CP v2

Tag: Maisto pramonė

  • Kas iš tiesų gamina „Taco Bell“ aštrius padažus parduotuvėms: ne visi tai atspėja

    2014 metais greitojo maisto tinklas „Taco Bell“ pirmą kartą pristatė savo garsiuosius aštrius padažus buteliukuose, skirtus prekybos centrams. Tai leido gerbėjams naudoti „Hot Sauce“ ir „Fire Sauce“ ne tik su tacos ar burrito, bet ir namuose ruošiant sriubas, salotas ar ant grotelių keptą mėsą.

    Už šiuos parduotuvėse parduodamus „Taco Bell“ padažus atsakinga „Kraft Heinz“ – tarptautinė maisto produktų gamintoja, kuri pagal licenciją gamina ir platina dalį „Taco Bell“ prekės ženklo produktų mažmenai. Bendradarbiavimas siejamas su tuo, kad „Taco Bell“ priklauso „Yum! Brands“, o licencijavimo modelis leidžia restoranų skonius perkelti į mažmeninę prekybą.

    Be padažų, mažmeninėje rinkoje per laiką atsirado ir daugiau su „Taco Bell“ vardu siejamų produktų, pavyzdžiui, prieskonių mišiniai ar salsa. Tokia strategija atitinka bendrą sektoriaus tendenciją, kai restoranų tinklai plečia pajamas ne vien per restoranus, bet ir per prekybos tinklus, pasitelkdami didelius gamintojus ir jų logistiką.

    Kodėl skonis gali skirtis?

    Nors pirkėjai dažnai tikisi, kad buteliuke esantis padažas bus identiškas tam, kurį gauna paketėliuose restorane, praktika kiek kitokia. „Kraft Heinz“ viešai yra aiškinusi, kad receptūros siekiama kuo labiau priartinti prie originalo, tačiau dalis produktų gali būti šiek tiek koreguojami.

    Pokyčius dažniausiai lemia galiojimo laiko reikalavimai, transportavimas, pakuotės forma ir tai, kaip produktą žmonės naudoja namuose. Dėl šių priežasčių ingredientų sąrašai ir jų proporcijos gali skirtis, o etiketėse pateikiama informacija nebūtinai sutaps su restoranų pateikiamais duomenimis.

    Ką rodo etiketės ir sudėtys?

    Lyginant „Taco Bell“ padažų maistinę informaciją, svarbu atkreipti dėmesį į skirtingus porcijos dydžius. Restoranuose porcija apibrėžiama kaip vienas paketėlis, o buteliukuose dažniau nurodoma kelių gramų porcija, todėl tiesioginis palyginimas gali klaidinti.

    Viešai pateikiami duomenys rodo, kad abiejose versijose paprastai išlieka itin mažas kaloringumas, o esminiai skirtumai dažniausiai slypi sudedamųjų dalių eilėje ir detalėse, susijusiose su alergenu ar specialių mitybos poreikių informacija. Kitaip tariant, skonis gali būti labai panašus, bet ne visada bus vienas prie vieno toks pats kaip restorane.

    Vartotojams, kuriems svarbūs konkretūs ingredientai ar alergenai, patikimiausias kelias yra tikrinti būtent to buteliuko etiketę parduotuvėje, o ne remtis restoranų informacija. Mažmeninės prekybos produktams taikomi atskiri ženklinimo ir sudėties sprendimai, kurie gali keistis bėgant laikui.

  • „MicroLub“ pritraukė 10 mln. eurų: technologija žada iki 75 proc. mažiau riebalų, bet tą patį skonį

    „MicroLub“ pritraukė 10 mln. eurų: technologija žada iki 75 proc. mažiau riebalų, bet tą patį skonį

    Iš Lidso universiteto išaugusi giluminėms technologijoms priskiriama maistinių ingredientų bendrovė „MicroLub“ užbaigė 10 mln. eurų finansavimo etapą. Raundui vadovavo investicijų bendrovė „Northern Gritstone“, o prie jo prisidėjo ir ankstesni investuotojai, įskaitant NPIF II – PXN Equity Finance fondą, valdomą „PXN Ventures“.

    Maisto gamintojai vis dažniau spaudžiami gerinti produktų maistinę sudėtį, nes keičiasi vartotojų įpročiai ir griežtėja reikalavimai sudėčiai bei ženklinimui. Papildomą impulsą reformulavimui suteikia ir sparčiai plintantys GLP-1 grupės vaistai svoriui mažinti, skatinantys paklausą baltymingesniems ir mažesnio kaloringumo produktams.

    Praktikoje mažinant riebalus ar didinant baltymų kiekį dažnai nukenčia tai, kas lemia pakartotinį pirkimą: skonis, tekstūra ir burnos pojūtis. Augalinės alternatyvos ar riebalų pakeitimas krakmolais, tirštikliais ir gumomis gali padėti pasiekti skaičius etiketėje, bet ne visada atkuria įprastą „sotumo“ ir kremiškumo jausmą.

    Kaip veikia „MicroLub“ idėja

    „MicroLub“ teigia šią problemą sprendžianti patentuota baltymų pagrindu sukurta ingredientų technologija. Užuot imitavusi riebalus tradiciniais pakaitalais, bendrovė siekia atkurti riebalų suteikiamą „sutepimo“ efektą naudodama vandenį, kad maistas burnoje jaustųsi panašiai kaip riebesnis produktas.

    Pasak bendrovės, tam tikruose pritaikymuose tai leidžia sumažinti riebalų ir kalorijų kiekį iki 75 proc. kartu išlaikant vartotojams svarbią tekstūrą. Kai kuriais atvejais technologija taip pat gali padėti padidinti baltymų kiekį ir supaprastinti sudėtį, atsisakant dalies emulsiklių ar tirštiklių, kurių pirkėjai vis dažniau vengia.

    Nuo laboratorijos iki gamybos

    „MicroLub“ įkūrė Lidso universiteto Maisto mokslo ir mitybos mokyklos profesorė Anwesha Sarkar. Bendrovė nurodo, kad jau perėjo kelią nuo laboratorinio masto iki pramoninės gamybos ir bendradarbiauja su kai kuriomis didžiausiomis pasaulio maisto ir ingredientų įmonėmis.

    Įmonė toliau palaiko glaudų ryšį su Lidso universitetu, naudodamasi tyrimų infrastruktūra, ir kartu valdo maisto inovacijų laboratoriją „Nexus“ centre Lydse. Tai leidžia greičiau testuoti pritaikymus skirtingoms produktų kategorijoms ir pereiti nuo bandymų prie komercinės gamybos.

    „Per ilgai vartotojai turėjo rinktis tarp skanaus, bet mažiau sveiko produkto ir maistingesnio, tačiau prastesnio valgymo pojūčio“, – sakė „MicroLub“ vadovas Davidas Petersas.

    „Mūsų technologija leidžia gamintojams mažinti riebalus, didinti baltymų kiekį ir paprastinti sudėtį, kartu išlaikant tą patį malonų burnos pojūtį ir tekstūrą. Ši investicija padės plėstis tarptautiniu mastu, auginti komandą ir priartėti prie produktų lentynose“, – teigė jis.

    „MicroLub“ sprendžia vieną didžiausių maisto pramonės mokslinių ir komercinių iššūkių: kaip reformuluoti produktus neprarandant skonio ir tekstūros, kurie lemia pirkimo sprendimus“, – sakė „Northern Gritstone“ vadovas Duncanas Johnsonas.

    „Nuo pat išėjimo iš Lidso universiteto bendrovė sparčiai augo, išplėtė technologiją iki didesnio masto ir sulaukė pasaulinių gamintojų dėmesio“, – pridūrė jis.

    Kur bus panaudotos lėšos

    Gautas finansavimas bus skirtas kitam augimo etapui: komandos plėtrai, plėtrai JAV ir Azijos rinkose bei klientų bandymų pavertimui ilgalaikėmis komercinėmis sutartimis. Bendrovė taip pat planuoja toliau tobulinti savo ingredientų technologiją, kad ji būtų pritaikoma platesniam produktų spektrui.

    Raunde dalyvavęs NPIF II – PXN Equity Finance yra „Northern Powerhouse Investment Fund II“ dalis, skirta ankstyvos stadijos finansavimo prieinamumui gerinti ir inovacijoms Šiaurės Anglijoje skatinti. Fondo tikslas – padėti mažoms ir vidutinėms įmonėms sparčiau augti ir pasiekti tarptautines rinkas.

  • Leedso „MicroLub“ pritraukė 8,7 mln. eurų: žada mažinti riebalus maiste neaukojant skonio

    Leedso „MicroLub“ pritraukė 8,7 mln. eurų: žada mažinti riebalus maiste neaukojant skonio

    Leedse įsikūrusi ingredientų sprendimų bendrovė „MicroLub“ užbaigė 8,7 mln. eurų finansavimo etapą ir teigia, kad naujas kapitalas padės spartinti technologijos komercinimą tarptautinėse rinkose. Įmonė kuria baltymų pagrindu paremtas biolubrikantų technologijas, skirtas maisto ir asmens priežiūros produktams.

    Finansavimo etapui vadovavo rizikos kapitalo investuotojas „Northern Gritstone“, taip pat prisidėjo esami investuotojai, tarp jų ir NPIF II – PXN Equity Finance, kurį valdo „PXN Ventures“. „MicroLub“ nurodo, kad lėšos bus naudojamos komandos plėtrai, gamybos apimčių didinimui ir deryboms su potencialiais klientais už Europos ribų.

    Kodėl gamintojai skuba keisti receptūras?

    Maisto gamintojai vis dažniau susiduria su dvigubu spaudimu: vartotojai nori mažiau kaloringų, maistingesnių produktų, o kartu tikisi išliksiančio skonio ir tekstūros. Paprastai mažinant riebalus ar didinant baltymų kiekį keičiasi burnos pojūtis, o tai tiesiogiai veikia pakartotinius pirkimus.

    Pastaraisiais metais šį judėjimą stiprina ir platesnės tendencijos: augantis dėmesys sudėties paprastumui, mažesniam priedų kiekiui bei didėjanti aukštesnio baltymingumo produktų paklausa. „MicroLub“ akcentuoja, kad receptūrų peržiūra vyksta daugelyje kategorijų, nuo pieno alternatyvų iki desertų ar padažų.

    Kaip veikia „MicroLub“ technologija?

    „MicroLub“ teigia, kad jų patentuotas sprendimas siekia atkurti riebalų suteikiamą lubrikaciją pasitelkiant vandenį, o ne tradicinius pakaitalus, tokius kaip krakmolai, tirštikliai ar kiti riebalai. Bendrovės teigimu, tai gali leisti sumažinti riebalų ir kalorijų kiekį iki 75 proc., išlaikant vartotojams įprastą burnos pojūtį.

    Technologija remiasi baltymų mikrogeliais, kurie dengiami polisacharidais tiksliai parinktose proporcijose, kad būtų sumažinta molekulinė trintis ir sukurtas aliejui artimas jutiminis efektas. Įmonė taip pat nurodo, kad kai kuriais atvejais sprendimas gali padėti didinti baltymų kiekį ir trumpinti sudėtį, atsisakant dalies emulsiklių ar tirštiklių.

    „MicroLub“ įkurta 2023 metais, ją pradėjo profesorė Anwesha Sarkar iš Lydso universiteto Maisto mokslo ir mitybos mokyklos. Bendrovė teigia jau perėjusi nuo laboratorinio etapo prie pramoninių apimčių gamybos ir šiuo metu vykdanti bandymus su didelėmis maisto bei ingredientų įmonėmis, o lėšas planuoja nukreipti plėtrai JAV ir Azijoje.

    „MicroLub sprendžia vieną didžiausių maisto pramonės mokslinių ir komercinių iššūkių: keisti receptūras neatsisakant jutiminės patirties, kuri lemia pirkimo sprendimus“, – sakė „Northern Gritstone“ vadovas Duncan Johnson.

    „Per ilgai vartotojai turėjo rinktis: arba skanus, bet mažiau sveikas produktas, arba maistingesnis, tačiau prastesnė valgymo patirtis. Mūsų technologija leidžia mažinti riebalus, didinti baltymų kiekį ir supaprastinti sudėtį, išlaikant pageidaujamą tekstūrą“, – sakė „MicroLub“ vadovas David Peters.

  • „Ferm Labs“ pritraukė 3 mln. eurų: fermentacijos platforma žada natūralius skonius be kompromisų

    „Ferm Labs“ pritraukė 3 mln. eurų: fermentacijos platforma žada natūralius skonius be kompromisų

    Šveicarijos ir Italijos startuolis „Ferm Labs“, įsikūręs Cuge, pritraukė 3 mln. eurų investiciją, kad išplėstų savo bioprocesų pagrindu kuriamą B2B ingredientų platformą. Bendrovė teigia siekianti pagreitinti švarios sudėties (clean label) ingredientų kūrimą ir gamybą pasaulinei maisto pramonei.

    Finansavimo raundui vadovavo CDP Venture Capital per Green Transition Fund, kuris siejamas su NextGenerationEU priemonėmis, o prie investuotojų prisidėjo ir keli Europos fondai bei maisto pramonės atstovai. Pasak „Ferm Labs“, kapitalas bus skirtas gamybos pajėgumams, pardavimų komandai Europoje ir naujų produktų tyrimams bei plėtrai.

    Kas yra „Ferm Labs“ platforma

    Bendrovę 2025 metais įkūrė serijiniai verslininkai Stephanie Lüpold ir Mattia Baroni. „Ferm Labs“ kuria fermentacijos sprendimus, kurie leidžia iš mikroorganizmų išgauti skonį stiprinančius junginius ir juos paversti stabiliais pramoniniais ingredientais.

    Įmonė aiškina, kad maisto gamintojai dažnai renkasi tarp pigesnių sintetinių priedų ir brangesnių, lėčiau pagaminamų natūralių alternatyvų. „Ferm Labs“ tikina, jog jų bioprocesų valdymas leidžia trumpinti fermentacijos ciklus nuo savaičių iki valandų, išlaikant natūralesnę sudėtį.

    „„Ferm Labs“ sukūrė išskirtinę „DeepTech“ platformą, kuri iš naujo apibrėžia efektyvumą, tvarumą ir skonio kokybę. Džiaugiamės galėdami vadovauti raundui ir padėti komandai didinti gamybą bei plėstis Europoje“, – sakė Enrico Filì.

    Pirmasis produktas ir jo pažadai gamintojams

    Viena pirmųjų platformos komercinių krypčių – sūrio skonio sprendimai, skirti pramoninei gamybai. Startuolis kaip flagmaną įvardija skonio stipriklį „Kokumesan“, gaminamą panaudojant skystas išrūgas ir orientuotą į Europos bei JAV pramoninio sūrio segmentą.

    „Ferm Labs“ teigia, kad „Kokumesan“ gali sumažinti brangaus natūralaus sūrio dalį receptūroje nuo maždaug 20 proc. iki mažiau nei 1 proc., išlaikant panašų jutiminį profilį. Bendrovės vertinimu, tai gali duoti apie 75 proc. sąnaudų sutaupymą pagal panaudojimą, nors tokie skaičiai paprastai priklauso nuo receptūros, žaliavų kainų ir gamintojo proceso.

    „Skonio kompromisų era baigiasi. „Kokumesan“ rodo, ką galime padaryti sūrio aromatizavimo srityje, tačiau tai tik startas – kuriame B2B ingredientų variklį, kuris sujungs pažangų bioprocesų valdymą ir skonį pasauliniu mastu“, – sakė Stephanie Lüpold.

    Kur bus panaudotos investicijos

    Nors „Ferm Labs“ būstinė yra Šveicarijoje, gamybinė bazė veikia Bolcane, Pietų Tirolyje. Įmonė skelbia, kad investicija padės padidinti bioprocesų pajėgumus šiame regione ir greičiau vykdyti užsakymus didesniems maisto pramonės klientams.

    Taip pat planuojama stiprinti B2B pardavimus Europoje ir auginti mokslinių tyrimų komandą, kad platforma būtų pritaikyta naujoms ingredientų kategorijoms. Maisto pramonėje tokie fermentacijos sprendimai vis dažniau vertinami kaip būdas mažinti priklausomybę nuo svyruojančių žaliavų kainų ir greičiau kurti švaresnės sudėties produktus.

  • Startuolis „Backbone“ pritraukė 4 mln. eurų: DI žada automatizuoti maisto kokybės ir atitikties kontrolę

    Startuolis „Backbone“ pritraukė 4 mln. eurų: DI žada automatizuoti maisto kokybės ir atitikties kontrolę

    Maisto pramonei skirtas programinės įrangos startuolis „Backbone“ pritraukė 4 mln. eurų išankstinio etapo investiciją. Lėšos bus naudojamos DI grįstai kokybės ir atitikties platformai toliau vystyti bei komercinei plėtrai Europoje.

    Investicijų raundui vadovavo fondas Pitchdrive, prie jo prisidėjo PROfounders Capital ir Passion Capital, taip pat esamas investuotojas 100IN. Į raundą įsitraukė ir Belgijos maisto sektoriaus investuotojai, tarp jų „Agristo“ ir „Darta“.

    „Backbone“ 2025 metais įkūrė Louis Opsomer, Siska Lannoo ir Julien Steel. Bendrovė kuria sprendimą, kuris turėtų padėti maisto gamintojams ir tiekėjams valdyti kokybės bei reguliacinės atitikties procesus, kuriuose vis dar dažnai remiamasi skaičiuoklėmis, dokumentais ir el. paštu.

    Tokiose įmonėse kokybės duomenys dažnai būna išskaidyti: tiekėjų dokumentai atsiduria pirkimų skyriuje, receptūros ir sudėtys priklauso tyrimams bei plėtrai, laboratorijų rezultatai saugomi atskirai, o klientų ir reguliavimo reikalavimai gula ant kokybės komandų pečių.

    Dėl to net ir įprasti pokyčiai, pavyzdžiui, naujo tiekėjo įvedimas ar receptūros korekcija, gali reikšti daug rankinio darbo ir kelių komandų derinimą. Praktikoje tai didina riziką praleisti pasikeitusius reikalavimus, neatnaujinti specifikacijų laiku ar neteisingai suvaldyti neatitikimų incidentus.

    Vienoje vietoje sujungiami duomenys

    „Backbone“ siekia šią fragmentaciją mažinti sujungdama duomenis į vieną platformą, apimančią tiekėjų dokumentaciją, laboratorinius rezultatus, specifikacijas ir reguliacinius reikalavimus. Tikslas yra sukurti aiškų, audituojamą informacijos sluoksnį, kuriame būtų paprasčiau rasti spragas ir nustatyti prioritetus.

    Platforma kokybės informaciją struktūruoja ir sutikrina su plačiai naudojamais maisto saugos ir kokybės standartais, įskaitant IFS, BRCGS ir FSSC 22000. Tai svarbu įmonėms, kurios dirba tarptautinėse tiekimo grandinėse ir privalo atitikti skirtingų klientų bei rinkų reikalavimus.

    DI agentai vietoj rankinio tikrinimo

    Ant šio duomenų pagrindo bendrovė kuria DI agentus, kurie turėtų automatizuoti dalį kokybės valdymo rutinos. Tarp numatomų funkcijų minimi tiekėjų sertifikatų galiojimo sekimas, laboratorinių tyrimų rezultatų ir gaunamų dokumentų palyginimas su aktualiomis specifikacijomis bei incidentų registravimas.

    Tokios priemonės, pasak rinkos dalyvių, gali sumažinti „aklųjų zonų“ skaičių, kai kritiška informacija pasimeta tarp skyrių. Be to, centralizuotas skydelis vadovybei ir kokybės komandoms paprastai padeda greičiau suprasti, kuriose vietose rizika didžiausia ir kokių veiksmų reikia pirmiausia.

    „Šiandien maisto įmonė turi visus duomenis, kurių reikia geresniems kokybės sprendimams, tačiau skirtingi duomenų taškai tarpusavyje nesusikalba. Mes kuriame intelekto sluoksnį, kuris sujungia tuos taškus, supranta kontekstą ir paverčia tai praktiniu darbu“, – sakė „Backbone“ bendraįkūrėjas Louis Opsomer.

    Plėtra už Belgijos ribų

    „Backbone“ jau išsiplėtė už Belgijos ribų ir dirba Jungtinėje Karalystėje bei Nyderlanduose. Klientų ratas apima skirtingas maisto tiekimo grandinės grandis: nuo žaliavų ir ingredientų tiekėjų iki gamintojų, pakuočių įmonių ir platintojų.

    Pasak bendrovės, naujas kapitalas bus skirtas produktui tobulinti, rinkodarai stiprinti ir partnerystėms plėtoti. Tarp prioritetų įvardijamas bendradarbiavimas su tarptautinėmis sertifikavimo organizacijomis bei įmonėmis, diegiančiomis ERP sistemas, kad kokybės duomenys sklandžiau jungtųsi su kitais verslo procesais.

  • Mokslininkai davė DI beveik neįmanomą užduotį: rado šimtus naujų baltymų kasdieniams produktams

    Mokslininkai davė DI beveik neįmanomą užduotį: rado šimtus naujų baltymų kasdieniams produktams

    Leedso universiteto ir Edinburgo universiteto mokslininkai sukūrė sistemą, kuri pasitelkdama dirbtinį intelektą greitai atrenka perspektyvius augalinius baltymus. Tyrėjų tikslas buvo rasti baltymus, galinčius veikti kaip emulsikliai, tai yra medžiagos, kurios padeda vandeniui ir riebalams susijungti į stabilius mišinius.

    Emulsikliai yra svarbūs daugelyje kasdienių gaminių: nuo majonezo, ledų ir padažų iki kremų bei losjonų. Pramonėje naudojami tiek natūralūs emulsikliai, gaunami iš augalinių ar gyvūninių šaltinių, tiek sintetiniai ar pusiau sintetiniai, o pastaraisiais metais vis dažniau ieškoma tvaresnių alternatyvų.

    Augalinio baltymo tinkamumą emulsinimui lemia jo struktūra, tirpumas ir aplinkos sąlygos, pavyzdžiui, pH, druskingumas ar temperatūra. Dėl to naujų baltymų paieška ilgą laiką rėmėsi lėtais laboratoriniais bandymais, o iš milijonų kandidatų realiai patikrinti įmanoma tik nedidelę dalį.

    Komanda sujungė mašininį mokymąsi su fizikiniais modeliais, kurie padeda prognozuoti baltymų elgseną mišiniuose. Taip sistema galėjo greitai atrinkti geriausius kandidatus, o pagal tyrėjų skelbiamus rezultatus identifikuota beveik 800 perspektyvių augalinių baltymų, kurių dalis anksčiau net nebuvo svarstyta šiame kontekste.

    Laboratoriniai bandymai patvirtino algoritmo prognozes, o ypač gerai pasirodė iš žirnių ir bulvių gauti baltymai. Mokslininkai pabrėžia, kad metodas gali sumažinti tyrimų kainą, sutrumpinti naujų ingredientų kūrimo laiką ir mažinti priklausomybę nuo gyvūninės kilmės emulsiklių.

    „Tai parodo, kaip dirbtinis intelektas gali padėti atrasti perspektyvius ingredientus gerokai greičiau nei iki šiol“, – teigė tyrėjų komanda.

    Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo žurnale „Communications Chemistry“. Tyrėjai akcentuoja, kad kitas žingsnis bus platesnis atrinktų baltymų įvertinimas realiose gamybos sąlygose, nes pramoniniai procesai gali kelti papildomus reikalavimus stabilumui, skoniui, tekstūrai ir suderinamumui su kitais ingredientais.

  • Azerbaidžanas rado naują eksporto variklį: granatai atnešė 48,2 mln. eurų

    Azerbaidžanas rado naują eksporto variklį: granatai atnešė 48,2 mln. eurų

    Azerbaidžanas vis aktyviau remiasi granatais kaip sparčiai augančiu ne naftos eksporto produktu. 2025 metais šalis eksportavo granatų ir jų produktų už 48,2 mln. eurų, o tiekimo geografija išsiplėtė iki 26 valstybių.

    Granatų sektorius išaugo ir mastu: šalyje deklaruojama apie 23 000 hektarų sodų, iš kurių tiekiami ne tik švieži vaisiai, bet ir sultys, koncentratas, vynas bei sėklų aliejus. Tai leidžia Azerbaidžanui tiesiogiai konkuruoti su dideliais eksportuotojais, tokiais kaip Iranas, Turkija ir Ispanija.

    Pasak Azerbaidžano granatų augintojų ir eksportuotojų asociacijos vadovo Farhado Garašovo, granatas šaliai yra ne vien žemės ūkio kultūra, bet ir tapatybės dalis.

    „Azerbaidžanui granatas yra neatsiejama kultūros paveldo dalis, beveik 2 000 metų simbolizuojanti gausą, klestėjimą ir gerovę“, – sakė F. Garašovas.

    Eksporto pranašumai ir įvairovė

    Gamintojai pabrėžia kelis konkurencinius privalumus: vietines veisles, rinkoms pritaikytus fitosanitarinius reikalavimus ir logistinį artumą Europos bei Persijos įlankos šalims. Skelbiama, kad auginama daugiau kaip 200 granatų veislių, daugiausia Kur–Araz žemumoje ir Goichay rajone.

    Tarptautinėje prekyboje geriausiai žinoma veislė Guloysha, vertinama dėl plonos žievės, didelio sulčių kiekio ir saldžiarūgščio skonio. Kitos veislės, tokios kaip Valas, Shah Nar, Nazik Gabig ar Bala Mursal, naudojamos išskirtinumui kurti, kai pirkėjai tikisi stabilios kokybės ir vienodo dydžio vaisių.

    „Šis turtingas paveldas yra viena svarbiausių savybių, išskiriančių Azerbaidžano granatus tarptautinėse rinkose“, – sakė F. Garašovas.

    Ilgesnis sezonas ir griežtesni reikalavimai

    Nors eksporte vis dar dominuoja švieži granatai, vis didesnę dalį sudaro perdirbti produktai. Sultys, koncentratas ir sėklų aliejus suteikia galimybę pardavinėti ilgiau nei rudeninio derliaus metu, o investicijos į šaldymo sandėlius ir perdirbimą padeda užtikrinti ištisinį tiekimą.

    Tačiau didieji užsienio pirkėjai ir prekybos tinklai kelia vis daugiau reikalavimų: nuo griežtesnės fitosanitarinės kontrolės iki tarptautinių pakuočių standartų. Dėl to smulkesni ūkiai vis dažniau ieško finansavimo, kooperacijos ir ilgalaikių sutarčių, kad atitiktų stabilaus tiekimo lūkesčius.

    Azerbaidžano Žemės ūkio ministerijos Agrarinių inovacijų centro vadovas Anaras Džafarovas pabrėžia, kad sektorius pereina nuo vien kiekių didinimo prie prekės ženklo ir didesnės pridėtinės vertės kūrimo.

    „Žemės ūkis Azerbaidžane įžengė į naują vystymosi etapą, kai svarbu ne tik didinti gamybą, bet ir kurti didesnės pridėtinės vertės produktų įvaizdį“, – sakė A. Džafarovas.

    Klimato rizikos spaudžia augintojus

    Pramonė susiduria ir su klimato iššūkiais. Bendrovės „Az-Granata“ operacijų vadovas Yusifas Lazgiyevas teigė, kad šių metų derlių smarkiai sumažino šaltas ir lietingas laikotarpis pavasario pabaigoje, kai dėl oro sąlygų nepavyko įprastas antrasis žydėjimas.

    „Granatmedžiai paprastai žydi tris kartus per sezoną. Šiemet dėl klimato pokyčių mūsų soduose jie pražydo tik kartą, todėl krito produktyvumas ir derlius“, – sakė Y. Lazgiyevas.

    Jo teigimu, vieno žydėjimo ciklo praradimas gali lemti 15–20 proc. derliaus sumažėjimą, o dideli temperatūrų svyravimai tarp dienos ir nakties skatina ligų plitimą. Vyno gamyba, palyginti su 2025 metais, šiemet, pasak jo, buvo mažesnė 30–40 proc.

    Augintojai kaip prioritetus įvardija lašelinį drėkinimą, skaitmeninį vandens valdymą ir didesnį vandens naudojimo efektyvumą. Tai ypač aktualu didėjant karščiams, ilgėjant sausroms ir ryškėjant vandens trūkumo rizikai.

    Goichay rajone kasmet rudenį rengiamas granatų festivalis tapo ne tik kultūros švente, bet ir prekybos platforma, kur gamintojai susitinka su pirkėjais, pristato naujas veisles ir derasi dėl eksporto kontraktų. 2024 metais ši tradicija įtraukta į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, o tai, pasak sektoriaus atstovų, sustiprino šalies matomumą užsienio rinkose.

  • „Culver’s“ atskleidė paslaptį: šie 3 jautienos gabalai kuria legendinį ButterBurger skonį

    Greitojo maisto tinklas „Culver’s“ atskleidžia, kad jų ButterBurger paplotėlis nėra gaminamas iš vienos rūšies faršo. Pasak pačios įmonės, jis maišomas iš trijų skirtingų jautienos dalių, o mėsa nėra šaldoma.

    Šį burgerį nuo kitų išskiria ir klasikinė detalė: sviestu patepta bandelė, kuri sustiprina skonį ir suteikia sultingumo. Vis dėlto pagrindinis rezultato variklis yra būtent mėsos mišinys, parinktas taip, kad paplotėlis būtų ir aromatingas, ir minkštas.

    „Culver’s“ teigia, kad naudoja nugarinės kepsninę dalį (sirloin), mentę (chuck) ir apatinę krūtinės bei pilvo sritį (plate). Kiekviena jų turi skirtingą riebalų ir raumenų santykį, todėl galutinis faršas subalansuojamas ne vien „pagal receptą“, bet ir pagal tekstūrą.

    Nugarinės kepsninė dalis paprastai yra liesesnė ir švelnesnio skonio, todėl tinka kaip neutralesnė bazė. Mentė, gaunama iš labiau dirbančių raumenų, dažniausiai pasižymi ryškesniu jautienos skoniu ir suteikia sodrumo.

    Apatinė krūtinės ir pilvo sritis vertinama dėl didesnio riebalų kiekio, kuris kepant ištirpsta ir padeda išlaikyti paplotėlį sultingą. Tokia kombinacija leidžia pasiekti patrauklų mėsos bei riebalų balansą, kurio dažnai siekiama ir namuose gaminant mėsainius.

    Kulinarijos praktikoje kelių pjūvių maišymas laikomas vienu patikimiausių būdų sukurti gilesnį skonį, nes skirtingos dalys suteikia skirtingas natas. Dėl to vien tik iš liesesnės mėsos pagamintas paplotėlis gali būti sausesnis, o vien iš riebesnės dalies – prarasti struktūrą ir „tikros jautienos“ sodrumą.

    „Culver’s“ pasirinkimas išsiskiria tuo, kad į mišinį įtraukia ne tik populiarią mentę ar liesesnę dalį, bet ir rečiau masiškai naudojamą apatinę krūtinės bei pilvo sritį. Toks sprendimas, pasak tinklo, leidžia nuosekliai išgauti atpažįstamą, riebesnį ir aromatingą ButterBurger skonį.

    Ši tendencija atspindi ir platesnį greitojo maisto pokytį: vis daugiau tinklų komunikuoja apie žaliavų kokybę, mėsos kilmę bei apdorojimą, nes pirkėjai domisi ne tik kaina, bet ir sudėtimi. Aiškūs teiginiai apie nešaldytą mėsą, mišinius ir skonio logiką tampa dalimi konkurencijos dėl lojalių klientų.

  • „Starburst“ istorija stebina: 6-ajame dešimtmetyje saldainiai vadinosi visai kitaip

    Šiandien daugeliui pažįstami vaisiniai kramtomieji saldainiai „Starburst“ turi netikėtą kilmės istoriją: kai produktas buvo sukurtas, jo pavadinimas buvo visai kitas. Prekės ženklas per kelis dešimtmečius keitė vardą, prisitaikydamas prie skirtingų rinkų ir vartotojų lūkesčių.

    Istorija prasidėjo Jungtinėje Karalystėje, kur 1960 metais į prekybą buvo išleisti „Opal Fruits“. Tai buvo keturių klasikinių skonių vaisiniai kramtomieji saldainiai, vėliau tapę atpažįstamu produktu ir už Europos ribų.

    JAV rinkoje produktas buvo pervadintas „Starburst“, tačiau tai nebuvo vienintelis svarstytas variantas. Įmonės viduje kurį laiką siekta saldainius sieti su „M&M’s“ vardu ir rinkai jie buvo planuojami kaip „M&M’s Fruit Chewies“.

    Visgi toks sprendimas greitai pasirodė problemiškas: vartotojai tikėjosi šokolado, nes „M&M’s“ ženklas tradiciškai asocijuojamas būtent su juo. Dėl galimos painiavos pavadinimas galiausiai grąžintas prie „Starburst“ identiteto, aiškiau apibūdinusio vaisinių saldainių kategoriją.

    Tuo metu Jungtinėje Karalystėje saldainiai dar ilgai liko „Opal Fruits“ vardu ir tik 1998 metais buvo nuspręsta suvienodinti pavadinimą, pasirenkant „Starburst“. Tokia strategija padėjo stiprinti vieningą prekės ženklą tarptautinėje rinkoje, ypač keliaujantiems vartotojams ir augant pasaulinei prekybai.

    Kartu keitėsi ir asortimentas. Iš pradžių pakuotėse dominavo braškių, apelsinų, citrinų ir laimo skoniai, o vėliau kai kuriose rinkose laimas klasikinėje sudėtyje užleido vietą vyšniai.

    Per pastaruosius dešimtmečius prekės ženklas plėtėsi į naujas linijas, siūlydamas tropinių ar rūgštesnių skonių variacijas, taip pat mažesnio formato saldainius ir kitus susijusius produktus. Kai kurie bandymai rinkoje neišliko, tačiau pats „Starburst“ vardas tapo stabilus ir atpažįstamas, o diskusijos apie mėgstamiausią skonį iki šiol verda socialiniuose tinkluose.

    „Mars Wrigley“ valdomas prekės ženklas išlaikė pagrindinę idėją nepakitusią: tai paprastas, nostalgiškas ir lengvai atpažįstamas vaisinių kramtomųjų saldainių formatas. Būtent dėl šio nuoseklumo „Starburst“ sėkmingai išgyveno mados bangas ir konkurenciją, o ankstesnis „Opal Fruits“ vardas šiandien daugeliui skamba kaip įdomus istorinis faktas.

  • 9 populiarūs JAV restoranų tinklai priklauso „Darden“: štai ką tai reiškia kainoms ir meniu

    JAV restoranų rinkoje vis dažniau matoma tendencija, kai skirtingi, tarpusavyje tarsi nekonkuruojantys tinklai priklauso tai pačiai grupei. Vienas ryškiausių pavyzdžių yra „Darden Restaurants“ – koncernas, valdantis daugiau nei 2 100 pilno aptarnavimo restoranų ir suburiantis skirtingų virtuvių bei kainų segmentų prekės ženklus.

    Bendrovės istorija prasidėjo 1938 metais, kai Williamas Dardenas, būdamas 19 metų, atidarė pirmąjį verslą, vėliau davusį pradžią sparčiai plėtrai. Šiandien „Darden“ veikia kaip kelių didelių restoranų tinklų savininkė, o jos mastą rodo ir tai, kad grupėje dirba per 200 000 žmonių, o per metus aptarnaujama apie 440 mln. svečių.

    Pastaraisiais metais „Darden“ portfelis kito: 2024 metais įsigyta „Chuy’s“, o 2026 metais, praėjus maždaug 30 metų nuo starto, uždarytas „Bahama Breeze Caribbean Grille“ restoranų tinklas. Tai atspindi platesnę rinkos dinamiką, kai didelės grupės peržiūri veiklą, optimizuoja kaštus ir atsisako silpniau veikiančių formatų.

    Kas yra „Darden“ ir kodėl tai svarbu?

    Restoranų tinklų konsolidacija dažnai reiškia didesnę perkamąją galią tiekimo grandinėse, centralizuotus pirkimus ir stipresnę derybinę poziciją su tiekėjais. Tai gali padėti suvaldyti žaliavų kainų svyravimus, tačiau kartu didina spaudimą mažesniems, nepriklausomiems restoranams, kurie neturi panašių masto pranašumų.

    Vartotojams toks modelis paprastai atsispindi stabiliau suvaldytose kainose, standartizuotame skonyje ir vienodesnėje aptarnavimo kokybėje skirtingose vietose. Kita vertus, vieno savininko valdoma grupė dažnai taiko panašius veiklos principus, todėl meniu ir akcijos gali tapti labiau orientuotos į efektyvumą nei į išskirtinumą.

    Devyni tinklai, kuriuos vienija tas pats savininkas

    Vienas labiausiai atpažįstamų grupės prekės ženklų yra „Olive Garden“, išaugęs iki daugiau nei 950 restoranų. Jis orientuotas į šeimas ir masinį segmentą, o populiarumą daug kur palaiko aiški kainodara ir atpažįstami patiekalai.

    Prie „Darden“ taip pat priskiriami aukštesnio segmento „The Capital Grille“ ir „Eddie V’s Prime Seafood“, kuriuose akcentuojama premium patirtis, jautiena ar jūros gėrybės. Tokie tinklai dažniausiai labiau priklausomi nuo vartotojų pasitikėjimo ekonomika ir verslo klientų srautų, todėl grupės viduje padeda diversifikuoti riziką.

    Vidurinį segmentą papildo „LongHorn Steakhouse“, „Cheddar’s Scratch Kitchen“ ir „Yard House“, orientuoti į platesnę auditoriją bei didelius srautus. „Seasons 52“ išsiskiria sezoniškumo idėja ir meniu kaita, o „Chuy’s“ stiprina tex-mex kryptį, kuri JAV išlieka viena paklausiausių greta klasikinės amerikietiškos virtuvės.

    2023 metais grupė dar labiau sustiprino kepsnių segmento pozicijas, kai įsigijo „Ruth’s Chris Steak House“. Tokie sandoriai rodo, kad didieji rinkos žaidėjai dažnai renkasi augimą per įsigijimus, o ne vien per organinę plėtrą, ypač kai siekiama greitai įeiti į konkrečią nišą.

    Ką rodo šie pokyčiai restoranų rinkoje?

    Didžiųjų grupių plėtra vyksta tuo metu, kai restoranų sektorius JAV susiduria su darbo jėgos trūkumu, atlyginimų spaudimu ir besikeičiančiais vartotojų įpročiais. Dalis klientų dažniau renkasi greitesnius formatus, o pilno aptarnavimo restoranai ieško būdų, kaip išlaikyti srautus per lojalumo programas, skaitmeninius užsakymus ir paprastesnį meniu.

    „Darden“ pavyzdys parodo, kad po skirtingais prekių ženklais dažnai slepiasi ta pati strategija: didelis mastas, aiškus segmentavimas ir nuolatinis portfelio peržiūrėjimas. Vartotojams tai reiškia pažįstamus tinklus, o rinkai – vis didesnę konkurenciją, kurioje laimi efektyviausiai valdomi žaidėjai.