Tag: Maisto ruošimas

  • Traškiems pusryčių burrito vietoj sviesto rinkitės česnakinį sviestą: skonis ir plutelė keičiasi iškart

    Pusryčių burrito gali būti ne tik sotus, bet ir maloniai traškus – tereikia pakeisti, kuo patepate tortiliją kepant. Vietoj įprasto sviesto ar majonezo siūloma rinktis česnakinį sviestą, kuris suteikia papildomo aromato ir padeda išgauti traškią išorę.

    Pusryčių burrito, kilę iš Santa Fė (Naujoji Meksika), JAV išpopuliarėjo kaip patogus „maistas į ranką“ – tortilijoje suvynioti kiaušiniai, mėsa ir sūris. Nors įdarą žmonės dažnai keičia pagal skonį, galutinį rezultatą stipriai lemia ir tai, kaip paruošiama pati tortilija.

    Kad burrito būtų traškesnis, jį verta apkepinti keptuvėje, o tam reikalingi riebalai. Česnakinis sviestas šiuo atveju veikia kaip paprastas būdas iškart pridėti daugiau skonio, nes kepant aromatas persiduoda tortilijai.

    Pats česnakinis sviestas nėra „riebalai iš česnako“ – tai vadinamasis sudėtinis sviestas (compound butter), kai į įprastą pieno sviestą įmaišomi prieskoniai ar kiti ingredientai. Kadangi dalis prieskonių aromatų yra tirpūs riebaluose, sviestas perima jų kvapą ir skonį – taip ir atsiranda česnakinis efektas.

    Kaip kepti burrito su česnakiniu sviestu

    Pirmiausia burrito suvyniokite į kvietinę (miltinę) tortiliją – ji paprastai elastingesnė ir dažnai būna didesnio dydžio nei kukurūzinė. Jei norite pasiruošti iš anksto, taip galima susukti ir kelis burrito.

    Keptuvėje ant vidutinės kaitros ištirpinkite maždaug šaukštą česnakinio sviesto ir dėkite burrito su siūle žemyn – taip ji greičiau „užsiklijuos“. Tuomet apverskite ir trumpai paskrudinkite kitą pusę, o iškepus nedelskite ir išimkite, kad neprisviltų.

    Jei norisi tolygesnio apskrudimo, galima pirmiausia keptuvėje paskrudinti plokščią tortiliją, tuomet sudėti įdarą ir tik tada susukti, nepamirštant užlenkti šonų. Dar viena idėja – riebalais patepti keksiukų kepimo formą ir joje kepti mažus „burrito kąsnelius“.

    Česnakinis sviestas: pirktinis ar naminis

    Česnakinio sviesto galima rasti parduotuvėse, tačiau jis neretai kainuoja brangiau nei įprastas sviestas, net jei kalbame apie aukštesnės klasės produktus. Dėl to kai kas renkasi pasigaminti jį namuose.

    Sudėtiniai sviestai apskritai laikomi lengvai pagaminami ir pritaikomi pagal skonį: galima naudoti keptą česnaką, įmaišyti smulkintų žolelių, pavyzdžiui, petražolių ar čiobrelių. Net ir naudojant džiovintas žoleles verta duoti sviestui šiek tiek laiko, kad skoniai geriau „susigulėtų“.

  • 30 minučių baltymingas troškinys su avinžirniais ir kalakutiena: sotus, pigus ir tinka šaldyti

    Vos per 30 minučių paruošiamas troškinys gali būti ir jaukus, ir sotus – ypač jei jame netrūksta baltymų bei skaidulų. Būtent toks yra troškinys su avinžirniais, špinatais ir liesa malta kalakutiena, kurį daugelis renkasi kartoti vėl ir vėl.

    Apie šį patiekalą rašo „EatingWell“ – tai vieno puodo receptas, kuriame daržovės troškinamos pomidorų sultinyje, o skonis kuriamas paprastais ingredientais: morkomis, svogūnais, česnakais ir špinatais.

    Pagrindinis šio troškinio „triukas“ – baltymų ir skaidulų derinys, dėl kurio patiekalas ilgiau suteikia sotumo jausmą. Skelbiama, kad 2 puodelių porcija turi 32 g baltymų ir 13 g skaidulų.

    Toks pasirinkimas patogus ir kasdienybėje: daug ingredientų dažnai jau būna spintelėje ar šaldiklyje, o pats patiekalas tinka tiek greitai vakarienei, tiek pietums kitai dienai.

    Kas suteikia troškiniui sotumo

    Baltymai į patiekalą ateina iš dviejų šaltinių: liesos maltos kalakutienos ir avinžirnių. Būtent avinžirniai prideda ne tik baltymų, bet ir solidžią skaidulų dalį, kuri svarbi sotumui.

    Tekste primenama ir bendroji rekomendacija: minimalus baltymų kiekis dažnai įvardijamas kaip 0,8 g kilogramui kūno svorio, o kai kurie tyrimai nurodo, kad kartu su jėgos treniruotėmis gali būti naudinga ir iki 1,5 g kilogramui kūno svorio.

    Daržovės ir patogus gaminimas

    Skoniui ir maistingumui didelę įtaką daro daržovės: svogūnai, morkos, česnakai, pomidorai ir špinatai. Morkų apkepinimas suteikia švelnaus saldumo, o svogūnai su česnakais pagilina sultinio aromatą.

    Receptui siūloma naudoti greitai užšaldytus špinatus – jų nereikia atitirpinti ar nusausinti, galima berti tiesiai į puodą. Tačiau pabrėžiama, kad špinatus galima ir patiems užsišaldyti, kad jie nesugestų šaldytuve.

    Tinka maisto ruošai kelioms dienoms

    Šis troškinys patogus planuojantiems savaitės maistą: nurodoma, kad receptas išeina keturioms 2 puodelių porcijoms, kurias galima pasidalyti į dėžutes pietums.

    Dar vienas privalumas – patiekalas tinka šaldyti, tad dalį galima atidėti vėlesniam laikui. Tai ypač praktiška, kai norisi greitos vakarienės be papildomo gaminimo.

    Rezultatas – paprastas, daržovių kupinas troškinys, kuris vienu metu atitinka kelis poreikius: greitas paruošimas, sotumas, nebrangūs ingredientai ir galimybė pasiruošti maisto į priekį.

  • Triukas balandėliams: kopūstą neplikykite, o užšaldykite – lapai suminkštėja patys

    Tradicinis kopūsto plikymas balandėliams daugeliui kelia rūpesčių: reikia didelio puodo, verdančio vandens, o karšti lapai dažnai plyšta arba nudegina rankas. Vis dažniau pasirenkamas paprastesnis metodas, kai kopūstas suminkštinamas ne karščiu, o šalčiu. Tokiu būdu lapai tampa elastingi ir lengviau susukami, o virtuvėje išvengiama garų ir netvarkos.

    Metodas paprastas: tvirtą, sveiką kopūsto gūžę, nenuėmus lapų ir neišpjovus koto, įdėkite į šaldiklį. Dažniausiai pakanka 3–4 dienų, kad gūžė peršaltų iki vidurio. Vėliau kopūstą perkelkite į šaldytuvą atitirpti, nes atitirpdamas jis išleidžia nemažai vandens.

    Šio triuko esmė paremta augalinių audinių pokyčiais šąlant. Ląstelėse esantis vanduo virsta ledu, plečiasi ir pažeidžia struktūrą, todėl atitirpę lapai praranda standumą. Rezultatas primena trumpą nuplikymą, tik be verdančio vandens ir nuolatinio lapų traukimo iš puodo.

    Kai kopūstas visiškai atitirpsta, lapus reikėtų atskirti lėtai ir atsargiai, nes jie tampa trapesni nei švieži. Tuomet išpjaunamas kietesnis kotas, o nuo didesnių lapų galima nupjauti storiausią gyslos dalį, kad būtų lengviau sukti. Paruošti lapai iškart tinka įdarui, nes geriau priglunda ir rečiau skyla.

    Šis būdas ypač patogus tiems, kurie nori darbus išskaidyti per kelias dienas. Pavyzdžiui, jei vakarienę planuojate savaitgalį, kopūstą į šaldiklį verta dėti keliomis dienomis anksčiau, o iš vakaro perkelti į šaldytuvą lėtam atitirpinimui. Tada beliks paruošti įdarą ir sukti balandėlius, o galutinį minkštumą kopūstas vis tiek įgaus troškinant padaže ar sultinyje.

  • Ar buljone virtais daržoves vis dar metate lauk? Ekspertai įspėja, kodėl jų geriau neplakti

    Ar buljone virtais daržoves vis dar metate lauk? Ekspertai įspėja, kodėl jų geriau neplakti

    Verdant sultinį daržovės, prieskoninės žolelės ir kiti kieti ingredientai dažnai išimami ir keliauja į šiukšliadėžę. Tačiau toks įprotis ne visada pagrįstas: dalį jų dar galima panaudoti, tik ne taip, kaip daugelis įsivaizduoja.

    Ilgai, kelias valandas, ant mažos kaitros virtos daržovės atiduoda sultiniui didžiąją dalį aromatų, todėl pačios tampa minkštos, vandeningos ir skaidulingos. Dėl to jų skonis ir tekstūra dažnai nebėra patrauklūs patiekti atskirai, nors skaidulų jose išlieka.

    Kas nutinka, jei viską suplakate?

    Jei virtas daržoves sutrinate trintuvu, smulkios dalelės ir skaidulos pasklinda skystyje, todėl skaidrus sultinys tampa drumstas ir tirštesnis. Tai nebūtinai reiškia, kad skonis bus blogesnis, tačiau pasikeičia pats patiekalo tipas: vietoje sultinio gaunate tirštesnį, labiau į sriubą panašų pagrindą.

    Tokį rezultatą lemia paprasta virtuvinė chemija: sultinys kuriamas ekstrakcijos principu, kai kvapiosios ir skonio medžiagos pereina į vandenį. Mėsos ar kaulų sultinyje papildomai išsiskiria želatina, kuri atvėsus suteikia švelniai drebučių primenančią tekstūrą, o daržovių dalelės ją tik dar labiau užtemdo.

    Pavojus, apie kurį pamirštama

    Didžiausia rizika kyla tuomet, kai sultinys virtas su kaulais, o vėliau bandoma viską plakti rankiniu trintuvu. Kaulai gali suskilti į kietas, aštrias skeveldras, kurios patekusios į skystį tampa realiu užspringimo ar virškinamojo trakto sužeidimo pavojumi.

    Tokiais atvejais taisyklė paprasta: prieš bet kokį trynimą sultinį būtina kruopščiai perkošti ir visiškai atskirti kaulus bei kitus kietus likučius. Jei norite išlaikyti sultinį skaidrų, košimas yra esminis žingsnis, kurio nepakeis jokie prieskoniai.

    Kaip panaudoti virtas daržoves protingai?

    Jeigu siekiate tirštos, kreminės sriubos, patikimesnis kelias yra kitas: pirmiausia išsivirti sultinį ir jį perkošti, o tuomet į skaidrų skystį dėti šviežias daržoves. Jas išvirę iki minkštumo galėsite trinti be nemalonios vandeningos tekstūros ir blankaus poskonio.

    Virtos sultinio daržovės taip pat nebūtinai turi būti išmetamos. Jei jų skonis dar priimtinas, jas galima panaudoti daržovių tyrelei, įdarams ar padažui sutirštinti, tačiau verta ragauti ir vertinti tekstūrą, nes ilgai virti likučiai dažnai būna pernelyg ištižę.

  • Išbandė 14 paukštienos žirklių: šie 4 modeliai be vargo įveikia net kalakutą

    Kam išvis reikia paukštienos žirklių

    Paukštienos žirklės virtuvėje skirtos ne smulkiems darbams, o tam, kad patogiai perkirptų kaulus, sąnarius, storą odą ir riebalų sluoksnį. Tokios žirklės ypač praverčia ruošiant vištą ar kalakutą kepimui, kai norima pašalinti stuburą ir paukštį išskleisti kepimui vienu sluoksniu.

    Lyginant su įprastomis virtuvinėmis žirklėmis, paukštienos modeliai dažniausiai turi storesnes geležtes, tvirtesnį lankstą ir mechanizmą, kuris mažina rankos nuovargį. Būtent dėl to jos pasirenkamos, kai tenka dirbti su stambesniais paukščiais ir kietesniais kaulais.

    Ką parodė bandymai su višta ir kalakutu

    Testuojant skirtingus modelius realiose užduotyse svarbiausi kriterijai buvo pjūvio švara ir kontrolė. Praktikoje paaiškėjo, kad aštrumas vienas pats dar negarantuoja sėkmės, jei geležtės slysta nuo kaulo arba rankenos tampa nevaldomos, kai jos sudrėksta.

    Geriausiai pasirodę modeliai leido greitai ir tiksliai iškirpti stuburą, atskirti sparnelius bei šlauneles, o paskui pakartoti tuos pačius veiksmus su kalakutu. Bandymuose taip pat vertintas patogumas, kai rankos neišvengiamai būna šlapios, ir tai, ar įrankis išlaiko stabilumą spaudžiant.

    Trys savybės, kurios lemia rezultatą

    Pirmoji detalė – kilpinės rankenos. Jos suteikia atramą pirštams, mažina slydimą ir leidžia išlaikyti svertą, kai tenka kirpti per sąnarį ar kaulą. Tuo metu tiesios rankenos, ypač sudrėkus, dažniau priverčia pergriebti įrankį ir greičiau vargina.

    Antroji – dantytos arba mikrodantytos geležtės. Jos geriau įsikabina į kaulą ir odą, todėl mažėja tikimybė, kad pjūvio metu žirklės nuslys atgal. Trečioji – išardomos geležtės: jas lengviau išplauti ir visiškai išdžiovinti, o tai svarbu dirbant su žalia paukštiena.

    Higienos požiūriu kritiška, kad neliktų nešvarumų lankste, spyruoklėje ar fiksavimo mechanizme. Likusi drėgmė ar riebalai gali skatinti bakterijų dauginimąsi, o ilgainiui prisidėti ir prie rūdžių atsiradimo net ant nerūdijančio plieno detalių.

    „Geriausios paukštienos žirklės turi patogią kilpinę rankeną, dantytas geležtes ir konstrukciją, kurią lengva kruopščiai išvalyti“, – teigiama bandymų aprašyme.

    Tekste minimi keturi iš 14 išbandytų modelių, kurie geriausiai susidorojo su užduotimis nuo vištos iki kalakuto. Tarp jų išskiriami „OXO“ ir „Henckels“ modeliai, kurie išlaikė aukštas pozicijas ir ilgalaikiuose pakartotiniuose vertinimuose, taip pat paminėtas „DRAGON RIOT“ bei „Williams Sonoma“ variantas.

    Kainų palyginimai skirtingose parduotuvėse gali smarkiai svyruoti, tačiau renkantis verta pirmiausia vertinti konstrukciją, o ne vien etiketę. Jei žirklės neišardomos, rekomenduojama ypač kruopščiai plauti rankomis ir iškart sausinti, kad neliktų drėgmės lanksto vietoje.

  • Šie dantukai ant virtuvinių žirklių keičia žaidimą: daug kas nė nenutuokia, kam jie skirti

    Šie dantukai ant virtuvinių žirklių keičia žaidimą: daug kas nė nenutuokia, kam jie skirti

    Virtuvinėse stalčiuose dažnai guli įrankiai, kurių galimybes išnaudojame tik iš dalies. Vienas tokių pavyzdžių – virtuvinės žirklės: daugeliui jos siejasi tik su pakuočių kirpimu ar žolelių smulkinimu. Tačiau dalis modelių turi dantukus ir įpjovas, kurios virtuvėje gali pakeisti kelis kitus įrankius.

    Ant kai kurių virtuvinių žirklių ašmenų esantys smulkūs dantukai skirti ne dizainui. Jie padeda tvirčiau suimti slidžius produktus, todėl lengviau perkirpti, pavyzdžiui, vištienos odą, šviežias žoleles ar daržovių stiebus. Dėl geresnio sukibimo pjūvis būna tikslesnis, o produktas rečiau išslysta tarp ašmenų.

    Dantukai tarp rankenų – ne šiaip detalė

    Prie varžto, jungiančio ašmenis, kartais matoma nedidelė įduba su grublėtais kraštais. Toks elementas kai kuriuose modeliuose gali veikti kaip nedidelis riešutų gliaudyklės pakaitalas, ypač jei riešutų kevalas plonesnis. Vis dėlto svarbu neperlenkti lazdos: per didelė jėga gali pažeisti įrankį.

    Panašaus tipo įpjovos praverčia ir atsukant plastikinius butelių ar indelių dangtelius. Grublėtas paviršius leidžia stipriau sugriebti kamštelį, sumažina slydimą ir palengvina atsukimą, kai rankos šlapios ar riebaluotos.

    Kada žirklės gali pakeisti peilį?

    Virtuvinės žirklės tinka ne tik smulkmenoms: jomis patogu supjaustyti picą, apkepą, keptą kotletą ar porcijuoti keptą vištieną. Taip pat galima greitai sukarpyti svogūnų laiškus ar kitas žoleles tiesiai virš puodo ar lėkštės. Tai padeda sutaupyti laiko ir sumažina indų kiekį, nes nereikia papildomos lentelės.

    Kai kurie modeliai turi papildomas įpjovas ar briaunas, kurios pritaikytos paprastesniems virtuvės darbams, pavyzdžiui, atidaryti tam tikro tipo pakuotes. Vis dėlto svarbu įvertinti žirklių paskirtį: įprasti modeliai nėra skirti storoms kaulams ar kietoms kremzlėms kapoti, tam reikalingos sustiprintos paukštienos žirklės.

    Kaip saugiai prižiūrėti virtuvines žirkles?

    Didžiausia problema – sunkiai pasiekiamos vietos, ypač ties varžtu ar sujungimu, kur gali kauptis maisto likučiai. Po kontakto su žalia mėsa ar žuvimi žirkles būtina kruopščiai nuplauti, kad sumažėtų kryžminės taršos rizika. Higiena čia ypač svarbi, nes bakterijos gali būti perneštos ant kitų produktų.

    Patogesni kasdienai dažnai būna modeliai su išardomais ašmenimis – taip lengviau išplauti sujungimus ir išdžiovinti visas dalis. Po plovimo žirkles verta gerai nusausinti ir laikyti sausoje vietoje, kad ilgiau išliktų ašmenų būklė ir neatsirastų korozijos požymių.

  • Pamiršk įprastą tarką: šis rankinis įrankis sūrį sutarkuos per kelias sekundes

    Pamiršk įprastą tarką: šis rankinis įrankis sūrį sutarkuos per kelias sekundes

    Didelį kiekį sūrio tarkuoti įprasta tarka daugeliui reiškia laiką, pavargusias rankas ir netvarką ant stalviršio. Dėl to vis dažniau renkamasi kompaktiškas rankines tarkas su sukimo mechanizmu, kurios darbą pagreitina ir sumažina pastangas.

    Skirtingai nei klasikinėje tarkoje, čia produktas ne trinamas pirmyn atgal per ašmenis, o smulkinamas besisukančiame cilindre. Į vidų įdedamas gabalėlis sūrio, daržovių ar vaisių, o rezultatas gaunamas sukant rankenėlę.

    Kaip veikia sukamoji tarka

    Dažniausiai tokie įrankiai turi kelis keičiamius nerūdijančio plieno būgnelius. Vienas skirtas stambiam tarkavimui, kitas smulkiam, trečias gali pjaustyti plonais griežinėliais, todėl tas pats prietaisas praverčia ne vien apkepams.

    Sukamoji tarka tinkama kietesniems ir minkštesniems sūriams, taip pat morkoms, obuoliams ar agurkams. Virtuvėje tai ypač patogu ruošiant salotas, užtepėles ar didesnį kiekį ingredientų vienu kartu.

    Ką svarbu žinoti dėl saugumo

    Prieš pradedant svarbu tvirtai pastatyti prietaisą ant lygaus paviršiaus. Dalis modelių turi siurbtuką, kuris stabilizuoja pagrindą ir neleidžia tarkai slysti, kai sukama rankenėlė.

    Produktą rekomenduojama spausti specialiu stūmikliu, o ne pirštais, kad ranka nepriartėtų prie besisukančių ašmenų. Teisingas surinkimas ir tinkamai užfiksuotas būgnelis sumažina riziką ir užtikrina tolygų smulkinimą.

    Valymas ir priežiūra po naudojimo

    Po tarkavimo sūrio ar daržovių likučiai dažnai lieka cilindro viduje, todėl prietaisą verta išardyti į dalis ir kruopščiai praplauti. Išardoma konstrukcija leidžia pasiekti sunkiau prieinamas vietas, kuriose kaupiasi maisto likučiai.

    Ar dalis galima plauti indaplovėje, priklauso nuo konkretaus modelio ir gamintojo rekomendacijų. Praktika rodo, kad nerūdijančio plieno būgneliai paprastai valosi lengviau, o plastikines dalis geriau saugoti nuo itin aukštos temperatūros.

  • Prasidėjo šio gardaus grybo sezonas: pavadinimas prajuokina, o skonis nustebina

    Vasaros viduryje miškuose prasideda vieno rečiau renkamų, bet vertinamo skonio grybo sezonas. Paprastasis kołpakas, lietuviškai dažnai vadinamas paprastąja plachetka, išsiskiria šviesiai rudu, lengvai raukšlėtu kepurėliu ir aiškiu žiedu ant koto.

    Nors daugelis grybautojų pirmiausia taikosi į voveraites ar baravykinius grybus, šis grybas gali maloniai nustebinti švelniu skoniu. Būtent dėl to jis tinka įvairiems patiekalams, tačiau svarbu nepersistengti su prieskoniais, kad neužgožtumėte natūralaus aromato.

    Dažniausiai šis grybas aptinkamas nuo liepos iki spalio, todėl šiuo laikotarpiu verta atidžiau dairytis vaikštant miške. Kaip ir su visais laukiniais grybais, jų pasirodymas priklauso nuo drėgmės ir temperatūros, tad po šiltesnių liūčių derlius paprastai būna gausesnis.

    Virtuvėje jis universalus: grybas tinka kepti, troškinti, džiovinti, marinuoti, dėti į padažus ar sriubas. Jei planuojate džiovinti, patogu supjaustyti plonomis riekelėmis ir laikyti gerai vėdinamoje vietoje, o marinatams rinktis tvirtesnius, neperaugusius vaisiakūnius.

    Svarbiausia grybaujant laikytis saugumo: rinkti tik tuos grybus, kuriuos patikimai atpažįstate, o kilus menkiausiai abejonei pasitarti su specialistais. Grybų nereikėtų ragauti bandant nustatyti rūšį, taip pat nepatartina jų duoti mažiems vaikams, o miške svarbu neardyti miško paklotės ir nepažeisti grybienos.

  • Pamirškite skustuką: šis virtuvės įrankis imbierą nulupa greičiau ir beveik be nuostolių

    Šviežias imbieras dažnam yra nepakeičiamas prieskonis, tačiau jo lupimas dažnai sugadina visą maisto gaminimo tempą. Nelygus, šakotas šakniastiebis verčia vargti su daržovių skustuku ar peiliu, o kartu neišvengiamai nusipjauna ir dalis minkštimo.

    Pastaruoju metu vis dažniau siūloma paprasta išeitis: imbierą lupti ne skustuku ir ne šaukštu, o smulkia tarka, vadinama „Microplane“. Tokios tarkos dantukai lengvai nubraukia tik ploną odelės sluoksnį, todėl išmetama gerokai mažiau produkto.

    Kodėl imbierą verta lupti?

    Imbiero odelė yra valgoma, tačiau ji gali turėti žemiškesnį, kiek medieną primenantį poskonį, kuris nustelbia ryškų imbiero aštrumą. Tai ypač juntama skaidriuose sultiniuose, subtiliose sriubose ar gėrimuose, kur skonis ir spalva turi būti švarūs.

    Kita priežastis yra tekstūra. Pjaustant šiaudeliais, plonais griežinėliais ar tarkuojant, popierinė odelė kartais lieka standesnė, gali užkliūti tarp dantų ir sugadinti patiekalo vientisumą.

    Luplimas padeda ir higienai: imbiero raukšlėse dažnai užsilaiko žemės, kurių vien nuplauti po vandeniu ne visada pakanka. Pašalinus išorinį sluoksnį, kartu pašalinama ir dalis nešvarumų, kurie gali likti įdubimuose.

    Kaip veikia „Microplane“ triukas?

    Skirtingai nei plokščias skustukas, smulkios tarkos dantukai „nuskuta“ paviršių su labai mažu spaudimu. Tai leidžia odelę pašalinti tiksliau, ypač ten, kur imbieras turi gumbelius ir atšakas.

    Dar vienas privalumas yra forma: siauresnė tarkavimo dalis lengviau pasiekia įdubas, todėl nereikia nuolat keisti kampo ir rizikuoti nupjauti per daug minkštimo. Be to, jei imbierą vis tiek planuojate tarkuoti, tas pats įrankis tinka ir paruošimui, ir lupimui.

    Praktiniai patarimai virtuvėje

    Patogiausia tarką laikyti taip, kad jos įgaubta pusė būtų viršuje, o odelės likučiai kauptųsi viduje. Imbierą verta tiesiog lengvai trinti per tarką, nuolat pasukant šakniastiebį ir nedidinant spaudimo.

    Jei imbierą laikote šaldiklyje, lupti dar lengviau, o pats produktas ilgiau išlieka tinkamas naudoti. Sušalęs imbieras dažnai tampa patogesnis ir tarkavimui, ypač kai reikia labai smulkios konsistencijos padažams, marinatams ar sriuboms.

    Galiausiai, nuluptą imbierą galima tarkuoti, smulkinti ar pjaustyti griežinėliais pagal receptą, o tarką pakanka greitai perplauti. Taip sutaupoma laiko, sumažėja maisto švaistymas ir lieka mažiau indų plovimui.

  • Maisto stilistų triukas: vištieną suplėšysite per minutę ir be vargo – tereikės vieno prietaiso

    Vištienos plėšymas rankomis ar šakutėmis dažnai užima daugiau laiko, nei norėtųsi ruošiant greitą vakarienę. Tačiau maisto stilistų ir virtuvės profesionalų naudojamas būdas leidžia tą patį padaryti gerokai greičiau ir su mažiau netvarkos.

    Principas paprastas: išvirtą ar iškeptą vištieną be kaulų ir odos reikia sudėti į virtuvinį kombainą maišytuvą ir naudoti mentelės formos antgalį. Įjungus nedidelį greitį, mėsa per trumpą laiką tolygiai suplėšoma, todėl patogu ją naudoti salotoms, sriuboms, troškiniams ar lavašo suktinukams.

    Kaip tai padaryti teisingai?

    Kad neperkrautumėte indo ir neapkrautumėte variklio, vištieną verta plėšyti mažesnėmis porcijomis. Praktikoje patikima taisyklė yra ne daugiau kaip apie 340 gramų vienu kartu, ypač jei mėsa dar šilta ir minkšta.

    Pirmiausia vištieną rekomenduojama suplėšyti į kelis stambius gabalus, kad antgalis lengviau ją „pagautų“. Tada pradėkite nuo lėto greičio ir tik matydami, kad gabalai smulkėja, pereikite prie vidutinio.

    Didelio greičio geriau vengti, nes dalis mėsos gali išlėkti iš indo, o per ilgai plakant ji gali virsti koše. Svarbiausia maišytuvo nepalikti be priežiūros ir sustoti vos pasiekus norimą plėšymo smulkumą.

    Ką daryti, jei neturite pastatomo maišytuvo?

    Šis būdas veikia ir su elektriniu rankiniu plakikliu, jei naudojate didelį dubenį. Tuomet dubenį būtina laikyti tvirtai, nes prietaisas gali pradėti sukti turinį ir indas ims slysti.

    Naudojant rankinį plakiklį vištieną verta dar labiau pasmulkinti prieš pradedant, nes jo šluotelės ar mentelės paprastai mažesnės. Taip mėsa bus suplėšyta tolygiau ir procesas vyks sklandžiau.

    Tinka ne tik vištienai

    Toks mechaninis plėšymas praverčia ir ruošiant kitą jau termiškai apdorotą mėsą, kai reikia greitai gauti vienodo dydžio pluoštelius. Pavyzdžiui, taip galima paruošti kalakutieną likučiams, plėšytą kiaulieną sumuštiniams ar mėsą įdarams.

    Virtuvės profesionalai pabrėžia, kad geriausi rezultatai gaunami su mėsa be kaulų ir odos, o plėšant porcijomis lengviau kontroliuoti tekstūrą. Tai vienas tų mažų triukų, kurie sutaupo laiko ir padeda palaikyti tvarką virtuvėje.