CP v2

Tag: Marokas

  • Ceutos krizė: 60 000 migrantų per kelias valandas ir Šiaurės Afrikos reakcijos

    Ceutos krizė: 60 000 migrantų per kelias valandas ir Šiaurės Afrikos reakcijos

    Ispanijai priklausantis anklavas Ceuta per kelias valandas tapo naujos humanitarinės ir diplomatinės įtampos epicentru: iš Maroko teritorijos į miestą masiškai pateko migrantai. Vietos pareigūnai skelbia, kad atvyko apie 60 000 žmonių, o Ispanijos vidaus reikalų ministerija informavo, jog žuvusiųjų skaičius iki penktadienio popietės išaugo iki 34.

    Vaizdo įrašai iš Tarajal paplūdimio ir pasienio zonos fiksavo chaotiškas scenas, kai minios judėjo tarp molų, kelių ir pasienio infrastruktūros. Tarp atvykusiųjų buvo daug jaunų žmonių, tačiau matyti ir šeimos su vaikais, kuriems kelionė per vandenį ir karštį tapo išbandymu.

    Marokas: suvereniteto klausimas

    Maroko žiniasklaidoje Ceutos įvykiai greitai susieti su itin jautria tema Rabato ir Madrido santykiuose – suvereniteto pretenzijomis į Ceutą ir Meliliją. Marokas šiuos Ispanijos anklavus Šiaurės Afrikoje istoriškai laiko savo teritorijos dalimi, o krizė sutapo su Maroko Sosto dienos minėjimu.

    Portalo Hespress komentaruose pabrėžta, kad masiniai bandymai patekti į Ceutą ir vėliau išaugęs spaudimas Melilijai vėl iškėlė pasienio regionų socialinės ir ekonominės padėties klausimus. Taip pat akcentuota, kad situacija parodė, kaip stipriai anklavai yra susieti su aplinkiniu Maroko regionu ir kiek sudėtinga yra jų istorinė bei politinė byla.

    Ceutos valdžia prašė Madrido įsikišimo, o centrinė Ispanijos valdžia pradėjo kontaktus su Maroko institucijomis dėl situacijos suvaldymo. Skelbta, kad dalis žmonių, patekusių į miestą, buvo grąžinami atgal į kilmės pusę, siekiant sustabdyti tolimesnį srautą.

    Alžyras: kaltinimai migracijos „ginklu“

    Alžyro viešojoje erdvėje Ceutos krizė tapo proga kritikuoti Maroką, atspindint ilgalaikę dviejų kaimyninių valstybių priešpriešą. Dalis Alžyro žiniasklaidos įvykius apibūdino kaip masinį išvykimą, o Rabatą kaltino sąmoningu migracijos srautų naudojimu politiniam spaudimui Madridui.

    Alžyro valstybinėje žiniasklaidoje taip pat akcentuota, kad masiniai judėjimai rodo sunkumus Maroke, tačiau šis vertinimas viešojoje erdvėje susidūrė su kontrargumentais apie pačio Alžyro problemas. Šalyje jaunimo nedarbas siekia apie 31 proc., o valdžia kritikuojama dėl susidorojimo su Hirak judėjimu ir spaudimo žurnalistams bei aktyvistams.

    Socialiniuose tinkluose įtampa persikėlė į sarkastiškus komentarus ir tarpusavio kaltinimus, kur vieni bandė pristatyti krizę kaip kaimyno nesėkmę, o kiti priminė, kad migracijos priežastys dažnai yra bendros visam regionui. Tokia informacinė kova parodė, jog Ceutos įvykiai tapo ne tik sienos kontrolės, bet ir įvaizdžio politikos arena.

    Tunisas: juodas humoras ir realybė

    Tunise socialiniai tinklai į Ceutos vaizdus reagavo dviprasmiškai: šalia užuojautos ir kritikos pasirodė ir juodo humoro komentarų. Viena populiari frazė skelbė: „Liko tik karalius“, – taip apibūdinant masinį žmonių išėjimą per trumpą laiką.

    Vis dėlto Tuniso diskusijose daug dėmesio skirta regiono jaunimo perspektyvų stokai: dalis komentatorių teigė, kad aukštas nedarbas ir prastėjančios gyvenimo sąlygos verčia žmones rizikuoti gyvybe. Tunise jaunimo nedarbas 2025 metais siekė 38 proc., o pati šalis pastaraisiais metais tapo reikšmingu nereguliarios migracijos šaltiniu į Europą.

    Politinis fonas Tunise taip pat paaštrėjęs: prezidentas Kaisas Saiedas 2021 metų liepą sutelkė didžiąją dalį vykdomosios valdžios, paleido parlamentą, o 2022 metais priimta konstitucija, žmogaus teisių organizacijų vertinimu, susilpnino po 2011 metų revoliucijos pasiektus demokratinius saugiklius.

    Kodėl Ceuta ir Melilija tokios svarbios?

    Ceuta ir Melilija – du Ispanijos anklavai, besiribojantys su šiaurės Maroku, kurie jau dešimtmečius yra tiek migracijos, tiek kontrabandos maršrutų taškai. Ceutą 1415 metais užėmė portugalai, o 1668 metais pagal Lisabonos sutartį ji perėjo Ispanijai; Meliliją Ispanijos karūna užėmė 1497 metais.

    1995 metais Madridui suteikus abiem miestams savivaldos statusą, jie buvo prilyginti kitoms Ispanijos autonominėms teritorijoms. Vis dėlto Marokas ir toliau laiko Ceutą ir Meliliją okupuotomis teritorijomis ir ragina spręsti klausimą dialogu, o Ispanija tvirtina turinti neabejotiną suverenitetą.

    Siekdama riboti nereguliarią migraciją, Ispanija 1995 metais Ceutoje pastatė 8,4 kilometro ilgio sieną, kai kur siekiančią iki 10 metrų, su spygliuota viela, jutikliais ir kita įranga. Melilijoje 1990-ųjų viduryje įrengta apie 12 kilometrų ilgio tvora, kuri taip pat tapo vienu ryškiausių Europos Sąjungos išorės sienos simbolių.

    Ceutos krizė priminė 2021 metų įvykius, kai per kelias dienas į anklavą pateko apie 8 000 žmonių, o tuo metu situacija buvo siejama su Madrido ir Rabato diplomatine įtampa dėl Vakarų Sacharos Polisario fronto lyderio Brahimo Ghali gydymo Ispanijoje. Marokas anuomet neigė prisidėjęs prie masinio srauto, tačiau 2026 metų įvykiai rodo, kad migracija išlieka vienu jautriausių svertų regione.

  • Trumpo įspėjimas dėl Seutos migrantų bangos: ES ramina, Madridas kaltina kontrabandininkus

    Trumpo įspėjimas dėl Seutos migrantų bangos: ES ramina, Madridas kaltina kontrabandininkus

    JAV prezidentas Donaldas Trumpas sureagavo į staigų migrantų antplūdį Seutoje, Ispanijai priklausančiame anklave Šiaurės Afrikoje. Interviu „Fox News“ jis situaciją pavadino „siaubinga“ ir ją pasitelkė kaip argumentą griežtesnei migracijos politikai, perspėdamas apie galimą panašų scenarijų JAV.

    „Tai siaubinga. Įsidėmėkite tą vaizdą. Po trejų metų tai būsime mes, jei į valdžią ateis ne ta pusė“, – sakė Donaldas Trumpas.

    Baltoji rūmai pareiškimuose dėl Seutos krizės kaltę siejo su, jų teigimu, kraštutinių kairiųjų globalistine politika. Tuo pat metu Ispanijos institucijos fiksavo aukų skaičių: skelbta, kad žuvo mažiausiai 43 žmonės, dalis jų bandydami nuplaukti iš Maroko į Seutą.

    Ispanijos ministras pirmininkas Pedro Sánchez atvyko į Seutą ir pabrėžė, kad masinį judėjimą skatina žmonių kontrabandos tinklai. Jis teigė, kad tokia veikla „nusipelno griežčiausio pasmerkimo“ ir ragino stiprinti priemones prieš organizuotą neteisėto gabenimo verslą.

    Pagal Ispanijos Vidaus reikalų ministerijos duomenis, apie 37 500 neteisėtai į Seutą patekusių žmonių jau buvo grąžinti į Maroką. Tokie grąžinimai paprastai vykdomi remiantis dvišaliais susitarimais ir praktiniais pasienio koordinavimo mechanizmais, kurie krizės metu dažnai suaktyvinami.

    Europos Sąjunga savo ruožtu akcentavo, kad krizė kol kas neperaugo į judėjimą į žemyninę Europą. ES atstovai nurodė, kad nefiksuota migrantų srautų iš Seutos į Pirėnų pusiasalį, todėl situacija vertinama kaip lokali, nors politiškai jautri.

    Nauja įtampa su Vašingtonu

    Įvykiai Seutoje gali tapti papildomu dirgikliu Vašingtono ir Madrido santykiuose, kurie pastaraisiais metais ne kartą buvo įtempti. Nors viešojoje erdvėje būta signalų apie bandymus švelninti toną, esminiai nesutarimai išlieka.

    Vienas jautriausių klausimų yra gynybos finansavimas. Ispanija ir toliau nepritaria NATO tikslui gynybai skirti 5 proc. bendrojo vidaus produkto, o Pedro Sánchez šį siekį yra vadinęs nepagrįstu ir galinčiu turėti neigiamų pasekmių ekonomikai bei socialinėms išlaidoms.

    Elono Musko reakcija internete

    Diskusiją kurstė ir „Tesla“ vadovas Elonas Muskas, socialiniame tinkle „X“ paskelbęs įrašų apie Seutos vaizdo medžiagą. Viename jų jis migrantų veržimąsi palygino su scena iš filmo „World War Z“, vėliau tvirtino, kad tai buvo pokštas.

    Po kelių valandų Elonas Muskas pasidalijo dar vienu vaizdo įrašu, kuriame gretino Seutos scenas su JAV ir Meksikos sienos vaizdais ankstesnės administracijos laikotarpiu. Tokie palyginimai prisideda prie politizuoto informacijos vartojimo, kai migracijos tema tampa vidaus politikos argumentu įvairiose šalyse.

    Seutos krizė išryškino kelias lygiagrečias realybes: humanitarinę riziką pasienyje, Ispanijos ir Maroko koordinavimo svarbą bei tai, kaip greitai vietinis įvykis gali tapti tarptautinės politinės retorikos dalimi. Artimiausiu metu daug priklausys nuo to, ar pavyks stabilizuoti srautus ir sumažinti pavojingų bandymų kirsti sieną jūra skaičių.

  • Marokas šimteriopai didina alyvuogių aliejaus eksportą į Ispaniją: ką rodo skaičiai?

    Marokas šimteriopai didina alyvuogių aliejaus eksportą į Ispaniją: ką rodo skaičiai?

    Šuolis skaičiuose: kas pasikeitė

    Per metus Maroko alyvuogių aliejaus pardavimai Ispanijai išaugo beveik šimteriopai, rodo Ispanijos Ekonomikos, prekybos ir įmonių ministerijai pavaldaus duomenų portalo DataComex statistika. 2025 metų sausio–balandžio mėnesiais Ispanija iš kaimyninės šalies įsigijo 103 tonas, o 2026 metais tuo pačiu laikotarpiu – 10 384,7 tonos.

    Procentinis šuolis atrodo įspūdingai – 9 979 proc., tačiau jis kyla iš labai žemos bazės. Kai pradiniai kiekiai maži, net ir santykinai nedidelis absoliutus padidėjimas procentais virsta penkiaženkliu augimu.

    Kodėl 9 979 proc. nereiškia rinkos perėmimo

    Vertės išraiška augimas taip pat ryškus: nuo maždaug 340 000 eurų iki 32 760 000 eurų, arba 9 535 proc. Vis dėlto šie skaičiai dar nereiškia, kad Marokas perima Ispanijos alyvuogių aliejaus rinką.

    Pagal importo struktūrą Maroko dalis Ispanijos alyvuogių aliejaus įvežime padidėjo, tačiau išlieka palyginti nedidelė. Duomenys iki 2026 metų vasario rodo, kad Marokas sudarė apie 7,48 proc. Ispanijos alyvuogių aliejaus importo, kai prieš metus ši dalis siekė apie 2,01 proc.

    Kontekstui svarbu ir tai, kad Ispanija išlieka viena didžiausių alyvuogių aliejaus gamintojų pasaulyje. 2025–2026 metų sezonui nurodoma maždaug 1 295 000 tonų gamyba, todėl kelių pirmųjų metų mėnesių importas iš Maroko yra mažas, palyginti su vidaus pasiūla.

    Atsivertė ir prekybos kryptis

    Kartu keitėsi ir Ispanijos eksportas į Maroką. 2025 metų sausio–balandžio mėnesiais Ispanija pardavė Marokui 2 721 toną alyvuogių aliejaus, o 2026 metais tuo pačiu laikotarpiu – 673,72 tonos, arba 75,2 proc. mažiau.

    Vertės išraiška kritimas dar ryškesnis: nuo maždaug 11 110 000 eurų iki 2 440 000 eurų, tai yra beveik 78 proc. mažiau. Dėl to prekybos balansas apsivertė: jei 2025 metais Ispanija Marokui parduodavo daugiau nei pirkdavo, 2026 metais situacija tapo priešinga.

    Kas stumia Maroko augimą

    Maroko proveržį aiškina keli veiksniai. Vienas jų – itin sėkminga Maroko derliaus kampanija: Maroko tarpprofesinė alyvuogių federacija 2025–2026 metų sezonui yra minėjusi beveik 200 000 tonų gamybą, daugiau nei dukart didesnę nei ankstesniais metais, kai derlių slopino sausros.

    Kitas veiksnys – kainos ir prekybos sąlygos. Europos Sąjunga Marokui taiko palankesnes prekybos sąlygas nei daugeliui kitų trečiųjų šalių, o tai gali didinti konkurencingumą, ypač kai rinkoje trūksta vietinės produkcijos.

    Europos Komisijos ataskaitose matyti, kad visoje ES įvežimas iš Maroko 2025 metų spalio–2026 metų kovo laikotarpiu buvo smarkiai išaugęs. Tačiau pagrindinis ne ES tiekėjas ir toliau išlieka Tunisas, kuris sudaro didžiąją dalį trečiųjų šalių alyvuogių aliejaus importo į Bendriją.

    Kas dar tiekia aliejų Ispanijai

    Marokas nėra vienintelis reikšmingas tiekėjas. Pavyzdžiui, 2026 metų pirmus du mėnesius Ispanija iš viso importavo 39 624,61 tonos alyvuogių aliejaus, o pagal kiekius daugiausia tiekė Tunisas, Portugalija ir Italija.

    Marokas tuo laikotarpiu tarp tiekėjų rikiavosi ketvirtas, o Tuniso apimtys buvo kelis kartus didesnės. Tai rodo, kad Maroko įtaka didėja, bet kol kas ji labiau panaši į greitai augančią nišą nei į rinkos dominavimą.

    Ką tai reiškia vartotojams ir rinkai

    Ispanijos rinka pastaraisiais metais jautriai reagavo į klimatines rizikas, derliaus svyravimus ir kainų šuolius, todėl importo vaidmuo didėja, kai vietinė pasiūla silpnesnė. Ispanijos Žemės ūkio ministerija yra prognozavusi apie 9 proc. gamybos mažėjimą, o tai paprastai skatina ieškoti papildomų šaltinių užsienyje.

    Vis dėlto vien procentiniai šuoliai gali klaidinti: jie neatskleidžia nei bendro rinkos dydžio, nei importo dalies, nei alternatyvių tiekėjų. Tikėtina, kad Maroko aliejus Ispanijoje ir toliau stiprins pozicijas, tačiau kol kas anksti kalbėti apie Maroko aliejaus išstūmimą ar Ispanijos produkcijos pakeitimą.

  • Pirma kelionė dviese: indeksas išrinko geriausias vietas poroms, o lyderis nustebins ne vieną

    Pirma kelionė dviese: indeksas išrinko geriausias vietas poroms, o lyderis nustebins ne vieną

    Kas lemia sėkmingą kelionę dviese?

    Pirma bendra kelionė poroms dažnai tampa rimtu išbandymu: skirtingi atostogų įpročiai, dienos ritmas ir lūkesčiai greitai išryškėja. Kelionėje tenka derinti kompromisus dėl maršruto, biudžeto, poilsio ir net elementarių dalykų, tokių kaip miegas ar asmeninė erdvė.

    Šį fenomeną pastaraisiais metais vis dažniau aptaria ir kelionių industrija: kelionė neretai pasirenkama kaip praktiškas būdas patikrinti suderinamumą realiomis sąlygomis. Būtent dėl to atsiranda įvairūs reitingai, bandantys ne tik įkvėpti, bet ir sumažinti pirmos kelionės stresą.

    Naujas indeksas: nuo saugumo iki minios streso

    Poroms skirtame Couples’ Holiday Success indekse kryptys vertinamos pagal kelis kriterijus: įperkamumą, saugumą, minios keliamą stresą, miego ir komforto sąlygas bei patirtis, kurios padeda stiprinti ryšį. Kiekviena vieta balais įvertinta pagal atskiras kategorijas, o galutinis rezultatas skaičiuotas kaip vidurkis.

    Indeksą pristatė santykių ir sekso terapeutė Georgina Vass, projektą įgyvendinusi kartu su mados prekės ženklu „Pour Moi“. Reitingo logika paprasta: pirmai kelionei parankiausios tos kryptys, kuriose lengviau išvengti konfliktų dėl tempo, nuovargio ir „per didelio programos“.

    Lyderis Europoje: Gardos ežeras

    Pirmą vietą reitinge užėmė Gardos ežeras Italijoje. Vertinime ši kryptis ypač gerai pasirodė dėl aplinkos, palankios ramiam laikui dviese, ir dėl komforto, kas pirmai kelionei neretai būna svarbiau nei intensyvus lankytinų objektų sąrašas.

    Gardos ežeras taip pat pristatomas kaip praktiškas pasirinkimas dėl patogaus susisiekimo iš didesnių miestų šiaurės Italijoje, todėl planuojant trumpesnes atostogas galima mažiau laiko skirti logistikai. Be to, lyginant su garsesnėmis kryptimis, čia paprastai lengviau rasti ramesnių vietų be didžiausių turistų srautų.

    „Pirmai kelionei svarbiausia sumažinti kasdienio ritmo trintį ir turėti erdvės tiesiog pabūti kartu“, – sakė Georgina Vass.

    Kur dar verta vykti pirmai kelionei?

    Antrą vietą reitinge užėmė Bledo ežeras Slovėnijoje, vertinamas dėl vaizdingos aplinkos ir paprasto atostogų formato: pasivaikščiojimai, apžvalgos taškai ir galimybė neskubant planuoti dieną. Tokios kryptys dažnai tinka poroms, kurios nori romantiško fono, bet nenori persitempti.

    Trečioje vietoje atsidūrė Essaouira Maroke, išsiskyrusi aukštu įperkamumo įvertinimu. Toliau rikiuojasi Giethoorn Nyderlanduose, garsėjantis „be automobilių“ patirtimi, ir Kotoras Juodkalnijoje, kur atostogos derina senamiesčio maršrutus su panoraminiais vaizdais nuo tvirtovės.

    Į indekso dvidešimtuką taip pat pateko Tulum Meksikoje, Santorinis Graikijoje, Amalfio pakrantė ir Venecija Italijoje, Dubrovnikas Kroatijoje, Kiotas Japonijoje, Madeira Portugalijoje, Zanzibaras Tanzanijoje ir Farerų salos Danijoje. Bendras vardiklis aiškus: kryptys, kuriose lengva derinti poilsį, pasivaikščiojimus ir vieną kitą ryškesnę patirtį, dažniau laikomos saugiu pasirinkimu pirmoms atostogoms dviese.

  • Baku forume MENA lyderiai ragina būsto politiką sieti su darbu, klimatu ir oriu gyvenimu

    Baku forume MENA lyderiai ragina būsto politiką sieti su darbu, klimatu ir oriu gyvenimu

    Baku vykusiame 13-ajame Pasaulio urbanistiniame forume (WUF13) Viduriniųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos regiono (MENA) atstovai būstą siūlė vertinti plačiau nei vien statybų apimtis ar finansavimo eilutes. Diskusijų centre atsidūrė atsparumas klimato rizikoms, socialinė įtrauktis ir ilgalaikis miestų stabilumas.

    Forume pabrėžta, kad būsto politika vis dažniau tampa ekonominės ir socialinės darbotvarkės dalimi. Tai apima ne tik naujų namų statybą, bet ir prieigą prie darbo, paslaugų, švietimo bei sveikatos priežiūros, ypač sparčiai augančiuose miestuose.

    Sprendimai turi remtis vietos realijomis

    Viena ryškiausių žinučių nuskambėjo iš Saudo Arabijos filantropijos sektoriaus: vieno universalaus modelio, tinkamo visoms šalims, nėra. Akcentuota, kad sprendimai turi būti grindžiami duomenimis, bendruomenių poreikiais ir konkrečiomis vietos sąlygomis, o ne kopijuojami pagal „vienas dydis visiems“ logiką.

    Kaip pavyzdys įvardyti projektai Afrikoje, kur klimato poveikiui atsparesni namai statomi iš natūralių medžiagų ir kartu rengiami vietos meistrai. Taip būstas tampa ir užimtumo priemone, mažinančia socialinę atskirtį, o ne vien infrastruktūros objektu.

    „Mes į tai nežiūrime kaip į problemą vien savaime, tai yra bendruomenių pažinimas ir kūrybiškas sprendimų kūrimas“, – sakė Lamia bint Majid Al Saud.

    Pasak „Alwaleed Philanthropies“, organizacija pasaulyje prisidėjo prie daugiau nei 1 200 000 būsto vienetų įgyvendinimo, pritaikant modelius vietos kontekstui. Taip pat akcentuota, kad Saudo Arabijoje pagalbos būstui iniciatyvos vis dažniau siejamos su ekonominiu įgalinimu, ypač moterų.

    Gazos rekonstrukcija ir finansavimo paieškos

    Palestinos vietos valdžios ministras Sami Hijawi forume didžiausią dėmesį skyrė karo padariniams Gazos Ruože ir būsimai rekonstrukcijai. Jo teigimu, sunaikinta urbanistinė infrastruktūra ir būstas kelia ne tik humanitarinių, bet ir ilgalaikio miestų atsigavimo iššūkių.

    Kalbėta, kad Palestinos institucijos, patirdamos didelį finansinį spaudimą, remiasi tarptautiniu bendradarbiavimu, plėtros bankais bei viešojo ir privataus sektorių partnerystėmis. Taip pat akcentuotas smarkiai išaugęs nedarbas ir derybos su tarptautinėmis finansų institucijomis dėl papildomų programų.

    „Palestinos žmonės nusprendė likti savo žemėje“, – sakė Sami Hijawi.

    WUF13 šiuo atveju tapo ne vien urbanistinės politikos renginiu, bet ir platforma telkti tarptautinę paramą būstui, miestų infrastruktūrai ir ilgalaikiam atsigavimui. Diskusijose išryškėjo, kad rekonstrukcija be socialinės ir ekonominės atramos rizikuoja tapti laikinu sprendimu.

    Marokas keičia subsidijų modelį

    Maroko būsto politiką forume pristatęs valstybės sekretorius Adib Benbrahim pabrėžė valstybės vaidmenį urbanistinėje transformacijoje, paremtą viešosiomis ir privačiomis investicijomis. Šalies strategijoje svarbios kryptys apima lūšnynų mažinimą, viduriniosios klasės būstą ir miestų atnaujinimą.

    Skelbta, kad per viešojo ir privataus sektorių partnerystes Maroke sukurta daugiau nei 720 000 būsto vienetų, o nuo 2004 metų daugiau nei 325 000 žmonių pasinaudojo lūšnynų perkėlimo programomis. Taip pat išryškinta 2024 metais pradėta subsidijų pertvarka.

    Naujasis modelis numato didesnį dėmesį tiesioginei paramai gyventojams, o ne vystytojams, paliekant šeimoms daugiau laisvės rinktis, kur gyventi. Kartu akcentuota, kad būsto plėtra derinama su mokyklų, sveikatos priežiūros ir kitų viešųjų paslaugų infrastruktūra pažeidžiamuose rajonuose.

    Bendras forumo tonas buvo aiškus: būsto politika MENA regione vis labiau siejama su darbo rinka, klimato prisitaikymu ir socialine sanglauda. Tai reiškia, kad valstybės ir partneriai ieško ne tik kaip pastatyti daugiau, bet ir kaip sukurti tvaresnes, įtraukesnes bendruomenes.

  • Maroko kalnuose rūką paverčia geriamu vandeniu: tinklai pakeitė moterų kasdienybę

    Maroko pietvakariuose, Ait Baamrano regione, pradėta naudoti rūko vandens surinkimo sistema, kuri geriamą vandenį į kaimus tiekia ne iš šulinių, o tiesiai iš kalnų rūko. Ant Butmezgidos kalno šlaitų įrengtos didelio ploto polimerinės tinklų konstrukcijos gaudo ore esančią drėgmę, kuri vėliau nukreipiama į rezervuarus ir vamzdynais pasiekia gyvenvietes.

    Šis sprendimas ypač svarbus vietos bendruomenėms, kur vandens paieška ilgus metus buvo kasdienis moterų ir mergaičių darbas. Anksčiau dalis šeimų kasdien skirdavo iki kelių valandų kelionei iki vandens šaltinių, o vanduo į namus būdavo parnešamas fizinę sveikatą alinantomis sąlygomis.

    Tinklai įrengiami aukštikalnėse, kur dažnai susidaro tirštas rūkas ir pučia vėjai, nešantys drėgną orą per kalnagūbrį. Drėgmės lašeliai, atsitrenkę į tinklo pluoštus, kondensuojasi, susijungia į didesnius lašus ir nuteka į surinkimo latakus, o iš ten į talpyklas.

    Skelbiama, kad tokio tipo tinklai, priklausomai nuo oro sąlygų, per parą gali surinkti reikšmingą vandens kiekį iš palyginti nedidelio ploto. Konkrečiai šiame projekte naudojama apie 600 kvadratinių metrų tinklų, o dalį sistemos energijos poreikio padengia saulės baterijos.

    Vandeniui pasiekus kaimų čiaupus, kasdienė rutina pasikeitė iš esmės: sumažėjo laiko ir fizinių pastangų, reikalingų apsirūpinti geriamu vandeniu. Tai turi tiesioginį poveikį ir vaikų ugdymui, nes mergaitėms nebereikia rytais skirti laiko vandens nešiojimui, todėl jos reguliariau lanko mokyklą.

    Vis dėlto vietos bendruomenėse pokyčiai turi ir socialinę pusę. Kai kur atkreipiamas dėmesys, kad moterų vaidmuo šeimoje, anksčiau siejęsis su būtinu vandens parnešimu, gali kisti, todėl kartu diegiamos švietimo iniciatyvos apie vandens tausojimą ir pagrindinius įgūdžius, reikalingus tvarkant naują infrastruktūrą.

    Rūko vandens surinkimas nėra universalus: jam būtinas pastovus rūkas, tinkamas reljefas ir aukštis, todėl tokios sistemos geriausiai veikia specifinėse vietovėse. Regionuose, kur rūko beveik nebūna, tenka remtis kitais sprendimais, pavyzdžiui, gilesnių vandeningų sluoksnių paieška, lietaus vandens kaupimu ar vandens gėlinimu pakrantėse.

    Tarptautinėse rekomendacijose dažnai minima, kad baziniams žmogaus poreikiams užtikrinti reikalingas aiškus minimalus vandens kiekis per dieną, tad net ir nedidelės, bet stabiliai veikiančios sistemos gali turėti didelę reikšmę mažoms bendruomenėms. Maroko kalnų projektas rodo, kad pritaikius technologiją vietos sąlygoms, rūkas gali tapti realiu geriamo vandens šaltiniu.

  • „Waldorf Astoria“ Rabat Salėje atvėrė viešbutį aukščiausiame Maroko pastate: kuo jis išskirtinis

    „Waldorf Astoria“ Rabat Salėje atvėrė viešbutį aukščiausiame Maroko pastate: kuo jis išskirtinis

    Maroko sostinės regione duris atvėrė „Waldorf Astoria Rabat Salé“ – prabangus viešbutis, įsikūręs Mohammed VI bokšte. Tai 55 aukštų dangoraižis, laikomas aukščiausiu pastatu Maroke ir vienu aukščiausių visoje Afrikoje.

    Naujasis objektas pastatytas Bouregreg upės pakrantėje, jungiančioje Rabatą ir Salę. Iš čia patogu pasiekti pagrindinius miesto traukos taškus, įskaitant UNESCO saugomus istorinius kvartalus ir naujus kultūros infrastruktūros projektus.

    Viešbutis su vaizdu ir ambicijomis

    Viešbutyje įrengti 55 kambariai ir liukso klasės numeriai, o svečiams žadama asmeninio konsjeržo paslauga. Koncepcija orientuota į mažesnį numerių skaičių ir aukštesnį aptarnavimo lygį, būdingą prestižiniams miesto viešbučiams.

    Projektas pristatomas ir kaip atsakas į augantį Maroko turizmo srautą. „Hilton“ atstovai pabrėžia, kad šalis siekia didinti atvykstamojo turizmo apimtis, o Rabato vaidmuo šiame plane, jų teigimu, nuosekliai stiprėja.

    „Marokas yra viena sparčiausiai besikeičiančių krypčių pasaulyje, o Rabatas vis labiau prisideda prie šalies tikslo didinti turizmo mastą“, – sakė „Hilton“ Artimųjų Rytų ir Afrikos regiono vadovas Guy Hutchinson.

    7 000 kūrinių ir dviejų aukštų SPA

    Viešbutis išsiskiria dideliu meno akcentu: erdvėse eksponuojama daugiau nei 7 000 kūrinių, kurie apima kambarius ir bendrąsias zonas. Tai pristatoma kaip viena didžiausių privačių meno kolekcijų Šiaurės Afrikoje.

    Poilsiui siūlomas „Waldorf Astoria Spa“, įrengtas 31 ir 32 aukštuose, su vaizdais į Atlanto vandenyną. Kompleksą sudaro procedūrų kabinetai, hamamas ir kitos sveikatingumo erdvės, taip pat vidaus baseinas ir visą parą veikianti sporto salė.

    Restoranai, prekių ženklo klasika ir nauji atidarymai

    Gastronomijos dalyje numatytos kelios skirtingos koncepcijos – nuo prekių ženklo klasiką primenančios „Peacock Alley“ erdvės popietės arbatai, kavai ir kokteiliams iki aukštesnės klasės restorano „Aldabaran“.

    „Aldabaran“ siejamas su virtuvės šefu Alain Ducasse, o meniu kryptis – sezoniškumas ir vietinių produktų interpretacijos. Tuo metu „Brasserie Magnolia“ žada Viduržemio jūros regiono patiekalus, o artimiausiu metu planuojama atidaryti panazijietišką barą „The Sapphire Room“ ir kavos barą „Après“.

    Viešbučio interjere akcentuojami dangaus motyvai, o vienas ryškesnių simbolių – planetariumo įkvėptas laikrodis, kuriame sujungta Saulės sistemos tema ir Marokui būdinga laiko skaičiavimo tradicija.

  • Maroko Tanžeras vilioja turistus: nuo triukšmingų turgų iki Atlantą menančių pakrančių

    Maroko Tanžeras vilioja turistus: nuo triukšmingų turgų iki Atlantą menančių pakrančių

    Tanžeras Maroke dažnai vadinamas vartais tarp Europos ir Afrikos: miestą nuo Ispanijos skiria Gibraltaro sąsiauris, o jo ritmą kuria Viduržemio jūra ir Atlanto vandenynas. Pastaraisiais metais ši kryptis vis dažniau atsiduria keliautojų planuose dėl autentiškos kultūros, virtuvės ir palyginti patogaus susisiekimo.

    Kelionės įspūdžiai neretai prasideda centrinėse miesto erdvėse, kur juntama kasdienio gyvenimo energija: čia prekiaujama vaisiais, daržovėmis, prieskoniais ir vietiniais užkandžiais. Turgaus aplinka leidžia pamatyti, kaip Maroko virtuvės skoniai gimsta iš paprastų, tačiau aromatingų produktų.

    Siauros senamiesčio gatvelės veda į amatininkų dirbtuves ir tradicines krautuves, kur galima rasti rankų darbo baldų, vario dirbinių bei austų tekstilės gaminių. Tokie gaminiai Maroke dažnai kuriami pagal šeimose perduodamas technologijas, o pirkėjams tampa ne tik suvenyru, bet ir vietos meistrystės atspindžiu.

    Greta kasdienybės Tanžere ryški ir istorija: miesto gynybiniai įtvirtinimai bei senosios tvirtovės liudija šimtmečius trukusią strateginę svarbą. Ši miesto dalis keliautojams suteikia konteksto, kodėl Tanžeras ilgą laiką buvo skirtingų kultūrų ir interesų susitikimo taškas.

    Po pasivaikščiojimų senamiestyje keliautojai dažnai renkasi klasikinius skonius, kurie tapę Maroko vizitine kortele, pavyzdžiui, mėtų arbatą ir datules. Vis populiaresnės tampa ir patirtys, kuriose galima dalyvauti pačiam, pavyzdžiui, keramikos pamokos, supažindinančios su tradicinių indų formavimu ir vietos kulinarijos įpročiais.

    Netoli Tanžero esantis Šefšauenas, garsėjantis mėlynais senamiesčio fasadais, išlieka viena fotografuojamiausių vietų šiaurinėje šalies dalyje. Šis miestas dažnai įtraukiamas į maršrutus kaip dienos ar dviejų išvyka, leidžianti pamatyti kitokį kalnų regiono gyvenimą ir architektūros savitumą.

    Kelionės tęsinys pakrantėje dažnai atskleidžia kitą Maroko pusę, kur susitinka gamta, istorija ir vietos pasakojimai. Vietinių gyventojų rekomendacijos čia ypač vertingos, nes padeda atrasti mažiau turistines vietas ir išvengti vien tik populiariausių, dažnai perkrautų taškų.

    Turizmo sektoriui atsigavus po pandemijos, Marokas investuoja į infrastruktūrą ir tarptautinį pasiekiamumą, o keliautojams vis svarbesnė tampa patirties kokybė: vietinis maistas, amatai ir autentiškos istorijos. Tanžeras šiame kontekste išsiskiria tuo, kad leidžia vienoje kelionėje sujungti miestą, kultūrą ir pakrantės maršrutus.