Tag: Mažasis ledynmetis

  • Didysis badas 1315–1317: kaip Europą išsekino prieš Juodąją mirtį

    Dar gerokai prieš Juodąją mirtį Europą ištiko kita katastrofa – 1315–1317 metų Didysis badas, palikęs žemyną nusilpusį ir pažeidžiamą vėlesnėms epidemijoms.

    Pavasarį užsitęsę lietūs nuplovė pasėlius ir sutrukdė ūkininkams net pasėti, o vėliau orai taip ir nepagerėjo: drėgmė ir šaltesnės temperatūros lėmė itin menkus derlius didelėje Šiaurės Europos dalyje.

    Tekste pabrėžiama, kad kelis šimtmečius iki tol Europoje vyravo palankesnis klimato laikotarpis, leidęs įdirbti net nederlingesnes žemes. Tačiau kartu augo gyventojų skaičius ir priklausomybė nuo derliaus – atsargų beveik nebuvo.

    Šis trapumas 1315 metais pasireiškė visa jėga: kai grūdų derlius krito, prasidėjo masinis badas, ekonomikos smukimas ir ilgalaikis visuomenės sveikatos bei socialinių ryšių silpnėjimas.

    Kas sukėlė 1315 metų katastrofą

    Didžiojo bado pradžia siejama su staigiu orų pablogėjimu 1315 metų pavasarį. Nuolatiniai lietūs tęsėsi per vasarą, žiemą ir iki kitų metų, todėl dalis sėklų supuvo dirvoje, o likę pasėliai taip ir neprinoko.

    Ši permaina siejama su tuo, kas vėliau imta vadinti Mažuoju ledynmečiu – laikotarpiu, kai Europoje ėmė dažnėti vėsesni, drėgnesni metai. Tokios sąlygos ypač smarkiai smogė regionams, kurių ekonomika rėmėsi grūdų ūkiu.

    Pasėlių žlugimas apėmė plačią teritoriją, įskaitant Angliją, Škotiją, Prancūziją ir Skandinaviją. Nors valdovai ir Bažnyčia turėjo tam tikrų grūdų atsargų, jos greitai seko, o pagalbos pastangos nebuvo pajėgios aprėpti masto.

    Kainų šuolis ir užstrigusi ekonomika

    Grūdai viduramžiais buvo ne tik pagrindinis maistas, bet ir ekonomikos pamatas, todėl jų trūkumas iškart persimetė į kainas. Tekste teigiama, kad kai kur Anglijoje kviečių kainos šoktelėjo tris–keturis kartus.

    Žemyninėje Europoje grūdų kainos per vienus metus, kaip nurodoma, galėjo pakilti daugiau nei 300 proc. Žmonėms visus pinigus skiriant būtiniausiam maistui, kitos prekės ir paslaugos tapo neįperkamos, o prekyba ir amatai smarkiai merdėjo.

    Krizę gilino ir gyvulių kritimas: ligos bei pašaro stoka mažino bandas, o badaujantys ūkininkai skerdė veislinius gyvulius ir valgė sėklinius grūdus. Tai kūrė užburtą ratą – kitais sezonais tapo dar sunkiau atkurti normalų derlių.

    Ilgalaikės pasekmės iki Juodosios mirties

    Didysis badas, kaip skaičiuojama tekste, galėjo nusinešti apie 10–25 proc. Šiaurės Europos gyventojų. Net ir pasibaigus blogiausiems metams, maisto trūkumas, anot autoriaus, tęsėsi dar kelis metus – maždaug iki 1322 metų.

    Ilgalaikė prasta mityba silpnino imuninę sistemą, o vaikams, patyrusiems badą iki penkerių metų, didėjo rizika patirti augimo sulėtėjimą visam gyvenimui. Dėl to 1320–1330 metais dalis visuomenės buvo fiziškai silpnesnė ir prasčiau atsilaikė prieš ligas.

    Tokiame fone 1347 metais Europą pasiekus Juodajai mirčiai, daugelis žmonių, pasak teksto, galėjo būti imlesni infekcijai. Straipsnyje primenama ir dažnai cituojama mirčių skalė – Europoje nuo maro galėjo žūti 25–50 mln. žmonių.

    Be biologinių ir ekonominių nuostolių, badas pakirto ir pasitikėjimą tuometiniais visuomenės „ramščiais“ – aristokratija bei Bažnyčia, kurios negalėjo apsaugoti žmonių nuo masinio mirtingumo. Tai ilgainiui prisidėjo prie didesnės socialinės įtampos ir dažnėjančių neramumų.

  • Napoleoną „paskandino“ Azijos ugnikalnis? Kaip gamta nulėmė didžiausius istorijos lūžius

    Napoleoną „paskandino“ Azijos ugnikalnis? Kaip gamta nulėmė didžiausius istorijos lūžius

    Istorijos posūkiai dažnai aiškinami generolų klaidomis, sąjungomis ar ekonomika, tačiau vis dažniau akcentuojamas ir gamtos veiksnys. Mokslininkai, remdamiesi klimato rekonstrukcijomis ir istorinių šaltinių analize, rodo, kad ekstremalūs orai, ugnikalnių išsiveržimai ir ilgalaikiai atšalimai galėjo pakeisti karų, migracijų ir net imperijų likimą.

    Vienas ryškiausių pavyzdžių siejamas su 1815 metų įvykiais Europoje. Keliais mėnesiais anksčiau Indonezijos Sumbavos saloje įvyko Tamboros ugnikalnio išsiveržimas, laikomas vienu galingiausių užfiksuotoje istorijoje. Į atmosferą patekę sieros aerozoliai ir pelenai paveikė pasaulinį klimatą, o Europoje padažnėjo neįprasti krituliai ir staigūs orų svyravimai.

    Prieš Vaterlo mūšį smarkus lietus laukus pavertė klampyne, o tai apsunkino manevrus ir artilerijos darbą. Napoleonas Bonapartas buvo priverstas atidėti puolimą, tikėdamasis, kad dirva pradžius, tačiau kelių valandų delsimas suteikė laiko atvykti pastiprinimui. Tokios detalės istorikams primena, kad taktika kartais priklauso nuo to, kas vyksta danguje, o ne tik štabo žemėlapiuose.

    Ugnikalnio poveikis nesibaigė vienu mūšiu. 1816 metais daugelyje regionų įsivyravo vadinamieji metai be vasaros, kai šaltis ir šalnos fiksuotos net šiltuoju sezonu, o kai kur pasirodė ir sniegas. Dėl prastų derlių kilo maisto kainos, stiprėjo socialinė įtampa, o dalis žmonių buvo priversti migruoti, ieškodami pragyvenimo šaltinių.

    Taifūnas, sustabdęs invaziją

    Dar seniau, XIII amžiuje, gamta tapo lemtingu veiksniu bandant užkariauti Japoniją. Mongolų imperijos valdovas Kubilajus chanas suorganizavo dideles jūrines ekspedicijas, tačiau 1274 ir 1281 metų kampanijas nutraukė audros. Ypač 1281 metais taifūnas nusiaubė didelę dalį laivyno ir nusinešė daugybę gyvybių.

    Japonijoje šis įvykis įgijo ir kultūrinę prasmę, nes buvo suvoktas kaip ypatinga salų apsauga, vėliau pavadinta kamikaze, arba dieviškuoju vėju. Istoriniu požiūriu tai reiškė ne tik pralaimėtą mūšį, bet ir sustabdytą vienos galingiausių to meto valstybių ekspansiją Rytų Azijoje.

    Atšalimas, pakeitęs Europą

    Ilgesnio laikotarpio poveikį rodo vadinamoji mažoji ledynmečio epocha, apėmusi maždaug laikotarpį nuo XIV iki XIX amžiaus vidurio. Vidutinės temperatūros Šiaurės pusrutulyje sumažėjo apie 1 laipsnį Celsijaus, tačiau net toks pokytis sutrumpino vegetacijos sezonus ir padidino derliaus nesėkmių riziką.

    Kai kur dažnėjo badmečiai, o nepriteklius didino visuomenės pažeidžiamumą ligoms ir konfliktams. Užšalusios upės ir ilgesnės žiemos trikdė prekybą, o žemdirbiai buvo priversti keisti ūkininkavimo praktiką. Istorikai taip pat sieja šį laikotarpį su įtampomis bendruomenėse, kurios krizių metu ieškojo kaltųjų.

    Nuo žalios Saharos iki epidemijų

    Klimato kaita istorijoje pasireiškė ir visiškai kitais masteliais. Tyrimai rodo, kad prieš maždaug 11 000–6 000 metų didelė Saharos dalis buvo gerokai drėgnesnė, su ežerais ir upėmis, todėl ten galėjo klestėti gyvenvietės bei gyvulininkystė. Vėliau, silpstant musonams ir mažėjant krituliams, regionas ėmė sausėti, o žmonės traukėsi į palankesnes vietas, įskaitant Nilo slėnį.

    Gamtos ir žmonių sąveiką primena ir viduramžių epidemijos. Juodosios mirties metu XIV amžiuje džiunglėse ir stepėse cirkuliavusios bakterijos, prekybos ryšiai bei žmonių judėjimas sudarė sąlygas ligai sparčiai plisti, o didelis mirtingumas sukrėtė Europos ekonomiką ir socialinę tvarką. Panašiai ir Majų civilizacijos nuosmukį mokslininkai vis dažniau sieja su užsitęsusiomis sausromis, kurias galėjo sustiprinti intensyvus kraštovaizdžio pertvarkymas.

    Šiandien, sparčiai daugėjant ekstremalių reiškinių ir tobulėjant klimato stebėsenai, istorinių pavyzdžių analizė tampa ne vien smalsumo objektu. Ji padeda suprasti, kaip pažeidžiamos yra tiek valstybės, tiek miestai, kai gamta keičia taisykles, o sprendimų priėmėjai priversti reaguoti į tai, kas nepriklauso nuo politinės valios.