CP v2

Tag: Maisto priedai

  • Tyrimas įspėja: šie maisto konservantai gali kelti kraujospūdį ir didinti širdies riziką

    Tyrimas įspėja: šie maisto konservantai gali kelti kraujospūdį ir didinti širdies riziką

    Konservantai yra vieni dažniausiai naudojamų maisto priedų: jie lėtina gedimą, slopina bakterijų ir pelėsių dauginimąsi, saugo produktus nuo oksidacijos. Dėl jų duona, mėsa ar gėrimai ilgiau išlaiko skonį, kvapą ir išvaizdą, tačiau vis dažniau keliama klausimų dėl poveikio sveikatai, kai jų vartojama metų metus.

    Europos kardiologų mokslo žurnale European Heart Journal publikuotas didelės apimties stebimasis tyrimas rodo, kad dalies konservantų vartojimas gali būti susijęs su didesne arterinės hipertenzijos ir širdies bei kraujagyslių ligų rizika. Tyrime analizuoti daugiau nei 112 000 suaugusiųjų duomenys, o vidutinė stebėjimo trukmė siekė beveik aštuonerius metus.

    Dalyviai reguliariai pildė išsamius mitybos dienoraščius ir nurodė vartotų produktų prekių ženklus, todėl mokslininkai galėjo tiksliau įvertinti konkrečių priedų kiekį racione. Stebėjimo laikotarpiu užfiksuoti 5 544 nauji hipertenzijos atvejai ir 2 450 širdies bei kraujagyslių įvykių.

    Analizė parodė, kad didžiausią tam tikrų konservantų kiekį vartoję žmonės turėjo didesnę hipertenzijos riziką, palyginti su vartojusiais mažiausiai. Tyrimo autoriai taip pat nurodė, kad tarp antioksidacinio poveikio konservantų vartojimo ir hipertenzijos rizikos buvo fiksuotas apie 22 proc. didesnis rizikos rodiklis.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tyrimas yra stebimasis, todėl jis parodo statistinę sąsają, bet neįrodo priežastinio ryšio. Kitaip tariant, negalima vienareikšmiškai teigti, kad konservantai patys sukelia hipertenziją ar širdies ligas, nes rezultatams galėjo turėti įtakos ir kiti gyvenimo būdo veiksniai.

    Dažnas priedas – natrio nitritas

    Vienas plačiausiai aptariamų konservantų yra E250, dar vadinamas natrio nitritu. Jis dažniausiai naudojamas perdirbtoje mėsoje, pavyzdžiui, dalyje dešrų, frankfurterių, paštetų ar mėsos konservų, nes slopina pavojingų bakterijų augimą ir padeda išlaikyti būdingą rausvą spalvą.

    Tyrimo autoriai primena, kad ankstesni laboratoriniai darbai siejo nitritus su oksidacinio streso didėjimu ir galimu ląstelių pažeidimu. Ilgalaikis oksidacinis stresas laikomas vienu iš veiksnių, galinčių prisidėti prie aterosklerozės ir kitų širdies bei kraujagyslių ligų vystymosi.

    Galimi biologiniai mechanizmai

    Mokslinėje literatūroje svarstoma, kad dalis konservantų gali veikti ne tik per oksidacinį stresą, bet ir per medžiagų apykaitą. Kai kurie eksperimentiniai tyrimai siejo tam tikrus priedus su insulino veiklos sutrikimais ar didesniu atsparumu insulinui, o tai yra svarbu, nes 2 tipo cukrinis diabetas ir metaboliniai sutrikimai didina hipertenzijos bei širdies ligų tikimybę.

    Kalbant apie nitritus, papildomai minima galimybė, kad jie gali prisidėti prie N-nitrozinių junginių susidarymo organizme. Šie procesai anksčiau sieti su nepalankiais kardiometaboliniais pokyčiais, nors žmonių tyrimuose mechanizmai dar nėra galutinai patvirtinti.

    Ką tai reiškia vartotojams?

    Ekspertai ragina rezultatus vertinti kaip signalą atidžiau žiūrėti į itin perdirbtų produktų dalį mityboje, o ne kaip raginimą paniškai atsisakyti visų konservantų. Praktikoje didžiausia nauda sveikatai siejama su dažnesniu mažiau perdirbto maisto pasirinkimu ir retesniu perdirbtos mėsos vartojimu.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad reikalingi papildomi, skirtingose populiacijose atlikti tyrimai, kurie leistų tiksliau atskirti konservantų poveikį nuo kitų gyvenimo būdo veiksnių. Kol kas išvados labiau sustiprina bendrą kryptį: kuo mažiau itin perdirbtų produktų kasdienėje mityboje, tuo mažesnė ilgalaikė rizika širdžiai.

  • E104 (chinolino geltona): JAV ir Japonijoje draudžiamas dažiklis, ES vis dar leidžiamas maiste

    Kodėl E104 kelia klausimų?

    E104, dar vadinamas chinolino geltona, yra sintetinis maisto dažiklis, suteikiantis ryškiai geltoną ar geltonai žalsvą atspalvį. Nors Europos Sąjungoje jis leidžiamas, JAV ir Japonijoje maisto produktuose šis priedas nėra patvirtintas, todėl pirkėjams natūraliai kyla klausimas, kuo skiriasi šalių požiūris į rizikas.

    Europos Sąjungoje E104 naudojimas yra reglamentuojamas: jam taikomi maksimalūs kiekiai skirtingoms produktų grupėms, o etiketėje turi būti aiškiai nurodytas priedas. Be to, tam tikrais atvejais privalomas įspėjimas, kad dažiklis gali turėti neigiamą poveikį vaikų aktyvumui ir dėmesio koncentracijai.

    Kur jis dažniausiai sutinkamas?

    Ryškios spalvos maistas dažnai pasirenkamas dėl patrauklios išvaizdos, todėl E104 dažniau aptinkamas produktuose, kuriems svarbi intensyvi spalva. Jis gali būti naudojamas saldainiuose, želė tipo saldumynuose, desertuose, uogienėse, gaiviuosiuose gėrimuose, konditerijos dekoracijose ar kai kuriuose padažuose.

    Ant pakuotės šis priedas paprastai žymimas kaip E104 arba įvardijamas pilnu pavadinimu. Praktinis patarimas vartotojams paprastas: jei sudėtyje matote E104, verta įvertinti, kaip dažnai tokie ryškiai dažyti produktai patenka į kasdienį racioną, ypač vaikų.

    Ką sako moksliniai vertinimai?

    Diskusijas dėl kai kurių sintetinių dažiklių Europoje sustiprino 2007 metais publikuotas Sautamptono universiteto tyrimas, kuriame vertintas kelių dažiklių mišinių ir natrio benzoato poveikis vaikų elgesiui. Rezultatai rodė, kad daliai vaikų tam tikri priedų deriniai galėjo būti siejami su didesniu hiperaktyvumu.

    Europos maisto saugos institucijos vėliau pabrėžė, kad tyrimas vertino mišinius, o ne vieną atskirą dažiklį, tačiau tema buvo pripažinta reikalaujančia atsargumo. Dėl šios priežasties kai kurių dažiklių naudojimui ES taikomi papildomi informavimo reikalavimai vartotojams.

    Kiek laikoma saugiu kiekiu?

    Europos maisto saugos vertinimuose E104 nustatytas leistinas paros suvartojimas yra 0,5 miligramo vienam kūno masės kilogramui per dieną. Tai orientyras, skirtas vertinti ilgalaikį vartojimą, o ne vienkartinį suvalgytą produktą.

    Vertinimuose taip pat pažymėta, kad kai kuriems vartotojams, ypač dažnai vartojantiems ryškiai dažytus saldumynus ir gėrimus, teoriškai gali būti lengviau priartėti prie šios ribos ar ją viršyti. Tai nereiškia, kad kiekvienas produktas su E104 yra automatiškai pavojingas, tačiau pabrėžia saiko svarbą.

    Ką verta žinoti tėvams?

    Jei vaikas dažnai renkasi ryškiai spalvotus saldumynus ar gėrimus, naudinga stebėti ne tik vieną priedą, bet ir bendrą mitybos vaizdą. Tokie produktai neretai turi daug cukraus ir kitų priedų, o jų perteklius gali neigiamai veikti savijautą.

    Jeigu pastebimi dėmesio koncentracijos, padidinto aktyvumo ar miego sunkumų požymiai, verta peržiūrėti racioną ir pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu. Praktinis žingsnis, kuris dažnai duoda naudos, yra tiesiog retesnis itin ryškiai dažytų užkandžių ir gėrimų vartojimas.

  • 10 maisto produktų, galinčių sukelti migreną: kai kurie pasirinkimai nustebins

    10 maisto produktų, galinčių sukelti migreną: kai kurie pasirinkimai nustebins

    Kas iš tiesų provokuoja migreną?

    Migrena nėra paprastas galvos skausmas – tai neurologinė būklė, dažnai pasireiškianti pulsuojančiu skausmu, pykinimu, jautrumu šviesai ar garsui. Nors priepuolius gali provokuoti miegas, stresas ar hormonų svyravimai, daliai žmonių svarbų vaidmenį atlieka ir mityba.

    Svarbu pabrėžti, kad nėra vieno universalaus sąrašo, tinkančio visiems. Tas pats produktas vienam žmogui gali būti neutralus, o kitam – tapti priepuolio „jungikliu“, ypač jei susiduria keli veiksniai vienu metu, pavyzdžiui, nuovargis ir dehidratacija.

    Dažniausi mitybiniai dirgikliai

    Riešutai dažnai laikomi sveiku užkandžiu, tačiau kai kuriems žmonėms jie siejami su migrenos epizodais. Mokslinėje literatūroje minimos atskiros aminorūgštys, įskaitant fenilalaniną, galinčios turėti įtakos kraujagyslių tonusui, o tai svarbu migrenos mechanizmams.

    Alkoholis yra vienas dažniau įvardijamų provokatorių, ypač raudonas vynas. Jame esantys junginiai, tokie kaip taninai, ir pats alkoholis, skatinantis skysčių netekimą, kai kuriems žmonėms gali padidinti priepuolio tikimybę.

    Kofeino ryšys su migrena – dviprasmis: jis gali tiek palengvinti, tiek išprovokuoti skausmą. Neretas scenarijus – ne pati kava, o staigus jos atsisakymas, kai organizmas įpratęs prie kasdienės dozės, tuomet pasireiškia galvos skausmas ar sustiprėja migrenos simptomai.

    Ilgai brandinti ir pelėsiniai sūriai neretai minimi dėl juose esančios tiramino koncentracijos. Ši medžiaga kai kuriems žmonėms gali veikti neurocheminius procesus, o jautresni pacientai pastebi, kad po tokių produktų migrena pasikartoja dažniau.

    Perdirbta mėsa, pavyzdžiui, dešrelės ar saliamis, dažnai turi nitratų ir nitritų, kurie naudojami konservavimui. Nors reakcija nėra universali, dalis pacientų įžvelgia ryšį tarp stipraus, perdirbto maisto ir galvos skausmo epizodų.

    Skonio stipriklis natrio glutamatas kai kuriems žmonėms siejamas su galvos skausmais, nors laikomas leistinu maisto priedu. Jis dažniau aptinkamas greituose užkandžiuose, prieskonių mišiniuose ar greitai paruošiamuose patiekaluose, tad svarbus ir bendras itin perdirbto maisto kiekis racione.

    Citrusiniai vaisiai, tokie kaip apelsinai ar greipfrutai, kartais įvardijami kaip galimas dirgiklis, tačiau moksliniai duomenys nėra vienareikšmiai. Praktikoje geriausiai veikia individuali stebėsena, nes vieniems citrusai neturi jokios įtakos, o kitiems sutapimai kartojasi.

    Aspartamas, plačiai naudojamas saldiklis, taip pat minimas pacientų pasakojimuose kaip galimas provokatorius. Institucijų vertinimu, jis laikomas saugiu, tačiau migrena dažnai yra jautrumo ir individualių ribų liga, todėl kai kuriems žmonėms net ir leistini priedai gali sutapti su priepuolių pradžia.

    Ankštiniai, nors yra vertingi mitybos požiūriu, daliai žmonių taip pat pasirodo probleminiai. Tokiais atvejais svarbu ne skubėti atsisakyti visos grupės, o tiksliai išsiaiškinti, ar reakciją sukelia konkretus produktas, porcijos dydis ar valgymo laikas.

    Šokoladas išlieka vienu dažniausiai minimų įtariamųjų, tačiau priežastinis ryšys nėra aiškus. Specialistai atkreipia dėmesį, kad potraukis saldumynams kartais atsiranda dar ankstyvoje migrenos fazėje, todėl šokoladas gali būti ne priežastis, o ankstyvas signalas, kad priepuolis jau prasideda.

    Kaip atpažinti savo „trigerius“?

    Praktiškiausia strategija – migrenos dienoraštis, kuriame fiksuojami valgymo laikai, produktai, skysčių kiekis, miegas ir simptomų pradžia. Taip lengviau pamatyti pasikartojančius dėsningumus ir atskirti atsitiktinumą nuo realaus ryšio.

    Vietoje griežtų ribojimų iš anksto dažniausiai rekomenduojamas individualus, nuoseklus vertinimas ir reguliarus režimas. Stabilūs valgymo intervalai, pakankamas vandens kiekis ir atsargus elgesys su alkoholiu ar staigiais kofeino pokyčiais daugeliui tampa paprastais, bet veiksmingais žingsniais.

    Jei migrena kartojasi dažnai, stipriai riboja kasdienybę ar atsiranda naujų, neįprastų simptomų, verta pasitarti su gydytoju. Migrena reikalauja individualaus plano, o netikslus savarankiškas eliminavimas kartais baigiasi mitybos disbalansu, bet ne mažesniais priepuoliais.

  • Šių jogurtų geriau nepirkti: daug cukraus ir tirštiklių, o nauda žarnynui dažnai tik reklamoje

    Jogurtas tradiciškai gaminamas fermentuojant pieną, o pagrindinį darbą atlieka pieno rūgšties bakterijos, pavyzdžiui, Lactobacillus bulgaricus ir Streptococcus thermophilus. Dėl fermentacijos dalis laktozės suskaidoma, o pats produktas tampa baltymų ir kalcio šaltiniu. Tačiau masinėje gamyboje vis dažniau pasirenkama ne paprasta sudėtis, o įvairūs priedai, kurie keičia jogurto maistinę vertę.

    Didžiausia problema dažnai slypi ne pačiame piene, o prieduose, kurie padeda išgauti ryškų skonį ir patrauklią tekstūrą. Skoniniuose jogurtuose neretai daug pridėtinio cukraus, o vaisių dalis gali būti pakeista saldintais ar tirštintais užpildais. Toks produktas labiau primena desertą nei kasdienį maistą, kurį renkamės dėl žarnyno ar bendros sveikatos.

    Karagenas: kodėl dėl jo ginčijamasi?

    Vienas dažniausiai aptariamų tirštiklių yra karagenas, gaunamas iš raudonųjų jūrų dumblių ir maisto pramonėje naudojamas konsistencijai suteikti. Ant pakuočių jis gali būti įvardytas kaip karagenas arba nurodytas kodais E407 ir E407a. Gamintojams tai patogu, nes net ir mažiau riebus produktas gali atrodyti tirštas ir kremiškas.

    Mokslinėje literatūroje karagenas vertinamas nevienareikšmiškai: dalis tyrimų sieja jį su galimu virškinamojo trakto dirginimu ir uždegiminių procesų suaktyvėjimu, ypač jautresniems žmonėms. Dėl to specialistai dažnai rekomenduoja stebėti savijautą ir, jei žarnynas jautrus, rinktis paprastesnės sudėties produktus. Svarbu atskirti, kad leidžiamas maistinis karagenas nėra tas pats, kas laboratorijose tiriami jo degradacijos produktai, tačiau diskusijų dėl atsargumo išlieka.

    Ne kiekvienas jogurtas veikia vienodai

    Nors dalis jogurtų gali būti labiau panašūs į desertą, pats produktas nebūtinai yra problema. Klinikiniai tyrimai rodo, kad jogurtas su gyvomis kultūromis, o kai kuriais atvejais ir su papildomais probiotikais bei prebiotikais, gali turėti apčiuopiamos naudos žmonėms, turintiems metabolinio sindromo riziką. Tokiuose tyrimuose vertinami oksidacinio streso žymenys ir organizmo antioksidacinės sistemos rodikliai, kurie gali gerėti vartojant kokybiškus fermentuotus pieno produktus.

    Vis dėlto vieno universalaus sprendimo nėra, nes poveikis priklauso nuo bendros mitybos, mikrobiomos būklės, fizinio aktyvumo ir net miego. Jogurtas gali būti geras įprotis, bet jis nepakeis subalansuotos mitybos, jei kasdienėje lėkštėje dominuoja saldūs gėrimai, itin perdirbti produktai ir skaidulų trūkumas.

    Kaip parduotuvėje išsirinkti geresnį jogurtą?

    Praktinė taisyklė paprasta: kuo trumpesnė sudėtis, tuo geriau. Jei renkatės natūralų jogurtą, dažniausiai pakanka dviejų dalių: pieno ir jogurto kultūrų. Jei produktas labai tirštas, turi daug priedų, o riebalų mažai, verta atidžiau pažiūrėti, ar sudėtyje nėra tirštiklių.

    Ypatingo dėmesio reikalauja vaisiniai jogurtai. Juose „vaisiai“ kartais tėra saldintas užpildas, o bendras cukraus kiekis gali būti artimas desertams, todėl tokį pasirinkimą geriau vertinti kaip retą skanėstą, o ne kasdienį užkandį. Patikimiausias orientyras norint jogurto naudos žarnynui yra aiškiai nurodyta informacija, kad produkte yra gyvos ir aktyvios bakterijų kultūros.

    „Jeigu sudėties sąrašas ilgas, o pirmose pozicijose matote cukrų ar sirupus, toks jogurtas greičiausiai labiau skirtas skoniui, o ne sveikatai“, – sako dietistai.

  • JAV uždraudė dažiklį E127: gamintojams nustatytas terminas, o tėvams – aiškūs ženklai etiketėse

    Jungtinėse Valstijose priimtas sprendimas visiškai uždrausti sintetinį raudoną maisto dažiklį eritroziną, geriau žinomą kaip E127 arba Red No. 3. Šis priedas ilgus metus buvo naudojamas ryškiai raudoną spalvą suteikiančiuose saldumynuose ir dalyje kosmetikos, tačiau JAV maisto saugos politika dėl jo tapo griežtesnė.

    Pagal paskelbtą tvarką gamintojams nustatytas pereinamasis laikotarpis, per kurį jie turės pakeisti receptūras ir išimti E127 iš produktų. Praktikoje tai reiškia, kad artimiausiais metais parduotuvių lentynose turėtų mažėti ryškiai raudonų saldumynų ir desertų, kurių spalva išgaunama būtent šiuo dažikliu.

    Kur dažniausiai sutinkamas E127

    E127 dažniausiai naudojamas ten, kur siekiama stabilios, intensyvios rožinės ar raudonos spalvos. Jo galima aptikti marmelade, ledinukuose, dražė ir kituose vaikų pamėgtuose saldumynuose, taip pat kai kuriuose desertuose, jogurtuose ar glajumi dengtose kepinių dalyse.

    Ši medžiaga buvo taikoma ir kosmetikoje, pavyzdžiui, kai kuriuose lūpų produktuose ar nagų lakuose, tačiau skirtingose rinkose jai taikomos nevienodos taisyklės. Dėl to vartotojams svarbiausia tampa etiketė: E127 gali būti nurodomas ir kaip eritrozinas, ir kaip Red No. 3, priklausomai nuo ženklinimo praktikos.

    Kodėl sprendimas kelia diskusijų

    Sprendimą JAV institucijos grindžia atsargumo principu ir ilgalaikėmis diskusijomis dėl galimo poveikio sveikatai. Viešojoje erdvėje cituojamos vartotojų teisių ir visuomenės sveikatos organizacijos, kurios teigė, kad reguliavime susidarė nelogiška situacija: kai kuriose kategorijose dažiklis buvo ribojamas griežčiau nei kitose.

    „Galiausiai nutraukiamas paradoksas, kai tas pats dažiklis vienuose produktuose laikomas nepriimtinu, o kituose – įprastu“, – sakė visuomenės sveikatos organizacijos Center for Science in the Public Interest atstovas Peteris Lurie.

    Europoje eritrozinas nėra visuotinai uždraustas, tačiau jo naudojimas ribojamas pagal leidžiamas normas ir konkrečias produktų kategorijas. Skirtingų regionų praktika rodo bendrą tendenciją: maisto priedų reguliavimas tampa vis griežtesnis, o gamintojai vis dažniau pereina prie alternatyvių dažymo sprendimų.

    Ką vartotojai gali padaryti dabar

    Kol draudimas įsigalios pilna apimtimi, vartotojams svarbiausia mokėti greitai patikrinti sudėtį. Jei šeimoje aktualu mažinti sintetinių priedų kiekį, verta atkreipti dėmesį į E127 paminėjimą sudėtyje ir rinktis produktus, kuriuose naudojami kiti dažymo būdai.

    Ekspertai taip pat primena, kad vertinant rizikas svarbus bendras mitybos kontekstas: dažikliai dažniausiai aptinkami itin perdirbtuose produktuose, kuriuose gausu cukraus. Todėl sprendimas sumažinti tokių saldumynų vartojimą neretai duoda didesnę naudą nei vieno ingrediento vengimas.

  • Kas slepiasi parduotuvinėje tortilijoje: ilgas priedų sąrašas ir ką jis reiškia sveikatai

    Tortilija daugeliui tapo patogiu pasirinkimu, kai reikia greito pusryčio ar pietų į darbą. Namuose ji dažniausiai gaminama iš miltų, vandens, riebalų ir druskos, tačiau parduotuvėje sudėtis neretai gerokai ilgesnė.

    Ilgas ingredientų sąrašas paprastai reiškia ne paslaptį, o technologinį tikslą: kad paplotėlis išliktų minkštas, nelūžtų vyniojant ir nesupelytų kelias savaites. Būtent todėl gamintojai pasitelkia emulsiklius, drėgmę sulaikančias medžiagas, rūgštingumą reguliuojančius junginius ir konservantus.

    Tradicinė kukurūzų tortilija istoriškai gaminama iš kukurūzų, vandens ir druskos, o svarbus etapas yra nikstamalizacija, kai kukurūzai apdorojami kalkiniu tirpalu. Šis procesas padeda pagerinti kai kurių maistinių medžiagų, įskaitant vitamino B3, prieinamumą.

    Kviečių tortilijos versijoje dažniausiai dominuoja kvietiniai miltai, vanduo, aliejus arba kiti riebalai ir druska, kartais dedama kildinimo medžiagų. Tokia sudėtis aiški ir trumpa, tačiau naminis paplotėlis paprastai greičiau išdžiūsta ir trumpiau išsilaiko.

    Kam reikalingi E priedai

    Vieni dažniausių priedų tortilijose yra emulsikliai, padedantys sujungti vandenį ir riebalus į vientisą masę. Dėl jų paplotėlis būna elastingesnis, lygesnės struktūros ir lengviau susukamas neįtrūkdamas.

    Taip pat naudojami rūgštingumą reguliuojantys junginiai, kurie koreguoja pH ir sudaro mažiau palankią terpę pelėsiui. Dažnai sutinkamos medžiagos, natūraliai aptinkamos ir maiste, pavyzdžiui, obuoliuose ar citrusiniuose vaisiuose.

    Ilgesniam minkštumui palaikyti gali būti dedamos drėgmę sulaikančios medžiagos. Jos padeda paplotėliui lėčiau kietėti, tačiau kartu signalizuoja, kad tai labiau pramoniniu būdu apdorotas produktas nei šviežiai iškeptas namuose.

    Konservantai ir ilgas galiojimas

    Parduotuvinių tortilijų ilgo galiojimo pagrindas dažnai yra konservantai, slopinantys pelėsių ir kai kurių mikroorganizmų augimą. Praktikoje tai leidžia produktui išlikti tinkamam vartoti savaites, o kartais ir ilgiau.

    Svarbu suprasti, kad leistinomis normomis naudojami priedai Europos Sąjungoje vertinami ir reguliuojami, tačiau tai nereiškia, kad verta prarasti budrumą. Kuo daugiau funkcinių priedų, tuo labiau produktas nutolsta nuo paprastos, trumpos sudėties.

    Ką rodo etiketė ir maistingumas

    Energinė vertė dažniausiai vertinama nurodant 100 gramų, tačiau realiai svarbesnis yra vieno paplotėlio svoris. Mažesnė tortilija gali turėti apie 115 kilokalorijų, o didesnė apie 185 kilokalorijas, priklausomai nuo dydžio ir receptūros.

    Dažniausiai vyrauja angliavandeniai, baltymų kiekis būna vidutinis, o cukraus paprastai nedaug. Daugeliui aktuali druska, nes jos kiekis gali svyruoti, todėl turintiems padidėjusį kraujospūdį verta palyginti skirtingų gamintojų etiketes.

    Renkantis naudinga atkreipti dėmesį į ingredientų eiliškumą, nes jis nurodo, ko produkte yra daugiausia. Taip pat verta pasižiūrėti, koks naudojamas aliejus, kiek yra druskos ir ar siūloma pilno grūdo versija, kuri dažniau turi daugiau skaidulų.

    Galiausiai svarbu prisiminti, kad bendrą patiekalo maistinę vertę dažniausiai lemia įdaras. Tortilija gali būti tik patogus pagrindas, o didžiausią skirtumą sveikatai padaro daržovių kiekis, baltymų šaltinis ir naudojami padažai.

  • Dietologė perspėja: šis priedas kasdieniuose produktuose gali kelti didesnę riziką nei cukrus

    Dietologė perspėja: šis priedas kasdieniuose produktuose gali kelti didesnę riziką nei cukrus

    Vis daugiau specialistų ragina atidžiau skaityti maisto produktų etiketes, ypač renkantis itin perdirbtą maistą. Nors dauguma maisto priedų Europos Sąjungoje yra leidžiami, jų gausus vartojimas kasdienėje mityboje siejamas su didesne persivalgymo, antsvorio ir metabolinių sutrikimų rizika.

    Socialiniuose tinkluose dėmesio sulaukė dietologės Sylwios Rozmarynowskos įspėjimas apie pramoninę krakmolo kilmės medžiagą, dažnai naudojamą kaip užpildas ir tekstūros gerintojas. Specialistė teigia, kad kai kuriems žmonėms ji gali tapti nepastebimu veiksniu, didinančiu gliukozės šuolius ir sunkinančiu mitybos kontrolę.

    Kas yra maltodekstrinas

    Maltodekstrinas dažniausiai būna baltų miltelių pavidalo angliavandenių mišinys, gaminamas skaidant krakmolą. Pramonėje jis vertinamas dėl to, kad padeda sutirštinti produktą, pagerinti konsistenciją, „surišti“ ingredientus, stabilizuoti skonį ir pailginti galiojimo laiką.

    Svarbu suprasti, kad tai nėra tas pats, kas natūralus krakmolas, esantis bulvėse ar kruopose, nes čia kalbama apie technologiškai apdorotą ingredientą. Dėl greito pasisavinimo maltodekstrinas gali turėti aukštą glikeminį poveikį, todėl daliai žmonių jis siejamas su staigesniais cukraus kiekio kraujyje svyravimais.

    Kur jo pasitaiko dažniausiai

    Maltodekstrino galima aptikti įvairiuose kasdieniuose produktuose, ypač ten, kur gamintojams svarbi tekstūra ir patogus vartojimas. Jis neretai randamas saldumynuose, užkandžiuose, paruoštuose padažuose, kepiniuose, margarinuose, kai kuriuose mėsos gaminiuose, taip pat sporto mitybos mišiniuose.

    Šis ingredientas pasitaiko ir produktuose, kurie vartotojams gali atrodyti sveikesni, pavyzdžiui, mažesnio riebumo ar „fit“ kategorijos gaminiuose. Taip pat jis naudojamas dalyje begliutenių produktų, nes padeda atkurti įprastą tekstūrą be kviečių glitimo.

    Ką verta žinoti dėl sveikatos

    Europos Sąjungoje leidžiami maisto priedai vertinami pagal saugos kriterijus, tačiau tai nereiškia, kad dideli jų kiekiai kasdienėje mityboje yra neutrali praktika. Mitybos ekspertai pabrėžia, kad didžiausia problema dažnai būna ne vienas konkretus ingredientas, o itin perdirbto maisto gausa ir dažnis.

    Jei žmogus turi atsparumą insulinui, serga antro tipo cukriniu diabetu, turi kepenų suriebėjimą ar stengiasi stabilizuoti apetitą, verta ypač atidžiai vertinti greitai pasisavinamus angliavandenius. Tokiais atvejais gali padėti paprasta taisyklė: kuo trumpesnis ir aiškesnis ingredientų sąrašas, tuo lengviau kontroliuoti bendrą mitybos kokybę.

    Praktinis patarimas perkant produktus yra ieškoti ne tik cukraus pavadinimų, bet ir kitų angliavandenių užpildų, kurie gali „pasislėpti“ sudėtyje. Jei maltodekstrinas yra tarp pirmųjų ingredientų, tai paprastai reiškia didesnį jo kiekį produkte, todėl tokį pasirinkimą verta įvertinti kritiškiau.