Tag: Mass General Brigham

  • Užtenka asmenukės: DI iš veido bruožų prognozuoja onkologinių pacientų išgyvenamumą

    Užtenka asmenukės: DI iš veido bruožų prognozuoja onkologinių pacientų išgyvenamumą

    Modelis apmokytas milijonais veidų

    Veidas neretai išduoda daugiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio: senėjimo požymius, lėtinių ligų įtaką, gyvenimo būdo pasekmes. Tačiau tokius signalus objektyviai įvertinti vien stebint sudėtinga, todėl vis dažniau pasitelkiami skaitmeniniai metodai.

    JAV sveikatos priežiūros sistemos Mass General Brigham mokslininkai pristatė DI pagrįstą sprendimą, kuris analizuoja veido nuotraukas ir gali padėti įvertinti biologinį amžių bei prognozuoti išgyvenamumo riziką onkologiniams pacientams. Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo žurnale „The Lancet Digital Health“.

    Du įrankiai: biologinis amžius ir rizikos prognozė

    Mokslininkai sukūrė FAHR-Face modelį, apmokytą daugiau nei 40 000 000 veido fotografijų. Remiantis šiuo pagrindu, sukurti du atskiri įrankiai: FAHR-FaceAge ir FAHR-FaceSurvival.

    FAHR-FaceAge vertina ne žmogaus gimimo datą, o tai, kiek metų žmogus atrodo pagal veido bruožus, taip apytikriai aprašant biologinio amžiaus požymius. Tyrėjai skelbia, kad viešuose nuotraukų rinkiniuose vidutinė absoliuti paklaida siekė 5,1 metų, o onkologinių pacientų grupėje ši informacija buvo naudinga prognozuojant ligos baigtis.

    FAHR-FaceSurvival veikia kita logika: jis nebūtinai remiasi biologinio amžiaus įverčiu, o mokosi tiesiogiai atpažinti veido vaizde slypinčius ryšius su mirties rizika. Tyrėjų teigimu, skirtingi veido regionai abiejuose įrankiuose „sveria“ nevienodai, todėl pateikiami signalai gali vienas kitą papildyti.

    Ką parodė rezultatai ir kodėl svarbus kontekstas

    Vienas ryškiausių rezultatų susijęs su rizikos atskyrimu į grupes: pacientams, kuriuos FAHR-FaceSurvival priskyrė didžiausios rizikos ketvirčiui, mirtingumas buvo daugiau nei tris kartus didesnis nei mažiausios rizikos grupėje. Autoriai nurodė, kad pakoreguotas hazardų santykis siekė 3,23 ir buvo statistiškai reikšmingas.

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad tokie rodikliai nereiškia tikslaus individualaus atsakymo, kiek konkrečiai žmogus gyvens. Tai yra grupių palyginimas, padedantis įvertinti santykinį rizikos skirtumą, o ne prognozė konkrečiai dienai ar terminui.

    „Ši analizė gali tapti papildomu būdu įvertinti paciento būklę, ypač kai trūksta dalies įprastų klinikinių rodiklių“, – sakė vienas iš tyrėjų, radioterapeutas onkologas Raymondas Makas.

    Galimas praktinis pritaikymas siejamas su sprendimais prieš intensyvų gydymą, kai būtina įvertinti ne tik naviko tipą, bet ir paciento organizmo rezervus, trapumą bei gebėjimą toleruoti radioterapiją, operaciją ar sisteminį gydymą. Senstant visuomenei, tokio pobūdžio vertinimų poreikis auga, todėl ieškoma greitų, standartizuotų ir pakartojamų metodų.

    Kita vertus, prieš plačiai diegiant tokias priemones klinikoje, reikalingi papildomi tyrimai: kaip DI veikia skirtingose populiacijose, ar rezultatai stabilūs įvairiomis fotografavimo sąlygomis ir ar technologija realiai pagerina gydymo sprendimus bei baigtis. Ne mažiau svarbūs ir privatumo bei duomenų saugumo klausimai, nes veido atvaizdas yra itin jautrus biometrinis duomuo.

  • Tinnitus severity may be measurable at last: Study links pupil dilation and facial micro-movements to distress levels

    Researchers at Mass General Brigham say they have identified potential objective biomarkers for tinnitus severity by tracking pupil dilation and subtle, involuntary facial movements while people listen to everyday sounds. The work, published in Science Translational Medicine, aims to address a long-standing problem in tinnitus research: severity is typically judged by questionnaires rather than physiological measures.

    Tinnitus is commonly described as persistent phantom sound, such as ringing, buzzing, or clicking, and it is widespread in the general population. For many people it is a manageable nuisance, but a smaller group experiences debilitating distress that can disrupt sleep, concentration, and mental health.

    Signals tied to threat response

    The team focused on the sympathetic nervous system, which governs the body’s fight, flight, or freeze response, to look for outward indicators of distress. They examined whether tinnitus-related distress might be reflected in arousal signals that are visible in the eyes and face.

    To test the idea, researchers recruited 97 participants with normal hearing, including 47 with varying levels of tinnitus and sound sensitivity, and 50 control volunteers. Participants listened to pleasant, neutral, and unpleasant sounds while being recorded on video and monitored for pupil changes.

    AI helps detect tiny facial changes

    Using AI-powered video analysis, the study detected rapid micro-movements in areas such as the cheeks, eyebrows, and nostrils, and found they were associated with self-reported tinnitus distress. When these facial signals were combined with pupil dilation data, the model’s ability to predict severity improved.

    People with severe tinnitus showed unusually large pupil dilation across all sound types, while their facial responses were more muted. By contrast, controls and participants with less bothersome tinnitus tended to show stronger pupil and facial reactions mainly to the most unpleasant sounds.

    Why this could matter for trials

    The researchers argue that objective readouts could make placebo-controlled studies easier to design and interpret, helping the field evaluate treatments more rigorously. They also suggest the approach could potentially be adapted to more accessible, clinic-friendly tools if validated further.

    The team noted key limitations, including the need to exclude many people who often have complex tinnitus, such as those with hearing loss, older age, or significant mental health comorbidities. Future studies are expected to test whether the biomarkers hold up in broader, higher-risk populations and in real-world clinical settings.

    Researchers involved in the work say they are now exploring how these biomarkers could support therapy development, including approaches that pair neural stimulation with software-based treatment environments. The broader goal is to measure not just the sound people perceive, but the distress response that makes tinnitus disabling for some patients.