CP v2

Tag: Maisto kultūra

  • Havajietiška pica – ne iš Havajų: tikroji ananasų ant picos istorija nustebins daugelį

    Nors daugelis įsitikinę, kad havajietiška pica kilo Havajuose, istorija rodo ką kita. Plačiausiai pripažįstama versija sieja šį derinį su Kanada, kur ananasai ant picos tapo netikėtu, bet greitai išpopuliarėjusiu eksperimentu.

    Dažniausiai nuopelnai priskiriami graikų kilmės verslininkui Sotiriui „Sam“ Panopoulos, kuris 1962 metais su broliais Ontarijo provincijos Chathame atidarė restoraną „Satellite“. Įkvėptas itališkos picos idėjos ir tuo metu Šiaurės Amerikoje populiarėjusio saldžiarūgščio skonio, jis pabandė ant picos dėti ananasų.

    Pasakojama, kad idėja gimė paragavus saldžiarūgštės vištienos, kurioje ananasas buvo įprastas ingredientas. Picos pavadinimas esą atsirado ne dėl kilmės, o dėl naudotų konservuotų ananasų prekės ženklo, ant kurio puikavosi Havajų pavadinimas.

    Ar Panopoulos buvo pirmasis, istorikai ir maisto kultūros tyrinėtojai vienareikšmiškai nepatvirtina. Internete kartais pasirodo teiginių apie 1950-ųjų meniu su panašiais picos variantais, tačiau patikimų įrodymų mažai, o būtent Panopoulos versija laikoma ta, kuri iš tiesų išpopuliarino ananasą ant picos.

    Šis derinys iki šiol kelia stiprias emocijas: vieniems tai mėgstamas saldumo ir sūrumo kontrastas, kitiems – kone kulinarinė šventvagystė. Apklausų duomenys rodo, kad net žmonėms mėgstant ir picą, ir ananasus, jų derinys vertinamas gerokai prieštaringiau.

    Skonio ginčuose dažnai kartojami du argumentai: ananaso rūgštumas kartu su pomidorų padažu kai kuriems atrodo per intensyvus, o vaisiaus sultingumas keičia picos tekstūrą. Vis dėlto havajietiška pica peržengė Kanados ribas ir tapo tarptautiniu reiškiniu, o jos variacijos aptinkamos net Italijoje, kur tradicinės picos kultūra paprastai vertinama itin konservatyviai.

  • Kirmijėlių sūris ir „dvokianti“ silkė: ką Berlyno Šlykštaus maisto muziejus parodo apie skonį

    Kirmijėlių sūris ir „dvokianti“ silkė: ką Berlyno Šlykštaus maisto muziejus parodo apie skonį

    Kur baigiasi pasibjaurėjimas?

    Fermentuota žuvis, sūris su lervomis, kraujinė dešra ar subproduktai daugeliui skamba kaip riba, kurios jie nenori peržengti. Tačiau skirtingose šalyse tokie patiekalai laikomi tradicija ir net pasididžiavimu.

    Berlyne veikiantis Šlykštaus maisto muziejus kviečia pažvelgti į tai, kaip greitai skonio vertinimą pakeičia kvapas, tekstūra ar vien žinojimas, kaip maistas pagamintas. Paroda siekia ne šokiruoti, o paaiškinti, kodėl reakcijos į tą patį patiekalą gali būti visiškai priešingos.

    Muziejus, gimęs Švedijoje

    Muziejaus idėja gimė Malmėje, Švedijoje, o Berlyne ekspozicija veikia nuo 2021 metų. Joje pristatoma beveik 100 skirtingų produktų ir patiekalų, kurie vieniems atrodo neįveikiami, o kitiems yra kasdienybė.

    Muziejaus vadovė Alexandra Bernsteiner aiškina, kad pasibjaurėjimas yra ir kultūriškai išmokstamas, ir susijęs su evoliucine apsauga nuo galimai nesaugaus maisto. Lankytojai čia skatinami atpažinti savo ribas ir suprasti, kaip jos susiformavo.

    „Norime parodyti, kad pasibjaurėjimas paliečia visus: jis yra kultūriškai nulemtas, bet kartu įsišaknijęs biologijoje“, – sakė muziejaus vadovė Alexandra Bernsteiner.

    Europa: tradicijos, kurios stebina

    Ekspozicija primena, kad daug „keistų“ patiekalų atsirado ne iš prabangos, o iš taupumo ir būtinybės panaudoti viską. Vokietijoje minimi tokie pavyzdžiai kaip duonos sriuba, drebučiai su mėsa ar sotus Pfalco regiono saumagen, kai mėsos ir bulvių įdaras verdamas kiaulės skrandyje.

    Italijoje išskiriamas Sardinijos casu marzu, kai sūris fermentuojamas padedant musių lervoms, o rezultatas tampa itin minkštas ir intensyvaus kvapo. Švediją reprezentuoja surströmming, fermentuota silkė, garsėjanti ypač stipriu kvapu, o atidaryta skardinė daugeliui tampa tikru išbandymu.

    Kodėl vieniems tai skanu?

    Muziejus pabrėžia, kad pasibjaurėjimą dažniausiai sukelia ne skonis, o pirmasis jutiminis signalas: kvapas, išvaizda, gleivėta ar „virpanti“ tekstūra. Svarbi ir informacija apie gamybą, nes ji gali sužadinti instinktyvų atstūmimą net dar neragavus.

    Kartu čia primenama, kad įprotis ir kontekstas keičia vertinimą: tai, kas svetima šiandien, rytoj gali tapti įprastu. Dėl to muziejus veikia ir kaip kultūrinio perspektyvos keitimo erdvė, kur maistas pristatomas kaip tapatybės, atminties ir priklausymo bendruomenei dalis.

    Paragauti galima ir patiems

    Lankytojams siūloma ne tik apžiūrėti eksponatus, bet ir paragauti dalies produktų degustacijų zonoje, įskaitant valgomus vabzdžius. Tokia patirtis, pasak muziejaus, dažnai padeda atskirti instinktyvią reakciją nuo realaus skonio vertinimo.

    Muziejus taip pat primena, kad pasaulio mitybos įpročiai kinta: klimato iššūkiai, tvarumo paieškos ir baltymų šaltinių įvairovė vis dažniau atveda į diskusiją, kas iš tiesų yra „normalus“ maistas. Kartais riba tarp atstūmimo ir smalsumo pasirodo esanti plonesnė, nei manėme.