CP v2

Tag: Liūtys

  • Per 10 liepos dienų iškrito beveik mėnesio lietus: 7 ženklai namuose, kad liūtys jau padarė žalą

    Per pirmąsias 10 liepos dienų Lietuvoje vidutiniškai iškrito 78,4 milimetro kritulių, tai prilygsta beveik įprastai viso mėnesio normai. Sinoptikai fiksavo pavojingai smarkaus lietaus atvejus daugiau nei pusę šio laikotarpio dienų, todėl daugiabučių stogams ir vandens nuvedimo sistemoms teko neįprastai didelė apkrova.

    Tokia statistika svarbi ne vien dėl nepatogumų lauke. Po intensyvių liūčių dalis pažeidimų paaiškėja ne iš karto, o po kelių valandų ar net dienų, kai vanduo konstrukcijose pradeda „keliauti“ ir išryškėja drėgmės pėdsakai butuose, laiptinėse ar rūsiuose.

    Kur dažniausiai prasideda bėdos

    Didžiausia rizika paprastai kyla ten, kur vanduo turi būti surenkamas ir nukreipiamas: plokščių stogų įlajose, šlaitinių stogų latakuose ir lietvamzdžiuose. Vasarą šios vietos greitai užsineša lapais, samanomis, smulkiomis šakelėmis ar smėliu, o po kelių audrų net ir neseniai valyta sistema gali vėl tapti nepralaidi.

    Kai įlajos ar lietvamzdžio pralaidumas sumažėja, vanduo užsistovi ant stogo, telkiasi prie sujungimų, skverbiasi po danga ar į perdangas. Dėl to drėgmės dėmė ant lubų ar sienos ne visada rodo tikslų pratekėjimo tašką, vanduo gali būti patekęs visai kitoje vietoje.

    „Per stiprią liūtį ant stogo per keliolika minučių gali susikaupti didelis vandens kiekis. Tikrindami situaciją vertiname visą jo kelią: nuo įlajų ir stogo dangos iki laiptinės, rūsio ir patalpų, kuriose įrengti elektros skydai“, – sakė „Civinity“ plėtros projektų vadovas Andrius Soikinas.

    Ženklai, kurių nevalia ignoruoti

    Po liūčių pirmieji signalai dažnai atrodo nereikšmingi: patamsėjęs lubų kampas, iškilę dažai, nauja dėmė viršutiniame aukšte ar laiptinėje. Kitas tipiškas požymis yra girdimas lašėjimas prie ventiliacijos ar inžinerinių šachtų, ypač jei jis pasikartoja per kiekvieną stipresnį lietų.

    Rūsyje verta reaguoti į staiga atsiradusį drėgmės kvapą, sudrėkusią sieną ar balas, kurių anksčiau nebūdavo. Lauke dažnai išduoda per latako kraštą bėgantis vanduo, atsikabinusi jungtis, nuolat šlapia vieta ties lietvamzdžiu ar vandens srovė, kuri lietaus metu krenta ne į numatytą vietą.

    Praktikoje pasitaiko situacijų, kai užsikimšus stogo įlajoms vanduo per trumpą laiką pasiekia bendrąsias patalpas. Viename „Civinity Namai“ administruojamame name liūties metu vanduo užliejo laiptinę, tačiau greita avarinės komandos reakcija padėjo išvengti didesnių nuostolių.

    Ką daryti gyventojui ir ko nedaryti

    Gyventojui nebūtina pačiam nustatyti gedimo priežasties, tačiau labai svarbu kuo tiksliau užfiksuoti požymį. Administratoriui labiausiai padeda nuotrauka, nurodyta konkreti vieta ir laikas, kada drėgmė pastebėta, pavyzdžiui, laiptinė, aukštas, rūsio patalpa ar konkretus kambarys bute.

    Jeigu vanduo artėja prie elektros skydų, laidų ar kitų elektros įrenginių, jų liesti negalima. Tokiu atveju būtina nedelsiant pranešti avarinei tarnybai ir namo administratoriui, nes vanduo ir elektra kelia tiesioginę grėsmę saugumui.

    Gyventojams patiems lipti ant stogo nerekomenduojama, nes tai yra ir pavojinga, ir dažnai neefektyvu. Stogo dangos, įlajų, latakų, lietvamzdžių ir kitų bendrųjų konstrukcijų būklę turi vertinti už techninę priežiūrą atsakingas specialistas, o nustatyti defektai turi būti fiksuojami ir šalinami organizuotai.

    Artėjant rudeniui apkrova vandens nuvedimo sistemoms didėja dar labiau, nes prasidėjus lapų kritimui kamščiai formuojasi greičiau. Todėl po intensyvių vasaros liūčių verta pasiteirauti administratoriaus, kada paskutinį kartą tikrintos įlajos ir lietvamzdžiai bei ar po audrų buvo atlikta papildoma apžiūra.

    Net ir nedidelė dėmė ant lubų neatsako į klausimą, kiek vandens pateko į konstrukcijas. Laiku sureagavus technikas gali įvertinti, ar užteks išvalyti įlają, ar reikės taisyti stogo dangą, džiovinti konstrukcijas ir patikrinti šalia esančias inžinerines sistemas.

  • Liūtys atneša milijonus litrų, bet požeminis vanduo neatsistato: mokslininkai paaiškina kodėl

    Stipri liūtis per kelias valandas gali išpilti milžinišką kiekį kritulių ir trumpam atgaivinti upelius ar tvenkinius, tačiau požeminio vandens lygis nuo to dažnai beveik nepasikeičia. Hidrologai pabrėžia, kad po sausros vanduo ne visada spėja įsigerti į gilesnius dirvožemio sluoksnius, todėl didelė dalis tiesiog nuteka paviršiumi.

    Tai ypač ryšku po ilgų karščių, kai žemė praranda gebėjimą sugerti vandenį taip, kaip įprastai. Įkaitęs ir išdžiūvęs dirvožemis tampa panašus į kietą plutą, o staigūs krituliai labiau primena nuotėkį nei ramų įsigėrimą, kuris reikalingas gruntiniams vandenims papildyti.

    Po užsitęsusios sausros dirvožemio paviršius dažnai tampa hidrofobiškas, tai yra blogiau praleidžia vandenį. Molinguose plotuose situaciją dar labiau apsunkina tai, kad pirmieji lietaus lašai sutankina smulkias daleles, o paviršiuje susiformuoja vandeniui mažiau laidi plėvelė.

    Be to, per sausrą atsiradę įtrūkimai molyje neretai greitai užsiveria vos prasidėjus lietui. Dėl to vanduo ne „nueina“ gilyn, o nubėga šlaitais ir gatvėmis, didindamas staigių poplūdžių bei nuošliaužų riziką, bet nepapildydamas gilesnių vandeningų sluoksnių.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad audrų metu per kelias valandas gali iškristi kelių savaičių kritulių norma. Tačiau toks intensyvumas dažnai reiškia, kad vanduo greitai patenka į lietaus nuotekų sistemas, upes ir galiausiai jūrą, nespėjęs tapti požeminio vandens atsargų dalimi.

    Hidrologijoje vartojamas terminas efektyvūs krituliai apibūdina tą lietaus ar sniego tirpsmo dalį, kuri realiai papildo požeminius vandenis. Likusi dalis išgaruoja, būna sunaudojama augalų arba tampa paviršiniu nuotėkiu, kuris greitai pasišalina iš teritorijos.

    Šiltuoju sezonu efektyvių kritulių dalis paprastai smarkiai mažėja, nes aukštesnė temperatūra skatina garavimą, o augalija aktyviau ima vandenį. Dėl to net ir gausios vasaros liūtys dažniau pagerina situaciją paviršiniuose vandens telkiniuose, bet menkai prisideda prie gilesnių atsargų, iš kurių dažnai imamas geriamasis vanduo.

    Požeminiai vandenys dažniausiai geriausiai pasipildo nuo rudens iki ankstyvo pavasario, kai oras vėsesnis, garavimas mažesnis, o krituliai krinta tolygiau ir ilgiau. Toks „ramus“ lietus turi daugiau laiko įsigerti, pereiti per dirvožemio sluoksnius ir pasiekti vandeningus horizontus.

    Požeminio vandens trūkumas veikia ne tik gyventojų vartojimą, bet ir energetiką bei ūkį. Mažesnis upių nuotėkis ir kritęs vandens lygis rezervuaruose silpnina hidroenergetikos galimybes, o tai gali mažinti pigesnės ir greitai reguliuojamos elektros gamybos dalį.

    Sausros metu problemų kyla ir šiluminėms bei branduolinėms elektrinėms, kurioms aušinimui reikalingas vanduo: įšilęs vanduo ir aplinkosaugos reikalavimai gali riboti galingumą. Todėl net ir po liūčių vandens taupymo ar ribojimų priemonės kai kuriose vietovėse gali išlikti, jei požeminio vandens atsargos neatsistato.

    Ekspertai pabrėžia, kad situaciją geriausiai keičia ne pavienės audros, o ilgesnis periodas su tolygesniais krituliais ir žemesnėmis temperatūromis. Kitaip tariant, milijonai litrų per trumpą laiką gali sukelti potvynius, bet požeminiam vandeniui dažnai reikia visai kitokio lietaus.

  • Po liūčių daržas gali skursti: kada purenti žemę, o kada geriau nelįsti prie lysvių

    Po liūčių daržas gali skursti: kada purenti žemę, o kada geriau nelįsti prie lysvių

    Kodėl po liūčių augalai skursta?

    Po smarkių liūčių vanduo užpildo dirvožemio poras ir išstumia iš jų orą, todėl šaknims ima trūkti deguonies. Tai dažnai matyti iš iš pažiūros paradoksalių požymių: lapai vysta ar gelsta net tada, kai žemė akivaizdžiai drėgna.

    Problema paaštrėja, kai lietaus lašai daužo atvirą dirvą ir suardo smulkias grumsteles. Nusėdusios dalelės užkemša poras, o paviršiui pradžiūvus susiformuoja kieta dirvos pluta, kuri trukdo vandeniui įsigerti ir dar labiau riboja oro patekimą.

    Ką daryti iškart po lietaus?

    Svarbiausia taisyklė po liūties – nevaikščioti per šlapią dirvą ir jos nesuspausti. Kuo dirva drėgnesnė, tuo lengviau ją sutankinti, o suspaudus poras deguonies šaknims lieka dar mažiau.

    Jei vis dėlto reikia patekti prie augalų, verta judėti tik takeliais, o apkrovą paskirstyti platesniu paviršiumi, pavyzdžiui, pasidėjus lentą. Taip sumažinama rizika suformuoti tankias, vandeniui ir orui nepralaidžias vėžes.

    Gilaus kasimo ar intensyvaus purenimo iškart po lietaus geriau vengti. Darbas per šlapią dirvą suardo struktūrą, o jai džiūstant susidaro dar kietesni gumulai ir pluta, todėl vėliau lysves atgaivinti tampa sudėtingiau.

    Kada ir kaip purenti po liūčių?

    Dirva purenimui tinkama tada, kai nebėra purvo, o suspausta saujoje žemė ne sulimpa į vientisą gumulą, bet lengvai byrėja. Jei masė lipni ir tepliojasi, verta palaukti, nes toks purenimas dažniausiai tik pablogina situaciją.

    Kai paviršius pradžiūsta, dažniausiai pakanka negilaus purenimo, kad būtų sulaužyta plutelė ir grąžintas oro patekimas prie šaknų. Praktikoje tai reiškia kelių centimetrų viršutinio sluoksnio supurenimą kauptuku, rankiniu kultivatoriumi ar „pazurėliais“, neapverčiant dirvos gilyn.

    Ypač atsargiai reikėtų elgtis su jaunais daigais, nes jų šaknys būna arti paviršiaus ir lengvai pažeidžiamos. Tokiais atvejais saugiausia purenti tarpueilius, o visai šalia augalų plutą tik švelniai pajudinti pirštais arba labai siauru įrankiu.

    Mulčias – prevencija, kuri veikia

    Mulčiavimas padeda išvengti dirvos plutos susidarymo, nes lietaus lašai neatsitrenkia tiesiai į atvirą žemę. Organinė danga sugeria smūgį, saugo grumstelių struktūrą, o vanduo tolygiau susigeria.

    Daržui dažniausiai tinka smulkesnis mulčias, kuris neužgožia jaunų augalų ir greičiau suyra: šiaudai, pradžiovinta nupjauta žolė, smulkinti lapai ar kompostas. Įprastai pakanka kelių centimetrų sluoksnio, paliekant mažą tarpą aplink stiebus, kad neskatintų puvinių.

    Mulčias naudingas ne tik per liūtis: jis mažina drėgmės garavimą, slopina piktžoles ir amortizuoja temperatūros svyravimus. Ilgainiui organinės medžiagos gerina humuso kiekį, o tai stiprina dirvos struktūrą ir padeda jai būti atsparesnei ir sausroms, ir staigiems krituliams.

    Jei po kiekvienos audros lysvės vis tiek greitai susiplūkia, dažniausiai kaltas sunkesnis, molingas dirvožemis arba menkas organinės medžiagos kiekis. Tokiu atveju padeda reguliarus komposto įterpimas ir, kur įmanoma, pakeltos lysvės, iš kurių perteklinis vanduo pasišalina greičiau.

  • Kinijoje liūtys miestus pavertė upėmis: žuvusiųjų jau 22, tūkstančiai evakuoti

    Kinijoje liūtys miestus pavertė upėmis: žuvusiųjų jau 22, tūkstančiai evakuoti

    Keliose Kinijos provincijose pastarosiomis dienomis užfiksuotos rekordinės liūtys sukėlė staigius potvynius, dėl kurių gatvės virto srauniomis upėmis. Vietos valdžia praneša apie sutrikusį susisiekimą, užlietus gyvenamuosius rajonus ir pradėtas gelbėjimo operacijas.

    Valstybinė žiniasklaida skelbia, kad iš viso patvirtintos 22 žūtys, dalis žmonių laikomi dingusiais. Daugiausia pranešimų apie aukas gauta iš Hunano, Hubejaus, Guidžou ir Guangsi regionų, kur liūtys sukėlė nuošliaužas ir staigius vandens lygio šuolius.

    Hunano provincijoje, anot oficialių pranešimų, žuvo penki žmonės, dar vienuolika laikomi dingusiais. Viename šios provincijos rajone nuo stichijos nukentėjo daugiau nei 61 500 gyventojų, tačiau nuostolių mastas dar tikslinamas.

    Guangsi regione tragiškas incidentas įvyko, kai sunkvežimis bandė kirsti patvinusią upę ir buvo nuneštas srovės. Iki antradienio patvirtinta 10 žuvusiųjų, o gelbėtojai kelias dienas tikrino vandens telkinius ir pakrantes.

    Guidžou provincijoje pranešta apie keturias žūtis ir penkis dingusius asmenis, o Hubejuje – apie tris žuvusius ir keturis dingusius. Kai kuriose vietovėse sugriuvo pastatai, dalis kaimų laikinai liko be ryšio, todėl gelbėtojai darbavosi sudėtingomis sąlygomis.

    Pagalba ir evakuacija

    Kinijos institucijos paskelbė skiriančios 120 mln. juanių paramą penkiems labiausiai nukentėjusiems regionams. Ši suma atitinka maždaug 15 mln. eurų, o lėšos numatytos skubiai pagalbai, infrastruktūros atstatymui ir gyventojų aprūpinimui.

    Dar 30 mln. juanių, arba apie 4 mln. eurų, papildomai skirta Guidžou provincijai, kur fiksuojama daug žuvusiųjų ir dideli materialiniai nuostoliai. Valdžia taip pat koordinuoja laikino apgyvendinimo vietas ir tiekimą teritorijose, kur nutrūkę keliai ar ryšio linijos.

    Pagal tarptautinių agentūrų skaičiavimus, iš Hunano, Guidžou ir Hubejaus provincijų evakuota beveik 24 000 žmonių. Sinoptikai įspėja, kad artimiausiomis dienomis kritulių zona gali išlikti aktyvi, todėl potvynių rizika išlieka didelė.

    Kodėl ekstremalūs lietūs dažnėja

    Mokslininkai pabrėžia, kad šylant klimatui daugėja ekstremalių kritulių epizodų, nes šiltesnė atmosfera gali sukaupti daugiau vandens garų. Tai didina staigių liūčių tikimybę ir kelia didesnę potvynių bei nuošliaužų riziką, ypač kalnuotuose regionuose.

    Kinija yra didžiausia šiltnamio efektą sukeliančių dujų emitentė pasaulyje, tačiau kartu sparčiai plečia atsinaujinančios energetikos pajėgumus. Šalis yra deklaravusi tikslą pasiekti anglies neutralumą iki 2060 metų.

  • Mokslininkai perspėja: liūtys gali tik paspartinti sausras – lemiamas ne kiekis, o ritmas

    Mokslininkai perspėja: liūtys gali tik paspartinti sausras – lemiamas ne kiekis, o ritmas

    Pasaulyje vis dažniau fiksuojamas paradoksas: kai kur kritulių nemažėja, tačiau sausros stiprėja. Priežastis slypi ne vien bendrame metiniame lietaus kiekyje, o tame, kaip jis pasiskirsto laike: vis daugiau kritulių iškrenta trumpomis, labai intensyviomis liūtimis.

    Naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad tokia kritulių koncentracija gali mažinti vandens atsargas sausumoje net ir tuomet, kai metinė kritulių suma išlieka panaši. Kai lietus krenta retai, bet smarkiai, dirvožemis ir kraštovaizdis nespėja vandens sugerti, todėl didesnė jo dalis nuteka paviršiumi.

    Liūtys ne visada padeda

    Iš pirmo žvilgsnio intensyvus lietus turėtų papildyti vandens atsargas, tačiau praktikoje dažnai nutinka priešingai. Išdžiūvęs ir sukietėjęs dirvožemis prastai įgeria vandenį, o liūties metu vanduo greitai nubėga į upes ir galiausiai pasiekia jūras arba išgaruoja.

    Tuo pat metu ilgesnės sausos pertraukos tarp kritulių didina garavimą ir augalų patiriamą stresą, mažėja dirvožemio drėgmė, krenta gruntinio vandens lygis. Dėl to net po gausių liūčių kraštovaizdis gali išlikti hidrologiškai nuskurdęs.

    Kas keičiasi klimato sistemoje

    Klimatui šylant, atmosfera gali išlaikyti daugiau vandens garų, todėl didėja prielaidos staigioms, intensyvioms liūtims. Kartu dažnėja ir ilgesni laikotarpiai be kritulių, nes krituliai vis dažniau „susitelkia“ į kelis epizodus, o tarp jų įsivyrauja sausesnės sąlygos.

    Mokslininkai kritulių pasiskirstymo netolygumui vertinti taiko ir ekonomikoje žinomus metodus, pavyzdžiui, Gini koeficientą, pritaikytą kritulių „nelygybei“ per metus apskaičiuoti. Išvados rodo, kad didesnė kritulių koncentracija siejama su mažesniu sausumos vandens kaupimu įvairiuose klimato regionuose.

    Pasekmės miestams, žemės ūkiui ir energetikai

    Tokie pokyčiai kelia rizikų ne tik žemės ūkiui. Miestuose intensyvios liūtys didina staigių poplūdžių tikimybę ir apkrauna lietaus nuotekų sistemas, tačiau po kelių savaičių gali tekti susidurti su vandens trūkumu ir ribojimais.

    Sausros daro poveikį ir energetikai: mažėjant upių debitui ir vandens lygiui, sunkėja hidroenergijos gamyba, kai kur ribojamas elektrinių aušinimas. Papildomai nukenčia vidaus vandenų transportas, didėja gaisrų rizika, o vandens ištekliai tampa labiau pažeidžiami konfliktams ir kainų svyravimams.

    Ekspertai pabrėžia, kad prisitaikymas turi apimti ne tik vandens taupymą, bet ir geresnį jo sulaikymą ten, kur jis iškrenta. Tam vis svarbesnės tampa gamta paremtos priemonės, dirvožemio gerinimas, mažesnis paviršių sandarinimas miestuose ir lankstesnis vandens išteklių valdymas.

    Šiandien vis aiškiau, kad vien metinių kritulių sumų nebeužtenka realiai sausros rizikai įvertinti. Lemiamu veiksniu tampa kritulių ritmas, o dažnėjančios liūtys gali būti ne problemos pabaiga, o signalas, kad hidrologinis nestabilumas tik stiprėja.

  • Liūtys perkrovė Žiežmarių nuotekų valyklą: į Strėvos upę pateko aktyviojo dumblo dalis

    Liūtys perkrovė Žiežmarių nuotekų valyklą: į Strėvos upę pateko aktyviojo dumblo dalis

    Gegužės 7 dieną po intensyvių liūčių Žiežmarių miesto nuotekų tinklai sulaukė neįprastai didelio paviršinių nuotekų kiekio. Dėl to staigiai išaugo Žiežmarių nuotekų valyklos apkrova, o į Strėvos upę kartu su išvalytomis nuotekomis pateko dalis aktyviojo dumblo.

    Įprastai valyklą pasiekia apie 40–60 kubinių metrų per valandą srautas, tačiau šįkart debitas šoktelėjo iki maždaug 135 kubinių metrų per valandą. Toks staigus šuolis reiškia, kad valymo procesai nespėja stabiliai „susidoroti“ su hidrauline apkrova, ypač kai į tinklus patenka dideli lietaus vandens kiekiai.

    Kas nutiko ir kaip sureaguota

    Aktyvusis dumblas yra esminė biologinio valymo dalis, todėl jo patekimas į gamtinį vandens telkinį vertinamas kaip incidentas. Pranešama, kad priemonių situacijai suvaldyti imtasi nedelsiant, o visas suvaldymo procesas truko iki 2 valandų.

    Į įvykio vietą atvyko aplinkos apsaugos specialistai, o laboratorijos atstovai paėmė mėginius. Mėginių rezultatai paprastai leidžia įvertinti, ar trumpalaikis išleidimas galėjo paveikti vandens kokybę, pavyzdžiui, pagal skendinčių dalelių, biocheminio deguonies suvartojimo ar maistinių medžiagų rodiklius.

    Kodėl liūtys taip veikia nuotekų sistemas

    Įmonė pažymi, kad į Žiežmarių miesto nuotekų sistemą nuolat patenka dideli paviršinių nuotekų kiekiai iš daugiabučių, privačių sklypų, viešųjų įstaigų teritorijų ir gatvių. Kai krituliai iškrenta palaipsniui, valykla su apkrova paprastai susitvarko, tačiau trumpalaikės liūtys sukelia momentinį perkrovimą.

    Toks reiškinys dažniausiai susijęs su neteisėtais ar techniškai netinkamais lietaus nuotekų prijungimais prie buitinių nuotekų tinklų. Klimato kaitos kontekste intensyvių kritulių epizodai tampa dažnesni, todėl savivaldybėms ir vandentvarkos įmonėms vis dažniau tenka spręsti tinklų pralaidumo ir perteklinių srautų valdymo klausimus.

    Kokie veiksmai planuojami

    UAB „Kaišiadorių vandenys“ artimiausiu metu planuoja pradėti patikrinimus, siekdama nustatyti nelegalius prisijungimus ir paviršinių nuotekų patekimą į nuotekų tinklus. Tam numatoma naudoti dūmų mašinas, kurios padeda aptikti vietas, kur lietaus vanduo ar netinkamos jungtys patenka į buitinių nuotekų infrastruktūrą.

    Taip pat planuojama Žiežmarių nuotekų valykloje įrengti talpas, kurios ateityje leistų amortizuoti staigius srautų šuolius. Tokios talpos veikia kaip laikinas rezervuaras, padedantis išlyginti debitą ir sumažinti riziką, kad dėl perkrovos sutriks biologinio valymo procesas.