CP v2

Tag: Medžių sodinimas

  • Miestus kepina karščio salos: naujas įrankis parodo, kur sodinti medžius, kad vėsintų labiausiai

    Miestus kepina karščio salos: naujas įrankis parodo, kur sodinti medžius, kad vėsintų labiausiai

    Miestuose bendras medžių lajų dangos rodiklis dažnai pasako per mažai: jis neparodo, kur gyventojams labiausiai trūksta pavėsio ir kur realiai įmanoma pasodinti naujų medžių. Kanados Britų Kolumbijos universiteto mokslininkų komanda pasiūlė sprendimą, leidžiantį planuoti želdinimą gerokai tiksliau, iki atskirų gatvių ir kvartalų.

    Tyrėjai siekė atsakyti į du praktinius klausimus: kur mieste susidaro karščiausios vietos ir kuriose teritorijose nauji medžiai duotų didžiausią naudą. Šis požiūris ypač aktualus, nes karščio bangos Europoje tampa dažnesnės ir intensyvesnės, o miestuose kaitra sustiprėja dėl įkaitusių dangų, tankios statybos ir mažesnio vėjo.

    Tikslesni žemėlapiai atskleidė karščio židinius

    Pirmajame tyrime, publikuotame mokslo žurnale Remote Sensing, mokslininkai naudojo atvirą mašininio mokymosi metodą, kuris padidina palydovinių duomenų detalumą. Iki šiol įprasti šiluminiai vaizdai dažnai turėdavo apie 30 metrų skiriamąją gebą, todėl vienas pikselis galėjo apimti ir stogą, ir asfaltą, ir veją, ir medžius.

    Dėl tokio „vidurkinimo“ mažesnio masto temperatūrų skirtumai mieste pasimeta. Pritaikius detalesnius, apie 10 metrų skiriamosios gebos žemėlapius, Keluonos mieste pavyko aptikti beveik penkis kartus daugiau temperatūros kintamumo nei rodė įprastesni duomenys.

    Metodas leido matyti ne tik dideles, maždaug 18 000 kvadratinių metrų teritorijas, bet ir gerokai mažesnius karščio taškus, siekiančius apie 700 kvadratinių metrų. Tyrėjai taip pat nustatė, kad daugiau nei 65 proc. papildomos informacijos apie temperatūrą galima sieti su kraštovaizdžio ypatybėmis, įskaitant medžių buvimą ir kietąsias dangas.

    Vis dėlto pabrėžiama, kad paviršiaus temperatūra nėra tas pats, kas gyventojų jaučiama oro temperatūra. Nepaisant to, detalūs paviršiaus šilumos žemėlapiai padeda tiksliai identifikuoti zonas, kuriose intervencijos, pavyzdžiui, želdinimas ar dangų keitimas, būtų efektyviausios.

    „CanopyFit“ parodo, kur medžiai įmanomi

    Antrajame tyrime, publikuotame žurnale Urban Forestry & Urban Greening, nagrinėta kita problema: net jei vieta karšta, tai dar nereiškia, kad joje galima sodinti medžius. Komanda pritaikė įrankį „CanopyFit“, kuris įvertina realų naujų želdinių potencialą ir atmeta teritorijas, kur sodinimas būtų neįmanomas ar nerekomenduotinas.

    Modelis eliminuoja pastatus, sporto aikštynus, zonas su požemine infrastruktūra, priešgaisrines apsaugos juostas ar vertingas ekosistemas. Tuomet likusios vietos sugretinamos su karščio poveikiu ir socialiniais bei ekonominiais gyventojų poreikiais, kad sprendimai būtų ne vien estetiniai, bet ir socialiai teisingi.

    Keluonoje skaičiavimai parodė apie 248 hektarus potencialios naujos subrendusios medžių lajų dangos. Tačiau galimybės pasiskirsčiusios labai netolygiai: vos 20 proc. analizuotos teritorijos sudarė daugiau nei pusę potencialios naudos, susijusios su papildomu pavėsiu.

    Ką miestai gali daryti ten, kur vietos nėra

    Tyrėjų vertinimu, dalyje rajonų vienu metu sutampa trys veiksniai: aukšta temperatūra, didelis gyventojų pažeidžiamumas ir pakankamai erdvės naujiems medžiams. Kitose vietose didžiausias iššūkis yra fizinės erdvės trūkumas, todėl vien želdinimo planų nepakanka.

    Tokiais atvejais siūloma svarstyti kietųjų dangų mažinimą, pavyzdžiui, dalies asfalto pašalinimą, taip pat urbanistinių taisyklių koregavimą ar sprendimus, kurie sukuria pavėsį be želdinių. Esminė idėja yra derinti detalią karščio žemėlapių analizę su realių sodinimo vietų įvertinimu, kad ribota miesto erdvė ir investicijos duotų didžiausią efektą.

    Tokia metodika tampa aktuali ir Europos miestams, ieškantiems priemonių mažinti karščio salų poveikį, gerinti gyvenimo kokybę bei prisitaikyti prie šylančio klimato. Kuo tiksliau nustatomos probleminės vietos ir galimos intervencijos, tuo mažiau sprendimų lieka „iš akies“ ir tuo lengviau pagrįsti prioritetus.

  • Australė nupirko nualintą lauką ir per 10 metų pasodino 119 tūkst. medžių: kas pasikeitė

    Australijoje gyvenanti aplinkosaugos aktyvistė 2014 metais įsigijo nualintą žemės sklypą, kuriame anksčiau buvo intensyviai auginamos cukranendrės. Jos tikslas buvo ambicingas, bet konkretus: atkurti vietovei būdingą tropinį mišką ir sugrąžinti buveines laukinei gyvūnijai.

    Praktiniai darbai įsibėgėjo 2015 metais, o 2016 metais surengta pirmoji vieša medžių sodinimo diena. Prie iniciatyvos prisidėjo gamtosaugos organizacija, padėjusi gauti sodinukų ir suburti savanorius, todėl projektas iš pavienės idėjos tapo bendruomenine veikla.

    Iš pradžių planuota atkurti apie 15 hektarų, tačiau vėliau teritorija išsiplėtė iki maždaug 18 hektarų. Tai reikšmingas plotas tokio tipo atkūrimo projektui, nes didesnė vientisa teritorija greičiau sukuria stabilų mikroklimatą, o tai padeda prigyti jautresnėms vietinėms rūšims.

    Per dešimtmetį čia pasodinta daugiau kaip 119 000 medžių. Viena didesnių akcijų vyko 2023 metais, kai per viešą sodinimą daugiau nei 140 žmonių pasodino apie 3 300 medžių, atrinktų iš maždaug 90 vietinių augalų rūšių.

    Projekte sąmoningai siekta ne vien „užželdinti“ plotą, o sukurti kuo įvairesnę ekosistemą. Tokia strategija laikoma viena patikimiausių atkuriant miškus: rūšių įvairovė didina atsparumą sausroms, karščiui, kenkėjams ir ligoms, o taip pat sparčiau atkuria dirvožemio struktūrą.

    Augant medžiams, teritorijoje pradėjo rastis vis daugiau laukinės gyvūnijos požymių. Ekologai fiksavo akiniuotąsias skraidančiąsias lapes, o taip pat šalmuotųjų kazuarų pasirodymą, kuris įvardytas kaip ypač svarbus ženklas, rodantis atsikuriančią natūralią buveinę.

    Specialistų vertinimu, tai buvo pirmas kartas per daugiau nei 40 metų, kai toks paukštis užfiksuotas šioje vietovėje. Vėlesnės apžiūros registravo įvairius paukščius, žinduolius, roplius, varliagyvius ir šikšnosparnius, o bendras aptiktų gyvūnų rūšių skaičius perkopė 75.

    Dalį jų sudaro rūšys, kurios kai kuriose teritorijose laikomos nykstančiomis ar pažeidžiamomis. Ekologiniu požiūriu tai svarbu, nes rodo ne tik atsitiktinį gyvūnų apsilankymą, bet ir besiformuojančią grandinę: maistas, slėptuvės, veisimosi vietos ir migracijos koridoriai pradeda veikti kaip vientisa sistema.

    Miško atkūrimas neapsiribojo vien sodinimu: teritorijoje atgaivintos ir šlapynės. Atsikuriantis augalinis dangalas sutvirtino dirvožemį, sumažino eroziją ir sulėtino vandens nuotėkį, todėl pagerėjo sąlygos vandens ekosistemoms.

    Tokie pokyčiai dažnai laikomi vienu didžiausių atkūrimo projektų laimėjimų, nes šlapynės veikia kaip natūralūs vandens filtrai ir kaupikliai. Be to, jos padeda amortizuoti staigius kritulių svyravimus, kurie kai kuriose Australijos vietose aštrėja dėl klimato kaitos.

    2026 metų gegužę vietos valdžia atkurtą teritoriją oficialiai pripažino didelės gamtinės vertės objektu. Tai reiškia, kad joje uždrausta kirsti medžius ir vykdyti kitą veiklą, kuri galėtų pakenkti atkurtai ekosistemai.

    Toks sprendimas suteikia projektui ilgalaikį stabilumą, nes miškui svarbiausia yra laikas: tik jam bręstant atsiranda natūrali daugiasluoksnė struktūra, didėja biologinė įvairovė ir stiprėja atsparumas ekstremaliems orams. Ši istorija taip pat parodo, kaip individuali iniciatyva, pritraukusi bendruomenę ir ekspertus, gali tapti realiu gamtos atkūrimo rezultatu.

  • Aptvėrė ganyklą ir laukė 17 metų: mokslininkai pamatė, kaip ji virto mišku

    Aptvėrė ganyklą ir laukė 17 metų: mokslininkai pamatė, kaip ji virto mišku

    Mokslininkai 17 metų stebėjo, kaip buvusi ganykla, sustabdžius galvijų ganymą, pamažu keičiasi ir ima panašėti į mišką. Eksperimento esmė buvo paprasta: dalis teritorijos buvo aptverta, kad gyvūnai nebegrįžtų, o dalyje papildomai pasodinti vietiniai medžiai.

    Tyrėjai taikė dvi skirtingas atkūrimo strategijas ir jas lygino su plotais, paliktais natūraliai sukcesijai, kai augmenija atsikuria be tiesioginio žmogaus įsikišimo. Skirtumai buvo siejami ir su tuo, kaip plinta medžių sėklos, nes tai lemia, kaip greitai į teritoriją atkeliauja naujos rūšys.

    Ką parodė 2023 metų inventorizacija

    2023 metų liepą, praėjus 17 metų nuo eksperimento pradžios, mokslininkai atliko detalią augalų apskaitą. Tyrimo plotuose suskaičiuotos 4 847 augalų individų sankaupos, priskirtos 109 taksonominėms grupėms, iš kurių 80 identifikuotos rūšies lygiu.

    Dalis augalų buvo nustatyti tik genties ar šeimos lygiu, o kai kurių tiksliai atpažinti nepavyko. Vis dėlto bendras vaizdas buvo aiškus: plotai, kuriuose buvo sodinti medžiai, bendrai pasižymėjo didesne augalų gausa ir įvairove nei tie, kurie palikti vien natūraliam atsigavimui.

    Kodėl svarbus sėklų platinimas

    Geriausi rezultatai fiksuoti ten, kur sodinti medžiai, kurių sėklas dažniau išnešioja gyvūnai. Tokiuose plotuose vidutiniškai suskaičiuota apie 253 augalus viename sklype, kai vėjo platinamų sėklų medžių plotuose buvo apie 219, o natūraliai sukcesijai paliktuose sklypuose – apie 134.

    Panaši tendencija matyta ir rūšių skaičiuje: gyvūnų platinamų sėklų medžių plotuose vidutiniškai nustatyta apie 33,5 rūšies, vėjo platinamų sėklų plotuose – apie 29,1, o paliktuose gamtai – apie 20. Tyrėjai pabrėžė, kad skirtumai nėra atsitiktiniai ir rodo skirtingą ekosistemos atkūrimo greitį.

    Ką reiškia atkuriant miškus

    Mokslininkai papildomai patikrino, ar įvairovė nebuvo dirbtinai „išpūsta“ vien dėl pasodintų rūšių, todėl dalį analizės atliko atmetę augalus, kurie galėjo būti tiesiog vėlesnės sodintų medžių kartos. Net ir tokiu atveju geresni rezultatai išliko plotuose, kuriuose dominavo gyvūnų platinamų sėklų medžiai.

    Tyrimo išvada praktiška: pradinė, tiksli ir vietos sąlygoms pritaikyta žmogaus pagalba gali pagreitinti miško grįžimą į degradavusias teritorijas, o vėliau procesą vis labiau perima pati gamta. Ilgalaikis stebėjimas parodė, kad atkūrimas nėra momentinis, tačiau kryptingai sudarytos sąlygos gali sukurti savotišką grandininę reakciją, kai augmenijos struktūra ima sparčiau sudėtingėti.

    Tokios įžvalgos svarbios ir šiandien, kai Europoje vis daugiau dėmesio skiriama ekosistemų atkūrimui bei biologinės įvairovės didinimui. Praktikoje tai reiškia, kad vien tik palikti plotą likimo valiai ne visada yra greičiausias kelias, o gerai parinkti vietiniai medžiai ir gyvūnų „įdarbinimas“ kaip sėklų pernešėjų gali duoti pastebimai stipresnį efektą.

  • Kokius medžius sodinti šalia namo? Atstumai, šaknys ir klaidos, kainuojančios remontą

    Kokius medžius sodinti šalia namo? Atstumai, šaknys ir klaidos, kainuojančios remontą

    Netinkamai parinktas medis, pasodintas per arti namo, ilgainiui gali sukelti brangiai kainuojančių problemų. Agresyviai plintančios šaknys ardo trinkeles ir įvažiavimus, gali pažeisti pamatų hidroizoliaciją, o kai kuriais atvejais prisideda prie sienų skilinėjimo.

    Rizika didėja, jei šaknys ieško drėgmės ir patenka į požemines komunikacijas, pavyzdžiui, kanalizacijos ar drenažo sistemas. Ne mažiau svarbi ir laja: per plati ar trapi, ji per audras gali pažeisti fasadą, stogo latakus ar net kelti pavojų žmonėms.

    Sodinant medžius arti pastato, svarbiausia vertinti ne tik grožį, bet ir biologines savybes: šaknų sistemos tipą, augimo greitį, galutinį aukštį bei lajos plotį. Saugiau rinktis rūšis, kurių šaknys labiau linkusios augti gilyn, o ne agresyviai skleistis į šonus.

    Atstumai: kiek palikti iki sienos?

    Planuojant želdinius, verta laikytis praktinės taisyklės: kuo medis didesnis, tuo didesnio atstumo jam reikia. Žemi medžiai ar į krūmus panašios formos, užaugančios iki maždaug 3 metrų, paprastai turėtų būti sodinami ne arčiau kaip 2 metrų nuo namo sienos.

    Vidutinio dydžio medžiams, ypač koloniškos ar kompaktiškos lajos, dažniausiai rekomenduojama palikti 3–5 metrų tarpą. Dideliems medžiams, kurie suaugę išaugina plačią lają ir galingas šaknis, saugesnis atstumas dažnai siekia apie 10–15 metrų nuo pastatų.

    Ką įvertinti prieš sodinant?

    Vien atstumo ne visada pakanka, nes riziką lemia ir vietos sąlygos. Svarbu įvertinti dirvožemį, drėgmę, ar netoliese yra drenažas, vandentiekio ar kanalizacijos trasos, taip pat ar sklypas atviroje, vėjuotoje vietoje, kur didesnė šakų lūžių tikimybė.

    Praktikoje daug problemų sukelia greitai augantys, trapios medienos medžiai, kurie per stipresnius vėjus lengviau lūžta. Todėl, jei norisi žalumos prie pat namo, dažnai geriau rinktis lėčiau augančias, kompaktiškas formas ir reguliariai prižiūrėti lają, kad ji nepriartėtų prie stogo ar latakų.

    Kaip sumažinti riziką ateityje?

    Jei medis jau auga arti namo, svarbu stebėti požymius: pakilusias trinkeles, atsiradusius plyšius, dažniau užsikemšančius vamzdžius ar latakus, nuolat besitrinančias šakas. Laiku atliktas genėjimas, šaknų plitimo kontrolė ir komunikacijų būklės patikra dažnai padeda išvengti didelio remonto.

    Prieš sodinant naujus medžius, verta pasikonsultuoti su arboristu ar želdynų specialistu, ypač jei sklypas mažas, o pastatas senesnės statybos. Tinkamai parinkta rūšis ir teisingas atstumas paprastai yra pigiausias būdas apsaugoti ir namą, ir būsimą želdinį.

  • Indonezijoje jį vadino keistuoliu: per 25 metus pasodino 11 000 medžių ir sugrąžino vandenį kaimams

    Centrinėje Javos salos dalyje Indonezijoje vienas vyras kelis dešimtmečius atkakliai atsodino mišką, nors aplinkiniai jo idėją ilgai laikė keista ir nenaudinga. Tačiau vėliau būtent šis darbas, vietos gyventojų teigimu, padėjo sugrįžti vandeniui ir stabilizuoti ūkininkavimą.

    Pasakojimo centre – vietos gyventojas Sadimanas, kuris dar 1990-aisiais pastebėjo aiškų ryšį tarp miškų nykimo ir vis dažnesnių vandens trūkumo epizodų. Dėl intensyvaus kirtimo, žemdirbystės plėtros ir gaisrų apnuogintos kalvos prastai sulaikydavo lietaus vandenį, o šaltiniai ir upeliai tapo nepastovūs.

    Vietovėse, kur anksčiau užtekdavo vandens keliems sezonams, dalis kaimų, kaip teigiama, pradėjo išgyventi tik vieną žemės ūkio ciklą per metus. Kai vandens ima trūkti, labiausiai nukenčia ne tik buitis, bet ir pasėliai, nes drėkinimas tampa rizika, o ne planuojama veikla.

    Miškas kaip vandens „kempinė“

    Sadimanas nusprendė veikti savarankiškai ir pradėjo sodinti medžius, pirmiausia orientuodamasis į rūšis su galinga šaknų sistema, padedančią sutvirtinti šlaitus. Jis sodino ne tik prie kelių ar gyvenviečių, bet ir aukštumose, iš kurių lietaus vanduo anksčiau greitai nubėgdavo žemyn, nespėjęs įsigerti į dirvožemį.

    Miškai hidrologiškai veikia kaip natūrali vandens kaupimo sistema: lapija sumažina smarkaus lietaus poveikį dirvai, paklotė ir šaknys didina vandens įsigėrimą, o sutvirtintas dirvožemis mažiau eroduoja. Tokiose vietose dažniau atsikuria šaltiniai, nes vanduo lengviau pasiekia gruntinius sluoksnius.

    Pasak pasakojime minimų duomenų, iki 2021 metais jis buvo pasodinęs mažiausiai 11 000 medžių maždaug 250 hektarų teritorijoje. Tai prilygsta maždaug 2 500 futbolo aikščių plotui, o tokio masto pokytis kalvotose vietovėse greitai tampa matomas net ir be specialių matavimų.

    Be programų ir paramos

    Akcentuojama, kad tai nebuvo valstybinė programa ar didelio projekto dalis: vyras medžius sodino savo lėšomis. Jis augino sodinukus, keitė juos į kitus augalus, o kartais, kaip teigiama, net atiduodavo gyvulius, kad gautų daugiau medžių.

    Tokį pasirinkimą kaimynai iš pradžių vertino skeptiškai, nes medžiai neduoda greito finansinio rezultato, o dalis žmonių dėl vietinių įsitikinimų atsargiai žiūrėjo į kai kurias rūšis. Vis dėlto ilgainiui, kai kalvos ėmė žaliuoti, požiūris ėmė keistis.

    Pokytis ūkiuose ir kasdienybėje

    Vietos gyventojų teigimu, vėliau vanduo tapo patikimesnis: dalyje vietovių atsirado daugiau šaltinių, o vanduo pradėtas tiekti vamzdynais iki namų. Ūkininkams tai reiškė mažesnę priklausomybę nuo trumpų lietingų periodų ir stabilesnį laistymą.

    Ryškiausia praktinė pasekmė – žemės ūkio intensyvumo augimas. Jei anksčiau kai kur pavykdavo nuimti tik vieną derlių per sezoną, pagerėjus vandens prieinamumui dalis ūkių, kaip nurodoma, galėjo auginti kultūras 2–3 kartus per metus.

    Ši istorija dažnai pateikiama kaip pavyzdys, kaip individuali iniciatyva gali tapti realiu aplinkos atkūrimo veiksniu, ypač ten, kur miškų nykimas tiesiogiai smogia vandens ištekliams. Kartu ji primena, kad miško atkūrimas – lėtas procesas, kurio nauda pilnai atsiskleidžia tik po daugelio metų.

    „Aš tiesiog mačiau, kad be medžių dingsta vanduo, todėl sodinau, nors iš pradžių daugelis juokėsi“, – sakė Sadimanas.

  • Saudo Arabija dykumoje pasodino 159 mln. medžių: ką po penkerių metų rodo realūs rezultatai

    Didelė šalies teritorijos dalis yra sausringa, todėl projektas nuo pat pradžių buvo vertinamas kaip sudėtingas: medžiams reikia nuolatinio vandens, o karštis ir dirvožemio druskingumas mažina išgyvenamumą. Vis dėlto viešai skelbiama pažanga rodo, kad dalyje regionų pavyko sukurti veikiančius atkūrimo modelius, ypač ten, kur projektai derinami su dirvožemio stabilizavimu ir natūralios augalijos grąžinimu.

    Žalinimas vyksta ne vien atvirose dykumų teritorijose. Medžiai sodinami palei pagrindines automagistrales, atkuriamos ganyklos, o miestuose, įskaitant Rijadą, plečiami parkai ir žaliosios zonos, kurios mažina karščio salų efektą ir dulkių taršą.

    Vienas svarbiausių klausimų tokio masto projektuose yra vanduo: tradicinis laistymas gėlu vandeniu būtų sunkiai suderinamas su ilgalaikiu tvarumu. Todėl programoje akcentuojami vandens taupymo sprendimai, įskaitant lietaus vandens surinkimą, užtvankas ir dalies želdinių laistymą išvalytomis nuotekomis, taip mažinant spaudimą gėlo vandens ištekliams.

    Ekspertai pabrėžia, kad sėkmę dažnai lemia ne vien medžių skaičius, o tai, ar atkurtos teritorijos tampa atsparios be nuolatinės žmogaus intervencijos. Dėl to vis dažniau taikomas požiūris, kai kartu su sodinimu atkuriama vietinė augalija, saugomas dirvožemis nuo erozijos ir parenkamos sausrai atsparesnės rūšys.

    Šalies planai nesibaigia dabartiniais rodikliais: iki 2030 metų siekiama atkurti apie 2,5 mln. hektarų žemės. Ilgesnėje perspektyvoje įvardijami dar ambicingesni tikslai, tarp jų ir didesnės apimties želdinimas bei reikšmingai išplėstos atkūrimo teritorijos.

    Lygiagrečiai žalinimo programoms deklaruojami ir energetikos tikslai: numatyta didinti atsinaujinančių šaltinių dalį elektros gamyboje bei plėsti saugomas gamtines teritorijas. Tokia kryptis svarbi todėl, kad klimato kaitos švelninimo priemonės vertinamos kaip visuma, o ne kaip atskiri, tarpusavyje nesusiję projektai.

    Vis dėlto specialistai ragina vertinti rezultatus per ilgalaikę prizmę: medžių sodinimas sausame klimate yra tik pirmas žingsnis, o tikrasis išbandymas prasideda vėliau, kai reikia užtikrinti išgyvenamumą, biologinę įvairovę ir realų poveikį dirvožemiui bei vietos mikroklimatui. Dėl to artimiausi metai parodys, ar dabartiniai skaičiai virs stabiliai veikiančiomis ekosistemomis.

  • Etiopija skelbė per dieną pasodinusi 353 mln. medžių: ką rodo duomenys apie jų išlikimą

    2019 metais Etiopija paskelbė per vieną dieną pasodinusi 353 633 660 medžių sodinukų ir taip esą pagerinusi masinės sodinimo akcijos rekordą. Ši iniciatyva tapo dalimi vyriausybės pradėtos „Green Legacy Initiative“, kuria siekta atsverti ilgalaikį miškų nykimą ir dirvožemio eroziją.

    Istoriškai didelę Etiopijos teritorijos dalį dengė miškai, tačiau per XX amžių jų plotas smarkiai sumažėjo. Tarptautinės organizacijos ir tyrėjai ne kartą pabrėžė, kad miškų praradimas šalyje didina dirvožemio nualinimą, mažina vandens sulaikymą kraštovaizdyje ir didina priklausomybę nuo malkų.

    Oficialiai buvo skelbta, kad per maždaug 12 valandų sodinukai buvo pasodinti apie tūkstantyje vietų, o į talką įsitraukė milijonai žmonių. Tądien kai kurios mokyklos ir valstybinės įstaigos laikinai pristabdė darbus, kad darbuotojai ir mokiniai galėtų dalyvauti sodinime.

    Etiopijos pateiktas skaičius gerokai viršijo ankstesnį plačiai cituotą Indijos pasiekimą, kai 2017 metais per panašų laiką buvo pasodinta apie 66 mln. medžių. Vis dėlto svarbiausias klausimas liko ne vien apie mastą, o apie tai, kaip tokie skaičiai patikrinami ir ką jie reiškia ilguoju laikotarpiu.

    Nors apie rekordinę akciją buvo plačiai rašoma, Etiopija nepateikė paraiškos Guinnesso rekordų knygai, todėl šis pasiekimas nebuvo oficialiai patvirtintas. Tai reiškia, kad viešojoje erdvėje dažniau vartojama formuluotė „Etiopija skelbė“ ar „Etiopija teigė“, o ne „rekordas užfiksuotas“.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad suskaičiuoti daugiau nei trečdalį milijardo sodinukų, pasodintų per trumpą laiką daugybėje skirtingų taškų, itin sudėtinga. Tokiose akcijose paprastai remiamasi organizatorių ataskaitomis, išdalintų sodinukų kiekiu ir apytikriais vietinių koordinatorių skaičiavimais, o ne nepriklausomu vienodu auditu.

    Miškų atkūrimo programose svarbiausia ne vien pasodinimo skaičius, o išgyvenamumas po 1–3 metų ir vėliau, taip pat rūšių parinkimas ir priežiūra. Tyrėjai pabrėžia, kad sodinukų žūtį dažnai lemia vandens trūkumas, netinkamai parinktos rūšys, ganymas, dirvožemio degradacija, kenkėjai, taip pat nepakankama priežiūra po pasodinimo.

    Akademiniuose darbuose, kuriuose vertintos Etiopijos sodinimo iniciatyvos atskirose teritorijose, fiksuojamas nevienodas rezultatas. Pavyzdžiui, viename 2025 metų tyrime, nagrinėjusiame konkrečią Etiopijos vietovę, nurodytas vidutinis maždaug 39,8 proc. sodinukų išgyvenamumas per 2019–2024 metų laikotarpį, o tai rodo, kad masinė sodinimo banga ne visur virsta brandžiais miškais.

    Pastarųjų metų apžvalgos taip pat kelia bendresnę problemą: kai trūksta patikimų, viešai prieinamų ir nepriklausomai patikrintų duomenų apie išgyvenusių medžių skaičių, jų rūšinę sudėtį bei ekologinę naudą, sunku įvertinti realų poveikį. Dėl to vis dažniau raginama pereiti nuo kiekybės prie kokybės: orientuotis į ekosistemų atkūrimą, vietines rūšis, priežiūros planus ir ilgalaikį monitoringą.

    Etiopijos valdžia programą tęsė ir vėlesniais metais, skelbdama apie didelius sodinimo kiekius bei infrastruktūrinius pokyčius, pavyzdžiui, išaugusį medelynų skaičių. Tačiau galutinis atsakymas, ar milijonai pasodintų sodinukų taps atspariais miškais, priklauso nuo to, kiek jų išgyvens, kaip bus valdoma žemė ir ar bus sukurta nuosekli priežiūros sistema.

    Tarptautinėje klimato politikoje medžių sodinimas dažnai pristatomas kaip viena iš priemonių mažinti anglies dvideginio kiekį ir atkurti nualintas teritorijas. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tik ilgalaikiai, gerai prižiūrimi ir vietos sąlygoms pritaikyti miškai gali užtikrinti stabilų poveikį klimatui, biologinei įvairovei ir žmonių pragyvenimui.

  • Saudo Arabija dykumoje pasodino 159 mln. medžių: ką per penkerius metus pakeitė žalioji iniciatyva

    Saudo Arabija per pastaruosius metus smarkiai išplėtė kraštovaizdžio atkūrimo ir apželdinimo darbus: skelbiama, kad dykumų ir nualintų teritorijų zonose pasodinta daugiau kaip 159 000 000 medžių, o degradavusios žemės atkurta apie 1 000 000 hektarų. Šie skaičiai siejami su 2021 metais pradėta Saudo žaliąja iniciatyva, kuri yra platesnės šalies programos Vision 2030 dalis.

    Tikslas ambicingas: per kelis dešimtmečius pasodinti iki 10 000 000 000 medžių ir prisidėti prie didelio masto ekosistemų atkūrimo. Tarptautiniu lygmeniu tai pateikiama kaip bandymas parodyti, kad net itin sausringuose regionuose įmanoma nuosekli žemės degradacijos reversija, jei investicijos derinamos su mokslu ir ilgalaikiu planavimu.

    Jungtinių Tautų konvencijos dėl kovos su dykumėjimu (UNCCD) kontekste žemės degradacija vertinama kaip viena didžiausių šio amžiaus rizikų, nes ji mažina dirvožemio derlingumą, didina dulkių audrų ir sausrų padarinius, spaudžia vandens išteklius. Todėl milijono hektarų etapas dažnai laikomas ne tik simboliniu, bet ir praktiniu įrodymu, kad mastelio efektas įmanomas net ribotų vandens resursų sąlygomis.

    Saudo Arabijos atvejis išsiskiria tuo, kad apželdinimas čia siejamas ne vien su medžių sodinimu, bet ir su ganyklų atkūrimu, dirvožemio stabilizavimu, miesto žaliųjų zonų plėtra bei vėjo erozijos mažinimu. Tokios priemonės svarbios ir klimatui, ir sveikatai: sumažėjęs dulkių kiekis ore gali turėti tiesioginį poveikį kvėpavimo takų ligų rizikai.

    Didžiausias iššūkis dykumų apželdinime yra vanduo, todėl projektai dažnai remiasi ne vien tradiciniu drėkinimu. Viešai pristatomuose planuose akcentuojama lietaus vandens surinkimo infrastruktūra, vandens sulaikymo sprendimai (pavyzdžiui, užtvankos, mikrobaseinai), taip pat išvalytų nuotekų panaudojimas laistymui, ypač miesto ir priemiesčių želdynuose.

    Kitas kritinis veiksnys yra rūšių parinkimas ir sodinimo geografija. Tokiose programose paprastai siekiama sodinti vietinėms sąlygoms atsparius medžius ir krūmus, o želdinimą derinti su dirvožemio atkūrimo priemonėmis, kad augalai išgyventų karščio ir ilgo sausringo sezono stresą. Vien pasodintų medžių skaičius neatsako į klausimą, kiek jų prigyja, todėl ilguoju laikotarpiu svarbiausias rodiklis tampa išlikimas ir ekosistemos stabilumas.

    Saudo žaliąją iniciatyvą valdžia sieja su platesniais tvarumo tikslais, įskaitant energetikos pertvarką ir saugomų teritorijų plėtrą. Viešai deklaruojama siekiamybė iki 2030 metų reikšmingą dalį elektros gamybos užtikrinti iš atsinaujinančių išteklių, o gamtosaugą ir žemėtvarką integruoti į ekonominės plėtros planus.

    Trumpuoju laikotarpiu keliami tarpiniai etapai, tarp jų ir siekis iki 2030 metų padidinti atkurtos žemės plotą iki maždaug 2 500 000 hektarų. Ar tai pavyks, priklausys nuo finansavimo tęstinumo, vandens sprendimų efektyvumo ir nuo to, ar bus užtikrintas masiškai pasodintų augalų prigijimas, o ne vien sodinimo tempas.

    Tarptautinėse diskusijose Saudo Arabijos pavyzdys tampa argumentu, kad žemės atkūrimo projektai gali būti įgyvendinami ir ten, kur klimatas tam nėra palankus. Kartu ekspertai nuolat pabrėžia, kad tikrasis programų poveikis paaiškėja ne pagal pasodintų medžių kiekį, o pagal tai, kiek metų želdiniai išsilaiko, ar stabilizuojamas dirvožemis ir ar mažėja dykumėjimo spaudimas.

  • Amerikietis kinų ūkininkei skyrė 4 600 eurų medžiams: po 27 metų sulaukė netikėto kvietimo

    Po beveik trijų dešimtmečių moteris paprašė padėti surasti rėmėją ir pakvietė jį atvykti į Kiniją pamatyti, kuo virto tuometinė parama. Kvietimo esmė paprasta: paaukoti pinigai, pasak jos, prisidėjo prie realiai užaugusio miško.

    Yin Yuzhen dar 1980-aisiais persikėlė gyventi į Maowusu dykumos apylinkes Vidinėje Mongolijoje, kur smėlis, sausros ir stiprūs vėjai ilgainiui stūmė gyvenvietes į vis sudėtingesnes sąlygas. Su vyru ji ėmėsi medžių sodinimo, nors tam trūko ir vandens, ir sodinukų, ir elementarios infrastruktūros.

    1999 metais Kinijos valstybinė žiniasklaida paskelbė reportažus apie moters pastangas stabdyti smėlio plitimą. Tuo metu Henano provincijoje dirbęs anglų kalbos mokytoju amerikietis Ronaldas Sakolskis, sužinojęs istoriją, nutarė prisidėti finansiškai ir pervedė 5 000 JAV dolerių, tai yra maždaug 4 600 eurų.

    „Niekada anksčiau nebuvau mačiusi tokios didelės pinigų sumos. Tai mane labai nustebino“, – sakė Yin Yuzhen.

    Pasak ūkininkės, gauta parama leido įsigyti daugiau sodinukų ir tęsti darbus, kai kiekvienas sezonas galėjo tapti lemiamas. Ji taip pat prisiminė, kad rėmėjas buvo atvykęs pasižiūrėti sodinimo vietos ir, pamatęs gelsvu smėliu užpustytą žemę, suabejojo, ar apskritai įmanoma čia sukurti mišką.

    Vis dėlto, kaip teigiama istorijoje, per laiką pasodinti medžiai prigijo ir išaugo, o bendras jų skaičius galiausiai perkopė 50 000. Būtent šį rezultatą Yin Yuzhen ir nori parodyti žmogui, kurio parama, jos žodžiais, suteikė svarbų postūmį.

    Ši istorija išsiskiria tuo, kad atskleidžia, kaip vienkartinė tarptautinė parama gali turėti ilgalaikį poveikį, jei ją lydi nuoseklus vietos bendruomenės darbas. Dykumėjimas šiaurinėje Kinijos dalyje dešimtmečius laikomas viena didžiausių aplinkosauginių problemų, o medžių sodinimas dažnai naudojamas kaip viena iš priemonių mažinti vėjo eroziją ir smėlio audrų žalą.

    Kada tiksliai Ronaldas Sakolskis galėtų atvykti į Kiniją, nenurodoma, tačiau pranešama, kad kvietimą jis priėmė entuziastingai. Moteris pabrėžia, kad jai svarbu ne tik parodyti mišką, bet ir asmeniškai padėkoti už pasitikėjimą, kai rezultatas dar atrodė nepasiekiamas.

  • Ukmergėje gimsta Bendrystės parkas: medžiais įamžinta devynių užsienio miestų draugystė

    Ukmergėje, prie pagrindinio miesto tilto ir Mirabelių tako, pradėtas kurti Bendrystės parkas, skirtas miestų partnerystei ir tarptautinei draugystei įamžinti. Gegužės 23 dieną čia pasodinti pirmieji medžiai, kurie ateityje turėtų tapti nauju traukos tašku tiek vietos gyventojams, tiek miesto svečiams.

    Pirmuosius sodinukus į žemę įleido į Ukmergės miesto šventę atvykusios delegacijos iš devynių partnerystės miestų. Tarp jų buvo atstovai iš Lyvanų Latvijoje, Korostenio, Podolės Kameneco ir Krasylivo Ukrainoje, Muratpašos Turkijoje, Bad Langensalzos Vokietijoje, Kiškunmajsos Vengrijoje, Tarnowo Podgorne Lenkijoje ir Finspango Švedijoje.

    Parke pasodinti du paprastieji ir du pelkiniai ąžuolai, taip pat rausvažiedis kaštonas, mažalapė liepa, baltažiedė robinija, karpotasis beržas ir kedrinė pušis. Savivaldybė nurodo, kad medžiai parinkti atsižvelgiant į delegacijų atstovaujamų šalių augalų simboliką arba artimus jos motyvus, kartu renkantis rūšis, tinkamas Lietuvos klimatui.

    Tokie parkai miestams paprastai tampa ne tik žaliąja erdve, bet ir gyvu atminties ženklu, primenančiu ilgalaikius ryšius su partneriais. Augant medžiams, erdvė natūraliai kinta ir įgyja papildomą prasmę, o tarptautinių vizitų metu pasodinti augalai dažnai virsta tradicija, kurią vėliau papildo naujos delegacijos.

    Pasak renginio organizatorių, skirtingomis kalbomis skambėję sveikinimai susiliejo į bendrą žinutę apie pagarbą, draugystę ir bendrystę. Tikimasi, kad Bendrystės parkas taps vieta, kur tarptautinė Ukmergės partnerystė bus matoma ne simboliniuose dokumentuose, o kasdienėje miesto aplinkoje.

    Ukmergės savivaldybė taip pat pabrėžia, kad tokios iniciatyvos prisideda prie miesto viešųjų erdvių kokybės ir žaliosios infrastruktūros stiprinimo. Brandūs medžiai ilgainiui gerina mikroklimatą, didina pavėsį, sugeria dalį oro taršos ir triukšmo, o tai ypač svarbu intensyvesnio judėjimo zonose.

    Savivaldybės informaciją papildo Dainiaus Vyto nuotraukos.