Tag: Medžiotojai rinkėjai

  • 6 000 metų senumo dantis atskleidė, kaip danų saloje gyvenęs vyras keitė mitybą žemdirbystės aušroje

    Vienas 6 000 metų senumo dantis padėjo mokslininkams atkurti, kaip Danijos saloje gyvenęs vyras vaikystėje ir jaunystėje keitė mitybą tuo metu, kai į regioną pradėjo skverbtis žemdirbystė.

    Rødhals vardu pramintas žmogus buvo rastas Sejerø saloje dar 1956 metais – jo beveik pilną skeletą vietos gyventojai aptiko senoje kriauklių sankaupoje. Archeologai nustatė, kad jis buvo sąmoningai palaidotas ant nugaros, apsuptas akmenų.

    Ilgą laiką atrodė, kad viskas paprasta: ankstesnė analizė rodė jūrinę dietą, būdingą medžiotojų-rinkėjų bendruomenėms. Tačiau radiokarboninis datavimas jį priskyrė maždaug 3800 metais prieš mūsų erą laikotarpiui – kai žemdirbystė jau buvo pasiekusi netoliese esantį Zelandijos regioną.

    Naujesni tyrimai parodė, kad šis žmogus, regis, gyveno tarsi dviejų pasaulių sandūroje: genetiniu požiūriu jis buvo vietinis medžiotojas-rinkėjas, bet jo gyvenimo laikas sutapo su ūkininkavimo plėtra ir kultūriniais pokyčiais.

    Mitybos pėdsakai – dantyje

    Tyrėjai ištyrė cheminius „parašus“ kauluose ir dantyje – skirtingi maisto šaltiniai palieka skirtingas anglies, azoto ir sieros izotopų proporcijas. Ypač vertinga pasirodė viena prieškrūminio danties dalis: jo dentinas sluoksniais fiksuoja, ką žmogus valgė skirtingais vaikystės metais.

    Duomenys rodo, kad vaikystėje Rødhals vyras daugiausia maitinosi jūros ištekliais – ypač žuvimi, unguriais ir seklumų kriauklėmis. Tačiau apie 11-uosius gyvenimo metus jo mityba pasikeitė: išaugo gilesnių vandenų žuvų dalis.

    Paauglystėje ir suaugus jo racione ryškiau padaugėjo sausumos baltymų. Vis dėlto jūrinė mityba ir toliau išliko dominuojanti – pokytis buvo svarbus, bet nereiškė visiško perėjimo prie žemdirbių maisto.

    Lyginant su 65 kitais Danijos mezolito laikotarpio žmonėmis, nė vienas neturėjo tokio pat ilgalaikio ir išskirtinio mitybos „derinio“ suaugus. Tai sustiprino įtarimą, kad šis žmogus maisto ar įpročių galėjo įgyti iš kitokios bendruomenės.

    Kas galėjo lemti pasikeitimą?

    Tyrėjai svarsto, kad mitybos lūžis galėjo sutapti su ūkininkų bendruomenių atėjimu iš pietų maždaug 3900 metais prieš mūsų erą. Nors jo DNR nerodė atvykėlių kilmės, pats laidojimo pobūdis buvo artimesnis ankstyvųjų neolito žemdirbių papročiams nei tipinėms medžiotojų-rinkėjų kapavietėms.

    Kape, kaip nurodoma, nebuvo būdingų mezolitui elementų, pavyzdžiui, raudonos ochros pėdsakų, o akmenų išdėstymas priminė vėlesnius žemdirbių laidojimus. Tai gali reikšti, kad jis perėmė dalį naujų papročių, nors ir išlaikė senąjį gyvenimo būdą.

    Kartu mokslininkai pabrėžia ribotumus: izotopų analizė negali tiksliai pasakyti, ar sausumos baltymai buvo gauti iš ūkių (pvz., galvijų), ar iš medžioklės. Kitaip tariant, pats cheminis „parašas“ rodo kryptį, bet ne konkrečią maisto kilmę.

    Dar viena įdomi detalė – suaugusio Rødhals vyro mityboje nematyti aiškių gėlavandenių žuvų vartojimo pėdsakų, kas skiria jį nuo kai kurių kitų to meto bendruomenių. Tai leidžia manyti, kad jo maisto šaltiniai buvo gana specifiniai.

    Vienas paskutiniųjų „senosios“ Danijos gyventojų?

    Tyrime primenama, kad vėlesni genetiniai darbai rodo: į Daniją atvykę žemdirbiai ilgainiui didžiąja dalimi pakeitė vietinius medžiotojus-rinkėjus, o tarpusavio susiliejimo buvo palyginti nedaug. Tokios išvados pateiktos 2024 metais paskelbtame tyrime, kuriame analizuota 100 senovinių Danijos genomų.

    Dėl to Rødhals vyras laikomas vėlyviausiu patikimai datuotu žmogumi Danijoje, turėjusiu „nesumaišytą“ vietinę medžiotojų-rinkėjų kilmę ir daugiausia jūrinę mitybą. Tai nereiškia, kad jis buvo paskutinis, tačiau jis galėjo priklausyti vienai paskutinių kartų prieš galutinį regiono virsmą.

    Šis atvejis suteikia retą galimybę pamatyti, kaip dideli civilizaciniai pokyčiai galėjo atsispindėti vieno žmogaus gyvenime – ne per legendas ar apibendrinimus, o per biologinį pėdsaką, išlikusį dantyje. Tyrimas publikuotas žurnale „Antiquity“.

  • Tyrimas: akmens amžiaus medžiotojai Europoje galėjo naudoti nuodais užteptas strėles

    Akmens amžiaus medžiotojai Europoje galėjo būti gerokai išradingesni, nei manyta: naujas Danijoje atliktas tyrimas kelia prielaidą, kad didelius gyvūnus jie medžiojo nuodais užteptomis strėlių antgaliais.

    Kaip rašoma publikuotoje analizėje, „įkalčiu“ tapo ne patys nuodai – jų po tūkstančių metų nebelieka, – o itin mažas ankstyvojo mezolito laikotarpio akmeninių strėlių antgalių dydis.

    Mokslininkai nagrinėjo akmens įrankių technologiją iš laikotarpio prieš pat žemdirbystės plitimą Europoje. Daugiausia dėmesio skirta mezolitui, kai medžiotojai-rinkėjai vis dar rėmėsi laukinės gamtos ištekliais.

    Pasak tyrimo autorių, ankstyvojo mezolito (apie 9 000–3 950 metų prieš mūsų erą) smulkūs antgaliai galėjo būti skirti ne vien mechaniniam sužeidimui, o nuodui „įleisti“ į kraujotaką – tam pakanka ir nedidelės žaizdos.

    Kodėl mažas antgalis gali reikšti nuodus

    Medžiojant be nuodų, strėlės antgalis paprastai būna didesnis – jam reikia padaryti daugiau žalos audiniams, kad gyvūnas greičiau nusilptų. Nuodingos strėlės logika kitokia: svarbiausia pataikyti ir pradėti nuodo veikimą, o ne kuo labiau praplėšti žaizdą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad pats nuodas archeologiniuose radiniuose dažniausiai neišlieka, todėl tenka remtis netiesioginiais požymiais – forma, dydžiu, radinių kontekstu ir tuo, kokia medžioklė konkrečiu laikotarpiu buvo tikėtina.

    Danijos aplinkoje anuomet augo ne vienas nuodingas augalas, iš kurio teoriškai buvo galima pasigaminti toksiną. Tarp minimų galimų šaltinių – šiaurinė vandeninė nuokana, europinis ievamedis, vėdrynai ir karklavijas (bittersweet nightshade).

    Vėlesniu laikotarpiu antgaliai didėjo, grobis – smulkėjo

    Analizėje nurodoma, kad viduriniojo ir vėlyvojo mezolito (apie 6 400–3 950 metų prieš mūsų erą) laikotarpiu strėlių antgaliai Danijoje tampa didesni. Tyrėjų vertinimu, tai greičiau sietina su mažesnio grobio medžiokle ir neberodo aiškios „nuodų“ strategijos.

    Tokį pokytį autoriai sieja su medžioklės taktikos ir taikinių kaita: kai medžiojami smulkesni gyvūnai, nuodai nebūtinai duoda pranašumą, o didesnis antgalis padeda sukelti pakankamą sužeidimą.

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad jų išvada – pagrįsta inferencija, o ne tiesioginis įrodymas: nuodų naudojimą jie sprendžia iš ryšio tarp antgalių formos, grobio dydžio ir toksiškų augalų prieinamumo aplinkoje.

    Nuodų medžioklė pasaulyje žinoma seniai

    Nors Europoje tokie pavyzdžiai yra retesni, nuodais paremta medžioklė plačiai žinoma iš įvairių archeologinių ir etnografinių kontekstų. Pavyzdžiui, Afrikoje aptikta požymių, kad toks technologinis sprendimas galėjo būti naudojamas prieš dešimtis tūkstančių metų.

    Tekste primenama, kad pietų Afrikoje Umhlatuzanos uolų slėptuvėje aptikti mikrolitinių įrankių pėdsakai siejami su nuodais, o sluoksniai, kuriuose rasta šių radinių, datuojami maždaug 60 000 metų senumu.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį ir į praktinę pusę: nuodų naudojimas reikalauja tikslių žinių – kaip surinkti medžiagą, ją paruošti ir koncentruoti, kaip saugiai užtepti ir kaip vėliau tvarkyti sumedžiotą grobį, kad nuodas nepatektų į mėsą.

    Danijos tyrimo autoriai mano, kad ateityje, tobulėjant metodams, gali atsirasti galimybė aptikti itin mažus toksinų pėdsakus ant akmeninių antgalių. Kol kas jų darbas rodo, kad net ir „dingus“ nuodams, iš pačių įrankių savybių galima spręsti apie senovės žmonių technologijas.

    Be to, platesniame kontekste minimas ir bendras įrankių miniatiūrizacijos trendas Europoje, pasireiškęs po Magdalėnės tradicijos pabaigos – Danijos radiniai, tyrėjų teigimu, į šį paveikslą įsilieja.

    Galiausiai keliama prielaida, kad veiksmingi strėlių nuodai galėjo būti vienas iš veiksnių, suteikusių pranašumą tuo metu Europoje plitusioms žmonių grupėms, apie kurias liudija ir senovinės DNR tyrimai.

  • Mokslininkus pribloškė radinys Indonezijoje: dantys išdavė 25 tūkst. metų „stimuliantą“

    Mokslininkus pribloškė radinys Indonezijoje: dantys išdavė 25 tūkst. metų „stimuliantą“

    Mokslininkai skelbia aptikę seniausią iki šiol tiesioginį įrodymą, kad žmonės reguliariai vartojo psichoaktyviai veikiančias medžiagas. Indonezijos Sulavesio saloje rastų priešistorinių žmonių dantys atskleidė požymius, siejamus su betelio, arba arekos riešutų, kramtymu ar laikymu burnoje.

    Tyrime analizuoti dviejų asmenų palaikai, rasti Leang Bulu Bettue urve. Tai buvo medžiotojų ir rinkėjų bendruomenės nariai, gyvenę gerokai iki žemdirbystės atsiradimo šiame regione, o jų dantys išsiskyrė neįprastai giliomis vagomis ir specifiniu nusidėvėjimu.

    Mokslininkų vertinimu, tokie pakitimai sunkiai paaiškinami vien mityba ar įprastais darbo įrankiais. Labiausiai tikėtina versija yra pasikartojantis kietų arekos riešutų naudojimas, kai jie ilgą laiką laikomi burnoje, sukeliant būdingą emalio ir dentino dilimą.

    Kas yra betelis ir kodėl svarbu

    Arekos riešutuose yra arekolino – medžiagos, veikiančios nervų sistemą ir galinčios sukelti stimuliuojantį, nuotaiką keičiantį efektą. Dėl to betelio vartojimas daugelyje Azijos ir Okeanijos vietovių iki šiol siejamas su socialiniais ritualais ir kasdieniais įpročiais.

    Archeologams šis radinys svarbus todėl, kad medžiotojų ir rinkėjų laikotarpiu psichoaktyvių augalų naudojimas palieka labai mažai patvarių pėdsakų. Augalinės kilmės medžiagos greitai suyra, o dantų paviršiaus pokyčiai tampa viena iš nedaugelio galimybių fiksuoti tokio elgesio pėdsakus.

    Galimos priežastys: nuo ritualų iki skausmo malšinimo

    Viena iš hipotezių yra praktinė: betelis galėjo būti naudojamas dantų skausmui ar diskomfortui mažinti, nes kai kurios jo savybės gali suteikti trumpalaikį nuskausminantį pojūtį. Tačiau ilgalaikis vartojimas, kaip rodo šiuolaikinės medicinos žinios apie arekos produktus, gali būti siejamas su burnos ertmės audinių pažeidimais.

    Tyrėjai pabrėžia, kad iš dviejų atvejų neįmanoma tiksliai atsakyti, kodėl konkretūs žmonės rinkosi šią medžiagą. Vis dėlto pats faktas, kad aiškūs požymiai datuojami maždaug prieš 25 000 metų, leidžia manyti, jog žmonių susidomėjimas savijautą keičiančiais augalais galėjo būti gerokai senesnis, nei manyta iki šiol.

    Kaip tai keičia ankstesnį vaizdą

    Iki šiol dažnai minėti ankstyviausi tiesioginiai psichoaktyvių medžiagų vartojimo pėdsakai buvo gerokai jaunesni, pavyzdžiui, su ankstyvo alkoholio vartojimo įrodymais siejami radiniai. Sulavesio dantų analizė perkelia diskusiją tūkstančiais metų atgal ir rodo, kad tokie įpročiai neprivalėjo atsirasti tik kartu su žemdirbyste ar sėslumu.

    Pasak mokslininkų, šis atradimas nebūtinai reiškia, kad Sulavesio gyventojai buvo pirmieji, vartoję psichoaktyvias medžiagas. Greičiau tai yra seniausias iki šiol išlikęs ir aiškiai interpretuojamas įrodymas, o panašūs įpročiai galėjo egzistuoti ir kitur, tik nepaliko atpažįstamų pėdsakų.

  • Maltos paslaptis pribloškė mokslininkus: žmonės čia atsirado prieš 8 500 metų ir perplaukė jūrą

    Maltos paslaptis pribloškė mokslininkus: žmonės čia atsirado prieš 8 500 metų ir perplaukė jūrą

    Nauji archeologų duomenys rodo, kad žmonės Maltoje galėjo pasirodyti maždaug prieš 8 500 metų, tūkstančiu metų anksčiau nei saloje įsitvirtino pirmosios žemdirbių bendruomenės. Toks datavimas keičia ilgai vyravusį požiūrį, kad didesnės jūrinės kelionės Viduržemio jūroje prasidėjo tik su vėlesniais, technologiškai labiau pažengusiais ūkininkais.

    Didžiausia mįslė yra pati kelionė: nuo Sicilijos iki Maltos šiandien yra apie 85 kilometrus, o tikėtinas maršrutas galėjo pareikalauti ir maždaug 100 kilometrų atviro vandens atkarpos. Tai reiškia, kad mezolito laikų keliautojai ne „užklydo“ atsitiktinai, o sąmoningai išplaukė į jūrą, įvertinę riziką ir kryptį.

    Įrodymai šiaurės Maltoje

    Lūžiu tapo Latnijos vietovėje šiaurinėje salos dalyje aptikti radiniai. Kasinėjimuose surinkta akmeninių įrankių, židinių pėdsakų, pelenų, taip pat gausios gyvūnų liekanos, leidžiančios spręsti apie medžioklę ir maisto ruošimą vietoje.

    Tarp kaulų rasta elnių, vėžlių ir paukščių liekanų, taip pat jūrinių organizmų pėdsakų. Dalis kaulų turi apdorojimo ir deginimo žymių, rodančių, kad žmonės ne tik rinko maistą, bet ir sistemingai jį dorodavo bei gamindavo.

    Vietovės amžių pagrindė radiokarbono tyrimai: ištirtos 32 medžio anglies ir kitos organinės medžiagos mėginių serijos. Rezultatai leidžia teigti, kad žmonių veikla galėjo trukti iki maždaug prieš 7 500 metų, kai Maltoje pasirodė pirmieji žemdirbiai.

    Kaip jie įveikė atvirą jūrą?

    Mokslininkai pabrėžia, kad nėra ženklų, jog mezolito laikų keliautojai turėjo burėmis aprūpintas valtis. Tikėtinas scenarijus yra paprasti luotai ar išskobti medžių kamienai, kuriems atviroje jūroje reikėjo ne tik tvirtos konstrukcijos, bet ir praktinių žinių apie vėjus, sroves bei maršrutą.

    Jei plaukimo greitis siekė apie 4 kilometrus per valandą, kelionė galėjo trukti daug valandų, dalį laiko praleidžiant tamsoje. Tokiu atveju orientacijai galėjo būti pasitelkiamos žvaigždės, vėjo kryptis, srovės ir kiti natūralūs ženklai, o pati kelionė reikalavo planavimo ir pasirengimo.

    Kodėl jie rizikavo?

    Viena tikėtinų priežasčių yra maisto ištekliai: sala galėjo pasiūlyti tiek sausumos medžioklės galimybių, tiek jūrinių išteklių, tokių kaip žuvys, moliuskai ar kiti pakrančių gyvūnai. Tokia įvairesnė mityba galėjo būti svarbi mezolito bendruomenėms, ypač jei žemyninėje aplinkoje ištekliai svyravo.

    Kita vertus, mokslininkai atkreipia dėmesį, kad Malta yra palyginti nedidelė, todėl ilgalaikis izoliuotos medžiotojų ir rinkėjų populiacijos išlikimas būtų sudėtingas. Jei žmonės saloje iš tiesų gyveno šimtmečius, labiau tikėtina, kad kontaktai su Sicilija ir kitomis pakrantėmis buvo reguliarūs, o jūros kirtimai tapo ne vienkartiniu žygiu, bet veikiančiu ryšių tinklu.

    Šie duomenys prisideda prie platesnės tendencijos archeologijoje, kai vis dažniau fiksuojama, kad priešžemdirbinės bendruomenės buvo gerokai mobilesnės ir išradingesnės, nei manyta anksčiau. Malta šiuo atveju tampa vienu ryškiausių pavyzdžių, kad atvira jūra ne visada buvo neįveikiama riba net labai ankstyvais laikotarpiais.

  • Sibiro kapuose rasta seniausia maro DNR: mokslininkai atskleidė, kodėl mirė ištisos šeimos

    Sibiro kapuose rasta seniausia maro DNR: mokslininkai atskleidė, kodėl mirė ištisos šeimos

    Mokslininkai, ištyrę žmonių palaikus prie Baikalo ežero pietryčių Sibire, aptiko iki šiol seniausius žinomus maro sukėlėjo pėdsakus. Tyrėjai dantų mėginiuose nustatė bakterijos Yersinia pestis genetinę medžiagą net 18 asmenų, gyvenusių prieš maždaug 5 500 metų.

    Šis radinys keičia įsivaizdavimą apie tai, kada maras galėjo tapti rimta grėsme žmonėms. Ilgą laiką buvo manoma, kad didelės epidemijos labiausiai tikėtinos tik atsiradus tankiai apgyvendintoms žemdirbių gyvenvietėms, tačiau duomenys rodo, jog smarkiai nukentėti galėjo ir nedidelės, mobilios medžiotojų-rinkėjų bendruomenės.

    Kas paaiškėjo apie aukas?

    Tarp mirusiųjų ypač daug buvo vaikų ir paauglių. Tyrėjų vertinimu, ankstyvieji Yersinia pestis variantai galėjo turėti genetinių savybių, kurios skatino itin stiprią imuninę reakciją, todėl liga galėjo būti ypač sunki jaunesniems žmonėms.

    Kai kuriuose kapuose palaidotos kelios tos pačios šeimos kartos arba kartu atgulę artimieji. Tai laikoma netiesioginiu ženklu, kad užkratas galėjo plisti greitai, o ligos eiga buvo staigi, palikdama mažai laiko bendruomenei reaguoti.

    Kaip maras galėjo plisti?

    Tyrėjai kaip galimą ankstyvų užsikrėtimų šaltinį mini Sibiro švilpikus, kurie regione buvo svarbūs kasdieniam išgyvenimui. Žmonės šiuos graužikus medžiojo maistui, naudojo kailius, o gyvūnų dalys galėjo tapti žaliava papuošalams.

    Manoma, kad bakterija žmonėms galėjo persiduoti medžiojant ir dorojant gyvūnus arba kontaktuojant su žaliais audiniais. Vėliau ji galėjo plisti ir tarp žmonių, tikėtina, lašeliniu būdu per kosulį ar čiaudulį, nors tokio perdavimo mastas senovėje lieka diskusijų objektu.

    Kuo šie štamai skyrėsi nuo vėlesnių pandemijų?

    Paaiškėjo, kad rasti maro štamai skyrėsi nuo tų, kurie po tūkstančių metų prisidėjo prie viduramžių pandemijų, įskaitant Juodąją mirtį. Senesnės bakterijos, kaip nurodo tyrėjai, dar neturėjo dalies mutacijų, kurios vėliau leido itin efektyviai plisti per blusas, gyvenančias ant graužikų.

    Vis dėlto mutacijų stoka nereiškė švelnesnės ligos. Tyrėjai pabrėžia, kad ankstyvos maro formos galėjo būti labai mirtinos, tik plito kitais keliais nei tie, kurie vėliau tapo lemiami didžiosioms istorijos pandemijoms.

    Duomenys taip pat rodo, jog regione galėjo būti bent dvi atskiros susirgimų bangos: pirmoji prieš maždaug 5 500 metų, o antroji maždaug po 400–600 metų. Tai leidžia manyti, kad sukėlėjas galėjo ilgai cirkuliuoti tarp gyvūnų ir žmonių, palaipsniui evoliucionuodamas į patogeną, galintį sukelti vis didesnius protrūkius.