CP v2

Tag: Mėnulis

  • Meteoritai brangesni už auksą: už gramą kolekcionieriai moka iki 5 000 eurų

    Meteoritai seniai laikomi vienais vertingiausių kolekcionavimo objektų ir kartu svarbia mokslo medžiaga. Retesnių egzempliorių kainos už gramą gali keliasdešimt kartų viršyti aukso vertę, o įtaką daro ne vien estetika, bet ir kilmė.

    Specialistai pabrėžia, kad meteoritų rinka labai nevienoda: paprastesni, dažniau aptinkami akmeniniai meteoritai kainuoja palyginti nedaug, o itin reti gabalai gali būti vertinami iki maždaug 5 000 eurų už gramą. Tokie skaičiai pasiekiami tada, kai radinys yra išskirtinės kilmės, puikiai išsilaikęs ir turi patikimai patvirtintą autentiškumą.

    Ką lemia meteoritų kaina?

    Didžiausią kainą paprastai pasiekia meteoritai, kurių cheminė sudėtis ir struktūra suteikia mokslinę vertę, o taip pat tie, kurie yra ypač reti rinkoje. Labai svarbus ir radinio būklės faktorius: kuo mažiau jis suiręs, oksidavęsis ar mechaniškai pažeistas, tuo didesnė tikimybė, kad jo vertė bus aukšta.

    Ypatingo kolekcininkų dėmesio sulaukia meteoritai, siejami su Mėnuliu ar Marsu, nes tokie pavyzdžiai aptinkami itin retai. Tokios kilmės mėginiai dažniausiai parduodami su išsamia dokumentacija, nes be aiškios ekspertizės rinka į tokius teiginius žiūri skeptiškai.

    Kaip atpažinti meteoritą?

    Vienas dažniausių požymių, minimas specialistų, yra tamsi lydimosi pluta, susiformuojanti meteoritui skrendant per atmosferą. Taip pat meteoritai dažnai būna neįprastai sunkūs, palyginti su panašaus dydžio įprastomis Žemės uolienomis, o jų paviršiuje gali matytis būdingi įdubimai ir vagelės.

    Vis dėlto vien išvaizdos neužtenka, nes nemažai žemiškų uolienų ar pramoninių šlakų gali atrodyti panašiai. Radus įtartiną akmenį, patikimiausias kelias yra kreiptis į ekspertus, pavyzdžiui, į universitetų geologijos padalinius ar meteoritų tyrėjus, kurie gali patvirtinti kilmę laboratoriniais tyrimais.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad didelė kaina dažniausiai prasideda nuo patikimos identifikacijos: be jos net ir iš pirmo žvilgsnio įspūdingas radinys kolekcionierių rinkoje vertinamas atsargiai. Todėl prieš bandant parduoti ar įsigyti meteoritą svarbiausia užsitikrinti aiškią kilmę ir dokumentus.

  • Retas mėlynasis mikromėnulis šią savaitę: toks sutapimas kartosis tik 2053 metais

    Retas mėlynasis mikromėnulis šią savaitę: toks sutapimas kartosis tik 2053 metais

    Gegužės 30 ir 31 dienomis danguje pasirodys ypatingas pilnaties derinys – vadinamasis mėlynasis mikromėnulis. Tai reiškia, kad pilnatis sutaps su Mėnulio buvimu netoli apogėjaus, kai jis nuo Žemės yra toliausiai.

    Mikromėnulis vizualiai atrodo kiek mažesnis ir blankesnis nei įprasta pilnatis, nes Mėnulio orbita nėra idealiai apskrita. Dėl elipsės formos per mėnesį kinta atstumas iki Žemės, o didžiausio atstumo taškas ir vadinamas apogėjumi.

    Šiuo atveju pilnatis bus maždaug apie 406 135 kilometrų atstumu, todėl tai turėtų būti mažiausiai atrodanti metų pilnatis. Astronomijos kalendoriuose pabrėžiama, kad panašus mėlynojo mikromėnulio sutapimas vėl pasikartos tik 2053 metais.

    Kas yra mėlynasis Mėnulis?

    Mėlynasis Mėnulis nėra Mėnulis, nusidažantis mėlynai. Taip vadinama situacija, kai per vieną kalendorinį mėnesį įvyksta dvi pilnatys – tai nutinka kas kelerius metus, nes sinodinis mėnesis trunka apie 29,53 dienos, o kalendorinis mėnuo dažniausiai yra 30 ar 31 dienos.

    Kai pilnatis įvyksta pakankamai anksti mėnesio pradžioje, kita pilnatis „telpa“ į to paties mėnesio pabaigą. Dėl šio kalendoriaus ir Mėnulio ciklo nesutapimo terminas ir prigijo populiariojoje astronomijoje.

    Kodėl mikromėnulis vadinamas retu?

    Griežtos, vienos visiems privalomos mikromėnulio ribos nėra, todėl skirtingi šaltiniai taiko kiek skirtingus kriterijus. Dažnai mikromėnuliu vadinama pilnatis, kuri įvyksta labai arti apogėjaus, o kai kur micromėnulio riba brėžiama maždaug nuo 405 000 kilometrų atstumo iki Žemės centro.

    Retumas šįkart siejamas ne su pačiu mikromėnuliu, o su dvigubu sutapimu: kad pilnatis būtų ir mėlynoji, ir tuo pačiu metu vyktų netoli apogėjaus. Toks kalendorių ir orbitos fazių suderinamumas pasitaiko gerokai rečiau nei atskirai mėlynoji pilnatis ar apogėjui artima pilnatis.

    Kaip stebėti Lietuvoje?

    Pilnaties geriausia dairytis vakare, kai Mėnulis kyla rytinėje dangaus pusėje, priešingoje nei leidžiasi Saulė. Stebėjimui pakanka plika akimi, o žiūronai ar teleskopas padės geriau pamatyti detales, nors pats Mėnulio „dydžio“ skirtumas labiau juntamas lyginant su kitomis pilnatimis.

    Didelę įtaką įspūdžiui daro vadinamoji Mėnulio iliuzija: prie horizonto jis dažnai atrodo didesnis vien dėl žmogaus regos ypatybių. Todėl norint objektyviau palyginti, verta pasižiūrėti į Mėnulį ir jam pakilus aukščiau, arba palyginti nuotraukas, darytas vienodais nustatymais.

  • NASA grįžta į Mėnulį: „Lunar Outpost“ kuria Pegasą, kuris gali vežti astronautus

    NASA grįžta į Mėnulį: „Lunar Outpost“ kuria Pegasą, kuris gali vežti astronautus

    Mėnulio tyrinėjimas vėl įgauna pagreitį, o kartu auga ir poreikis patikimai technikai, kuri galėtų dirbti atšiaurioje aplinkoje. JAV Kolorado valstijoje įsikūrusi bendrovė „Lunar Outpost“ pristato Mėnulio visureigio idėją „Pegasus“, kuri pirmiausia orientuota į astronautų mobilumą Mėnulio paviršiuje.

    Įmonė tikisi, kad „Pegasus“ galėtų būti parengtas iki 2027 metų pabaigos, tačiau realus skrydis priklausys nuo NASA sprendimų ir bendros Artemis programos grafiko. Pastaraisiais metais NASA viešai pabrėžė, kad Mėnulio misijose sieks ilgalaikio buvimo, o tam reikia ne tik nusileidimo modulių, bet ir transporto priemonių, leidžiančių greitai pasiekti tyrimų zonas.

    „Pegasus“ kuriamas kaip įgulos naudojamas visureigis, tačiau „Lunar Outpost“ akcentuoja ir platesnę viziją: Mėnulyje veikiančią infrastruktūrą, kurioje skirtingų tipų transporto priemonės atliktų logistikos, mokslinių tyrimų ir techninės priežiūros užduotis. Tokia kryptis atitinka NASA siekį remtis komerciniais partneriais ir kurti sprendimus, kuriuos vėliau būtų galima panaudoti ne vienoje misijoje.

    Šį mėnesį projektas sulaukė apie 28 000 000 eurų finansavimo, kuris, bendrovės vertinimu, turėtų paspartinti vystymą ir prototipų parengimą. NASA yra pasirinkusi kelias įmones, kurios kuria Mėnulio visureigių koncepcijas Artemis misijoms, todėl konkurencija čia didelė, o galutinius pasirinkimus lems techniniai bandymai, patikimumas ir integracija su būsimais nusileidimo sprendimais.

    Vis dėlto net ir turint parengtą visureigį, kelias iki realaus naudojimo Mėnulyje nėra tiesus. NASA dar turi priimti sprendimus dėl konkretaus nusileidimo modulio ir misijos scenarijaus, o tai gali nulemti, ar įgulos visureigis bus siunčiamas jau pirmaisiais sugrįžimo etapais, ar vėlesnėse, labiau infrastruktūrinėse ekspedicijose.

    „Lunar Outpost“ jau yra bandžiusi dalyvauti privačiame Mėnulio projekte, tačiau ankstesnė nedidelio aparato misija nebuvo sėkminga dėl problemų nusileidimo metu. Tokios nesėkmės pastaruoju metu nėra retos: Mėnulio nusileidimai išlieka viena sudėtingiausių kosminių užduočių, kur klaidos kaina didelė, o techninės rizikos išlieka net patyrusiems rangovams.

    Artimiausi metai parodys, ar „Pegasus“ taps realia astronautų transporto priemone, ar liks vienu iš konkurencinių prototipų. Tačiau kryptis aiški: grįžtant žmonėms į Mėnulį, didžiausia vertė bus ne vien pačiame nusileidime, o gebėjime reguliariai judėti, gabenti krovinius ir plėsti tyrimų geografiją Mėnulio paviršiuje.

  • Į Mėnulį rėšis „SpaceX“ „Falcon 9“ pakopa: mokslininkas įvardijo datą ir vietą

    Į Mėnulį rėšis „SpaceX“ „Falcon 9“ pakopa: mokslininkas įvardijo datą ir vietą

    Mėnulis nuolat patiria kosminių kūnų smūgius, tačiau šįkart objektas bus žemiškos kilmės. Nepriklausomas astronomas Billas Gray’us skelbia, kad panaudota „SpaceX“ raketos „Falcon 9“ antroji pakopa 2026 metų rugpjūčio 5 dieną turėtų atsitrenkti į Mėnulio paviršių.

    Jo vertinimu, smūgis įvyks apie 06:44 pasauliniu koordinuotu laiku ir greitis gali siekti maždaug septynis kartus didesnį už garso greitį. Prognozuojama vieta siejama su Einšteino kraterio apylinkėmis, netoli ribos tarp matomosios ir nematomosios Mėnulio pusių.

    Kas tai per objektas?

    Kalbama apie „Falcon 9“ viršutinę pakopą, kuri po naudingosios apkrovos atskyrimo neliko kontroliuojamai sugrąžinta į atmosferą. „Falcon 9“ yra iš dalies pakartotinai naudojama raketa: pirmoji pakopa dažnai grįžta ir nutupia, o antroji paprastai lieka orbitoje.

    Anot B. Gray’aus, ši konkreti pakopa po 2025 metų sausį įvykdyto paleidimo liko pailgoje orbitoje aplink Žemę. Per vieną apsisukimą ji užtrunka apie 26 dienas, o trajektorija periodiškai priartėja prie Mėnulio orbitos srities, todėl laikui bėgant susidaro reali susidūrimo tikimybė.

    Kodėl prognozuoti sudėtinga?

    Nors pagrindines orbitos tendencijas lemia Žemės, Mėnulio, Saulės ir kitų planetų gravitacija, papildomą įtaką daro Saulės spinduliuotės slėgis. Ši jėga nedidelė, bet ilgainiui gali pastebimai pakeisti trajektoriją, ypač kai objektas sukasi ir nevienodai atspindi šviesą.

    „Kosminių šiukšlių judėjimas dažniausiai yra prognozuojamas, tačiau Saulės spinduliuotės slėgis per laiką gali pridėti netikėtumo“, – sakė Billas Gray’us.

    Ar tai pavojinga ir ką tai sako apie problemą?

    Tiesioginės grėsmės žmonėms šis smūgis nekels, nes Mėnulyje nėra gyventojų, o kritimas vyks toli nuo bet kokios vykdomos veiklos. Vis dėlto incidentas išryškina augančią kosminių šiukšlių problemą ir tai, kad viršutinių pakopų „palikimas likimo valiai“ ilgainiui sukuria neplanuotų susidūrimų riziką.

    Pastaraisiais dešimtmečiais Mėnulyje būta ir tyčinių smūgių, vykdytų moksliniais tikslais, pavyzdžiui, kai NASA misija LCROSS 2009 metais sukėlė dulkių debesį ir padėjo patvirtinti vandens ledo pėdsakus šešėliuotuose krateriuose. 2022 metais taip pat fiksuotas nevaldomas raketos pakopos smūgis, po kurio Mėnulio orbitoje esantys aparatai užfiksavo naują kraterį.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad didėjant paleidimų skaičiui vis svarbesni tampa aiškūs tarptautiniai principai, kaip valdyti raketų pakopų „gyvenimo pabaigą“. Vienas praktiškų sprendimų, apie kurį kalba ir B. Gray’us, yra viršutines pakopas nukreipti į tokias trajektorijas, kad jos paliktų Žemės ir Mėnulio aplinką ir nebekeltų susidūrimo rizikos artimiausiu laikotarpiu.

  • Japonija svarsto Saulės panelių žiedą aplink Mėnulį: kaip energija būtų perduodama į Žemę

    Japonijoje vėl aptariama ambicinga idėja: aplink Mėnulio pusiaują įrengti milžinišką Saulės elektrinių juostą, kuri nuolat gamintų energiją ir ją perduotų į Žemę. Koncepcija remiasi tuo, kad skirtingos Mėnulio vietos apšviečiamos skirtingu metu, todėl bent dalis sistemos galėtų dirbti beveik be pertraukų.

    Viename dažniausiai cituojamų projekto scenarijų minima maždaug 11 000 kilometrų ilgio ir apie 400 kilometrų pločio konstrukcija. Ji būtų formuojama iš Mėnulio grunto, ant kurio montuojamos Saulės panelės, o pagaminta elektra paverčiama į perduodamą signalą ir siunčiama į priėmimo stotis Žemėje.

    Pagrindinė siūloma kryptis yra belaidis perdavimas mikrobangomis arba lazeriu, nukreipiant spindulį į dideles antžemines priėmimo aikšteles. Tokios technologijos teoriškai įmanomos, tačiau praktikoje reikalauja itin tikslaus spindulio valdymo, patikimų saugiklių ir aiškių tarptautinių taisyklių, kad perdavimas nekeltų rizikos aviacijai, ryšiams ar žmonėms.

    Kita projekto dalis yra infrastruktūra Mėnulyje: energiją dar reikėtų surinkti, paskirstyti ir perduoti per ilgas linijas, kad sistema išlaikytų gamybą, kai dalis žiedo atsiduria tamsoje. Tai reiškia tūkstančius kilometrų laidų, jungčių, keitiklių ir nuolatinį techninį aptarnavimą.

    Vienas didžiausių Mėnulio privalumų yra praktiškai atmosferos nebuvimas: nėra debesų, audrų ir kritulių, kurie Žemėje mažina Saulės elektrinių našumą. Esant tinkamai priežiūrai, Saulės spinduliuotė ten būtų stabilesnė, o energijos gamyba labiau prognozuojama.

    Tačiau yra ir esminis trūkumas: Mėnulio para trunka apie 29,5 Žemės paros, todėl vienoje vietoje maždaug dvi savaites būna diena, o po to panašiai tiek pat tęsiasi naktis. Dėl to žiedo idėja ir atsirado kaip būdas „perkelti“ gamybą ten, kur tuo metu yra Saulė.

    Didžiausias iššūkis yra projekto mastas ir logistika: reikėtų masiškai gabenti įrangą, automatizuoti statybą ir užtikrinti, kad konstrukcijos būtų montuojamos iš vietinių medžiagų. Būtent todėl dažnai minimas Mėnulio grunto panaudojimas kaip pagrindo, kad nereikėtų iš Žemės atskraidinti visos konstrukcijos.

    Priežiūra būtų ne mažiau sudėtinga: Mėnulio dulkės yra abrazyvios, temperatūrų svyravimai ekstremalūs, o radiacija didesnė nei Žemėje. Net ir pažangūs robotai turėtų veikti ilgus metus, o gedimų šalinimas tokioje aplinkoje galėtų tapti nuolatiniu projektu projekto viduje.

    Viešojoje erdvėje taip pat minimos datos, kad statybos teoriškai galėtų prasidėti apie 2035 metais, tačiau tai labiau iliustruoja ambiciją nei garantuotą grafiką. Kol kas tokio masto energetikos sistema Mėnulyje išlieka koncepcija, kurios realumą lems technologijų pažanga, kaštų kritimas ir politinis susitarimas dėl saugaus energijos perdavimo.

  • Mėnulio kilmės mįslė: mokslininkai vis dar nesutaria, kokio dydžio buvo Žemę trenkęs kūnas

    Mėnulio kilmės mįslė: mokslininkai vis dar nesutaria, kokio dydžio buvo Žemę trenkęs kūnas

    Praėjus daugiau nei pusei amžiaus po „Apollo“ misijų, Mėnulio kilmė išlieka viena didžiausių planetologijos mįslių. Mokslininkai sutaria dėl bendro scenarijaus, kad ankstyvąją Žemę trenkė milžiniškas kūnas, o iš į kosmosą išmestų nuolaužų susiformavo Mėnulis, tačiau detalės vis dar kelia ginčų.

    Šis smūgio scenarijus vadinamas milžiniško susidūrimo hipoteze, o hipotetinis smogikas dažnai vadinamas Teija. Skirtingi modeliai rodo labai nevienodą jo dydį: nuo objekto, panašaus į ankstyvąjį Merkurijų, iki kūno, siekusio maždaug pusę dabartinės Žemės.

    Viena opiausių problemų yra cheminis panašumas tarp Žemės ir Mėnulio uolienų. Klasikinės skaitmeninės smūgio simuliacijos dažnai prognozuoja, kad Mėnulis turėtų būti labiau sudarytas iš smogiko medžiagos, todėl jo sudėtis turėtų ryškiau skirtis nuo Žemės, tačiau „Apollo“ pargabenti mėginiai rodo priešingą tendenciją.

    „Mėnulio uolienos yra daug panašesnės į Žemės, nei turėtų būti pagal klasikinius modelius“, – sakė Amsterdamo Vrije universiteto Mėnulio ir planetų tyrėjas Wimas van Westrenenas.

    Tyrėjų dėmesys krypsta į naujesnius hidrodinaminius modelius, kurie leidžia efektyvesnį medžiagos susimaišymą po smūgio. Tokie scenarijai geriau paaiškintų, kodėl izotopiniai ir cheminiai parašai, lyginant Mėnulio ir Žemės mantijos medžiagą, daugeliu atvejų yra stulbinamai artimi.

    Van Westreneno laboratorija specializuojasi itin aukštų temperatūrų ir slėgių eksperimentuose, kurie padeda atkurti Mėnulio gelmių sąlygas. Tokie bandymai leidžia tikslinti, kokie mineralai ir kokia seka formavosi, kai Mėnulis po susidūrimo galėjo būti virtęs globaliu magmos vandenynu.

    Viena garsiausių „Apollo“ programos uolienų yra vadinamoji Genesis uoliena, paimta 1971 metais „Apollo 15“ misijos metu. Ji sudaryta beveik vien iš plagioklazo, mineralo, kuris dėl mažesnio tankio linkęs kilti į viršų, todėl laikomas svarbia užuomina apie ankstyvą Mėnulio plutos formavimąsi ir ilgalaikį magmos vandenyno vėsimą.

    Mokslininkai svarsto du pagrindinius kelius, kaip smūgis galėjo sukurti šiandien matomą Žemės ir Mėnulio sistemą. Vienu atveju Žemė galėjo būti beveik susiformavusi, o į ją dideliu greičiu ir tinkamu kampu smogė mažesnis kūnas, kitu atveju Žemė tuo metu galėjo būti gerokai mažesnė, o susidūrimas su didesniu kūnu užbaigė planetos augimą.

    Po smūgio lengvesnės silikatinės medžiagos dalis, remiantis hipoteze, liko orbitoje ir sutelkėsi į Mėnulį, o tankesnė medžiaga labiau prisidėjo prie Žemės branduolio formavimosi. Tačiau tikslus medžiagų pasidalijimas ir susimaišymo mastas yra tai, kas lemia, ar modelis geba paaiškinti stebimą cheminį panašumą.

    Pastaraisiais metais svarbiu postūmiu tapo ir nauji, didesnės raiškos skaitmeniniai modeliai, taip pat pažangesnė uolienų analizė, leidžianti preciziškiau matuoti izotopų santykius. Tyrėjai tikisi, kad ateities mėginių pargabenimo misijos, įskaitant planuojamas „Artemis“ programos ekspedicijas, suteiks daugiau duomenų iš Mėnulio regionų, kurie nebuvo pasiekti „Apollo“ laikais.

    Nors bendras vaizdas, kad Mėnulis gimė iš milžiniško susidūrimo, mokslo bendruomenėje laikomas labiausiai tikėtinu, klausimas, koks tiksliai buvo smogikas ir kaip vyko medžiagos maišymasis, tebėra atviras. Mėnulio kilmės atsakymas, pasak tyrėjų, yra tiesiogiai susijęs ir su pačios Žemės ankstyvąja istorija.

  • Netrukus pasieks įspūdingas Halio kometos meteorų lietus: kada žiūrėti, kad pamatytumėte daugiausia

    Netrukus pasieks įspūdingas Halio kometos meteorų lietus: kada žiūrėti, kad pamatytumėte daugiausia

    Pavasario pabaiga dangaus stebėtojams kasmet atneša vieną ryškiausių reginių – Eta Akvaridų meteorų lietų, susijusį su Halio kometa. Žemei keliaujant per kometos paliktą dulkių ir smulkių dalelių srautą, jos atmosferoje sudega ir sužimba kaip krintančios žvaigždės.

    Didžiausio aktyvumo pikas paprastai pasiekiamas gegužės 4–6 dienomis, o geriausias metas stebėti – prieš aušrą. Daugelyje vietovių palankiausios sąlygos susidaro apie 4 valandą ryto vietos laiku, kai meteorų „spinduliavimo taškas“ pakyla aukščiau danguje.

    Šis meteorų lietus geriausiai matomas Pietų pusrutulyje, kur per valandą idealiomis sąlygomis galima išvysti iki maždaug 60 meteorų. Šiaurės pusrutulyje, įskaitant Lietuvą, dažniau tikimasi apie 10 meteorų per valandą, o vaizdą gali silpninti ryškesnis Mėnulis, užgožiantis blankesnius pėdsakus.

    Meteorų lietūs vyksta tuo pačiu metų laiku todėl, kad Žemės orbita kerta dulkių „takus“, paliktus kometų ar asteroidų. Kai kometa priartėja prie Saulės, jos ledas įkaista, ima garuoti ir išmeta dulkes, o Žemei įskriejus į šį srautą dalelės įlekia į atmosferą dideliu greičiu ir trumpam sužimba.

    Eta Akvaridai siejami su kometa 1P/Halley, geriau žinoma kaip Halio kometa, kuri prie Saulės sugrįžta maždaug kas 76 metus. Nors pati kometa paskutinį kartą buvo matoma 1986 metais, jos paliktos dalelės kasmet sukuria reginį, kurį galima stebėti plika akimi.

    Norint padidinti šansus pamatyti daugiau meteorų, verta rinktis kuo tamsesnę vietą toliau nuo miesto šviesų ir leisti akims priprasti prie tamsos bent 15–20 minučių. Patariama atsistoti taip, kad Mėnulis liktų už nugaros arba būtų pridengtas pastatu ar medžiu, nes taip sumažėja akinimas ir lengviau pastebėti blankesnius meteorų brūkšnius.

    Nors pikas trunka trumpai, Eta Akvaridų aktyvumas paprastai tęsiasi iki vėlyvo gegužės pabaigos, tad progų pamatyti krintančių žvaigždžių bus ir vėliau, ypač pagerėjus Mėnulio fazėms. Vasarą dangaus stebėtojų taip pat laukia kiti ryškūs meteorų lietūs, o vienas populiariausių – Perseidai, dažniausiai pasiekiantys piką rugpjūčio viduryje.

  • Gegužę dangų nušvies dvi pilnatys: Ką reiškia Gėlių ir Mėlynasis Mėnulis 2026 metais

    Gegužę dangų nušvies dvi pilnatys: Ką reiškia Gėlių ir Mėlynasis Mėnulis 2026 metais

    Gegužės pilnatys: kada ir kodėl jos dvi?

    2026 metais gegužė bus išskirtinė dėl paprastos priežasties: per vieną kalendorinį mėnesį įvyks dvi pilnatys. Pirmoji, vadinama Gėlių Mėnuliu, numatoma gegužės 1 dieną, o antroji pilnatis pasirodys gegužės 31 dieną.

    Tokios situacijos nėra retos, tačiau ir ne kasmetinės. Kadangi sinodinis Mėnulio ciklas trunka apie 29,5 dienos, kartais pilnatis į kalendorių „telpa“ du kartus, jei pirmoji įvyksta pačioje mėnesio pradžioje.

    Ką iš tiesų reiškia Mėlynasis Mėnulis?

    Antroji to paties mėnesio pilnatis dažnai vadinama Mėlynuoju Mėnuliu. Tai populiarus kultūrinis terminas, o ne astronominis reiškinys, todėl Mėnulis dėl jo netampa mėlynos spalvos.

    Astronominiu požiūriu abi pilnatys yra tokios pačios: per pilnatį Žemė atsiduria tarp Saulės ir Mėnulio, todėl iš mūsų perspektyvos matoma Mėnulio pusė būna visiškai apšviesta. Skirtumas šiuo atveju yra tik kalendorius ir įprastas pavadinimas.

    Iš kur atsirado Gėlių Mėnulio pavadinimas?

    Gėlių Mėnulis yra tradicinis gegužės pilnaties pavadinimas, paplitęs Šiaurės Amerikos kultūrinėse tradicijose ir vėliau prigijęs platesnėje populiariojoje astronomijoje. Jis siejamas su pavasariniu gamtos suklestėjimu, kai vidutinio klimato juostoje intensyviai žydi augalai.

    Svarbu suprasti, kad tai nėra oficialus mokslinis terminas. Pilnatis gegužę nesiskiria nuo kitų metų pilnačių, tačiau pavadinimai padeda žmonėms lengviau susieti dangaus reiškinius su metų laikų ritmu.

    Kaip geriausia stebėti pilnatį?

    Pilnaties stebėjimui nereikia specialios įrangos: ją ryškiai pamatysite plika akimi, jei tik dangų neuždengs debesys. Vis dėlto žiūronai ar teleskopas leis įžiūrėti daugiau detalių, ypač Mėnulio kraterių ir tamsesnių bazaltinių lygumų.

    Geriausios sąlygos paprastai būna atokiau nuo miestų, kur mažesnė šviesos tarša. Tačiau pati pilnatis matoma ir mieste, todėl svarbiausia pasirinkti vietą su atvira dangaus kryptimi ir stebėti, kai Mėnulis pakyla aukščiau virš horizonto.

    „Mėlynasis Mėnulis nėra spalvos reiškinys, o kalendoriaus sutapimas, kai pilnatis tame pačiame mėnesyje įvyksta antrą kartą“, – aiškina astronomai, pabrėžiantys, kad terminas labiau populiariosios kultūros nei mokslo.

  • Rekordinis 6 min. 23 s visiškas Saulės užtemimas 2027 metais: kur bus matomas ir kodėl jis toks retas

    Tokie užtemimai vyksta gana dažnai, tačiau itin ilga visiško užtemimo fazė yra reta, nes ją lemia tikslus Mėnulio, Žemės ir Saulės geometrijos sutapimas. NASA skaičiavimais, didžiausia visiško užtemimo trukmė sieks 6 minutes 23 sekundes.

    Visiško Saulės užtemimo juosta drieksis per pietų Ispaniją ir toliau per Šiaurės Afriką į Artimuosius Rytus. Didžiausios trukmės zonos prognozuojamos tokiose šalyse kaip Marokas, Alžyras, Tunisas, Libija, Egiptas, taip pat Saudo Arabija ir Jemenas.

    Skirtinguose miestuose visiškos tamsos trukmė skirsis: pietų Ispanijoje ji bus trumpesnė, o artėjant prie Egipto ir Raudonosios jūros pakrantės gali priartėti prie maksimumo. Už šios siauros juostos ribų didelė dalis Europos, Afrikos ir Artimųjų Rytų matys dalinį Saulės užtemimą.

    Ilgą visiško užtemimo fazę lems tai, kad Mėnulis tuo metu bus arčiau Žemės, todėl danguje atrodys didesnis ir ilgiau visiškai uždengs Saulės diską. Papildomas veiksnys yra Saulės padėtis danguje: kai ji būna aukštai, šešėlis Žemės paviršiumi slenka palankiau, o tai prideda brangių sekundžių.

    Dėl šių priežasčių 2027 metų reiškinys laikomas išskirtiniu viso XXI amžiaus kontekste. Palyginamo masto visiško užtemimo, kurio tamsos fazė būtų panašiai ilga, gali tekti laukti iki 2114 metų, nors tikslus palyginimas priklauso nuo skaičiavimo metodikos ir stebėjimo vietos.

    Artėjant visiškai fazei dažnai matomi vadinamieji Beilio karoliai, kai paskutiniai Saulės spinduliai prasiskverbia pro Mėnulio reljefo įdubas. Tuomet trumpam pasirodo deimantinio žiedo efektas, o po jo Saulės diskas visiškai pranyksta.

    Visiškos fazės metu išryškėja Saulės vainikas, staigiai pritemsta dangus, gali pasimatyti ryškesnės žvaigždės ir planetos. Sausuose regionuose neretai juntamas ir spartus temperatūros kritimas, nes kelioms minutėms staiga sumažėja Saulės spinduliuotė.

    Plika akimi saugu žiūrėti tik per visišką Saulės užtemimo fazę, kai Saulės diskas yra visiškai uždengtas. Visais kitais momentais, įskaitant dalinę fazę ir pereinamuosius etapus, būtina naudoti sertifikuotus Saulės stebėjimo akinius ar specialius filtrus.

    Specialistai primena, kad net ir labai siaura ryškios Saulės pjautuvo dalis gali pažeisti akis be jokio skausmo ar iškart juntamų simptomų. Todėl planuojantiems stebėti reiškinį rekomenduojama iš anksto pasirūpinti patikimomis priemonėmis ir pasitikrinti oficialias laiko bei vietos prognozes.