CP v2

Tag: Magma

  • Pragaro nasruose Nikaragvoje – mokslininkai fiksuoja, kad Masajos ugnikalnis vėl pildosi magma

    Pragaro nasruose Nikaragvoje – mokslininkai fiksuoja, kad Masajos ugnikalnis vėl pildosi magma

    Kas vyksta Masajos gelmėse

    Masajos ugnikalnis Nikaragvoje, turistams žinomas kaip Pragaro nasrai dėl aktyvaus lavos ežero Santjago krateryje, gali vėl kaupti magmą. Nauja analizė rodo, kad ugnikalnio gelmėse vienu metu veikia bent du magmos telkiniai, o tai leidžia tiksliau vertinti rizikas aplinkinėms bendruomenėms.

    Mokslininkai pabrėžia, kad pats lavos ežeras yra tik matoma daug didesnės sistemos dalis. Dėl to stebėjimai orientuojami ne vien į kraterį, bet ir į platesnį ugnikalnio kompleksą bei jo deformacijas.

    Palydoviniai duomenys atskleidė dvi sistemas

    Tyrėjų komanda iš Pensilvanijos valstijos universiteto išanalizavo „Sentinel-1“ palydovo radaro vaizdus, fiksuotus maždaug kas 12 dienų, apimdama 2018–2024 metų laikotarpį. Šie duomenys leidžia matyti milimetrų ir centimetrų masto žemės paviršiaus kilimą ar sėdimą.

    Nustatyta, kad 2018–2022 metų viduryje šiauriau Santjago kraterio esantis centrinis magmos telkinys, sprendžiant iš paviršiaus deformacijų, slopo: žemė nusėdo, tarsi magma būtų pasitraukusi. Nuo 2022 metų vidurio iki 2024 metų fiksuotas priešingas signalas, rodantis, kad telkinys vėl gali pildytis.

    Lygiagrečiai teritorija aplink patį Santjago kraterį visą stebėjimų laiką demonstravo sėdimą, nepriklausomai nuo pokyčių centriniame telkinyje. Tyrėjai tai aiškina galimai veikiančiu antru, sekliau esančiu magmos telkiniu, kuris gali būti maždaug 200 metrų gylyje.

    Ką tai reiškia gyventojams ir turistams

    Masaja laikomas pavojingu ne vien dėl galimų išsiveržimų, bet ir dėl nuolatinio dujų išsiskyrimo. Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad ugnikalnis dažnai išmeta dideles sieros dioksido koncentracijas, kurios gali lemti rūgščius kritulius ir sukelti sveikatos problemų, ypač jautresnėms grupėms.

    Per pastaruosius kelis dešimtmečius Masajoje fiksuota ir sprogstamųjų epizodų, nors rimtų sužalojimų pavyko išvengti. Vis dėlto ugnikalnio artuma tankiai apgyvendintoms teritorijoms išlieka esminis veiksnys, todėl nuolatinė stebėsena laikoma kritiškai svarbia.

    Apie 2 000 000 žmonių gyvena palyginti netoli šio ugnikalnio, o Nikaragvos sostinė Managva nuo Masajos nutolusi maždaug 20 kilometrų. Tyrėjai pabrėžia, kad jų rezultatai nerodo neišvengiamos artėjančios krizės, tačiau atskleidžia sudėtingesnę ugnikalnio magmos tiekimo sistemą.

    Ekspertų teigimu, ilgalaikiai geodeziniai matavimai, modeliavimas ir palydovinė stebėsena yra vienas patikimiausių būdų laiku identifikuoti pokyčius, kurie gali signalizuoti didesnę riziką. Tokie metodai vis plačiau taikomi ir kituose bazaltiniuose ugnikalniuose su lavos ežerais, kur staigūs sistemos pokyčiai gali įvykti greitai.

    Žemės mokslų specialistai primena, kad net ir be didelio išsiveržimo dujų tarša gali tapti pagrindine problema, todėl svarbu nuosekliai vertinti vėjo kryptis, dujų srautus ir gyventojų perspėjimo sistemas. Masajos atvejis dar kartą parodo, kad pavojus dažnai slypi ne tik ugnyje, bet ir nematomuose procesuose po žeme.

  • Kamčiatkos ugnikalnis atgijo po 500 metų: mokslininkai įvardijo, kaip žemės drebėjimas jį pastūmėjo

    Kamčiatkoje esantis Krašenininkovo ugnikalnis, daugiau nei 500 metų laikytas „miegančiu“, netikėtai parodė aktyvumo ženklų. Tyrėjai tai sieja su 2025 metų liepos 30 dieną regione fiksuotu itin stipriu, maždaug 8,8 magnitudės žemės drebėjimu, kuris galėjo išjudinti gilesnius magmos procesus.

    Kamčiatka laikoma vienu aktyviausių vulkaninių regionų pasaulyje: čia priskaičiuojama apie 160 ugnikalnių, iš kurių apie 29 laikomi aktyviais. Todėl kiekvienas naujas išsiveržimas ar staigus „prabudimas“ domina ne tik vietos tarnybas, bet ir tarptautinę vulkanologų bendruomenę.

    Mokslininkų dėmesį patraukė tai, kad ugnikalnis į didįjį smūgį neatsiliepė akimirksniu. Anot stebėjimų, praėjus maždaug dviem dienoms po pagrindinio drebėjimo, per kelias valandas užfiksuota serija mažesnių postūmių, o tuomet palydoviniai duomenys rodė, kad magma pradėjo kilti, formuodama beveik vertikalią plyšio struktūrą plutoje.

    Tokia uždelsta reakcija dažnai signalizuoja, kad vien mechaninio „supurtymo“ paaiškinimo nepakanka. Tyrėjai vertino, ar drebėjimo sukelti įtempiai galėjo suteikti pakankamą papildomą slėgį magmos telkiniui, kad šis prarastų stabilumą.

    Skaičiavimai rodo, kad magmos rezervuarui ar jį gaubiančioms uolienoms suardyti gali reikėti maždaug nuo 1 iki 10 megapaskalių perteklinio slėgio. Drebėjimo metu jis galėjo pasiekti apie 1,0 ± 0,6 megapaskalio, tad teoriškai to galėjo pakakti, tačiau vien šis faktas nepaaiškina vėlavimo tarp drebėjimo ir aktyvumo suintensyvėjimo.

    Mokslininkai pabrėžia dujų reikšmę: per ilgą ramybės laikotarpį magmoje galėjo kauptis ištirpusios dujos, formuodamos burbulus. Ilgalaikis požeminis „drebėjimas“ ir įtempių kaita galėjo skatinti burbulų augimą, didinti slėgį rezervuare ir palaipsniui stumti sistemą prie lūžio taško, kol magma prasiveržė aukštyn.

    „Ilgalaikiai tektoniniai svyravimai, tikėtina, skatino laipsnišką lakiųjų medžiagų išsiskyrimą, burbulų didėjimą ir galiausiai magmos rezervuaro destabilizaciją“, – sakė tyrėjų komanda, aiškindama, kodėl iš pažiūros rami sistema gali staiga tapti nestabili.

    Tokią situaciją vulkanologai apibūdina kaip paslėptai kritinę būseną: ugnikalnio sistema jau būna arti išsiveržimo, tačiau aiškių paviršinių signalų gali ir nebūti. Tai ypač svarbu stebėsenai, nes vien įprasti požymiai ne visada leidžia laiku įvertinti riziką.

    Šis atvejis primena, kad dideli žemės drebėjimai gali „perjungti“ vulkanines sistemas, ypač jei jos jau yra įtemptos būsenos. Praktikoje tai reiškia, kad po megadrebėjimų padidėja poreikis atidžiau sekti ne tik seisminį foną, bet ir dujų išsiskyrimą, grunto deformacijas bei palydovinius šiluminius signalus.

    Kamčiatkoje tokia stebėsena ypač svarbi ir dėl aviacijos: pelenų debesys gali kelti riziką skrydžiams, o staigūs išsiveržimai kartais įvyksta greičiau, nei spėjama pritaikyti įprastus perspėjimo scenarijus. Todėl tyrėjų įžvalgos apie uždelstą reakciją ir dujų kaupimąsi gali padėti tikslinti prognozavimo modelius.