CP v2

Tag: Maisto pramonė

  • Palmių aliejus būna dviejų rūšių: kuo skiriasi ir kuri kelia didžiausią riziką sveikatai

    Palmių aliejus jau seniai kelia diskusijų bangas dėl poveikio sveikatai ir aplinkai, tačiau dažnai pamirštama viena detalė: po tuo pačiu pavadinimu slepiasi du skirtingi produktai. Pirmasis spaudžiamas iš aliejinės palmės vaisiaus minkštimo, antrasis – iš kauliuko branduolio, dar vadinamas palmių branduolių aliejumi.

    Šie riebalai skiriasi ne tik skoniu ar naudojimu pramonėje, bet ir riebalų rūgščių sudėtimi, todėl jų vieta mityboje nėra vienoda. Dėl to etiketėje užrašas palmių aliejus dar neatsako į klausimą, kokio tipo riebalai pateko į produktą ir kokią riziką jie gali didinti.

    Dvi skirtingos kilmės rūšys

    Dažniausiai maisto pramonėje naudojamas rafinuotas palmių aliejus iš vaisiaus minkštimo: jis neutralus, stabilus kaitinant ir ilgiau išlaiko tekstūrą. Neretai tai paaiškina, kodėl jis taip paplitęs konditerijoje, kremuose, sausainiuose, pusgaminiuose, užtepėlėse ir kai kuriuose margarinuose.

    Palmių branduolių aliejus gaminamas iš vaisiaus kauliuko, o jo sudėtis artimesnė kokosų aliejui. Dėl didesnio kietumo ir technologinių savybių jis dažnai pasirenkamas glajams, įdarams ar produktams, kuriems reikia tvirtos konsistencijos.

    Kuo skiriasi sudėtis?

    Palmių aliejus iš minkštimo paprastai turi daug sočiųjų riebalų, tačiau kartu jame yra ir nemaža dalis mononesočiųjų riebalų. Praktikoje tai reiškia, kad jo riebalų profilis nėra vien tik sotieji riebalai, nors jų dalis išlieka reikšminga.

    Palmių branduolių aliejus paprastai turi dar didesnę sočiųjų riebalų dalį, todėl mityboje į jį žiūrima griežčiau. Didesnis sočiųjų riebalų vartojimas siejamas su didesne LDL cholesterolio koncentracija kraujyje, o tai laikoma vienu iš širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnių.

    Ar palmių aliejus pavojingas?

    Pats palmių aliejus nėra nuodas, tačiau svarbus kiekis ir kontekstas, kuriame jis vartojamas. Didžiausia problema dažnai kyla ne iš vieno šaukšto aliejaus, o iš to, kad jis dažnai patenka su itin perdirbtais produktais, kuriuose tuo pat metu gausu cukraus, druskos ir kalorijų.

    Kitas dažnai minimas aspektas – rafinavimo ir kaitinimo procesai. Aukštesnėse temperatūrose rafinuojant augalinius aliejus gali susidaryti vadinamieji procesiniai teršalai, tarp jų 3-MCPD ir glicidilo riebalų rūgščių esteriai, kurių kiekiai maisto produktuose yra stebimi ir reguliuojami Europos Sąjungoje.

    Nemažai vartotojų palmių aliejų atpažįsta tik kaip vieną ingredientą etiketėje, tačiau reali rizika priklauso nuo bendro raciono. Jei mityboje vyrauja daržovės, ankštiniai, pilno grūdo produktai, žuvis, riešutai ir nesočiųjų riebalų šaltiniai, pavieniai produktai su palmių aliejumi paprastai nėra lemiamas veiksnys.

    Atskira tema – nerafinuotas raudonasis palmių aliejus, turintis karotenoidų ir vitamino E junginių. Vis dėlto tai išlieka energijos gausus riebalas, todėl jis neturėtų tapti kasdieniu pagrindiniu riebalų šaltiniu vietoje alyvuogių ar rapsų aliejaus, riešutų ir sėklų.

    Praktiškas patarimas paprastas: jei etiketėje matote palmių aliejų, verta įvertinti visą produkto sudėtį ir mitybinę vertę, o ne vieną ingredientą. Kuo dažniau palmių aliejus pasirodo saldumynuose, užkandžiuose ir pusgaminiuose, tuo labiau tikėtina, kad problema bus bendra perdirbto maisto dalis racione, o ne vien konkreti aliejaus rūšis.

  • Kalifornijos persikų augintojai pjauna 9 metus puoselėtus sodus: žlugo perdirbimas ir sutartys

    Kalifornijos persikų augintojai atsidūrė paradoksalioje situacijoje: sodai sveiki, derlius gausus, tačiau vaisių realizuoti beveik nėra kur. Po didelio perdirbimo verslo griūties daliai ūkių neliko nei supirkimo sutarčių, nei veikiančių gamyklų, todėl kai kurie jau pradeda rauti medžius.

    Problemos epicentre atsidūrė pramoniniams tikslams auginami persikai, skirti konservavimui ir kitam perdirbimui. Tai ne tie minkšti, kvapnūs vaisiai, kurie paprastai keliauja į šviežių produktų skyrių, todėl paprastas sprendimas juos „išvežti į turgų“ dažnai neveikia.

    Kas nutiko perdirbimo grandinei

    Žemdirbių bėdos siejamos su stambaus perdirbimo verslo restruktūrizavimu ir gamyklų uždarymu, kai nauji savininkai perėmė prekių ženklus, bet nesitęsė įsipareigojimų supirkti žaliavą. Regionuose, kuriuose vienas perdirbimo centras aptarnaudavo didelę dalį ūkių, sutriko visa grandinė nuo sodo iki lentynos.

    Dalis augintojų buvo pasirašę ilgametes sutartis, pagal kurias sodai ir buvo planuojami: investuojama į konkrečias veisles, tankį, laistymą, techniką, darbuotojus. Kai sutartys nutrūko, tas pats sodas, kuris turėjo tapti stabilia pajamų baze, virto finansine našta.

    Kodėl persikų neįmanoma tiesiog išdalinti

    Šiuose ūkiuose dažnai auginami vadinamieji pramoniniai, konservavimui skirti persikai, kurių struktūra pritaikyta mechaniniam kauliukų šalinimui ir terminėms procedūroms. Jie kietesni, tankesni, o dalies veislių kauliukas neatsiskiria taip, kaip įprasta stalo persikuose.

    Dėl to tokie vaisiai turi ribotą paklausą šviežioje rinkoje, o logistikos ir atrankos kaštai gali viršyti galimą naudą. Be perdirbimo gamyklų šie persikai tampa preke be pirkėjo, net jei jų kiekis didžiulis.

    Pagalba skirta ne derliui, o išlaidoms mažinti

    JAV valdžios institucijos numatė skubią paramą, tačiau jos tikslas nėra „išgelbėti“ derlių. Lėšos nukreipiamos į tai, kad ūkininkai galėtų sumažinti būsimus nuostolius ir suvaldyti rinkos perkrovą, įskaitant sodų iškirtimą, kad į rinką nepatektų perteklinė produkcija.

    Viešai skelbta, kad bendra paramos suma siekia apie 8,3 milijono eurų, o potencialių nuostolių mažinimo efektas vertinamas maždaug 27,7 milijono eurų. Skaičiai rodo, kad tai krizės valdymas, o ne sprendimas, leidžiantis ūkiams tęsti veiklą įprastomis sąlygomis.

    „Eiti daugiau nėra kur“, – sakė vienas iš augintojų, paaiškindamas, kad ilgalaikiai planai sugriuvo per vieną sezoną.

    Importas auga, o vietinis perdirbimas traukiasi

    Padėtį aštrina ir tai, kad konservuotų persikų pasiūla vis labiau remiasi importu, o vietinis perdirbimas JAV kai kuriose kategorijose mažėja. Tai sukuria keistą kontrastą: regionai, galintys užauginti didelį kiekį žaliavos, praranda kelią iki vartotojo, nes trūksta gamybos pajėgumų.

    JAV žemės ūkio statistika rodo, kad Kalifornija išlieka dominuojantis persikų regionas, o pramoninių persikų segmentas yra ypač priklausomas nuo perdirbimo infrastruktūros. Kai ši infrastruktūra traukiasi, sodai tampa mažiau vertingi, nes juos sunku greitai pritaikyti kitai rinkai.

    Ką darys ūkininkai

    Dalies ūkių planas yra siekti trumpalaikių sutarčių su likusiais perdirbėjais, net jei kainos ir apimtys mažesnės nei anksčiau. Kiti svarsto pereiti prie kitų kultūrų, tačiau tai reiškia naujas investicijas, laukimo laiką ir papildomas rizikas.

    Persikų sodas nėra vienų metų projektas, todėl sprendimas jį iškirsti prilygsta investicijos nurašymui. Ši istorija dar kartą primena, kad maisto sistema priklauso ne tik nuo to, kas užauga lauke, bet ir nuo perdirbimo, logistikos bei ilgalaikių įsipareigojimų stabilumo.

  • Pamirštas virtuvės įrankis grįžta kaip dekoracija: kodėl kiaušinių svarstyklės tapo nereikalingos

    Kiaušiniai daugeliui yra kasdienis produktas, tačiau retas susimąsto, kaip nustatoma jų kokybė ir dydis. Dar prieš plačiai įsigalint prekybos tinklams ir standartizuotam ženklinimui, namų ūkiuose bei smulkiuose ūkiuose buvo įprastas vienas paprastas prietaisas – kiaušinių rūšiuoklis, dar vadintas kiaušinių svarstyklėmis.

    Iš esmės tai buvo specializuotos svarstyklės, leidusios pasverti kiaušinį ir priskirti jį dydžio kategorijai. Paprastesni modeliai rodydavo tik svorį, o pažangesni turėjo spalvomis pažymėtas zonas ar mechanines žymas, kurios iškart parodydavo, ar kiaušinis mažas, vidutinis, didelis ar itin didelis.

    Šie prietaisai ypač paplito XX amžiaus pirmoje pusėje, kai nemaža dalis šeimų kiaušinius gaudavo tiesiai iš savo vištidės arba pirkdavo iš vietos ūkininkų. Tačiau masinei prekybai perėmus tiekimą, parduotuvėse pirkėjai jau rasdavo išrūšiuotus ir paženklintus kiaušinius, todėl kiaušinių svarstyklės namuose tapo vis mažiau reikalingos.

    Kas pakeitė kiaušinių rūšiuoklius?

    Šiandien kiaušinių kelias iki lentynos yra griežtai suvaldytas: didžioji dalis jų praeina plovimo, rūšiavimo ir ženklinimo procesus, o dydis nurodomas ant pakuotės. Komerciniuose ūkiuose tai atlieka pramoninės rūšiavimo linijos, kurios vienu metu vertina ir svorį, ir kokybės parametrus, todėl senosios mechaninės svarstyklės tapo tik istorine detale.

    Smulkesniuose ūkiuose, kur laikoma nedaug dedeklių, dažniau prireikia ne svėrimo, o kiaušinio patikros. Tam naudojamas peršvietimas, kai šviesa leidžia įvertinti viduje esančios oro kamerėlės dydį, baltymo ir trynio būklę, taip pat pastebėti įtrūkimus ar nepageidaujamas dėmes.

    Kodėl jos vis dar parduodamos?

    Nors kasdieniam kiaušinių pardavimui senasis įrankis dažniausiai nebeturi praktinės reikšmės, jo visiškai nepamiršo. Kai kur kiaušinių svarstyklės vis dar naudojamos kepant, kai receptams svarbus tikslus kiaušinio dydis, ypač jei kiaušiniai imami iš savo ūkio ir jų svoris gali smarkiai skirtis.

    Taip pat šis prietaisas vis dažniau atsiduria virtuvėse kaip nostalgiją kelianti interjero detalė. Tai vienas tų daiktų, kurie primena laikus, kai maisto kelias buvo trumpesnis, o namų ūkio įpročiai labiau priklausė nuo sezono ir savo užaugintos produkcijos.

  • Salotų gamintojas „Green Factory“ uždaro gamyklą Legnicoje: atleidžiama iki 200 darbuotojų

    Salotų gamintojas „Green Factory“ uždaro gamyklą Legnicoje: atleidžiama iki 200 darbuotojų

    Sprendimas po perėmimo

    Praėjus vos keliems mėnesiams po plačiai aptarto verslo perėmimo, salotų ir šviežių užkandžių gamintojas „Green Factory“ paskelbė apie planus uždaryti savo gamyklą Legnicoje. Įmonė pradeda grupinio atleidimo procedūras, kurios gali paliesti iki 200 žmonių.

    Įmonė Legnicos padalinį perėmė po to, kai 2025 metais iš Šveicarijos koncerno „Eisberg“ buvo nupirktas atitinkamas verslas. Dar neseniai viešai akcentuota plėtra ir stipresnės pozicijos rinkoje, tačiau dabar pasirinktas priešingas kelias.

    Kodėl uždaroma gamykla?

    „Green Factory“ sprendimą sieja su išaugusiomis veiklos sąnaudomis ir ilgesniu laikotarpiu nepakankamu pelningumu. Pasak bendrovės, dabartinėmis sąlygomis gamybos tęstinumas Legnicoje nebeatitinka ekonominės logikos.

    Toks žingsnis atspindi platesnę maisto pramonės realybę: kainų spaudimą didina brangstantys energijos ištekliai, logistika, žaliavos ir darbo kaštai, o mažmeninėje prekyboje išlieka intensyvi konkurencija. Gamintojams vis dažniau tenka rinktis tarp investicijų į efektyvumą ir gamybos konsolidavimo.

    Darbuotojų situacija ir derybos

    Gamyklos uždarymas ypač skaudus ilgamečiams darbuotojams, dalis jų įmonėje dirbo 20–30 metų ir yra arti pensinio amžiaus. Vietos bendruomenei tai taip pat reikšmingas smūgis, nes tokio masto darbdavio pasitraukimas mažina stabilias įsidarbinimo galimybes regione.

    „Tai mums gyvenimo tragedija, prašome darbdavių, kurie galėtų mus įdarbinti, pagalbos“, – sakė dalis darbuotojų.

    Po žinios apie uždarymą dalis kolektyvo telkiasi profesinėje sąjungoje NSZZ „Solidarność“, o jos atstovai pradėjo pokalbius su įmonės vadovybe. Derybose tikimasi aiškumo dėl atleidimų grafiko, išeitinių išmokų ir papildomų priemonių, kurios galėtų sušvelninti socialines pasekmes.

    Galimos pasekmės pirkėjams ir rinkai

    Legnicoje pagaminta produkcija buvo tiekiama didiesiems prekybos tinklams, todėl uždarymas gali pakeisti tiekimo grandinę. Pirkėjams tai gali reikšti, kad dalis įprastų produktų laikinai bus keičiami alternatyviais gaminiais, o asortimentas gali kisti priklausomai nuo to, kaip greitai gamybą pavyks perkelti ar perskirstyti kituose padaliniuose.

    Perėmimo metu buvo skelbta, kad grupės metinė apyvarta galėtų viršyti apie 302 000 000 eurų. Dabar rinkos dalyviai stebės, ar „Green Factory“ šį pokytį išnaudos veiklos optimizavimui kitose vietose, ar tai taps signalu apie gilesnius iššūkius šviežios paruoštos produkcijos segmente.

  • „Makarony Polskie“ perka „Joyfood“: įmonė stiprina pozicijas sparčiai augančių paruoštų patiekalų segmente

    „Makarony Polskie“ perka „Joyfood“: įmonė stiprina pozicijas sparčiai augančių paruoštų patiekalų segmente

    Ką reiškia šis sandoris

    Lenkijos maisto pramonėje ryškėja spartėjanti konsolidacija, o viena aktyviausių žaidėjų – „Makarony Polskie“ grupė – paskelbė apie planuojamą paruoštų patiekalų gamintojo „Joyfood“ įsigijimą. Bendrovė taip plečia veiklą už tradicinės makaronų kategorijos ribų ir taikosi į vadinamąjį patogaus vartojimo maistą.

    Įsigijimas yra sąlyginis – jam dar reikalingas Lenkijos Konkurencijos ir vartotojų teisių apsaugos tarnybos pritarimas. Jei leidimas bus gautas, sandorį planuojama užbaigti ne vėliau kaip iki 2026 metų spalio pabaigos.

    Kodėl auga paruoštų patiekalų rinka

    „Makarony Polskie“ sprendimas siejamas su besikeičiančiais vartotojų įpročiais: vis didesnę paklausą generuoja greitai paruošiami produktai, taip pat augalinės sudėties, baltymais praturtinti ir vadinamojo funkcionalaus maisto sprendimai. Šios kategorijos paprastai turi didesnę pridėtinę vertę ir leidžia lengviau diferencijuoti asortimentą.

    Įmonė akcentuoja „sausos lentynos“ paruoštus patiekalus – ilgesnio galiojimo produktus, kuriuos patogu sandėliuoti ir platinti. Tokia kryptis ypač patraukli mažmenai, nes leidžia optimizuoti logistiką ir sumažinti maisto švaistymo rizikas.

    „Joyfood“ mastas ir finansinis kontekstas

    „Joyfood“ – Lodzėje veikianti bendrovė, įkurta 2014 metais. Skelbiama, kad 2025 metais jos pajamos viršijo 7 600 000 eurų, o portfelyje – ir veganiški patiekalai, ir didesnio baltymų kiekio produktai, taip pat maistas vaikams.

    Po „Joyfood“ integracijos su „Makarony Polskie“ vystomu prekės ženklu „SoFood“ šio segmento pardavimo potencialas, bendrovės vertinimu, galėtų viršyti 23 000 000 eurų per metus. Tai rodo aiškų tikslą auginti apyvartą ne vien per pagrindinę kategoriją, bet ir per sparčiau augančias nišas.

    Grupė 2025 metus užbaigė su maždaug 67 600 000 eurų pajamomis, o EBITDA siekė apie 9 700 000 eurų. Grynas pelnas sudarė maždaug 4 900 000 eurų, o grynųjų pinigų atsargos – apie 7 700 000 eurų, todėl bendrovė turi daugiau erdvės plėtrai ir papildomoms investicijoms.

    Įmonė taip pat vykdo plėtros projektus gamybos ir logistikos grandinėje: minima investicija už maždaug 9 200 000 eurų Korpeluose ir dar apie 4 600 000 eurų Stočeke Lukovski. Strateginis tikslas viešai įvardijamas ambicingai – ilgainiui peržengti 230 000 000 eurų pajamų ribą.