CP v2

Tag: Meteorologija

  • Vėjo jėgainių parkas Šiaurės jūroje sukūrė 10 km debesis: pilotai pamatė retą „wake clouds“ reiškinį

    Vėjo jėgainių parkas Šiaurės jūroje sukūrė 10 km debesis: pilotai pamatė retą „wake clouds“ reiškinį

    Virš Danijos jūrinio vėjo jėgainių parko Horns Rev pilotai pastebėjo neįprastą vaizdą: už turbinų nusidriekė ilgos, plonos, baltos juostos, primenančios debesis. Kai kuriais atvejais jos tęsėsi maždaug 10 kilometrų ir buvo aiškiai išsidėsčiusios pagal viso parko turbinų tinklelį.

    Iš pirmo žvilgsnio tokie pėdsakai gali atrodyti kaip tarša ar rūkas, tačiau meteorologijoje tai žinomas reiškinys, siejamas su oro srauto sukelta turbulencija už kliūties. Vėjo energetikoje šis efektas vadinamas turbinų sukelta pažadina, o susiformavusios kondensacijos juostos neretai įvardijamos kaip wake clouds.

    Tokiam reginiui reikia labai specifinių sąlygų: šalto, drėgme prisotinto oro sluoksnio arčiau jūros paviršiaus, ramesnio ir šiltesnio oro kiek aukščiau bei stabilios vėjo krypties. Tokia situacija dažnai pasitaiko esant temperatūros inversijai, kai šiltesnis oras „užrakina“ šaltesnį ir drėgnesnį sluoksnį apačioje, todėl atmosfera tampa jautresnė staigiems sutrikdymams.

    Praeidamas pro didžiules rotoriaus mentes vėjas dalį energijos atiduoda turbinai, o už jos lieka lėtesnis, labiau sūkuringas oro „koridorius“. Būtent ši turbulencija intensyviai maišo skirtingus oro sluoksnius, o slėgio pokyčiai už menčių trumpam atvėsina orą tiek, kad drėgmė ima kondensuotis į smulkius vandens lašelius, matomus kaip baltas „debesų“ šleifas.

    Jūroje tokios juostos gali išlikti ypač ilgai, nes virš vandens paviršiaus oro srautas dažnai būna tolygesnis: mažiau reljefo, mažiau kliūčių, kurios greitai suardytų struktūrą. Dėl to kondensacijos pėdsakai gali nusidriekti kelis ar net keliolika kilometrų, kol galiausiai išsisklaido, drėgmei vėl virtus nematomais vandens garais.

    Inžineriniu požiūriu šis reiškinys svarbus ne vien dėl įspūdingo vaizdo. Turbinų pažadina tiesiogiai susijusi su energijos nuostoliais vėjo parkuose, nes pavėjinėje pusėje esančios jėgainės gauna silpnesnį ir labiau sūkuringą vėją, todėl gali gaminti mažiau elektros ir patirti didesnes apkrovas.

    Dėl šios priežasties jūriniai parkai projektuojami vis atidžiau parenkant turbinų atstumus ir išdėstymą pagal vyraujančias vėjo kryptis. Matomi wake clouds epizodai padeda patikrinti skaitmeninius srautų modelius, kurie naudojami planuojant naujus projektus ir vertinant, kaip skirtingos schemos paveiks gamybą bei įrangos ilgaamžiškumą.

    Horns Rev regionas Šiaurės jūroje laikomas vienu iš jūrinės vėjo energetikos „poligonų“, kur realiomis sąlygomis galima stebėti atmosferos ir didelio masto infrastruktūros sąveiką. Tokie atvejai primena, kad net ir pažangiai suplanuota energetika veikia kartu su sudėtinga, kartais netikėtai besielgiančia atmosfera.

  • Kalifornijos vėjo jėgainių parkas keičia mikroklimatą: dienomis vėsina, o naktimis netikėtai šildo

    Kalifornijos vėjo jėgainių parkas keičia mikroklimatą: dienomis vėsina, o naktimis netikėtai šildo

    Kalifornijos San Gorgonio perėjoje veikiantis vienas didžiausių JAV vėjo jėgainių parkų atkreipė mokslininkų dėmesį ne vien dėl pagaminamos elektros. Tyrimai rodo, kad tankiai išdėstytos turbinos gali pakeisti vietos temperatūrų režimą: dieną aplink jėgaines fiksuojama vėsiau, o naktį šilčiau.

    Tokie pokyčiai vadinami mikroklimato efektu, nes pasireiškia lokaliai, greta jėgainių, o ne visame regione. Svarbiausia, kad tai nėra tiesioginis globalios klimato kaitos signalas, o fizikinis reiškinys, susijęs su oro sluoksnių judėjimu ties žeme.

    Kas keičia temperatūrą?

    Mokslinėje literatūroje šis mechanizmas dažniausiai aiškinamas vadinamuoju pabudimo srautų maišymu, kai rotoriai sukuria turbulenciją ir sumaišo skirtingos temperatūros oro sluoksnius. Tai ypač svarbu vadinamajame atmosferos ribiniame sluoksnyje, kuris tiesiogiai lemia, kaip greitai įšyla ar atvėsta paviršius.

    Naktimis dykumų ir sausų teritorijų paviršius paprastai greitai atvėsta, o prie žemės susidaro vėsesnio oro „kišenė“, virš kurios laikosi šiltesnis sluoksnis. Sukdamosi turbinos šiuos sluoksnius sumaišo ir dalį šiltesnio oro „nuleidžia“ žemyn, todėl atšalimas sulėtėja ir temperatūra prie paviršiaus išlieka aukštesnė.

    Kodėl dieną tampa vėsiau?

    Dienos metu situacija apsiverčia: intensyviai įkaitinamas žemės paviršius ir šiltesnis oras kyla aukštyn, tačiau turbinos vėl didina oro maišymą ir keičia šilumos pasiskirstymą. Be to, pati infrastruktūra ir rotorių metami šešėliai gali sumažinti tiesioginės saulės spinduliuotės kiekį tam tikrose zonose.

    Dėl šių veiksnių šalia vėjo jėgainių kai kuriose vietose gali būti fiksuojama kiek žemesnė paviršiaus temperatūra nei atviroje aplinkoje. Efektas paprastai nėra tolygus ir priklauso nuo vėjo stiprumo, reljefo, jėgainių tankio bei paros laiko.

    Ar tai problema aplinkai?

    Meteorologai ir klimato tyrėjai pabrėžia, kad toks mikroklimato „apsikeitimas“ nebūtinai reiškia žalą, tačiau tai yra svarbus signalas planuojant didelio masto atsinaujinančios energetikos infrastruktūrą. Vietiniai temperatūros pokyčiai gali turėti įtakos dirvožemio drėgmei, rasos susidarymui ar augalijos sąlygoms, todėl poveikis turi būti vertinamas konkrečioje vietovėje.

    Tuo pačiu tai primena platesnę tendenciją: net ir švari energija turi fizinį pėdsaką, kurį galima išmatuoti. Dėl to vis dažniau kalbama apie būtinybę plėtrą derinti su ilgalaikiu stebėjimu, geresniu parkų išdėstymo modeliavimu ir skaidria poveikio aplinkai analize.

    „Didelio masto vėjo energetika nekeičia regiono klimato taip, kaip šiltnamio efektą sukeliančios dujos, tačiau ji gali pastebimai paveikti vietos mikroklimatą ten, kur turbinų yra daug“, – teigia tyrėjai, apibendrindami panašių studijų išvadas.

  • Jūriniai vėjo parkai keičia kritulius pakrantėje: mokslininkai aiškinasi vadinamųjų vėjo bangų efektą

    Jūriniai vėjo parkai keičia kritulius pakrantėje: mokslininkai aiškinasi vadinamųjų vėjo bangų efektą

    Iš tolo jūrinės vėjo jėgainės atrodo ramiai ir nuspėjamai, tačiau atmosferoje virš jų gali vykti procesai, kurie keičia debesuotumą ir kritulių pasiskirstymą pakrantėje. Mokslininkai vis dažniau kalba apie reiškinį, vadinamą vėjo bangomis, kai dideli jėgainių masyvai sukelia toli sklindančius oro srauto ir slėgio svyravimus.

    Tokie svyravimai nėra susiję su vandens bangomis jūroje. Tai atmosferos „pulsavimas“, kai dėl vėjo parkų suformuojamo srauto pėdsako keičiasi oro tankis, turbulencija ir vertikalus oro judėjimas, o tai gali daryti įtaką debesų formavimuisi ir kritulių pobūdžiui.

    Kas yra vėjo bangos?

    Vėjo elektrinių mentės iš vėjo paima dalį kinetinės energijos, todėl už parko susidaro vadinamasis pėdsakas: lėtesnio, labiau turbulentiško oro zona. Kai vėjas stiprus ir parkas didelis, šis pėdsakas gali išsiplėsti ir sąveikauti su aplinkiniais oro sluoksniais, sukeldamas banginio pobūdžio slėgio ir oro tankio kitimą.

    Šis efektas ypač aktualus jūroje, kur vėjo srautas paprastai būna tolygesnis nei sausumoje, o didelės jėgainių grupės veikia kaip dirbtinis reljefo barjeras. Dėl to gali susidaryti situacijos, kai vienose vietose krituliai sustiprėja, o kitose, ypač pavėjui, silpnėja.

    Kodėl pakrantėje krituliai gali kisti?

    Tyrimuose, kuriuos aptaria JAV Delavero universiteto mokslininkai, remiamasi pažangiais meteorologiniais modeliais ir duomenimis iš Jungtinės Karalystės pakrantės. Analizuojant jūrinių parkų poveikį, dėmesys krypo į tai, kaip vėjo parkai keičia oro masių susikirtimo ir išsiskyrimo zonas.

    Prieš vėjo parką, kai greitesnis vėjas atsiremia į dėl turbinų sulėtėjusį srautą, gali didėti konvergencija: oras „susispaudžia“ ir yra keliamas aukštyn. Kylantis oras vėsta, jame lengviau kondensuojasi drėgmė, todėl kai kuriais atvejais krituliai gali suintensyvėti virš parko ar šalia jo.

    Už vėjo parko gali susidaryti priešinga fazė, kai oras leidžiasi žemyn ir šyla, o tai mažina santykinę drėgmę. Tokiu atveju pavėjui esančiose teritorijose krituliai gali tapti retesni arba silpnesni, o jų pasiskirstymas gali kisti net ir keliasdešimt kilometrų nuo pakrantės.

    Ką tai reiškia vėjo energetikos plėtrai?

    Mokslininkai pabrėžia, kad šie rezultatai savaime nereiškia, jog jūriniai vėjo parkai yra neigiama klimato ar oro reiškinių priežastis. Tačiau tai signalas planuotojams ir inžinieriams, kad parko išdėstymas, turbinų tankis, atstumas iki kranto ir vyraujančių vėjų kryptys gali būti svarbūs ne tik energijos gamybai, bet ir galimam mikro- bei mezomastelio poveikiui atmosferai.

    Praktiškai tai gali reikšti poreikį tikslinti poveikio aplinkai vertinimus: neapsiriboti vien triukšmo, biologinės įvairovės ar kraštovaizdžio klausimais, bet ir labiau vertinti, kaip didelio masto parkai keičia turbulenciją bei drėgmės pernašą. Kuo daugiau jūroje statoma turbinų, tuo svarbesni tampa modeliai ir stebėsenos duomenys, kad būtų rasta pusiausvyra tarp švarios energijos ir prognozuojamų atmosferos pokyčių.

    Ekspertai taip pat atkreipia dėmesį, kad kritulių kaitą pakrantėse lemia daugybė veiksnių: nuo sezoninių svyravimų iki didesnių klimato tendencijų. Todėl vėjo parkų poveikį būtina vertinti atsargiai, remiantis ilgesnėmis stebėsenos sekomis, kelių modelių palyginimais ir aiškiai atskiriant koreliaciją nuo priežastinio ryšio.

  • Ar per perkūniją būtina ištraukti kištukus? Specialistai atsakė ir paneigė mitus

    Ar per perkūniją būtina ištraukti kištukus? Specialistai atsakė ir paneigė mitus

    Artėjant intensyvesniam perkūnijų sezonui, vis daugiau žmonių klausia, ar audros metu reikia ištraukti prietaisų kištukus iš elektros lizdų. Nors daliai tai atrodo kaip perdėtas atsargumas, specialistai pabrėžia, kad šis veiksmas gali realiai sumažinti riziką sugadinti elektroniką.

    Žaibo išlydis, pataikęs į pastatą ar netoliese esančią elektros liniją, gali sukelti įtampos šuolį tinkle. Tokie šuoliai kartais „keliauja“ pastato instaliacija ir pasiekia į lizdus įjungtus įrenginius, ypač jautrius televizorius, maršrutizatorius, kompiuterius ar buitinę elektroniką.

    „Patikimiausia apsauga nuo žaibo sukelto viršįtampio buitinei elektronikai yra atjungti prietaisus nuo elektros tinklo“, – teigia meteorologijos ir civilinės saugos rekomendacijose cituojami specialistai.

    Daugelis daugiabučių ir individualių namų turi žaibosaugos sprendimus, tačiau jie ne visada apsaugo nuo netiesioginių padarinių, kai įtampa į tinklą patenka per išorines linijas. Dėl to rekomenduojama išjungti ir atjungti brangesnę elektroniką, o jei įmanoma, papildomai naudoti viršįtampių apsaugas arba kokybiškus ilgintuvus su apsauga.

    Svarbu suprasti, kad vien telefonas ar nešiojamas kompiuteris pats savaime nepritraukia žaibo. Vis dėlto pavojus atsiranda tada, kai audros metu prietaisas įkraunamas iš elektros tinklo, nes žaibo sukeltas viršįtampis gali persiduoti per laidus ir sukelti ne tik gedimą, bet ir elektros traumų riziką.

    Perkūnijos metu atsargumo verta imtis ir dėl vandentiekio. Jei žaibas pataiko į pastatą, elektros energija gali plisti metaliniais vamzdžiais ar kitomis laidžiomis konstrukcijomis, todėl rekomenduojama vengti dušo, vonios, indų plovimo ar net rankų plovimo, ypač senesnės infrastruktūros būstuose.

    Dar vienas populiarus mitas yra tas, kad guminiai batų padai ar automobilio padangos esą patikimai apsaugo nuo žaibo. Specialistai aiškina, kad žaibo išlydžio energija yra tokia didelė, jog tokia „apsauga“ realiai neturi reikšmingos įtakos, o saugumą automobilyje labiausiai užtikrina metalinis kėbulas, veikiantis kaip Faradėjaus narvas.

    Taip pat patariama nesėdėti prie atviro lango ir nestovėti arti langų net ir jiems esant uždarytiems. Netoliese trenkus žaibui, smūgio banga gali pažeisti stiklą, o šukės gali sužeisti, be to, kai kurie rėmų ar konstrukcijų elementai gali tapti laidininkais.

    Ekspertai primena ir dar vieną dažną klaidą: manyti, kad jei nelyja, audra per toli ir pavojaus nėra. Žaibas gali trenkti keliolikos kilometrų atstumu nuo audros branduolio, todėl saugiausia į patalpą pasitraukti vos išgirdus pirmuosius griaustinius.

    Po perkūnijos nereikėtų skubėti grįžti į lauką. Plačiai taikoma saugos taisyklė yra palaukti 30 minučių nuo paskutinio girdėto griaustinio, nes pavieniai žaibai gali trenkti ir audrai traukiantis.

    Jei po žaibo smūgio pastebite apdegusius laidus, kibirkščiavimą ar jaučiate degėsių kvapą, svarbiausia kuo greičiau išjungti elektros tiekimą, neignoruoti požymių ir kviesti pagalbą. Tokiais atvejais rizika kyla ne tik prietaisams, bet ir žmonių saugumui.

  • XIX a. suknies slėptuvėje rasta žinutė suglumino kriptologus: išnarpliota tiesa pribloškė

    XIX a. suknies slėptuvėje rasta žinutė suglumino kriptologus: išnarpliota tiesa pribloškė

    XIX amžiaus pabaigos moteriškoje suknelėje aptikti ranka rašyti lapeliai iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip šnipų šifras: keisti žodžių junginiai, greta – skaičiai ir užrašai, primenantys laiką. Radinį internete paviešinusi tyrėja tikėjosi pagalbos, o istorija akimirksniu išplito po pasaulį.

    Diskusijose netrūko fantazijos: nuo slaptų meilės laiškų iki nusikalstamų lošėjų kodų. Įtarimus dar labiau kurstė tai, kad lapeliai buvo paslėpti ne akivaizdžioje kišenėje, o specialiame, nuo akių paslėptame suknies skyriuje.

    Ilgą laiką šio teksto nepavyko priskirti jokiai gerai žinomai šifravimo sistemai. Jis nepanašėjo nei į klasikinius karinius kodus, nei į populiarius to meto telegrafo šifrus, todėl daugelis bandymų jį perskaityti baigėsi aklaviete.

    Sprendimas atėjo iš telegrafo

    Proveržis įvyko tada, kai kriptologija besidomintis duomenų analitikas Wayne’as Chanas ėmė ieškoti atsakymo XIX amžiaus telegrafo kodų knygose. Išnaršęs daugybę istorinių leidinių, jis galiausiai aptiko užuominą, susijusią su JAV kariuomenės ryšių struktūromis, kurios tuo metu buvo glaudžiai susietos ir su meteorologiniais stebėjimais.

    Paaiškėjo, kad keisti žodžiai greičiausiai buvo ne šnipinėjimas, o taupymo priemonė. XIX amžiaus aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose telegrafo pranešimai kainuodavo brangiai, nes mokestis būdavo skaičiuojamas už kiekvieną žodį, todėl institucijos naudodavo kodų žodynus, leidžiančius visą sakinį sutalpinti į vieną žodį.

    Tokie kodai ypač pravertė meteorologams: vienas kodinis žodis galėjo reikšti kelių parametrų rinkinį – temperatūrą, atmosferos slėgį, rasos tašką, vėjo kryptį ir greitį, debesuotumą ar kritulius. Dėl to užrašai, atrodę kaip beprasmė žodžių virtinė, iš tiesų buvo pilnas meteorologinis pranešimas, siųstas telegrafu į centrinį biurą.

    Ką pasakė iššifruoti žodžiai?

    Iššifravus vieną ryškiausių frazių paaiškėjo, kad pirmasis žodis žymėjo stebėjimų vietą, o kiti – konkrečius oro rodiklius. Kitaip tariant, lapeliuose buvo užkoduota standartinė to meto oro ataskaita, o ne asmeninė žinutė ar kriminalinis kodas.

    Dirbdamas su JAV Nacionalinės vandenynų ir atmosferos administracijos (NOAA) bibliotekos medžiaga, Chanas aptiko daugiau istorinių kodų knygų. Sugretinus iškoduotus duomenis su archyviniais orų žemėlapiais, pavyko nustatyti ir tikėtiną užrašo datą – 1888 metų gegužės 27 dieną.

    Vis dėlto mįslė neišnyko iki galo: neaišku, kas ir kodėl šiuos lapelius paslėpė suknelėje. Ant drabužio buvusi etiketė su pavarde Bennett nepadėjo patikimai nustatyti savininkės, todėl istorikai svarsto, kad tai galėjo būti su telegrafu ar meteorologijos biuru susijusi darbuotoja.

    Paslėpta kišenė – reta detalė

    Tyrėjai atkreipia dėmesį ir į patį drabužį: tai buvo turniūros laikotarpio suknelė, būdinga XIX amžiaus aštuntajam–devintajam dešimtmečiams, kai siluetas formuotas specialiais rėmais ir paminkštinimais. Tuo metu moterų drabužiuose paslėptos kišenės buvo retenybė, todėl slaptas skyrius laikomas ne mažiau įdomiu nei pati žinutė.

    Ši istorija parodo, kaip netikėtai susijungia kasdienybė, technologijų raida ir duomenų kultūra: telegrafo ekonomika paskatino kurti sudėtingus kodus, o po daugiau nei šimto metų juos atgaivino kruopštus archyvų darbas. Nors užrašo turinys išaiškintas, paslėpimo priežastis kol kas lieka atvira.

  • Viršukalnės virš debesų: kas yra temperatūros inversija kalnuose ir kada ją pamatyti?

    Viršukalnės virš debesų: kas yra temperatūros inversija kalnuose ir kada ją pamatyti?

    Temperatūros inversija yra atmosferos reiškinys, kai kylant aukštyn oras ne vėsta, o šyla. Įprastai troposferoje temperatūra su aukščiu mažėja, tačiau inversijos metu šis dėsningumas laikinai apsiverčia. Dėl to kalnuose neretai pasitaiko situacija, kai viršūnėse būna šilčiau nei slėniuose.

    Ryškiausias inversijos vaizdas vadinamas debesų jūra: rūkas ir žemi sluoksniniai debesys užpildo slėnius, o aukštesnės viršūnės išnyra tarsi salos. Tokie vaizdai dažniausiai susiformuoja, kai oras stabilus, dangus giedras, o vėjas silpnas. Tuo metu žemės paviršius naktį greitai išspinduliuoja šilumą, o šaltas ir sunkesnis oras „nuteka“ į įdubas.

    Kodėl slėniuose būna šalčiau?

    Dažniausias kalnų inversijos scenarijus susijęs su ramiais, be debesų vakarais ir naktimis, ypač šaltuoju metų laiku. Slėniuose ir dubumose susikaupia šaltas oras, o aukščiau išlieka šiltesnis sluoksnis, kuris veikia kaip dangtis ir stabdo oro maišymąsi. Dėl to rytais temperatūrų skirtumai tarp slėnio ir viršūnės gali būti akivaizdūs net nedideliame aukščių intervale.

    Kitas tipas siejamas su oro masių judėjimu per kalnus, kai viena šlaito pusė vėsta, o kita, pavėjinė, patiria leidžiantis šylantį orą. Tokiose situacijose virš slėnio taip pat gali susiformuoti šiltesnis sluoksnis, „užrakinantis“ vėsesnį orą apačioje. Reiškinio intensyvumą sustiprina reljefas, ypač gilūs slėniai ir katilai.

    Kada inversija tikėtiniausia?

    Inversijai palankiausias laikotarpis dažniausiai yra vėlyvas ruduo ir žiema, kai naktys ilgos, o saulės įšildymas silpnesnis. Dažniausiai ji stebima nuo lapkričio iki kovo, ypač esant aukšto slėgio sričiai ir giedram dangui. Geriausias metas pamatyti debesų jūrą paprastai būna ankstyvas rytas, prieš saulėtekį arba netrukus po jo.

    Patikimiausi ženklai prognozėse yra silpnas vėjas, mažas debesuotumas aukštesniuose sluoksniuose ir ilgiau užsitęsiantis anticiklonas. Jei vėjas sustiprėja, oras pradeda maišytis ir inversija greitai silpnėja. Dėl to net ir tinkamą sezoną reiškinys dažniau pasitaiko „langais“, trunkančiais nuo kelių valandų iki kelių dienų.

    Ne tik vaizdai, bet ir pasekmės

    Nors inversija kalnuose sukuria įspūdingus panoraminius vaizdus, ji turi ir praktinių pasekmių. Šiltas sluoksnis viršuje riboja vertikalų oro judėjimą, todėl slėniuose lengviau kaupiasi drėgmė, susidaro rūkas, o kartu gali kauptis ir teršalai. Dėl to gyvenvietėse slėniuose inversijos dienomis dažniau juntamas prastesnis oro skaidrumas ir didesnė kietųjų dalelių koncentracijų rizika.

    Kelionėms tai reiškia paprastą taisyklę: slėnyje gali būti šalta ir niūru, o pakilus aukščiau atsiveria saulė ir šiltesnis oras. Vis dėlto verta įvertinti, kad temperatūrų kontrastas gali klaidinti renkantis aprangą, o takai ryte gali būti slidūs dėl šerkšno ar plikledžio. Jei planuojate žygį, svarbu stebėti ir vėjo prognozes, nes jos dažnai nulemia, ar inversija išsilaikys.

  • Virš Indonezijos nušvito vaivorykštiniai debesys: žmonės manė, kad tai DI, bet mokslas aiškus

    Virš Indonezijos nušvito vaivorykštiniai debesys: žmonės manė, kad tai DI, bet mokslas aiškus

    Virš Jonggol vietovės Indonezijoje, netoli Džakartos, socialiniuose tinkluose išplito vaizdai, kuriuose matyti neįprastai spalvingi, tarsi vaivorykštę primenantys debesys. Dalis žmonių svarstė, ar vaizdas nėra sukurtas pasitelkus DI, nes spalvos atrodė pernelyg ryškios ir „neteisingos“ įprastam dangui.

    Meteorologai aiškina, kad tai natūralus reiškinys, vadinamas debesų irizacija. Jis atsiranda, kai Saulės šviesa sąveikauja su labai smulkiomis ir panašaus dydžio vandens lašelėmis arba ledo kristalais plonuose debesyse, todėl šviesa išskaidoma į spalvas.

    Kas yra debesų irizacija?

    Skirtingai nei klasikinė vaivorykštė, kuri susiformuoja šviesai lūžtant ir atsispindint lietaus lašuose, irizaciją daugiausia lemia šviesos difrakcija. Dėl jos danguje pasirodo švelnūs rožinės, žalios, geltonos ar melsvos atspalviai, dažnai pereinantys vienas į kitą.

    Panašų efektą žmonės kartais mato muilo burbuluose ar plonoje alyvos plėvelėje ant vandens. Tačiau atmosferoje toks vaizdas užfiksuojamas rečiau, nes turi sutapti keli veiksniai: tinkamas debesų plonumas, vienodesnės smulkios dalelės ir palankus apšvietimo kampas.

    Kodėl spalvas sunku pamatyti?

    Ryškiausios irizacijos spalvos paprastai formuojasi netoli Saulės, todėl jas neretai „užgožia“ akinanti šviesa. Dėl šios priežasties reiškinys geriau pastebimas, kai Saulę iš dalies pridengia storesnis debesis, kalnas, pastatas ar kitas objektas.

    Specialistai pabrėžia, kad net ir dažnai stebint dangų tokio reginio galima ir neįžiūrėti visą gyvenimą. O pasitaikius tinkamoms sąlygoms, vaizdas atrodo toks neįprastas, kad šiais laikais daliai žmonių pirmoji mintis būna apie skaitmeninį redagavimą ar generuotą turinį.

    Ar tai reiškia audrą?

    Spalvingi atmosferos reiškiniai dažnai išprovokuoja spėliones apie artėjančias audras ar pavojingus pokyčius, tačiau pati irizacija nėra tiesioginis audros pranašas. Ji labiau nurodo į konkrečias mikrostruktūrines debesų savybes, o ne į tai, kas būtinai įvyks artimiausiomis valandomis.

    Vis dėlto irizacija gali pasirodyti įvairiomis oro sąlygomis, taip pat ir tuomet, kai atmosfera yra aktyvesnė ir formuojasi didesni debesų masyvai. Todėl vertinant orus patikimiausia remtis prognozėmis, radarų duomenimis ir oficialiais meteorologijos tarnybų pranešimais, o ne vien vizualiais įspūdžiais.

    Jonggol nufilmuoti kadrai tapo priminimu, kad net ir skaitmeninių filtrų epochoje įspūdingiausi vaizdai kartais būna visiškai tikri. Kartais užtenka tiesiog pakelti akis į dangų tinkamu metu.

  • Vandens viesulai virš Baltijos kelia smalsumą ir nerimą: ar jie pavojingi poilsiautojams?

    Vandens viesulai virš Baltijos kelia smalsumą ir nerimą: ar jie pavojingi poilsiautojams?

    Kas yra vandens viesulas?

    Vandens viesulas yra besisukantis oro sūkurys, kuris sujungia vandens paviršių ir audros debesį. Iš esmės tai tornadui giminingas reiškinys, tik susiformuojantis virš vandens telkinio, o ne sausumoje.

    Virš Baltijos dažniau fiksuojami vadinamieji netornadiniai vandens viesulai, kurie paprastai būna silpnesni ir trumpalaikiai. Iš kranto jie dažniausiai matomi kaip plonas, tarsi piltuvą primenantis besisukantis stulpas nuo vandens iki kamuolinių lietaus debesų.

    Kodėl jie susidaro būtent virš jūros?

    Vandens viesulų susidarymui ypač svarbus temperatūrų kontrastas: kai virš santykinai šiltesnio Baltijos vandens įsiveržia vėsesnė oro masė, atmosfera tampa nestabili. Tuomet audros debesyse stiprėja kylančios ir besileidžiančios oro srovės.

    Esant palankioms sąlygoms, sūkurys ima „leistis“ žemyn link vandens, o pasiekęs paviršių dėl kondensacijos tampa aiškiai matomas. Būtent todėl vandens viesulai dažniau stebimi šiltesniu metų laiku, kai jūra dar išlaiko šilumą.

    Kada Baltijoje jie pasitaiko dažniausiai?

    Nors tai nėra kasdienis reiškinys, Baltijos regione vandens viesulai nėra ir itin reti. Dažniausiai jie pasirodo vasarą ir ankstyvą rudenį, kai vanduo būna šilčiausias, o orai tampa permainingesni.

    Praktikoje tokie sūkuriai dažnai išsilaiko tik kelias minutes ir išnyksta dar nepasiekę kranto. Vis dėlto jų atsiradimas paprastai susijęs su lokaliomis audromis, todėl tuo metu padidėja ir kitų pavojingų reiškinių, pavyzdžiui, staigių škvalų, tikimybė.

    Ar vandens viesulai pavojingi poilsiautojams?

    Daugeliu atvejų poilsiautojams paplūdimyje didelės grėsmės nėra, nes silpnesni vandens viesulai dažniausiai suyra priartėję prie sausumos. Didžiausias pavojus kyla tiems, kurie tuo metu yra vandenyje ar ant vandens, pavyzdžiui, plaukioja baidarėmis, irklentėmis ar buriuoja.

    Stipresni sūkuriai gali staigiai sustiprinti vėją ir sukelti pavojingas sąlygas mažiems laivams, o netikėtas reiškinio pasirodymas kartais užklumpa net patyrusius buriuotojus. Meteorologai vandens viesulus vertina kaip lokalius, bet potencialiai pavojingus audros reiškinius, todėl juos pamačius saugiausia kuo greičiau trauktis nuo vandens ir sekti įspėjimus.

    „Nors dažniausiai virš Baltijos stebimi silpnesni vandens viesulai, ant vandens esantiems žmonėms jie gali būti pavojingi, todėl pamačius sūkurį verta nedelsiant ieškoti saugios vietos krante“, – sako meteorologai.

  • Nustebsite: šie grybai gali keisti orus – mokslininkai paaiškino, kaip jų sporos veikia debesis

    Nustebsite: šie grybai gali keisti orus – mokslininkai paaiškino, kaip jų sporos veikia debesis

    Grybai dažniausiai siejami su miško paklote, pelėsiu ar rudeniniu krepšiu, tačiau nauji tyrimai primena, kad jų įtaka gali siekti ir atmosferą. Mokslininkai nustatė, jog dalis grybų geba skatinti ledo formavimąsi debesyse, o tai gali keisti kritulių susidarymo eigą.

    Kalbama ne apie mistinį oro valdymą, o apie konkretų fizikinį procesą. Kai kurios grybinės dalelės, ypač sporos, vėjo pakeltos gali patekti aukštai į atmosferą ir tapti paviršiumi, nuo kurio lengviau pradeda formuotis ledo kristalai.

    Kaip sporos padeda vandeniui

    Debesys nėra vienalytė vandens masė: juose maišosi vandens lašeliai, ledo kristalai, vandens garai ir aerozoliai, tokie kaip dulkės, jūros druska, suodžiai, žiedadulkės ar mikroorganizmų dalelės. Būtent šios mikrodalelės dažnai nulemia, kada ir kaip vanduo kondensuojasi arba užšąla.

    Atmosferoje vanduo gali išlikti skystas net esant žemesnei nei 0 laipsnių temperatūrai, jei nėra vadinamųjų branduolių, nuo kurių pradėtų augti kristalas. Tyrėjai nustatė, kad kai kurie Mortierellaceae šeimos grybai gamina baltymus, kurie veikia kaip ledo formavimosi katalizatoriai ir sumažina slenkstį, kada prasideda užšalimas.

    „Šie baltymai veikia tarsi forma, padedanti vandens molekulėms išsidėstyti taip, kad lengviau užsimegztų ledo kristalas“, – aiškina mokslininkai, apibendrindami tyrimų rezultatus.

    Grybai prisideda prie kritulių grandinės

    Mišriuose debesyse, kur vienu metu yra ir skystų lašelių, ir ledo, ledo kristalų atsiradimas gali būti ypač svarbus. Susiformavę kristalai auga, jungiasi, tampa sunkesni ir gali pradėti kristi, o tai yra viena iš grandžių, vedančių į lietų ar sniegą.

    Panašus reiškinys seniau buvo geriausiai žinomas bakterijų pasaulyje, ypač kalbant apie Pseudomonas syringae, siejamą su augalais ir šalnų daroma žala. Dabar prie atmosferos ledo branduolių „žaidėjų“ vis dažniau pridedami ir grybai, o tai keičia požiūrį į biologinių dalelių vaidmenį meteorologijoje.

    Ar tai reiškia, kad grybai valdo lietų?

    Mokslininkai pabrėžia, kad grybai nėra pultelis orams: vien sporų gausa nelemia, kad po kelių valandų ims lyti. Krituliams susidaryti būtina visa sąlygų visuma, įskaitant drėgmę, temperatūrą, oro masių judėjimą, debesų tipą ir kitų aerozolių kiekį.

    Vis dėlto biologinės dalelės kai kuriose vietovėse gali būti reikšmingas ledo branduolių šaltinis, ypač ten, kur oras santykinai švaresnis ir dominuoja miškai ar durpynai. Tokiose aplinkose sporos ir kitos organinės dalelės gali turėti didesnę įtaką debesų mikrofizikai nei stipriai užterštose zonose, kur vyrauja mineralinės dulkės ir suodžiai.

    Šie atradimai stiprina idėją, kad orai priklauso ne tik nuo frontų ar slėgio laukų, bet ir nuo mikroskopinių dalelių, kurios suteikia vandeniui paviršių užsimegzti lašeliams ar ledo kristalams. Kitaip tariant, kartais kelias iki lietaus prasideda nuo beveik nematomos sporos.