Tag: Mėnulis

  • Mįslė išspręsta: Van Gogho Žvaigždėta naktis atskleidė, ką jis iš tiesų matė prieš aušrą

    Mįslė išspręsta: Van Gogho Žvaigždėta naktis atskleidė, ką jis iš tiesų matė prieš aušrą

    Vienas garsiausių Vincento van Gogho paveikslų Žvaigždėta naktis vėl atsidūrė mokslininkų dėmesio centre. Pietų Korėjos tyrėjai, pasitelkę astronominius duomenis ir kompiuterines dangaus rekonstrukcijas, teigia radę įtikinamų užuominų, ką dailininkas realiai matė prieš aušrą 1889 metais.

    Van Goghas paveikslą kūrė būdamas Saint-Rémy-de-Provence psichiatrijos ligoninėje Prancūzijos pietuose. Laiške broliui Theo jis minėjo ryškią ryto žvaigždę virš dar miegančio kraštovaizdžio, o šią detalę meno istorikai ilgai siejo su Venera.

    Tyrėjų komanda analizavo Mėnulio, Veneros ir centrinėje drobės dalyje pavaizduotos žvaigždžių grupės išsidėstymą. Jų išvada tokia: labiausiai tikėtina, kad danguje matytas vaizdas atitinka laikotarpį apie 1889 metų liepos 22 dieną prieš aušrą, o ne anksčiau dažnai minėtą birželio datą.

    Žvaigždės paveiksle gali būti Hiados

    Esminiu argumentu tapo V formos žvaigždžių figūra netoli paveikslo centro. Anksčiau kai kurie aiškinimai ją siejo su Avino žvaigždyno sritimi, tačiau naujasis tyrimas teigia, kad geriausiai sutampa Hiadų spiečius Jaučio žvaigždyne.

    Mokslininkai lygino pasirinktų žvaigždžių taškų tarpusavio padėtį su realiomis dangaus koordinatėmis, taikydami metodą, leidžiantį geometrines figūras pasukti, perkelti ir vienodai pakeisti mastelį. Skaičiavimai parodė, kad būtent Hiadų variantas daugeliu bandymų davė tiksliausią atitikimą.

    Mėnulio fazė kėlė klausimų

    Iki šiol Žvaigždėta naktis dažnai datuota 1889 metų birželiu, tačiau tyrėjams kliuvo Mėnulis. Paveiksle matomas plonas pjautuvas prastai dera su birželio viduriui būdinga labiau apšviesta Mėnulio faze, todėl buvo ieškoma alternatyvaus laiko lango.

    Komanda atrinko birželio ir liepos rytus, kai Mėnulis danguje būtų virš Veneros, kaip ir drobėje. Rekonstrukcijose geriausiai susidėliojo būtent liepos 22–23 dienų scenarijus, kai Hiadų spiečius atsidurtų tinkamoje vietoje pasirinktoje dangaus „kadro“ srityje.

    Ką tai keičia meno istorijai

    Tyrėjai pabrėžia, kad jų darbas neįrodo, jog paveikslas baigtas tiksliai tą vieną dieną. Greičiau tai sustiprina idėją, kad Van Goghas į ekspresyvią kompoziciją įtraukė realiai stebėto dangaus elementus ir galėjo drobę koreguoti per ilgesnį laiką, apjungdamas kelių rytų įspūdžius.

    Pasak komandos vadovo Elijah Jeong-hyun Kim, svarbiausias įrodymas yra ne viena detalė, o kelių požymių visuma: Mėnulio ir Veneros santykis, žvaigždžių padėtys ir jų tarpusavio kampai. Toks metodas, tyrėjų teigimu, ateityje gali padėti tiksliau vertinti ir kitų istorinių nakties peizažų danguje pavaizduotus objektus.

    „Mūsų tyrimas rodo, kad paveikslo dangus sutampa su realiu priešaušrio dangumi apie liepos 22 dieną, tačiau tai dar nereiškia, kad kūrinys užbaigtas per vieną naktį“, – sakė Elijah Jeong-hyun Kim.

  • DI šuolis Mėnulyje: „HPE Spaceborne Computer-4“ ruošiamas NASA misijai pietų ašigalyje

    DI šuolis Mėnulyje: „HPE Spaceborne Computer-4“ ruošiamas NASA misijai pietų ašigalyje

    Didelio našumo skaičiavimai ir dirbtinis intelektas vis dažniau tampa ne tik Žemės, bet ir kosminių misijų įrankiu. Technologijų bendrovė „HPE“ pristatė „Spaceborne Computer-4“ modulį, kuris turėtų padėti vykdyti DI ir našumo testus Mėnulio paviršiuje.

    Pasak bendrovės, „HPE Spaceborne Computer-4“ kuriamas darbui ekstremaliose kosmoso sąlygose, kur svarbiausi veiksniai yra energijos taupymas, autonomiškumas ir patikimumas. Planuojama, kad sistema prisidės prie pirmųjų didelio našumo skaičiavimo ir DI bandymų Mėnulyje, orientuojantis į pietų ašigalio regioną.

    Kam Mėnulyje reikalingas DI?

    DI kosmose pirmiausia siejamas su gebėjimu apdoroti duomenis vietoje, nelaukiant ryšio langų ir neapkraunant ryšio kanalų. Tai aktualu analizuojant vaizdus, navigacijos duomenis, prietaisų telemetriją ar aplinkos parametrus, kai sprendimus reikia priimti greitai.

    Mėnulio pietų ašigalis laikomas strategiškai svarbia kryptimi dėl reljefo ir potencialių vandens ledo sankaupų šešėliuotuose krateriuose. Tokiose vietovėse misijoms tenka susidurti su ryškiais temperatūrų svyravimais ir sudėtingu apšvietimu, todėl vietinis duomenų apdorojimas ir automatinis situacijos vertinimas tampa ypač reikšmingas.

    Kas žinoma apie „Spaceborne Computer-4“?

    „HPE“ nurodo, kad tai lengvas, autonominis ir beventilatorinis skaičiavimo modulis, pritaikytas atšiaurioms sąlygoms. Sistema komplektuojama su procesoriumi, grafikos procesoriumi ir „KIOXIA“ SSD kaupikliais, kad galėtų vykdyti skaičiavimus bei DI užduotis ribotų resursų aplinkoje.

    „Su „HPE Spaceborne Computer-4“ perkeliame dirbtinį intelektą ir didelio našumo skaičiavimus arčiau Mėnulio, taip spartindami mokslinius atradimus ir kurdami infrastruktūrą kitai tyrinėjimų erai“, – sakė Scottas Wiestas.

    Kaip ir kada jis pasieks Mėnulį?

    Planuojama, kad kompiuteris bus integruotas į „Astrolab“ kuriamą mėnuleigį FLIP ir į Mėnulį keliaus „Astrobotic“ nusileidimo aparatu „Griffin-1“. Misijos startas numatomas 2026 metų pabaigoje, o taikinys yra pietų ašigalio apylinkės.

    Skrydis planuojamas pagal NASA Commercial Lunar Payload Services programą, kuri remiasi partneryste su privačiomis bendrovėmis. Šis modelis leidžia NASA greičiau ir dažniau gabenti mokslinius krovinius bei technologijų demonstratorius, kartu išbandant sprendimus, reikalingus ilgesnėms Mėnulio misijoms.

  • Pilnatis jau visai čia pat: spalio 26 dieną šis vakaras gali pakeisti jūsų sprendimus

    Spalio pilnatis, dar vadinama Medžiotojų Mėnuliu, 2026 metais bus matoma spalio 26 dieną. Tradiciškai šis metas siejamas su užbaigimu, pasiruošimu tamsesniam sezonui ir sprendimais, kurių žmonės ilgai vengė.

    Nors astrologijoje pilnačiai priskiriama emocijų suaktyvėjimo simbolika, moksliniai tyrimai ryškaus ir nuoseklaus pilnaties poveikio miegui ar elgesiui nepatvirtina. Vis dėlto ryškus vakaro dangus, rudeniška nuotaika ir metų pabaigos spaudimas gali sustiprinti savistabą ir norą susidėlioti prioritetus.

    Kas yra Medžiotojų Mėnulis?

    Medžiotojų Mėnulis yra tradicinis spalio pilnaties pavadinimas, paplitęs Šiaurės Amerikos kultūrinėje tradicijoje. Po derliaus nuėmimo prasidėdavo atsargų kaupimo laikotarpis, o šviesios naktys palengvindavo judėjimą ir darbą sutemus.

    Šiandien pavadinimas dažniau vartojamas kaip sezoniškumo simbolis: dienoms trumpėjant daugeliui svarbesnės tampa namų rutinos, finansinis saugumas ir aiškesnės ribos santykiuose. Dėl to pilnatis neretai tampa patogia proga peržiūrėti, kas gyvenime veikia, o kas kelia įtampą.

    Kokius sprendimus verta atidėti?

    Jei emocijos tą vakarą bus aštresnės, pravartu vengti skubotų ultimatumų ir didelių įsipareigojimų. Ypač tai galioja staigiems sprendimams nutraukti santykius, išeiti iš darbo ar prisiimti brangius finansinius įsipareigojimus.

    Praktiškai verta laikytis paprastos taisyklės: jei sprendimas nepakenčia atidėliojimo, jis turi būti paremtas faktais, o ne nuotaika. Jei situacija leidžia, naudinga duoti sau bent vieną naktį ir grįžti prie klausimo kitą dieną, kai emocinis fonas nurimsta.

    Kaip šį vakarą išnaudoti sau?

    Šis laikas dažnai siejamas su užbaigimo tema, todėl realiausia nauda atsiranda tuomet, kai pasirenkate vieną konkretų darbą ir jį pabaigiate. Tai gali būti seniai atidėliotas pokalbis apie pinigus, neišspręstas buitinis klausimas ar aiškus ribų įvardijimas žmogui, kuris sekina.

    Taip pat verta peržiūrėti mėnesio išlaidas, planus iki metų pabaigos ir užsirašyti tris dalykus, kuriuos norisi uždaryti iki lapkričio. Nedidelės, bet aiškios užduotys dažniausiai duoda daugiau ramybės nei didelės deklaracijos, kurių sunku laikytis.

    Jei norisi ramesnio vakaro, padeda paprasti veiksmai: trumpas pasivaikščiojimas, mažiau ekranų prieš miegą ir sąmoningas poilsio pasirinkimas. Ryški pilnatis gali būti ne priežastis dramatizuoti, o priminimas sustoti ir susigrąžinti kontrolę ten, kur jos trūksta.

  • Mįslė Didžiajame kanjone: uolos atskleidė, kad prieš 1,25 mlrd. metų para truko tik 19 valandų

    Mįslė Didžiajame kanjone: uolos atskleidė, kad prieš 1,25 mlrd. metų para truko tik 19 valandų

    Didžiojo kanjono uolienose mokslininkai aptiko itin seną geologinį įrašą, leidžiantį atkurti, kaip prieš maždaug 1,25 milijardo metų kito Žemės sukimasis ir Mėnulio įtaka klimatui. Tyrimas rodo, kad tuo metu para galėjo trukti apie 19 valandų, o šį skaičių padėjo išvesti pasikartojantys nuogulų sluoksniai.

    Kalbama apie Hakatai skalūnų sluoksnius, susiformavusius senovinės Laurencijos žemyne, kai prie vidaus jūros plytėję dumblėti seklumai periodiškai džiūdavo. Tokia aplinka, panaši į šiandienines druskingas lygumas ar išdžiūstančius ežerų duburius, paliko ritmingai besikartojančių karbonatingų ir dumblingų sluoksnių sekas.

    Šios sekos, kaip teigiama, atspindi vadinamuosius Milankovičiaus ciklus, kai dėl Žemės orbitos formos, ašies posvyrio ir precesijos kinta Saulės spinduliuotės pasiskirstymas. Ilguose laiko tarpuose prie šių ciklų prisideda ir tai, kad Mėnulis pamažu tolsta nuo Žemės, keisdamas potvynių sukeltą sukimosi lėtėjimą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad vien astronominių modelių atsukti atgal daugiau nei milijardą metų neužtenka, nes Žemės orbitos dinamika tokiuose horizontuose tampa chaotiška. Dėl to itin vertingi tampa geologiniai duomenys, kurie išsaugo klimato ritmus ir padeda „pririšti“ skaičiavimus prie realių Žemės istorijos ženklų.

    Analizuodami Hakatai skalūnų spalvotus ir keliuose masteliuose pasikartojančius raštus, mokslininkai juos palygino skirtingose kanjono vietose. Panašūs sluoksniavimosi motyvai aptikti daugiau nei 60 kilometrų atstumu, todėl daroma išvada, kad tai greičiau regioninio ar net platesnio masto klimato signalas, o ne vietinės nuogulų kaupimosi sąlygos.

    Pasak darbo autorių, vienas iš signalų, siejamų su Žemės ašies posvyrio kaita, pasirodė esantis tarsi „padalytas“ į dvi dalis. Tai gali reikšti, kad per labai seną laikotarpį keitėsi arba klimato sistemos reakcija į orbitinę prievartą, arba pačios Saulės sistemos dinamikos detalės.

    Įvertinę šį netipinį signalą, tyrėjai apskaičiavo precesijos periodo trukmę apie 15 730 metų. Iš šio rezultato buvo gautas ir Mėnulio atstumo įvertis, o kartu išplaukė išvada apie trumpesnę parą – maždaug 19 valandų.

    Gauti skaičiavimai, kaip nurodoma publikacijoje, dera su kitais Žemės ir Mėnulio sistemos raidos modeliais, taikomais panašiam laikotarpiui. Taip pat nepastebėta požymių hipotezei, kad Mezoproterozojuje paros ilgėjimas galėjo būti laikinai „sustojęs“ ties maždaug 19,5–21 valanda.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokie sluoksniai yra daugiau nei senovinio kraštovaizdžio nuotrauka: jie gali fiksuoti ir dangaus mechanikos „ritmą“, kuris veikė klimatą. Didžiojo kanjono atodangos šiuo požiūriu tampa reta galimybe vienoje vietoje perskaityti itin gilios praeities Žemės ir Mėnulio istoriją.

  • NASA ir „IBM“ DI modelis Mėnuliui: ką jis rado krateriuose ir kur gali slėptis ledas?

    NASA ir „IBM“ DI modelis Mėnuliui: ką jis rado krateriuose ir kur gali slėptis ledas?

    NASA ir „IBM Research“ 2026 metų rugsėjo 10 dieną pristatė atvirą dirbtinio intelekto modelį, skirtą Mėnulio paviršiaus analizei. „NASA-IBM Lunar Foundation Model“ kartu su kodu ir duomenų rinkiniais paskelbtas viešai, kad kitos komandos galėtų jį pritaikyti ir toliau tobulinti.

    Modelis kurtas kaip universalus pagrindas skirtingoms užduotims, o ne vienam konkrečiam atvejui. Po papildomo pritaikymo jis gali padėti automatiškai aptikti kraterius, atpažinti galimos vulkaninės veiklos pėdsakus ir įvertinti vietas, kuriose sąlygos palankios ledo išlikimui.

    Kaip buvo apmokytas modelis

    Mokymui daugiausia naudoti Lunar Reconnaissance Orbiter misijos duomenys, kuri jau daugelį metų detaliai kartografuoja Mėnulį. Sistemai pateikta apie 2 000 000 vaizdų fragmentų, įskaitant nuotraukas, kurių raiška siekia maždaug vieną metrą, taip pat multispektriniai duomenys ir geofizinių matavimų informacija.

    Į vieną analizės „sluoksnį“ sujungta daugiau kaip 30 duomenų sluoksnių iš devynių skirtingų instrumentų, kad tą pačią vietą būtų galima vertinti ne tik pagal vaizdą. Tokiu būdu kartu lyginami reljefo ypatumai, temperatūra, apšvietimo sąlygos ir kiti fiziniai rodikliai, kurie ypač svarbūs poliariniuose regionuose.

    Kodėl poliai svarbiausi

    Viena sudėtingiausių problemų mokant DI buvo apšvietimas: tas pats krateris gali atrodyti visiškai kitaip priklausomai nuo Saulės kritimo kampo. Dėl to kūrėjai koregavo mokymo metodiką ir griežčiau atskyrė duomenis, skirtus mokymui, nuo tų, kurie naudojami patikrai.

    Skelbiama, kad vertinant vietas, kuriose sąlygos palankios ledui išlikti, modelis darė apie 22 proc. mažiau klaidų nei anksčiau taikytas „SwinV2-B“ sprendimas. Kraterių aptikimo užduotyje rezultatas pagerėjo beveik 19 proc., o praktinis pritaikomumas testuotas lyginant pokyčius po smūgio netoli Einšteino kraterio.

    Ką tai reiškia „Artemis“ misijoms

    Pagrindinis taikymo laukas siejamas su Mėnulio pietų ašigalio apylinkėmis, kur planuojamos būsimos įgulos misijos pagal programą Artemis. Dalis ten esančių kraterių dugnų nuolat skendi šešėlyje, todėl itin žema temperatūra gali išlaikyti vandens ledą labai ilgą laiką.

    Tikslesnės prognozės, kur ledo tikimybė didžiausia, gali tiesiogiai padėti planuojant nusileidimus ir darbą paviršiuje. Detalesni šlaitų, riedulių ir kitų kliūčių žemėlapiai leidžia geriau įvertinti rizikas, parinkti saugesnius maršrutus, o neaiškias vietas nukreipti papildomiems stebėjimams.

    Ilgesnėje perspektyvoje tokie modeliai gali būti naudojami lyginant skirtingais metais darytus vaizdus, aptinkant reljefo pokyčius, tikslinant terminius ir geologinius žemėlapius. Vandens ledo paieška laikoma strategiškai svarbia, nes vietiniai ištekliai ateityje galėtų prisidėti prie geriamojo vandens, deguonies ir kuro komponentų gamybos Mėnulyje.

  • 3D spausdinimas Marse po Mėnulio misijų: mokslininkai išbandė regolitą ir mieles būstams

    3D spausdinimas Marse po Mėnulio misijų: mokslininkai išbandė regolitą ir mieles būstams

    Kol NASA „Artemis“ programa ruošiasi grąžinti žmones į Mėnulį ir kurti ilgesnio buvimo infrastruktūrą, mokslininkai jau intensyviai sprendžia kitą klausimą: kaip ateityje būtų galima statyti gyvenamuosius modulius Marse. Viena ryškesnių krypčių – 3D spausdinimas, leidžiantis konstrukcijas formuoti iš vietinių medžiagų ir taip mažinti krovinių, gabenamų iš Žemės, poreikį.

    Honkongo mokslo ir technologijų universiteto (HKUST) tyrėjai pasiūlė kompozitą, kuriame derinami trys elementai: regolitą primenantis „vietinis“ užpildas, želatina ir specialiai pritaikytos mielės. Idėja paprasta, bet ambicinga – pasitelkti Marso paviršių dengiančią uolienų ir dulkių masę kaip pagrindinę statybinę žaliavą, o biomedžiagas naudoti kaip rišiklį.

    Kas yra Marso regolitаs?

    Regolitas – tai planetos paviršių dengiantis birių dalelių sluoksnis, sudarytas iš dulkių, smėlio, akmenukų ir uolienų fragmentų. Marse jo yra praktiškai visur, todėl jis laikomas vienu realiausių kandidatu tapti „vietiniu betonu“ ateities misijoms, kai prioritetas bus ne laboratorinis prototipas, o pramoninis, pakartojamas procesas.

    HKUST komanda regolitą traktuoja kaip konstrukcijai „kūną“ suteikiantį komponentą, o norimą tvirtumą ir sukibimą siekia išgauti biologiškai aktyvia dalimi. Tyrime naudotos mielės buvo pritaikytos taip, kad gamintų lipnius baltymus, savo funkcija primenančius natūralius jūrinių moliuskų sukibimo mechanizmus, o želatina veikia kaip rišiklis ir maistinė terpė.

    3D spausdinimas šaltyje ir mažame slėgyje

    Dar vienas svarbus bandymų aspektas – energijos taupymas. Tyrėjai tikrino, ar galima išnaudoti Marso šaltį kaip natūralų „šaldymo džiovinimo“ analogą, kad formuojant struktūras nereikėtų daug energijos mineralams kaitinti ar lydyti.

    Laboratoriniuose bandymuose taikyta žema temperatūra ir sumažintas atmosferos slėgis, kad vanduo greičiau pereitų į garus sublimacijos būdu. Taip buvo formuojama lengva, porėta, tačiau kieta struktūra, kuri, tyrėjų teigimu, pagal atsparumą gniuždymui priartėja prie lengvojo betono.

    Vis dėlto iki realių statybų Marse lieka daug nežinomųjų: ar mikroorganizmai išgyventų ekstremaliose sąlygose, kaip būtų užtikrinamas stabilus žaliavų ir vandens ciklas, ir kiek komponentų vis tiek tektų atsivežti iš Žemės. Būtent logistika ir patikimumas šiuo metu laikomi vienomis didžiausių kliūčių bet kokiai ilgalaikei infrastruktūrai už planetos ribų.

    Nuo biomaterialų iki NASA bandymų

    Biologinės kilmės medžiagų naudojimas 3D gamyboje nėra visiškai naujas: panašias kryptis tiria ir Europos universitetai, kur kuriami mielių bei celiuliozės pagrindu pagaminti hidrogeliai, tinkami biologiškai suyrantiems architektūriniams komponentams. Tokios idėjos dažnai siejamos su žiedine ekonomika – principu, kai atliekos ar šalutiniai produktai paverčiami vertingomis žaliavomis.

    Tuo pat metu kosmoso sektorius plečia 3D spausdinimo taikymą dideliu mastu. NASA vysto projektus, kuriuose vertinama, kaip automatizuotos gamybos technologijos galėtų padėti kurti nuolatinę infrastruktūrą Mėnulyje ir Marse, o Žemėje jau statomi ir bandomi analoginiai buveinių moduliai, skirti įvertinti gyvenimo sąlygas, darbo režimą ir psichologinius veiksnius ilgo izoliacijos laikotarpio metu.

    Ekspertai pabrėžia, kad 3D spausdinimas kosmose nėra tik „greitesnė statyba“ – tai bandymas perkurti visą aprūpinimo logiką. Jei dalį konstrukcijų būtų įmanoma pagaminti vietoje, mažėtų skrydžių kaina, rizikos ir priklausomybė nuo tiekimo grandinių, o tai ilgainiui gali tapti vienu kertinių žingsnių, kalbant apie realistišką žmogaus buvimą Marse.

  • Korėja meta iššūkį supervalstybėms: sintezės reaktorius, kvantinis kompiuteris ir Mėnulis

    Korėja meta iššūkį supervalstybėms: sintezės reaktorius, kvantinis kompiuteris ir Mėnulis

    Pietų Korėjos vyriausybė 2026 metų rugpjūčio 12 dieną pristatė ambicingą technologinės lyderystės planą, kuriuo siekiama užsitikrinti naujus ekonomikos augimo variklius už puslaidininkių ir DI ribų. Strategija orientuota į septynis prioritetinius projektus, apimančius energetiką, kvantines technologijas, kosmosą, biotechnologijas ir kritinių žaliavų tiekimo grandines.

    Programa paskelbta susitikime Cheong Wa Dae, kuriam pirmininkavo prezidentas Lee Jae-myung. Vyriausybė ją pristato kaip kryptingą investicijų ir pramonės politikos paketą, kuris turėtų sumažinti ilgalaikio augimo lėtėjimo rizikas ir sustiprinti šalies konkurencingumą technologijose, laikomose nacionalinio saugumo pagrindu.

    „Padėsime šioms idėjoms užaugti ir per 10 ar 20 metų sukursime Pietų Korėją, kurios niekas nepavys“, – sakė mokslo ministras Bae Kyung-hoon.

    Energija: nuo SMR iki sintezės

    Energetikos dalyje numatoma iki 2035 metų komercializuoti vandeniu aušinamus mažus modulinius reaktorius. Taip pat planuojama apie 2030 metus pradėti darbus su kitokio aušinimo SMR koncepcijomis, o pažangesniems moduliniams reaktoriams vyriausybė numato steigti specialios paskirties bendrovę kartu su privačiu sektoriumi.

    Dar ambicingesnis tikslas – iki 2035 metų sukurti nacionalinį branduolinės sintezės reaktorių, bendradarbiaujant su verslu. Sintezė laikoma potencialiai beveik neišsenkančiu energijos šaltiniu, tačiau pasauliniu mastu ji vis dar yra technologinis iššūkis, kuriam būtinos ilgos trukmės investicijos, medžiagų mokslo proveržiai ir itin sudėtinga inžinerija.

    Kvantai ir kosmosas: 100 kubitų ir Mėnulis

    Giliųjų technologijų kryptyje Pietų Korėja siekia iki 2029 metų sukurti 100 kubitų kvantinį kompiuterį ir stiprinti vietinę kvantinių lustų gamybą. Ši sritis vis labiau laikoma strategine, nes kvantinės technologijos gali pakeisti skaičiavimo galimybes, kriptografiją ir pažangių medžiagų tyrimus, o kartu sukuria naujų saugumo iššūkių.

    Kosmoso programoje numatytas nusileidimas Mėnulyje iki 2030 metų. Taip pat iki 2035 metų planuojama baigti žemosios Žemės orbitos palydovinio ryšio tinklo vystymo darbus, siekiant stiprinti ryšio infrastruktūrą ir pramonės kompetencijas konkurencingoje pasaulinėje palydovinių sistemų rinkoje.

    Biotechnologijos ir kritinės žaliavos

    Biotechnologijų dalyje planuojama iki 2030 metų kurti DI pagrįstą infrastruktūrą, įskaitant modelius, skirtus prognozuoti vėžinių ląstelių pokyčius. Vyriausybės planuose taip pat minimos smegenų ir kompiuterio sąsajos technologijos, orientuojantis į komercinio smegenų implanto perspektyvą iki 2035 metų.

    Tiekimo grandinių kryptyje dėmesys skiriamas kritiniams mineralams ir medžiagoms: siekiama didinti 10 svarbiausių mineralų perdirbimo rodiklį iki 20 proc. iki 2030 metų. Be to, per artimiausius penkerius metus tyrimams ir plėtrai, taip pat kritinei įrangai ir technologijoms planuojama skirti apie 6,6 milijardo eurų, taip siekiant mažinti priklausomybę nuo importo ir geopolitinių sukrėtimų.

    Vyriausybė pabrėžia, kad tai ilgalaikė pramonės transformacija, jungianti viešąsias investicijas su privataus sektoriaus partnerystėmis. Tokia kryptis atspindi globalią tendenciją, kai valstybės stiprina strategines technologijas dėl energetinio saugumo, tiekimo patikimumo ir konkurencijos dėl aukštos pridėtinės vertės pramonės.

  • Elonas Muskas žada „SpaceX“ gamyklas Mėnulyje: kam jos reikalingos ir kas stabdo planą

    Elonas Muskas žada „SpaceX“ gamyklas Mėnulyje: kam jos reikalingos ir kas stabdo planą

    „SpaceX“ vadovas Elonas Muskas pastarosiomis dienomis vėl pakurstė diskusijas apie Mėnulio ekonomiką, pareikšdamas, kad bendrovė ketina Mėnulio paviršiuje statyti specialias gamyklas. Pasak jo, tai esą neišvengiama kryptis, jei žmonija nori pereiti nuo pavienių misijų prie nuolatinės infrastruktūros už Žemės ribų.

    Viešai neatskleidžiama, kokios konkrečios gamybos linijos būtų kuriamos pirmiausia, tačiau idėja siejama su automatizuota įranga ir robotika, kuri leistų gaminti ar surinkinėti komponentus vietoje. Toks modelis atitinka vis dažniau kosmoso agentūrų akcentuojamą principą, kai siekiama naudoti vietinius išteklius ir mažinti krovinių gabenimą iš Žemės.

    Ką tai keistų kosmoso planuose

    Pagrindinis tokio projekto pažadas yra paprastas: jei dalį konstrukcijų, atsarginių dalių ar modulių galima pagaminti Mėnulyje, logistikos kaina ir rizikos mažėja. Mėnulio gravitacija gerokai mažesnė nei Žemės, todėl iš jo potencialiai lengviau kelti krovinius į orbitą ir aptarnauti didesnes programas.

    Šiame kontekste dažnai minimos ir didelės palydovų ar kitų kosminių sistemų konstelacijos, kurioms reikia masinės gamybos ir greito dislokavimo. Vis dėlto realių, patvirtintų techninių detalių apie „SpaceX“ Mėnulio gamyklų pajėgumus, terminus ar finansavimo modelį kol kas nėra.

    Kodėl viskas remiasi į „Starship“

    Net ir ambicingiausios vizijos atsiremia į vieną praktinį klausimą: kaip patikimai ir pigiai atgabenti įrangą į Mėnulį. „SpaceX“ strategijoje tai siejama su „Starship“ sistema, kuri turi tapti pagrindiniu sunkiųjų krovinių vežėju ir platforma, galinčia dažnai skristi bei būti pakartotinai naudojama.

    Bendrovė pastaruoju metu skelbė apie tolesnius „Starship“ bandymus ir siekį spartinti programą, įskaitant sudėtingus bandymus su grįžimu ir nusileidimo procedūromis. Kol nebus pasiektas stabilus skrydžių tempas ir patikimumas, bet kokia kalba apie gamyklas Mėnulyje iš esmės lieka priklausoma nuo šios raketos brandos.

    Didžiausios kliūtys ir realybės patikra

    Mėnulio gamyba reikštų ne tik transportą, bet ir energijos šaltinius, ryšio sprendimus, apsaugą nuo radiacijos bei ekstremalių temperatūrų. Taip pat išlieka teisinių ir politinių klausimų, nes įvairios valstybės ir organizacijos skirtingai interpretuoja išteklių naudojimo kosmose principus.

    Ekspertai dažnai pabrėžia, kad artimiausiu metu realiausias scenarijus yra riboto masto, itin automatizuota gamyba ar surinkimas, o ne pilnavertės pramonės perkėlimas. Vis dėlto tokie pareiškimai rodo konkurencijos augimą ir spaudimą spartinti technologijas, kurios artina Mėnulio infrastruktūros etapą.

    „Tai įvyks“, – sakė Elonas Muskas.

  • Meteoritai brangesni už auksą: už gramą kolekcionieriai moka iki 5 000 eurų

    Meteoritai seniai laikomi vienais vertingiausių kolekcionavimo objektų ir kartu svarbia mokslo medžiaga. Retesnių egzempliorių kainos už gramą gali keliasdešimt kartų viršyti aukso vertę, o įtaką daro ne vien estetika, bet ir kilmė.

    Specialistai pabrėžia, kad meteoritų rinka labai nevienoda: paprastesni, dažniau aptinkami akmeniniai meteoritai kainuoja palyginti nedaug, o itin reti gabalai gali būti vertinami iki maždaug 5 000 eurų už gramą. Tokie skaičiai pasiekiami tada, kai radinys yra išskirtinės kilmės, puikiai išsilaikęs ir turi patikimai patvirtintą autentiškumą.

    Ką lemia meteoritų kaina?

    Didžiausią kainą paprastai pasiekia meteoritai, kurių cheminė sudėtis ir struktūra suteikia mokslinę vertę, o taip pat tie, kurie yra ypač reti rinkoje. Labai svarbus ir radinio būklės faktorius: kuo mažiau jis suiręs, oksidavęsis ar mechaniškai pažeistas, tuo didesnė tikimybė, kad jo vertė bus aukšta.

    Ypatingo kolekcininkų dėmesio sulaukia meteoritai, siejami su Mėnuliu ar Marsu, nes tokie pavyzdžiai aptinkami itin retai. Tokios kilmės mėginiai dažniausiai parduodami su išsamia dokumentacija, nes be aiškios ekspertizės rinka į tokius teiginius žiūri skeptiškai.

    Kaip atpažinti meteoritą?

    Vienas dažniausių požymių, minimas specialistų, yra tamsi lydimosi pluta, susiformuojanti meteoritui skrendant per atmosferą. Taip pat meteoritai dažnai būna neįprastai sunkūs, palyginti su panašaus dydžio įprastomis Žemės uolienomis, o jų paviršiuje gali matytis būdingi įdubimai ir vagelės.

    Vis dėlto vien išvaizdos neužtenka, nes nemažai žemiškų uolienų ar pramoninių šlakų gali atrodyti panašiai. Radus įtartiną akmenį, patikimiausias kelias yra kreiptis į ekspertus, pavyzdžiui, į universitetų geologijos padalinius ar meteoritų tyrėjus, kurie gali patvirtinti kilmę laboratoriniais tyrimais.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad didelė kaina dažniausiai prasideda nuo patikimos identifikacijos: be jos net ir iš pirmo žvilgsnio įspūdingas radinys kolekcionierių rinkoje vertinamas atsargiai. Todėl prieš bandant parduoti ar įsigyti meteoritą svarbiausia užsitikrinti aiškią kilmę ir dokumentus.

  • Retas mėlynasis mikromėnulis šią savaitę: toks sutapimas kartosis tik 2053 metais

    Retas mėlynasis mikromėnulis šią savaitę: toks sutapimas kartosis tik 2053 metais

    Gegužės 30 ir 31 dienomis danguje pasirodys ypatingas pilnaties derinys – vadinamasis mėlynasis mikromėnulis. Tai reiškia, kad pilnatis sutaps su Mėnulio buvimu netoli apogėjaus, kai jis nuo Žemės yra toliausiai.

    Mikromėnulis vizualiai atrodo kiek mažesnis ir blankesnis nei įprasta pilnatis, nes Mėnulio orbita nėra idealiai apskrita. Dėl elipsės formos per mėnesį kinta atstumas iki Žemės, o didžiausio atstumo taškas ir vadinamas apogėjumi.

    Šiuo atveju pilnatis bus maždaug apie 406 135 kilometrų atstumu, todėl tai turėtų būti mažiausiai atrodanti metų pilnatis. Astronomijos kalendoriuose pabrėžiama, kad panašus mėlynojo mikromėnulio sutapimas vėl pasikartos tik 2053 metais.

    Kas yra mėlynasis Mėnulis?

    Mėlynasis Mėnulis nėra Mėnulis, nusidažantis mėlynai. Taip vadinama situacija, kai per vieną kalendorinį mėnesį įvyksta dvi pilnatys – tai nutinka kas kelerius metus, nes sinodinis mėnesis trunka apie 29,53 dienos, o kalendorinis mėnuo dažniausiai yra 30 ar 31 dienos.

    Kai pilnatis įvyksta pakankamai anksti mėnesio pradžioje, kita pilnatis „telpa“ į to paties mėnesio pabaigą. Dėl šio kalendoriaus ir Mėnulio ciklo nesutapimo terminas ir prigijo populiariojoje astronomijoje.

    Kodėl mikromėnulis vadinamas retu?

    Griežtos, vienos visiems privalomos mikromėnulio ribos nėra, todėl skirtingi šaltiniai taiko kiek skirtingus kriterijus. Dažnai mikromėnuliu vadinama pilnatis, kuri įvyksta labai arti apogėjaus, o kai kur micromėnulio riba brėžiama maždaug nuo 405 000 kilometrų atstumo iki Žemės centro.

    Retumas šįkart siejamas ne su pačiu mikromėnuliu, o su dvigubu sutapimu: kad pilnatis būtų ir mėlynoji, ir tuo pačiu metu vyktų netoli apogėjaus. Toks kalendorių ir orbitos fazių suderinamumas pasitaiko gerokai rečiau nei atskirai mėlynoji pilnatis ar apogėjui artima pilnatis.

    Kaip stebėti Lietuvoje?

    Pilnaties geriausia dairytis vakare, kai Mėnulis kyla rytinėje dangaus pusėje, priešingoje nei leidžiasi Saulė. Stebėjimui pakanka plika akimi, o žiūronai ar teleskopas padės geriau pamatyti detales, nors pats Mėnulio „dydžio“ skirtumas labiau juntamas lyginant su kitomis pilnatimis.

    Didelę įtaką įspūdžiui daro vadinamoji Mėnulio iliuzija: prie horizonto jis dažnai atrodo didesnis vien dėl žmogaus regos ypatybių. Todėl norint objektyviau palyginti, verta pasižiūrėti į Mėnulį ir jam pakilus aukščiau, arba palyginti nuotraukas, darytas vienodais nustatymais.