. Dėl konkrečių sąlygų ir dokumentų ZUS rekomenduoja tikrinti individualią situaciją, nes taikomos taisyklės priklauso nuo to, kokias išmokas žmogus gauna ir kokiu pagrindu.

    Kur šimtamečių daugiausia?

    ZUS statistika rodo ryškius regioninius skirtumus. 2026 metų birželį daugiausia garbės išmokų buvo mokama Mazovijoje – 736, antroje vietoje buvo Silezija su 436, trečioje – Žemutinė Silezija, kur fiksuotos 412 išmokų.

    Mažiausiai garbės išmokų tuo pačiu laikotarpiu mokėta Opolėje – 75, taip pat Liubuše – 85. Tokie skaičiai paprastai atspindi tiek gyventojų skaičių regionuose, tiek demografinę jų struktūrą.

  • Lenkijos „Polregio“ meta šimtus milijonų: „PESA“ gamins naujus „Elf 3“ traukinius

    Lenkijos „Polregio“ meta šimtus milijonų: „PESA“ gamins naujus „Elf 3“ traukinius

    Lenkijos regioninių reisų vežėja „Polregio“ pasirašė sutartį su gamintoja „PESA Bydgoszcz S.A.“ dėl naujų elektrinių traukinių „Elf 3“ tiekimo. Sandoris siejamas su vežėjo siekiu atnaujinti parką ir išlaikyti augančius keleivių srautus regioniniuose maršrutuose.

    Pagal viešai skelbtą informaciją sutarties vertė siekia apie 50 milijonų eurų be mokesčių, o pagrindinis užsakymas numato mažiausiai šešis elektrinius traukinių sąstatus. Gamintojas juos turi pristatyti per ne ilgesnį kaip 35 mėnesių laikotarpį.

    Numatyta ir papildoma pirkimo galimybė, kuri leistų užsakymą išplėsti dar mažiausiai 16 vienetų. Tokia struktūra tampa įprasta Europos geležinkelių rinkoje, nes vežėjai nori greitai pradėti atnaujinimą, bet kartu pasilikti lankstumo finansavimui ir realiai paklausai.

    Kas yra „Elf 3“?

    „Elf 3“ yra elektriniai keleiviniai traukiniai, pritaikyti regioniniam eismui. Skelbiama, kad pasirinktas trijų vagonų sąstatas yra 63,4 metro ilgio, jame numatyta apie 190 sėdimų vietų, o bendra talpa gali siekti iki 310 keleivių.

    Traukiniai turėtų išvystyti iki 160 kilometrų per valandą greitį. Komplektacijoje numatomi regioninėms kelionėms svarbūs sprendimai: kondicionavimas, keleivių informavimo sistema, vaizdo stebėjimas, belaidis internetas, elektros ir USB jungtys bei vietos dviračiams.

    Kodėl vežėjai skuba atnaujinti parką?

    Pastaraisiais metais Europoje spartėja regioninių geležinkelių modernizavimas, nes daugelyje šalių didėja reikalavimai komfortui, prieinamumui ir energiniam efektyvumui. Naujesni elektriniai traukiniai paprastai leidžia sumažinti eksploatacijos kaštus, pagerinti patikimumą ir pasiūlyti trumpesnį kelionės laiką dėl geresnės dinamikos.

    „Polregio“ atveju sandoris taip pat turi ir strateginę reikšmę: atnaujintas parkas didina konkurencingumą konkursuose dėl regioninių maršrutų ir padeda gerinti paslaugos kokybę kasdieniams keleiviams. Bendrovė jau yra užsakiusi „Elf 3“ sąstatus ir anksčiau, įskaitant trumpesnes, dviejų vagonų versijas, skirtas konkretiems regionams.

    „Padarysime viską, kad šios transporto priemonės būtų puikios, nes „Polregio“ grįžta į žaidimą ir nori būti pasirengusi konkurencijai“, – sakė „PESA“ vadovas Krzysztofas Zdziarskis.

    Tolimesnė užsakymo plėtra priklausys nuo „Polregio“ investicinių planų, regionų užsakymų ir finansavimo galimybių. Jei bus pasinaudota papildoma pirkimo teise, tai gali tapti vienu didesnių šio segmento traukinių atnaujinimo paketų Lenkijos regioniniame geležinkelių sektoriuje.

  • Sikorskis meta pasiūlymą: Lenkija galėtų numušti Rusijos raketas virš Kijevo?

    Sikorskis meta pasiūlymą: Lenkija galėtų numušti Rusijos raketas virš Kijevo?

    Lenkijos užsienio reikalų ministras Radosławas Sikorskis paragino rimtai svarstyti galimybę perimti ir numušti Rusijos raketas dar virš Ukrainos teritorijos, ypač kai jos skrenda Kijevo kryptimi. Pasak jo, diskusija apie tokį scenarijų neturi tapti vidaus politikos ginčų įkaite ir turi būti grindžiama saugumo argumentais.

    Sikorskis pabrėžė, kad laukimas, kol raketos priartės prie NATO valstybių oro erdvės, didina riziką, o sprendimai dėl gynybos turi būti priimami laiku. Jo teigimu, ypač pavojinga, kai kalbama apie balistines ar hipergarsines raketas, kurių perėmimas yra sudėtingas, o reakcijos laikas trumpas.

    Patriot stokos kontekstas

    Ministro pasisakymas nuskambėjo Kijevui patiriant intensyvius smūgius ir Ukrainai viešai kalbant apie kritinį perėmimo raketų trūkumą. Ukrainos vadovai ne kartą akcentavo, kad oro gynybos sistemos, įskaitant „Patriot“, be pakankamų atsargų negali užtikrinti nuolatinės didmiesčių apsaugos.

    Pastaraisiais mėnesiais Rusija dažniau naudoja balistines sistemas, tokias kaip „Iskander“, ir įvairias modifikuotas raketas, kurias sunkiau numušti, ypač kai atakos vykdomos bangomis. Dėl to auga spaudimas partneriams didinti tiek pačių sistemų, tiek perėmėjų tiekimą.

    Ką reikštų numušimas virš Ukrainos?

    Toks sprendimas būtų politiškai ir teisiškai jautrus, nes reikštų NATO valstybės tiesioginį veiksmą kare vykstančioje zonoje, net jei tai būtų daroma Ukrainos prašymu. Praktikoje tai reikalautų aiškių suderinimų su sąjungininkais, bendrų veikimo taisyklių, atsakomybės pasidalijimo ir nuolatinio ryšio su Ukrainos oro gynybos valdymu.

    Svarbi ir eskalacijos rizika, kurią NATO iki šiol nuosekliai akcentavo vertindama įvairias idėjas dėl aktyvesnio oro gynybos įsitraukimo. Kita vertus, Lenkija ir kitos pasienio valstybės argumentuoja, kad grėsmė jų saugumui didėja, kai raketos ar jų nuolaužos gali nukristi netoli sienų ar net pažeisti oro erdvę.

    Incidentai ir vidaus politika

    Diskusijas Lenkijoje kursto ir ankstesni incidentai, kai Rusijos raketos ar jų fragmentai priartėdavo prie Lenkijos teritorijos arba ją pažeisdavo. Tokie atvejai kelia klausimą, ar efektyviau būtų perimti grėsmes anksčiau, kad būtų sumažinta atsitiktinių nuolaužų, klaidų ar nenumatytų trajektorijų rizika.

    Lenkijos politinėje erdvėje taip pat vyksta ginčai dėl tolesnės karinės paramos Ukrainai apimties, įskaitant oro gynybos šaudmenis. Sikorskis akcentuoja, kad sprendimai šiuo klausimu turėtų būti priimami remiantis nacionalinio ir sąjungininkų saugumo interesais, o ne trumpalaikiais politiniais išskaičiavimais.

    Kol kas viešai neskelbiama apie konkrečius sąjungininkų sprendimus dėl raketų numušimo virš Ukrainos, tačiau tema vis dažniau grįžta į darbotvarkę intensyvėjant atakoms ir didėjant oro gynybos resursų trūkumui. Bet koks praktinis žingsnis, tikėtina, būtų įmanomas tik esant aiškiam politiniam mandatui, techninėms galimybėms ir koordinacijai su Ukraina.

  • Lenkija ruošia 50-ąjį paramos paketą Ukrainai: Kijevas tikisi „Patriot“ raketų

    Lenkija ruošia 50-ąjį paramos paketą Ukrainai: Kijevas tikisi „Patriot“ raketų

    Lenkija rengia 50-ąjį karinės pagalbos paketą Ukrainai, o Kijevas tikisi, kad jame bus ir raketų sistemoms „Patriot“. Tai interviu metu patvirtino Ukrainos ambasadorius Lenkijoje Vasilis Bodnaras, pabrėždamas, kad karinė parama, nepaisant politinių įtampų, tęsiama.

    Diplomato teigimu, Lenkija prisideda prie kelių tarptautinių formatų, susijusių su Ukrainos gynybos stiprinimu, įskaitant amunicijos tiekimą ir logistinius sprendimus. Anot jo, dalis Lenkijos apmokėtos amunicijos realiai pasiekia frontą, nors viešajame diskurse dažniau dominuoja istoriniai ginčai.

    „Karinės pagalbos tiekimas Ukrainai tęsiasi, šiuo metu rengiamas 50-asis paketas“, – sakė Vasilis Bodnaras.

    „Patriot“ raketų klausimas Ukrainai tapo ypač jautrus dėl nuolatinių Rusijos raketinių ir dronų atakų prieš didžiuosius miestus bei kritinę infrastruktūrą. Tokios sistemos yra vienos svarbiausių, siekiant perimti balistines ir sparnuotąsias raketas, todėl jų amunicijos atsargų papildymas tiesiogiai siejamas su oro gynybos pajėgumų stabilumu.

    Lenkijos politinėje darbotvarkėje papildomų „Patriot“ raketų perdavimo tema buvo aptarinėjama ir po incidentų, kai Rusijos raketos ar jų nuolaužos pasiekdavo Lenkijos teritoriją. Varšuva anksčiau yra perdavusi Ukrainai ribotą skaičių „Patriot“ raketų, tačiau Lenkijos gynybos institucijos viešai akcentavo, kad sprendimai turi nepažeisti pačios Lenkijos oro gynybos poreikių.

    Tuo pat metu Kijevas ir Varšuva derina ir kitus gynybinio bendradarbiavimo klausimus. Žiniasklaidoje anksčiau skelbta, kad Ukraina teikė pasiūlymus dėl naikintuvų MiG-29 perdavimo, o Lenkija, savo ruožtu, signalizavo interesą glaudžiau bendradarbiauti su ukrainietiškų bepiločių technologijų sektoriumi.

    Nuo 2022 metais prasidėjusios plataus masto Rusijos invazijos Lenkija tapo viena pagrindinių Ukrainos rėmėjų Europoje. Šalis ne tik perdavė ginkluotę ir amuniciją, bet ir atliko svarbų logistinio koridoriaus vaidmenį tarptautinei paramai, prisidėjo prie karių rengimo bei technikos remonto ir priežiūros.

    Remiantis Lenkijos gynybos institucijų viešintais duomenimis, nuo 2022 metų Lenkijos suteiktos karinės paramos vertė siekė apie 3 800 000 000 eurų. Didžiausia paramos dalis, skelbta už 2022–2023 metų laikotarpį, apėmė įvairią šarvuotąją techniką, artilerijos sistemas, oro gynybos priemones ir orlaivius, o vėlesniu laikotarpiu akcentuotos ir „Patriot“ raketos bei bepiločių sprendimai.