Tag: Meksika

  • Meksikoje aptikto majų miesto vardas iššifruotas iš įrašų: atsivėrė ir senas konfliktas

    Meksikoje aptikto majų miesto vardas iššifruotas iš įrašų: atsivėrė ir senas konfliktas

    Archeologai iššifravo tikėtiną neseniai Meksikoje identifikuoto majų miesto pavadinimą – senovėje jis, panašu, vadintas Sakil. Tokia išvada padaryta išlikus akmeniniuose paminkluose užfiksuotiems hieroglifiniams įrašams.

    Kaip nurodoma Meksikos Nacionalinio antropologijos ir istorijos instituto (INAH) pranešime, pats archeologinis objektas buvo atpažintas gegužę, o tyrimų komandai vadovavo archeologas Ivanas Šprajcas. Dėl itin sudėtingo priėjimo per tankų atogrąžų mišką vietovei suteiktas darbinis vardas Minanbé, jukatekų majų kalba reiškiantis „nėra kelio“.

    Visgi epigrafikas Octavio Esparza Olguínas iš Meksikos nacionalinio autonominio universiteto, išanalizavęs išlikusias inskripcijas ir palyginęs jas su radiniais iš kito majų centro Ocomtún, teigia, kad vietos gyventojai savo miestą greičiausiai vadino Sakil. Šis pavadinimas siejamas su baltumo arba šviesumo sąvoka.

    Įdomu tai, kad įrašai leidžia kalbėti ne tik apie miesto vardą – inskripcijose aptikta užuominų ir apie seną konfliktą regione. Tyrėjų vertinimu, tai galėjo vykti vėlyvuoju klasikiniu laikotarpiu, maždaug 600–900 metais.

    Stela su valdovo vardu

    Vienu svarbiausių radinių tapo vadinamoji Stela 7 – akmeninis monumentas su hieroglifais ir figūrų atvaizdais. Nors dabar jis išlikęs tik trimis dalimis, fragmentai suteikė daug informacijos apie vietos valdžią.

    Tyrėjai joje atpažino valdovo vardą Suutz’ (reiškiantį „šikšnosparnis“). Ši figūra pavaizduota su puošniu ceremoniniu apdaru – galvos apdangalu, krūtine dengiančiu papuošalu, sijonu ir sandalais, o greta esantys ženklai leido valdovą sieti su pavadinimu Sakil.

    Papildomu patvirtinimu laikomas ir rastas altorius, kuriame vėl minimas Suutz’ vardas. Šalia pateiktas titulas kalo’mte’, dažniausiai sietas su įtakingais valdovais, kurių galia peržengdavo vieno miesto ribas.

    Tai iš dalies stebina, nes pats Sakil, sprendžiant iš turimų duomenų, užėmė palyginti nedidelę teritoriją – apie 15 hektarų. Vis dėlto titulas leidžia manyti, kad jo valdovas galėjo siekti svarbesnio vaidmens regiono politinėje sistemoje.

    Įrašai užsimena apie karo belaisvį

    Dar netikėtesnių įžvalgų suteikė palyginimas su Ocomtúne rastomis inskripcijomis. Tyrėjai kelia prielaidą, kad šio centro senasis pavadinimas galėjo būti Maatz’.

    Viename iš ten aptiktų monumentų pavaizduotas belaisvis, gulintis veidu į žemę surištomis rankomis. Greta esantis įrašas leidžia spėti, jog šis žmogus buvo kilęs iš Sakil, o tai gali rodyti priešiškus abiejų centrų santykius.

    Vis dėlto, kas tiksliai nulėmė konfrontaciją ir kuo ji baigėsi, kol kas neaišku. Situaciją apsunkina tai, kad didelė dalis įrašų iki mūsų dienų neišliko.

    Skaičiuojama, kad iš maždaug 20 identifikuotų monumentų aiškesnių užrašų ar atvaizdų pėdsakų matyti bent penkiuose. Dalis objektų, kaip manoma, buvo tyčia apgadinti dar majų laikais, o likusį darbą atliko laikas.

    Kaip padėjo fotogrametrija

    Norėdami perskaityti vos įžiūrimus ženklus, archeologai pasitelkė fotogrametriją ir sukūrė detalius trimačius akmeninių paviršių modelius. Tai leido inskripcijas analizuoti keičiant virtualų apšvietimą ir pastebėti tai, kas plika akimi gali pasirodyti nematoma.

    Tyrėjų teigimu, iššifruotas pavadinimas Sakil, identifikuotas valdovas Suutz’ ir galimos sąsajos su konfliktu su Maatz’ padeda naujai įvertinti šio objekto reikšmę. Tolimesni kasinėjimai turėtų parodyti, kiek plačiai šis centras buvo įsitraukęs į regiono istoriją.

  • Meksikos nepriklausomybė: kaip kunigai, išdavystės ir Napoleonas nulėmė kovos baigtį

    XIX amžiaus pradžioje Ispanija jau nebebuvo tokia galinga, kaip kolonijinės imperijos klestėjimo laikais. Tuo metu Meksikoje brendo nepriklausomybės judėjimas, kurio eigą netikėtai formavo ne tik vietos sukilėliai, bet ir įvykiai Europoje – ypač Napoleono karai.

    Kaip pasakojama portale „The Collector“, Meksikos nepriklausomybės karas prasidėjo 1810 metų rugsėjo 16 dieną, kai kunigas Miguelis Hidalgo y Costilla paragino sukilti. Ši data šiandien minima kaip Meksikos nepriklausomybės diena, tačiau pats kelias į valstybės pripažinimą buvo kur kas ilgesnis ir vingiuotas.

    Iki šių įvykių Meksika buvo pagrindinė Ispanijos kolonijinė atrama Amerikoje – Naujosios Ispanijos vicekaralystė, apėmusi milžiniškas teritorijas nuo dabartinės Panamos iki šiaurinės Kalifornijos. Per kelis šimtmečius kolonijoje susiformavo griežta socialinė tvarka, paremta kilme, rase ir skirtingomis teisėmis.

    Napoleono įsiveržimas į Ispaniją 1807–1808 metais ir vėliau prasidėjęs karas Pirėnų pusiasalyje susilpnino metropolijos kontrolę. Kol Ispanija buvo įklimpusi į kovą Europoje, kolonijose atsirado daugiau erdvės idėjoms apie savivaldą ir atsiskyrimą.

    Kaip susiklostė Naujosios Ispanijos visuomenė

    Ispanams užkariavus actekų imperiją XVI amžiuje, Naujojoje Ispanijoje buvo įdiegti priverstinio darbo ir socialinės hierarchijos mechanizmai. Ankstyvuoju laikotarpiu tam pasitelkta encomienda sistema, kai vietos gyventojai buvo priverčiami dirbti kolonistų naudai.

    Vėliau, vietos gyventojų skaičiui smarkiai mažėjant dėl ligų, kolonijose plito vergų atgabenimas iš Afrikos. Ilgainiui didėjo mišrių santuokų ir bendruomenių skaičius, o visuomenė dar labiau susisluoksniavo į kastas – nuo Ispanijoje gimusių ispanų iki kolonijose gimusių europiečių kilmės gyventojų ir kitų grupių.

    Kolonijoje augo mestisų (mišrios kilmės) sluoksnis, kuris tapo gausiausia ir sparčiausiai didėjusia grupe. Nors dalis jų užėmė svarbesnes pareigas ir dalyvavo viešajame gyvenime, socialinė nelygybė išliko, o įtampa tarp skirtingų sluoksnių laikui bėgant tik didėjo.

    Napoleono karai ir sukilimo pradžia

    Prancūzijai užėmus Ispaniją ir soste įtvirtinus Napoleono brolį Juozapą Bonapartą, Ispanijoje kilo pasipriešinimas, o į karą įsitraukė ir britai. Ši sumaištis tapo signalu kolonijoms, kad metropolija nebegali taip tvirtai kontroliuoti užjūrio teritorijų.

    1810 metų rugsėjo 16 dieną kunigas Miguelis Hidalgo paskelbė raginimą kovoti už nepriklausomybę. Pradinis sukilimo etapas rėmėsi daugiausia vietos gyventojais, tačiau Ispanijos lojalistams pavyko persigrupuoti, o pats Hidalgo 1811 metų kovą buvo sučiuptas ir vėliau įvykdytas.

    Sukilimą perėmė José María Morelos, kuris jau aiškiau kalbėjo apie nepriklausomą valstybę, demokratines idėjas ir siekį mažinti rasines bei socialines takoskyras. Vis dėlto ir jis 1815 metais buvo suimtas ir nužudytas, o tai reiškė dar vieną lūžį kare.

    Lemiamas posūkis: susitarimas ir nepriklausomybės pripažinimas

    Po Napoleono pralaimėjimo Europoje Ispanija bandė vėl sutelkti dėmesį į kolonijas, bet pačioje šalyje augo politinė įtampa. 1820 metais kilęs sukilimas privertė karalių Ferdinandą VII priimti 1812 metų Kadiso konstitucijos grąžinimą, o tai pakeitė politinį klimatą ir kolonijose.

    Meksikoje lemiamu veikėju tapo buvęs lojalistas Agustínas de Iturbide, kuris perėjo į nepriklausomybės šalininkų pusę. Kartu su sukilėlių lyderiu Vicente Guerrero jis 1821 metų pradžioje parengė Igalos planą, kuriuo buvo siekta išlaikyti Katalikų bažnyčios vaidmenį ir sulyginti kolonijoje gimusių ispanų palikuonių teises su iš Ispanijos atvykusiais valdančiaisiais.

    Toks kompromisas susilpnino pasipriešinimą kolonijoje ir privertė Naujosios Ispanijos vicekaralių sutikti su atsiskyrimu. 1821 metų rugpjūčio 24 dieną pasirašyta Kordobos sutartis, kuria Meksikai suteikta formali nepriklausomybė ir užbaigtas nepriklausomybės karas.

    Vis dėlto nepriklausomybės istorija tuo nesibaigė: Iturbide netrukus tapo Pirmosios Meksikos imperijos valdovu, tačiau 1823 metais buvo priverstas atsisakyti sosto, o 1824 metais sukurta respublika. Ispanija nepriklausomybę galutinai pripažino tik 1836 metais, po papildomų politinių ir karinių sukrėtimų.

    Ankstyvieji nepriklausomos Meksikos dešimtmečiai buvo audringi: šalis susidūrė su teritorijų praradimais ir konfliktais, tarp jų – su JAV dėl Teksaso ir vėlesnis karas, po kurio Meksika neteko didelės dalies žemių. Tai tapo ilgalaikiu nepriklausomybės kainos priminimu ir formavo regiono istoriją dar daug metų į priekį.

  • Uraganas „Polo“ per parą tapo 5 kategorijos: ar prie to prisidėjo „super“ El Ninjas?

    Ramusis vandenynas per parą pademonstravo stichijos galią: ciklonas „Polo“ iš tropinės audros vos per 24 valandas sustiprėjo iki 5 kategorijos uragano ir tapo vienu stipriausių regione.

    Kaip rašo „Live Science“, uragano vėjai pasiekė 290 km/val. greitį, o audrai slenkant į šiaurės vakarus prognozuojamos smarkios liūtys pietvakarių Meksikos pakrantėje.

    Nors tiesioginis smūgis į sausumą, kaip nurodoma, nėra prognozuojamas, perspėjama dėl gyvybei pavojingų potvynių ir purvo nuošliaužų. Taip pat tikėtinos itin pavojingos sąlygos vandenyne.

    Kodėl kai kurios tropinės audros taip staigiai „sproginėja“ į galingus uraganus? Viena iš aptariamų priežasčių – neįprastai šiltas vandenynas ir šiemet ypač stiprus El Ninjo reiškinys.

    Kas lemia staigų uragano stiprėjimą

    Pasak JK Met Office aplinkos mokslininko ir tyrėjo Juliano Hemingo, tropinių ciklonų staigus stiprėjimas pasaulyje pasitaiko kelis kartus per metus. Tam reikalingos kelios sąlygos: aukšta jūros paviršiaus temperatūra, mažas vėjo kirpimas ir tokios viršutinių atmosferos sluoksnių sąlygos, kurios leidžia orui greitai „išeiti“ iš audros viršaus.

    „Polo“ atveju audra judėjo virš išskirtinai šiltų Ramiojo vandenyno vandenų. Tai suteikė daug šilumos ir drėgmės, kuri yra tarsi „kuras“ besiformuojančiam uraganui.

    Dar vienas veiksnys – drėgnas oras ir silpnesni vėjai aukščiau atmosferoje, leidžiantys perkūnijoms organizuotis ir stiprėti nesuyrant. Tokios aplinkybės gali sudaryti sąlygas audrai labai greitai pereiti į aukštesnę kategoriją.

    „Polo“ branduolys ir „šilumos variklis“

    Teigiama, kad „Polo“ turėjo kompaktišką, aiškiai susiformavusį branduolį. Kai audros energija susikoncentruoja palyginti mažame plote, uraganas gali stiprėti ypač sparčiai.

    Šių veiksnių kombinacija meteorologijoje kartais apibūdinama kaip itin efektyvus atmosferos „šilumos variklis“: šiltas vanduo tiekia energiją, o tinkamos vėjo ir drėgmės sąlygos padeda tai energijai virsti stiprėjančia audra.

    Specialistas taip pat sieja „Polo“ šuolį su šiemet vyraujančiu itin stipriu El Ninjo, kuris, anot jo, sustiprino ir daugiau ekstremalių orų reiškinių pasaulyje.

    Ką reiškia El Ninjas ir ko laukti

    El Ninjas – natūraliai pasikartojantis klimato reiškinys tropinėje Ramiojo vandenyno dalyje, paprastai pasireiškiantis kas 2–7 metus. Jis siejamas su neįprastu rytinės tropinės Ramiojo vandenyno dalies vandens įšilimu ir lydinčiais pokyčiais vėjuose, slėgyje bei krituliuose.

    Nors terminas „super El Ninjas“ nėra mokslinis, juo paprastai apibūdinamas ypač stiprus reiškinys – kai jūros paviršiaus temperatūros šilimas gerokai viršija įprastas reikšmes.

    Pasaulio meteorologijos organizacijos duomenys rodo, kad dabartinis El Ninjas gali būti vienas stipriausių ir tęstis bent iki 2027 metų vasario. Tai gali reikšti daugiau ekstremalių orų: vienur didesnę sausrų riziką, kitur – stipresnes audras, liūtis ir potvynius.

    Kalbant apie „Polo“, ilgalaikės trajektorijos prognozėse, pasak Hemingo, išlieka nemažai neapibrėžtumo: audra gali pasukti toliau į atvirą vandenyną arba krypti arčiau Meksikos.

  • Meksiką per 45 minutes užliejo staigus potvynis: vanduo nešė automobilius, žuvo žmonės

    Vakarų Meksiką užklupo staigūs potvyniai: kai kur pakako vos 45 minučių, kad gatvės virstų srauniomis upėmis. Vanduo plėšė dangą, skandino pastatus ir nešė automobilius, o nelaimė pareikalavo mažiausiai dviejų gyvybių. Turistų pamėgtame Los Cabos teko evakuoti daugiau nei 350 žmonių iš ligoninės, gelbėtojai dirbo ekstremaliomis sąlygomis.

    Kas sukėlė staigų potvynį?

    Pasak tarptautinės žiniasklaidos, intensyvias liūtis regione sustiprino tropinės audros „Vance“ liekanos, atnešusios didelius kritulių kiekius virš Ramiojo vandenyno pakrantės. Tokie reiškiniai dažnai sukelia staigius potvynius, kai vanduo miestuose kyla greičiau, nei spėja sureaguoti infrastruktūra ir gyventojai.

    Sunkiausia situacija fiksuota Sonoros valstijoje ir Pietų Žemutinėje Kalifornijoje. Guaymas vietovėje per maždaug 45 minutes iškrito apie 120 litrų kritulių į kvadratinį metrą, todėl gatvės akimirksniu virto vandens srautais, ardančiais kelius ir užliejančiais žemesnes teritorijas.

    Žuvusieji ir gelbėjimo operacijos

    Nelaimė nusinešė mažiausiai dvi gyvybes, kai patvinęs vanduo nunešė automobilyje buvusius žmones. Tokiose situacijose didžiausią pavojų kelia stipri srovė, kuri net ir negiliame vandenyje gali nuversti žmogų nuo kojų bei stumti transporto priemones.

    „Vandens lygis kilo taip greitai, kad kai kuriose vietose žmonėms beliko kelios minutės pasitraukti į saugesnes zonas“, – sakė gelbėjimo darbuose dalyvavusių tarnybų atstovai.

    Los Cabos skubiai evakuota ligoninė

    Los Cabos regione, kuris yra populiarus tarp turistų, potvynis smarkiai paveikė San José del Cabo apylinkes. Vanduo užliejo gatves, o srovė nešė tiek stovinčius, tiek judančius automobilius; dalis jų vėliau aptikta netoli pakrantės.

    Vietos valdžia laikinai sustabdė popietines pamokas mokyklose, o gelbėtojai vyko į rajonus, kuriuos vanduo atkirt o nuo pagrindinių kelių. Vienos operacijos metu iš užlietos teritorijos išneštas vaikas, įstrigęs mažame sausumos lopinėlyje, apsuptame patvinusios upės.

    Didelį rezonansą sukėlė ir ligoninės evakuacija, kai vanduo ėmė skverbtis į pastatą. Iš jo perkelta daugiau nei 350 pacientų ir darbuotojų, daliai žmonių prireikė skubios medicininės pagalbos pervežant į kitas gydymo įstaigas.

    Tarnybos tęsia padarinių likvidavimą, vertina sugriovimus ir tikrina, ar nėra papildomų nuošliaužų bei kelių pažeidimų. Specialistai primena, kad staigių potvynių metu saugiausia vengti važiuoti per apsemtas gatves ir, gavus perspėjimus, nedelsiant trauktis į aukštesnes vietas.

  • „NASA“ virš uragano Simon pamatė keistas bangas: signalas sklido net į aukštus atmosferos sluoksnius

    „NASA“ virš uragano Simon pamatė keistas bangas: signalas sklido net į aukštus atmosferos sluoksnius

    JAV kosmoso agentūra „NASA“ pranešė užfiksavusi neįprastas bangų struktūras virš uragano Simon, kai šis slinko palei Ramiojo vandenyno pakrantę prie Meksikos. Reiškinys buvo pastebėtas iš palydovų, o bangų „piešinys“ matėsi gerokai aukščiau už audros debesis.

    Uraganas anksčiau buvo pasiekęs ketvirtą kategoriją pagal Saffiro–Simpsono skalę, o didžiausias pavojus pakrantės vietovėms kilo dėl liūčių. „NASA“ atkreipė dėmesį, kad intensyvūs krituliai tokiais atvejais dažnai sukelia staigius potvynius ir nuošliaužas, ypač kalnuotose teritorijose.

    Kas tai per bangos?

    Palydoviniai naktiniai stebėjimai parodė vadinamąsias atmosferos gravitacines bangas, kurios nėra susijusios su vandenyno bangavimu. Jos susidaro tuomet, kai sutrikdyta oro masė pradeda svyruoti, o gravitacija ir plūdrumo jėgos stengiasi grąžinti atmosferą į pusiausvyrą.

    Galinguose tropiniuose ciklonuose toks „sutrikdymas“ dažnai prasideda prie uragano akies sienos, kur verda intensyviausios audros. Ten kondensuojantis vandens garams išsiskiria slaptasis šilumos kiekis, kuris maitina stiprius kylančius srautus ir „iššauna“ energiją į aukštesnius atmosferos sluoksnius.

    „Tokios bangos gali keliauti gerokai aukščiau už audros viršūnes ir pasiekti net stratosferą ar dar aukščiau esančius sluoksnius“, – aiškino „NASA“ specialistai.

    Kodėl tai matoma iš kosmoso?

    Nors gravitacinės bangos atmosferoje nėra retos, ne visada pavyksta jas aiškiai užfiksuoti. Šiuo atveju svarbų vaidmenį atliko labai silpna natūrali šviesa viršutiniuose atmosferos sluoksniuose, vadinama oro švytėjimu.

    Bangoms pereinant per šį švytėjimą, kinta šviesio intensyvumas ir nuotraukose atsiranda bangų raštai. Tokius subtilius kontrastus geba registruoti „VIIRS“ instrumentas, įrengtas NOAA palydovuose, tačiau stebėjimą dažnai apsunkina nuo Žemės paviršiaus ir atmosferos atsispindinti šviesa.

    Šį kartą sąlygos buvo palankesnės, nes naktinis apšvietimas buvo silpnesnis, todėl oro švytėjimo „tekstūra“ išryškėjo geriau. Pasak mokslininkų, tai dar vienas pavyzdys, kaip tropiniai ciklonai veikia ne tik prie paviršiaus, bet ir visą atmosferos „stulpą“ virš jų.

    Ką tai keičia prognozėse?

    Gravitacinės bangos pačios savaime nėra pavojus žmonėms prie žemės, tačiau jos padeda mokslininkams suprasti, kaip audros perduoda energiją į aukštesnius sluoksnius. Tokie duomenys svarbūs tobulinant atmosferos modelius, kurie naudojami ir orų prognozėms, ir klimatiniams vertinimams.

    „NASA“ nurodė, kad uraganų trajektorijų ir stiprumo prognozės kartais išlieka neapibrėžtos net iki paskutinių parų, ypač kai audras veikia reljefas ir vėjai skirtinguose aukščiuose. Todėl kiekvienas detalus palydovinis stebėjimas prisideda prie tikslesnio supratimo, kaip tokios sistemos keičiasi realiu laiku.

  • Meksike aptiko 2 500 metų kompleksą: paaiškėjo, kad tai senovinė saulės observatorija

    Meksike aptiko 2 500 metų kompleksą: paaiškėjo, kad tai senovinė saulės observatorija

    Meksikoje, Sierra Norte kalnų regione, archeologai patikslino 2 500 metų senumo komplekso paskirtį: jis greičiausiai veikė kaip saulės observatorija. Tyrėjai teigia, kad tai vienas seniausių žinomų tokio tipo objektų Mezoamerikoje.

    Apie išvadas pranešė Meksikos nacionalinis antropologijos ir istorijos institutas. Tyrimų vieta yra Teteles de Ávila Castillo apylinkėse, o kompleksas, siejamas su Tetelihtic vardu, datuojamas viduriniuoju ikiklasikiniu laikotarpiu, maždaug 1 000–600 metais prieš mūsų erą.

    Kaip atrodė kompleksas

    Reikšmingiausia dalis yra architektūrinis ansamblis į rytus nuo pagrindinės ceremoninės aikštės. Jį sudaro keturkampis kiemas ir dvi platformos priešingose pusėse, suformuojančios aiškią stebėjimų ašį.

    Didesnioji rytinė platforma siekia apie 90 metrų ilgį ir 40 metrų plotį. Vakarų pusėje esanti mažesnė platforma, apie 46 x 27 metrų, tyrėjų vertinimu galėjo būti naudojama kaip stebėjimo taškas.

    Pasak archeologų, pastatų orientacija ir jų santykis su aplinkiniais kalnų kontūrais rodo apgalvotą planavimą. Tokia architektūra leido fiksuoti Saulės tekėjimo padėtį skirtingais metų laikais, įskaitant lygiadienius ir saulėgrįžas.

    Ryšys su majų E grupės struktūromis

    Tyrėjai pabrėžia komplekso panašumą į vadinamąsias E grupės struktūras, geriausiai žinomas iš majų centrų. Vienas dažniausiai minimų pavyzdžių yra Uaxactún kompleksas dabartinėje Gvatemaloje, siejamas su kalendoriniais stebėjimais.

    INAH vertinimu, tai gali būti pirmasis patvirtintas tokio tipo observatorijos pavyzdys, identifikuotas už majų regiono ribų. Jei šią interpretaciją patvirtins tolesni tyrimai, tai praplės supratimą apie astronominių žinių sklaidą ankstyvojoje Mezoamerikoje.

    Kodėl tai svarbu kasdieniam gyvenimui

    Vienas svarbiausių aiškinimų siejamas su žemdirbystės kalendoriumi. Ilgoji platforma, kaip spėjama, padėjo nustatyti reikšmingus metų taškus, tarp jų laikotarpį, susijusį su sezono pradžia ir derliaus nuėmimu.

    Tokie stebėjimai, anot mokslininkų, turėjo praktinę vertę: leido tiksliau derinti sėją, derliaus darbus ir bendruomenines apeigas su sezoniniais pokyčiais. Tai dar kartą primena, kad dangaus kūnų stebėjimas senovėje buvo ne vien religijos sritis, bet ir socialinės organizacijos įrankis.

    Archeologai taip pat svarsto, ar šis kompleksas gali atskleisti daugiau apie kultūrinius ryšius tarp regiono bendruomenių ir majų pasaulio. Tarp hipotezių minimos ankstyvos įtakos kryptys bei galimi ryšiai su vėliau regione iškilusiomis tautomis, tačiau šiems teiginiams dar reikės papildomų duomenų.

  • Mokslininkus nustebino aksolotlai: net visiškoje tamsoje renkasi didesnį praėjimą

    Mokslininkus nustebino aksolotlai: net visiškoje tamsoje renkasi didesnį praėjimą

    Aksolotlai dažnai laikomi ramiais, lėtais gyvūnais, tačiau naujas tyrimas rodo, kad jų elgesys gerokai sudėtingesnis. Meksikiniai aksolotlai geba patikimai įvertinti, kuris praėjimas platesnis, ir tai daro net visiškoje tamsoje.

    Tyrimą paskelbę mokslininkai aiškina, kad tai nėra įrodymas, jog aksolotlai skaičiuoja ar sprendžia matematines užduotis. Vis dėlto toks pasirinkimas laikomas baziniu kiekybiniu ir erdviniu vertinimu, kuris gamtoje gali būti gyvybiškai svarbus.

    Kaip vyko eksperimentas?

    Eksperimente dalyvavo 24 jauni, maždaug septynių mėnesių aksolotlai, laikyti kontroliuojamomis sąlygomis akvariumuose. Tyrėjai į akvariumą įstatė pertvarą su dviem apvaliomis angomis, kurios vedė į kitą talpos pusę.

    Abi angos buvo pakankamai didelės, kad gyvūnas galėtų praplaukti, tačiau viena jų buvo platesnė. Per 18 dienų aksolotlams buvo pateiktos šešios skirtingos angų dydžių kombinacijos, o viduryje bandymų pertvara buvo apverčiama, kad būtų išvengta įpročio rinktis vieną pusę.

    Rezultatas buvo aiškus: 22 pakankamai aktyvūs aksolotlai statistiškai reikšmingai dažniau rinkosi didesnę angą. Kuo didesnis buvo skirtumas tarp angų, tuo ryškesnis tapo didesnės angos pasirinkimas.

    Kodėl tai veikia ir tamsoje?

    Įdomiausia tyrimo dalis susijusi su tamsa. Naktį aksolotlai judėjo rečiau, tačiau kai tik priartėdavo prie pertvaros, jų pasirinkimas išlikdavo toks pat tikslus kaip ir dieną.

    Mokslininkai pabrėžia, kad aksolotlų regėjimas nėra stiprus, ypač jų natūralioje aplinkoje drumstame vandenyje. Todėl tikėtina, kad sprendimui didelę reikšmę turi ne akys, o kiti jutimai, pirmiausia šoninės linijos sistema, fiksuojanti vandens judesius ir slėgio pokyčius.

    „Iš pradžių mus nustebino, kad jie sugeba atskirti angas visiškoje tamsoje“, – sakė tyrėjai.

    Ką tai reiškia mokslui ir apsaugai?

    Tyrėjų teigimu, šie duomenys primena, kad gyvūnų pažintinius gebėjimus reikia vertinti pagal jų ekologinius poreikius. Aksolotlams gebėjimas saugiai įvertinti plyšius ir praėjimus gali padėti išvengti įstrigimo ar sužeidimų, o tokia elgsena natūralioje aplinkoje būtų praktiška.

    Be to, geresnis šios rūšies elgsenos supratimas svarbus ir jos apsaugai bei gerovei nelaisvėje. Aksolotlai jau seniai laikomi reikšmingu modeliniu organizmu regeneracijos tyrimuose, o papildomos žinios apie jų jutimus ir sprendimų priėmimą gali padėti tiksliau pritaikyti laikymo sąlygas ir bandymų metodikas.

  • Teotihuacán turėjo savo raštą? Urve rasti paslaptingi glifai keičia požiūrį į miestą

    Teotihuacán turėjo savo raštą? Urve rasti paslaptingi glifai keičia požiūrį į miestą

    Netoli Teotihuacán kultūrinės įtakos zonos centrinėje Meksikoje aptikti trys raudonu pigmentu tapyti glifai paskatino iš naujo vertinti, ar ši civilizacija turėjo savitą rašto tradiciją. Ženklai rasti sunkiai pasiekiamoje oloje ant Cerro Delgado šlaito, kur patekti galima tik įveikus sudėtingą kopimą.

    Mokslininkai nurodo, kad glifai tapyti tamsiai raudonu pigmentu, tikėtina, su hematitu, o jų kontūrai kai kur vos įžiūrimi plika akimi. 2022 metais vykdytų lauko tyrimų metu pasitelktas skaitmeninis vaizdo apdorojimas leido išryškinti blankias detales ir atskirti simbolius nuo senesnių, šio regiono uolų meno tradicijų.

    Pirmasis ženklas: „Dainuojantis kalnas“

    Ryškiausias glifas vaizduoja stilizuotą trijų kalnų motyvą, prie kurio matyti tarsi iš pravertų burnų kylantys vingiuoti elementai. Teotihuacán ikonografijoje panašūs motyvai neretai siejami su kalba, giesme ar dainavimu, todėl tyrėjai šį ženklą interpretuoja kaip „Dainuojantį kalną“.

    Ši interpretacija sustiprėja dėl vėlesnių vietovardžių paralelių: vienas netoliese esantis kalnas vėliau nahuatlių kalba buvo vadinamas Cuicatepec, o šis pavadinimas taip pat gali būti verčiamas kaip dainuojantis kalnas. Dėl to keliama prielaida, kad glifas galėjo žymėti konkrečią vietą ar kraštovaizdžio objektą.

    Du kiti glifai ir galimos jų prasmės

    Antrasis ženklas, pasak tyrėjų, primena kompoziciją su elementais, panašiais į vėrinį ar audinį, ir vertikaliai išdėstytą ginklą. Dėl panašumų su Teotihuacán karių vaizdiniais svarstoma, kad tai galėjo būti karinio statuso, titulo arba su kariais susijusios grupės žymuo, nors galutinės išvados kol kas atsargios.

    Didžiausias, trečiasis glifas atrodo kaip stačiakampė rėminė struktūra, užpildyta žvaigždes primenančiais simboliais. Jis nutapytas virš nedidelės uolinės atbrailos, kur matyti ugnies pėdsakų, o olos sienos ir lubos vietomis pajuodusios nuo suodžių, todėl spėjama, kad čia galėjo vykti su ugnimi susiję ritualai.

    Ką tai sako apie Teotihuacán raštą?

    Pastaraisiais metais archeologiniuose radiniuose vis dažniau identifikuojami Teotihuacán ženklai, kurie gali atitikti vietovardžius, vardus, titulus ar kalendorinę informaciją. Tyrėjų teigimu, šiuo metu aprašomas repertuaras siekia beveik 120 ženklų, o tai leidžia kalbėti apie nuoseklesnę ženklų sistemą, o ne pavienius dekoratyvinius motyvus.

    Naujausiame tyrime argumentuojama, kad tai galėjo būti logo-fonetinis raštas, kuriame ženklai perteikia ir sąvokas ar žodžius, ir garsinę informaciją. Vis dėlto Teotihuacán rašto problema lieka atvira: nėra galutinai aišku, kokia kalba galėjo būti užrašoma, o dalies glifų reikšmės tebėra diskusijų objektas.

    Šio radinio reikšmė platesnė nei trijų ženklų interpretacija: jis rodo, kad rašytinės komunikacijos tradicijos Teotihuacán įtakos erdvėje galėjo būti labiau paplitusios, nei manyta anksčiau. Tokie atradimai ypač svarbūs siekiant suprasti, kaip ši viena didžiausių ikikolumbinės Amerikos urbanistinių civilizacijų fiksavo vietų pavadinimus, socialinį statusą ir ritualines praktikas.

  • Plastiko buteliai ir seni žaislai virsta namų sienomis: kaip Meksikoje per 7 dienas pastato būstą

    Meksikos centrinėje dalyje veikianti perdirbimo iniciatyva rodo, kaip plastiko atliekos gali tapti statybine žaliava, o kartu padėti mažas pajamas gaunančioms šeimoms greičiau gauti būstą. Vietoje to, kad panaudoti buteliai, pakuotės ar sulūžę žaislai keliautų į sąvartynus, jie paverčiami sienų ir stogo plokštėmis.

    Projektas, kurį 2013 metais pradėjo socialinis verslas EcoDom Pueblos valstijoje, kasdien perdirba apie 5,5 tonos atrinktų plastiko atliekų. Iš jų gaminamos tvirtos plokštės, kurios naudojamos tiek atskiriems namams, tiek savivaldybių socialinio būsto programų priestatams.

    Technologinis procesas pradedamas nuo skirtingų plastiko rūšių surinkimo ir rūšiavimo, kad būtų pašalintos medžiagos, kurios kaitinamos galėtų išskirti pavojingus garus. Tuomet atrinktas plastikas susmulkinamas, o paruošta žaliava keliauja į pramonines krosnis.

    Plastikas kaitinamas maždaug iki 350 laipsnių Celsijaus, o po maždaug 30 minučių išlydyta masė presuojama hidrauliniu presu. Taip suformuojamos vientisos plokštės, kurios, kaip nurodoma, būna apie 2,4 metro ilgio, 1,2 metro pločio ir apie 2,5 centimetro storio.

    Gamyklos pajėgumai siekia apie 120 plokščių per dieną, o vienam maždaug 40 kvadratinių metrų namui reikia apie 80 plokščių. Skaičiuojama, kad tokiam būstui sunaudojama apie 2 tonos plastiko, o pats statybos procesas gali užtrukti apie 7 dienas.

    Meksika patenka tarp didžiausių plastiko vartotojų pasaulyje ir kasmet sugeneruoja milijonus tonų plastiko atliekų. Tuo pat metu šalis susiduria su įperkamo būsto trūkumu, ypač regionuose, kur skurdas ir socialinė atskirtis išlieka opia problema.

    EcoDom įkūrėjas Carlosas Danielis Gonzalezas yra pasakojęs, kad idėja gimė siekiant vienu metu spręsti dvi krizes: taršą ir būsto stoką. Pasak jo, Pueblos regione skurdo lygis yra aukštas, o dalis šeimų gyvena sąlygomis, kurios neatitinka net minimalių saugumo ir higienos standartų.

    „Vaikystėje prisimenu, kaip visur matydavau plastiką ir taršą, kurią jis kėlė mums ir gyvūnams. Man rūpėjo aplinka, todėl supratau, kad turiu sukurti sprendimą ir jam vadovauti“, – sakė Carlosas Danielis Gonzalezas.

    Modelis veikia ne tik kaip privati statybų paslauga: įmonė plokštes tiekia savivaldybėms ir nevyriausybinėms organizacijoms, kurios dalyvauja subsidijuojamose būsto programose. Tai leidžia vietos valdžiai greičiau įgyvendinti projektus, ypač kai reikia nedidelių, bet kokybiškų priestatų ar atskirų namų.

    Viešai skelbtuose pavyzdžiuose nurodoma, kad atskiros plokštės kainuoja kelias dešimtis eurų, o pagal socialines programas šeimos už dviejų kambarių būstą moka kelių šimtų eurų dydžio sumą. Tokie skaičiai gali skirtis priklausomai nuo savivaldybės, projekto apimties ir taikomų subsidijų.

    Įdomi šio modelio dalis yra poveikis neformaliems atliekų rinkėjams, kurie daugelyje Meksikos miestų yra svarbi atliekų grandinės dalis. EcoDom, siekdama stabilaus žaliavos srauto, taiko supirkimo susitarimus ir moka daugiau nei įprasti supirkėjai, taip didindama rinkėjų pajamas ir skatindama plastiką nukreipti nuo sąvartynų.

    EcoDom atvejis dažnai minimas kaip žiedinės ekonomikos pavyzdys, kai atliekos įgauna aukštesnę vertę ir tampa ilgalaikio naudojimo produktu. Įmonė skelbia siekianti didinti gamybą, plėsti sutartis Meksikoje ir ateityje perkelti modelį į kitas šalis, kur trūksta įperkamo būsto.

    Vis dėlto tokio sprendimo sėkmė priklauso nuo kelių veiksnių: nuoseklaus atliekų rūšiavimo, kokybės kontrolės, medžiagų saugos, statybos reglamentų ir savivaldybių gebėjimo finansuoti bei administruoti socialinio būsto programas. Kai šios grandys veikia kartu, plastikas, kuris šimtmečiams užterštų aplinką, gali tapti realia pagalba žmonėms.

  • Kas yra „Aura Battles“: Meksikos paaugliai varžosi dėl pasitikėjimo ir 100 eurų prizų

    Kas yra „Aura Battles“: Meksikos paaugliai varžosi dėl pasitikėjimo ir 100 eurų prizų

    Naujas viralus formatas

    Meksikoje sparčiai populiarėja socialinių tinklų išjudintas reiškinys „Aura Battles“, kuriame jaunimas rungiasi ne raumenimis ar sporto rezultatais, o pasitikėjimu savimi. Dalyviai vienas prieš kitą stoja improvizuodami judesius, pozas ir sąmoningai komiškas išraiškas, o nugalėtoją išrenka teisėjai.

    Šios kovos dažniausiai vyksta viešose vietose ir greitai atsiduria trumpųjų vaizdo įrašų platformose, kur formuojasi naujas turinio žanras. Organizatoriai pabrėžia, kad svarbiausia čia ne šokio technika, o gebėjimas išdrįsti ir užkrėsti auditoriją energija.

    Kaip laimima „Aura Battles“?

    Keturiolikmetis Carlosas Irvingas Quintana, prisistatantis slapyvardžiu Thanos, sako, kad lemia kūrybiškumas ir pramoginis elementas. Jo teigimu, laimi tas, kuris sugeba pasiūlyti netikėtą, linksmą ir žiūrovams įsimenantį pasirodymą, o visa tai turi būti žaisminga, su ironija.

    Organizatorius Aldhiras Gonzalezas šį formatą apibūdina kaip pasitikėjimo savimi dvikovą. Jo vertinimu, tai veikiau ego ir saviraiškos rungtis gerąja prasme, kai dalyviai demonstruoja drąsą tikėti, kad būtent jų pasirodymas yra geriausias.

    Ne tik pramoga, bet ir paskata

    Šešiolikmetis Kaledas Rosalesas Salazaras, laimėjęs vieną iš finalų Meksiko mieste, pasakoja, kad jam tai tapo būdu būti savimi viešai. Vaikinas sako, kad nebesureikšmina kitų nuomonės, nes, jo žodžiais, kritikos visada atsiras, kad ir ką darytum.

    Finale Kaledas buvo išrinktas nugalėtoju ir gavo apie 100 eurų piniginį prizą. Nors suma nėra didelė, ji sukuria papildomą motyvaciją, o kartu leidžia organizatoriams greičiau pritraukti dalyvių ir auditorijos.

    Organizatoriai teigia, kad tendenciją pirmiausia pastebėjo internete, todėl stengėsi reaguoti greitai ir perkelti ją į gyvus renginius. Augant „Aura Battles“ populiarumui, svarbiausiais šio reiškinio ingredientais tampa saviraiška, bendruomeniškumas ir gebėjimas patraukti dėmesį konkurencingoje socialinių tinklų aplinkoje.