Tag: Meteorologija

  • Zimbabvėje žaibas kasmet pražudo apie 120 žmonių – dalis kaltina „juodąją magiją“

    Zimbabvė išsiskiria vienu didžiausių žaibo aukų skaičių pasaulyje, o kasmet per liūčių sezoną čia žūsta dešimtys žmonių. Kai kuriuose šalies regionuose pavojų dar labiau didina įsitikinimas, kad mirtini žaibo smūgiai esą nėra „natūralūs“ – juos neva sukelia piktavalių žmonių „juodoji magija“.

    Kaip rašo „ZME Science“, šių metų sausį rytinėje Zimbabvės dalyje žaibas mirtinai sužalojo 103 metų moterį, kai ji savo virtuvėje tiesiog tvarkė virtuvės reikmenis. Šis atvejis tapo asmenišku priminimu apie problemą, kuri kasmet kartojasi prasidėjus lietingajam laikotarpiui.

    Skaičiuojama, kad žaibas Zimbabvėje per metus nusineša apie 120 gyvybių, o šalies Meteorologijos tarnyba nurodo, jog realus skaičius gali būti didesnis – dalis mirčių esą lieka nefiksuotos. Apie 16 mln. gyventojų turinčioje šalyje tai reiškia itin aukštą žaibo mirties atvejų rodiklį.

    Tragišką statistiką papildo ir istorinis įrašas: 1975 metų gruodžio 23 dieną Chinamasos kaime vienas žaibo smūgis pražudė 21 žmogų. Vis dėlto net ir turint tokią patirtį, dalis bendruomenių, ypač kaimiškose vietovėse, audrų metu nesiima saugumo priemonių – kai kada net dirba laukuose per perkūniją.

    Įsitikinimas, kad žaibą galima „siųsti“

    Kaimo vietovėse paplitęs tikėjimas, jog „natūralus“ žaibas žmonių nežudo – esą žaibo smūgius gali nukreipti piktavaliai asmenys, norintys atkeršyti ar pakenkti. Tokia pasaulėžiūra gali veikti elgesį: jei žmogus mano, kad jam niekas „nesiunčia“ žaibo, jis jaučiasi saugesnis ir neskuba ieškoti priedangos.

    Tradicinis gydytojas Tichakunda Bote, taip pat Zimbabvės nacionalinės tradicinių gydytojų asociacijos teisės reikalų sekretorius, aiškino, kad žaibas neva gali būti panaudotas tada, kai tarp žmonių yra konfliktas. Kartu jis pripažino, kad audrų metu žaibas pasitaiko ir natūraliai, todėl lyjant jis pataria nedirbti laukuose.

    Šis tikėjimas toks paplitęs, kad Mutarės (Zimbabvės rytų pasienio miesto) muziejuje eksponuojami objektai, kurie, kaip teigiama, būdavo naudojami „žaibui sukurti“. Muziejaus darbuotojai nurodo, kad ekspozicija lankytojus traukia tiek vietos gyventojus, tiek užsieniečius.

    Kodėl Zimbabvėje žaibuoja taip dažnai?

    Mokslinis paaiškinimas, kodėl Zimbabvė laikoma žaibų „karštuoju tašku“, siejamas su geografijos ir klimato deriniu. Šalis yra tropikų zonoje, kur intensyvi saulės kaitra skatina šilto ir drėgno oro kilimą, o šiam vėstant formuojasi aukšti audros debesys.

    Prie to prisideda ir reljefas: didelė Zimbabvės dalis yra aukštumoje – plynaukštėje, maždaug 1 000 metrų ir daugiau virš jūros lygio. Pakilęs reljefas palengvina oro masių kilimą (vadinamą orografinį kilimą), o tai sudaro palankias sąlygas audroms ir žaibams.

    Dar 1987 metais Zimbabvės universitete dirbęs dėstytojas Maxas van Olstas atkreipė dėmesį į dar vieną galimą veiksnį: dalis šalies dirvožemio prastai laidus elektrai, todėl žaibo išlydis gali „keliauti“ koncentruotomis srovėmis toliau nuo smūgio vietos. Tai didina riziką net ir tiems, kurie nėra pačiame epicentre.

    Žaibų kilmės mechanizmas iki galo vis dar nėra visiškai perprastas. Naujesniuose tyrimuose, kuriuos atliko Los Alamso nacionalinės laboratorijos mokslininkai, minima, kad žaibo išlydžius gali padėti inicijuoti ir kosminių spindulių sukelti reiškiniai, tačiau tai – tik dalis platesnio, sudėtingo paveikslo.

    Saugumas per perkūniją: ką pabrėžia prevencijos iniciatyvos

    Afrikoje su žaibų sukeliamomis mirtimis ir traumomis kovojančios iniciatyvos pabrėžia dvi praktines kryptis: saugių pastatų (į kuriuos žmonės gali pasitraukti audros metu) poreikį ir nuoseklų visuomenės švietimą, kada rizika tampa kritinė.

    ACLENet tinklo įkūrėja dr. Mary Ann Cooper teigė, kad vienas patikimiausių principų – jei girdite griaustinį, jau esate pavojingoje zonoje ir turėtumėte ieškoti prieglobsčio patalpoje. Ji pabrėžė ir struktūrinę problemą: didelė dalis gyvenamųjų namų, mokyklų ir bendruomeninių pastatų Afrikoje nėra pritaikyti būti „žaibui saugūs“.

    Zimbabvės atvejis rodo, kad aukštą žaibų riziką lemia ne tik gamtinės sąlygos, bet ir tai, kaip žmonės supranta pavojų. Kai mitai pakeičia atsargumą, net ir elementarios saugumo taisyklės gali būti ignoruojamos – o tai, žaibams dažnėjant per liūčių sezoną, kainuoja gyvybes.

  • Prie stoties Akademikas Vernadskis Antarktidoje fiksuotas staigus atšilimas iki 11,1 laipsnio: kas jį sukėlė

    Prie Ukrainos mokslinės stoties Akademikas Vernadskis, esančios Galindezo saloje, užfiksuotas neįprastai staigus oro atšilimas. Meteorologiniai matavimai parodė, kad oro temperatūra spalį pakilo iki 11,1 laipsnio, o tai tapo nauju šio mėnesio rekordu per visą stebėjimų istoriją.

    Anksčiau aukščiausia spalio temperatūra šioje vietoje buvo užfiksuota 1968 metais ir siekė 7,9 laipsnio. Absoliutus vietovės maksimumas išlieka 12,7 laipsnio, pasiektas 2022 metais vasarį, tačiau mokslininkus neramina mažas skirtumas tarp vasaros rekordo ir naujo spalio rekordo.

    Šį kartą atšilimas buvo itin greitas: temperatūra nuo 1,2 laipsnio iki 11,1 laipsnio pakilo maždaug per dvi su puse valandos. Kartu su šuoliu keitėsi ir kiti rodikliai, padėję mokslininkams įvertinti reiškinio prigimtį.

    Per tą patį laiką santykinė oro drėgmė sumažėjo nuo 90 proc. iki 54 proc., o vėjas sustiprėjo nuo 1,5 iki 13,1 metro per sekundę. Taip pat fiksuotas vėjo krypties pasikeitimas, būdingas staigiems oro masių persitvarkymams.

    Ukrainos Nacionalinio Antarkties mokslo centro specialistai aiškina, kad labiausiai tikėtina tokio atšilimo priežastis yra kalnų fenas. Tai sausas ir šiltas vėjas, susiformuojantis tuomet, kai oro srautas persirita per kalnagūbrį ir leidžiasi žemyn pavėjui, sparčiai šildamas dėl suspaudimo.

    Šioje Antarktidos dalyje feno efektas siejamas su kalnuotomis Kyjivo pusiasalio viršūnėmis, esančiomis priešais Galindezo salą. Kai drėgnas oras kyla šlaitu aukštyn, jis vėsta, dalis drėgmės kondensuojasi, o išsiskirianti šiluma bei tolesnis oro nusileidimas gali sukelti staigų temperatūros šuolį ir labai sumažinti drėgnumą.

    Tokie vėjai regione nėra reti, tačiau mokslininkai pabrėžia, kad šį kartą jie buvo ypač intensyvūs. Prie sustiprėjimo galėjo prisidėti ir vadinamoji atmosferos upė – siaura, didelės drėgmės ir šilumos masę pernešanti oro srovė, galinti atgabenti šiltesnį orą iš žemesnių platumų į poliarinius regionus.

    „Skirtumas tarp absoliutaus maksimumo ir spalio rekordo yra tik 1,6 laipsnio, nors tai skirtingi sezonai: vasaris yra Antarktidos vasaros įkarštis, o spalis – tik pavasario pradžia. Tai kelia nerimą“, – sakė Ukrainos Nacionalinio Antarkties mokslo centro atmosferos fizikos skyriaus atstovas Denysas Pyšniakas.

    Staigūs atšilimai su feno epizodais gali spartinti vietinį sniego ir ledo tirpsmą, o tokie reiškiniai tampa svarbia tema klimato kaitos tyrimuose. Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad dažnesnės šilto ir drėgno oro įsiveržimo bangos į poliarinius regionus pastaraisiais metais fiksuojamos vis dažniau, todėl tokie atvejai tampa ypač reikšmingi vertinant platesnes atmosferos cirkuliacijos tendencijas.

    Per atšilimą virš kalnų taip pat buvo stebimi lęšio formos debesys, kurie neretai pasirodo esant feno sąlygoms. Jie susidaro oro srautui prarandant drėgmę, o stabilus vėjas gali išlaikyti šiuos debesis beveik nejudančius ilgesnį laiką.

  • Orų prognozės taps tikslesnės net 6 savaitėms: DI proveržis gali pakeisti viską

    Orų prognozės pusantro mėnesio į priekį gali tapti pastebimai patikimesnės, jei pasiteisins naujas mokslininkų pasiūlytas metodas. Tyrėjai praneša sukūrę sprendimą, kuris prognozių tikslumą 2–6 savaičių laikotarpiu padidino maždaug dvigubai, palyginti su įprastais būdais.

    Ilgesnio laikotarpio prognozės iki šiol buvo viena sunkiausių meteorologijos užduočių. Praktikoje dauguma modelių gana greitai praranda patikimumą, kai bandoma numatyti, kas vyks po maždaug 10–14 dienų.

    Kodėl po dviejų savaičių taip sunku?

    Atmosfera yra chaotiška sistema: nedideli pradinių sąlygų skirtumai laikui bėgant gali virsti dideliais prognozės pakitimais. Dėl to klasikiniai skaitmeniniai modeliai, net ir turėdami daug duomenų, tolimesnėse dienose pateikia vis labiau išsiskiriančius scenarijus.

    Meteorologijoje 2–6 savaičių laikotarpis neretai vadinamas ribine zona, kurioje prognozuojamumas krenta, bet informacijos vis dar reikia sprendimams. Tai ypač svarbu planuojant darbą energetikoje, žemės ūkyje ar pasirengimą ekstremaliems reiškiniams.

    Kas naujo šiame DI sprendime?

    Naują metodą pasiūlė klimatologas Judah Cohenas ir kolega Lesteris Mackey. Jų idėja remiasi tuo, kad sistema ne tik sukuria prognozę, bet ir mokosi iš ankstesnių klaidų, lygindama modelio rezultatus su istoriniais stebėjimais.

    Toks poapdorojimas leidžia aptikti sistemines paklaidas, kurios kartojasi tam tikromis sąlygomis, ir atitinkamai pakoreguoti būsimus skaičiavimus. Tyrėjai teigia, kad būtent DI ir statistinio koregavimo derinys suteikė ryškiausią efektą.

    Ką tai reikštų žmonėms ir verslui?

    Tikslesnės 2–6 savaičių prognozės galėtų padėti ūkininkams geriau planuoti sėją, tręšimą ar derliaus nuėmimą, o energetikos sektoriui tiksliau vertinti šilumos ir elektros paklausą. Taip pat daugiau naudos tikimasi valdant rizikas, susijusias su karščio bangomis, šaltais įsiveržimais ar potvynių tikimybe.

    Vis dėlto tai nereiškia, kad sinoptikai jau galės be klaidų pasakyti, koks bus oras po šešių savaičių konkrečią dieną. Mokslininkai kalba apie reikšmingą tikslumo augimą ir geresnę tikimybinę informaciją, bet ne apie visišką neapibrėžtumo panaikinimą.

    Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale Nature, o metodas buvo pristatytas Europos vidutinės trukmės orų prognozių centrui. Jei tokie sprendimai bus sėkmingai pritaikyti operaciniuose modeliuose, tai gali tapti vienu svarbiausių pastarųjų metų poslinkių vidutinės trukmės orų prognozėse.

  • Mokslininkai atskleidė nematomą šiltų debesų paslaptį: štai kur iš tikrųjų gimsta lietus

    Mokslininkai atskleidė nematomą šiltų debesų paslaptį: štai kur iš tikrųjų gimsta lietus

    Ilgą laiką atmosferos moksluose vyravo paprasta taisyklė: kad iš debesų iškristų lietus, dažnai prireikia ledo kristalų, padedančių lašams „užaugti“ iki pakankamo dydžio. Tačiau didelė dalis kritulių, ypač tropikuose, susidaro vadinamuosiuose šiltuose debesyse, kuriuose temperatūra išlieka virš nulio.

    Būtent šių debesų viduje lietaus pradžia dešimtmečius buvo laikoma viena didžiausių mįslių. Neapibrėžtumas tiesiogiai veikia ir orų prognozių tikslumą, ir klimato modelius, nes debesys lemia, kaip Žemė atspindi, sugeria ir išspinduliuoja energiją.

    Naujas „mikroskopas“ debesyse

    Maxo Plancko Dinamikos ir saviorganizacijos instituto komanda šiai problemai spręsti pasitelkė „CloudKite“ – helio pripildytą baliono ir aitvaro hibridą, skirtą tyrinėti žemai skriejančius kamuolinius debesis. Skirtingai nei lėktuvai ar dronai, ši sistema leidžia ilgiau ir stabiliau rinkti itin tankius matavimus toje pačioje debesies zonoje.

    Prietaisas turi specialiai pritaikytas optines sistemas, kurios fiksuoja lašelių dydžius ir jų pasiskirstymą erdvėje dideliu dažniu. Taip mokslininkai gali kurti trimačius vaizdus ir matyti procesus nuo mikrometrų iki kilometrų mastelio.

    Kur prasideda lietus šiltuose debesyse?

    Tyrėjai nustatė, kad lašelių „susibūrimas“ šiltuose debesyse nevyksta tolygiai visame debesyje. Vietoje to formuojasi labai lokaliniai, trumpalaikiai „karštieji taškai“, kuriuose lašeliai išsidėsto neįprastai tankiai.

    Šie ploteliai gali būti mažesni nei vieno metro mastelio, o atstumai tarp lašelių juose siekia maždaug milimetrą. Tokiose sąlygose susidūrimų ir susiliejimo tikimybė smarkiai išauga, todėl būtent čia lašeliai greičiausiai peržengia kritinę ribą ir pradeda virsti lietaus lašais.

    „Kadangi lašeliai ten susitelkia, jų susidūrimai tampa gerokai labiau tikėtini“, – sakė tyrimo autorė Birte Thiede.

    Šis rezultatas taip pat padeda paaiškinti, kodėl ankstesni stebėjimai kartais rodė silpnesnį ar „išplautą“ susitelkimo signalą. Jei matavimai apibendrinami dideliame plote, smulkūs židiniai tiesiog pasimeta bendrame vidurkyje.

    Kodėl tai svarbu prognozėms?

    Mokslininkai pabrėžia, kad „karštieji taškai“ nebūtinai tiesiogiai sutampa su didžiausia lašelių koncentracija ar vidutiniu jų dydžiu. Tai leidžia įtarti, kad esminį vaidmenį gali atlikti debesų turbulencija ir kiti dinaminiai procesai, kuriuos komanda toliau analizuoja.

    Tikslesnis supratimas, kaip šiltuose debesyse užsiveda susidūrimų grandinė ir kaip greitai auga lašai, gali pagerinti kritulių parametrizaciją skaitmeniniuose modeliuose. Praktinis rezultatas būtų patikimesnės trumpojo laikotarpio orų prognozės ir tvirtesnės prielaidos vertinant klimato kaitos scenarijus, ypač regionuose, kur šilti debesys generuoja didelę dalį kritulių.

    Tyrimo autoriai planuoja naujas „CloudKite“ ekspedicijas ir kituose regionuose, įskaitant Amazonę, Baltijos jūros apylinkes ir Suomiją. Tikslas – patikrinti, kaip skirtingomis sąlygomis formuojasi minėti židiniai ir kiek jie keičia lietaus atsiradimo greitį.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale PNAS.

  • Pīlādži lūst nuo uogų: ar tai reiškia atšiaurią žiemą? Mokslas atsako ir griauna mitą

    Kiekvieną vasaros pabaigą socialiniuose tinkluose vėl atgyja senas posakis: jei šermukšnis (pīlādzis) pilnas uogų, žiema būsianti atšiauri. Ryškiai raudonais kekėmis nusagstyti medžiai išties atrodo įspūdingai, tačiau mokslininkai pabrėžia, kad tai nėra patikimas būdas prognozuoti artėjančios žiemos orus.

    Ekologų ir fenologijos tyrimai rodo, kad uogų gausą daug labiau lemia praėjusių ir einamųjų metų sąlygos, o ne ateities šalčiai. Svarbiausi veiksniai yra sėkmingas žydėjimas, pakankamai saulės, drėgmės balansas, apdulkinimo sąlygos ir tai, kiek energijos medis sukaupė vegetacijos metu.

    Šermukšniai negali „nuspėti“, kokie orai bus po kelių mėnesių, nes augalai reaguoja į jau įvykusius pokyčius, o ne į būsimus atmosferos procesus. Be to, gausaus derėjimo metai daugeliui medžių ir krūmų būdingi bangomis, kai po dosnesnio sezono dažnai seka ramesnis.

    Kaip gimė šis tikėjimas?

    Šio įsitikinimo šaknys greičiausiai yra praktinės. Šermukšnio uogos yra svarbus maisto šaltinis daugeliui paukščių, ypač vėlyvą rudenį ir žiemą, todėl žmonės seniau pastebėdavo: kai uogų daug, paukščiai jų lesa ilgiau ir dažniau laikosi arčiau sodybų.

    Iš to natūraliai gimė mintis, kad gamta esą iš anksto „ruošiasi“ sunkiai žiemai. Vis dėlto toks ryšys nėra priežastinis: uogų gausa nerodo, kad bus daugiau šalčių ar sniego, ji rodo, kad augalui palankiai susiklostė augimo ir derėjimo sąlygos.

    Įdomu tai, kad skirtinguose regionuose egzistuoja ir visiškai priešingos interpretacijos. Pavyzdžiui, dalyje Šiaurės Europos tradicijų pasitaiko aiškinimas, jog gausus šermukšnių derlius kaip tik reiškia švelnesnę ar mažiau sniegingą žiemą, o tai tik dar labiau parodo, kad tai labiau kultūrinė tradicija nei patikima prognozė.

    Ką uogų gausa vis dėlto pasako?

    Nors šermukšnių uogos nėra žiemos „barometras“, jos gali daug pasakyti apie ekosistemą. Gausus derlius yra reikšmingas maisto resursas, galintis keisti paukščių mitybos pasirinkimus ir net migracijos elgseną, nes dalis rūšių ilgiau užsibūna ten, kur maisto netrūksta.

    Meteorologai pabrėžia, kad ilgalaikės žiemos prognozės remiasi atmosferos cirkuliacijos, vandenynų ir kitų klimato veiksnių analize, o ne pavieniais gamtos ženklais. Liaudiški stebėjimai išlieka įdomi kultūros dalis, tačiau kasdieniams sprendimams patikimiau sekti profesionalias prognozes ir sezonines apžvalgas.

    Todėl jei šiemet šermukšniai tiesiog raudonuoja nuo uogų, tai pirmiausia ženklas, kad medžiams buvo palankūs metai. O ar žiema bus atšiauri, lemia visai kiti procesai, kurių uogų kekėse neperskaitysi.

  • Milžiniškas „Hector the Convector“ debesis kasdien pasirodo tuo pačiu metu: mokslininkai aiškinasi kodėl

    Milžiniškas „Hector the Convector“ debesis kasdien pasirodo tuo pačiu metu: mokslininkai aiškinasi kodėl

    Virš Australijai priklausančių Tiwi salų jau dešimtmečius kartojasi retas atmosferos reiškinys: beveik kasdien maždaug tuo pačiu metu išauga milžiniškas audros debesis. Jis pramintas „Hector the Convector“ ir laikomas vienu geriausiai pasaulyje atpažįstamų reguliarių perkūnijų židinių.

    Tai galingas kamuolinis lietaus debesis, galintis iškilti iki maždaug 20 kilometrų aukščio ir būti matomas iš didelio atstumo. Kartu jis atneša intensyvius kritulius, stiprius žaibus ir smarkius vėjo gūsius, tačiau labiausiai stebina ne jėga, o beveik laikrodinis pasikartojimas.

    Kas sukuria šią audrą?

    Meteorologai aiškina, kad pagrindinis mechanizmas susijęs su Tiwi salų geografija ir kasdieniu įšilimu. Dvi palyginti plokščios salos dieną greitai įkaista, o nuo vandenyno iš skirtingų pusių į jas plūsta drėgni jūros brizai.

    Šiems oro srautams susitikus virš salų vidurio, oras priverstinai kyla aukštyn, vėsdamas ir kondensuodamas vandens garus. Taip susiformuoja galinga konvekcinė sistema, kuri palankiomis sąlygomis išauga į didžiulę perkūnijos audrą.

    Kodėl ji tokia reguliari?

    Reguliarumą sustiprina pasikartojantis dienos ciklas: įšilimas, jūros brizų susidarymas ir susiliejimas, o tada spartus konvekcijos „įsijungimas“ po pietų. Stebėjimai rodo, kad laikotarpiu prieš musoną šis reiškinys gali pasirodyti maždaug 70 proc. dienų.

    Vis dėlto identiškų audrų nebūna: kartais debesis susiformuoja vėliau, o kartais jį pristabdo drėgmės, atmosferos energijos ar vėjo pokyčiai. Paradoksalu, bet būtent kiek uždelstos perkūnijos neretai tampa agresyvesnės ir atneša stipresnes liūtis bei intensyvesnius žaibus.

    Kodėl tai svarbu mokslui?

    „Hector the Convector“ meteorologams yra natūrali laboratorija, nes retai kur pasaulyje audros taip patikimai kartojasi vienoje vietoje. Dėl to Tiwi salos tampa patogia vieta tikslinti perkūnijų prognozavimo modelius ir tikrinti, kaip drėgmė bei oro cirkuliacija lemia ekstremalių reiškinių raidą.

    Tyrėjams aktualu ir tai, kad tokie duomenys padeda geriau suprasti konvekciją tropikuose, o įžvalgos pritaikomos ir kituose regionuose, kur stiprėjančios liūtys bei perkūnijos tampa vis dažnesnės. Kuo tiksliau aprašomi procesai, tuo geriau galima vertinti staigių audrų riziką aviacijai, infrastruktūrai ir gyventojų saugumui.

  • Vėjo jėgainių parkas Šiaurės jūroje sukūrė 10 km debesis: pilotai pamatė retą „wake clouds“ reiškinį

    Vėjo jėgainių parkas Šiaurės jūroje sukūrė 10 km debesis: pilotai pamatė retą „wake clouds“ reiškinį

    Virš Danijos jūrinio vėjo jėgainių parko Horns Rev pilotai pastebėjo neįprastą vaizdą: už turbinų nusidriekė ilgos, plonos, baltos juostos, primenančios debesis. Kai kuriais atvejais jos tęsėsi maždaug 10 kilometrų ir buvo aiškiai išsidėsčiusios pagal viso parko turbinų tinklelį.

    Iš pirmo žvilgsnio tokie pėdsakai gali atrodyti kaip tarša ar rūkas, tačiau meteorologijoje tai žinomas reiškinys, siejamas su oro srauto sukelta turbulencija už kliūties. Vėjo energetikoje šis efektas vadinamas turbinų sukelta pažadina, o susiformavusios kondensacijos juostos neretai įvardijamos kaip wake clouds.

    Tokiam reginiui reikia labai specifinių sąlygų: šalto, drėgme prisotinto oro sluoksnio arčiau jūros paviršiaus, ramesnio ir šiltesnio oro kiek aukščiau bei stabilios vėjo krypties. Tokia situacija dažnai pasitaiko esant temperatūros inversijai, kai šiltesnis oras „užrakina“ šaltesnį ir drėgnesnį sluoksnį apačioje, todėl atmosfera tampa jautresnė staigiems sutrikdymams.

    Praeidamas pro didžiules rotoriaus mentes vėjas dalį energijos atiduoda turbinai, o už jos lieka lėtesnis, labiau sūkuringas oro „koridorius“. Būtent ši turbulencija intensyviai maišo skirtingus oro sluoksnius, o slėgio pokyčiai už menčių trumpam atvėsina orą tiek, kad drėgmė ima kondensuotis į smulkius vandens lašelius, matomus kaip baltas „debesų“ šleifas.

    Jūroje tokios juostos gali išlikti ypač ilgai, nes virš vandens paviršiaus oro srautas dažnai būna tolygesnis: mažiau reljefo, mažiau kliūčių, kurios greitai suardytų struktūrą. Dėl to kondensacijos pėdsakai gali nusidriekti kelis ar net keliolika kilometrų, kol galiausiai išsisklaido, drėgmei vėl virtus nematomais vandens garais.

    Inžineriniu požiūriu šis reiškinys svarbus ne vien dėl įspūdingo vaizdo. Turbinų pažadina tiesiogiai susijusi su energijos nuostoliais vėjo parkuose, nes pavėjinėje pusėje esančios jėgainės gauna silpnesnį ir labiau sūkuringą vėją, todėl gali gaminti mažiau elektros ir patirti didesnes apkrovas.

    Dėl šios priežasties jūriniai parkai projektuojami vis atidžiau parenkant turbinų atstumus ir išdėstymą pagal vyraujančias vėjo kryptis. Matomi wake clouds epizodai padeda patikrinti skaitmeninius srautų modelius, kurie naudojami planuojant naujus projektus ir vertinant, kaip skirtingos schemos paveiks gamybą bei įrangos ilgaamžiškumą.

    Horns Rev regionas Šiaurės jūroje laikomas vienu iš jūrinės vėjo energetikos „poligonų“, kur realiomis sąlygomis galima stebėti atmosferos ir didelio masto infrastruktūros sąveiką. Tokie atvejai primena, kad net ir pažangiai suplanuota energetika veikia kartu su sudėtinga, kartais netikėtai besielgiančia atmosfera.

  • Kalifornijos vėjo jėgainių parkas keičia mikroklimatą: dienomis vėsina, o naktimis netikėtai šildo

    Kalifornijos vėjo jėgainių parkas keičia mikroklimatą: dienomis vėsina, o naktimis netikėtai šildo

    Kalifornijos San Gorgonio perėjoje veikiantis vienas didžiausių JAV vėjo jėgainių parkų atkreipė mokslininkų dėmesį ne vien dėl pagaminamos elektros. Tyrimai rodo, kad tankiai išdėstytos turbinos gali pakeisti vietos temperatūrų režimą: dieną aplink jėgaines fiksuojama vėsiau, o naktį šilčiau.

    Tokie pokyčiai vadinami mikroklimato efektu, nes pasireiškia lokaliai, greta jėgainių, o ne visame regione. Svarbiausia, kad tai nėra tiesioginis globalios klimato kaitos signalas, o fizikinis reiškinys, susijęs su oro sluoksnių judėjimu ties žeme.

    Kas keičia temperatūrą?

    Mokslinėje literatūroje šis mechanizmas dažniausiai aiškinamas vadinamuoju pabudimo srautų maišymu, kai rotoriai sukuria turbulenciją ir sumaišo skirtingos temperatūros oro sluoksnius. Tai ypač svarbu vadinamajame atmosferos ribiniame sluoksnyje, kuris tiesiogiai lemia, kaip greitai įšyla ar atvėsta paviršius.

    Naktimis dykumų ir sausų teritorijų paviršius paprastai greitai atvėsta, o prie žemės susidaro vėsesnio oro „kišenė“, virš kurios laikosi šiltesnis sluoksnis. Sukdamosi turbinos šiuos sluoksnius sumaišo ir dalį šiltesnio oro „nuleidžia“ žemyn, todėl atšalimas sulėtėja ir temperatūra prie paviršiaus išlieka aukštesnė.

    Kodėl dieną tampa vėsiau?

    Dienos metu situacija apsiverčia: intensyviai įkaitinamas žemės paviršius ir šiltesnis oras kyla aukštyn, tačiau turbinos vėl didina oro maišymą ir keičia šilumos pasiskirstymą. Be to, pati infrastruktūra ir rotorių metami šešėliai gali sumažinti tiesioginės saulės spinduliuotės kiekį tam tikrose zonose.

    Dėl šių veiksnių šalia vėjo jėgainių kai kuriose vietose gali būti fiksuojama kiek žemesnė paviršiaus temperatūra nei atviroje aplinkoje. Efektas paprastai nėra tolygus ir priklauso nuo vėjo stiprumo, reljefo, jėgainių tankio bei paros laiko.

    Ar tai problema aplinkai?

    Meteorologai ir klimato tyrėjai pabrėžia, kad toks mikroklimato „apsikeitimas“ nebūtinai reiškia žalą, tačiau tai yra svarbus signalas planuojant didelio masto atsinaujinančios energetikos infrastruktūrą. Vietiniai temperatūros pokyčiai gali turėti įtakos dirvožemio drėgmei, rasos susidarymui ar augalijos sąlygoms, todėl poveikis turi būti vertinamas konkrečioje vietovėje.

    Tuo pačiu tai primena platesnę tendenciją: net ir švari energija turi fizinį pėdsaką, kurį galima išmatuoti. Dėl to vis dažniau kalbama apie būtinybę plėtrą derinti su ilgalaikiu stebėjimu, geresniu parkų išdėstymo modeliavimu ir skaidria poveikio aplinkai analize.

    „Didelio masto vėjo energetika nekeičia regiono klimato taip, kaip šiltnamio efektą sukeliančios dujos, tačiau ji gali pastebimai paveikti vietos mikroklimatą ten, kur turbinų yra daug“, – teigia tyrėjai, apibendrindami panašių studijų išvadas.

  • Jūriniai vėjo parkai keičia kritulius pakrantėje: mokslininkai aiškinasi vadinamųjų vėjo bangų efektą

    Jūriniai vėjo parkai keičia kritulius pakrantėje: mokslininkai aiškinasi vadinamųjų vėjo bangų efektą

    Iš tolo jūrinės vėjo jėgainės atrodo ramiai ir nuspėjamai, tačiau atmosferoje virš jų gali vykti procesai, kurie keičia debesuotumą ir kritulių pasiskirstymą pakrantėje. Mokslininkai vis dažniau kalba apie reiškinį, vadinamą vėjo bangomis, kai dideli jėgainių masyvai sukelia toli sklindančius oro srauto ir slėgio svyravimus.

    Tokie svyravimai nėra susiję su vandens bangomis jūroje. Tai atmosferos „pulsavimas“, kai dėl vėjo parkų suformuojamo srauto pėdsako keičiasi oro tankis, turbulencija ir vertikalus oro judėjimas, o tai gali daryti įtaką debesų formavimuisi ir kritulių pobūdžiui.

    Kas yra vėjo bangos?

    Vėjo elektrinių mentės iš vėjo paima dalį kinetinės energijos, todėl už parko susidaro vadinamasis pėdsakas: lėtesnio, labiau turbulentiško oro zona. Kai vėjas stiprus ir parkas didelis, šis pėdsakas gali išsiplėsti ir sąveikauti su aplinkiniais oro sluoksniais, sukeldamas banginio pobūdžio slėgio ir oro tankio kitimą.

    Šis efektas ypač aktualus jūroje, kur vėjo srautas paprastai būna tolygesnis nei sausumoje, o didelės jėgainių grupės veikia kaip dirbtinis reljefo barjeras. Dėl to gali susidaryti situacijos, kai vienose vietose krituliai sustiprėja, o kitose, ypač pavėjui, silpnėja.

    Kodėl pakrantėje krituliai gali kisti?

    Tyrimuose, kuriuos aptaria JAV Delavero universiteto mokslininkai, remiamasi pažangiais meteorologiniais modeliais ir duomenimis iš Jungtinės Karalystės pakrantės. Analizuojant jūrinių parkų poveikį, dėmesys krypo į tai, kaip vėjo parkai keičia oro masių susikirtimo ir išsiskyrimo zonas.

    Prieš vėjo parką, kai greitesnis vėjas atsiremia į dėl turbinų sulėtėjusį srautą, gali didėti konvergencija: oras „susispaudžia“ ir yra keliamas aukštyn. Kylantis oras vėsta, jame lengviau kondensuojasi drėgmė, todėl kai kuriais atvejais krituliai gali suintensyvėti virš parko ar šalia jo.

    Už vėjo parko gali susidaryti priešinga fazė, kai oras leidžiasi žemyn ir šyla, o tai mažina santykinę drėgmę. Tokiu atveju pavėjui esančiose teritorijose krituliai gali tapti retesni arba silpnesni, o jų pasiskirstymas gali kisti net ir keliasdešimt kilometrų nuo pakrantės.

    Ką tai reiškia vėjo energetikos plėtrai?

    Mokslininkai pabrėžia, kad šie rezultatai savaime nereiškia, jog jūriniai vėjo parkai yra neigiama klimato ar oro reiškinių priežastis. Tačiau tai signalas planuotojams ir inžinieriams, kad parko išdėstymas, turbinų tankis, atstumas iki kranto ir vyraujančių vėjų kryptys gali būti svarbūs ne tik energijos gamybai, bet ir galimam mikro- bei mezomastelio poveikiui atmosferai.

    Praktiškai tai gali reikšti poreikį tikslinti poveikio aplinkai vertinimus: neapsiriboti vien triukšmo, biologinės įvairovės ar kraštovaizdžio klausimais, bet ir labiau vertinti, kaip didelio masto parkai keičia turbulenciją bei drėgmės pernašą. Kuo daugiau jūroje statoma turbinų, tuo svarbesni tampa modeliai ir stebėsenos duomenys, kad būtų rasta pusiausvyra tarp švarios energijos ir prognozuojamų atmosferos pokyčių.

    Ekspertai taip pat atkreipia dėmesį, kad kritulių kaitą pakrantėse lemia daugybė veiksnių: nuo sezoninių svyravimų iki didesnių klimato tendencijų. Todėl vėjo parkų poveikį būtina vertinti atsargiai, remiantis ilgesnėmis stebėsenos sekomis, kelių modelių palyginimais ir aiškiai atskiriant koreliaciją nuo priežastinio ryšio.

  • Ar per perkūniją būtina ištraukti kištukus? Specialistai atsakė ir paneigė mitus

    Ar per perkūniją būtina ištraukti kištukus? Specialistai atsakė ir paneigė mitus

    Artėjant intensyvesniam perkūnijų sezonui, vis daugiau žmonių klausia, ar audros metu reikia ištraukti prietaisų kištukus iš elektros lizdų. Nors daliai tai atrodo kaip perdėtas atsargumas, specialistai pabrėžia, kad šis veiksmas gali realiai sumažinti riziką sugadinti elektroniką.

    Žaibo išlydis, pataikęs į pastatą ar netoliese esančią elektros liniją, gali sukelti įtampos šuolį tinkle. Tokie šuoliai kartais „keliauja“ pastato instaliacija ir pasiekia į lizdus įjungtus įrenginius, ypač jautrius televizorius, maršrutizatorius, kompiuterius ar buitinę elektroniką.

    „Patikimiausia apsauga nuo žaibo sukelto viršįtampio buitinei elektronikai yra atjungti prietaisus nuo elektros tinklo“, – teigia meteorologijos ir civilinės saugos rekomendacijose cituojami specialistai.

    Daugelis daugiabučių ir individualių namų turi žaibosaugos sprendimus, tačiau jie ne visada apsaugo nuo netiesioginių padarinių, kai įtampa į tinklą patenka per išorines linijas. Dėl to rekomenduojama išjungti ir atjungti brangesnę elektroniką, o jei įmanoma, papildomai naudoti viršįtampių apsaugas arba kokybiškus ilgintuvus su apsauga.

    Svarbu suprasti, kad vien telefonas ar nešiojamas kompiuteris pats savaime nepritraukia žaibo. Vis dėlto pavojus atsiranda tada, kai audros metu prietaisas įkraunamas iš elektros tinklo, nes žaibo sukeltas viršįtampis gali persiduoti per laidus ir sukelti ne tik gedimą, bet ir elektros traumų riziką.

    Perkūnijos metu atsargumo verta imtis ir dėl vandentiekio. Jei žaibas pataiko į pastatą, elektros energija gali plisti metaliniais vamzdžiais ar kitomis laidžiomis konstrukcijomis, todėl rekomenduojama vengti dušo, vonios, indų plovimo ar net rankų plovimo, ypač senesnės infrastruktūros būstuose.

    Dar vienas populiarus mitas yra tas, kad guminiai batų padai ar automobilio padangos esą patikimai apsaugo nuo žaibo. Specialistai aiškina, kad žaibo išlydžio energija yra tokia didelė, jog tokia „apsauga“ realiai neturi reikšmingos įtakos, o saugumą automobilyje labiausiai užtikrina metalinis kėbulas, veikiantis kaip Faradėjaus narvas.

    Taip pat patariama nesėdėti prie atviro lango ir nestovėti arti langų net ir jiems esant uždarytiems. Netoliese trenkus žaibui, smūgio banga gali pažeisti stiklą, o šukės gali sužeisti, be to, kai kurie rėmų ar konstrukcijų elementai gali tapti laidininkais.

    Ekspertai primena ir dar vieną dažną klaidą: manyti, kad jei nelyja, audra per toli ir pavojaus nėra. Žaibas gali trenkti keliolikos kilometrų atstumu nuo audros branduolio, todėl saugiausia į patalpą pasitraukti vos išgirdus pirmuosius griaustinius.

    Po perkūnijos nereikėtų skubėti grįžti į lauką. Plačiai taikoma saugos taisyklė yra palaukti 30 minučių nuo paskutinio girdėto griaustinio, nes pavieniai žaibai gali trenkti ir audrai traukiantis.

    Jei po žaibo smūgio pastebite apdegusius laidus, kibirkščiavimą ar jaučiate degėsių kvapą, svarbiausia kuo greičiau išjungti elektros tiekimą, neignoruoti požymių ir kviesti pagalbą. Tokiais atvejais rizika kyla ne tik prietaisams, bet ir žmonių saugumui.