Tag: Meteorologija

  • XIX a. suknies slėptuvėje rasta žinutė suglumino kriptologus: išnarpliota tiesa pribloškė

    XIX a. suknies slėptuvėje rasta žinutė suglumino kriptologus: išnarpliota tiesa pribloškė

    XIX amžiaus pabaigos moteriškoje suknelėje aptikti ranka rašyti lapeliai iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip šnipų šifras: keisti žodžių junginiai, greta – skaičiai ir užrašai, primenantys laiką. Radinį internete paviešinusi tyrėja tikėjosi pagalbos, o istorija akimirksniu išplito po pasaulį.

    Diskusijose netrūko fantazijos: nuo slaptų meilės laiškų iki nusikalstamų lošėjų kodų. Įtarimus dar labiau kurstė tai, kad lapeliai buvo paslėpti ne akivaizdžioje kišenėje, o specialiame, nuo akių paslėptame suknies skyriuje.

    Ilgą laiką šio teksto nepavyko priskirti jokiai gerai žinomai šifravimo sistemai. Jis nepanašėjo nei į klasikinius karinius kodus, nei į populiarius to meto telegrafo šifrus, todėl daugelis bandymų jį perskaityti baigėsi aklaviete.

    Sprendimas atėjo iš telegrafo

    Proveržis įvyko tada, kai kriptologija besidomintis duomenų analitikas Wayne’as Chanas ėmė ieškoti atsakymo XIX amžiaus telegrafo kodų knygose. Išnaršęs daugybę istorinių leidinių, jis galiausiai aptiko užuominą, susijusią su JAV kariuomenės ryšių struktūromis, kurios tuo metu buvo glaudžiai susietos ir su meteorologiniais stebėjimais.

    Paaiškėjo, kad keisti žodžiai greičiausiai buvo ne šnipinėjimas, o taupymo priemonė. XIX amžiaus aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose telegrafo pranešimai kainuodavo brangiai, nes mokestis būdavo skaičiuojamas už kiekvieną žodį, todėl institucijos naudodavo kodų žodynus, leidžiančius visą sakinį sutalpinti į vieną žodį.

    Tokie kodai ypač pravertė meteorologams: vienas kodinis žodis galėjo reikšti kelių parametrų rinkinį – temperatūrą, atmosferos slėgį, rasos tašką, vėjo kryptį ir greitį, debesuotumą ar kritulius. Dėl to užrašai, atrodę kaip beprasmė žodžių virtinė, iš tiesų buvo pilnas meteorologinis pranešimas, siųstas telegrafu į centrinį biurą.

    Ką pasakė iššifruoti žodžiai?

    Iššifravus vieną ryškiausių frazių paaiškėjo, kad pirmasis žodis žymėjo stebėjimų vietą, o kiti – konkrečius oro rodiklius. Kitaip tariant, lapeliuose buvo užkoduota standartinė to meto oro ataskaita, o ne asmeninė žinutė ar kriminalinis kodas.

    Dirbdamas su JAV Nacionalinės vandenynų ir atmosferos administracijos (NOAA) bibliotekos medžiaga, Chanas aptiko daugiau istorinių kodų knygų. Sugretinus iškoduotus duomenis su archyviniais orų žemėlapiais, pavyko nustatyti ir tikėtiną užrašo datą – 1888 metų gegužės 27 dieną.

    Vis dėlto mįslė neišnyko iki galo: neaišku, kas ir kodėl šiuos lapelius paslėpė suknelėje. Ant drabužio buvusi etiketė su pavarde Bennett nepadėjo patikimai nustatyti savininkės, todėl istorikai svarsto, kad tai galėjo būti su telegrafu ar meteorologijos biuru susijusi darbuotoja.

    Paslėpta kišenė – reta detalė

    Tyrėjai atkreipia dėmesį ir į patį drabužį: tai buvo turniūros laikotarpio suknelė, būdinga XIX amžiaus aštuntajam–devintajam dešimtmečiams, kai siluetas formuotas specialiais rėmais ir paminkštinimais. Tuo metu moterų drabužiuose paslėptos kišenės buvo retenybė, todėl slaptas skyrius laikomas ne mažiau įdomiu nei pati žinutė.

    Ši istorija parodo, kaip netikėtai susijungia kasdienybė, technologijų raida ir duomenų kultūra: telegrafo ekonomika paskatino kurti sudėtingus kodus, o po daugiau nei šimto metų juos atgaivino kruopštus archyvų darbas. Nors užrašo turinys išaiškintas, paslėpimo priežastis kol kas lieka atvira.

  • Viršukalnės virš debesų: kas yra temperatūros inversija kalnuose ir kada ją pamatyti?

    Viršukalnės virš debesų: kas yra temperatūros inversija kalnuose ir kada ją pamatyti?

    Temperatūros inversija yra atmosferos reiškinys, kai kylant aukštyn oras ne vėsta, o šyla. Įprastai troposferoje temperatūra su aukščiu mažėja, tačiau inversijos metu šis dėsningumas laikinai apsiverčia. Dėl to kalnuose neretai pasitaiko situacija, kai viršūnėse būna šilčiau nei slėniuose.

    Ryškiausias inversijos vaizdas vadinamas debesų jūra: rūkas ir žemi sluoksniniai debesys užpildo slėnius, o aukštesnės viršūnės išnyra tarsi salos. Tokie vaizdai dažniausiai susiformuoja, kai oras stabilus, dangus giedras, o vėjas silpnas. Tuo metu žemės paviršius naktį greitai išspinduliuoja šilumą, o šaltas ir sunkesnis oras „nuteka“ į įdubas.

    Kodėl slėniuose būna šalčiau?

    Dažniausias kalnų inversijos scenarijus susijęs su ramiais, be debesų vakarais ir naktimis, ypač šaltuoju metų laiku. Slėniuose ir dubumose susikaupia šaltas oras, o aukščiau išlieka šiltesnis sluoksnis, kuris veikia kaip dangtis ir stabdo oro maišymąsi. Dėl to rytais temperatūrų skirtumai tarp slėnio ir viršūnės gali būti akivaizdūs net nedideliame aukščių intervale.

    Kitas tipas siejamas su oro masių judėjimu per kalnus, kai viena šlaito pusė vėsta, o kita, pavėjinė, patiria leidžiantis šylantį orą. Tokiose situacijose virš slėnio taip pat gali susiformuoti šiltesnis sluoksnis, „užrakinantis“ vėsesnį orą apačioje. Reiškinio intensyvumą sustiprina reljefas, ypač gilūs slėniai ir katilai.

    Kada inversija tikėtiniausia?

    Inversijai palankiausias laikotarpis dažniausiai yra vėlyvas ruduo ir žiema, kai naktys ilgos, o saulės įšildymas silpnesnis. Dažniausiai ji stebima nuo lapkričio iki kovo, ypač esant aukšto slėgio sričiai ir giedram dangui. Geriausias metas pamatyti debesų jūrą paprastai būna ankstyvas rytas, prieš saulėtekį arba netrukus po jo.

    Patikimiausi ženklai prognozėse yra silpnas vėjas, mažas debesuotumas aukštesniuose sluoksniuose ir ilgiau užsitęsiantis anticiklonas. Jei vėjas sustiprėja, oras pradeda maišytis ir inversija greitai silpnėja. Dėl to net ir tinkamą sezoną reiškinys dažniau pasitaiko „langais“, trunkančiais nuo kelių valandų iki kelių dienų.

    Ne tik vaizdai, bet ir pasekmės

    Nors inversija kalnuose sukuria įspūdingus panoraminius vaizdus, ji turi ir praktinių pasekmių. Šiltas sluoksnis viršuje riboja vertikalų oro judėjimą, todėl slėniuose lengviau kaupiasi drėgmė, susidaro rūkas, o kartu gali kauptis ir teršalai. Dėl to gyvenvietėse slėniuose inversijos dienomis dažniau juntamas prastesnis oro skaidrumas ir didesnė kietųjų dalelių koncentracijų rizika.

    Kelionėms tai reiškia paprastą taisyklę: slėnyje gali būti šalta ir niūru, o pakilus aukščiau atsiveria saulė ir šiltesnis oras. Vis dėlto verta įvertinti, kad temperatūrų kontrastas gali klaidinti renkantis aprangą, o takai ryte gali būti slidūs dėl šerkšno ar plikledžio. Jei planuojate žygį, svarbu stebėti ir vėjo prognozes, nes jos dažnai nulemia, ar inversija išsilaikys.

  • Virš Indonezijos nušvito vaivorykštiniai debesys: žmonės manė, kad tai DI, bet mokslas aiškus

    Virš Indonezijos nušvito vaivorykštiniai debesys: žmonės manė, kad tai DI, bet mokslas aiškus

    Virš Jonggol vietovės Indonezijoje, netoli Džakartos, socialiniuose tinkluose išplito vaizdai, kuriuose matyti neįprastai spalvingi, tarsi vaivorykštę primenantys debesys. Dalis žmonių svarstė, ar vaizdas nėra sukurtas pasitelkus DI, nes spalvos atrodė pernelyg ryškios ir „neteisingos“ įprastam dangui.

    Meteorologai aiškina, kad tai natūralus reiškinys, vadinamas debesų irizacija. Jis atsiranda, kai Saulės šviesa sąveikauja su labai smulkiomis ir panašaus dydžio vandens lašelėmis arba ledo kristalais plonuose debesyse, todėl šviesa išskaidoma į spalvas.

    Kas yra debesų irizacija?

    Skirtingai nei klasikinė vaivorykštė, kuri susiformuoja šviesai lūžtant ir atsispindint lietaus lašuose, irizaciją daugiausia lemia šviesos difrakcija. Dėl jos danguje pasirodo švelnūs rožinės, žalios, geltonos ar melsvos atspalviai, dažnai pereinantys vienas į kitą.

    Panašų efektą žmonės kartais mato muilo burbuluose ar plonoje alyvos plėvelėje ant vandens. Tačiau atmosferoje toks vaizdas užfiksuojamas rečiau, nes turi sutapti keli veiksniai: tinkamas debesų plonumas, vienodesnės smulkios dalelės ir palankus apšvietimo kampas.

    Kodėl spalvas sunku pamatyti?

    Ryškiausios irizacijos spalvos paprastai formuojasi netoli Saulės, todėl jas neretai „užgožia“ akinanti šviesa. Dėl šios priežasties reiškinys geriau pastebimas, kai Saulę iš dalies pridengia storesnis debesis, kalnas, pastatas ar kitas objektas.

    Specialistai pabrėžia, kad net ir dažnai stebint dangų tokio reginio galima ir neįžiūrėti visą gyvenimą. O pasitaikius tinkamoms sąlygoms, vaizdas atrodo toks neįprastas, kad šiais laikais daliai žmonių pirmoji mintis būna apie skaitmeninį redagavimą ar generuotą turinį.

    Ar tai reiškia audrą?

    Spalvingi atmosferos reiškiniai dažnai išprovokuoja spėliones apie artėjančias audras ar pavojingus pokyčius, tačiau pati irizacija nėra tiesioginis audros pranašas. Ji labiau nurodo į konkrečias mikrostruktūrines debesų savybes, o ne į tai, kas būtinai įvyks artimiausiomis valandomis.

    Vis dėlto irizacija gali pasirodyti įvairiomis oro sąlygomis, taip pat ir tuomet, kai atmosfera yra aktyvesnė ir formuojasi didesni debesų masyvai. Todėl vertinant orus patikimiausia remtis prognozėmis, radarų duomenimis ir oficialiais meteorologijos tarnybų pranešimais, o ne vien vizualiais įspūdžiais.

    Jonggol nufilmuoti kadrai tapo priminimu, kad net ir skaitmeninių filtrų epochoje įspūdingiausi vaizdai kartais būna visiškai tikri. Kartais užtenka tiesiog pakelti akis į dangų tinkamu metu.

  • Vandens viesulai virš Baltijos kelia smalsumą ir nerimą: ar jie pavojingi poilsiautojams?

    Vandens viesulai virš Baltijos kelia smalsumą ir nerimą: ar jie pavojingi poilsiautojams?

    Kas yra vandens viesulas?

    Vandens viesulas yra besisukantis oro sūkurys, kuris sujungia vandens paviršių ir audros debesį. Iš esmės tai tornadui giminingas reiškinys, tik susiformuojantis virš vandens telkinio, o ne sausumoje.

    Virš Baltijos dažniau fiksuojami vadinamieji netornadiniai vandens viesulai, kurie paprastai būna silpnesni ir trumpalaikiai. Iš kranto jie dažniausiai matomi kaip plonas, tarsi piltuvą primenantis besisukantis stulpas nuo vandens iki kamuolinių lietaus debesų.

    Kodėl jie susidaro būtent virš jūros?

    Vandens viesulų susidarymui ypač svarbus temperatūrų kontrastas: kai virš santykinai šiltesnio Baltijos vandens įsiveržia vėsesnė oro masė, atmosfera tampa nestabili. Tuomet audros debesyse stiprėja kylančios ir besileidžiančios oro srovės.

    Esant palankioms sąlygoms, sūkurys ima „leistis“ žemyn link vandens, o pasiekęs paviršių dėl kondensacijos tampa aiškiai matomas. Būtent todėl vandens viesulai dažniau stebimi šiltesniu metų laiku, kai jūra dar išlaiko šilumą.

    Kada Baltijoje jie pasitaiko dažniausiai?

    Nors tai nėra kasdienis reiškinys, Baltijos regione vandens viesulai nėra ir itin reti. Dažniausiai jie pasirodo vasarą ir ankstyvą rudenį, kai vanduo būna šilčiausias, o orai tampa permainingesni.

    Praktikoje tokie sūkuriai dažnai išsilaiko tik kelias minutes ir išnyksta dar nepasiekę kranto. Vis dėlto jų atsiradimas paprastai susijęs su lokaliomis audromis, todėl tuo metu padidėja ir kitų pavojingų reiškinių, pavyzdžiui, staigių škvalų, tikimybė.

    Ar vandens viesulai pavojingi poilsiautojams?

    Daugeliu atvejų poilsiautojams paplūdimyje didelės grėsmės nėra, nes silpnesni vandens viesulai dažniausiai suyra priartėję prie sausumos. Didžiausias pavojus kyla tiems, kurie tuo metu yra vandenyje ar ant vandens, pavyzdžiui, plaukioja baidarėmis, irklentėmis ar buriuoja.

    Stipresni sūkuriai gali staigiai sustiprinti vėją ir sukelti pavojingas sąlygas mažiems laivams, o netikėtas reiškinio pasirodymas kartais užklumpa net patyrusius buriuotojus. Meteorologai vandens viesulus vertina kaip lokalius, bet potencialiai pavojingus audros reiškinius, todėl juos pamačius saugiausia kuo greičiau trauktis nuo vandens ir sekti įspėjimus.

    „Nors dažniausiai virš Baltijos stebimi silpnesni vandens viesulai, ant vandens esantiems žmonėms jie gali būti pavojingi, todėl pamačius sūkurį verta nedelsiant ieškoti saugios vietos krante“, – sako meteorologai.

  • Nustebsite: šie grybai gali keisti orus – mokslininkai paaiškino, kaip jų sporos veikia debesis

    Nustebsite: šie grybai gali keisti orus – mokslininkai paaiškino, kaip jų sporos veikia debesis

    Grybai dažniausiai siejami su miško paklote, pelėsiu ar rudeniniu krepšiu, tačiau nauji tyrimai primena, kad jų įtaka gali siekti ir atmosferą. Mokslininkai nustatė, jog dalis grybų geba skatinti ledo formavimąsi debesyse, o tai gali keisti kritulių susidarymo eigą.

    Kalbama ne apie mistinį oro valdymą, o apie konkretų fizikinį procesą. Kai kurios grybinės dalelės, ypač sporos, vėjo pakeltos gali patekti aukštai į atmosferą ir tapti paviršiumi, nuo kurio lengviau pradeda formuotis ledo kristalai.

    Kaip sporos padeda vandeniui

    Debesys nėra vienalytė vandens masė: juose maišosi vandens lašeliai, ledo kristalai, vandens garai ir aerozoliai, tokie kaip dulkės, jūros druska, suodžiai, žiedadulkės ar mikroorganizmų dalelės. Būtent šios mikrodalelės dažnai nulemia, kada ir kaip vanduo kondensuojasi arba užšąla.

    Atmosferoje vanduo gali išlikti skystas net esant žemesnei nei 0 laipsnių temperatūrai, jei nėra vadinamųjų branduolių, nuo kurių pradėtų augti kristalas. Tyrėjai nustatė, kad kai kurie Mortierellaceae šeimos grybai gamina baltymus, kurie veikia kaip ledo formavimosi katalizatoriai ir sumažina slenkstį, kada prasideda užšalimas.

    „Šie baltymai veikia tarsi forma, padedanti vandens molekulėms išsidėstyti taip, kad lengviau užsimegztų ledo kristalas“, – aiškina mokslininkai, apibendrindami tyrimų rezultatus.

    Grybai prisideda prie kritulių grandinės

    Mišriuose debesyse, kur vienu metu yra ir skystų lašelių, ir ledo, ledo kristalų atsiradimas gali būti ypač svarbus. Susiformavę kristalai auga, jungiasi, tampa sunkesni ir gali pradėti kristi, o tai yra viena iš grandžių, vedančių į lietų ar sniegą.

    Panašus reiškinys seniau buvo geriausiai žinomas bakterijų pasaulyje, ypač kalbant apie Pseudomonas syringae, siejamą su augalais ir šalnų daroma žala. Dabar prie atmosferos ledo branduolių „žaidėjų“ vis dažniau pridedami ir grybai, o tai keičia požiūrį į biologinių dalelių vaidmenį meteorologijoje.

    Ar tai reiškia, kad grybai valdo lietų?

    Mokslininkai pabrėžia, kad grybai nėra pultelis orams: vien sporų gausa nelemia, kad po kelių valandų ims lyti. Krituliams susidaryti būtina visa sąlygų visuma, įskaitant drėgmę, temperatūrą, oro masių judėjimą, debesų tipą ir kitų aerozolių kiekį.

    Vis dėlto biologinės dalelės kai kuriose vietovėse gali būti reikšmingas ledo branduolių šaltinis, ypač ten, kur oras santykinai švaresnis ir dominuoja miškai ar durpynai. Tokiose aplinkose sporos ir kitos organinės dalelės gali turėti didesnę įtaką debesų mikrofizikai nei stipriai užterštose zonose, kur vyrauja mineralinės dulkės ir suodžiai.

    Šie atradimai stiprina idėją, kad orai priklauso ne tik nuo frontų ar slėgio laukų, bet ir nuo mikroskopinių dalelių, kurios suteikia vandeniui paviršių užsimegzti lašeliams ar ledo kristalams. Kitaip tariant, kartais kelias iki lietaus prasideda nuo beveik nematomos sporos.