CP v2

Tag: Miego sutrikimai

  • Sunkiai paaiškinami ausų ūžesiai keičia smegenis: gydytojai paaiškino, kada delsti pavojinga

    Sunkiai paaiškinami ausų ūžesiai keičia smegenis: gydytojai paaiškino, kada delsti pavojinga

    Ūžesys ausyse nėra liga

    Szumai ausyse, dar vadinami tinitu, dažniausiai nėra atskira liga, o simptomas, galintis turėti daug priežasčių. Jis neretai siejamas su klausos pablogėjimu dėl amžiaus, ilgalaikio triukšmo, akustinės traumos ar ausies uždegimų.

    Ūžesį taip pat gali sukelti ausies sieros kamštis, žandikaulio sąnario sutrikimai, kai kurios neurologinės ligos ar vaistai, pavyzdžiui, dalis antibiotikų ir didelės salicilatų dozės. Dalis žmonių šį pojūtį apibūdina kaip zvimbimą, šnypštimą ar cypimą, kuris ypač išryškėja tyloje.

    Ką rodo naujesni tyrimai?

    Ilgą laiką manyta, kad pagrindinis mechanizmas yra padidėjęs neuronų aktyvumas klausos keliuose, kai smegenys tarsi bando kompensuoti prarastą garso informaciją. Vis dėlto vis daugiau tyrimų rodo, kad svarbus ne vien klausos centras, bet ir dėmesio, emocijų bei streso reguliavimo tinklai.

    Naujesni neurovaizdiniai darbai leidžia įtarti, kad ankstyvoje stadijoje smegenys į naują, netikėtą garsą reaguoja aktyviau, o simptomui užsitęsus ilgiau nei šešis mėnesius kai kurių sričių aktyvumas gali mažėti. Tai nebūtinai reiškia, kad problema išnyko, greičiau tai rodo prisitaikymą, kai pastovus garsas imamas vertinti kaip mažiau svarbus signalas.

    „Smegenys gali priprasti prie nuolatinio signalo, tačiau tai nereiškia, kad pats ūžesys dingo, ypač jei kartu išlieka miego ar nerimo problemos“, – sako gydytojai, vertinantys tinitu besiskundžiančių pacientų būklę.

    Kada būtina kreiptis į gydytoją?

    Į specialistą verta kreiptis dėl bet kokio naujai atsiradusio ūžesio ausyse, ypač jei jis prasidėjo staiga arba juntamas tik vienoje ausyje. Tokiais atvejais svarbu neatidėlioti, nes kartais reikia skubiai atmesti rimtesnes priežastis, tarp jų staigų sensorineurinį klausos sutrikimą.

    Ypač skubi konsultacija reikalinga, jei ūžesį lydi staigus klausos pablogėjimas, stiprus galvos svaigimas, pusiausvyros sutrikimai, neurologiniai simptomai, naujas vienpusis veido ar galūnių silpnumas, taip pat pulsuojantis ūžesys, sutampantis su širdies ritmu. Tokiais atvejais gali prireikti ne tik klausos tyrimo, bet ir papildomos otorinolaringologinės ar neurologinės diagnostikos.

    Dažniausiai pirmas žingsnis būna klausos įvertinimas audiometrija ir ausies apžiūra, kad būtų atmestos paprastos priežastys, pavyzdžiui, sieros kamštis. Jei nustatomas klausos susilpnėjimas, gydytojas gali aptarti klausos aparatų naudą, nes daliai žmonių tai sumažina tinitu suvokimą ir palengvina kasdienybę.

    Nors universalaus vaisto nuo tinitu nėra, gydymo ir pagalbos strategijos plečiasi. Praktikoje taikoma garso terapija, miego ir streso korekcija, kognityvinė elgesio terapija, o kai kuriems pacientams parenkamas individualus planas, atsižvelgiant į simptomų trukmę ir poveikį gyvenimo kokybei.

  • Tyrimas įspėja: gyvenimas prie judrios gatvės gali didinti Parkinsono riziką – ką rodo skaičiai

    Tyrimas įspėja: gyvenimas prie judrios gatvės gali didinti Parkinsono riziką – ką rodo skaičiai

    Naujas didelės apimties Danijos mokslininkų tyrimas rodo, kad ilgalaikis kelių eismo triukšmas gali būti susijęs su didesne Parkinsono ligos rizika. Autorių teigimu, svarbiausi mechanizmai gali būti miego trikdymas ir lėtinis organizmo stresas.

    Tyrime analizuoti daugiau nei 3 mln. Danijos gyventojų duomenys, vertinant laikotarpį nuo 2000 iki 2017 metų. Į analizę įtraukti vyresni nei 40 metų žmonės, kurie stebėjimo pradžioje Parkinsono liga nesirgo.

    Rezultatai parodė, kad didėjant triukšmui prie labiausiai eismo veikiamos būsto pusės, didėjo ir rizika susirgti Parkinsono liga. Tyrėjai skaičiavo, kad maždaug 11 decibelų triukšmo padidėjimas buvo susijęs su apie 3 proc. didesne rizika.

    Įdomu tai, kad triukšmo poveikis vertintas ir prie tyliausios namo pusės, kuri mažiausiai veikiama eismo. Ten nustatyta, kad maždaug 9 decibelų triukšmo augimas siejosi su apie 4 proc. didesne rizika, o tai pabrėžia, kad svarbu vertinti visą gyvenamąją aplinką, o ne tik vieną tašką.

    Ar gali padėti tyli namo pusė?

    Tyrimas išskyrė ir galimą apsauginį veiksnį: vadinamąją tyliąją pusę, kai viena namo pusė yra bent 10 decibelų tylesnė už kitą. Toks akustinis skirtumas, autorių vertinimu, gali veikti kaip buferis, ypač kai bendras triukšmo fonas yra didelis.

    Gyventojai, neturintys tokios tylesnės erdvės, gali patirti nuolatinį, sunkiai išvengiamą triukšmą, ypač naktimis. Būtent naktinis triukšmas dažniau siejamas su prastesne miego kokybe ir didesniu fiziologiniu streso atsaku.

    Kodėl triukšmas gali būti svarbus?

    Mokslininkai pabrėžia biologinį tikėtiną paaiškinimą: lėtinis triukšmas gali išbalansuoti miegą, o miegas yra svarbus smegenų atsistatymui. Be to, nuolatinis dirgiklis gali skatinti sisteminį stresą, didinti uždegiminius procesus ir oksidacinį stresą, kurie siejami su neurodegeneracija.

    Parkinsono liga yra viena dažniausių neurodegeneracinių ligų pasaulyje, siejama su dopaminą gaminančių neuronų nykimu. Tikslios ligos priežastys iki šiol nėra aiškios, todėl vis daugiau dėmesio skiriama modifikuojamiems aplinkos veiksniams, tarp jų ir triukšmo taršai.

    „Nustatyti keičiamus aplinkos veiksnius yra visuomenės sveikatos prioritetas“, – sakė neurologas ir tyrėjas Fernando Alonso Frech, tyrime nedalyvavęs ekspertas.

    Pasak jo, miesto planavimas, triukšmą mažinančios užtvaros, eismo ribojimas gyvenamuosiuose rajonuose ir būsto projektavimas su mažiau triukšmo veikiamomis poilsio zonomis gali turėti reikšmingą poveikį. Tai ypač aktualu, nes eismo triukšmą kasdien patiria didelė gyventojų dalis.

  • Miego hormonas melatoninas netikėtai malšina lėtinį skausmą: ką rodo nauja analizė

    Nauja mokslinių tyrimų analizė rodo, kad melatoninas, dažniausiai vartojamas miego sutrikimams, gali pastebimai sumažinti ir lėtinio skausmo intensyvumą. Specialistai pabrėžia, kad tai nėra stebuklingas pakaitalas įprastiems vaistams, tačiau kai kuriems pacientams gali tapti naudingu papildymu.

    Apibendrintoje analizėje įvertinti daugiau nei 2 000 pacientų duomenys iš 23 klinikinių tyrimų. Tyrimuose dalyvavo žmonės, sergantys osteoartritu, fibromialgija, varginami juosmens skausmų, taip pat pacientai po sudėtingų stuburo operacijų ar sąnarių keitimo.

    Ką parodė tyrimų rezultatai

    Vertinant skausmą 100 balų skale, melatoninas vidutiniškai sumažino skausmo intensyvumą maždaug 9 balais. Autoriai nurodo, kad toks pokytis kai kuriuose kontekstuose gali būti panašus į dalies įprastų priešuždegiminių vaistų poveikį, tačiau rezultatai skirtingose pacientų grupėse gali skirtis.

    Be skausmo mažėjimo, daugelyje tyrimų fiksuotas ir geresnis miego kokybės vertinimas. Tai svarbu todėl, kad prastas miegas yra glaudžiai susijęs su didesniu skausmo jautrumu ir blogesne savijauta dieną.

    Kodėl miegas susijęs su skausmu

    Mokslinėje literatūroje vis dažniau pabrėžiama dvikryptė sąsaja: skausmas blogina miegą, o prastas miegas sustiprina skausmo suvokimą. Tokiu atveju melatoninas gali veikti netiesiogiai, padėdamas stabilizuoti paros ritmą ir pagerinti užmigimą.

    Be to, melatoninas organizme atlieka ne vien miego „signalo“ funkciją. Tyrėjai aptaria jo galimą antioksidacinį ir priešuždegiminį poveikį, taip pat sąsajas su nervų sistemos skausmo signalų reguliavimu, tačiau šios kryptys dar reikalauja tvirtesnių įrodymų.

    Saugumas, dozės ir svarbios išlygos

    Tyrimuose melatoninas dažniausiai buvo toleruojamas gerai, o nepageidaujami poveikiai, tokie kaip pykinimas ar galvos svaigimas, pasitaikė retai. Vis dėlto individuali reakcija gali skirtis, ypač jei žmogus vartoja kitus vaistus ar turi gretutinių ligų.

    Analizuotuose tyrimuose dažnai minimos 3 miligramų paros dozės lėtiniam raumenų ir sąnarių skausmui, o po operacijų kai kur taikytos ir apie 5 miligramų dozės. Paprastai rekomenduojama vartoti likus maždaug valandai iki miego, tačiau universalaus režimo nėra.

    Gydytojai pabrėžia, kad savavališkai keisti paskirtų nuskausminamųjų ar kitų vaistų melatoninu negalima. Jei lėtinį skausmą lydi nemiga, dėl melatonino tinkamumo, dozės ir suderinamumo su kitais vaistais reikėtų pasitarti su šeimos gydytoju ar gydančiu specialistu.

  • Perimenopauzė gali prasidėti dar ketvirtą dešimtmetį: simptomų daugiau nei manėte

    Perimenopauzė gali prasidėti dar ketvirtą dešimtmetį: simptomų daugiau nei manėte

    Kodėl apie tai kalbama vis garsiau

    Perimenopauzė yra pereinamasis laikotarpis iki menopauzės, kai pradeda svyruoti estrogeno ir progesterono kiekiai. Gydytojai pabrėžia, kad ji gali prasidėti vėlyvais trisdešimtaisiais ar keturiasdešimtaisiais, o trukmė neretai siekia kelerius metus.

    Viešumoje ši tema iškyla vis dažniau, nes daug moterų ilgai nesusieja įvairių savijautos pokyčių su hormonų kaita. Dėl to simptomai kartais aiškinami stresu, perdegimu ar kitomis ligomis, nors priežastis gali būti perimenopauzė.

    Simptomų spektras platesnis nei karščio bangos

    Dažniausiai minimi požymiai yra nereguliarios mėnesinės, naktinis prakaitavimas, miego sutrikimai, nuotaikų kaita, svorio augimas ir sunkumas jį mažinti. Tačiau specialistai atkreipia dėmesį, kad perimenopauzė gali paveikti ir kognityvines funkcijas, pasireikšti vadinamąja smegenų migla, nerimu ar padažnėjusiu širdies plakimu.

    Kadangi šių hormonų receptoriai yra ne tik reprodukcinėje sistemoje, bet ir odoje, kraujagyslėse, sąnariuose bei smegenyse, organizmo reakcijos gali būti įvairios. Dalis moterų pirmiausia pastebi ne karščio bangas, o miego kokybės prastėjimą, energijos stoką ir emocinį labilumą.

    Netikėti požymiai ir ką apie juos sako tyrimai

    Tyrimuose ir klinikinėje praktikoje minimi ir rečiau su perimenopauze siejami nusiskundimai, pavyzdžiui, sąnarių skausmai. Apžvalginiai darbai rodo, kad raumenų ir sąnarių skausmai šiame laikotarpyje gali būti labai dažni, o jų rizika didėja, kai hormonų lygiai svyruoja.

    Diskusijose dažnai iškyla ir vadinamasis sustingęs petys, kai atsiranda skausmas bei smarkiai sumažėja peties judrumas, sutrinka miegas ir kasdieniai veiksmai. Dalis tyrimų sieja šį sutrikimą su menopauzės pereinamuoju laikotarpiu, nors priežastiniai ryšiai ir efektyviausios prevencijos priemonės vis dar tiriamos.

    Kiti simptomai gali būti akių sausumas, burnos deginimo pojūtis, odos ir gleivinių sausėjimas ar niežėjimas, taip pat spengimas ausyse. Ekspertai aiškina, kad dalį šių pojūčių gali lemti mažėjantis estrogeno poveikis audiniams, tačiau kiekvienu atveju svarbu atmesti kitas galimas diagnozes.

    Dar vienas retesnis, bet aprašomas reiškinys yra staigūs šalčio pliūpsniai ir drebulys. Jie siejami su termoreguliacijos pokyčiais, tačiau mokslinėje literatūroje pabrėžiama, kad reikalingi platesni tyrimai, kad būtų aiškiau, kaip dažnai tai pasitaiko ir kokie mechanizmai vyrauja.

    Gydytojai primena, kad vieno kraujo tyrimo dažnai nepakanka perimenopauzei patvirtinti ar paneigti, nes hormonų lygiai gali ryškiai svyruoti nuo ciklo iki ciklo. Daug didesnę vertę turi simptomų istorija, mėnesinių ciklo pokyčiai ir individuali rizikų analizė.

    Pagalbos galimybės priklauso nuo simptomų stiprumo ir bendros sveikatos būklės. Taikomi gyvenimo būdo pokyčiai, miego higiena, streso valdymas, o daliai moterų, įvertinus kontraindikacijas, gali būti svarstoma menopauzės hormonų terapija ar kitos medicininės priemonės.

    Specialistai ragina neatidėlioti konsultacijos, jei atsiranda naujų ar stiprėjančių simptomų, kurie trukdo kasdieniam gyvenimui. Ankstyvas atpažinimas padeda parinkti tinkamiausią gydymo planą ir sumažina nerimą dėl neaiškios savijautos pokyčių.

  • Po 50-ies atsibundate 4 ryto? Specialistai įvardijo dažniausias priežastis

    Po 50-ies atsibundate 4 ryto? Specialistai įvardijo dažniausias priežastis

    Jei po penkiasdešimties vis dažniau prabundate apie 4 valandą ryto ir nebegalite užmigti, tai nebūtinai vien atsitiktinumas. Miego specialistai pabrėžia, kad su amžiumi keičiasi miego struktūra ir paros ritmas, todėl ankstyvas prabudimas tampa dažnesnis.

    Senstant paprastai mažėja gilaus miego dalis, o trumpi prabudimai naktį pasitaiko dažniau. Organizmas tampa jautresnis triukšmui, šviesai ar temperatūros pokyčiams, todėl net menki dirgikliai gali nutraukti miegą antroje nakties pusėje.

    Kas vyksta su paros ritmu?

    Viena dažniausių priežasčių yra pasikeitęs cirkadinis ritmas, kai mieguistumas ateina anksčiau vakare, o pabudimas natūraliai pasislenka į ankstesnį rytą. Daliai žmonių tai nėra problema, jei dieną jaučiamasi pailsėjus ir neatsiranda mieguistumo.

    Vis dėlto nerimą kelia situacijos, kai ankstyvas prabudimas kartojasi kasdien, tęsiasi kelias savaites ir ima veikti savijautą. Tokiais atvejais svarbu ieškoti ne tik gyvenimo būdo, bet ir sveikatos priežasčių.

    Menopauzė ir hormonų svyravimai

    Moterims apie 45–55 gyvenimo metus miego kokybę dažnai pablogina perimenopauzė ir menopauzė. Estrogenų ir progesterono mažėjimas siejamas su termoreguliacijos pokyčiais, todėl naktį gali varginti karščio bangos, prakaitavimas ir staigūs prabudimai.

    Hormoniniai pokyčiai taip pat gali sustiprinti nerimą, nuotaikų svyravimus ar depresijos simptomus, o tai neretai pasireiškia būtent ankstyvu prabudimu. Klinikinėje praktikoje miego sutrikimai po menopauzės įvardijami kaip dažni ir reikšmingai bloginantys gyvenimo kokybę.

    Kitos dažnos priežastys po 50-ies

    Po 50 metų dažniau nustatoma obstrukcinė miego apnėja, kai miego metu trumpam sustoja kvėpavimas ir kyla mikropabudimai, kurių žmogus gali neprisiminti. Įspėjamieji ženklai yra garsus knarkimas, rytinis nuovargis, galvos skausmai ir mieguistumas dieną.

    Kita dažna priežastis yra nikturija, kai naktį tenka keltis į tualetą. Net vienas ar du pabudimai gali išbalansuoti miegą, o ankstyvą rytą vėl užmigti tampa sunku dėl jau suaktyvėjusio organizmo paros ritmo.

    Miegą taip pat gali trikdyti neramių kojų sindromas, lėtinis skausmas, skydliaukės sutrikimai, cukrinis diabetas, nerimo ar depresijos sutrikimai, taip pat kai kurių vaistų poveikis. Alkoholis, nors kartais padeda greičiau užmigti, dažnai pablogina antros nakties pusės miegą ir padidina ankstyvo prabudimo tikimybę.

    Kada verta kreiptis į gydytoją?

    Jei prabudimai kartojasi beveik kasnakt ir atsiranda dirglumas, nuovargis, prastėja koncentracija ar ryškiai krenta darbingumas, vertėtų pasitarti su šeimos gydytoju. Ypač svarbu kreiptis, jei yra garsus knarkimas, pastebimos kvėpavimo pauzės, širdies permušimai, stiprus mieguistumas dieną ar nepaaiškinamas svorio kritimas.

    Dažnai padeda reguliarus miego režimas, mažiau kofeino antroje dienos pusėje, ekranų šviesos ribojimas prieš miegą ir vėsesnė, gerai išvėdinta miegamojo aplinka. Jei įtariama miego apnėja ar ryškūs nuotaikos sutrikimai, svarbiausia ne atidėlioti diagnostikos, nes priežastis dažnai galima sėkmingai gydyti.

  • Geriate daug arbatos? Gydytojai įspėja: šie netikėti padariniai gali smogti net sveikiems

    Arbata daugeliui atrodo saugus kasdienis įprotis, tačiau dideli kiekiai gali sukelti nepageidaujamų pasekmių. Pagrindinės rizikos siejamos su kofeinu, taninais, oksalatais ir fluoru, kurie, vartojant per daug, veikia nervų sistemą, virškinimą ir mineralų pasisavinimą.

    Suaugusiesiems dažniausiai minima saugi kofeino riba yra apie 400 miligramų per parą, tačiau jautresni žmonės simptomus gali pajusti ir anksčiau. Per didelis kofeino kiekis gali pasireikšti padažnėjusiu širdies plakimu, padidėjusiu nerimu, drebuliu, galvos skausmu ar pakilusiu kraujospūdžiu.

    Ne mažiau svarbus ir miego klausimas, nes kofeinas gali slopinti mieguistumą ir trikdyti užmigimą net tada, kai arbata geriama dienos pabaigoje. Dėl prastesnės miego kokybės dažniau pasireiškia nuovargis, sumažėja dėmesio koncentracija, o ilgainiui nukenčia ir bendra savijauta.

    Stipri arbata kai kuriems žmonėms dirgina skrandį, ypač jei geriama nevalgius. Taninai ir kitos medžiagos gali prisidėti prie pykinimo, nemalonaus pojūčio skrandyje, o jautresniems asmenims sustiprinti rėmens ar refliukso simptomus.

    Dar viena dažnai pamirštama tema yra geležies pasisavinimas. Arbatoje esantys taninai gali mažinti augalinės kilmės geležies įsisavinimą, todėl įprotis gerti arbatą valgant kai kuriems žmonėms gali padidinti geležies stokos riziką, ypač jei mityboje mažiau gyvūninės kilmės produktų.

    Juodojoje arbatoje yra oksalatų, kurie organizme gali prisidėti prie kalcio oksalato kristalų susidarymo. Žmonėms, turintiems polinkį į inkstų akmenligę ar jau susidūrusiems su šia problema, dideli arbatos kiekiai gali būti papildomas rizikos veiksnys, todėl jiems ypač svarbus saikas ir pakankamas vandens vartojimas.

    Arbatžolės natūraliai kaupia fluorą: mažesni kiekiai įprastai nėra problema, bet ilgą laiką geriant ypač daug arbatos teorinė per didelio fluoro suvartojimo rizika didėja. Tai svarbu įvertinti žmonėms, kurie kasdien išgeria daug stiprios arbatos ir papildomai gauna fluoro iš kitų šaltinių.

    Nėštumo metu rekomendacijos paprastai griežtesnės, o kofeino kiekį patariama riboti iki maždaug 200 miligramų per parą. Tai dažnai atitinka kelis puodelius arbatos, tačiau tikslus kiekis priklauso nuo rūšies, plikymo trukmės ir porcijos dydžio.

    Specialistai pabrėžia, kad didžiausią naudą dažniausiai duoda nuoseklus saikas: rinktis silpnesnį plikymą, negerti arbatos vėlai vakare ir nevartoti jos kartu su pagrindiniais valgiais, jei trūksta geležies. Jei pasireiškia nerimas, nemiga, širdies permušimai ar virškinimo sutrikimai, verta sumažinti kofeino kiekį ir pasitarti su gydytoju.

  • Stresas naktį tyliai „žudo“ dantis: odontologai įspėja apie bruksizmą ir jo požymius

    Odontologai vis dažniau atkreipia dėmesį į problemą, kuri ilgai gali likti nepastebėta: naktinį dantų griežimą ir stiprų žandikaulio sukandimą, dar vadinamą bruksizmu. Šis įprotis neretai siejamas su padidėjusiu stresu ir įtampa, o pasekmės dantims gali kauptis mėnesiais ar net metais.

    Specialistai aiškina, kad bruksizmas gali lemti pagreitintą dantų dėvėjimąsi, emalio mikroįtrūkimus, dantų jautrumą bei skausmą kramtant. Ilgainiui didėja ir žandikaulio sąnario apkrova, todėl gali atsirasti maudimas smilkinių srityje, spragsėjimas ar ribotas burnos prasižiojimas.

    Kaip atpažinti bruksizmo signalus?

    Dažnas žmogus apie bruksizmą sužino tik tada, kai pasireiškia aiškesni simptomai. Ryte gali varginti sustingęs žandikaulis, bukas galvos skausmas, ypač smilkinių srityje, arba netikėtai sustiprėjęs dantų jautrumas šalčiui ir karščiui.

    Odontologai taip pat pastebi, kad vienas iš ženklų yra nusidėvėję, suplokštėję dantų kramtomieji paviršiai, smulkūs emalio įskilimai ar dažniau skilinėjantys plombų kraštai. Kartais apie naktinį griežimą pirmiausia praneša partneris, girdintis garsus miego metu.

    Kodėl stresas taip veikia dantis?

    Stresas ir nerimas suaktyvina raumenų įtampą, o daliai žmonių tai pasireiškia nevalingu žandikaulio sukandimu, ypač naktį. Miegant sąmoninga kontrolė sumažėja, todėl žandikaulio raumenys gali dirbti itin intensyviai, nors pats žmogus to nejaučia.

    Bruksizmui įtakos gali turėti ir kiti veiksniai: miego kokybė, knarkimas ar miego sutrikimai, kofeino ar alkoholio vartojimas vakare, rūkymas, taip pat netaisyklingas sąkandis. Dėl to gydytojai pabrėžia, kad kiekvienu atveju svarbu įvertinti bendrą situaciją, o ne ieškoti vienos priežasties.

    Ką daryti, kad žala nesikauptų?

    Jei įtariate bruksizmą, verta kreiptis į odontologą apžiūrai: anksti pastebėjus požymius galima apsaugoti dantis nuo tolimesnio dėvėjimosi. Dažnai taikomas sprendimas yra individualiai pritaikoma naktinė kapa, kuri padeda sumažinti dantų kontaktą ir apsaugo emalį bei plombas.

    Esant žandikaulio skausmui, gydytojai paprastai rekomenduoja laikinai mažinti apkrovą, vengti kieto maisto ir stebėti, ar dieną nevalingai nesukandate dantų. Kai kuriais atvejais gali būti naudinga streso valdymo strategija, miego higienos gerinimas ar kineziterapija žandikaulio raumenims.

    „Bruksizmo žala dažnai kaupiasi nepastebimai, kol vieną dieną pasireiškia įtrūkęs dantis, nuolatinis žandikaulio skausmas ar staiga padidėjęs dantų jautrumas“, – sako odontologai, ragindami nenumoti ranka į rytinius simptomus.

    Jei skausmas ar patinimas ryškėja, o ypač jei atsiranda aštrus danties skausmas, lūžis ar stiprus žandikaulio sąnario diskomfortas, delsti nereikėtų. Tokiais atvejais laiku suteikta pagalba gali padėti išvengti sudėtingesnio gydymo.

  • Prieš šimtmetį tūkstančiai žmonių užmigo „miego liga“: kas žinoma apie paslaptingą encefalitą

    Praėjus kiek daugiau nei šimtui metų, medikai vis dar grįžta prie vienos keisčiausių praėjusio amžiaus ligų istorijų – letarginio encefalito, dar vadinamo miego liga. Ji plito maždaug tuo pačiu metu kaip ir ispaniškojo gripo pandemija, tačiau paliko kitokį, sunkiai paaiškinamą pėdsaką: dalis žmonių tiesiog „iškrisdavo“ iš įprasto gyvenimo, valandoms ar net paroms grimzdami į nenormalų mieguistumą.

    Istoriškai dažniausiai minimas laikotarpis – nuo 1917 iki 1930 metų, kai įvairiose šalyse fiksuotos protrūkių bangos ir dešimtys tūkstančių sunkių atvejų. Skirtinguose šaltiniuose nurodomi nevienodi skaičiai, bet vertinama, kad ši liga galėjo nusinešti apie 500 000 gyvybių, o daliai išgyvenusiųjų sukėlė ilgalaikių neurologinių pasekmių.

    Letarginis encefalitas pasižymėjo ne vienu aiškiu simptomu, o įvairiais klinikiniais „veidais“, todėl gydytojams buvo sunku jį atpažinti ir apibrėžti. Vieniems pacientams dominavo hipersomnija – nenugalimas mieguistumas, kai žmogus beveik visą parą praleisdavo miegodamas, kitiems pasireikšdavo priešinga būsena: nerimas, sujaudinimas, net manijos požymiai.

    Medicinos literatūroje dažnai aprašomas dviejų fazių ligos modelis. Pirmiausia pasireikšdavo į gripą panašūs simptomai, o vėliau – ryškūs sąmonės ir miego sutrikimai; daliai ligonių, jei jie išgyvendavo ūminę fazę, po kurio laiko išryškėdavo lėtiniai padariniai, primenantys parkinsonizmą.

    Ilgalaikės pasekmės kai kuriems pacientams buvo ypač sunkios: judesių sulėtėjimas, raumenų rigidiškumas, kalbos ir emocijų pokyčiai. Taip pat aprašyti ryškūs asmenybės pakitimai, o kai kuriais atvejais – psichozės požymiai, dėl kurių žmonės būdavo ilgai gydomi ar slaugomi specializuotose įstaigose.

    Iki šiol neatsakyti trys pagrindiniai klausimai: kas tiksliai sukėlė letarginį encefalitą, kaip jis plito ir kodėl po kelių dešimtmečių praktiškai išnyko. Viena iš populiariausių istorinių hipotezių siejo ligą su ispaniškuoju gripu, nes sutapo laikas ir geografinės vietovės, kuriose fiksuoti susirgimai.

    Vis dėlto ši sąsaja laikoma neįrodyta: miego liga tęsėsi ir tada, kai ispaniškojo gripo banga jau buvo nuslūgusi, o vėlesni bandymai istoriniuose mėginiuose rasti aiškių gripo pėdsakų nebuvo įtikinami. Dėl to atsirado alternatyvių versijų, tarp jų – prielaidos apie enterovirusus ar kitus infekcinius sukėlėjus, taip pat ir autoimuninę reakciją, kai organizmo imunitetas pažeidžia smegenų struktūras.

    Neapibrėžtumas išlieka ir dėl to, kad prieš šimtą metų diagnostikos galimybės buvo gerokai ribotesnės nei šiandien. Dalis atvejų galėjo būti sumaišyti su kitais encefalitais ar neurologinėmis būklėmis, o tai apsunkina šiuolaikinius bandymus tiksliai atsekti, kas iš tiesų vyko.

    Šiandien letarginis encefalitas laikomas itin reta būkle – per pastaruosius 85 metus medicinos literatūroje minimi tik apie 80 patikimai aprašytų atvejų. Tačiau susidomėjimas nedingsta, nes miego liga išlieka vienu ryškiausių pavyzdžių, kaip infekcijos ar imuninės reakcijos gali paveikti smegenis ir elgesį, o kai kurios pandemijų pasekmės paaiškėja tik po laiko.

    Neurologai ir infekcinių ligų specialistai miego ligos istoriją dažnai mini kaip priminimą, kad dalis ligų gali turėti netikėtą, ilgalaikį poveikį nervų sistemai. Šiuolaikiniai tyrimai, įskaitant pažangesnius molekulinius metodus ir geresnį autoimuninių encefalitų atpažinimą, teoriškai didina šansą ateityje tiksliau atsakyti, kas prieš šimtmetį lėmė šį reiškinį.

  • Gydytojai įspėja: kas nutinka kūnui, jei nustojate išeiti į lauką – pasekmės stebina

    Dauguma žmonių didžiąją dienos dalį praleidžia patalpose: prie ekranų, biuruose ar namuose. Gydytojai pabrėžia, kad ilgalaikis neėjimas į lauką veikia ne tik savijautą, bet ir imunitetą, miegą bei psichologinę būklę.

    Viena dažniausių problemų siejama su saulės šviesa ir vitamino D stygiumi. Kai oda gauna mažiau ultravioletinių spindulių, organizmas pagamina mažiau vitamino D, o tai siejama su prastesne kaulų būkle ir didesne kai kurių infekcijų rizika.

    Ne mažiau svarbus ir paros ritmo sutrikimas. Nuolatinis buvimas dirbtinėje šviesoje, ypač vakare, gali trikdyti melatonino gamybą, todėl žmonės dažniau skundžiasi sunkesniu užmigimu, prastesne miego kokybe ir nuolatiniu nuovargiu dieną.

    Psichikos sveikatai įtaką daro ir judėjimo bei aplinkos kaitos trūkumas. Tyrimai rodo, kad laikas gamtoje ir reguliarus fizinis aktyvumas siejami su mažesniu patiriamu stresu, o ilgesnė izoliacija ir pasyvus gyvenimo būdas gali didinti nerimo ir prislėgtos nuotaikos tikimybę.

    Specialistai akcentuoja, kad situaciją dažnai keičia paprasti įpročiai. Net trumpas kasdienis pasivaikščiojimas dienos šviesoje gali padėti palaikyti paros ritmą, didinti fizinį aktyvumą ir prisidėti prie geresnės savijautos.

  • Po 50-ies krenta svoris, bet pilvukas auga: gydytojai aiškina, kaip čia susijęs miegas

    Po 50-ies krenta svoris, bet pilvukas auga: gydytojai aiškina, kaip čia susijęs miegas

    Menopauzės laikotarpiu daugelis moterų pastebi, kad kūnas ima keistis: net jei svarstyklės rodo nedidelį pokytį, liemens apimtis didėja, o riebalai dažniau kaupiasi pilvo srityje. Specialistai pabrėžia, kad tai dažnai susiję ne tik su mityba ar mažesniu judėjimu, bet ir su miego kokybe bei jo trūkumu.

    Vienas svarbiausių pokyčių po 50-ies yra mažėjantis estrogenų kiekis. Šie hormonai iki menopauzės prisideda prie riebalų pasiskirstymo šlaunų ir klubų srityje, o jų sumažėjus organizmas linkęs kaupti daugiau riebalų pilvo srityje, įskaitant vadinamuosius visceralinius riebalus aplink vidaus organus.

    Svarbu tai, kad pati menopauzė nebūtinai reiškia didelį bendro kūno svorio šuolį. Klinikinėje praktikoje dažnai minima, kad vidutinis svorio prieaugis per šį laikotarpį gali būti nedidelis, tačiau kūno kompozicija keičiasi: santykinai mažėja raumenų masė, o riebalinio audinio dalis didėja.

    Su amžiumi taip pat vyksta sarkopenija, tai yra natūralus raumenų masės mažėjimas. Kadangi raumenys sunaudoja daug energijos net ramybėje, jų sumažėjimas dažnai reiškia lėtesnę bazinę medžiagų apykaitą, todėl tas pats maisto kiekis laikui bėgant gali lemti didesnį riebalų kaupimąsi.

    Ne mažiau svarbus veiksnys yra miegas. Menopauzės metu daliai moterų miegą blogina karščio bangos, naktinis prakaitavimas, dažnesni prabudimai ar nemiga, o nuolatinis miego stygius gali skatinti organizmo streso reakciją.

    Trūkstant miego, dažniau didėja kortizolio, vadinamojo streso hormono, aktyvumas, o tai siejama su didesniu polinkiu kaupti riebalus pilvo srityje. Be to, miego trūkumas gali išbalansuoti alkio ir sotumo signalus: dalis žmonių tokiais laikotarpiais jaučia stipresnį apetitą ir dažniau renkasi kaloringą, greitai energiją suteikiantį maistą.

    Miego stygius taip pat gali bloginti gliukozės apykaitą ir didinti atsparumo insulinui riziką, o tai ilgainiui susiję su metabolinės sveikatos prastėjimu. Dėl šių priežasčių net nedidelis, bet ilgalaikis miego deficitas gali prisidėti prie liemens apimties augimo, net jei bendras svoris keičiasi minimaliai.

    Norint pagerinti situaciją, dažnai pradedama nuo paprastų, bet veiksmingų sprendimų. Miegamajame rekomenduojama palaikyti vėsesnę temperatūrą, pasirūpinti vėdinimu ir rinktis natūralius audinius, kurie geriau išgarina drėgmę ir mažina diskomfortą naktį.

    Kitas svarbus aspektas yra šviesa ir vakariniai įpročiai. Su amžiumi mažėja melatonino gamyba, todėl miegas gali tapti paviršutiniškesnis, o ryški šviesa vakare dar labiau trikdo užmigimą, ypač kai naudojami ekranai.

    Taip pat padeda lengvesnė vakarienė, atsargesnis požiūris į alkoholį ir pastovus miego režimas, kai einama miegoti ir keliamąsi panašiu laiku net savaitgaliais. Jei miego sutrikimai kartojasi ir trukdo kasdieniam gyvenimui, verta pasitarti su gydytoju, nes daliai moterų gali būti reikalingas individualus menopauzės simptomų valdymo planas.