Tag: Maisto higiena

  • Kodėl verta nuplauti bananą prieš lupant: rizika slypi ne minkštime, o žievėje

    Bananus daugelis laiko „supakuotu“ užkandžiu, todėl jų plauti prieš valgant dažnam atrodo visiškai nereikalinga. Vis dėlto specialistai ragina skirti kelias sekundes ir bananą nuplauti dar prieš lupant.

    Kaip aiškinama portale „EatingWell“, banano žievė iki jūsų virtuvės nukeliauja ilgą kelią: vaisiai skinami, pakuojami, gabenami, brandinami, rūšiuojami ir parduotuvėse liečiami daugybės žmonių. Ant žievės esantys nešvarumai, mikroorganizmai ar likučiai gali atsidurti ant rankų, stalviršio ir galiausiai – ant paties vaisiaus.

    Nors žievės dažniausiai nevalgome, problema atsiranda tuomet, kai lupant pirštai nuo išorės pereina prie minkštimo. Panašus „pernešimo“ efektas galimas ir pjaustant bananą su žieve – tarša gali patekti per peilį.

    Praktinė nauda paprasta: nuplovus bananą sumažėja kryžminės taršos rizika, ypač jei vaisius laikote ant stalviršio ar pjaustymo lentos, kur vėliau ruošiate kitą, jau paruoštą maistą.

    Kas ant banano žievės gali susikaupti

    Maistinės saugos požiūriu žievė yra „kontaktinis paviršius“: ji liečiasi su aplinka ūkyje, transportavimo metu ir parduotuvėje. Minimi ir galimi aplinkos teršalai, pavyzdžiui, gyvūnų atliekos, taip pat mikrobai, pernešami rankomis.

    Prisideda ir parduotuvės aplinka – pirkinių vežimėliai, kasos juostos, daugkartiniai krepšiai. Straipsnyje cituojami tyrėjai, kurie, tirdami maisto parduotuves Portugalijoje ir Ispanijoje, nurodė, kad būtent vaisių ir daržovių skyriuje rasta daugiausia bakterijų ir grybelių taršos.

    Pesticidų likučiai dažniau lieka žievėje

    Specialistų teigimu, žievė patiria didžiausią sąlytį su dirvožemiu ir žemės ūkyje naudojamomis medžiagomis, pavyzdžiui, pesticidais ar insekticidais. Būtent dėl to didesnė dalis likučių paprastai susitelkia išoriniame sluoksnyje.

    Straipsnyje remiamasi lauko tyrimu, kuriame vertintas vieno dažnai bananams purškiamo fungicido likučių pasiskirstymas: nurodoma, kad 65–97 proc. likučių liko žievėje, o rizika valgant patį vaisių įvertinta kaip nedidelė. Tačiau žievė yra ta dalis, kurią laikome rankose – todėl likučiai aktualūs būtent per kontaktą.

    Kaip bananus plauti ir laikyti namuose

    Rekomendacija paprasta: pirmiausia nusiplaukite rankas – JAV Maisto ir vaistų administracija (FDA) nurodo 20 sekundžių su šiltu vandeniu ir muilu. Tuomet bananą prieš lupant perplaukite po tekančiu vandeniu ir lengvai patrinkite, o galiausiai nusausinkite švariu rankšluosčiu ar popieriniu rankšluosčiu.

    Taip pat patariama nenaudoti indų ploviklio ar specialių „vaisių ploviklių“ – FDA nurodo, kad pakanka paprasto vandens. Laikymui siūloma bananus palikti kambario temperatūroje, o prinokusius perkelti į šaldytuvą: žievė patamsės, bet minkštimas ilgiau išliks tvirtas.

    Dar viena detalė – daugkartiniai pirkinių krepšiai. Straipsnyje primenama, kad juos verta dezinfekuoti po kiekvieno apsipirkimo arba dažnai skalbti, nes būtent jie gali tapti papildomu bakterijų „pernešėju“.

    Ne tik bananai: kokius vaisius dar verta nuplauti

    Ta pati logika galioja ir kitiems vaisiams, kurių žievės paprastai nevalgome: pjaunant peilis gali „nutempti“ bakterijas nuo paviršiaus į minkštimą. Kaip pavyzdžiai minimi melionai, avokadai, mangai ir papajos – juos taip pat rekomenduojama nuplauti prieš pjaustant.

  • Prieš valgydami avietes padarykite šią vonelę: taip lengviau atsikratysite lervų

    Prieš valgydami avietes padarykite šią vonelę: taip lengviau atsikratysite lervų

    Avietės atrodo nepriekaištingai, tačiau tarp smulkių kaulavaisių kartais slepiasi vos pastebimos lervos. Vien perliejimas vandeniu ne visada padeda jas pamatyti, ypač jei jos įsispraudusios į minkštimą. Dėl to dalis žmonių renkasi trumpą aviečių mirkymą paprastame tirpale.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad lervų gali pasitaikyti ir nuo nuosavo krūmo nuskintose uogose. Kai kurie vabzdžiai kiaušinėlius padeda dar vaisiams augant, o išsiritusios lervos minta uogos minkštimu ir išlieka pasislėpusios iki skynimo ar valgymo. Dažniausiai tai nėra ženklas, kad uogos būtinai buvo prastai prižiūrėtos.

    Kaip atlikti druskos vonelę

    Prieš plaunant verta avietes paskleisti ant lėkštės ir greitai peržiūrėti, ar nėra pelėsio, puvinio ar stipriai pažeistų uogų. Tokias uogas geriausia išmesti, nes jos greičiau užteršia likusias ir gali paskatinti gedimą. Likusias avietes patogiausia plauti mažomis porcijomis, kad nesusitrintų.

    Dažniausiai namuose naudojamas sprendimas yra trumpa druskos vonelė. Į dubenį įpilkite apie 1 litrą vėsaus vandens ir ištirpinkite maždaug 1 valgomąjį šaukštą valgomosios druskos, tada švelniai panardinkite avietes kelioms minutėms. Sūrus vanduo gali paskatinti dalį lervų pasišalinti iš uogų, todėl jas lengviau pastebėti vandenyje.

    Išėmus avietes svarbu jas perlieti švelnia vėsaus tekančio vandens srove, kad neliktų druskos. Uogų nereikėtų trinti ar intensyviai maišyti, nes jos labai lengvai susispaudžia ir ima leisti sultis. Taip pat verta prisiminti, kad net ir mirkymas negarantuoja, jog bus pašalinta visiškai viskas.

    Actas ar soda: kada verta, o kada ne

    Kai kurie žmonės vietoj druskos renkasi nedidelį kiekį acto, nes toks tirpalas gali padėti pašalinti dalį nešvarumų. Vis dėlto per ilgas kontaktas su vandeniu avietėms ypač nepalankus, nes jos greitai suminkštėja ir pradeda irti. Po tokio mirkymo uogas būtina gerai nuplauti švariu vandeniu.

    Kitas populiarus būdas yra mirkymas vandenyje su soda, dažniausiai naudojant apie 1 valgomąjį šaukštą sodos 1 litrui vandens. Tačiau nereikėtų tikėtis, kad toks metodas patikimai pašalins visus galimus pesticidų likučius, o kelių skirtingų vonelių taikymas iš eilės dažniau kenkia uogų tekstūrai nei duoda naudos. Daugeliu atvejų pakanka kruopštaus, bet trumpo nuplovimo vėsiu vandeniu.

    Kodėl aviečių neverta plauti iš anksto

    Avietes geriausia plauti tik prieš pat valgymą. Jei planuojate jas laikyti šaldytuve dieną ar dvi, uogos turėtų likti sausos, nes drėgmė spartina pelėsio atsiradimą ir minkštėjimą. Tai ypač svarbu, jei uogos pirktos dėžutėse ir jau būna lengvai prispaustos.

    Nuplautas avietes verta trumpam perkelti į sietelį ir atsargiai nusausinti, pavyzdžiui, padėjus ant popierinio rankšluosčio. Taip pašalinsite vandens perteklių jų nesuspausdami. Jeigu uogos buvo mirkytos druskos ar acto tirpale, geriausia jas suvalgyti tą pačią dieną.

  • Grybautojų triukas iš miško: taip greitai pašalinsite smėlį ir purvą, bet ne visus grybus plaukite

    Grybautojų triukas iš miško: taip greitai pašalinsite smėlį ir purvą, bet ne visus grybus plaukite

    Pilnas krepšys grybų džiugina, tačiau namuose prasideda kruopščiausia dalis: nuo kepurėlių reikia nuvalyti spyglius, nuo kotų – žemes, o iš raukšlių iškrapštyti smėlį. Svarbu žinoti, kad ne visus grybus verta valyti vienodai, nes nuo to priklauso jų skonis ir tekstūra.

    Grybai, skirti džiovinimui, su vandeniu dera prasčiausiai, o ruošiami sriubai, padažui ar marinavimui gali būti trumpai nuplaunami. Kuo mažiau purvo parsinešite iš miško, tuo mažiau rizikuosite sugadinti laimikį virtuvėje.

    Valyti pradėkite dar miške

    Dalis darbo gali būti padaryta dar renkant grybus. Pakanka nupjauti ar nuvalyti apatinę koto dalį, nukratyti miško paklotės likučius ir apžiūrėti, ar grybas nesukirmijęs.

    Patyrę grybautojai dažnai naudoja paprastas medvilnines pirštines: jos padeda švelniai nubraukti smulkias žemes ir smėlį nebraižant kepurėlės. Svarbu, kad pirštinės nebūtų šlapios ar aplipusios purvu, kitaip nevalys, o teps.

    Kada plauti vandenyje, o kada ne?

    Jei grybus planuojate virti ar marinuoti, pirmiausia verta nuimti stambius nešvarumus ranka arba minkštu šepetėliu. Tuomet smulkus smėlis lengviau pasišalina trumpai perliejus šaltu vandeniu.

    Stipriai apsinešusiems grybams tinka dubuo su šaltu, lengvai pasūdytu vandeniu: trumpai panardinkite, švelniai pajudinkite ir iš karto ištraukite. Ilgai mirkyti nerekomenduojama, nes grybai greitai prisigeria vandens, praranda stangrumą ir tampa vandeningi.

    Įprastas įsitikinimas, kad sūrus vanduo visada išvaro kirmėles, nėra patikimas. Lervos gali būti giliai minkštime, todėl kiekvieną grybą reikėtų perpjauti ir apžiūrėti, o stipriai sukirmijusius egzempliorius išmesti.

    Džiovinimui skirtus grybus valykite sausai

    Baravykai, lepšiai ar kiti džiovinimui skirti grybai geriausiai valomi be vandens. Sudrėkinti jie džiūsta gerokai ilgiau, be to, gali suprastėti jų aromatas ir struktūra.

    Praverčia minkštas teptukas, šepetėlis arba švari šluostė: jais nuvalykite kotą, kepurėlę ir miško šiukšles. Sunkiai pasiekiamose vietose nešvarumus geriau atsargiai iškrapštyti, o itin purvinas vietas plonai nupjauti peiliu.

    Prieš džiovinimą grybus verta supjaustyti riekelėmis ir dar kartą patikrinti vidų. Valymo ir paruošimo neatidėliokite kitai dienai, nes švieži grybai greitai genda, ypač laikomi suspausti maišelyje ar šiltoje patalpoje.

  • Šie dantukai ant virtuvinių žirklių keičia žaidimą: daug kas nė nenutuokia, kam jie skirti

    Šie dantukai ant virtuvinių žirklių keičia žaidimą: daug kas nė nenutuokia, kam jie skirti

    Virtuvinėse stalčiuose dažnai guli įrankiai, kurių galimybes išnaudojame tik iš dalies. Vienas tokių pavyzdžių – virtuvinės žirklės: daugeliui jos siejasi tik su pakuočių kirpimu ar žolelių smulkinimu. Tačiau dalis modelių turi dantukus ir įpjovas, kurios virtuvėje gali pakeisti kelis kitus įrankius.

    Ant kai kurių virtuvinių žirklių ašmenų esantys smulkūs dantukai skirti ne dizainui. Jie padeda tvirčiau suimti slidžius produktus, todėl lengviau perkirpti, pavyzdžiui, vištienos odą, šviežias žoleles ar daržovių stiebus. Dėl geresnio sukibimo pjūvis būna tikslesnis, o produktas rečiau išslysta tarp ašmenų.

    Dantukai tarp rankenų – ne šiaip detalė

    Prie varžto, jungiančio ašmenis, kartais matoma nedidelė įduba su grublėtais kraštais. Toks elementas kai kuriuose modeliuose gali veikti kaip nedidelis riešutų gliaudyklės pakaitalas, ypač jei riešutų kevalas plonesnis. Vis dėlto svarbu neperlenkti lazdos: per didelė jėga gali pažeisti įrankį.

    Panašaus tipo įpjovos praverčia ir atsukant plastikinius butelių ar indelių dangtelius. Grublėtas paviršius leidžia stipriau sugriebti kamštelį, sumažina slydimą ir palengvina atsukimą, kai rankos šlapios ar riebaluotos.

    Kada žirklės gali pakeisti peilį?

    Virtuvinės žirklės tinka ne tik smulkmenoms: jomis patogu supjaustyti picą, apkepą, keptą kotletą ar porcijuoti keptą vištieną. Taip pat galima greitai sukarpyti svogūnų laiškus ar kitas žoleles tiesiai virš puodo ar lėkštės. Tai padeda sutaupyti laiko ir sumažina indų kiekį, nes nereikia papildomos lentelės.

    Kai kurie modeliai turi papildomas įpjovas ar briaunas, kurios pritaikytos paprastesniems virtuvės darbams, pavyzdžiui, atidaryti tam tikro tipo pakuotes. Vis dėlto svarbu įvertinti žirklių paskirtį: įprasti modeliai nėra skirti storoms kaulams ar kietoms kremzlėms kapoti, tam reikalingos sustiprintos paukštienos žirklės.

    Kaip saugiai prižiūrėti virtuvines žirkles?

    Didžiausia problema – sunkiai pasiekiamos vietos, ypač ties varžtu ar sujungimu, kur gali kauptis maisto likučiai. Po kontakto su žalia mėsa ar žuvimi žirkles būtina kruopščiai nuplauti, kad sumažėtų kryžminės taršos rizika. Higiena čia ypač svarbi, nes bakterijos gali būti perneštos ant kitų produktų.

    Patogesni kasdienai dažnai būna modeliai su išardomais ašmenimis – taip lengviau išplauti sujungimus ir išdžiovinti visas dalis. Po plovimo žirkles verta gerai nusausinti ir laikyti sausoje vietoje, kad ilgiau išliktų ašmenų būklė ir neatsirastų korozijos požymių.

  • Atrodo higieniška ir tarnaus metų metus, bet ši madinga pjaustymo lenta greitai bukina peilius

    Atrodo higieniška ir tarnaus metų metus, bet ši madinga pjaustymo lenta greitai bukina peilius

    Pjaustymo lentos pasirinkimas virtuvėje lemia ne tik patogumą ir higieną, bet ir peilių tarnavimo laiką. Pastaruoju metu vis dažniau pasirenkamos nerūdijančio plieno lentos, nes jos atrodo moderniai, yra ilgaamžės ir lengvai išvalomos. Tačiau yra niuansas, kurį daugelis pajunta tik pradėję aktyviai pjaustyti.

    Nerūdijantis plienas turi glotnų, neporėtą paviršių, todėl jis beveik neįgeria skysčių ir kvapų. Tai ypač patogu dirbant su žalia mėsa ar jūros gėrybėmis, kai norisi kuo paprasčiau nuplauti paviršių ir sumažinti kryžminės taršos riziką. Dalis gamintojų tokias lentas leidžia plauti indaplovėje, tačiau visada verta pasitikrinti instrukcijoje.

    Kur slypi didžiausia problema?

    Pagrindinis plieninės lentos trūkumas yra jos kietumas. Peilio ašmenys, nuolat kontaktuodami su metalu, buksta greičiau nei pjaustant ant medžio ar kokybiško plastiko, todėl dažniau prireikia galandimo. Tai itin aktualu žmonėms, kurie investavo į brangesnius virtuvinius peilius ir nori ilgiau išlaikyti jų aštrumą.

    Kasdienėje buityje pasijunta ir kitos detalės: pjaustymas ant metalo paprastai būna garsesnis, o labai lygus paviršius kai kam atrodo slidesnis, ypač smulkinant daržoves ar žoleles. Jei lenta ant stalviršio juda, dažniausiai padeda drėgna virtuvinė šluostė ar neslystantis kilimėlis po apačia.

    Medis, plastikas ar plienas?

    Medinės lentos dažniausiai laikomos draugiškesnėmis ašmenims ir patogesnėmis ilgai pjaustant, nes paviršius šiek tiek pasiduoda. Kita vertus, medis yra porėtas, todėl reikalauja daugiau priežiūros: paprastai nerekomenduojama plauti indaplovėje, o periodiškas aliejavimas padeda sumažinti skilinėjimą ir deformacijas.

    Plastikinės lentos daugeliu atvejų yra praktiškas kompromisas, nes jų paviršius peiliams švelnesnis nei metalo, o daug modelių galima plauti indaplovėje. Vis dėlto laikui bėgant plastike atsiranda įpjovimų, kuriuose gali užsilikti maisto likučių, todėl smarkiai susidėvėjusią lentą verta keisti. Kai kurios plastiko rūšys taip pat gali įgerti kvapus ar nusidažyti, pavyzdžiui, nuo burokėlių.

    Ką renkasi patyrę šeimininkai?

    Praktiškas sprendimas yra turėti kelias skirtingas lentas skirtingoms užduotims. Plienas tinka situacijoms, kai svarbiausia greitas ir kruopštus nuplovimas, medis patogus kasdieniam pjaustymui ir ašmenų tausojimui, o plastikas dažnai praverčia kaip universalus variantas. Toks derinys leidžia išnaudoti kiekvienos medžiagos privalumus ir sumažinti jų trūkumus.

    Nesvarbu, kokią lentą renkatės, higienos taisyklė išlieka ta pati: po kontakto su žalia mėsa ar žuvimi paviršių reikia nedelsiant kruopščiai nuplauti karštu vandeniu su plovikliu ir gerai nusausinti. Tai padeda sumažinti bakterijų plitimo riziką ir prailgina pačios lentos tarnavimo laiką.

  • Sunku atsukti medaus stiklainį? Vienas virtuvės triukas padės dangteliui nebeprikepti

    Sunku atsukti medaus stiklainį? Vienas virtuvės triukas padės dangteliui nebeprikepti

    Užsispyręs stiklainio dangtelis gali sugadinti nuotaiką, ypač kai greitai prireikia šaukšto medaus, uogienės ar tiršto padažo. Dažniausia priežastis paprasta: ant stiklainio sriegio lieka produkto, kuris išdžiūvęs veikia kaip klijai. Problemą galima sumažinti iš anksto, prieš vėl užsukant dangtelį.

    Kai stiklainį naudoji kasdien, ant briaunos neretai lieka lipnių likučių, o užsukus jie pasiskirsto ant sriegio. Vėliau cukrūs ir tirštikliai sukietėja, o dangtelis ima laikytis taip, lyg būtų priklijuotas. Dėl to atsukant tenka naudoti jėgą, o kartais net rizikuojama susižeisti ar sudaužyti stiklą.

    Maža detalė prieš užsukant

    Pirmas žingsnis visada tas pats: švaria šluoste ar popieriniu rankšluosčiu kruopščiai nuvalyk stiklainio briauną ir sriegį. Svarbu pašalinti net ploną lipnų sluoksnį, nes būtent jis vėliau ir suklijuoja dangtelį. Tik po to verta galvoti apie papildomą priemonę.

    Tuomet galima užtepti itin ploną aliejaus plėvelę ant išorinio stiklainio sriegio. Patogiausia tai daryti pirštu arba popierinio rankšluosčio kampu, naudojant tik lašelį, kad nesusidarytų riebus sluoksnis. Šis metodas dažniausiai padeda su medumi, uogiene, sirupais, tirštais padažais ir kitais lipniais produktais.

    Kada šio būdo geriau nenaudoti?

    Šis triukas labiausiai tinka jau atidarytiems stiklainiams, kuriuos laikai virtuvėje ar šaldytuve ir nuolat naudoji. Ilgam sandėliavimui, naminių konservų užsukimui ar kai reikia visiško sterilumo, papildomų riebalų ant sriegio geriau vengti. Tokiais atvejais svarbiausia švara, tinkamas dangtelių paruošimas ir laikymo sąlygos.

    Jei dangtelis vis tiek neprasiduoda, dažnai padeda trumpam palaikyti dangtelio zoną po šiltu vandeniu, kad masė prie sriegio kiek suminkštėtų. Taip pat praverčia guminė pirštinė arba neslystantis kilimėlis geresniam sukibimui. Aliejaus lašas stebuklų nepadarys, bet kartu su švariu sriegiu paprastai gerokai sumažina dangtelio prikepimą.

  • Du kasdieniai produktai, kurie gali apnuodyti net ir išvirti: ekspertai įspėja dėl klaidų

    Maisto higienos specialistai primena, kad apsinuodijimą gali sukelti ne tik akivaizdžiai sugedęs maistas. Kai kurios natūralios toksinės medžiagos ar pelėsių gaminami junginiai išlieka net po virimo ar kepimo, todėl svarbiausia tampa tinkamas produktų laikymas ir atranka.

    Dažniausiai rizika slypi ten, kur jos mažiausiai tikimasi: netinkamai laikomose bulvėse ir kai kuriuose džiovintuose grybuose. Šie produktai neretai būna namuose ilgiau, o pokyčius žmonės linkę nuvertinti.

    Bulvės: kai žalia spalva ne juokas

    Netinkamai laikomos bulvės gali pradėti leisti daigus arba pažaliuoti. Tokie požymiai paprastai rodo padidėjusį glikoalkaloidų kiekį, dažniausiai solanino ir chakonino, kurie augale atlieka apsauginę funkciją, tačiau žmogui gali būti pavojingi.

    Šie junginiai laikomi palyginti atspariais karščiui, todėl vien tik virimas ar kepimas negarantuoja, kad bulvė taps saugi. Nors žalią sluoksnį ar daigus nupjauti įprasta, esant ryškiam pažaliavimui ar kartumui saugiausia tokių bulvių nebevartoti.

    Didelės toksinų dozės gali sukelti pykinimą, vėmimą, pilvo skausmus ir viduriavimą. Sunkesniais atvejais pasireiškia galvos skausmas, svaigimas, silpnumas ar sąmonės sutrikimai, todėl delsimas kreiptis į medikus gali būti pavojingas.

    Norint sumažinti riziką, bulves rekomenduojama laikyti sausoje, vėsioje ir tamsioje vietoje, toliau nuo tiesioginės šviesos. Taip pat patariama jų nelaikyti šalia svogūnų, nes skirtingų produktų išskiriamos dujos gali paspartinti gedimą ir dygimą.

    Džiovinti grybai: pelėsis gali likti nepastebėtas

    Kita rizikos grupė yra džiovinti grybai, ypač tie, kurie greitai sugeria drėgmę. Net ir nedidelė drėgmė sandėliuojant gali sudaryti sąlygas pelėsiams bei bakterijoms daugintis ir išskirti nepageidaujamas toksines medžiagas.

    Jeigu džiovinti grybai pakeitė spalvą, atsirado pelėsio požymių, lipnumas ar rūgštokas kvapas, jų naudoti nebereikėtų. Svarbu žinoti, kad vien pažeistos vietos nupjovimas ne visada pašalina problemą, nes pelėsių išskiriamos medžiagos gali būti pasiskirsčiusios plačiau.

    Atidarius pakuotę džiovintus grybus geriausia perpilti į sandarų indą ir laikyti taip, kad jie neįgertų drėgmės iš aplinkos. Mirkymui verta pasiruošti tik tiek, kiek planuojama sunaudoti iš karto, nes ilgas mirkymas kambario temperatūroje, ypač karštu metu, sudaro palankias sąlygas mikroorganizmams daugintis.

    Jei kyla įtarimų dėl apsinuodijimo maistu, ypač kai simptomai stiprūs ar greitai stiprėja, reikėtų nedelsti ir kreiptis į gydytojus. Tokiais atvejais svarbus ir paprastas įprotis: nebandyti išgelbėti abejotino produkto, nes kaina gali būti per didelė.

  • Daugelis pamiršta: 5 produktai, kuriuos būtina nuplauti prieš pjaustant – rizika didesnė nei manote

    Vaisių ir daržovių plovimas prieš valgant daugeliui atrodo savaime suprantamas, tačiau dažnai pamirštama paprasta taisyklė: nuplauti reikia ir tuos produktus, kurių žievelės paprastai nevalgome. Specialistai pabrėžia, kad ant paviršiaus gali būti dirvožemio, dulkių, mikroorganizmų ir įvairių apdorojimo likučių.

    Užterštumas atsiranda ne tik ūkyje, bet ir per transportavimą, sandėliavimą bei prekybą. Pjaustant vaisius ar daržoves, peilis gali pernešti tai, kas yra ant žievelės, į vidų, o tuomet teršalai patenka ant minkštimo ir į lėkštę.

    Svarbu ir tai, kad nuplauti bei gerai nusausinti produktai dažnai ilgiau išlieka švieži. Drėgmės perteklius šaldytuve gali pagreitinti minkštėjimą ir gedimą, todėl po plovimo rekomenduojama produktus nusausinti ir laikyti taip, kad nesikauptų vanduo.

    Kam plovimas svarbiausias?

    Paprasčiausias ir patikimiausias būdas yra plauti po tekančiu vandeniu, lengvai patrinant rankomis. Įprastai nereikia nei muilo, nei specialių ploviklių, nes jų likučiai taip pat gali likti ant produkto ir patekti į maistą.

    Jei ant paviršiaus yra matomų žemių ar prilipusių nešvarumų, galima naudoti švarią, tik maistui skirtą daržovių šepetėlį. Po plovimo verta skirti kelias sekundes nusausinimui, ypač jei produktai bus laikomi šaldytuve.

    5 netikėti produktai, kuriuos reikia plauti

    Mangas dažnai lupamas, tačiau jo žievė pjaustymo metu liečiasi su peiliu ir rankomis. Nuplovus prieš pjaustant sumažėja rizika, kad ant žievės esantys mikroorganizmai pateks ant minkštimo.

    Morkos ir kiti šakniavaisiai, tokie kaip bulvės, burokėliai ar pastarnokai, gali būti padengti dirvožemio likučiais. Skutant neplautą šakniavaisį, peilis ar skustukas nešvarumus lengvai perneša į jau nuvalytą dalį.

    Kivis dažnai perpjaunamas per pusę ir valgomas šaukšteliu, todėl plovimas prieš pjaustant yra būtinas. Jei kivis valgomas su žievele, plovimas tampa dar svarbesnis, o esant matomam purvui pakanka švelniai patrinti.

    Avokado žievė taip pat nevalgoma, bet pjaustant peilis pereina per paviršių į minkštimą. Nuplovus avokadą po tekančiu vandeniu ir, jei reikia, lengvai patrintus žievelę, sumažinama kryžminės taršos tikimybė.

    Riešutai su kevalu dažnai laikomi ir parduodami atvirai, todėl ant kevalo gali būti dulkių, purvo ar mikroorganizmų. Atidarant ar skaldant, nešvarumai gali patekti ant branduolio per rankas, peilį ar patį kevalą, todėl trumpas nuplovimas prieš tai yra praktiškas įprotis.

    Kaip plauti teisingai?

    Bendra taisyklė paprasta: plauti po tekančiu vandeniu, nenaudoti muilo, o po to nusausinti. Jei produktus planuojate laikyti, drėgmės kontrolė yra ne mažiau svarbi nei pats plovimas.

    Maistą verta laikyti švariame inde, o jei tai uogos ar žalumynai, praverčia popierinis rankšluostis, sugeriantis perteklinę drėgmę. Tokie maži įpročiai padeda sumažinti rizikas ir dažnai leidžia produktams ilgiau išlikti tinkamiems vartoti.

  • Daugelis paprikas plauna neteisingai: paprastas būdas padeda atsikratyti purvo ir likučių

    Saldžioji paprika dažnai atrodo švari, tačiau jos paviršiuje gali likti žemių, bakterijų ir pesticidų pėdsakų. Maisto saugos specialistai pabrėžia, kad prieš pjaustant svarbiausia papriką nuplauti taip, kad nešvarumai nepatektų į vidų.

    Papriką rekomenduojama nuplauti po vėsia tekančia vandens srove, švelniai patrinti rankomis visą paviršių, ypač ties koteliu ir įdubimais. Toks plovimas padeda pašalinti paviršinius nešvarumus ir dalį mikroorganizmų.

    Prieš liečiant daržoves verta nusiplauti rankas su muilu, kad neperneštumėte taršos nuo delnų ant maisto. Papriką geriausia plauti dar nesupjaustytą, nes pjaunant nešvarumai nuo žievelės gali patekti ant peilio ir į minkštimą.

    Kaip nuplauti dar geriau

    Jei paprikos paviršiuje matyti prilipusios žemės, galima pasitelkti švarią daržovių šepetėlį, skirtą maistui. Po plovimo papriką reikėtų nusausinti popieriniu rankšluosčiu arba švariu virtuviniu rankšluosčiu, nes drėgmė ant paviršiaus greitina gedimą.

    Norint papildomai sumažinti galimų pesticidų likučių kiekį, papriką galima 10–15 minučių pamirkyti sodos tirpale. Praktikoje dažniausiai siūloma proporcija yra apie 1 arbatinis šaukštelis sodos maždaug 500 mililitrų vandens, o po mirkymo daržovę būtina dar kartą perplauti švariu vandeniu.

    Ko geriau nedaryti

    Paprikų nerekomenduojama plauti muilu, indų plovikliais ar kitomis buitinėmis cheminėmis priemonėmis. Tokios medžiagos nėra skirtos maistui ir gali palikti nepageidaujamų likučių ant žievelės.

    Kasdieniam naudojimui įprastai pakanka tekančio vandens ir švelnaus trynimo rankomis. Svarbiausia laikytis teisingos sekos: nuplauti, nusausinti, tik tada pjaustyti ir šalinti sėklas bei baltas pertvaras.

    Kaip laikyti, kad išliktų traški

    Kad paprika ilgiau išliktų traški, ją patariama laikyti neplautą šaldytuve, daržovių stalčiuje, kur paprastai palaikoma didesnė drėgmė. Plaunant iš anksto ir paliekant drėgną, dažniau greitėja minkštėjimas ir gedimas.

    Perkant verta rinktis paprikas su lygia, blizgia odele, tvirtu minkštimu ir be įtrūkimų ar minkštų dėmių. Susiraukšlėjusi paprika paprastai vis dar yra saugi, tačiau rodo, kad ji prarado drėgmę, todėl labiau tinka termiškai apdoroti.

  • Močiutės triukas su braškėmis grįžta: 2 ingredientai ir klaida, kuri sugadina skonį

    Braškių sezonui įsibėgėjus, daugelis namuose apsiriboja greitu perliejimu vandeniu. Tačiau vien vandens ne visada pakanka, nes braškių paviršius nelygus, turi įdubimų, o tarp uogų neretai lieka smėlio, žemių ar smulkių vabzdžių.

    Vyresnės kartos namuose dažnai taikydavo paprastą mirkymo metodą, kuriam reikia dviejų įprastų ingredientų. Dažniausiai tai būdavo vandens ir acto tirpalas, po kurio uogos dar kartą kruopščiai nuplaunamos švariu tekančiu vandeniu.

    Kaip taikomas vandens ir acto būdas

    Praktikoje į didesnį dubenį pilamos trys dalys vandens ir viena dalis acto, tuomet uogos kelioms minutėms panardinamos į tirpalą. Po mirkymo braškes svarbu nuplauti po tekančiu vandeniu, kad neliktų tirpalo likučių ir kvapo.

    Toks būdas dažniau pasirenkamas, kai uogos perkamos turguje, atsivežamos iš smulkesnių ūkių ar skinamos savo sode. Nors tai nėra priemonė pesticidams visiškai pašalinti, mirkymas gali padėti geriau atplauti paviršinius nešvarumus ir smulkias daleles.

    Dažna klaida, dėl kurios braškės sukrenta

    Svarbi detalė, apie kurią pamiršta nemažai žmonių, yra kotelių šalinimas prieš plovimą. Pašalinus žaliąją dalį, uoga per atsivėrusią vietą gali pradėti sugerti vandenį, todėl praranda tvirtumą ir greičiau genda.

    Dėl šios priežasties patariama pirmiausia braškes nuplauti, gerai nusausinti, ir tik tada šalinti kotelius. Taip uogos ilgiau išlieka aromatingos, mažiau pažliunga ir geriau tinka tiek desertams, tiek laikymui šaldytuve.

    Kodėl šis triukas vėl populiarėja

    Pastaraisiais metais daugėja diskusijų apie vaisių ir daržovių higieną namuose, todėl žmonės vėl atsigręžia į paprastus, pigiai pritaikomus sprendimus. Vandens ir acto tirpalas nereikalauja specialių priemonių, tačiau svarbiausia dalis išlieka ta pati: po mirkymo uogas būtina kruopščiai perplauti ir nusausinti.

    Norint išlaikyti skonį, verta braškes plauti tik prieš valgymą ar naudojimą, o ne iškart po pirkimo, jei jos bus laikomos. Drėgmė yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl uogos šaldytuve greičiau pradeda minkštėti ir pelyti.