CP v2

Tag: Maisto higiena

  • Du kasdieniai produktai, kurie gali apnuodyti net ir išvirti: ekspertai įspėja dėl klaidų

    Maisto higienos specialistai primena, kad apsinuodijimą gali sukelti ne tik akivaizdžiai sugedęs maistas. Kai kurios natūralios toksinės medžiagos ar pelėsių gaminami junginiai išlieka net po virimo ar kepimo, todėl svarbiausia tampa tinkamas produktų laikymas ir atranka.

    Dažniausiai rizika slypi ten, kur jos mažiausiai tikimasi: netinkamai laikomose bulvėse ir kai kuriuose džiovintuose grybuose. Šie produktai neretai būna namuose ilgiau, o pokyčius žmonės linkę nuvertinti.

    Bulvės: kai žalia spalva ne juokas

    Netinkamai laikomos bulvės gali pradėti leisti daigus arba pažaliuoti. Tokie požymiai paprastai rodo padidėjusį glikoalkaloidų kiekį, dažniausiai solanino ir chakonino, kurie augale atlieka apsauginę funkciją, tačiau žmogui gali būti pavojingi.

    Šie junginiai laikomi palyginti atspariais karščiui, todėl vien tik virimas ar kepimas negarantuoja, kad bulvė taps saugi. Nors žalią sluoksnį ar daigus nupjauti įprasta, esant ryškiam pažaliavimui ar kartumui saugiausia tokių bulvių nebevartoti.

    Didelės toksinų dozės gali sukelti pykinimą, vėmimą, pilvo skausmus ir viduriavimą. Sunkesniais atvejais pasireiškia galvos skausmas, svaigimas, silpnumas ar sąmonės sutrikimai, todėl delsimas kreiptis į medikus gali būti pavojingas.

    Norint sumažinti riziką, bulves rekomenduojama laikyti sausoje, vėsioje ir tamsioje vietoje, toliau nuo tiesioginės šviesos. Taip pat patariama jų nelaikyti šalia svogūnų, nes skirtingų produktų išskiriamos dujos gali paspartinti gedimą ir dygimą.

    Džiovinti grybai: pelėsis gali likti nepastebėtas

    Kita rizikos grupė yra džiovinti grybai, ypač tie, kurie greitai sugeria drėgmę. Net ir nedidelė drėgmė sandėliuojant gali sudaryti sąlygas pelėsiams bei bakterijoms daugintis ir išskirti nepageidaujamas toksines medžiagas.

    Jeigu džiovinti grybai pakeitė spalvą, atsirado pelėsio požymių, lipnumas ar rūgštokas kvapas, jų naudoti nebereikėtų. Svarbu žinoti, kad vien pažeistos vietos nupjovimas ne visada pašalina problemą, nes pelėsių išskiriamos medžiagos gali būti pasiskirsčiusios plačiau.

    Atidarius pakuotę džiovintus grybus geriausia perpilti į sandarų indą ir laikyti taip, kad jie neįgertų drėgmės iš aplinkos. Mirkymui verta pasiruošti tik tiek, kiek planuojama sunaudoti iš karto, nes ilgas mirkymas kambario temperatūroje, ypač karštu metu, sudaro palankias sąlygas mikroorganizmams daugintis.

    Jei kyla įtarimų dėl apsinuodijimo maistu, ypač kai simptomai stiprūs ar greitai stiprėja, reikėtų nedelsti ir kreiptis į gydytojus. Tokiais atvejais svarbus ir paprastas įprotis: nebandyti išgelbėti abejotino produkto, nes kaina gali būti per didelė.

  • Daugelis pamiršta: 5 produktai, kuriuos būtina nuplauti prieš pjaustant – rizika didesnė nei manote

    Vaisių ir daržovių plovimas prieš valgant daugeliui atrodo savaime suprantamas, tačiau dažnai pamirštama paprasta taisyklė: nuplauti reikia ir tuos produktus, kurių žievelės paprastai nevalgome. Specialistai pabrėžia, kad ant paviršiaus gali būti dirvožemio, dulkių, mikroorganizmų ir įvairių apdorojimo likučių.

    Užterštumas atsiranda ne tik ūkyje, bet ir per transportavimą, sandėliavimą bei prekybą. Pjaustant vaisius ar daržoves, peilis gali pernešti tai, kas yra ant žievelės, į vidų, o tuomet teršalai patenka ant minkštimo ir į lėkštę.

    Svarbu ir tai, kad nuplauti bei gerai nusausinti produktai dažnai ilgiau išlieka švieži. Drėgmės perteklius šaldytuve gali pagreitinti minkštėjimą ir gedimą, todėl po plovimo rekomenduojama produktus nusausinti ir laikyti taip, kad nesikauptų vanduo.

    Kam plovimas svarbiausias?

    Paprasčiausias ir patikimiausias būdas yra plauti po tekančiu vandeniu, lengvai patrinant rankomis. Įprastai nereikia nei muilo, nei specialių ploviklių, nes jų likučiai taip pat gali likti ant produkto ir patekti į maistą.

    Jei ant paviršiaus yra matomų žemių ar prilipusių nešvarumų, galima naudoti švarią, tik maistui skirtą daržovių šepetėlį. Po plovimo verta skirti kelias sekundes nusausinimui, ypač jei produktai bus laikomi šaldytuve.

    5 netikėti produktai, kuriuos reikia plauti

    Mangas dažnai lupamas, tačiau jo žievė pjaustymo metu liečiasi su peiliu ir rankomis. Nuplovus prieš pjaustant sumažėja rizika, kad ant žievės esantys mikroorganizmai pateks ant minkštimo.

    Morkos ir kiti šakniavaisiai, tokie kaip bulvės, burokėliai ar pastarnokai, gali būti padengti dirvožemio likučiais. Skutant neplautą šakniavaisį, peilis ar skustukas nešvarumus lengvai perneša į jau nuvalytą dalį.

    Kivis dažnai perpjaunamas per pusę ir valgomas šaukšteliu, todėl plovimas prieš pjaustant yra būtinas. Jei kivis valgomas su žievele, plovimas tampa dar svarbesnis, o esant matomam purvui pakanka švelniai patrinti.

    Avokado žievė taip pat nevalgoma, bet pjaustant peilis pereina per paviršių į minkštimą. Nuplovus avokadą po tekančiu vandeniu ir, jei reikia, lengvai patrintus žievelę, sumažinama kryžminės taršos tikimybė.

    Riešutai su kevalu dažnai laikomi ir parduodami atvirai, todėl ant kevalo gali būti dulkių, purvo ar mikroorganizmų. Atidarant ar skaldant, nešvarumai gali patekti ant branduolio per rankas, peilį ar patį kevalą, todėl trumpas nuplovimas prieš tai yra praktiškas įprotis.

    Kaip plauti teisingai?

    Bendra taisyklė paprasta: plauti po tekančiu vandeniu, nenaudoti muilo, o po to nusausinti. Jei produktus planuojate laikyti, drėgmės kontrolė yra ne mažiau svarbi nei pats plovimas.

    Maistą verta laikyti švariame inde, o jei tai uogos ar žalumynai, praverčia popierinis rankšluostis, sugeriantis perteklinę drėgmę. Tokie maži įpročiai padeda sumažinti rizikas ir dažnai leidžia produktams ilgiau išlikti tinkamiems vartoti.

  • Daugelis paprikas plauna neteisingai: paprastas būdas padeda atsikratyti purvo ir likučių

    Saldžioji paprika dažnai atrodo švari, tačiau jos paviršiuje gali likti žemių, bakterijų ir pesticidų pėdsakų. Maisto saugos specialistai pabrėžia, kad prieš pjaustant svarbiausia papriką nuplauti taip, kad nešvarumai nepatektų į vidų.

    Papriką rekomenduojama nuplauti po vėsia tekančia vandens srove, švelniai patrinti rankomis visą paviršių, ypač ties koteliu ir įdubimais. Toks plovimas padeda pašalinti paviršinius nešvarumus ir dalį mikroorganizmų.

    Prieš liečiant daržoves verta nusiplauti rankas su muilu, kad neperneštumėte taršos nuo delnų ant maisto. Papriką geriausia plauti dar nesupjaustytą, nes pjaunant nešvarumai nuo žievelės gali patekti ant peilio ir į minkštimą.

    Kaip nuplauti dar geriau

    Jei paprikos paviršiuje matyti prilipusios žemės, galima pasitelkti švarią daržovių šepetėlį, skirtą maistui. Po plovimo papriką reikėtų nusausinti popieriniu rankšluosčiu arba švariu virtuviniu rankšluosčiu, nes drėgmė ant paviršiaus greitina gedimą.

    Norint papildomai sumažinti galimų pesticidų likučių kiekį, papriką galima 10–15 minučių pamirkyti sodos tirpale. Praktikoje dažniausiai siūloma proporcija yra apie 1 arbatinis šaukštelis sodos maždaug 500 mililitrų vandens, o po mirkymo daržovę būtina dar kartą perplauti švariu vandeniu.

    Ko geriau nedaryti

    Paprikų nerekomenduojama plauti muilu, indų plovikliais ar kitomis buitinėmis cheminėmis priemonėmis. Tokios medžiagos nėra skirtos maistui ir gali palikti nepageidaujamų likučių ant žievelės.

    Kasdieniam naudojimui įprastai pakanka tekančio vandens ir švelnaus trynimo rankomis. Svarbiausia laikytis teisingos sekos: nuplauti, nusausinti, tik tada pjaustyti ir šalinti sėklas bei baltas pertvaras.

    Kaip laikyti, kad išliktų traški

    Kad paprika ilgiau išliktų traški, ją patariama laikyti neplautą šaldytuve, daržovių stalčiuje, kur paprastai palaikoma didesnė drėgmė. Plaunant iš anksto ir paliekant drėgną, dažniau greitėja minkštėjimas ir gedimas.

    Perkant verta rinktis paprikas su lygia, blizgia odele, tvirtu minkštimu ir be įtrūkimų ar minkštų dėmių. Susiraukšlėjusi paprika paprastai vis dar yra saugi, tačiau rodo, kad ji prarado drėgmę, todėl labiau tinka termiškai apdoroti.

  • Močiutės triukas su braškėmis grįžta: 2 ingredientai ir klaida, kuri sugadina skonį

    Braškių sezonui įsibėgėjus, daugelis namuose apsiriboja greitu perliejimu vandeniu. Tačiau vien vandens ne visada pakanka, nes braškių paviršius nelygus, turi įdubimų, o tarp uogų neretai lieka smėlio, žemių ar smulkių vabzdžių.

    Vyresnės kartos namuose dažnai taikydavo paprastą mirkymo metodą, kuriam reikia dviejų įprastų ingredientų. Dažniausiai tai būdavo vandens ir acto tirpalas, po kurio uogos dar kartą kruopščiai nuplaunamos švariu tekančiu vandeniu.

    Kaip taikomas vandens ir acto būdas

    Praktikoje į didesnį dubenį pilamos trys dalys vandens ir viena dalis acto, tuomet uogos kelioms minutėms panardinamos į tirpalą. Po mirkymo braškes svarbu nuplauti po tekančiu vandeniu, kad neliktų tirpalo likučių ir kvapo.

    Toks būdas dažniau pasirenkamas, kai uogos perkamos turguje, atsivežamos iš smulkesnių ūkių ar skinamos savo sode. Nors tai nėra priemonė pesticidams visiškai pašalinti, mirkymas gali padėti geriau atplauti paviršinius nešvarumus ir smulkias daleles.

    Dažna klaida, dėl kurios braškės sukrenta

    Svarbi detalė, apie kurią pamiršta nemažai žmonių, yra kotelių šalinimas prieš plovimą. Pašalinus žaliąją dalį, uoga per atsivėrusią vietą gali pradėti sugerti vandenį, todėl praranda tvirtumą ir greičiau genda.

    Dėl šios priežasties patariama pirmiausia braškes nuplauti, gerai nusausinti, ir tik tada šalinti kotelius. Taip uogos ilgiau išlieka aromatingos, mažiau pažliunga ir geriau tinka tiek desertams, tiek laikymui šaldytuve.

    Kodėl šis triukas vėl populiarėja

    Pastaraisiais metais daugėja diskusijų apie vaisių ir daržovių higieną namuose, todėl žmonės vėl atsigręžia į paprastus, pigiai pritaikomus sprendimus. Vandens ir acto tirpalas nereikalauja specialių priemonių, tačiau svarbiausia dalis išlieka ta pati: po mirkymo uogas būtina kruopščiai perplauti ir nusausinti.

    Norint išlaikyti skonį, verta braškes plauti tik prieš valgymą ar naudojimą, o ne iškart po pirkimo, jei jos bus laikomos. Drėgmė yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl uogos šaldytuve greičiau pradeda minkštėti ir pelyti.

  • Pagrindinė sezono taisyklė apie braškes: jos nežino 99 proc. žmonių, o klysta beveik visi

    Daugelis parsinešę braškių iš turgaus ar parduotuvės jas tiesiog permeta per sietelį ir trumpai nuplauna po tekančiu vandeniu. Tačiau vien vanduo dažnai nepašalina visko, kas gali likti ant uogų paviršiaus ir jų „kišenėse“ prie sėklyčių.

    Braškės yra minkštos, nelygaus paviršiaus, todėl ant jų lengviau užsilaiko žemės dalelės, dulkės ir mikroorganizmai. Jei uogos nešvarios, per skubų plovimą dalis nešvarumų gali likti, o jautresniems žmonėms tai kartais baigiasi skrandžio diskomfortu.

    Kada pakanka vandens?

    Jei braškės akivaizdžiai švarios, iš patikimo augintojo ir skirtos suvalgyti tuoj pat, dažniausiai pakanka kruopščiai perplauti šaltu vandeniu. Svarbiausia tai daryti ne sekundę, o keliasdešimt sekundžių, švelniai permaišant uogas, kad vanduo pasiektų visus nelygumus.

    Vis dėlto, kai braškės labai smėlingos, pirktos didesniais kiekiais ar planuojate jas duoti vaikams, daugelis maisto higienos specialistų rekomenduoja papildomą nuplovimą. Tam neretai pasirenkamas švelnus sodos tirpalas, po kurio uogos dar kartą praplaunamos švariu vandeniu.

    Paprastas sodos tirpalas

    Namų sąlygomis dažnai taikomas būdas yra trumpas mirkymas vandenyje su valgomąja soda. Praktikoje tam paprastai naudojama maždaug vienas valgomasis šaukštas sodos vienam litrui vandens, o uogos laikomos tirpale kelias minutes.

    Po tokio mirkymo braškes būtina labai gerai perplauti švariu šaltu vandeniu ir tik tada valgyti. Svarbu nepersistengti su mirkymo trukme, nes uogos greitai prisigeria vandens, tampa minkštesnės ir gali prarasti dalį skonio.

    Didžiausia klaida laikant braškes

    Dažna klaida yra nuplauti visas braškes iš karto ir drėgnas sudėti į šaldytuvą. Drėgmė pagreitina gedimą, todėl uogos greičiau minkštėja, gali pradėti rūgti ir pelyti.

    Patikimiausia taisyklė paprasta: braškes plaukite tik prieš pat valgymą ar ruošdami desertą. Jei vis tiek reikia jas paruošti iš anksto, po plovimo uogas būtina kruopščiai nusausinti ir laikyti šaldytuve inde su popieriniu rankšluosčiu, kad sugertų drėgmės perteklių.

    Dar viena praktinė detalė yra neskubėti šalinti kotelių prieš plovimą. Palikti koteliai padeda uogoms mažiau prisigerti vandens, o nuskinti juos geriau jau po plovimo, prieš pat patiekiant.

  • Mirkote braškes acte ar soda? Katarzyna Bosacka paaiškino, kodėl tai beprasmiška

    Mirkote braškes acte ar soda? Katarzyna Bosacka paaiškino, kodėl tai beprasmiška

    Socialiniuose tinkluose pastaruoju metu vėl išpopuliarėjo patarimai vaisius ir daržoves plauti ne tik vandeniu, bet ir mirkyti acte ar sodos tirpale. Teigiama, kad taip esą geriau pašalinami pesticidų likučiai ir kiti nešvarumai, tačiau specialistų rekomendacijos dažnai skamba paprasčiau.

    Lenkijos maisto edukatorė ir žurnalistė Katarzyna Bosacka savo socialinių tinklų kanaluose pabrėžė, kad braškių mirkymas acte ar sodoje daugeliu atvejų yra beprasmė mada. Pasak jos, svarbiausia yra teisinga higiena ir plovimas prieš pat valgymą, o ne agresyvūs tirpalai, galintys pakeisti skonį ar pažeisti minkštą vaisių.

    „Braškių mirkymas acte arba sodoje yra tiesiog beprasmiškas. Nesiduokite apgaunami kvailų madų ir specialių vaisių plovimo skysčių“, – sakė Katarzyna Bosacka.

    Kaip aiškinama visuomenės sveikatos institucijų rekomendacijose, daugumą šviežių vaisių ir daržovių pakanka nuplauti po tekančiu vandeniu, geriausia drungnu, ir tai daryti prieš pat vartojimą. Plovimas padeda sumažinti ant paviršiaus esančius nešvarumus, dulkes, dalį mikroorganizmų ir kai kurių medžiagų likučius, tačiau stebuklingo vieno metodo, kuris visiškai pašalintų viską, nėra.

    Kontekstas, dėl kurio atsirado acto ir sodos „ritualai“, dažnai siejamas su baime dėl parazitų ar ligų sukėlėjų, ypač renkant laukines uogas. Tokiais atvejais svarbiausia yra ne tik uogų nuplovimas, bet ir rankų higiena, o renkant laukinėje gamtoje verta įvertinti taršos riziką, nes uogos gali turėti kontaktą su laukiniais gyvūnais.

    Maisto saugos specialistai taip pat primena, kad šviežių uogų nereikėtų ilgai mirkyti, nes jos greitai sugeria vandenį, tampa minkštos ir greičiau genda. Jei tikslas yra prailginti braškių laikymą, efektyviau jas laikyti sausai, vėsiai, neplautas, o nuplauti tik prieš valgant ar ruošiant patiekalą.

    Jei kyla abejonių dėl produkcijos švaros, paprastas sprendimas yra kruopštus plovimas tekančiu vandeniu, pažeistų vietų pašalinimas, o kai įmanoma, vaisių ir daržovių lupimas. Ypač jautriems žmonėms, pavyzdžiui, vaikams ar nusilpusio imuniteto asmenims, svarbiausia laikytis bendrų virtuvės higienos taisyklių ir vengti kryžminės taršos.

  • Gudrybės su voveraitėmis: keli šaukštai į vandenį ir smėlis bei spygliai dingsta akimirksniu

    Voveraitės vertinamos dėl tvirtesnės tekstūros ir švelnaus aromato, tačiau jų banguoti kepurėlių kraštai lengvai prikaupia smėlio, spyglių ir miško šiukšlelių. Dėl to valymas dažnai tampa varginančia dalimi, ypač kai grybų prisirenka daugiau.

    Praktiškas būdas išvengti ilgo šveitimo yra trumpa vonelė drungname pasūdytame vandenyje. Druska padeda atlaisvinti smulkias daleles nuo grybo paviršiaus ir „ištraukti“ smėlį iš įlinkimų, todėl užtenka kelių minučių.

    Greitas valymas druskingu vandeniu

    Į didesnį dubenį įpilkite drungno vandens ir ištirpinkite druską, tada suberkite voveraites. Įprastai pakanka maždaug 1 valgomojo šaukšto druskos 1 litrui vandens, o pačius grybus užtenka švelniai pajudinti ranka.

    Po 2–3 minučių grybus geriausia išgriebti kiaurasamčiu, o vandens iškart neišpilti. Taip smėlis nusėda dubens dugne ir negrįžta ant grybų, o voveraites belieka trumpai perplauti šaltu vandeniu ir nusausinti.

    Kada valyti ir kaip laikyti?

    Voveraites patikimiausia nuvalyti tą pačią dieną, kai jos parnešamos iš miško, nes tuomet jos išlieka standžios ir mažiau linkusios trupėti. Kuo ilgiau delsiama, tuo labiau grybas džiūsta, o nešvarumai „įsėda“ į paviršių.

    Jei iškart to padaryti nepavyksta, grybus reikėtų laikyti šaldytuve popieriniame maišelyje arba laisvai pridengtame inde, kad cirkuliuotų oras. Tokiomis sąlygomis kokybė paprastai išlieka gera 1–2 dienas, tačiau geriausio skonio ir kvapo verta siekti neatidėliojant.

    Saugumas miške ir virtuvėje

    Renkant grybus svarbiausia taisyklė yra paprasta: imkite tik tuos, kuriuos patikimai atpažįstate. Jei kyla bent menkiausių abejonių, saugiausia pasikonsultuoti su specialistais, o ne remtis atsitiktiniais patarimais.

    Taip pat nerekomenduojama ragauti grybų „tikrinimui“ ir patiekti miško grybus mažiems vaikams. Tvarkingas valymas, greitas apdorojimas ir tinkamas laikymas sumažina rizikas ir padeda išsaugoti voveraičių skonį.

  • Ištestavo 19 medinių pjaustymo lentų: šios 7 beveik nenukentėjo – kuo jos išsiskiria?

    Virtuvėje pjaustymo lenta dažnai tampa įrankiu, nuo kurio priklauso ir peilio aštrumas, ir maisto ruošos higiena. Didelė apžvalga parodė, kad ne visos medinės lentos vienodai atsparios įpjovimams, dėmėms ar deformacijai, o kainą dažnai lemia ne tik prekės ženklas, bet ir konstrukcija.

    Testuotojai palygino 19 medinių lentų, daugiausia galinio ir šoninio plaušo modelius, kurių kainos svyravo nuo maždaug 30 iki 400 JAV dolerių. Perskaičiavus ir suapvalinus, tai sudaro maždaug nuo 30 iki 370 eurų, o skirtumai tarp pigesnių ir brangesnių variantų išryškėjo ne tik išvaizdoje.

    Kaip buvo testuojama

    Vertinime didžiausias dėmesys skirtas tam, kaip lenta veikia peilio aštrumą ir kaip pati atlaiko intensyvų naudojimą. Kiekviena lenta buvo bandyta atliekant daug pjūvių, įskaitant kartotinį šefinio peilio braukimą per paviršių ir pjovimą dantytu duonos peiliu, kuris paprastai palieka ryškesnes žymes.

    Taip pat stebėta, ar lenta linkusi sugerti kvapus, nusidažyti nuo produktų, ar po plovimo ir džiovinimo pasireiškia išsikraipymas. Praktikoje tai svarbu, nes būtent drėgmė ir netolygus džiūvimas dažniausiai tampa medinių lentų skilinėjimo priežastimi.

    Kodėl laimi galinis plaušas

    Galinio plaušo lentos dažnai vadinamos mėsininkų blokais, nes jų paviršiuje matomi medžio rievėmis sudaryti „taškai“. Tokia struktūra paprastai yra švelnesnė peiliui, nes ašmenys labiau „prasiskiria“ tarp skaidulų, o smulkūs pjūvio pėdsakai ilgainiui vizualiai sumažėja.

    Šoninio plaušo lentose skaidulos išdėstytos kita kryptimi, todėl jos dažniau rodo gilesnes vageles. Tokie grioveliai svarbūs ne tik estetikai: kuo jų daugiau, tuo sunkiau kruopščiai išplauti paviršių, ypač jei lenta naudojama žaliai mėsai ar žuviai.

    Mediena ir priežiūra lemia ilgaamžiškumą

    Bandymuose geriausiai pasirodė storos, iš kietmedžio pagamintos lentos, ypač klevo, vyšnios ar riešutmedžio. Šios medienos rūšys paprastai derina tvirtumą ir pakankamą „minkštumą“ peiliui, todėl lenta ilgiau išlieka lygesnė, o ašmenys dyla lėčiau.

    Pigesni pasirinkimai iš akacijos ar bambuko dažnai vertinami dėl kainos, tačiau tokia mediena gali turėti daugiau mineralinių priemaišų, kurios teoriškai gali būti kietesnės peiliui. Vis dėlto praktiniuose bandymuose dalis biudžetinių lentų pasirodė stebėtinai gerai, ypač jei buvo tinkamai prižiūrimos.

    Ekspertai pabrėžia, kad didžiausia klaida yra medinę lentą mirkyti ar plauti indaplovėje. Saugiausias kelias yra greitas plovimas šiltu vandeniu su plovikliu, kruopštus nusausinimas ir džiovinimas pastatant vertikaliai, o periodiškai paviršių verta įtrinti maistui tinkamu mineraliniu aliejumi.

    Galutinis verdiktas paprastas: jei norite lentos, kuri ilgai atrodytų kaip nauja ir tausotų peilius, verta rinktis storesnę, kokybiškai suklijuotą galinio plaušo lentą. Tačiau net ir vidutinės kainos variantas tarnaus metų metus, jei bus saugomas nuo drėgmės ir reguliariai prižiūrimas.

  • Kivį valgėte neteisingai: 3 būdai iš vaisiaus gauti maksimumą naudos ir skonio

    Kivis dažnai laikomas paprastu užkandžiu, tačiau nuo to, kaip jį nuplaunate, valgote ir laikote, priklauso ir skonis, ir maistinė vertė. Nors vaisius atrodo švarus, jo paviršiuje gali likti dulkių, nešvarumų ir kitų likučių nuo kelionės iki parduotuvės lentynos.

    Kivį geriausia plauti tik prieš pat valgymą, o ne iš karto parsinešus iš parduotuvės. Per ilgai laikomas šlapias vaisius greičiau praranda kokybę, o drėgmė ant žievelės gali paskatinti gedimo procesus.

    Kaip teisingai nuplauti kivį

    Nuplaukite vaisių po vėsiu tekančiu vandeniu apie 10–20 sekundžių, švelniai patrindami žievelę rankomis, ypač jei ji atrodo apsinešusi. Tuomet nusausinkite švariu virtuviniu arba popieriniu rankšluosčiu.

    Toks paprastas veiksmas sumažina nepageidaujamų medžiagų patekimą į organizmą ir yra ypač svarbus, jei kivį planuojate valgyti su žievele. Kadangi vaisius perina rinkimą, pakavimą, transportą ir sandėliavimą, ant paviršiaus gali patekti ir bakterijų nuo rankų ar taros.

    Trys būdai valgyti kivį

    Dažniausias pasirinkimas – nulupti ir supjaustyti. Žievelę patogu nuimti daržovių skustuku arba peiliu, o minkštimą supjaustyti riekelėmis ar pusmėnuliais, priklausomai nuo to, kaip patogiau valgyti ar patiekti.

    Kitas greitas būdas – perpjauti per pusę ir išskobti šaukšteliu. Taip lengva užkąsti darbe ar kelionėje, nes nereikia nei lupti, nei pjaustyti, o vaisiaus sultys lieka viduje.

    Trečias variantas, kurio daugelis vengia be reikalo, – valgyti su žievele. Kivio žievelė yra valgoma, o dalis skaidulų ir mikroelementų slypi būtent išoriniame sluoksnyje, todėl tinkamai nuplautas vaisius gali būti maistingesnis. Skonis gali pasirodyti šiek tiek žemiškas, o tekstūra pūkuota, tačiau tai labiau įpročio klausimas.

    Kaip laikyti, kad neprarastų skonio

    Kivis kambario temperatūroje dažniausiai išsilaiko apie savaitę, o šaldytuve gali išbūti iki mėnesio, jei buvo pirktas dar ne visai prinokęs. Tikslus laikas priklauso nuo sunokimo momento ir laikymo sąlygų.

    Neprinokusį kivį laikykite kambario temperatūroje, kol jis šiek tiek suminkštės paspaudus. Jei norite procesą pagreitinti, dėkite vaisių į popierinį maišelį, o kartu įdėtas obuolys ar bananas dar labiau paspartins nokimą.

    Prinokusį kivį geriausia perkelti į šaldytuvą ir laikyti vaisių bei daržovių stalčiuje, kad ilgiau išliktų šviežias. Supjaustytą kivį laikykite sandariame inde ar sandariai uždarytame maišelyje šaldytuve ir suvalgykite per 1–2 dienas, kad neišsausėtų ir neprarastų skonio.

  • Virtuvės šefai taip pievagrybius valo be vandens: plovimas po kranu sugadina skonį

    Pievagrybiai yra vieni populiariausių grybų virtuvėje, tačiau juos neteisingai paruošus galima sugadinti patiekalo tekstūrą. Dažna klaida – pievagrybius ilgai plauti po tekančiu vandeniu ar net mirkyti, tikintis taip kruopščiau pašalinti žemes. Praktikoje tai dažnai baigiasi tuo, kad keptuvėje grybai ne apkepa, o pradeda troškintis savo pačių išleistame skystyje.

    Pievagrybių minkštimas yra itin porėtas ir lengvai sugeria drėgmę, todėl papildomas vanduo greitai įsigeria į paviršių. Kaitinant toks grybas pirmiausia atiduoda sugertą skystį, keptuvės temperatūra krenta, o vietoj rusvėjančio paviršiaus susidaro vandeninga, minkšta masė. Dėl to nukenčia ir skonis, ir norimas lengvas karamelizacijos efektas.

    Kaip nuvalyti pievagrybius teisingai?

    Žemes ir substrato likučius verta pašalinti, bet tam dažniausiai pakanka sauso valymo. Patogiausia naudoti popierinį rankšluostį, švarią medvilninę šluostę arba minkštą šepetėlį grybams. Švelniai nuvalius kepurėlę ir kotą, grybai lieka sausi ir geriau apskrunda.

    Jei nešvarumai įsisenėję ir nenusivalo, šluostę galima vos vos sudrėkinti ir nuvalyti tik tą vietą. Svarbu iškart nusausinti popieriumi, kad drėgmė nespėtų įsigerti. Toks būdas leidžia išlaikyti tvirtesnę struktūrą ir sumažina riziką, kad kepant grybai pradės leisti per daug vandens.

    Ar reikia nulupti kepurėles?

    Kepurėlių lupimas dažnai pristatomas kaip alternatyva plovimui, tačiau daugeliu atvejų tai nėra būtina. Jauni, tvirti, šviesūs pievagrybiai paprastai turi ploną, švelnią odelę, po kuria slypi dalis aromato, todėl ją nuimant galima netekti skonio. Kasdieniam gaminimui dažniausiai užtenka gero nuvalymo ir greito paruošimo.

    Odelę labiau verta šalinti tuomet, kai grybai itin dideli, pernokę, su išsiskleidusiomis tamsiomis plokštelėmis, o paviršius tampa kietesnis. Kepant svarbiausia ne vien valymo būdas, bet ir technologija: gerai įkaitinta keptuvė, neperkrautas kiekis bei druska tik proceso pabaigoje padeda greičiau apskrudinti ir išvengti troškinimosi.