Didysis badas 1315–1317: kaip Europą išsekino prieš Juodąją mirtį

Written by

in

Dar gerokai prieš Juodąją mirtį Europą ištiko kita katastrofa – 1315–1317 metų Didysis badas, palikęs žemyną nusilpusį ir pažeidžiamą vėlesnėms epidemijoms.

Pavasarį užsitęsę lietūs nuplovė pasėlius ir sutrukdė ūkininkams net pasėti, o vėliau orai taip ir nepagerėjo: drėgmė ir šaltesnės temperatūros lėmė itin menkus derlius didelėje Šiaurės Europos dalyje.

Tekste pabrėžiama, kad kelis šimtmečius iki tol Europoje vyravo palankesnis klimato laikotarpis, leidęs įdirbti net nederlingesnes žemes. Tačiau kartu augo gyventojų skaičius ir priklausomybė nuo derliaus – atsargų beveik nebuvo.

Šis trapumas 1315 metais pasireiškė visa jėga: kai grūdų derlius krito, prasidėjo masinis badas, ekonomikos smukimas ir ilgalaikis visuomenės sveikatos bei socialinių ryšių silpnėjimas.

Kas sukėlė 1315 metų katastrofą

Didžiojo bado pradžia siejama su staigiu orų pablogėjimu 1315 metų pavasarį. Nuolatiniai lietūs tęsėsi per vasarą, žiemą ir iki kitų metų, todėl dalis sėklų supuvo dirvoje, o likę pasėliai taip ir neprinoko.

Ši permaina siejama su tuo, kas vėliau imta vadinti Mažuoju ledynmečiu – laikotarpiu, kai Europoje ėmė dažnėti vėsesni, drėgnesni metai. Tokios sąlygos ypač smarkiai smogė regionams, kurių ekonomika rėmėsi grūdų ūkiu.

Pasėlių žlugimas apėmė plačią teritoriją, įskaitant Angliją, Škotiją, Prancūziją ir Skandinaviją. Nors valdovai ir Bažnyčia turėjo tam tikrų grūdų atsargų, jos greitai seko, o pagalbos pastangos nebuvo pajėgios aprėpti masto.

Kainų šuolis ir užstrigusi ekonomika

Grūdai viduramžiais buvo ne tik pagrindinis maistas, bet ir ekonomikos pamatas, todėl jų trūkumas iškart persimetė į kainas. Tekste teigiama, kad kai kur Anglijoje kviečių kainos šoktelėjo tris–keturis kartus.

Žemyninėje Europoje grūdų kainos per vienus metus, kaip nurodoma, galėjo pakilti daugiau nei 300 proc. Žmonėms visus pinigus skiriant būtiniausiam maistui, kitos prekės ir paslaugos tapo neįperkamos, o prekyba ir amatai smarkiai merdėjo.

Krizę gilino ir gyvulių kritimas: ligos bei pašaro stoka mažino bandas, o badaujantys ūkininkai skerdė veislinius gyvulius ir valgė sėklinius grūdus. Tai kūrė užburtą ratą – kitais sezonais tapo dar sunkiau atkurti normalų derlių.

Ilgalaikės pasekmės iki Juodosios mirties

Didysis badas, kaip skaičiuojama tekste, galėjo nusinešti apie 10–25 proc. Šiaurės Europos gyventojų. Net ir pasibaigus blogiausiems metams, maisto trūkumas, anot autoriaus, tęsėsi dar kelis metus – maždaug iki 1322 metų.

Ilgalaikė prasta mityba silpnino imuninę sistemą, o vaikams, patyrusiems badą iki penkerių metų, didėjo rizika patirti augimo sulėtėjimą visam gyvenimui. Dėl to 1320–1330 metais dalis visuomenės buvo fiziškai silpnesnė ir prasčiau atsilaikė prieš ligas.

Tokiame fone 1347 metais Europą pasiekus Juodajai mirčiai, daugelis žmonių, pasak teksto, galėjo būti imlesni infekcijai. Straipsnyje primenama ir dažnai cituojama mirčių skalė – Europoje nuo maro galėjo žūti 25–50 mln. žmonių.

Be biologinių ir ekonominių nuostolių, badas pakirto ir pasitikėjimą tuometiniais visuomenės „ramščiais“ – aristokratija bei Bažnyčia, kurios negalėjo apsaugoti žmonių nuo masinio mirtingumo. Tai ilgainiui prisidėjo prie didesnės socialinės įtampos ir dažnėjančių neramumų.

Comments

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *