Nauji archeologų duomenys rodo, kad žmonės Maltoje galėjo pasirodyti maždaug prieš 8 500 metų, tūkstančiu metų anksčiau nei saloje įsitvirtino pirmosios žemdirbių bendruomenės. Toks datavimas keičia ilgai vyravusį požiūrį, kad didesnės jūrinės kelionės Viduržemio jūroje prasidėjo tik su vėlesniais, technologiškai labiau pažengusiais ūkininkais.
Didžiausia mįslė yra pati kelionė: nuo Sicilijos iki Maltos šiandien yra apie 85 kilometrus, o tikėtinas maršrutas galėjo pareikalauti ir maždaug 100 kilometrų atviro vandens atkarpos. Tai reiškia, kad mezolito laikų keliautojai ne „užklydo“ atsitiktinai, o sąmoningai išplaukė į jūrą, įvertinę riziką ir kryptį.
Įrodymai šiaurės Maltoje
Lūžiu tapo Latnijos vietovėje šiaurinėje salos dalyje aptikti radiniai. Kasinėjimuose surinkta akmeninių įrankių, židinių pėdsakų, pelenų, taip pat gausios gyvūnų liekanos, leidžiančios spręsti apie medžioklę ir maisto ruošimą vietoje.
Tarp kaulų rasta elnių, vėžlių ir paukščių liekanų, taip pat jūrinių organizmų pėdsakų. Dalis kaulų turi apdorojimo ir deginimo žymių, rodančių, kad žmonės ne tik rinko maistą, bet ir sistemingai jį dorodavo bei gamindavo.
Vietovės amžių pagrindė radiokarbono tyrimai: ištirtos 32 medžio anglies ir kitos organinės medžiagos mėginių serijos. Rezultatai leidžia teigti, kad žmonių veikla galėjo trukti iki maždaug prieš 7 500 metų, kai Maltoje pasirodė pirmieji žemdirbiai.
Kaip jie įveikė atvirą jūrą?
Mokslininkai pabrėžia, kad nėra ženklų, jog mezolito laikų keliautojai turėjo burėmis aprūpintas valtis. Tikėtinas scenarijus yra paprasti luotai ar išskobti medžių kamienai, kuriems atviroje jūroje reikėjo ne tik tvirtos konstrukcijos, bet ir praktinių žinių apie vėjus, sroves bei maršrutą.
Jei plaukimo greitis siekė apie 4 kilometrus per valandą, kelionė galėjo trukti daug valandų, dalį laiko praleidžiant tamsoje. Tokiu atveju orientacijai galėjo būti pasitelkiamos žvaigždės, vėjo kryptis, srovės ir kiti natūralūs ženklai, o pati kelionė reikalavo planavimo ir pasirengimo.
Kodėl jie rizikavo?
Viena tikėtinų priežasčių yra maisto ištekliai: sala galėjo pasiūlyti tiek sausumos medžioklės galimybių, tiek jūrinių išteklių, tokių kaip žuvys, moliuskai ar kiti pakrančių gyvūnai. Tokia įvairesnė mityba galėjo būti svarbi mezolito bendruomenėms, ypač jei žemyninėje aplinkoje ištekliai svyravo.
Kita vertus, mokslininkai atkreipia dėmesį, kad Malta yra palyginti nedidelė, todėl ilgalaikis izoliuotos medžiotojų ir rinkėjų populiacijos išlikimas būtų sudėtingas. Jei žmonės saloje iš tiesų gyveno šimtmečius, labiau tikėtina, kad kontaktai su Sicilija ir kitomis pakrantėmis buvo reguliarūs, o jūros kirtimai tapo ne vienkartiniu žygiu, bet veikiančiu ryšių tinklu.
Šie duomenys prisideda prie platesnės tendencijos archeologijoje, kai vis dažniau fiksuojama, kad priešžemdirbinės bendruomenės buvo gerokai mobilesnės ir išradingesnės, nei manyta anksčiau. Malta šiuo atveju tampa vienu ryškiausių pavyzdžių, kad atvira jūra ne visada buvo neįveikiama riba net labai ankstyvais laikotarpiais.
